Administracinė byla Nr. eA-2625-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01656-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), N. K., E. K. ir N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), N. K., E. K. ir N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai A. K. (A. K.), N. K., E. K. ir N. K. (N. K.) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 11U-607(00641) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jiems panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus nustatęs, kad pareiškėjas A. K. nuo 2018 m. sausio 1 d. negauna darbo užmokesčio iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Teisingas pasirinkimas“ (toliau – ir Bendrovė), o šiai Bendrovei yra inicijuota bankroto procedūra. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad A. K. nebeatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 441 straipsnyje išdėstytų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą, taip pat buvo panaikinti jo šeimos narių, gyvenančių kartu su pareiškėju, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.       Pareiškėjai teigė, kad A. K. darbo sutartis nėra nutraukta, pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. negauna darbo užmokesčio ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad UAB „Teisingas pasirinkimas“, kurioje jis dirba, yra inicijuota bankroto procedūra. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius – pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jo teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galios apibrėžtą laiką, ir galės būti realiai įgyvendinama ne trumpiau negu 1 metus. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimo dalis, kuria panaikintas nepilnamečiams vaikams, pareiškėjams N. K. ir E. K., išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsniuose garantuojamas vaikų teises – teisę gyventi, mokytis, gauti socialinį aprūpinimą, įgyti išsilavinimą, specialybę.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, tais atvejais, kai užsienietis neatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas gyventi. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvaus Įstatyme nustatyto reikalavimo, kad jam būtų mokamas mėnesinis darbo užmokestis, ne mažesnis negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Nepilnamečių vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo A. K. teisės gyventi šalyje, todėl, Departamento nuomone, vaikų teisės nebuvo pažeistos.

II.

6.        Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

7.       Įvertinęs taikytiną teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, jog aplinkybė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, sudaro pagrindą šį leidimą panaikinti. Užsieniečių, gavusių leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad čia gyvena jų šeimos narys, turintis leidimą laikinai gyventi, leidimo laikinai gyventi galiojimas yra tiesiogiai susijęs su minėto šeimos nario leidimo galiojimu – panaikinus leidimą šiam asmeniui, yra panaikinami ir jo šeimos nariams išduoti leidimai.

8.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas negauna iš UAB „Teisingas pasirinkimas“ darbo užmokesčio, taigi, pareiškėjas neatitinka imperatyvaus Įstatyme nustatyto reikalavimo gauti nustatyto dydžio darbo užmokestį. Pareiškėjai nepaneigė skundžiamo Sprendimo išvados, jog pareiškėjui jau daugiau negu
3 mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o Bendrovei yra inicijuota bankroto procedūra.

9.       Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagrįstas. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių, kadangi asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą jo galiojimo laikotarpį turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo suvokti, kad pasikeitus situacijai, išduotas leidimas galės būti panaikintas.

10.       Teismas sprendė, kad Departamentas, panaikinęs pareiškėjui A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai panaikino ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje. Teismas nurodė, jog nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas, panaikindamas nepilnamečiams pareiškėjams N. K. ir E. K. išduotus leidimus laikinai gyventi, pažeidė 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsnius, garantuojančius, be kita ko, teisę gyventi, naudotis socialiniu aprūpinimu, teisę mokytis ir draudžiančius diskriminaciją, tačiau pareiškėjai nepagrindė, kokiu būdu skundžiamas Departamento Sprendimas pažeidė šių straipsnių ar kitų teisės aktų nuostatas, todėl, teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

11.       Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

12.1.                      Teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjams panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo A. K. darbo sutartis su UAB „Teisingas pasirinkimas“ yra nenutraukta, pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ne dėl jo kaltės.

12.2.                      Teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai padarė išvadą, kad Departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino priėmimui reikšmingas aplinkybes ir neįvertino aplinkybės, jog Bendrovės bankroto procedūra nėra baigta.

12.3.                      Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjas A. K. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

12.4.                      Apeliantai nesutinka, kad jie nepagrindė aplinkybių, kokiu būdu buvo pažeistos nepilnamečių vaikų teisės. Faktas, kad vaikai, netekdami leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, praras teisę gyventi Lietuvoje, naudotis socialiniu aprūpinimu Lietuvoje, teisę mokytis, pagrindžia jų pažeistas teises.

12.5.                      Teismas privalėjo atsakyti į pareiškėjų argumentą, kad Departamentas pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

13.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14.       Be atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytų argumentų, atsakovas papildomai nurodo, kad 2018 m. kovo 22 d. gavo pareiškėjo darbdavio pranešimą, kad pareiškėjui A. K. daugiau nei tris mėnesius yra nemokamas atlyginimas, o UAB „Teisingas pasirinkimas“ yra inicijuota bankroto procedūra. Šią informaciją patvirtino atsakovo patikrinti duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje ir Juridinių asmenų registre. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl imperatyvaus Įstatymo 441 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo netaikymo. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 1 dalį įmonei iškėlus bankroto bylą, administratorius privalo nutraukti darbo sutartis su visais tos įmonės darbuotojais, kas ir buvo padaryta šiuo atveju –pareiškėjas A. K. iš UAB „Teisingas pasirinkimas“ buvo atleistas 2018 m. balandžio 30 d. Taip pat atsakovas pažymi, kad, Sodros informacinės sistemos duomenimis, UAB „Teisingas pasirinkimas“ likviduota 2018 m. rugsėjo 17 d.

15.       Departamentas nesutinka su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo. Pažymi, kad pareiškėjo šeimos narių teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo A. K. teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios pareiškėjas įgyja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje net ir esant aiškiam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo, kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė ir naujus duomenis, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šia bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18.       Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio matyti, kad teikdamas duomenis, patvirtinančius Bendrovės bankroto procedūros pabaigos faktą, atsakovas siekia paneigti apeliacinio skundo argumentą, kad apeliacinio skundo pateikimo metu Bendrovė nebuvo bankrutavusi. Taigi, matyti, kad šių duomenų pateikimo būtinybė kilo po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prijungia prie bylos su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus Sodros informacines sistemos Juridinių asmenų registro duomenis (III t., b. l. 27, 28, 30–34). Tačiau pažymėtina, kad atsakovas, nepagrindė, kodėl Sodros informacinės sistemos duomenys apie pareiškėją (III t., b. l. 29) negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Šie duomenys apima laikotarpį iki 2018 m. balandžio 30 d., dėl to akivaizdu, kad duomenys galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, Sodros informacinės sistemos duomenų apie pareiškėją (III t., b. l. 29), kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

19.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas A. K. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, nepriklausomai nuo to, kad reikalavimų jis neatitinka dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas taip pat sprendė, kad panaikinęs pareiškėjui A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai panaikino ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje, nes jiems išduotų leidimų laikinai gyventi galiojimas yra tiesiogiai susijęs su minėto šeimos nario leidimo galiojimu.

20.       Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo A. K. darbo sutartis yra nenutraukta, pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ne dėl jo kaltės, Bendrovės bankroto procedūra nėra baigta, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas A. K. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Apeliantai taip pat nurodo, jog aplinkybės, kad vaikai, netekdami leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, praras teisę gyventi, naudotis socialiniu aprūpinimu Lietuvoje, teisę mokytis, pagrindžia jų pažeistas teises.

21.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). 

22.       Nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas A. K. daugiau kaip 3 mėn. negauna darbo užmokesčio, skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 441 straipsnyje išdėstytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu ir 3 dalimi panaikino visiems pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

23.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas tuo atveju, jeigu užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius 2 teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu trims mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą. 

24.       Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas vykdyti reglamentuojamą profesinę veiklą, nurodytą darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – dokumentą, patvirtinantį aukštą profesinę kvalifikaciją; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus atvejus, kai: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžio; b) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai; c) užsieniečio leidimas laikinai gyventi, išduotas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, keičiamas ir jau yra praėję dveji šio užsieniečio teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metai.

25.       Nagrinėjamu atveju Departamento Imigracijos skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-751,752,753,754 (II t., b. l. 91–92) panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2017 m. spalio 9 d., ir nusprendė išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius 3 m., tuo pagrindu, kad A. K. ketino dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ir atitiko Įstatomo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą (ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas). Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas dėl to, kad pareiškėjas ėjo strateginio planavimo vadovo pareigas UAB „Teisingas pasirinkimas“ ir pareiškėjo darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti jam ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį, taip pat mokėti socialinio draudimo įmokas Sodrai (II t., b. l. 120–121).

26.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi dėl to, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, ir po to, kai jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3727-442/2018). Taigi po to, kai pareiškėjui A. K. buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi, jis turėjo atitinti visas Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, t. y. darbdavys jam turėjo mokėti ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo ir pagrįstai sprendė, kad Sprendimas nepažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių, jie turėjo ir galėjo suvokti, kad pasikeitus situacijai ir neatitinkant Įstatyme nustatytų sąlygų, išduotas leidimas laikinai gyventi galės būti panaikintas.

27.       Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Bendrovė 2018 m. kovo 23 d. informavo Departamentą apie tai, kad pareiškėjui daugiau negu 3 mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o Bendrovei yra inicijuota bankroto procedūra (II t., b. l. 112). Taip pat iš 2018 m. balandžio 19 d. Sodros duomenų matyti, kad UAB „Teisingas pasirinkimas“ mokėjo pareiškėjui atlyginimą tik 2017 m. rugsėjo–2017 m. gruodžio mėn. (II t., b. l. 182–184). Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas A. K. po leidimo laikinai gyventi išdavimo neatitiko Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 18 p.).

28.       Aplinkybės, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio ne dėl jo kaltės, kad Bendrovės bankroto procedūra nebuvo baigta, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi Įstatyme yra nustatytos imperatyvios sąlygos, kurias turi atitikti užsienietis, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir, kaip minėta, šias sąlygas užsienietis turi atitikti ir po to, kai jam išduotas leidimas laikinai gyventi – visą leidimo galiojimo laikotarpį. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurios leistų netaikyti tam tikrų Įstatymo reikalavimų atsižvelgiant į užsieniečio kaltės nebuvimą, todėl nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, ar užsieniečiui buvo mokamas ne mažesnis negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestis, nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės minėta sąlyga nebuvo tenkinama. Sąlygos, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesiejamos su darbdavio teisiniu statusu ar bankroto procedūros stadija ar eiga, todėl nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar Bendrovės bankroto procedūra Sprendimo priėmimo metu buvo baigta. Taip pat pažymėtina, kad nustačius, jog nebuvo tenkinama sąlyga dėl nustatyto darbo užmokesčio mokėjimo, nepriklausomai nuo to, ar yra įformintas darbo sutarties nutraukimas, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad užsienietis neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas.

29.       Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjai N. K., E. K. ir N. K. turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjams N. K., E. K. ir N. K.

30.       Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsniuose garantuojamas vaikų teises – teisę gyventi, mokytis, gauti socialinį aprūpinimą, įgyti išsilavinimą, specialybę. Vien tik ginčijamas Sprendimas, t. y. leidimų laikinai gyventi vaikams panaikinimas, pats savaime negali paneigti jų teisės gyventi, mokytis, gauti socialinį aprūpinimą, įgyti išsilavinimą, specialybę, kadangi Sprendimu nėra uždraudžiama vaikams mokytis, įgyti išsilavinimą, specialybę Lietuvoje, o tuo labiau kitoje valstybėje (kilmės šalyje), ar gyventi, gauti socialinį aprūpinimą kitoje valstybėje (kilmės šalyje). Be to, patys pareiškėjai nepateikia įrodymais pagrįstų argumentų, kad net tuo atveju, jei jie su vaikais turėtų išvykti iš Lietuvos, jų vaikai nebegalėtų tęsti mokslų, gauti socialinį aprūpinimą ar įgyvendinti kitas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas teises, pavyzdžiui, kilmės valstybėje. Taip pat pažymėtina, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

31.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. K. (A. K.), N. K., E. K. ir N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Stasys Gagys

        Virginija Volskienė