Pranešėja A. Sadauskaitė                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-380/2018 Teisėja V. Teišerskienė                                          Teisminio proceso Nr.1-30-1-00193-2014-5

    Procesinio sprendimo kategorijos:   

  1.2.25.4.2.4; 2.1.7; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1 (S)             

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m.  kovo 1 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,

dalyvaujant prokurorui Juozui Sykui,

nuteistajam M. U.,

nuteistojo gynėjai advokatei Natalijai Fočenkovai,

nukentėjusiajai Z. Ž.,

civilinio atsakovo atstovui advokatui Aliui Galminui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės atsakovės G. S. IĮ atstovo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Skirta baudžiamojo poveikio priemonė – nuteistajam uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 1 metus. Nukentėjusiosios Z. Ž. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės G. S. IĮ priteista nukentėjusiajai Z. Ž. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios S. Ž. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš civilinės atsakovės G. S. IĮ priteista nukentėjusiajai S. Ž. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

              1. M. U. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus: jis 2014 m. liepos 1 d., apie 19.22 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas krovininį automobilį (duomenys neskelbtini), su puspriekabe (duomenys neskelbtini), keturių eismo juostų kelyje su skiriamąja žaliąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas antra eismo juosta, elgdamasis neatsargiai, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių, kad įsitikintų, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, bei partrenkė per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją jam iš dešinės ėjusį, besivedusį dviratį pėsčiąjį E. Ž. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų E. Ž. žuvo. Šiais savo veiksmais M. U. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 37 punkto (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą <...> perėjoje įėjusį pėsčiąjį) reikalavimus, ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

2. Civilinės atsakovės G. S. IĮ atstovas advokatas Alius Galminas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį ir M. U. išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti bei priteistus civilinius ieškinius atmesti. Jeigu Klaipėdos apygardos teismas nepanaikintų nuosprendžio, tai prašo sumažinti priteistus civilinius ieškinius iš G. S. IĮ. Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik liudytojo K. S. prieštaringais, abejotinais ir melagingais parodymais bei ekspertų V. P. ir R. P. prieštaringais parodymais. Teismas nepaneigė prieštaravimų tarp liudytojų A. R., R. J., V. K., R. K., J. J., O. V., Ž. J. ir liudytojo K. S. bei ekspertų V. P. ir R. P. parodymų. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visas bylos aplinkybes vertino tik iš kaltinimo, kuris yra grindžiamas tik tikrovės neatitinkančiais parodymais, pozicijų, abejonių netraktavo nuteistojo naudai, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus.

2.2. Teismas, vengdamas tinkamai atlikti savo pareigas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnis), buvo objektyviai šališkas, t. y. tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad su proceso šalimis būtų elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nebūtų suteikiama papildomų garantijų ar privilegijų.

2.3. Teismas nepagrįstai pripažino nuteistąjį M. U. kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, bei nepagrįstai priteisė tokią didelę neturtinę žalą iš civilinės atsakovės. Nuteistasis M. U. vairavo techniškai tvarkingą transporto priemonę būdamas visiškai blaivus ir galbūt nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl žuvusiojo kaltės, nerūpestingumo ir atidumo. Be to, neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nekentėjusieji teisėtai tikisi gauti, o priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlygimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiųjų lūkesčių. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Civilinė atsakovė – G. S. IĮ – neturi realių galimybių nukentėjusiosioms atlyginti teismo priteistą 45 000 Eur neturtinę žalą. Tiek įmonė, tiek fizinis asmuo G. S. turi didelius įsipareigojimus kreditoriams ir neturi galimybės sumokėti tokią didžiulę priteistą žalą nukentėjusiosioms. Pažymi, jog atlyginant neturtinę žalą visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad baudžiamosiose bylose dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, kai eismo įvykio metu žūsta žmogus, jo artimiesiems priteistų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja žuvusiojo vaikui nuo 10 000 Lt (2 896 Eur) iki 50 000 Lt (14 481 Eur) ir žuvusiojo sutuoktinei nuo 15 000 Lt (4 344 Eur) iki 60 000 Lt (17 377 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2010, 2K-89/2010, 2K-377/2009).

3. Nuteistasis M. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, jog baudžiamoji byla atnaujinta remiantis liudytojo K. S. parodymais ir teigia, kad byloje surinkti įrodymai (dokumentai) aiškiai ir nedviprasmiškai leidžia daryti išvadą, jog K. S. 2014-07-01, apie 19.22 val., įvykio vietoje nebuvo, t. y. bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu liudytojas K. S. parodė, kad važiavo po darbo namo apie 17.30 val., kai tuo tarpu atsakinėdamas į prokuroro klausimus liudytojas K. S. patikslino nurodytą laiką ir aplinkybes ir nurodė, kad darbo laikas baigėsi apie 17 val., kai nuvažiavo iki įvykio vietos, laikas turėjo būti apie 17.30 val. arba 18.00 val. Nuteistojo vertinimu, ši aplinkybė leidžia teigti, jog byloje nėra nusikaltimo sudėties, nėra subjektyviosios pusės. Nuosprendyje nurodytas įvykio laikas neatitinka byloje nustatyto, o tai yra esminė aplinkybė, kuri daro teismo sprendimą negaliojančiu.

4. Nukentėjusiosios S. Ž. ir Z. Ž. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo priteistų civilinių ieškinių nesumažinti.

4.1. Nukentėjusioji Z. Ž. nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas. Ši teismo priteista suma yra tokia, kad būtų kompensuoti nukentėjusiosios patirti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas dėl nuteistojo M. U. padaryto nusikaltimo, kurio rezultatas yra tas, kad ji prarado ne tik vienintelį šeimos maitintoją, iš jos yra atimtas gyvenimas, nes jos sutuoktinis ir buvo jos gyvenimas, bet dar ji turėjo eiti ir korumpuotu teisėsaugos keliu byloje. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog liudytojas K. S. davė melagingus parodymus. Šis liudytojas buvo nuo pat pradžių, tačiau pirmoji tyrėja N. J. atsisakė jį apklausti, kadangi ji tyrimą vedė vienašališkai, tik vairuotojo naudai ir jai nereikėjo įvykį mačiusio liudytojo. Pareigūno tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad nukentėjusiosios sutuoktinis įvažiavo į gatvę, neturint tam jokių įrodymų, nes jis pats ir jo pateikti liudytojai nematė įvykio. Be to, nebuvo apklaustas kaip liudytojas asmuo, kuris ėjo priekyje jos sutuoktinio ir buvo nublokštas vilkiko į kelią, o šiam asmeniui mėginant aiškintis padėtį įvykio vietoje, jis pareigūnų buvo nuvytas. Pažymi, jog jos sutuoktinis laikėsi įstatymų, todėl jis vedėsi dviratį per pėsčiųjų perėją. Advokatas, teigdamas, kad vilkikas buvo techniškai tvarkingas, nutyli faktą, kad priekaba vilkiko buvo be techninės priežiūros ir tai nurodyta tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį.

4.2. Nukentėjusioji S. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su nukentėjusiosios Z. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais.

5. Teismo posėdyje civilinės atsakovės atstovas nuteistasis M. U. bei jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras ir nukentėjusioji Z. Ž. prašė apeliacinį skundą atmesti ir teismo nutartį palikti nepakeistą.

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas tiria neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą ir tik tiek, kiek tai yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnis). Civilinės atsakovės G. S. IĮ atstovo advokato Aliaus Galmino apeliacinis skundas yra paduotas dėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo, dėl to nesutinkama su M. U. nuteisimu už BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą priteisiant atlyginti neturtinę žalą iš civilinės atsakovės G. S. IĮ, taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

8. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, daro remdamasis tik liudytojo K. S. prieštaringais, abejotinais ir melagingais parodymais bei ekspertų V. P. ir R. P. prieštaringais parodymais, nepaneigė prieštaravimų tarp liudytojų A. R., R. J., V. K., R. K., J. J., O. V., Ž. J. ir liudytojo K. S. bei ekspertų V. P. ir R. P. parodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visas bylos aplinkybes vertino tik iš kaltinimo, kuris yra grindžiamas tik tikrovės neatitinkančiais parodymais, pozicijų, abejonių netraktavo nuteistojo naudai.

9. BPK 20 straipsnyje yra nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymai teismo procese atsiranda tik tada, kai teismas byloje surinktus, jam pateiktus duomenis patikrina, įvertina ir pripažįsta įrodymais (iki šio momento tai tik duomenys). Bendrąja prasme įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti laikomi kaltinamojo, liudytojų, nukentėjusiųjų duoti parodymai, t. y. duomenys, kurie yra gaunami apklausus žmogų; specialisto išvada bei ekspertizės aktas, t. y. moksliniai įrodymai, ir tokiu būdu duomenys yra gaunami panaudojant tam tikras specialias žinias; daiktai ir dokumentai, t. y. materialūs objektai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina vidinio įsitikinimo objektyvumo sąlyga yra įrodymus vertinančio teisėjo nepriklausomumas ir nešališkumas vykdant savo funkcijas. Teismas išvadas daro nesivadovaudamas iš anksto nustatytais reikalavimais dėl įrodymų kiekio bei įrodymų rūšių. Nė viena įrodymų rūšis neturi prioriteto prieš kitus įrodymus ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Įrodymai vertinami kiekvienas atskirai ir jų visetas. Apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti priimtas tada, kai pakanka patikimų kaltės įrodymų. Įstatyme yra nustatytas vienintelis draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik anoniminių liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (BPK 301 straipsnis).

10. Apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai K. S., A. R., R. J., V. K., R. K., J. J., O. V., Ž. J. yra asmenys, turintys duomenų apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nes buvo įvykio vietoje. Tam tikras bylai reikšmingas įvykio aplinkybes matė tiek liudytojas K. S., tiek liudytojas A. R.. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas K. S. parodė, kad jis eismo įvykio metu važiavo iš darbo ir matė, kaip nuteistojo vairuojama transporto priemonė partrenkė nukentėjusįjį E. Ž. (t. 3, b. l. 106–107). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas A. R. parodė, kad jis eismo įvykio metu su šeima važiavo su dviračiais, jis pavažiavo į priekį ir sustojo ties pėsčiųjų perėja, išgirdo stabdymo garsą ir pamatė, kad vyras krenta po sunkvežimiu ir matė, kad jį pervažiuoja (t. 3, b. l. 142–144). Taigi šie liudytojai tam tikra apimtimi matė patį eismo įvykį, t. y. turi duomenų apie nukentėjusiojo E. Ž. žuvimo aplinkybes. Liudytojai R. J., V. K., R. K., J. J., O. V. yra ugniagesiai gelbėtojai, kurie atvyko į įvykio vietą, o liudytojas Ž. J. eismo įvykio metu dirbo Eismo įvykių tyrimo skyriuje ir nuvyko į eismo įvykio vietą pagal gautą iškvietimą, t. y. nurodyti liudytojai tiesiogiai paties įvykio ir nukentėjusiojo E. Ž. žūties nematė, bet turėjo duomenų apie aplinkybes, kurios susijusios jau po to, kai buvo pervažiuotas nukentėjusysis E. Ž. Ekspertai V. P. ir R. P. nagrinėjamoje byloje yra specialių žinių turintys asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė parodymus apie ekspertizės aktuose nustatytas eismo įvykio aplinkybes.

11. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją K. S., kuris parodė, kad įvykio datos nepamena, bet apie įvykį prisimena, tai buvo vasaros pradžia, oras geras, laikas turėjo būti apie 17.30–18.30 val. Liudytojas tuo laiku važiavo iš Žvejybos uosto namo, į I. S. g. Liudytojas, važiuodamas „Ž.“ žiedu, sukdamas į S. g., prieš save, kitoje pusėje, pamatė įvykį, bet ne nuo pradžių. Įsiminė, kad vilkikas lėtai judėjo link žiedo. Matė tą momentą, kai virto du žmonės. Virto vienas, kuris ėjo priekyje, ir jis buvo be dviračio, o kitas, ėjęs pirmajam iš paskos, virto su dviračiu. Pirmasis buvo nublokštas už 2–3 metrų, o antrasis virto su dviračiu ir vilkikas jį pervažiavo. Įsiminė, nes sujudėjo vilkiko kabina. Matė įvykį per savo automobilio priekinį stiklą, važiuodamas nedideliu greičiu. Matė, kad vilkikas važiavo lėtai, vairuotojas žiūrėjo į kairę, link žiedo, ir nematė einančių žmonių. Matė, kaip krenta pėsčiasis, buvęs arčiau skiriamosios juostos, kaip šis nublokštas arčiau žaliosios juostos, atsikėlė ir pradėjo mojuoti, kad vairuotojas sustotų. Iš paskos ėjo vyriškis su dviračiu, bet tikrai dviračiu nevažiavo, o vedėsi. Pirmasis nublokštas žmogus atsikėlė, pakėlė rankas, stabdė, bet vilkikas pervažiavo žmogų, kuris vedėsi dviratį. Matė patį smūgį, nuo smūgio turėjo dviratis prispausti žmogų ar kairėje, ar dešinėje pusėje. Prisimena, kad nukentėjusysis dviračiu nevažiavo, o vedėsi, bet nematė, kaip jis dviratį vedėsi. Pirmasis nublokštas žmogus galėjo gauti sužeidimus, sutrenkimus, pats turėjo būti ištiktas šoko, greitai atsistojo. Vairuotojas taip pat greitai sustojo. Liudytojas po įvykio buvo sustojęs, bet pamatė, kad pradėjo rinktis žmonės, skubėjo, todėl nuvažiavo (t. 4, b. l. 101–102). Patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 15–17).

12. Nuteistasis M. U. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepripažino padaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, tvirtino, kad buvo sustojęs prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir pajudėjo įsitikinęs, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, pajuto, kad kažką pervažiavo ir tuo metu jis jau buvo už pėsčiųjų perėjos. Nepastebėjo nukentėjusiojo E. Ž. ir nematė, ar jis vedėsi dviratį, bet yra įsitikinęs, kad jis važiavo su dviračiu, nes dviratis buvo ne šalia jo, o jam tarp kojų (t. 3, b. l . 40). Taigi nuteistasis nematė, ar nukentėjusysis E. Ž. važiavo dviračiu, ar ne, o tik pateikia savo subjektyvų vertinimą apie tai. Liudytojas A. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad jis nematė nukentėjusiojo E. Ž. prie pėsčiųjų perėjos, nukentėjusysis turėjo jam parvažiuoti iš paskos, tačiau jis jo nepastebėjo, taip pat nepastebėjo artėjančios nuteistojo vairuojamos transporto priemonės, bet matė, kad nuteistojo vairuojama transporto priemonė pervažiavo patį nukentėjusįjį E. Ž., judėjusį per pėsčiųjų perėją. Taip pat parodė, jog nematė, ar pastarasis kirto važiuojamąją dalį važiuodamas su dviračiu, ar jis vedėsi dviratį per pėsčiųjų perėją, nes jis atsisuko ir pamatė tik, kad nukentėjusįjį E. Ž. su dviračiu pervažiuoja transporto priemonė, bet šiam liudytojui atrodo, kad nukentėjusysis visgi buvo ant dviračio (t. 3, b. l. 142–144). Kitaip tariant, liudytojas A. R. taip pat nematė, ar nukentėjusysis E. Ž. važiavo su dviračiu, ir tik pateikia subjektyvų savo vertinimą, jog jam taip atrodo. Liudytojas K. S., skirtingai nei liudytojas A. R., bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino, kad matė patį nukentėjusiojo, kuris judėjo pėsčiųjų perėja, transporto priemonės susidūrimo su nukentėjusiuoju momentą, nukentėjusiojo virtimo su dviračiu nuo transporto priemonės smūgio momentą ir jo pervažiavimo momentą, tvirtina, kad nukentėjusysis tikrai nevažiavo dviračiu, o jį vedėsi, bet nematė, kaip jis tą dviratį vedėsi (t. 3, b. l. 106–107; t. 4, b. l. 101–103). Liudytojas K. S. nurodė, kad nuteistojo vairuojama transporto priemonė kliudė per pėsčiųjų perėją prieš nukentėjusįjį ėjusį žmogų, kurį nubloškė arčiau žaliosios juostos (t. 3, b. l. 106–107; t. 4, b. l. 101–103), o liudytojas A. R. parodė, jog nuteistojo vairuojama transporto priemonė partrenkė tik vieną žmogų, nes nieko daugiau nebuvo (t. 3, b. l. 142–144). Tačiau liudytoja J. R. parodė, kad iš už transporto priemonės atėjo žmogus, kurio ji prieš tai nematė toje pusėje, kur buvo ji su šeima (t. 3, b. l. 179–180).

13. Liudytojai R. J., R. K., J. J., O. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog ištraukė nukentėjusįjį E. Ž. kartu su dviračiu, kurį nukentėjusysis buvo apsižergęs, arba dviratis buvo nukentėjusiajam tarp kojų. Liudytojas V. K. negalėjo patvirtinti šios aplinkybės, nes jis į eismo įvykio vietą atvyko tuo metu, kai nukentėjusysis jau buvo ištrauktas ir perduotas medikams, t. y. šis liudytojas pats nematė, ir tą jis nurodė teisme, ar nukentėjusysis buvo apsižergęs dviratį, ar ne (t. 3, b. l. 109–112). Tuo tarpu liudytojas A. R., kuris buvo eismo įvykio metu, parodė, kad tuo momentu, kai nukentėjusysis buvo pervažiuotas, jo dviratis buvo kojų gale ir jis jo nebuvo apsižergęs (t. 3, b. l. 142–144). Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog jiems atrodė, kad nukentėjusysis važiavo per pėsčiųjų perėją. Liudytojas O. V. parodė, kad, jo vertinimu, nukentėjusysis važiavo su dviračiu (t. 3, b. l. 109–112). Liudytojas Ž. J. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu negalėjo pasakyti, ar jo nuvykimo į eismo įvykio vietą nukentėjusysis E. Ž. buvo ištrauktas iš po transporto priemonės, ar ne. Liudytojas parodė, jog buvo daug liudytojų, kurie sakė, kad dviratininkas kirto šaligatvį, esantį šalia pėsčiųjų perėjos, ant asfalto matėsi dviračio čiuožimo žymės, nes jis nuo šaligatvio šoko į pėsčiųjų perėją, apvirto ir palindo po transporto priemone. Jie iš rastų dviračio žymių ant asfalto taip ir nusprendė. Taip pat parodė, kad liudytojai sakė, jog vairuotojas priešais pėsčiųjų perėją sustojo ir praleido pėsčiuosius, o kai jie praėjo, sunkvežimio vairuotojas pradėjo važiuoti ir iš kažkur atsirado dviratininkas, kuris palindo po transporto priemone (t. 3, b. l. 162–163). Tačiau liudytojas Ž. J., kaip pareigūnas, kuris atvyko į įvykio vietą tam, kad surinktų duomenis nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai jų nerinko, t. y. nesiaiškino, kokie liudytojai tiesiogiai matė įvykį, nenustatė liudytojų, kurių parodymų pagrindu galėjo padaryti tokias išvadas. Liudytojas A. R., kuris matė pervažiuotą nukentėjusįjį, o pastarojo gelbėjimui kvietė reikalingą pagalbą bei mėgino pačiam nukentėjusiajam pagelbėti, sulaukęs ugniagesių gelbėtojų ir palikęs savo duomenis, išvyko iš įvykio vietos. Liudytojas K. S., kuris matė, kaip nukentėjusysis E. Ž. buvo pervažiuojamas, įsitikinęs, kad pirmoji pagalba nukentėjusiajam bus iškviesta, ir nesustojęs papasakoti matyto įvykio aplinkybes policijos pareigūnams bei nepalikęs jiems savo duomenų, išvyko iš įvykio vietos. Taip pat liudytojas Ž. J. nesiaiškino ir netyrė, kokiu būdu dviračio žymė galėjo atsirasti ant asfalto ir tik subjektyvaus vertinimo pagrindu padarė išvadą, jog ant asfalto buvusi dviračio čiuožimo, jo vertinimu, žymė yra dėl to, kad dviratininkas nuo šaligatvio šoko į pėsčiųjų perėją, apvirto ir palindo po transporto priemone. Kaip liudytojai apklausti ugniagesiai gelbėtojai parodė, jog nukentėjusiojo gelbėjimo metu jis buvo ištrauktas kartu su dviračiu, o jų dėmesys buvo sutelktas tik į tai, kaip išsaugoti nukentėjusiojo gyvybę, o ne patį dviratį (t. 3, b. l. 109–112). Liudytojo Ž. J. įvykio vietoje užfiksuota žymė ant asfalto, kurią jis įvertino kaip dviračio čiuožimo žymę, galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, o ne dėl aplinkybių, kurios buvo. Šio liudytojo subjektyviai interpretuotas įvykio aplinkybes, kurios nebuvo pagrįstos objektyviais duomenimis paneigė ekspertizės aktų išvados.

14. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. ekspertizės akte Nr. 11K-307(15) nustatyta, jog E. Ž. teismo medicininio tyrimo metu nenustatyti sužalojimai, kurie būdingi smūginiam kontaktui partrenkiant transporto priemone. Pagrindiniai E. Ž. sužalojimai padaryti jam gulint, pervažiuojant – prispaudžiant automobilio ratais. Tikėtina, kad parkritęs ant važiuojamosios dalies E. Ž., po juo esant dviračiui, buvo pervažiuotas transporto priemonės (vairuojamos nuteistojo M. U.) priekiniu dešiniuoju ratu įstrižai iš apačios į viršų ir iš kairės į dešinę per dešinę šlaunį ir klubą bei po to ant E. Ž. krūtinės kairiosios pusės užvažiavo transporto priemonės vidurinės ašies dešinysis ratas. Tikėtina, kad prieš parkrentant ant važiuojamosios dalies E. Ž. vedėsi dviratį sau iš dešinės (t. 1, b. l. 87–95).

15. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. ekspertizės akte Nr. 11K-287(16) nustatyta, jog eismo įvykio metu transporto priemonei (vairuojamai nuteistojo M. U.) su puspriekabe iš dešinės į kairę per važiuojamąją dalį, vedant dviratį sau iš dešinės, judėjęs E. Ž. buvo pargriautas automobilio priekinės dalies dešiniąja puse ties kampu ar dešiniuoju kampu. Dėl šio kontakto E. Ž. parkrito ant važiuojamosios dalies, po juo buvo dviratis, o transporto priemonė priekiniu dešiniuoju ratu įstrižai iš apačios į viršų ir iš kairės į dešinę pervažiavo per E. Ž. dešinę šlaunį ir klubą. Po to ant E. Ž. krūtinės kairiosios pusės užvažiavo automobilio vidurinės ašies dešinysis ratas. Automobilio kontaktas su E. Ž., dėl kurio pastarasis parkrito, įvyko E. Ž. važiuojamąją dalį kertant pėsčiųjų perėją ar ties perėjos ženklinimo dešiniuoju kraštu (žiūrint pėsčiojo judėjimo kryptimi), transporto priemonei važiuojant antrąja eismo juosta bei priekine dalimi esant užvažiavus ant pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų. Techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo transporto priemonės su puspriekabe vairuotojo M. U. veiksmai – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nepraleido per važiuojamąją dalį judėjusio E. Ž. (t. 1, b. l. 79–86).

16. Ekspertai V. P. ir R. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme išsamiai paaiškino ekspertizės aktų išvadas, kurios pagrįstos objektyviais duomenimis. Ekspertai nustatė, kad prieš parkrisdamas ant važiuojamosios dalies nukentėjusysis E. Ž. vedėsi dviratį sau iš dešinės. Ekspertas V. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pagal požymius ekspertizės aktuose daryta išvada nėra kategoriška, tačiau dviračio sugadinimo požymiai leidžia teigti, kad šis buvo spaudžiamas žmogaus. Ant dviračio nėra tokių sugadinimų, kuriuos paprastai padaro briaunas turintis objektas. Ekspertas R. P. paaiškino, jog jeigu žmogus būtų važiavęs su dviračiu jį apsižergęs, tai pastūmimo metu bet kokiu atveju jis būtų nusviestas nuo dviračio ir būtų nuvirtęs. Be to, žmogui esant apsižergus dviratį tokie sužalojimai, kurie buvo užfiksuoti, t. y. susidarę nuo rato, kuris buvo tarp nukentėjusiojo ir dviračio stipinų, įsiremiant sėdmenimis į stipinus bei atsiremiant kryžkaulio sritimi į dviračio rėmą, nesusidarytų. Taip pat ekspertai parodė, kad buvo du užvažiavimai ant nukentėjusiojo. Pirmasis užvažiavimas buvo įstrižas, pervažiuota dešinė koja, kelis ir klubas. Antrasis užvažiavimas buvo statmenai kelio ir sunkvežimio atžvilgiu per krūtinę jis ir buvo mirtinas. Tarp pirmojo ir antrojo užvažiavimo nukentėjusiojo kūnas pasisuko neleidžiant ekspertams nustatyti tiksliai, kokiu būdu dviratis nukentėjusiajam patekto tarp kojų, bet ekspertas R. P. paaiškino, kaip judesio metu dviratis galėjo tarp kojų atsirasti (t. 3, b. l. 179–186).

17. Apeliaciniame skunde nurodyti liudytojų ir ekspertų parodymai vieni kitus papildo ir negali būti vertinami kaip prieštaraujantys vieni kitiems. Tai, kad ekspertai negalėjo paaiškinti nukentėjusiojo dviračio apsižergimo aplinkybės, t. y. aplinkybės, kurią patvirtino liudytojai gelbėtojai, eigos, nepaneigia to, kad transporto priemonės ir nukentėjusiojo susidūrimo metu nukentėjusysis E. Ž. vedėsi dviratį sau iš dešinės ir tai rodo tiek kūno judėjimo trajektorija transporto priemonės ir nukentėjusiojo susidūrimo metu, tiek padaryti transporto priemonės sužalojimai įvykusio užvažiavimo ant nukentėjusiojo metu. Ir ši nustatyta aplinkybė atitinka liudytojo K. S. duotus parodymus, nors, kaip pažymėjo ekspertai, nė vieno liudytojo, įskaitant ir paties liudytojo K. S., duoti parodymai neturėjo įtakos ekspertizės aktuose pateiktoms išvadoms, kurios buvo padarytos tik objektyviai turimų duomenų pagrindu. Liudytojas K. S. matė, kaip nukentėjusįjį E. Ž., kuris judėjo su kitu asmeniu per pėsčiųjų perėją, pervažiuoja transporto priemonė, matė,  kaip nukentėjusysis nuvirto su dviračiu, nes viskas vyko jam stebint pro jo automobilio langą pravažiuojant įvykio vietą, prisimena, kad nukentėjusysis tikrai dviračiu nevažiavo, o jį vedėsi. Tuo tarpu liudytojas A. R. nematė nukentėjusiojo E. Ž. prie pėsčiųjų perėjos, jo nepastebėjo, o atsisukęs pamatė tik, kad šį, judėjusį per pėsčiųjų perėją, su dviračiu pervažiuoja transporto priemonė. Jis patvirtino, duodamas parodymus, kad nematė, ar nukentėjusysis važiavo su dviračiu, ar vedėsi dviratį, o tik pateikė savo subjektyvų vertinimą apie tai, kad jam atrodo, jog važiavo su dviračiu.

18. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė K. S. abejotinais ir melagingais parodymais, tačiau apeliantas nepateikė argumentų, kuriais remiantis jis galėtų daryti tokias išvadas. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šio liudytojo duotais parodymais ir abejoti duotų parodymų patikimumu. Duomenų, kad liudytojas K. S. galėtų būti suinteresuotas bylos baigtimi, byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentu, jog nors liudytojas K. S. ir negalėjo tiksliai nurodyti eismo įvykio laiko, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nuo įvykio iki pirmos apklausos praėjo beveik metai laiko, tikėtina, kad liudytojo nurodytas įvykio laikas galėjo ir nesutapti su tuo laiku, kuris buvo užfiksuotas duomenų bazėje įvykio metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi apeliantas, nereiškia, jog liudytojo K. S. parodymai yra abejotini ir melagingi, o teismas buvo objektyviai šališkas.

19. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo M. U. veiksmai, nes jis, vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą, dėl to žuvo E. Ž., todėl pagrįstai pripažino, kad M. U. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

20. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmeniui visais atvejais yra atlyginama neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. BPK 44 straipsnio 10 dalyje yra nustatyta, jog kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamojoje byloje. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji Z. Ž. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 25–26) bei nukentėjusioji S. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 35–36).

21. BPK 115 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš dalies patenkino nukentėjusiosios Z. Ž. civilinį ieškinį dėl 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo jį sumažinant iki 30 000 Eur, o nukentėjusiosios S. Ž. civilinį ieškinį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo patenkino visiškai. Civilinės atsakovės atstovas mano, jog priteista neturtinė žala yra per didelė, neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, civilinė atsakovė neturi realių galimybių nukentėjusiosioms atlyginti pirmosios instancijos teismo priteistą 45 000 Eur neturtinę žalą, kadangi tiek įmonė, tiek fizinis asmuo G. S. turi didelius įsipareigojimus kreditoriams. Šie skundo teiginiai laikytini nepagrįstais.

22. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio atlyginimo kriterijai, t. y. neturtinės žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, žalą padariusio asmens turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (pvz., amžius), nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti, ir pan. Kadangi neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą, taip pat turi atsižvelgti ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Teismų praktikoje laikoma, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, 2K-310-699/2017).

23. Byloje yra nustatyta, kad nuteistasis M. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai sužalotas nukentėjusysis E. Ž. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis E. Ž. būtų pažeidęs kokius nors Kelių eismo taisyklių reikalavimus, duomenų, kad jis buvo neatsargus, kad būtent jo veiksmai lėmė kilusių padarinių atsiradimą ar jo veiksmai būtų sudarę sąlygas kilusiems padariniams atsirasti, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, nuosprendyje pasisakė, kad teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios dėl vyro ir tėvo netekties patyrė didelius išgyvenimus, didelį dvasinį sukrėtimą bei skausmą, subyrėjo buvusi darni šeima, žlugo jų ateities planai, žymiai pasunkėjo jų buitis, nukentėjusiąsias su žuvusiuoju siejo glaudus ryšys, jis buvo vienintelis šeimos maitintojas, išlaikytojas, nes nukentėjusioji Z. Ž. neįgali, eismo įvykio metu ir dabar dėl neįgalumo niekur nedirba, nukentėjusioji S. Ž. eismo įvykio metu dar mokėsi vienuoliktoje klasėje, niekur nedirbo. Sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai Z. Ž., pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad M. U. padarė neatsargų nusikaltimą būdamas blaivus, partrenkęs nukentėjusįjį E. Ž., jis iš eismo įvykio nepasišalino, netrukdė pareigūnams aiškintis eismo įvykio aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad M. U. yra darbingo amžiaus, dirba, ūkininkauja, turi šeimą.

24. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja CK 6.270 straipsnis, kurio 2 dalyje yra nustatyta, jog atsakovė pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Tokiais atvejais už padarytą žalą atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (darbdavys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188-648/2017). Byloje nuteistasis M. U. inkriminuotą nusikaltimą padarė vairuodamas civilinei atsakovei priklausančią transporto priemonę ir atlikdamas darbo funkcijas, todėl padarytą žalą atlyginti pirmosios instancijos teismas priteisė iš civilinės atsakovės. Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Kartu pažymėtina, jog teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinei žalai atlyginti sumų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2 896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4 344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2 896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui ar motinai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188-648/2017) arba nuo 10 000 Eur iki 90 000 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017). Taigi pirmosios instancijos teismo nustatyti neturtinės žalos dydžiai atitinka formuojamą teismų praktiką Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad civilinė atsakovė – G. S. IĮ – neturi realių galimybių nukentėjusiosioms atlyginti pirmosios instancijos teismo priteistą 45 000 Eur neturtinę žalą, kadangi tiek įmonė, tiek fizinis asmuo G. S. turi didelius įsipareigojimus kreditoriams, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytinas nepagrįstu ir neatitinkančiu įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais skundas negali būti tenkinamas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

civilinės atsakovės G. S. IĮ atstovo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                       Savinijus Katauskas

                                                                                                    Dalia Kursevičienė

                                                                                                    Aurelija Sadauskaitė