Civilinė byla Nr. 3K-3-234/2007
Procesinio sprendimo kategorija 32.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2007 m. birželio 11
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros
Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juozo Šerkšno ir Prano
Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo A. C. kasacinį skundą dėl Molėtų rajono
apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. C. ieškinį atsakovui A. C. dėl
servituto nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė
pagal jo pateiktą planą nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis
vieno metro pločio pėsčiųjų taku atsakovui priklausančiame žemės sklype (duomenys
neskelbtini). Jis nurodė, kad pirmiau nurodytu adresu jam nuosavybės teise
priklauso 4,32 ha žemės sklypas, kuris yra 150 m atstumu nuo Baluošo ežero;
ieškovas prieš 15 metų šio ežero pakrantėje įrengė pliažą, stalą su suolais,
pastatė lieptą, juos prižiūri, tvarko ir čia patenka per atsakovui
priklausančio žemės sklypo pakraštyje esantį taką. Atsakovas nedraudžia
naudotis taku, tačiau jis nori parduoti žemės sklypą; ieškovas laiko, kad
kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku, nustatytinas tam,
kad ateityje su naujuoju sklypo savininku jam nekiltų problemų dėl priėjimo
prie ežero, naudojantis pirmiau nurodytu taku. Atsakovas laiko, kad servitutas
turės įtakos parduodamos žemės kainai, todėl siūlo ieškovui palaukti; ieškovas
šioje vietovėje gyvena nuolat nuo 1991 m., ūkininkauja, įsteigė specializuotą
sodininkystės ir uogininkystės ūkį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Molėtų rajono
apylinkės teismas 2006 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino; teismas
nustatė ieškovo sklypui atsakovo sklype 0,02 ha ploto servitutą, suteikiantį
teisę prieiti prie Baluošo ežero vieno metro pločio pėsčiųjų taku, ieškovo
pateiktame projekte pažymėtu žyma S1, taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui
100 Lt ir 25 Lt į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas
nustatė, kad ieškovas prieš 15 m. prie ežero pastatė medinius stalą ir suolus,
kurie, teismo vertinimu, atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001
m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX–583 redakcija, Žin., 2001, Nr. 101–3597) 2
straipsnio 2 dalyje pateiktą statinio apibūdinimą, nes yra įleisti į žemę ir su
ja tvirtai sujungti; nurodytų statinių teisėtumo šalys neginčijo; be to,
ieškovas nutiesė lieptą į ežerą ir suformavo taką per šiuo metu atsakovui
priklausantį žemės sklypą. Teismas nurodė, kad atsakovo žemės sklypas yra tarp
ieškovo sklypo ir Baluošo ežero, juos skiria, t. y. ieškovo sklypas nesiriboja
su ežeru; ieškovas jį pirko 1989 m. kovo 13 d., atsakovas paveldėjo 2001 m.
rugpjūčio 20 d. Teismas pažymėjo, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis,
atsakovo sklype jau yra nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę
naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus keliu,
taip pat teisė prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinio, leisti naudotis
kitiems asmenims ežero pakrante, pažymėta žyma S3, tačiau, teismo vertinimu,
juo nesuteikta teisė ieškovui patekti prie ežero pakrantės per atsakovo sklypą.
Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ieškovas gali patekti prie
ežero pakrantės per P. C. priklausantį sklypą, plane pažymėtą žyma 215–3;
teismo vertinimu, tokia teisė ieškovui nėra nustatyta, be to, šis kelias būtų
tolimesnis, nepatogus ir priverstų ieškovą įrengti naują tiltelį per upę, be
to, atsakovui ir P. C. užtvėrus sklypus tvora, ieškovas negalėtų normaliomis
sąnaudomis naudoti ežero pakrantėje įrengtos maudyklos. Teismas sprendė, kad
pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatytinas teismo sprendimu;
išvadai pagrįsti teismas nurodė, kad takas atsakovo sklype faktiškai yra
suformuotas, atsakovas su tuo sutiko, prašomas nustatyti servitutas sudaro tik
0,02 ha ploto, todėl atsakovo teisių iš esmės nepažeidžia.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 20 d.
nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą paliko
nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė. Kolegija pripažino teisinga pirmosios
instancijos teismo padarytą išvadą, kad Utenos apskrities viršininko 1999 m.
balandžio 27 d. įsakymu atsakovo žemėje nustatytas servitutas suteikia teisę
naudotis ežero pakrante, bet juo nesuteikta teisė ieškovui patekti prie ežero
pakrantės per atsakovo sklypą; kadangi skundžiamu sprendimu nebuvo pasisakyta
dėl Utenos apskrities viršininko administracijos teisių ir teisėtų interesų,
tai kolegija laikė, kad į bylą ji pagrįstai neįtraukta. Aplinkybė, kad yra kitų
priėjimų prie ežero, kolegijos vertinimu, nereiškia, jog ieškovas prie jo
įrengtos maudyklos turi patekti aplinkiniais keliais. Kolegija pripažino
atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus teismo išvadą,
kad, nenustačius ieškovo prašomo servituto, nebūtų įmanoma normaliomis
sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį. Tai, kad atsakovo žemės sklypui, kaip
tarnaujančiajam daiktui, jau yra nustatytas servitutas, kolegijos vertinimu,
neatima iš atsakovo, kaip tarnaujančiojo daikto, savininko daikto naudojimo
teisių. Kai šalys geruoju nesusitaria dėl servituto, jis nustatomas teismo
sprendimu, taip išsprendžiamas neturtinis ginčas. Kolegija pažymėjo, kad
nesvarsto klausimo dėl ieškovo galimybės prieiti prie ežero, naudojantis
sklypu, pažymėtu žyma 215-3, ir pašalina iš pirmosios instancijos teismo
sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus šiuo klausimu, nes tai nėra
nagrinėjamos bylos dalykas.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos
14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai
netinkamai taikė ir aiškino servituto nustatymo pagrindus reglamentuojančias
teisės normas, įtvirtintas Žemės įstatyme, Civiliniame kodekse, taip pat
poįstatyminiame teisės akte (Žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23
d. įsakymu Nr. 207 patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir
įgyvendinimo metodikoje), kurių esmė yra ta, kad savininko nuosavybės teisė
gali būti ribojama, jeigu reikia užtikrinti kitų asmenų teises ir teisėtus
interesus; teismo sprendimu servitutas nustatomas, kai savininkai nesusitaria,
o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti
pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovo teisės ir
įstatymo saugomi interesai nebuvo pažeisti. Jo teisės buvo įgyvendintos, kai Utenos
apskrities viršininko 1999 m. balandžio 27 d. įsakymu atsakovo žemės sklype
buvo nustatytas servitutas, suteikiantis teisę, taip pat ir ieškovui, prieiti
ir privažiuoti prie vandens telkinių, rekreacinių bendro naudojimo teritorijų,
t. y. Baluošo ežero, bet ne prie atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemės
sklypo ir pastatų. Dėl to ieškovas gali normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą –
ežerą (rekreacinę teritoriją) – pagal paskirtį fiziniam bei dvasiniam poilsiui.
Kadangi administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas suteikė teisę visiems
asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie turi šalia nuosavybės teise
priklausančių žemės sklypų, pastatų ar ne, transporto priemonėmis privažiuoti
ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie rekreacinių teritorijų, tai
vienam asmeniui negali būti nustatomas papildomas kelio servitutas prie
rekreacinės teritorijos, kaip tai buvo nepagrįstai nuspręsta nagrinėjamoje
byloje. Teismų išvada, kad administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu
ieškovui nesuteikta teisė patekti prie ežero pakrantės per atsakovo sklypą, yra
nepagrįsta; teisė prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinio ieškovui reiškia
suteiktą jam galimybę prieiti ir privažiuoti per atsakovo žemės sklypą. Be to,
ieškovas nenurodė, kad jis negali be papildomo servituto normaliomis sąnaudomis
ežero naudoti pagal paskirtį. Ieškovas apskritai nenurodė objektyvių aplinkybių
servitutui nustatyti, nes jo nurodytas interesas nėra pakankamas pagrindas dar
kartą riboti savininko nuosavybės teisę. Tokiu atveju kelio servitutas ieškovo
reikalavimu gali būti tik pakeistas. Ieškovas turi galimybę rinktis, kaip
patekti prie ežero pakrantės, nes yra ir kitų priėjimų; šiuo aspektu
pripažintini nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nėra
šios bylos nagrinėjimo dalykas klausimo dėl ieškovo galimybės prieiti prie
ežero, naudojantis sklypu, pažymėtu žyma 215–3, svarstymas. Teismai, neištyrę tokių
aplinkybių, negali spręsti, ar, nenustačius servituto, įmanoma normaliomis
sąnaudomis rekreacinę teritoriją naudoti pagal paskirtį.
2. Teismai
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos servitutą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismų
praktikoje laikoma, kad servitutas gal būti nustatytas tik tada, kai, jo
nenustačius, kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių
naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis
išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti šias
objektyvias kliūtis; taip pat pripažįstama, kad šios kategorijos bylose turi
būti siekiama protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad
nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos
nebūtų sprendžiamos kito asmens sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų
problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje B. G. prieš R. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-496/2005). Nagrinėjamoje byloje ieškovas gali normaliomis
sąnaudomis patekti prie ežero be servituto nustatymo.
3. Pirmosios
instancijos teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų
teisių ir pareigų, toks atvejis pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra
absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas, patenkinęs ieškinį, be
teisinio pagrindo faktiškai pakeitė ankstesnį servitutą, nustatytą Utenos
apskrities viršininko įsakymu, ir tai padarė teismo posėdyje nedalyvaujant
viršininkui, kurio teisės ir teisėti interesai šiuo atveju buvo pažeisti.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje
nustatytos aplinkybės
Ieškovo žemės
ūkio paskirties sklypą nuo 150 m atstumu esančio Baluošo ežero skiria atsakovo
žemės sklypas. Ieškovas ir jo šeimos nariai naudojasi atsakovo sklype esančiu
taku, eidami prie ežero, kurio pakrantėje yra ieškovo pastatyti stalas ir
suolai, į ežerą nutiestas lieptas ir įrengta maudykla.
V.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo
įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, o tai reiškia
nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti
garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK
4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurį
nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti
nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.
Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam
tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės
normos bei jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip
vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą.
Servitutas yra
daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111
straipsnis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo
sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124
straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai
nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis
daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.128
straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris
savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti
viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kasaciniame skunde nurodytoje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005 ir
kitose kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad, nagrinėdamas tokias
bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų
pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir
vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių
sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį,
kitokių sprendinių galimybę ir pan. Bylą dėl servituto nustatymo
nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar viešpataujančiojo daikto savininkas,
įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo
būtų nustatytas servitutas, nurodo tokias svarbias priežastis, kurios pateisina
kito savininko teisių ribojimą. Žemė yra ypatingas nuosavybės teisių objektas,
žemės santykiuose išryškėja nuosavybės socialinė (socialinio teisingumo)
funkcija. CK nustatyti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės
servitutams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo
Nr. IX–1983 redakcija, Žin., 2004, Nr. 28–868) 23 straipsnio 1 dalis). Žemės
servituto nustatymas gali būti grindžiamas būtinumu užtikrinti kitų asmenų
skirtingas teises ir skirtingus teisėtus interesus. Administraciniais teisės
aktais servitutai nustatomi valstybinės, taip pat savivaldybių ir privatiems
žemės sklypams, kad būtų užtikrintas naudojimasis bendrais objektais (Žemės
įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Toks servitutas yra nustatytas atsakovo žemės
sklypui, kuriuo leista neapibrėžtam asmenų ratui prieiti ir privažiuoti prie
Baluošo ežero pakrantės bei ja naudotis. Įstatyme nėra nustatyta, kad žemės
sklypui gali būti nustatytas tik vienas servitutas, todėl, esant žemės
servitutui, skirtam viešajam poreikiui, teismas gali spręsti savininkų ginčą
dėl kitokio tik su konkrečių asmenų teisių įgyvendinimu susijusio žemės
servituto nustatymo (CK 4.126 straipsnis). Pagal CK 4.127 straipsnio 1 dalį
nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus
pažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas. Bylą nagrinėjant pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismuose nebuvo keliamas klausimas dėl šioje normoje
nurodyto apribojimo žemės servitutui nustatyti. Nagrinėjamoje byloje ieškovo
prašomo nustatyti servituto turinys nėra Žemės įstatymo 23 straipsnyje
nustatytų apskrities viršininko įgaliojimų sritis, juo nepakeičiamas šio
viešojo administravimo subjekto nustatytas žemės servitutas. Skundžiamuose
sprendimuose teismai nesprendė apskrities viršininko teisių ir pareigų
klausimų. Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo,
neįtraukus dalyvauti byloje apskrities viršininko, pripažintini nepagrįstais (CPK
37, 270 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2
dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje
nustatyta, kad ieškovo žemės ūkio paskirties sklypą nuo 150 m atstumu esančio
Baluošo ežero skiria atsakovo žemės sklypas, kuriuo ieškovas ir jo šeimos
nariai naudojasi, eidami prie ežero. Teisėjų kolegija sutinka su bylą
nagrinėjusių teismų vertinimu, kad nuolat savo ūkyje nurodytame žemės sklype
gyvenančiam ieškovui galimybė prieiti prie ežero prieš 15 metų susiformavusiu
pėsčiųjų taku žemės sklype, kuris šiuo metu priklauso atsakovui, yra labai
reikšminga tinkamo naudojimosi ieškovo turima nuosavybe bei jo žemės sklypo
kaimynystėje esančiu ežeru sąlyga; beje, teismai pažymėjo, kad ir atsakovas
pripažino jos svarbą ieškovui, ilgą laiką leidęs vaikščioti per jo žemės
sklypą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo padėtis iš esmės
skiriasi nuo padėties ir poreikio visų kitų asmenų, kurie gali poilsiui patekti
prie ežero, naudodamiesi administraciniu aktu nustatytu servitutu. Sprendžiant,
ar teismai pagrįstai nustatė ieškovo prašomą žemės servitutą, atsižvelgtina į
teismų praktikos nuostatą, kad servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su
absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu
daiktu, bet su sąlyga, jog, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis
sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis
civilinėje byloje S. P. prieš V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005, Teismų
praktika, 24, p. 62). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimas
nustatyti atsakovo sklypui 0,02 ha ploto servitutą ieškovo poreikiui tinkamai
naudotis viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti atitinka CK 4.126 straipsnio 1
dalyje ir 4.128 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus; atsižvelgiant į
atsakovo žemės sklypo plotą (10,08 ha) ir servituto turinį, nelaikytina, kad
atsakovo teisių ribojimas neatitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų
pusiausvyros principų. Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai
netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos, atmestini, kasacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Molėtų rajono
apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. nutartį
palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora
Staugaitienė
Juozas
Šerkšnas
Pranas
Žeimys