Administracinė byla Nr. eI-3315-561/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01885-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1.,
18.6.3., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
dalyvaujant pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei Dianai Kasparavičienei,
atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovei M. V. Tursienei, atsakovams M. P., R. G., R. P., atsakovų G. B., I. B., R. G. ir M. G. atstovei advokatei L. Ž.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip M. S. teisių perėmėjai, R. G., M. G., M. P., R. P., G. B., I. B., G. L. (tretieji suinteresuotieji asmenys Molėtų rajono 1-ojo notaro biuro notarė F. V. ir Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. S.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė (toliau – ir Prokurorė, pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama:
1. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21908, kuriuo atkuriant nuosavybės teises mirusiam A. P. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 6,35 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
2. Panaikinti VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21907, kuriuo atkuriant nuosavybės teises M. S. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 4,53 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 47S-22-(14.47.3.) dalį, kuria atkuriant nuosavybės teises G. L. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 3,9700 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,8500 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
4. Panaikinti VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21908 1.3 punktas;
5. Panaikinti VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21907 1.3 punktas;
6. Pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius:
2008 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2008 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 119), kuria J. P. ir M. P. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 116), kuria M. S. padovanojo R. G. 453/1450 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-60), kuria G. L. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-56), kuria G. B. ir I. B. pardavė M. G. 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
7. Taikyti restituciją:
grąžinti Lietuvos valstybei iš atsakovų žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, dalis: G. B. ir I. B. – 742/1485; M. G. – 58/297; R. G. – 453/1485;
priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovams: G. B. ir I. B. – 7 161,26 Eur ; M. G. – 1 500 Eur; R. G. – 2 172,15 Eur.
Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2018 m. gegužės 4 d. buvo gautas NŽT Ukmergės skyriaus 2018 m. gegužės 4 d. raštas Nr. 47PD-18-(14.47.138E.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Pivonijos seniūnijoje, Ukmergės rajone (toliau – ir (duomenys neskelbtini) ežeras), neteisėtai perleistas privačion nuosavybėn, nes yra priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams.
Nurodė, kad atlikus patikrinimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo nustatyta, kad VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21908 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiam A. P.“ (toliau – ir 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 2.6-81-21908) atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,74 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 6,35 ha žemės sklypą (Nr. 936) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje. VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21907 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ (toliau – ir 2008-05-13 sprendimas Nr. 2.6-81-21907) atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,67 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,53 ha žemės sklypą (Nr. 937) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje.
NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei G. L.“ (toliau – ir 2015-07-08 sprendimas Nr. 47S-22-(14.47.3.)) atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį J. V. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,0900 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,6055 ha žemės sklypą (Nr. 1036-1) miškų ūkio paskirties žemės sklypą (ūkinių miškų sklypai); 3,9700 ha žemės sklypą (Nr. 1036) vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,8500 ha vandens telkinio sklype (kartu su bendrasavininkais G. B. – 6,35 ha ir R. G. – 4,53 ha), esančius (duomenys neskelbtini) ir Varžų kaimuose, Pivonijos seniūnijoje, Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje. VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“, o VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: A. P. – 6,35 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“. Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu į 14,8500 ha vandens ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota: 2008 m. spalio 15 d. A. P. į 635/1450 žemės sklypo; 2008 m. spalio 15 d. M. S. į 453/1450 žemės sklypo; 2015 m. spalio 15 d. G. L. į 397/1485 žemės sklypo. NŽT Ukmergės skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 47SK-580-(14.47.110.) patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, kadastro Nr. 8 126/0005:247, pakeisti kadastro duomenys. Tai yra patvirtinti minėto žemės sklypo kadastro duomenys, kurie nustatyti pagal UAB „Vilniaus hidroprojektas“ matininkės A. Č. 2015 m. gegužės 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir patikslintas nustatyto servituto plotas – 14,8500 ha, servitutas – teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams, tarnaujantis daiktas). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. balandžio 19 d. raštu Nr. R4-992 pateiktais duomenimis Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais byloje esančiame Žemės tvarkymo projekto pateikimo 1934 m. lapkričio 17 d. protokole ir tame pačiame archyviniame fonde saugomame Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1934 m. plane, patvirtintame 1935 m. balandžio 29 d., yra duomenys apie (duomenys neskelbtini) ežero (duomenys neskelbtini) kaime priklausomybę. Žemės tvarkymo projekto pateikimo 1934 m. lapkričio 17 d. protokole yra įrašyta: „galutinai skirstamojo kaimo aplinkinė siena nustatyta pagal padarytame plane minėtas gretimas žemes, tai yra nuo taško N iki O – (duomenys neskelbtini) ežeras, valstybės nuos. (Taujėnų miškų urėdijos žinioje)“. Kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane nurodyta, kad gretimos žemės – (duomenys neskelbtini) ežeras, valstybės nuosavybė.
Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir pabrėžė, jog (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl, kaip valstybinės reikšmės vandens telkinys, negali būti privačios nuosavybės objektas.
Pabrėžė, kad tai, jog Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios kriterijus, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, įsigaliojo 2009 m. gruodžio 28 d., o VAV sprendimai priimti 2008 m. gegužės 13 d., nereiškia, jog šios nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“ (toliau – ir 2001 m. gegužės 21 d. įsakymas Nr. 276) patvirtinto aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenų telkiniams, sąrašo 4.5 punkte, kuriam buvo nustatyta, kad vandens telkiniai, iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių, priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims (neteko galios 2010 m. vasario 7 d.). Minėto įsakymo nuostatos su tam tikrais pakeitimais perkeltos į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 konstatavo valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų, kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintas Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašas (toliau – ir Sąrašas) tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, tai nereiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis vandens telkinys galėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo būdu perduotas privačion nuosavybėn. Šiuo atveju matyti, jog (duomenys neskelbtini) ežero priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nustatė kiti minėti teisės aktai (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, 2018 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-247-261/2018).
Pareiškėja sprendė, jog skundžiami administraciniai sprendimai yra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikinti. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus (jų dalis), kurių pagrindu valstybės turtas neteisėtai buvo perduotas privačion nuosavybėn, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – vėlesni sandoriai (jų dalys) ir atkuriama buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo padėtis. Vien administracinių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso.
Teismo posėdžio metu Prokurorė palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškimą tenkinti visą.
Atsakovės ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė NŽT atsiliepime į Prokurorės pareiškimą su prokurorės pareiškimu sutiko ir prašė teismo pareiškimą tenkinti visą.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalimi, miškai ir vandens telkiniai išperkami valstybės, už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams ir vidaus vandenims, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje (LVAT 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017).
Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nurodyti Vandens įstatymo 2 dalies punktuose.
Gavus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus apie valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius, kurie iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, taip pat įvertinus visas faktines aplinkybes, sprendė, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, nepaisant to, kad jis nėra įtrauktas į Sąrašą ir ginčo sprendimų priėmimo dieną (vadovaujantis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi) galėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ne kitaip, kaip įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius, tačiau nuosavybės teisės į ežerą atkurtos neteisėtai, nes, be kita ko, pagal Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl formaliai nuo 1997 m. lapkričio 19 d. negalėjo būti privatizuotas.
Teismo posėdžio metu NŽT atstovė palaikė atsiliepime į prokurorės pareiškimą pateiktus argumentus ir prašė teismo pareiškimą tenkinti visą.
Atsakovė R. P. atsiliepime į Prokurorės pareiškimą su Prokurorės pareiškimu sutiko iš dalies.
Atsiliepime nurodė, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojo visai kita Vandens įstatymo redakcija, kurios 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog visi paviršinio vandens telkiniai, esantys Lietuvos Respublikoje, nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Šio paminėto įstatymo 5 straipsnio 2–3 dalyse buvo nustatyta imperatyvi taisyklė, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vandens įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai, tačiau upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km2, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais ne kitaip, kaip įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybes teises į vandens telkinius. Akcentavo, kad privalu vertinti ne aktualią įstatymo redakciją, o būtent skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusią įstatymo redakciją.
Pažymėjo, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims, buvo nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“, kuriame nustatyta, kad vienas iš vandens telkinio priskyrimo valstybinės reikšmės vandenims kriterijų yra tai, kad vandens telkinys iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Iš galiojusio teisinio reguliavimo matyti, kad nurodytus kriterijus atitinkantys vandens telkiniai turi būti įtraukiami į Sąrašą, nė vienai institucijai nėra ir nebuvo suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, ar įsakyme nurodytus kriterijus atitinkantis vandens telkinys trauktinas į Sąrašą, ar ne. Institucijos buvo įpareigotos išsiaiškinti kriterijus atitinkančius telkinius ir teikti pasiūlymus dėl jų įtraukimo į Sąrašą, todėl minėto objekto neįtraukimas į Sąrašą patvirtina tai, kad paminėtas ežeras nebuvo priskirtinas valstybinės reikšmės vandenims, todėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo ežeras galėjo būti privatizuotas.
Nurodė, kad pareiškėja remiasi prielaidomis, tačiau tikslių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybė, nepateikė.
Pažymėjo, kad apie priimtus administracinius aktus valstybės tarnautojai turi teisę sužinoti jo priėmimo dieną, todėl neadekvatu ir nepagrįsta administracinius aktus skųsti po tokio ilgo laiko prisidengiant viešuoju interesu, kuris pareiškime netgi nėra atskleistas, todėl manė, jog šioje byloje turi būti taikomas senaties terminas minėtiems administraciniams aktams ginčyti.
2008 m. lapkričio 27 d. Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. (mirusio 1992 m. balandžio 18 d.) 1/2 turto, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
2008 m. gruodžio 3 d. Molėtų rajono l-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. (atsakovės sutuoktinis) paveldėjo A. P. (mirusio 1992 m. balandžio 18 d.) 1/2 turto, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, nes pagal pateikiamus rašytinius įrodymus dalį turto atsakovės sutuoktinis jau buvo paveldėjęs po tėvo mirties.
Pažymėjo, kad J. P. 2007 m. sausio 26 d. mirė (jo teisių perėmėja yra atsakovė – R. P.), tačiau, nepaisant jo mirties, notarė F. V., grubiai pažeisdama imperatyvias įstatymo normas, 2009 m. sausio 15 d. patvirtino ginčo žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartį, kuria J. P. ir M. P., atstovaujami R. G., pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone. Šioje dalyje atsakovė sutinka su prokurorės pareikštu pareiškimu. CK 2.1, 2.2 straipsniuose nustatyta, kad galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. CK 2.147 straipsnio 1 dalies 6 punkte taipogi įsakmiai nurodyta, jog mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui, įgaliojimas pasibaigia.
Atkreipė dėmesį, kad atsakovas M. P. (mirusiojo brolis) žinojo apie J. P. mirties datą, todėl jo išduotas įgaliojimas 2005 m. liepos 19 d. R. G. pasibaigia J. P. mirties dieną. Atsakovė apie pirkimo-pardavimo sandorį, įvykdytą po vyro mirties, ir išduotą M. P. 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimą R. G. atlikti veiksmus už J. P., sužinojo tik gavusi iš teismo pareiškimą, nes niekas iš atsakovų apie šiuos atliktus veiksmus jos neinformavo. Be to, jokių piniginių lėšų nei mirusysis, nei atsakovė iš M. P. bei R. G. niekada nėra gavę. Tokiu būdu, po J. P. mirties jo vardu sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negaliojantis.
Teismo posėdžio metu atsakovė R. P. palaikė atsiliepime į Prokurorės pareiškimą išdėstytus argumentus ir nurodė, kad su Prokurorės pareiškimu sutinka.
Atsakovai R. G., M. G., G. B. ir I. B. atsiliepime į Prokurorės pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė teismo pareiškimą atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) ežeras ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo įtrauktas į Sąrašą. Ar (duomenys neskelbtini) ežeras nuosavybės atkūrimo metu atitiko valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio statusą pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą pasakyti negaliojo, nes, atsakovų įsitikinimu, pareiškėja nepateikė šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų.
Pažymėjo, kad nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nebuvo žinoma, kad (duomenys neskelbtini) ežeras įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, todėl priimtus sprendimus vertino kaip teisėtus. Nurodė, kad atsakovai R. G., M. G., G. B. ir I. B. yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai, pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija, savo jėgomis ir lėšomis daug investavo į sklypo pagerinimus, todėl sprendė, kad panaikinus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų atsakovų teisių į teisinį tikrumą ir saugumą bei teisėtų lūkesčių apsaugą.
Atsiliepime nurodė, jog tuo atveju, jeigu prokurorės pareiškimas būtų tenkintas, prašė skirti ekspertizę, siekiu įvertinti atsakovų sklypo pagerinimus.
Teismo posėdžio metu atsakovas R. G. ir atsakovų R. G., M. G., G. B. ir I. B. atstovė palaikė atsiliepime į Prokurorės pareiškimą pateiktus argumentus ir prašė teismo pareiškimo netenkinti.
Atsakovai M. P. ir G. L., tretieji suinteresuoti asmenys F. V. ir R. S. atsiliepimo į Prokurorės pareiškimą nepateikė.
Atsakovė G. L., tretieji suinteresuoti asmenys F. V. ir R. S. teismo posėdyje nedalyvavo.
Teismo posėdžio metu atsakovas M. P. pareiškėjos pareiškimo vertinimą paliko spręsti teismo nuožiūra.
Teismas
konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21908 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiam A. P.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,74 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 6,35 ha žemės sklypą (Nr. 936) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje.
VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21907 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,67 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,53 ha žemės sklypą (Nr. 937) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje.
NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei G. L.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį J. V. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,0900 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,6055 ha žemės sklypą (Nr. 1036-1) miškų ūkio paskirties žemės sklypą (ūkinių miškų sklypai); 3,9700 ha žemės sklypą (Nr. 1036) vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,8500 ha vandens telkinio sklype (kartu su bendrasavininkais G. B. – 6,35 ha ir R. G. – 4,53 ha), esančius (duomenys neskelbtini) ir Varžų kaimuose, Pivonijos seniūnijoje, Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje.
VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“.
VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: A. P. – 6,35 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“.
Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu į 14,8500 ha vandens ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota: 2008 m. spalio 15 d. A. P. į 635/1450 žemės sklypo; 2008 m. spalio 15 d. M. S. į 453/1450 žemės sklypo; 2015 m. spalio 15 d. G. L. į 397/1485 žemės sklypo.
2008 m. lapkričio 27 d. Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. (mirusio 1992 m. balandžio 18 d.) 1/2 turtą, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
2008 m. gruodžio 3 d. Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. (mirusio 1992 m. balandžio 18 d.) 1/2 turtą, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
2009 m. sausio 15 d. M. S. dovanojimo sutartimi, kurią patvirtino Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. (reg. Nr. 116), R. G. padovanojo asmeninės nuosavybės teise 453/1450 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarės F. V. (reg. Nr. 119), J. P. ir M. P., atstovaujami R. G., už 23 000 Lt/ 6 661,26 Eur pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone..
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. S. (reg. Nr. RS-60), G. L., atstovaujama R. G., už 2000 Eur pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. S. (reg. Nr. RS-56), G. B. ir I. B. už 1 500 Eur pardavė M. G., atstovaujamam R. G., asmeninės nuosavybės teise 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
Byloje ginčas yra keliamas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimų Nr. 2.6-81-21908, Nr. 2.6-81-21907, dėl VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, dėl VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, dėl NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 47S-22-(14.47.3.) dalies, kuriais A. P. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 6,35 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, M. S. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 4,53 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote bei G. L. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 3,9700 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,8500 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei dėl šių administracinių aktų pagrindu sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus apygardos prokuratūroje 2018 m. gegužės 4 d. buvo gautas NŽT Ukmergės skyriaus raštas, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą, nes Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimais Nr. 2.6-81-21908, Nr. 2.6-81-21907, VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) neteisėtai buvo perduoti neatlygintinai žemės sklypai vandens telkinio plote, kurie negalėjo būti privatizuojami.
Gindama viešąjį interesą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė 2018 m. birželio 4 d. per EPP sistemą padavė pareiškimą teismui, prašydama panaikinti administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta, nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (LVAT 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014 ir kt.). Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Šiuo atveju, terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. gegužės 4 d., t. y. nuo NŽT 2018 m. gegužės 4 d. rašto Nr. 47PD-18-(14.47.138E), kuriuo ši institucija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo, gavimo dienos. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad prokurorė informaciją apie viešojo intereso pažeidimą šioje ginčo situacijoje buvo gavusi anksčiau nei iš minėto NŽT rašto. Todėl pareiškėja prašymą dėl viešojo intereso gynimo pateikė, nepraleisdama kreipimosi į teismą termino, o R. G., M. G., G. B. ir I. B. atsiliepime nurodytas argumentas dėl termino praleidimo ir senaties taikymo yra nepagrįstas.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė į teismą kreipėsi gindama viešąjį interesą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi, nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Teismas kiekvieną kartą ad hoc turi nustatyti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).
LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuosavybės teisių atkūrimu iš esmės siekiama bent iš dalies atkurti socialinį teisingumą, buvusį iki Lietuvos Respublikos okupacijos ir po jos sekusio nekilnojamojo turto nacionalizavimo. Nuo jo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus. Visuomenės interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai ir teisėtai, pagrindžia ir ypatingas nuosavybės teisių atkūrimo objektas, t. y. žemė, miškai ir vandens telkiniai. Šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (LVAT 2007 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-48/2007, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis ccivilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006, 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).
Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. (duomenys neskelbtini) ežero perdavimas atsakovams neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Prokurorė į teismą kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas; 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Pagal ribotos restitucijos principą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus, 2008 m. liepos 4 d. sprendimą). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis griežtai teisės aktų numatytų reikalavimų, turi būti įvertinama, ar objektas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nėra išperkamas valstybės, taip ribojant nuosavybės teisių atkūrimą natūra.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1–8 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (redakcija, galiojusi 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. lapkričio 25 d., 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 10 d., aktuali redakcija nuo 2018 m. gegužės 1 d.).
Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.), kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtintas Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. XIP-1318(2) „Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“) buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą (jei paviršiniai vandens telkiniai iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybės teise valstybei priklausantys daiktai yra išimami iš civilinės apyvartos – jie negali būti perleidžiami.
Į bylą pateiktas Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais Žemės tvarkymo projekto pateikimo 1934 m. lapkričio 17 d. protokolas bei Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1934 m. planas, patvirtintas 1935 m. balandžio 29 d. patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė valstybei nuosavybės teise. Žemės tvarkymo projekto pateikimo 1934 m. lapkričio 17 d. protokole nurodyta: „galutinai skirstamojo kaimo aplinkinė siena nustatyta pagal padarytame plane minėtas gretimas žemes, t. y. nuo taško N iki O – (duomenys neskelbtini) ežeras, valstybės nuos. (Taujėnų miškų urėdijos žinioje)“. Kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane nurodyta, kad gretimos žemės – (duomenys neskelbtini) ežeras, valstybės nuosavybė.
Atsakovai R. G., M. G., G. B. ir I. B. atsiliepime nurodė, kad teismo paminėti dokumentai negali būti laikomi tinkamais pagrįsti valstybės nuosavybę, nes jie buvo tik projektas, nėra nei Žemės tvarkymo departamento viršininko parašo ir antspaudo. Teismas su šiais argumentais sutikti negali. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1934 m. planas yra patvirtintas 1935 m. balandžio 29 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad ant plano matyti tik dalis spaudo, tačiau, atsižvelgiant į dokumento rengimo metus ir tai, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas minėtą informaciją pateikė savo 2018 m. balandžio 19 d. rašte, sprendžia, kad pateikti dokumentai leidžia daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise.
Kitas atsakovų R. G., M. G., G. B. ir I. B. argumentas, kad priimant administracinius aktus, (duomenys neskelbtini) ežeras nebuvo įtrauktas į Sąrašą, todėl teisėtai ir pagrįstai institucijos atkūrė nuosavybės teises.
Teismas ir su šiais atsakovų argumentais sutikti negali. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (galioja 2010 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 790 redakcija). Į minėtais Vyriausybės nutarimais patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (duomenys neskelbtini) ežeras ginčui aktualių sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina remtis LVAT pateiktais išaiškinimais, kuriuose konstatuota, jog nepaisant to, kad paviršinis vandens telkinys, atitinkantis Vandens įstatyme nustatytus kriterijus, ginčo sprendimo priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Sąrašą, toks vandens telkinys laikomas valstybinės reikšmės ir yra išimtinė valstybės nuosavybė (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1353/2014, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2018 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis dėl (duomenys neskelbtini) ežero nuosavybės, daro išvadą, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o tai reiškia, kad, pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas, nuo 1997 m. lapkričio 19 d. jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį ginčo situacijos reglamentavimą, spręstina, jog konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į (duomenys neskelbtini) ežerą privatiems asmenims ir jo perleidimas sandoriu kitiems privatiems asmenims nebuvo galimas.
Administracinėje byloje nustačius, kad ginčo žemės sklypas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu jau buvo priskirtas valstybei išimtine nuosavybės teise, ginčijami administraciniai aktai – VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 2.6-81-21908 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiam A. P.“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,74 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 6,35 ha žemės sklypą (Nr. 936) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje; VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 2.6-81-21907 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,67 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,53 ha žemės sklypą (Nr. 937) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje; VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“; VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: A. P. – 6,35 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“ ir NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 47S-22-(14.47.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei G. L.“ dalis, kuriuo atkuriant nuosavybės teises buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn 3,9700 ha žemės sklypas, bendrame 14,8500 ha vandens telkinio sklype, esantis (duomenys neskelbtini) ir Varžų kaimuose, Pivonijos seniūnijoje, Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje, prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėti ir naikintini.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (LVAT 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Panaikinus kaip neteisėtus minėtus administracinius aktus, tenkintini išvestinio pobūdžio reikalavimai dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, sandorių, prieštaraujančių įstatymo imperatyvioms normoms, panaikinimo, panaikinant: 2008 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone; 2008 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone; 2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 119), kuria J. P. ir M. P. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone; 2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 116), kuria M. S. padovanojo R. G. 453/1450 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone; 2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-60), kuria G. L. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone; 2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-56), kuria G. B. ir I. B. pardavė M. G. 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn, todėl taikant restituciją G. B. ir I. B. įpareigotini grąžinti Lietuvos valstybei – 742/1485; M. G. – 58/297; R. G. – 453/1485 žemės sklypo dalis, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone.
Iš Prokurorės pareiškimo argumentų bei paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, spręstina, kad Prokurorė, prašydama priteisti iš valstybės atsakovams pareiškime nurodytas sumas, vertino sandorių sutartyse nurodytas žemės sklypo dalių kainą.
Dėl kompensacijos (restitucijos taikymo) dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LVAT formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl jomis būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015, LVAT 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje eA-247-261/2018). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu Prokurorės kompensacijos taikymo būdu ir nurodo, kad jis prieštarauja paminėtoms nurodytoms kompensacijos vertinimo taisyklėmis, kuomet kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui.
Grąžinus Lietuvos valstybei vandens ūkio paskirties žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, neteisėtai įgytas dalis, taikant restituciją, paskutiniams žemės sklypo dalių valdytojams iš Lietuvos valstybės priteistina žala, kuria kompensuojama paimtų žemės sklypų vertė. Žalos dydis apskaičiuojamas remiantis žemės sklypo dalies vidutine rinkos verte, nustatyta pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis. Į bylą pateiktas 2018 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d. Teismas, siekdamas įvertinti ginčo sklypo vidutinę rinkos vertę 2018 m. gruodžio 12 d. iš Valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazės susiformavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d., tačiau tikrinant viešą Registrų centro informaciją ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė 2018 m. sausio 1 d. yra nurodoma 15 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė nurodoma 2015 m. gegužės 7 d., o remiantis viešais Registro centro duomenis 2018 m. sausio 1 d. ginčo sklypo vidutinė vertė – 15 500 Eur, sprendžia, jog teisingam kompensacijos būdui nustatyti ir asmenims teisingai kompensuoti už turto praradimą, būtina vadovautis 2018 m. sausio 1 d. viešais Registrų centro duomenimis, nes, kaip matyti, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d.
Įvertinus, kad ginčo sklypo plotas – 14,8500 ha, vidutinė rinkos vertė – 15 500 Eur, todėl atsakovams G. B. ir I. B. priteistina 7 744,78 Eur (742/1485 sklypo dalis); M. G. – 3 026,94 Eur (58/297 sklypo dalis), o R. G. – 4 728,28 Eur (453/1485 sklypo dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 132–134 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21908, kuriuo atkuriant nuosavybės teises mirusiam A. P. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 6,35 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21907, kuriuo atkuriant nuosavybės teises M. S. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 4,53 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 47S-22-(14.47.3.) dalį, kuria atkuriant nuosavybės teises G. L. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 3,9700 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,8500 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje;
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21908 1.3 punktas;
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21907 1.3 punktas;
Pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius:
2008 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2008 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 119), kuria J. P. ir M. P. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 116), kuria M. S. padovanojo R. G. 453/1450 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-60), kuria G. L. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-56), kuria G. B. ir I. B. pardavė M. G. 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone;
Taikyti restituciją:
Grąžinti Lietuvos valstybei iš atsakovų žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, dalis: G. B. ir I. B. – 742/1485; M. G. – 58/297; R. G. – 453/1485;
Priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovams: G. B. ir I. B. – 7 744,78 Eur (septynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 78 euro centus); M. G. –3 026,94 Eur (tris tūkstančius dvidešimt šešis eurus 94 euro centus); R. G. – 4 728,28 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 28 euro centus).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Mefodija Povilaitienė
Margarita Stambrauskaitė