Pranešėja D. Burbulienė Kopija
Teisėja I. Narbutienė Civilinė
byla Nr. 2A-563-267/2010
Teisminio
proceso Nr. 2-36-3-00248-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija 30.3.;
(S)
121.21.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Danutės
Burbulienės,
kolegijos teisėjų: Birutė
Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus,
sekretoriaujant Irenai
Dominauskienei,
dalyvaujant
ieškovui J. J., jo atstovei advokatei Aidai
Martinaitienei, atsakovės E. T. įstatyminei atstovės R. T. advokatui Kęstučiui Virkečiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės
atstovės R. T. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono
apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo
J. J. ieškinį, patikslintą ieškinį ir papildomą ieškinį
atsakovams E. T., atstovaujamai įstatyminės atstovės R. T., Raseinių rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų
planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems
asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, D. J. dėl
akto panaikinimo, nuosavybės teisės nuginčijimo, valdymo fakto patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas J. J. ieškiniu,
patikslintu ieškiniu ir papildomu ieškiniu kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės
teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko
administracijos 2002-08-07 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtos
komisijos 2004-02-04 ūkio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini) pripažinimo
tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti E.
T. (a.k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisę į
kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) patvirtinti J. J. kiemo
rūsio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)) valdymo faktą; 4) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės
valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 5) priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas iš M. B. nusipirko pirmą namo aukštą, dalį žemės sklypo ir įkūrė
laidojimo namus. Ieškovo teigimu, kiemo rūsiu naudojosi to paties gyvenamo namo
antro aukšto nuomininkė, ji turėjo raktus nuo rūsio. Ieškovui nupirkus namo antrąjį
aukštą, savininkė jam perdavė ir rūsio raktus. Nuo tos dienos ieškovas
naudojosi kiemo rūsiu, ten laikė vainikus, karstus. Ieškovas tikėjosi, kad
galės išsipirkti likusią valstybinę žemę ir 2002 m. bei 2003 m. padavė
savivaldybei prašymus, jog jam būtų leista išsipirkti laisvą valstybinę žemę. Tačiau
ieškovas gavo atsakymus, kad yra kliūčių žemei išsipirkti, o rūsį reikia
inventorizuoti. Ieškovas 2004 m. kreipėsi į VĮ Registrų centro Tauragės filialą
ir gavo atsakymą, kad nėra galimybės nuosavybės teise registruoti kiemo rūsio.
Prieš kelis metus ieškovas sužinojo, kad T. turi kiemo rūsio nuosavybės
dokumentus. Ieškovo teigimu, jis pasijuto apgautas, nes sąžiningai kreipėsi į
valstybės institucijas, klausimo sprendimas buvo vilkinamas ir netikėtai
atsirado savininkas. Todėl, ieškovo manymu, statinio pripažinimo tinkamu
naudoti aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas.
Raseinių rajono
apylinkės teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo J.
J. ieškinį, patikslintą ieškinį ir papildomą ieškinį tenkino iš dalies: 1)
panaikino Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. (duomenys
neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiu Kauno apskrities viršininko
administracijos 2002-08-07 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtos
komisijos 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini) pripažinimo
tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) panaikino E.
T. nuosavybės teisę į kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį
(duomenys neskelbtini). Atmetė ieškinį dalyje dėl kiemo rūsio (duomenys neskelbtini),
adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) valdymo
fakto. Tuo pačiu teismas priteisė iš atsakovų E. T.,
Raseinių rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos
inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškovui J. J. po
325 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir po 138 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš
atsakovų E. T., Raseinių rajono savivaldybės ir
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos
ministerijos po 37 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, jog Raseinių
rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)
buvo pasiūlyta įteisinti E. T. vardu (duomenys
neskelbtini), esantį savavališkai kapitaliai atremontuotą kiemo rūsį (duomenys
neskelbtini) (užstatymo plotas – (duomenys neskelbtini) m2). Pažymėjo,
jog komisija, paskirta Kauno apskrities viršininko administracijos 2002-08-07
įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-02-04 apžiūrėjusi E.
T. rūsį (duomenys neskelbtini) nustatė, kad pagrindinės statinių
konstrukcijos: pamatai – betono, sienos – plytos, perdangos – medinės, stogas –
šlaitinis, pagrindiniai techniniai rodikliai užfiksuoti 1983-03-17 nekilnojamo
turto kadastro matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, jog
VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2009-05-26 pažymoje Nr. (duomenys
neskelbtini) nurodyta, kad techniniai rodikliai 1983-03-17 nekilnojamo turto
kadastro matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), neturi jokio ryšio su (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylomis. Šiuo
inventoriniu numeriu (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 1949-09-20 suformuota
kadastrinių matavimų byla adresu (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys
neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir
liudytojo M. Š. parodymus, padarė išvadą, kad neteisingai
nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla
Nr. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį
turtą, laikytini esmine klaida. Pripažino, kad nekilnojamojo turto registre
neregistruotam turtui (rūsiui) suteikti duomenys, neturintys jokio ryšio su
ginčo rūsiu. Atsižvelgęs į byloje apklaustų liudytojų R. K.,
A. R., M. B. parodymus, teismas
pripažino, kad J., nuosavybės teise įgydami gyvenamąjį namą, nuosavybės teisės
į rūsį neįgijo. Teismo vertinimu, analogiškai nuosavybės teisės į rūsį neįgijo
ir atsakovė E. T.. Nustatė, kad valstybinėje žemėje
esantis rūsys nebuvo pripažintas bešeimininkiu, jo duomenys neįtraukti į
apskaitą. Teismas padarė išvadą, kad surašant 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio)
(duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys
neskelbtini) buvo nesilaikyta statybos techninio reglamento STR 1.11.016:2002 „Statinių
pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 17 p. ir 22 p. reikalavimų. Teismo
vertinimu, tai esminis pažeidimas, nes niekam nepriklausęs rūsys buvo
pripažintas tinkamu naudoti. Todėl teismas 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) (duomenys
neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini)
pripažino neteisėtu ir panaikino. Nurodęs, jog šiam aktui priimti pagrindą
sudarė Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimas Nr. (duomenys
neskelbtini), teismas panaikino ir šį sprendimą. Be to, teismas pažymėjo, kad R. T. savo vardu negalėjo pateikti prašymus savivaldybei, nes
ji nebuvo nekilnojamojo turto savininke. Nustatęs, kad J. J. nepertraukiamai,
teisėtai 10 metų rūsio nevaldė, teismas atmetė ieškinio reikalavimą patvirtinti
ieškovui kiemo rūsio valdymo faktą.
Apeliaciniu skundu ieškovas J. J. prašo
panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą
dalyje, kuria atmestas ieškovo reikalavimas patvirtinti J. J. kiemo
rūsio (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)) valdymo faktą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti
visiškai. Tuo pačiu ieškovas prašo priteisti iš atsakovų jo patirtas
bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas
ieškinyje nereiškė reikalavimo nustatyti jam nuosavybės teisės į kiemo rūsį
įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 str.). Ieškovo reikalavimas
patvirtinti kiemo rūsio (duomenys neskelbtini) valdymo faktą grindžiamas CK 4
knygos II dalies IV skyriaus nuostatomis, kadangi ieškovas negali kitokiu būdu
įteisinti šio kiemo rūsio nuosavybės teisių, prieš tai nepatvirtinus šio daikto
valdymo fakto teisme, neįregistravus valdymo viešame registre (CK 4.27 str. 2 d.)
ir po to nenustačius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto (CK
4.68 str.).
2. CK
1.95 str. 1 d. nustato, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas
negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), todėl laikytina, kad E. T. niekada nebuvo ginčo kiemo rūsio savininkė. Tokiu
atveju atmestinas kaip nepagrįstas teismo sprendimo argumentas, kad nuo 2004 m.
rūsio savininke įregistravus E. T., J. rūsiu galėjo
naudotis turėdami jos leidimą. Pažymėtina, kad tas faktas, jog nuo 2004 m.
kiemo rūsio nuosavybė buvo įregistruota atsakovės E. T. vardu
ieškovui paaiškėjo gerokai vėliau, o ir pati atsakovė per visą tą laiką iki
bylos iškėlimo teisme ieškovui netrukdė naudotis kiemo rūsiu, kurį ieškovas
valdė atvirai ir nepertraukiamai nuo 1998 m. Užvaldydamas rūsį, ieškovas
pagrįstai buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į užvaldomą rūsį
nei ieškovas, nes jo valdymą perėmė iš ankstesnės gyvenamojo namo savininkės M. B..
3. Remiantis
Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismų praktika, ieškovo atveju norint
nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į kiemo rūsį pagal įgyjamąją senatį faktą,
yra būtinas teismo sprendimas, kuriuo būtų patvirtintas kiemo rūsio valdymo
faktas, nes ieškovui pradėjus jį valdyti 1998 metais, iki 2003 m. liepos 1 d.
CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo. Tuo tikslu ieškovas
ir pareiškė teismui reikalavimą patvirtinti ieškovui kiemo rūsio valdymo faktą,
nes visos tokiam faktui nustatyti būtinos aplinkybės šiuo atveju yra, ką iš
dalies teismas pripažino savo sprendimu. Byloje leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis nustatyta, kad ieškovas faktiškai valdo kiemo rūsį kaip savą, nes
įdėjo į jį duris, pakabino spyną, laiko jame savo daiktus. Esant tokioms
aplinkybėms, ieškinio reikalavimas patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą turėjo
būti patenkintas.
Apeliaciniu
skundu atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R.
T. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d.
sprendimą dalyse, kuriose ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti, ir priimti
naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti. Tuo pačiu atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo atitinkamai
perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Pirmosios instancijos
teismas niekaip neargumentavo, kodėl
nesutinka su liudytojo, M. Š. nuomone, kad
įsivėlusi gramatinė klaida namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. (duomenys
neskelbtini) yra neesminė, nes visi pagrindiniai duomenys apie rūsį yra teisingi ir niekam nekyla abejonė, jog
kalbama apie tą patį nekilnojamą daiktą. Svarbu pažymėti, kad ir Kauno
apskrities viršininko administracija išsakė savo poziciją, jog 2004-02-04
ūkinio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini), pripažinimo naudoti tinkamu
aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir juo remiantis buvo pagrindas
užregistruoti nuosavybę į rūsį E. T..
2. Kaip patvirtino visa eilė
liudytojų, būtent E. T. įstatyminė atstovė R.
T. 2002 metais, o ne ieškovas atliko kapitalinį
kiemo rūsio remontą. Po remonto E. T. įstatyminė
atstovė R. T. kreipėsi su prašymu į Raseinių rajono
savivaldybę dėl kiemo rūsio nuosavybės įteisinimo. Raseinių rajono savivaldybės
valdyba 2003-01-23 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl savavališkų
statybų (duomenys neskelbtini)“, kuriuo
nusprendė siūlyti įteisinti E. T. vardu savavališkai
kapitaliai suremontuotą kiemo rūsį, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal
tuo metu galiojančius įstatymus, Kauno apskrities viršininko administracijos
sudaryta komisija 2004-02-04 priėmė aktą, kuriuo kiemo rūsį pripažino tinkamu
naudoti. Šio akto pagrindu 2004-11-08 VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota E. T. vardu nuosavybės teisė į kiemo rūsį. Apie jokius
dokumentų įforminimo trūkumus specialistai, dirbantys institucijose, į kurias kreipėsi E. T. įstatyminė
atstovė R. T.,
nenurodė, todėl taip buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad E. T.
rūsys priklauso teisėtai ir pagrįstai.
3. Teismas nurodė,
kad E. T. jokio remonto neatliko bei visus dokumentus,
susijusius su rūsiu tvarkė jos šeima. Pažymėtina, kad E. T. yra
nepilnametė, todėl viską atliko jos įstatyminiai atstovai – tėvai. Tai, kad ne
pati E. T. pateikė prašymą, o jos motina, savivaldybei
neturėjo esminės įtakos vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principu, ypač kai eina kalba apie nuosavybės teisės gynimą.
Atsiliepimu
į atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R.
T. apeliacinį skundą ieškovas J. J. prašo atmesti
apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo sprendime padaryta išvada, kad neteisingai
nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla
Nr. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį
turtą, laikytina esmine klaida, yra teisinga, padaryta įvertinus tiek liudytojo
M. Š., tiek kitų liudytojų parodymus, tiek byloje esančius
rašytinius įrodymus.
2. Apeliaciniame
skunde nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko administracija išsakė savo
poziciją, jog 2004-02-04 ūkinio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini),
pripažinimo naudoti tinkamu aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir
juo remiantis buvo pagrindas užregistruoti nuosavybę į rūsį E.
T.. Tačiau atsakovas Kauno apskrities
viršininko administracija savo poziciją išsakė rašytiniame atsiliepime į
ieškinį, kur nurodė, kad šią savo poziciją grindžia tuo, kad šis aktas
buvo surašytas, statytojai E. T. pateikus 1983-03-17
atliktų nekilnojamojo turto kadastro matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini)
ir Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimą Nr. (duomenys
neskelbtini). Tačiau teismui išreikalavus nurodytą kadastro matavimų bylą Nr. (duomenys
neskelbtini), iš kurios paaiškėjo, kad ši byla visiškai nesusijusiu su ginčo
kiemo rūsiu, Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė nagrinėjant
bylą iš esmės nebedalyvavo ir atsiliepimuose išsakytos pozicijos nebepalaikė.
3. Apeliantė
nepagrįstai teigia, kad visa eilė liudytojų
patvirtino ir ieškovas savo 2009-03-19 rašte pripažino, jog atsakovė 2002 m
atliko kapitalinį kiemo rūsį. Pirma, nei vienas liudytojas nedavė
parodymų, kad kiemo rūsys buvo kapitaliai remontuotas. Šiukšlių išvežimas ir
aplinkos tvarkymas, medžių sodinimas tai nėra kapitalinis
statinio remontas. Jokios laikančios statinio konstrukcijos nebuvo nei
griaunamos nei keičiamos, todėl negali būti laikoma, kad kiemo rūsiui
buvo atliktas kapitalinis remontas.
4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad valstybinės žemės sklypas, ant kurio yra pastatytas kiemo
rūsys, yra išnuomotas 50 metų atsakovei E. T.. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės
tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-02-09 raštas
Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotas Raseinių rajono apylinkės teismui „Dėl
žemės aplink statinį“ patvirtina, kad žemės sklypas aplink pastatą – kiemo rūsį
adresu (duomenys neskelbtini) nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo
turto registre Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka. Negali
būti išnuomotas nekilnojamojo turto objektas, kuris nėra suformuotas ir
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (CK 6.546 str.). Be to, apeliantė
nepateikė nei nuomos sutarties, nei kvitų, patvirtinančių nuompinigių mokėjimo
faktą.
5. Visiškai nepagristi apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės E. T. teisėtų lūkesčių,
nes remiantis bendruoju teisės principu, kad iš „neteisės negimsta teisė“
negali būti laikoma, kad atsakovė įgijo teisėtus lūkesčius, neteisėtai
įregistravusi nuosavybės teisę į kiemo rūsį.
Atsiliepimu
į ieškovo J. J. apeliacinį skundą atsakovės E. T. įstatyminė atstovė R. T. prašo
atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apelianto
argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimus, nes rėmėsi
netinkamomis CK normomis yra nepagrįsti. Tiek remiantis CK 4 knygos II dalies
IV skyriaus normomis, tiek remiantis V skyriaus trečiojo skirsnio normomis matyti,
kad vyrauja vienas bendras ir esminis reikalavimas, t. y. valdymo sąžiningumas. Jis yra būtinas siekiant įrodyti
valdymo faktą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad apeliantas
nėra ir negalėjo būti sąžiningu valdytoju, taip pat valdyti kiemo rūsio 12 metų.
Apeliantas neturi jokios teisės ar kompetencijos pripažinti arba nepripažinti vienus ar kitus asmenis valdytojais,
kaip ir savavališkai užkabinęs spyną teigti, kad tai įrodo jo valdymo
teisėtumą ar patį valdymo faktą. Apelianto elgesys neatitinka CK 1.5 str. 1 d.
ir kitose teisės normose įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams, kuomet jis piktybiškai elgdamasis
savavaldžiauja ir siekia nepagrįstai praturtėti. Nepaisant to, kokias
teisės normas taikė pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, buvo pagrįstai atmestas apelianto reikalavimas, nes
neužtenka vien daikto turėjimo turint tikslą jį valdyti kaip savą, turi
būti ir nepažeistas būtinas valdymui sąžiningumo principas, todėl valdymo fakto
nebuvo.
2. Apeliantas klaidina
teismą, teigdamas, kad įgijo kiemo rūsį kartu su gyvenamuoju namu. Kiemo rūsio
jis negalėjo įgyti kartu su gyvenamuoju namu, nes buvusiai savininkei kiemo
rūsys niekada nepriklausė, ji jo nestatė, niekaip nebuvo jo įteisinusi, net
pati teigia, kad rūsys buvo pastatytas ant kitų žmonių (G.) žemės.
3. Nepagrįstas apelianto teiginys jokiomis teisės
normomis ir neatitinka faktinių aplinkybių, kad E. T. nelaikytina
rūsio savininkė, nes vadovaujantis CK 1.95 str. 1 d. pripažintas
sandoris negaliojančiu laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Tiek
administraciniai aktai, kurių pagrindų buvo įteisinta nuosavybė, tiek
dovanojimo sutartis yra galiojantys, nes
pirmosios instancijos teismo sprendimas dar yra neįsiteisėjęs.
4. Apelianto teikiamas apeliacinis
skundas, kaip ir ieškinys pirmojoje instancijoje, yra turtinio pobūdžio,
tačiau iš skundo teksto galima suprasti, kad žyminis mokestis yra nesumokėtas.
Atsiliepimu
į ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės
atstovės R. T. apeliacinius skundus atsakovas Valstybinė
teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo
atmesti apeliacinius skundus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byloje apklausti
liudytojai – R. K., A. R., M. B. – parodė, kad rūsys buvo valdiškas, nei vienam iš gyvenamųjų namų savininkų nepriklausė.
Tokiu būdu J. nuosavybės teise įgydami gyvenamąjį namą, nuosavybės
teisės į rūsį neįgijo. Jiems buvo parodytas rūsys ir leistą jį valdyti.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad analogiška situacija yra ir su E. T.. Ji 1999-11-26 dovanojimo sutarties pagrindu įgijo
nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bet nuosavybės teisės į rūsį neįgijo. Vadovaujantis CK 4.69 str. 3 d.,
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu
registruotus daiktus (kaip ir yra ginčo atveju).
2. Teismas pagrįstai
konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko
administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (duomenys
neskelbtini) neteisingai nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos
techninės apskaitos byla Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra apie (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį turtą, laikytini esmine
klaida. Kadangi E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį
buvo pripažinta pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl Kauno
apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti
aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas. Kauno apskrities viršininko
administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu
naudoti aktui Nr. (duomenys neskelbtini) priimti pagrindą sudarė Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23
sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismas pagrįstai panaikino ir šį
administracinį aktą.
Apeliacinėje instancijoje
ieškovas J. J. ir jo atstovė advokatė Aida Martinaitienė
palaikė pateiktą apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį
tenkinti, o E. T. atstovas advokatas Kęstutis Virketis
prašė tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir atmesti ieškovo apeliacinį skundą.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios
instancijos teismo sprendimas, kuriuo
ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu.
Klausimas analizuojamas vadovaujantis ginčo šalių pateiktų skundų faktiniu ir
teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso
paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio
sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliacinis
procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta
patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje
Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Būdinga,
kad apeliacijoje tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms
išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų
įrodinėjimo taisyklių.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų
vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Teisėjų kolegija, susipažinusi
su bylos medžiaga ir išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo
sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino
ieškovo ieškinį dalyse dėl Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23
sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo siūlyta įteisinti E. T. vardu valdoje (duomenys neskelbtini) esantį
savavališkai kapitaliai atremontuotą kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), panaikinimo,
dėl 2004-02-04 ūkio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu
naudoti akto Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu, ir atsakovės
E. T. nuosavybės teisių į kiemo rūsį (duomenys
neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)) panaikinimo.
Apeliacinės instancijos teismo
posėdyje atsakovės E. T. atstovas advokatas Kęstutis
Virketis paprašė taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams. Tačiau
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos
teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra
visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami,
pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų
pateikimą (CPK 312 str., 314 str., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Šių aplinkybių
pagrindu teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina apeliacinėje instancijoje atsakovės
atstovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštų
reikalavimų atžvilgiu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad
E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį pripažinta pažeidžiant
įstatymo reikalavimus, nes savavališkas statinio, adresu (duomenys neskelbtini),
kapitalinis remontas CK 4.47 str. prasme negali būti vertinamas kaip nuosavybės
teisių į ginčo statinį įgijimo pagrindas. Be to, ginčo pastatas – kiemo rūsys
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini)
(adresas pakeistas ir sklypo plotas nustatytas, be teisėto pagrindo, neparengus
detaliųjų planų), kurio kadastro duomenys 2000-06-27 Nekilnojamojo turto
kadastro įstatymo nustatyta tvarka nenustatyti ir neįregistruoti viešajame
registre 1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Be
to šis statinys yra valstybės nuosavybės teise valdomoje žemėje. Žemės sklypas
aplink šį statinį taip pat nėra suformuotas ir neįregistruotas Nekilnojamojo
turto registre. 2004-02-04 ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte
nurodyta, kad pagrindiniai techniniai rodikliai užfiksuoti 1983-03-17
nekilnojamojo turto kadastro matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau
Valstybės įmonė Registrų centras pateikė teismui duomenis, kad nurodytoji
kadastro matavimų byla neturi jokio ryšio su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini), kadastrinių matavimų bylomis. Inventoriniu numeriu Nr. (duomenys
neskelbtini) yra 1949-09-20 suformuota kadastrinių matavimų byla adresu (duomenys
neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Šias faktines aplinkybes
patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų R.
K., A. R., M. B., M.
Š. ir kt. parodymai, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo
sprendime. Todėl negalima sutikti su apeliantės E. T. teiginiais,
kad namų valdos techninės apskaitos byloje yra įsivėlusi tik gramatinė klaida.
Akivaizdu, kad ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyti
neteisingi duomenys apie atliktus ginčo rūsio kadastrinius matavimus, o šio
nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nebuvo parengta.
Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
sprendė, kad atsakovė E. T. įstatymo nustatyta tvarka
nuosavybės teisių į ginčo statinį, kuris nebuvo įstatymo nustatyta tvarka
suformuotas ir įregistruotas viešajame registre, neįgijo, dėl ko ginčijami
administraciniai aktai turi būti panaikinti, kaip neteisėti. Tai, kad apeliantei
nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo stilius ir pateiktas
įrodymų vertinimas, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai
motyvuotas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga
pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas
detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės
instancijos teismas tiesiog pritaria žemesnės instancijos teismo priimto
sprendimo motyvams ir sutinka su J. J. atsiliepime į
apeliacinį skundą pateiktais argumentais dėl atsakovės E. T. teisėtų
lūkesčių egzistavimo nagrinėjamu atveju.
Kadangi CK aiškiai nurodoma, kad nuosavybės įgijimas
įgyjamąja senatimi galimas tik nustačius valdymo faktą, darytina išvada, kad CPK
XXXV skyriaus II skirsnyje įtvirtintas procesinis institutas yra skirtas
vėlesniam procesui dėl įgyjamosios senaties sąlygų egzistavimo nustatymui
palengvinti. Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų
šia teise visaverčiai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią
teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
11 str. 1 d. 3 p., 4 str.). Asmuo teisėtai
valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų
dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis
į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo.
Teisėtu
daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais
pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Valdymas,
minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 str. 1 d., 4.37 str. 1 d.), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė
teisė (CK ketvirtosios knygos IV
skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint
tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui
nepriklauso.
Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad ieškovas J. J. negali būti laikomas teisėtu ir sąžiningu pageidaujamo įgyjamąja
senatimi nuosavybėn įgyti pastato valdytoju. Žemės sklypas, kuriame yra pastatas
– kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra valstybės nuosavybės
teise valdomoje žemėje ir tik įėjimas į šį pastatą yra iš ieškovo naudojamo
žemės sklypo. Žemės sklypas aplink šį statinį nesuformuotas. J.
J. negali būti laikomas sąžiningu pageidaujamų įgyjamąja senatimi
nuosavybėn įgyti pastatų valdytoju, dar ir dėl to, kad pagal CK 4.70 str. 1 d.
asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, privalo išlikti
sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą
nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam
daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Byloje nustatyta, kad ieškovo nuo
1998-01-23 laidojimo biuro reikmėms naudojamas statinys – kiemo rūsys pirmą
kartą buvo inventorizuotas 1966-11-01 valdoje (duomenys neskelbtini) (b. l. 29
t. 1). Liudytojas M. Š. parodė, kad ginčo pastato, kurio
statybos metai – 1955, niekas nebuvo įregistravęs nuosavybės teise (b. l. 171,
172 t. 1). Liudytoja A. R. paaiškino teismui, kad gyvena
Partizanų gatvėje nuo 1951 metų ir žino, kad kiemo rūsys „niekam nepriklausė,
buvo valdiškas, jame ilgai gyveno žmonės, vėliau visi pylė šiukšles“. Liudytoja
R. K. parodė, kad ginčo rūsys neįėjo į jai priklausančią
namų valdą, kurią jį pardavė ieškovui, ir ji nežinanti kokiu pagrindu ieškovas
siekia užvaldyti rūsį (b. l. 172, 173 t. 3). Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia,
kad ginčo rūsys buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, o pagal CK 4.69 str. 3
d., kaip jau minėta, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į
valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų
centro“ duomenis šis pastatas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar
savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta
imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos
teismo sprendime ir šioje nutartyje nurodyti įrodymai paneigia ieškovo valdymo
atsiradimo teisėtumą ir sąžiningumą, nes atsakovė E. T. prieštarauja
tokiam statinio naudojimui ir nurodo turinti daugiau teisių į šį pastatą (CK 4.26
str. 4 d., 4.36 str.). Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą,
valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip
dešimt metų nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui
(nagrinėjamu atveju galimai toks savininkas yra valstybė ar savivaldybė)
įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl daikto
išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ar paduoti pareiškimą dėl daikto
pripažinimo bešeimininkiu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovo valdymas
neatitiko ir reikalavimo daiktą valdyti taip, kad daikto savininkas būtų
turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų
pasinaudojęs ja (CK 4.70 str., CPK 528 str. 1 – 3 dalys).
Be to, ieškinį dėl ginčo statinio valdymo fakto
nustatymo ieškovas pareiškė, kai viešajame registre buvo įregistruotos E. T. nuosavybės teisės į šį turtą, o tai neatitinka CK 4.23
str., 4.47 str., 4.26 str., 4.27 str., 4.69 str., 4.70 str. nuostatų.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad
pareiškėjo pageidaujamų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybėn pastatų valdymas
neatitiko CK 4.26 str. ir 4.68 str. 1 d. reikalavimų, todėl pirmosios
instancijos teismo sprendimas, kuriuo pagrįstai buvo atmestas ieškinys
reikalavimo dalyje dėl kiemo rūsio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys
neskelbtini), valdymo fakto paliktinas galioti.
Kolegijos vertinimu, iš dalies teisus yra apeliantas J. J., apeliaciniame skunde nurodęs, kad pirmosios
instancijos teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatavęs, jog J. J. nepertraukiamai nuosavybės teisių į ginčo pastatą pagal
įgyjamąją senatį neįgijo (CK 4.68 str.), netinkamai sprendė byloje pareikštą
reikalavimą patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą, grindžiamą CK 4 knygos II
dalies IV skyriaus nuostatomis. Įvertinęs bylos medžiagą ir tinkamai
suformuluotą teismo sprendimo rezoliucinę dalį, šį apelianto argumentą teismas
vertina, kaip neleistiną siekimą formaliais pagrindais panaikinti iš esmės
teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), nes daikto valdymas ir įgyjamoji
senatis yra glaudžiai susiję materialinės ir procesinės teisės institutai, kai
valdymo fakto patvirtinimas būtinas, siekiant įgyti nuosavybės teisę į valdomą
daiktą įgyjamosios senaties būdu (CPK 527 str., 531 str., CK 4.71 str.).
Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, jų
turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepriteistinos (CPK 93
str. 1 d.). Tuo pačiu iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos procesinių
dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str., b. l. 72, t. 2).
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d.
nutartimi, iš dalies tenkindamas ieškovo J. J. prašymą,
byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 67 – 69, t. 2). Atmetus
ieškovo apeliacinį skundą, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150
str. 4 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 4 dalimi, 326
straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7
d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Priteisti iš ieškovo J. J. ir
atsakovės E. T. į Valstybės biudžetą po 2,98 Lt (du litus
ir 98 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos
kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė Danutė
Burbulienė
Teisėjai Birutė
Simonaitienė
Vytautas Kursevičius
Kopija
tikra
Teisėja
Danutė
Burbulienė