Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-495-651/2014
Teisminio proceso Nr. 4-06-3-05119-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 39.1; 45.4
(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. liepos 8 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarimo,
n u s t a t ė:
2013-11-30 J. R. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2013 m. lapkričio 25 d., apie 17 val., ties Naujojo Uosto g. 10 A namu, Klaipėdos mieste, vairavo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį. Vairuotoja apie įvykį policijai nepranešė iš įvykio vietos nuvažiavo. Tuo J. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-22 nutarimu J. R. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskyrė nuobaudą – 100 Lt baudą, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskyrė nuobaudą – 3 000 Lt baudą atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtas nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 3 000 Lt baudą atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Nors J. R. neprisipažino padariusi teisės pažeidimus ir nurodė, kad 2013-11-25 buvo pastačiusi automobilį adresu Naujoji Uosto g. 10 A, tačiau eismo įvykio nepadarė, o automobilį sustabdė tik dėl to, kad išgirdo dūžtant stiklą, tačiau pasižiūrėjusi, kad garsą sukėlė automobilyje buvęs stiklainis – nuvažiavo, teismas padarė išvadą, kad tokie J. R. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes juos paneigia byloje surinkti įrodymai – liudytojo A. D. paaiškinimas, PVM sąskaita faktūra, pakvitavimas, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, atlygindama nukentėjusiajai D. P. padarytą žalą, pripažino savo veiksmų neteisėtumą. Įvertinęs bylos duomenis teismas darė išvadą, jog J. R. negalėjo negirdėti ir nesuvokti, jog padarė eismo įvykį, todėl konstatavo, kad J. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 234 punktų reikalavimus ir tokia jos veika atitinka teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalies, 130 straipsnio 1 dalis sudėtis.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo J. R. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jai nutraukti, nesant jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad liudytojas A. D. painiojasi savo parodymuose, jis savo pirminiame paaiškinime nenurodė tokių konkrečių aplinkybių kaip teismo posėdyje praėjus penkiems mėnesiams po tariamo įvykio. Apeliantės manymu, tarp A. D. ir D. P. yra susitarimas, tik jie nesusiderino pozicijų, kurioje vietoje būdamas A. D. tarsi matė tariamą įvykį, tai esminis skirtumas. Apeliantė nurodo, jog D. P. jai prasitarė, kad ji davė A. D. 200 Lt už paliudijimą. Teigia, kad A. D. ir D. P. iš anksto susitarę ją apkalbėjo. Pažymi, jog į jos užduotą klausimą teismo posėdyje A. D. atsakė, kad susidarė vaizdą, kad ši atsitrenkė, nes tos mašinos signalizacija ėmė blyksėti. Apeliantės manymu, susidaręs vaizdą A. D. savo vaizduotėje lengvai sukūrė avarijos situaciją.
Apeliaciniame skunde J. R. atkreipia dėmesį, jog kelių policijos specialistas, apžiūrėjęs jos automobilį, nufotografavo jo galą ir vienareikšmiškai konstatavo „Neapgadinta“. Pagal atliktus matavimus nustatyta, jog ji automobilio kabliu negali kliudyti D. P. automobilio. Apeliantė teigia, kad D. P. nupirko automobilio buferį ir davė 500 Lt, nes to reikalavo D. P., o ji nemokėjo paaiškinti D. P., kad jos reikalavimas nepagrįstas. Ji tik vėliau suprato D. P. norą pasipelnyti. Tačiau teisėja jos pasirašytą lapelį dėl 500 Lt sumokėjimo konstatavo kaip jos kaltės įrodymą.
Apeliantė nurodo, kad jos kaltė nėra įrodyta, nebuvo neteisėto ir tyčinio pasišalinimo, nes ji autoįvykio nepadarė, ji gerai suvokė, kad avarijos nepadarė. Teigia, kad yra visiškai pažeistos jos teisės, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, byla išnagrinėta paviršutiniškai, nutarimas nepagrįstas neginčijamais įrodymais, neteisingas, neobjektyvus, šališkas, todėl neteisėtas ir naikintinas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo netenkinti J. R. apeliacinio skundo reikalavimų ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutarimą. Teigia, kad J. R. kaltė yra visiškai įrodyta, o apeliaciniu skundu ji siekia išvengti atsakomybės.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Remiantis bylos medžiaga matyti, jog skundžiamu nutarimu teismas pripažino, kad J. R. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, tačiau apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, jog jos kaltė neįrodyta padarius minimus pažeidimus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.
Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu padarė išvadą, jog administracinėn atsakomybėn trauktino asmens kaltė visiškai įrodyta liudytojo parodymais bei kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
Nors apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad liudytojas A. D. painiojasi savo parodymais ir yra akivaizdus jo ir nukentėjusiosios D. P. susitarimas, tačiau tokie apeliantės teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir paneigti bylos medžiaga. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. lapkričio 25 d., apie 17 val., ties Naujojo Uosto g. namu 10 A, Klaipėdoje, buvo apgadintas D. P. priklausantis automobilis „Opel Vectra“. D. P. eismo įvykio nematė, tačiau atėjusi prie automobilio rado užkištą raštelį, kuriame buvo nurodyta, jog į jos mašinos dešinį kampą įvažiavo sidabrinės spalvos automobilis „Opel“, (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Ant minimo raštelio buvo užrašytas telefono numeris, kuris priklauso liudytojui A. D.. Kitą dieną liudytojas policijos komisariatui pateikė paaiškinimą, kuriame aiškiai nurodė, jog būdamas darbovietėje, adresu Naujojo Uosto g. 8, išgirdo garsą, panašų į automobilių susidūrimą, ir pažiūrėjęs pro langą pamatė, kaip iš „Opel“ markės automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipęs vairuotojas apžiūri kito, gale stovėjusio automobilio („Opel“ tamsiai raudonas) priekinį dešinį kraštą. Maždaug po 10 sekundžių „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo (b. l. 11). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir teismo posėdžio metu, t. y. jis patvirtino, kad girdėjo garsą ir matė, kaip sidabrinės spalvos „Opel“ markės automobilio vairuotojas buvo išlipęs apžiūrėti kito automobilio, be to, nurodė, kad matė, kaip mirksėjo signalizacija tos mašinos, į kurią buvo įsirėžęs „Opel“ markės automobilis. Taip pat liudytojas parodė, jog jis iš karto užsirašė nuvažiuojančio automobilio valstybinius numerius (b. l. 60). Taigi priešingai nei teigia apeliantė, liudytojo parodymai buvo nuoseklūs nuo pat pradžių ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų suinteresuotas apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas iš karto po įvykio paliko raštelį prie nukentėjusios automobilio, įvykio vietoje pačios nukentėjusios nebuvo, todėl apeliantės teiginiai, kad tarp liudytojo ir nukentėjusiosios yra susitarimas, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški. Apeliantė teigia, kad jų susitarimas pasireiškia tuo, jog jie skirtingai nurodė, iš kurios tiksliai vietos liudytojas matė įvykį, nes nukentėjusioji 2013-11-25 paaiškinime nurodė, kad liudininkas pastebėjo įvykį pro savo namų langą, o liudytojas, kad darbe pro langą stebėjo įvykį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tai nėra esminės aplinkybės, pro kokį langą – namų ar darbovietės – liudytojas matė įvykį, ir tai negali būti pagrindas konstatuoti nukentėjusiosios ir liudytojos kokį nors susitarimą. Juo labiau, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas iš karto po įvykio davė paaiškinimus ir jie nepasikeitė bylą nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog liudytojo A. D. parodymai visiškai įrodo, jog J. R. suprato sukėlusi eismo įvykį, tačiau iš jo sąmoningai pasišalino.
Priešingai nei teigia apeliantė, jos kaltę patvirtina ir Kelių policijos specialisto atlikta J. R. automobilio apžiūra. Kelių policijos specialisto tarnybiniame pranešime (b. l. 7) nurodoma, jog eismo įvykio metu apgadintas tik stovintis automobilis „Opel Vectra“ (D. P. automobilis), tačiau iš J. R. automobilio fotolentelės aiškiai matyti, jog yra užfiksuota automobilių susidūrimo kontakto vieta (b. l. 13), kuri atitinka nukentėjusiosios automobilio apgadinimą (b. l. 12). Todėl apeliantės teiginiai, jog pagal atliktus matavimus jos automobilis negalėjo kliudyti kito automobilio, atmestini kaip nepagrįsti.
Kaip matyti iš bylos duomenų, J. R. atlygino nukentėjusiajai eismo įvykio metu padarytą žalą (b. l. 24–26), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai pripažino kaip dar vieną įrodymą, patvirtinantį administracinėn atsakomybėn trauktino asmens kaltės įrodymą. Pažymėtina, kad nors apeliantė skunde teigia, kad D. P. reikalavo iš jos pinigų ir ji negalėjo D. P. paaiškinti, kad jos reikalavimas yra nepagrįstas, tokie apeliantės teiginiai yra visiškai nelogiški. Apeliantė yra suaugęs žmogus ir jei ji nuo pat pradžių buvo įsitikinusi, kad ji jokio eismo įvykio nepadarė, niekam nesukėlė žalos, tai jai tikrai nebuvo jokio reikalo atlyginti nukentėjusiajai žalą. Be to, pažymėtina, kad žalą apeliantė nukentėjusiajai atlygino praėjus beveik mėnesiui po eismo įvykio, todėl pagrįstai darytina išvada, kad per tiek laiko apeliantė galėjo įvertinti susidariusią situaciją ir jei ji manė, kad yra nekalta dėl eismo įvykio, nebūtų dengusi žalos, už kurią nėra atsakinga. Taip pat pažymėtina, kad apeliantės teiginiai, jog nukentėjusioji norėjo pasipelnyti, reikalavo iš jos pinigų, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog, apeliantės manymu, skundžiamas nutarimas yra nemotyvuotas, neobjektyvus, šališkas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais ir pažymi, jog priimdamas procesinį sprendimą, teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad skundžiamas nutarimas yra nemotyvuotas. Be to, pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kuo pasireiškė teismo šališkumas ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo nešališkumu, nes kaip matyti, iš bylos duomenų, apeliantei buvo išaiškintos jos teisės bei suteiktos visos galimybės jomis naudotis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei apeliantė abejojo teismo šališkumu, galėjo pareikšti teismui nušalinimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutarimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarimą ir J. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėja Dalia Kursevičienė