Civilinė byla Nr. e2-25-1097/2026        

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00360-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Credit Care“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Credit Care“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Santra“, uždarajai akcinei bendrovei „D korpusas“, uždarajai akcinei bendrovei „M projektas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – J. V., notarė Rita Miknevičienė. 

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Credit Care“ pateikė ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei (toliau – AB) „Santra“, UAB „D korpusas“, UAB „M projektas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, prašydama: pripažinti negaliojančia 2024 m. kovo 27 d. AB „Santra“ ir UAB „M projektas“ sudarytą pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. 1666), taikyti restituciją natūra – grąžinti AB „Santra“ turtą, esantį Vilniuje, Mindaugo g. 42: administracinį pastatą su kavinės patalpomis, administracines patalpas, stoginę, kitus inžinerinius statinius – aikšteles, tvoras, o UAB „M projektas“ naudai iš AB „Santra“ priteisti 300 000 Eur; pripažinti negaliojančia 2024 m. kovo 27 d. AB „Santra“ ir UAB “D korpusas“ sudarytą pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. 1669), taikyti restituciją natūra – grąžinti AB „Santra“ turtą, esantį Vilniuje, Mindaugo g. 42: sandėlį, stoginę, dalį aikštelės, o UAB „D projektas“ naudai iš AB „Santra“ priteisti 20 000 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi, tenkindamas atsakovės AB „Santra“ prašymą, įpareigojo ieškovę į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 15 000 Eur užstatą atsakovės AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

3.       Atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“

4.       Trečiasis asmuo notarė Rita Miknevičienė pateikė prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 7 500 Eur užstatą galimų notarės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad teismas įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, jog egzistuoja pagrindas manyti, kad ieškovė gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti kitų bylos šalių bylinėjimosi išlaidų.

5.       Ieškovė prašė atmesti atsakovių ir trečiojo asmens prašymus dėl įpareigojimo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra suinteresuoti, jog teisėtai ir pagrįstai pareikštas ieškinys nebūtų nagrinėjamas, todėl sąmoningai teikia prašymus, suprasdami, kad ieškovė yra neseniai įsteigtas juridinis asmuo, kuriam veiklos pradžioje gali būti sudėtinga sumokėti tokio dydžio užstatus bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Ieškovės teigimu, įvertinus pateiktus duomenis, kurie nebuvo vertinti priimant teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartį, nėra pagrindo konstatuoti nei galimo ieškovės nesąžiningumo pareiškiant ieškinį, nei tikimybės, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovė gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė yra veiklą vykdanti, pajamas uždirbanti, turto turinti ir jį gausinanti įmonė, 2025 m. rugsėjo 29 d. įmokėjusi į teismo depozitinę sąskaitą net 15 000 Eur užstatą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 13 d. nutartimi atsakovių UAB „D korpusas“ ir UAB „M projektas“ prašymą tenkino iš dalies, trečiojo asmens notarės Ritos Miknevičienės prašymą patenkino visiškai – įpareigojo ieškovę UAB „Credit Care“ iki 2025 m. spalio 31 d. įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 22 500 Eur užstatą atsakovių UAB „D korpusas“ ir UAB „M projektas“ (15 000 Eur) ir trečiojo asmens notarės Ritos Miknevičienės (7 500 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti; išaiškino ieškovei, kad per teismo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio trūkumų ir nesumokėjus užstato, ieškinys bus paliktas nenagrinėtas.

7.       Teismas pažymėjo, kad teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi konstatuota egzistuojant CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas ir, atitinkamai, ieškovė įpareigota įmokėti 15 000 Eur užstatą atsakovės AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į tai, teismas, spręsdamas kitų byloje dalyvaujančių asmenų prašymus dėl ieškovės įpareigojimo sumokėti užstatą, nurodė nekartojantis teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartyje išdėstytų argumentų dėl sąlygų taikyti CPK 95 straipsnio nuostatas nagrinėjamos bylos atveju egzistavimo fakto ir pasisakantis tik dėl naujų aplinkybių, kurios šalių procesiniuose dokumentuose buvo įvardytos kaip reikšmingos šiam klausimui išspręsti.

8.       Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartyje konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai sutapatina CPK 95 straipsnio 2 dalyje ir CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes – CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės taikomos teismui bylą išnagrinėjus ir nustačius piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą, CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės taikomos iki bylos išnagrinėjimo ir nustatant ne patį piktnaudžiavimo faktą, o jo tikimybę. Teismas nurodė, kad šiuo atveju tokia tikimybė byloje buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad pradinė kreditorė A. K. ir UAB „Credit Care“, kurios vienintelė akcininkė yra A. K., 2025 m. kovo 24 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu pradinės kreditorės reikalavimo teisės į skolininką J. V. perleistos ieškovei UAB „Credit Care“; taigi, ieškovė į bylą įstojo kaip kreditorės teisių perėmėja. Teismas pažymėjo, kad sutartyje nėra aptarta, už kokią sumą ieškovė įsigijo reikalavimo teises į skolininką trečiąjį asmenį. Tiek 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatuota, jog reikšminga aplinkybė, kad ieškovė buvo įsteigta prieš pat ieškinio pareiškimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, jog ieškovės kreipimosi į teismą tikslas yra ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nuo nesąžiningų skolininko J. V. veiksmų, tačiau, teismo vertinimu, toks ieškinio pateikimo tikslas galėtų būti pripažintas tuo atveju, jei ieškinį būtų pareiškusi pradinė reikalavimo teisės turėtoja. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo teisę reikšti ieškinį grindžia reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria įsigijo reikalavimo teisę, be kita ko, taip pat pripažįsta, kad viena iš ieškovės veiklų yra skolų išieškojimas. Tai sudaro pagrindą laikyti, kad, skirtingai negu pradinės reikalavimo teisės turėtojos, ieškovės tikslas nėra jos pažeistų teisių ar interesų gynyba, o verslo ir finansinės naudos gavimo interesas, kurį ji siekia šioje byloje įgyvendinti, įsigijusi iš pradinės ieškovės reikalavimo teises. Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovė, reikalavimo teisių perleidimo kaina, sprendžiant užstato bylinėjimosi išlaidoms skyrimo poreikį ir galimo piktnaudžiavimo aspektą, šiuo atveju itin reikšminga, nes jeigu reikalavimo teisė įsigyta už ženkliai mažesnę kainą, lyginant su reikalavimo teisės suma, reikalavimo teises įgijusiai bendrovei turint minimalų įstatinį kapitalą, neturint materialaus turto ir gaunant pakankamai nedideles veiklos pajamas, rizika šioje byloje yra daug mažesnė nei į bylą patrauktų dalyvauti proceso šalių, kurios jau šioje proceso stadijoje (net nepriėmus patikslinto ieškinio) patyrė ženklias bylinėjimosi išlaidas.

10.       Teismas įvertino, kad ieškovė yra prieš pat bylos iškėlimą įsteigtas juridinis asmuo ir nurodydama savo turimą turtą (reikalavimo teises debitoriams), faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais; taigi, aplinkybė, kad ieškovė įsigijo reikalavimo teisių į trečiuosius asmenius pati savaime neturi jokios esminės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl ieškovės įpareigojimo sumokėti užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovės pajamos yra ženkliai mažesnės nei šioje byloje jau patirtos atsakovų ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, o ieškovė pati teigia, kad jau ir pradinio 15 000 Eur užstato suma jai yra ženkli. Iš išrašo matyti, jog ieškovė gavo pajamų (paskirtyse nurodomi sąskaitų faktūrų numeriai), tačiau nėra galimybės nustatyti, kas šių lėšų mokėtojai, taip pat nepateiktos minėtos sąskaitos faktūros, leidžiančios įvertinti, už kokias paslaugas šios sumos pervestos. Taigi, iš tokių įrodymų praktiškai negalima spręsti apie ieškovės veiklos nuoseklumą ir tęstinumą.

11.       Teismas nusprendė, kad nėra pateikta naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip (nei priimant 2025 m. gegužės 26 d. nutartį) vertinti užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti taikymo instituto poreikį šioje byloje. Siekiant užtikrinti ne tik atsakovės AB „Santra“, bet ir kitų atsakovių bei trečiojo asmens teises atlyginti bylinėjimosi išlaidas, yra teisinis pagrindas įpareigoti ieškovę įmokėti užstatą jų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas konstatavo, kad 15 000 Eur užstatas atsakovių UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, 7 500 Eur užstatas trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, yra pakankamas ir neužkertantis ieškovei galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą bei užtikrinantis atsakovių ir trečiojo asmens interesus gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Credit Care“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti atsakovių UAB „M projektas“, UAB „D korpusas“ bei trečiojo asmens notarės Ritos Miknevičienės prašymų dėl įpareigojimo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė gali neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, nenustatė galimo ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kreipiantis į teismą su ieškiniu. Teismo nurodytos aplinkybės nepatvirtina būtinų sąlygų įpareigojimui įmokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

12.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartis skundžiamos nutarties atžvilgiu neturi prejudicinės galios. Ieškovės 2025 m. rugsėjo 24 d., 2025 m. rugsėjo 29 d., 2025 m. spalio 10 d. pateikti rašytiniai įrodymai turi būti įvertinti nelaikant, kad dėl jų reikšmės sprendžiant klausimą dėl užstato sumokėjimo buvo pasisakyta.

12.3.                      Teismo argumentai, kad tikimybę piktnaudžiauti procesu rodo tai, jog ieškovė siekia ne savo pažeistų teisių gynybos, o ekonominės naudos, neatitinka teisinės, ekonominės logikos ir nesudaro pagrindo taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalies. Tai, kad ieškovės interesai yra ekonominio pobūdžio, nereiškia, jog jų gynimas nėra pažeistų teisių gynimas. A. K., įsteigusi ieškovę ir jai perleidusi reikalavimo teisę į skolininką, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o teismas faktiškai paneigė jos sąžiningumo prezumpciją be objektyvių duomenų dėl galimo ieškovės piktnaudžiavimo kreipiantis į teismą su ieškiniu. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovės įsteigimo data nekoreliuoja su ieškovės galimybe piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl teisminės gynybos.

12.4.                      Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovės, kaip juridinio asmens, steigimo tikslas susijęs su realiu veiklos vykdymu, kuris neatsiejamas nuo teisminių procesų, kai tokie skolininkai kaip J. V. slepia savo turtą ar sudaro sandorius, kurių tikslas sumažinti savo mokumą. Draudimas naujai įsteigtam juridiniam asmeniui bylinėtis proceso pradžioje nesumokant reikšmingo dydžio užstatų riboja šio juridinio asmens teisę į teisminę gynybą bei konstitucinę ūkinės veiklos laisvę.

12.5.                      Teismo išvados, kad ieškovė gali neatlyginti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidų, nepagrįstos, nes teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė 2025 m. rugsėjo 29 d. pateikė įrodymus apie sumokėtą 15 000 Eur užstatą AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog ieškovė vykdo veiklą ir iš jos gauna pajamas. Kita vertus, asmens sunki finansinė būklė ir jo nemokumas savaime nepagrindžia galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir negali būti sąlyga nustatyti pareigą sumokėti užstatą kitos šalies galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. 

12.6.                      Teismo nustatytas užstato dydis yra neadekvatus ir riboja ieškovės, kaip neseniai veiklą pradėjusios įmonės, teisę į teisminę gynybą.

13.       Atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ atsiliepime prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Atskiruoju skundu keliamas šioje byloje teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi jau išspręstas procesinis klausimas. Nesant naujų aplinkybių (ar anksčiau vertintų aplinkybių esminio pasikeitimo), kitoks to paties procesinio klausimo sprendimas nėra galimas.

13.2.                      Ieškovės teikiami nauji įrodymai, kitaip nei nurodo ieškovė, apeliacinio teismo buvo įvertinti. Lietuvos apeliacinio teismo atsisakymas priimti naujus įrodymus nebuvo grindžiamas išimtinai vien tik šių įrodymų nesavalaikiu pateikimu. Teismas atliko išsamų ieškovės nesavalaikiai pateiktų įrodymų vertinimą ir pasisakė dėl jų (neegzistuojančios) įrodomosios vertės. Nurodytus argumentus dėl Lietuvos apeliacinio teismo tariamai padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ieškovė dėstė ir savo kasaciniame skunde, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. spalio 8 d. nutartimi atsisakė priimti, nurodydama, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui.

13.3.                      Vienintelė „nauja“ aplinkybė yra tai, kad ieškovė sumokėjo 15 000 Eur užstatą atsakovės AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Tai nesudaro pagrindo atmesti atsakovių ir notarės prašymų, t. y. neužtikrinti jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

13.4.                      Ieškovė siekia sudaryti skolų išieškojimu besiverčiančio juridinio asmens įspūdį, tačiau įrodymų apie kitus išieškojimo procesus iš esmės nėra, nepaisant to, kad ieškovė veikia jau beveik 8 mėnesius.

14.       Atsakovė AB „Santra“ atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

14.1.                      Įpareigojimas pateikti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti nereiškia, kad teismas atsisakė ginti ieškovės interesus.

14.2.                      Apeliantė argumentuoja, kad įvykdė teismo įpareigojimą įmokėti užstatą, tačiau nutyli, jog ji neturėjo pakankamų lėšų užstatui sumokėti. Apeliantė nenurodo, kaip naujai įsteigtas ribotos atsakomybės juridinis asmuo, nepradėjęs vykdyti ūkinės komercinės veiklos, t. y. iš kokių lėšų, pasisamdė advokatą, sumokėjo žyminį mokestį, įsigijo reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir, neturėdamas pakankamai lėšų, gavo finansavimą, kuris leido įvykdyti teismo įpareigojimą įmokėti užstatą. A. K. – ieškovės steigėja, galutinė naudos gavėja ir de facto vadovė, iš esmės sandorį, kuriuo perleido reikalavimo teises į J. V. ieškovei, sudarė tik dėl akių, siekdama išvengti pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsakovams bylos pralaimėjimo atveju.

14.3.                      Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad neaktuali reikalavimo teisių perleidimo kaina. Teismas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis galimybę pagrįstai susiejo su aplinkybėmis, kad apeliantė nevykdo veiklos, neturi pajamų ir turto, nepateikė teiginius apie gautą paskolą pagrindžiančių objektyvių įrodymų; yra apeliantės turtinės padėties, sumokėtos kainos už reikalavimo perleidimą ir reikalavimo, nukreipto atsakovėms, dydžio disproporcija.

15.       Trečiasis asmuo notarė Rita Miknevičienė atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Argumentuoja, kad tai, jog egzistuoja ieškovės įpareigojimui užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reikalingos sąlygos, konstatuota įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi. Nuo šios nutarties priėmimo dienos nepasikeitė jokios aplinkybės. Tai, kad ieškovė įvykdė teismo įpareigojimą ir sumokėjo 15 000 Eur užstatą atsakovės UAB ,,Santra“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, nepaneigia, jog ieškovė gali vengti būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Notarės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neužtikrinimas pažeistų asmenų lygiateisiškumo principą.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties dalis, kuria teismas įpareigojo ieškovę UAB „Credit Care“ iki 2025 m. spalio 31 d. įmokėti 22 500 Eur užstatą atsakovių UAB „D korpusas“ ir UAB „M projektas“ (15 000 Eur) ir trečiojo asmens notarės Rita Miknevičienė (7 500 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

18.       Ieškovė nurodė, kad pateikia naujus (papildomus) įrodymus: 2025 m. rugsėjo 29 d., 2025 m. gruodžio 31 d., 2026 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymus; ieškovės atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašą; 2025 m. gruodžio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį; reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir mokėjimo dokumentus. Ieškovės teigimu, pateikiami duomenys yra svarbūs teisingam ginčo išnagrinėjimui, nes patvirtina, jog ieškovė 2025 m. rugsėjo 29 d. sumokėjo 15 000 Eur užstatą į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą, sumokėjo du po 10 000 Eur užstatus kitoje byloje. Ieškovės teigimu, tai patvirtina jos sąžiningumą. Aplinkybė, kad 2025 m. rugsėjo 29 d. užstatas buvo sumokėtas, nurodyta atskirajame skunde, taip pat šis įrodymas 2025 m. rugsėjo 29 d. pateiktas teismui iki ginčijamos 2025 m. spalio 13 d. nutarties priėmimo. Įrodymai apie sumokėtus užstatus kitoje byloje objektyviai negalėjo būti pateikti kartu su atskiruoju skundu, nes mokėjimai atlikti po atskirojo skundo pateikimo. Atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašas patvirtina aplinkybes apie ieškovės veiklą ir jos vykdymą. Taip pat pateikiami duomenys – 2025 m. gruodžio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, patvirtina, kad ieškovė įsigijo reikalavimo teisių į kitus skolininkus, turi atsakovės AB „Santra“ akcijų. Pateikiami duomenys parodo ieškovės pajamas po ginčijamos nutarties priėmimo. Pateikiama A. K. ir ieškovės sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis patvirtina, kad A. K. apie 460 000 Eur reikalavimo teises į skolininką J. V. savo įsteigtai ieškovei perleido už 2 725 Eur. Ieškovė turėjo galimybę pateikti šią sutartį kartu su atskiruoju skundu, tačiau vertino, kad šioje byloje kilęs ginčas nėra susijęs su reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, taip pat tokių duomenų neteikė, nes yra susiklostę ginčo šalių konfliktiniai, abipusiu nepasitikėjimu grįsti santykiai. Ieškovė buvo įpareigota šiuos duomenis pateikti kitoje byloje, todėl, duomenims tapus žinomiems atsakovėms, duomenys pateikiami ir į šią bylą.

19.       Atsakovė AB „Santra“ pateikė papildomus paaiškinimus ir kartu su jais naują įrodymą – UAB „Credit Care“ atsiskaitomosios banko sąskaitos išlaidų išrašą. Nurodo, kad pateikiami duomenys patvirtina, jog ieškovė nepatiria veiklos vykdymo išlaidų, taigi, nevykdo veiklos.

20.       Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Aiškindamas šias CPK nuostatas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

21.       Nagrinėjamu atveju preliminariai įvertinęs ieškovės ir atsakovės pateiktus duomenis, jų apimtį, nurodytas jų vėlyvo pateikimo aplinkybes, byloje sprendžiamą klausimą, taip pat tai, kad kiti bylos dalyviai turėjo galimybę pasisakyti dėl aptariamo ieškovės prašymo, siekdamas visapusiškai išnagrinėti, šalių vertinimu, reikšmingą medžiagą, teismas priima ieškovės pateiktus duomenis: 2025 m. gruodžio 31 d., 2026 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymus, atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašą, reikalavimo teisių perleidimo–perėmimo sutartis, bei atsakovės pateiktą ieškovės banko sąskaitos išrašą, ir prijungia juos prie bylos kaip reikšmingus kiekvienai iš šalių įrodinėjant savo argumentus (CPK 180 straipsnis). Teismas atsisako priimti ieškovės pateiktą 2025 m. rugsėjo 29 d. mokėjimo nurodymą, nes, kaip nurodo pati ieškovė, jis byloje jau pateiktas.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

22.       Lietuvos apeliacinis teismas, gavęs ieškovės prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo ir papildomus rašytinius paaiškinimus, pasiūlė proceso dalyviams pateikti poziciją dėl prašymo, papildomus rašytinius paaiškinimus ir (ar) įrodymus.

23.       Atsakovė AB „Santra“ pateikė papildomus paaiškinimus, pažymėdama, kad iš bylos duomenų matomas ieškovės veiklos „dirbtinumas“, jos veiklos vykdymo regimybė pradėta formuoti tik po to, kai AB „Santra“ pateikė prašymą dėl užstato. Abi statytinės ieškovės vadovės yra ar buvo vienintelės UAB „Credit Care“ darbuotojos, kurios, ieškovės teigimu, dirbo (nors duomenys apie įdarbinimą nebuvo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), tačiau teisinių paslaugų neteikė ir negalėjo teikti. Dėl to neaišku, kas teikia tariamas teisines paslaugas. Be to, atsakovės teigimu, visi didesni mokėjimai į ieškovės sąskaitą buvo atlikti tik tada, kai teismai įpareigojo ieškovę įmokėti užstatus.

24.       Ieškovė UAB „Credit Care“ pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, pažymėdama, kad AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo klausimas jau išspręstas.

25.       Atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais prašo atsisakyti priimti ieškovės prašymą dėl įrodymų pridėjimo ir grąžinti jį ieškovei; atmesti atskirąjį skundą. Nurodo, kad ieškovė teikia teismui įrodymus bei nurodo aplinkybes, kurie galėjo, bet nebuvo, pateikti pirmosios instancijos teismui. Šie rašytiniai įrodymai bei jais grindžiamos aplinkybės neegzistavo nutarties priėmimo metu ir, atitinkamai, jų pagrindu negali būti vertinama pirmosios instancijos teismo nutartis.

26.       Atsižvelgiant į tai, kad teismas suteikė bylos dalyviams galimybę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ieškovei pateikus prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo; atitinkamai, tai, jog pateikti rašytiniai paaiškinimai reikšmingi sprendžiant dėl ieškovės pateiktų naujų įrodymų įvertinimo, bylos dalyvių pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai priimami ir prijungiami prie bylos (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Dėl įpareigojimo pateikti užstatą (ne)pagrįstumo

27.       Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

28.       CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra pagrindas manyti, jog ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, įstatyme reglamentuoto užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti pareikalavimas negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą (su)varžymas, jeigu nustatomos šio teisinio instituto taikymo sąlygos. 

29.       Minėtoje CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatytos tarpusavyje koreliuojančios sąlygos įpareigoti pareiškėją sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, t. y. tikimybė, kad pareiškėjas gali piktnaudžiauti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir išnagrinėjus bylą iš esmės gali neatlyginti jam priteistų bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl užstato reikalingumo. Kadangi CPK 95 straipsnio nuostatos yra taikomos iš esmės nustačius piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ar siekiant piktnaudžiavimui užkirsti kelią, šio straipsnio 3 dalies nuostatos paskirtis yra apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą esant tikimybei, jog asmuo gali piktybiškai vengti jas atlyginti arba yra duomenų, jog asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, dėl ko byloje dalyvaujantys asmenys gali patirti bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502-381/2018).

30.       Kasacinis teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turinį, yra nurodęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais ir reiškia ne tik byloje dalyvaujančio asmens veiksmus nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą ar kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis), tačiau ir naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis taip pat apibūdinamas kaip objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais; piktnaudžiavimas yra ne tik tada, kai veiksmas sukelia turtinę žalą, bet ir tada, kai kenkia teisinei sistemai, objektyviai neatitinka sąžiningo elgesio standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016).

31.       Siekiant nustatyti, ar asmuo veikė piktnaudžiaudamas suteikta teise, vertintini ne tik konkrečiame procese asmens atlikti veiksmai, bet ir asmenį apibūdinančios aplinkybės, jo veiksmų motyvacija ir kt.; duomenys apie tai gali būti ne tik nagrinėjamoje byloje, bet ir kitose bylose, kuriose dalyvauja asmuo, kurio veiksmai, manoma, gali būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas procesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-406/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502-381/2018). Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

32.       Pastebėtina ir tai, kad, kaip jau yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės taikomos iki bylos išnagrinėjimo ir nustatant ne patį piktnaudžiavimo faktą, o jo tikimybę.

33.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovės (ją kontroliuojančio asmens) elgesys kelia abejonių dėl naudojimosi procesinėmis teisėmis sąžiningumo ir yra tikimybė, jog ieškovė gali piktybiškai vengti atlyginti atsakovių ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas. Grįsdamas šią išvadą, teismas sistemiškai įvertino faktines ieškinio pateikimo aplinkybes, iš kurių matyti, kad pradinė kreditorė A. K. ir ieškovė UAB „Credit Care“, kurios vienintelė akcininkė yra pradinė kreditorė A. K., 2025 m. kovo 24 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir reikalavimo teises į skolininką J. V. perleido ieškovei. Taigi, ieškovė į bylą įstojo kaip kreditorės teisių perėmėja, perėmusi reikalavimo teises į skolininką iš vienintelės savo akcininkės. Tiek teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatuota, jog reikšminga aplinkybė, kad ieškovė buvo įsteigta prieš pat ieškinio pareiškimą, o byloje nėra duomenų apie realią ieškovės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, kuri generuotų pakankamas lėšas galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas nurodė, kad nurodytos aplinkybės buvo nustatytos teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria teismas įpareigojo ieškovę įmokėti 15 000 Eur užstatą atsakovės AB „Santra“ bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nurodytą nutartį paliko nepakeistą, o naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kitaip (nei priimant 2025 m. gegužės 26 d. nutartį) vertinti užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti taikymo instituto poreikį šioje byloje, teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, kad užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti pareikalavimo klausimas byloje jau buvo spręstas, teismas nurodė, kad šiuo atveju pasisakytina tik dėl naujų aplinkybių, kurios šalių procesiniuose dokumentuose buvo įvardytos kaip reikšmingos šiam klausimui išspręsti, teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartyje išdėstytų argumentų dėl sąlygų taikyti CPK 95 straipsnio nuostatas šioje byloje nekartojant.

34.       Grįsdama atskirąjį skundą, apeliantė argumentuoja, kad užstato instituto taikymui būtinas sąlygas pirmosios instancijos teismas konstatavo nepagrįstai, nes teismas: nepagrįstai vadovavosi teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi; nepagrįstai sprendė, kad iš pateiktų įrodymų negalima spręsti apie ieškovės veiklos nuoseklumą ir tęstinumą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovės pajamų dydis nesudaro pagrindo įpareigoti ieškovę sumokėti užstatą, taip nepagrįstai suvaržoma ieškovės teisė į teisminę gynybą; teismas netinkamai nustatė užstato dydį. Įvertinęs atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo su jais sutikti, atitinkamai, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

35.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad, spręsdamas klausimą dėl atsakovių ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo ir (ar) negalėjo remtis ankstesnėmis byloje priimtomis teismų nutartimis. Nors apeliantė teisingai nurodo, kad res judicata galią įgyja galutiniai įsiteisėję teismų sprendimai ir nutartys, o teismų nutartys, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai, tokios galios neturi (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015), tačiau tai nesudaro pagrindo ir galimybės tas pačias faktines aplinkybes ir (ar) argumentus byloje vertinti skirtingai ir pakartotinai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-464/2025). Teismo nutartys, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai, kaip šiuo atveju – dėl įpareigojimo pateikti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, peržiūrimos instancine tvarka, todėl, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje vėl kilus tokio paties pobūdžio procesiniam klausimui, teismų įsiteisėjusiomis nutartimis jau įvertinos aplinkybės pakartotinai nevertintinos, o pasisakytina dėl naujai nurodomų, naujai paaiškėjusių ar pasikeitusių aplinkybių ir (ar) argumentų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ankstesnėmis teismų nutartimis byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą įpareigoti ieškovę pateikti užstatą, o, gavus naujus prašymus dėl tokio užstato, aktualu įvertinti ir nustatyti, ar pirmiau teismų įsiteisėjusiomis nutartimis nustatytos aplinkybės pasikeitė, jei taip – ar pasikeitimai sudaro pagrindą nagrinėjamus atsakovių ir trečiojo asmens prašymus išspręsti kitaip.

36.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kitaip (nei priimant 2025 m. gegužės 26 d. nutartį) vertinti užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti taikymo instituto poreikį šioje byloje. Įvertinus ankstesnių teismo nutarčių turinį ir šiuo atveju dėstomus apeliantės argumentus, matoma, kad teismai jau buvo pasisakę dėl apeliantės argumentų, jog įmonės įsteigimo laikas negali sudaryti prielaidos tikimybei piktnaudžiauti procesu; kad ieškovės steigėjos, vienintelės akcininkės ir naudos gavėjos, sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties kaina nėra reikšminga; jog ieškovė yra veikianti įmonė, gauna pajamas, todėl jos teisė į teisminę gynybą negali būti varžoma. Šiuos apeliantės teiginius teismai įvertino kaip nepaneigiančius išvados dėl sąlygų įpareigoti įmokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti buvimo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, dėl kurių būtų priežasčių kitaip įvertinti užstato taikymo sąlygų buvimą nagrinėjamoje situacijoje.

37.       Apeliantės pateikti duomenys patvirtina, kad A. K. apie 460 000 Eur reikalavimo teises į skolininką perleido ieškovei už 2 725 Eur, t. y. už santykinai labai mažą kainą. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. yra ieškovės steigėja, vienintelė akcininkė ir naudos gavėja, o ieškovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, taip pat įvertinus įvykių eigą, kai trumpu laikotarpiu buvo įsteigtas ribotos atsakomybės juridinis asmuo, jam už simbolinę kainą perleista reikalavimo teisė ir šis juridinis asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl tokios teisės realizavimo, kartu – nesant pakankamų duomenų apie įsibėgėjančią šio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą, generuojančią realias pajamas, nepaneigti atsakovių teiginiai, jog yra pagrįsta tikimybė, kad tokiu būdu A. K., siekdama įgyvendinti turėtas reikalavimo teises, teismų procesuose veikiant jos kontroliuojamam ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, galimai siekia išvengti pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas, jeigu ieškinys būtų atmestas, tačiau iš esmės išlaiko galimybę gauti naudą, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Nagrinėjamu atveju tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad ieškovė pati pripažino, jog vienas iš įmonės įsteigimo tikslų yra siekis optimizuoti skolininko J. V. skolos ir kitų skolinių reikalavimų, kuriuos įsigys ateityje, išieškojimo procesus, atitinkamai, skolų išieškojimo procesą administruoti per juridinį asmenį, o ne asmeniškai (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutarties 31 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties 29 punktas). Tokia įvykių seka sudaro prielaidas išvadai, kad jeigu reikalavimas perleidžiamas asmeniui (bendrovei), iš kurio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išreikalavimas, ieškinio atmetimo atveju, būtų neįmanomas ar reikšmingai apsunkintas, tuo pačiu tai reikštų sąmoningą kitų proceso dalyvių teisių į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paneigimą, t. y. piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

38.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatė, kad ieškovė buvo įsteigta prieš pat ieškinio pareiškimą; duomenų, kad įmonė turi kokio nors realaus turto ar vykdo veiklą – nėra. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi taip pat nustatė, kad ieškovės turtą sudaro įstatymo leidžiamas minimalus 1 000 Eur įstatinis kapitalas ir antstolės iš J. V. išieškotos sumos pagal priimtus teismų procesinius sprendimus. Pati ieškovė kaip turimą turtą įvardija reikalavimo teisę į J. V. bei nurodo, kad jis yra didelės vertės; šioje bylos stadijoje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė vykdo veiklą ir gauna pajamas. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad egzistuoja tikimybė, jog išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovė gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų.

39.       Spręsdamas dėl kitų atsakovių bei trečiojo asmens pateiktų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovės pateikti duomenys paneigtų nurodytą teismų anksčiau nustatytą riziką. Teismas konstatavo, kad ieškovė šiuo atveju, nesutikdama su atsakovių ir trečiojo asmens prašymais, ir toliau remiasi argumentais, jog antstolė išieško atitinkamas sumas ieškovės naudai iš J. V., taip pat teigia, kad įsigijo reikalavimo teises, sudarė taikos sutartį su skolininku, įsigijo UAB „Santra“ akcijų, nors apeliacinės instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartyje jau konstatavo, kad tai nėra įrodymai, kuriais remiantis būtų galima įvertinti ieškovės vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas. Teismas pažymėjo, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais, todėl tai, kad ieškovė įsigijo reikalavimo teisių į trečiuosius asmenius, savaime neturi reikšmės sprendžiant dėl užstato (ne)paskyrimo. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė akcentuoja į bylą pateiktą sąskaitos išrašą, kuris, jos vertinimu, pagrindžia gaunamas pajamas, tačiau iš jo matoma, kad ieškovės pajamos yra ženkliai mažesnės nei šioje byloje jau patirtos atsakovų ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos; pateiktame išraše matyti, kad ieškovė gavo pajamų (paskirtyse nurodomi sąskaitų faktūrų numeriai), tačiau iš išrašo nėra galimybės nustatyti, kas šių lėšų mokėtojai, taip pat nepateiktos minėtos sąskaitos faktūros, leidžiančios įvertinti, už kokias paslaugas šios sumos pervestos; taigi, teismo vertinimu, iš tokių įrodymų negalima spręsti apie veiklos nuoseklumą ir tęstinumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs ieškovės atskirojo skundo argumentus, pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir (ar) išvadomis nenustatė. 

40.       Kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys nepatvirtina, kad apeliantė vykdo realią, sistemingą ir efektyvią ūkinę komercinę veiklą ir (ar) ketina ją vystyti bei plėtoti, t. y. papildomai pateikta medžiaga nepaneigia abejonių dėl ieškovės įsteigimo tikslų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, įvardindama teisinių konsultacijų ir skolų išieškojimo veiklos vykdymą, nepateikia duomenų apie tokias paslaugas galinčių teikti darbuotojų turėjimą ir (ar) tokio pobūdžio paslaugų įsigijimą iš kitų subjektų; pateikti duomenys apie bendrovės vadoves, tačiau nepatvirtinta nė vienos iš jų patirtis ir (ar) žinios nurodomoje veikos srityje; be to, viena iš vadovių glaudžiais asmeniniais ryšiais susijusi su ieškovės vienintele akcininke. Ieškovės pateikta 2025 m. gruodžio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopija negali būti vertinama kaip pakankamas veiklos vykdymo įrodymas, atsižvelgiant ir į tai, jog toks izoliuotas dokumentas nepatvirtina nuolat vykdomos ir, kaip naujai įsteigto juridinio asmens, plėtojamos veiklos. Pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriame pažymėtos įplaukos, įvardijamos kaip „teisinės konsultacijos“, „skola“ ar pan., atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų apie ieškovės darbuotojus, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog bendrovė veikia kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas ir vykdo realią komercinę veiklą (CPK 185 straipsnis). Pagal pateiktus duomenis bendrovės gaunamos įplaukos epizodinės, nėra patvirtinta jų sąsaja su vykdoma ūkine veikla, o įprastų nuolatinės bendrovės veiklos vykdymo išlaidų taip pat nėra fiksuota. Nesant duomenų apie ieškovės nuosekliai vystomą veiklą ir būtent iš jos gaunamas atitinkamos apimties įplaukas, leidžiančias nustatyti besivystančią naujai įsteigto juridinio asmens komercinę veiklą, taip pat nesant prielaidų matyti potencialą tokią veiklą vykdyti, atsižvelgiant į darbuotojų neturėjimą, veiklos išlaidų nefiksavimą, vien aplinkybės, kad ieškovė, vykdydama teismų įpareigojimus, sumokėjo 35 000 Eur užstatų galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, nėra pakankamos kitaip vertinti riziką dėl galimo kitų proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidų neatlyginimo.

41.       Sutiktina su apeliante, kad negalėjimas atlyginti bylinėjimosi išlaidų dėl sunkios turtinės padėties ir vengimas tokias išlaidas atlyginti yra skirtingos situacijos ir, atitinkamai, negalėjimas atlyginti bylinėjimosi išlaidų savaime neturėtų būti laikomas sudarančiu pagrindą įpareigojimui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą abejoti ieškovės naudojimosi procesinėmis teisėmis sąžiningumu, atsižvelgiant į tikslingo veikimo siekiant išvengti galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo požymius. Taigi, teismas ieškovės elgesį ir jo kontekstą įvertino kaip turintį sąmoningo vengimo atlyginti bylinėjimosi išlaidas požymių ir dėl to sudarantį pagrindą pareikalauti užstato.

42.       Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, izoliuotai aptaria kiekvieną aplinkybę – įmonės įsteigimo momentą, asmens teisę perimti reikalavimo teises ir jas ginti, būtinybę neužkirsti kelio į teisminę gynybą dėl sunkios turtinės padėties, ieškovės įmokėtą 15 000 Eur užstatą vienos iš atsakovių bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, argumentuodama, kad šios aplinkybės nėra pakankamos CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygoms nustatyti, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju, įvertinus ne kiekvieną iš aplinkybių atskirai, o byloje nustatytų aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės įsteigimo ir veiklos, reikalavimo teisės perėmimo ir jos įgyvendinimo eiga, juridinio asmens turtinę padėtį ir jo veiklą (ar jos fragmentiškumą) atspindinti medžiaga, sudaro pagrindą išvadai, kad įrodyta tikimybė, jog galimai tokiu būdu siekiama išvengti bylinėjimosi išlaidų ieškinio atmetimo atveju atlyginimo rizikos. Apeliantės papildomomis nurodomos aplinkybės ir teikiami duomenys šios išvados nepaneigia.

43.       Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė mokėtino užstato dydį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas įvertino atsakovių ir trečiojo asmens jau patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašyto įmokėti užstato dydžius ir, be kita ko, sumažino atsakovių naudai įmokėtino užstato dydį nuo 20 000 Eur iki 15 000 Eur. Įvertinus ieškinio sumą, procesinių veiksmų apimtis bei intensyvumą, nenustatyta priežasčių pripažinti, kad užstato dydis būtų neproporcingas, neprotingas ar neadekvatus. Apeliantės argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl procesinės bylos baigties

44.       Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei pritaikė aktualias civilinio proceso normas ir pagrįstai įpareigojo ieškovę pateikti užstatą galimų atsakovių ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 95 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

45.       Į pagrindinius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui arba yra išvestiniai iš jau nurodytų.

46.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas užstatui sumokėti yra pasibaigęs, tikslinga nustatyti naują terminą ieškovei įmokėti teismo nustatytą užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti bei pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius dokumentus. Mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti bylos numerį ir byloje dalyvaujančius asmenis už kuriuos mokama. Užstato nesumokėjus per nustatytą terminą, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą (CPK 95 straipsnio 3 dalis).         

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 95, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Credit Care“ (juridinio asmens kodas 307112147) terminą iki 2026 m. vasario 20 d. į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 22 500 Eur (dvidešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) užstatą atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „D korpusas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „M projektas“ (15 000 Eur apimtimi) ir trečiojo asmens notarės Ritos Miknevičienės (7 500 Eur apimtimi) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti bei pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius dokumentus.

Teisėja                                                                                     Rūta Latvelė