VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kodinis raktas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-31261-1097/2019 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Vitropolis“ ir UAB „Kodinis raktas“ ieškinį atsakovui UAB „Mano Būstas NPC“ ir Vilniaus miesto kitos paskirties pastato Ateities g. 10 butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai „Ateities 10“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai UAB „Vitropolis“ ir UAB „Kodinis raktas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiomis atsakovų UAB ,,Mano Būstas NPC“ ir Vilniaus miesto kitos paskirties pastato Ateities g. 10 butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai ,,Ateities 10“ (toliau – Bendrija) sudarytos 2015 m. spalio 23 d. sutarties Nr. NPCV-SUT-15-0041 (toliau – Sutartis), 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2018 m. gegužės 29 d. susitarimų (toliau – Susitarimai) dėl sutarties pakeitimo dalis ieškovų atžvilgiu.

2.       Ieškovai nurodė, kad yra gamybinio pastato, esančio Ateities g. 10, Vilniuje (toliau – Ginčo pastatas arba Pastatas), dalies patalpų savininkai. Dalis kitų pastato butų bei patalpų savininkų įsteigė Bendriją ir pasirinko jai taikyti Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą (toliau – DNSBĮ) skirta tarnauti ją įsteigusių asmenų interesams ir poreikiams. Ieškovai nėra Bendrijos nariai. Bendrija 2015 m. spalio 23 d. su atsakovu UAB ,,Mano Būstas NPC“ sudarė sutartį Nr. NPCV-SUT-15-0041 dėl namo administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų teikimo Bendrijos nariams. 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2018 m. gegužės 29 d. susitarimais atsakovai pakeitė Sutartį įtraukdami visus pastato patalpų savininkus – taip pat ir ieškovus.  

3.       Ieškovų teigimu, Sutarties ir Susitarimų dalys ieškovų atžvilgiu turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes buvo sudarytos veikiant ieškovų vardu be jų valios ir įgaliojimo. Ginčo pastato patalpų savininkai, kaip pastato bendraturčiai, bendru sutarimu nėra priėmę sprendimo dėl pastato administravimo būdo (CK 4.75 straipsnis). Ginčo pastatas yra gamybos paskirties, jis nėra daugiabutis namas ir nepatenka į Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo reguliavimo sritį. Dėl to Bendrija neturėjo teisės sudaryti ginčo Sutarties visų pastato patalpų savininkų vardu.

4.       Atsakovas UAB ,,Mano Būstas NPC“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, Bendrija yra įsteigta teisėtai, sprendimas dėl Sutarties sudarymo su atsakovu yra priimtas turint teisėtą pagrindą ir yra galiojantis bei nenuginčytas, o ieškovai, nepriklausomai nuo to, ar yra, ar nėra Bendrijos nariai, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Atsakovas nurodė, kad Bendrijos įsteigimo teisėtumo klausimas nėra keliamas, o tokios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą ir kt. reglamentuoja DNSBĮ. Ginčo pastatas yra priskiriamas prie šio įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nurodytų kitos paskirties pastatų, todėl patenka į įstatymo reguliavimo sritį.

5.       Atsakovas Bendrija atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Bendrija įsteigta teisėtai, informacija apie pastato savininkų bendrijos steigiamąjį susirinkimą buvo išsiųsta visiems pastato patalpų savininkams ir visame pastate apie tai buvo viešai pakabinti skelbimai. Bendriją įkurti tik daliai pastato patalpų savininkų nebuvo galimybės dėl pastato bendro naudojimo patalpų, pagrindinių namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės–techninės ir kitokios įrangos, kurių išskirti nėra galimybės. Patalpų savininkas gali nestoti į Bendriją, tačiau ir tokiu atveju jis yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas, todėl sudaryta Sutartis su atsakovu UAB ,,Mano Būstas NPC“ yra privaloma ir ieškovams. Atsakovas taip pat nurodė, kad nors Ginčo pastatas yra gamybos, pramonės pastatas, DNSBĮ nėra draudimo gamybos paskirties pastato patalpų savininkams susitarti dėl šiame įstatyme numatyto teisių ir pareigų, susijusių su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, įgyvendinimo būdo (CK 4.75 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovų 6,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, t. y. po 3,13 Eur iš kiekvieno ieškovo. 

7.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019) yra išaiškinęs įstatymų leidėjo valią pastatams, kurie nėra daugiabučiai, įtvirtinti reguliavimą, nustatytą naujos redakcijos DNSBĮ, o tokį ketinimą tiesiogiai parodo ir įstatymo pavadinimas, kuriame, skirtingai nei anksčiau galiojusio įstatymo pavadinime, yra tiesiogiai įvardijama, kad jis reglamentuoja ir ,,kitos paskirties pastatų“ savininkų bendrijas. Taigi, šio įstatymo taikymas nėra apribotas vien daugiabučiais ir gyvenamaisiais namais. Dėl to teismas sprendė, jog Ginčo pastatui galėjo būti taikomas DNSBĮ, nes šis pastatas patenka į įstatymo reguliavimo apimtį.

8.       Bendrijos steigiamojo susirinkimo sprendimai priimami susirinkime dalyvaujančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų balsų dauguma, o balsuojant bendrijos steigiamajame susirinkime, kiekvienas buto ar kitų patalpų (pastato) savininkas turi po vieną balsą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šias nuostatos pripažino nepagrįstu ieškovų teiginį, jog sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo privalo būti priimami vienbalsiai. Vienas iš tokių sprendimų – sprendimas steigti bendriją – priimamas daugiau kaip pusės savininkų sprendimu. Pažymėjo, kad atsakovas Bendrija nurodė, jog informacija apie Bendrijos steigiamąjį susirinkimą buvo perduota visiems pastato patalpų savininkams, ieškovai šios aplinkybės neginčijo, todėl teismas sprendė, kad nedalyvauti sprendžiant klausimą dėl vienos iš bendrosios dalinės nuosavybės formos pasirinkimo buvo ieškovų apsisprendimas.

9.       Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovų teiginius dėl to, jog Bendrijos sprendimai, priimti bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir naudojimo klausimais, yra neprivalomi Bendrijos nariais nesantiems ieškovams. Tokie teiginiai neatitinka įstatymo nuostatų. Dėl to ieškinys dėl Sutarties ir Susitarimų, kuriais susitarta dėl pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo ir priežiūros paslaugų, pripažinimo negaliojančiais ieškovų atžvilgiu atmestinas. Kaip pagrįstai nurodė ieškovai, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Tokiam bendraturčių susitarimui įforminti ir nurodytoms bendrosios nuosavybės teisėms įgyvendinti teisės aktuose iš esmės nustatytos alternatyvios galimybės (kurios priklauso ir nuo pastato paskirties): gali būti sudaroma jungtinės veiklos sutartis, arba gali būti steigiama savininkų bendrija, arba, jei tai daugiabutis – gali būti paskiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, t. y. pasirenkamas vienas iš būdų. Dėl to, Ginčo pastate esant teisėtai įsteigtai Bendrijai, kiti, kartu taikomi, bendrosios nuosavybės administravimo būdai prieštarautų teisinio reguliavimo sistemai bei formuojamai praktikai. Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma (steigdami daugiabučių namų savininkų bendriją, sudarydami jungtinės veiklos sutartį ar paskyrus administratorių) jie šią teisę įgyvendina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2017).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Ieškovai UAB „Vitropolis“ ir UAB „Kodinis raktas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                       Pirmosios instancijos teismas nepasisakė pilnai dėl ieškinio pagrindų, konkrečiai, dėl Bendrijos teisės spręsti valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus, taip pažeidė CPK 265 straipsnį, įpareigojantį teismą pasisakyti dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. ieškinio kiekvieno pagrindo ir dalyko. 

11.2.                       Apeliantai teigia, kad Susitarimai gali būti privalomi tik tiems savininkams, kurie pripažino Sutarties ir Susitarimo galiojimą jų atžvilgiu. Ieškovai tokio sutikimo ar pritarimo niekada neišreiškė. Priešingai, jie visada nurodė, kad Sutartis ir Susitarimas jų atžvilgiu negalioja, jų galiojimo nepripažįsta. Nurodo, kad pradinėje stadijoje Sutartis nebuvo laikoma privaloma kitiems Pastato patalpų savininkams, Bendrija pripažino, kad neturi teisės veikti jų, tame tarpe ir ieškovų, vardu. Vėliau kitiems Pastato patalpų savininkams Sutartis buvo primesta Susitarimais, kuriuos Bendrija sudarė su atsakovu UAB ,,Mano Būstas NPC“ net be Bendrijos narių susirinkimo pritarimo, kas rodo, kad ji viršijo savo kompetenciją ir sudarė sandorį, kuriam sudaryti neturėjo teisės.

11.3.                       Apeliantai nurodo, kad nepagrįsti pirmos instancijos teismo argumentai ir dėl Bendrijos statuso. Ji nėra ir negali būti pripažįstama Pastato administratore tol, kol tam nepritarė visi bendraturčiai – Pastato patalpų savininkai. Ieškovai konstatuoja, kad Bendrija buvo įsteigta dalies Pastato patalpų savininkų jų interesams tenkinti ir Bendrijos steigimo dokumentuose numatytas siekis - administruoti Pastatą savaime nesukuria tokios teisės ir statuso tol, kol nėra priimtas CK 4.75 str. numatytas visų bendraturčių (Pastato patalpų savininkų) sprendimas ją pripažinti tokia. Pirmos instancijos teismo sprendimo konstatavimas, kad Bendrijos steigime nedalyvavo dalis Pastato patalpų savininkų, tarp jų ir ieškovai, rodo, kad jie už tokį sprendimą nebalsavo, CK 4.75 str. numatytas sprendimas nebuvo priimtas ir Bendrija neįgavo Pastato administratoriaus statuso.

11.4.                       Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai išaiškino Bendrijų įstatyme numatytos ,,kitos paskirties“ pastatų sąvokos turinį, šiems pastatams prilyginęs visus kitus pastatus, kurie nepapuola į to paties įstatymo pateiktą daugiabučio gyvenamojo namo sąvoką. Šiai civilinei bylai aktualus Pastatas yra gamybos paskirties, jo paskirtis ir techninės savybės aiškiai išreikštos kaip gamybinės, jis nėra pritaikytas gyvenamajai ar su ja susijusiai paskirčiai, jis nėra susijęs su jokiu daugiabučiu gyvenamuoju namu, todėl nėra nei faktinių, nei teisinių sąlygų traktuoti Pastatą kaip Bendrijų įstatyme numatytą kitos paskirties.

12.       Atsiliepimo į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

18.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pastatas, esantis Ateities g. 10, Vilnius, yra gamybos, pramonės paskirties. Jame yra 10 gyvenamųjų patalpų (butų) ir 74 negyvenamosios patalpos (t. 1, b. l. 39–47). Dalis prekybos ir gamybos paskirties patalpų priklauso ieškovams UAB „Vitropolis“ ir UAB „Kodinis raktas“. 2015 m. balandžio 13 d. juridinių asmenų registre įregistruota Vilniaus miesto kitos paskirties pastato Ateities g. 10 butų ir kitų patalpų savininkų bendrija ,,Ateities 10“ (I tomas b. l. 23–32). Bendrijos įsteigimo tikslas – įgyvendinti pastato, esančio Ateities g. 10, Vilnius, patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu. 2015 m. liepos 31 d. Bendrijos narių balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolu fiksuotas sprendimas pritarti 2019 m. gegužės 26 d. administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo komerciniam pasiūlymui ir sutartį pagal šį pasiūlymą sudaryti su UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“) (I tomas, b. l. 33–38). 2015 m. spalio 23 d. UAB ,,Namų priežiūros centras“ (dabar UAB ,,Mano Būstas NPC“) ir Bendrija sudarė sutartį Nr. NPCV-SUT-15-0041 dėl gamybos, pramonės paskirties pastato, esančio Ateities g. 10, Vilnius, administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų teikimo (I tomas, b. l. 87–101). 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarytame sutarties priede Nr. 1 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos (I tomas, b. l. 93–96). 2018 m. gegužės 29 d. sudarytame sutarties priede Nr. 2 nurodytas sąrašas Bendrijos valdomų, naudojamų ir prižiūrimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių gamybiniame pastate; sąraše nurodomos ir ieškovėms priklausančios patalpos (I tomas, b. l. 97–101).

Dėl DNSBĮ taikymo

19.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino DNSBĮ numatytos ,,kitos paskirties“ pastatų sąvokos turinį, šiems pastatams prilyginęs visus kitus pastatus, kurie nepapuola į to paties įstatymo pateiktą daugiabučio gyvenamojo namo sąvoką. Šiai civilinei bylai aktualus Pastatas yra gamybos paskirties, jo paskirtis ir techninės savybės aiškiai išreikštos kaip gamybinės, jis nėra pritaikytas gyvenamajai ar su ja susijusiai paskirčiai, jis nėra susijęs su jokiu daugiabučiu gyvenamuoju namu, todėl nėra nei faktinių, nei teisinių sąlygų traktuoti Pastatą kaip Bendrijų įstatyme numatytą kitos paskirties.

20.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais. Priešingai, kaip matyti iš apskųsto sprendimo teksto, teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, vadovavosi ne tik DNSBĮ, bet ir Civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis bendraturčių teisinius santykius, taip pat suformuotą teismų praktiką.

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nepagristu DNSBĮ taikymu ginčo objektui iš esmės atkartojami ir yra analogiški ieškinyje nurodytiems argumentams, tačiau apeliantai nenurodo konkrečių šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo motyvų.

22.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl DNSBĮ taikymo yra suformuota teismų praktika. Pagal kurią Kasacinis teismas tokioje situacijoje yra išaiškinęs, kad pastariesiems teisiniams santykiams reguliuoti specialiai skirtos atitinkamos Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normos, kurios buvo priimtos 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1967, pagal kurio 1 straipsnį Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas yra pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir įstatymo pavadinimą. Nustačius, kad konkretūs ginčo teisiniai santykiai patenka į pastarųjų teisės normų reguliavimo sritį, ginčas teisme spręstinas taikant jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019).

23.       Taigi kasacinis teismas išaiškino įstatymų leidėjo valią pastatams, kurie nėra daugiabučiai, įtvirtinti reguliavimą, nustatytą naujos redakcijos Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme, o tokį ketinimą tiesiogiai parodo ir įstatymo pavadinimas, kuriame, skirtingai nei anksčiau galiojusio įstatymo pavadinime, yra tiesiogiai įvardijama, kad jis reglamentuoja ir ,,kitos paskirties pastatų“ savininkų bendrijas. Taigi, šio įstatymo taikymas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra apribotas vien tik daugiabučiais ir gyvenamaisiais namais.

24.       Pagal DNSBĮ 2 straipsnio 10 dalį kitos paskirties pastatas - asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų, taip pat vienbučiai ir dviejų butų gyvenamieji namai, susieti bendrojo naudojimo žemės sklypu ir (ar) vietiniais inžineriniais tinklais.

25.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai yra dalies pastato, esančio Ateities g. 10, Vilnius patalpų savininkai. Jiems priklauso gamybos ir prekybos paskirties patalpos. Ginčo byloje dėl to nėra. Kitiems savininkams Pastate be gamybos, pramonės, prekybos, techninių patalpų priklauso ir butų (gyvenamosios paskirties patalpos). Šias aplinkybes patvirtino ir patys ieškovai (ieškinio priedas Nr. 7). Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad kitos paskirties pastatas apibūdinamas nepateikiant baigtinio galimų jo paskirčių sąrašo, įvertinus formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ginčo pastatas, kurio paskirtis gamybos, pramonės, kuriame taip pat yra ir gyvenamosios paskirties patalpų, patenka į įstatyme vartojamą ,,kitos paskirties“ pastato sąvoką. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ginčo pastatui turi būti taikomas DNSBĮ, nes šis pastatas patenka į įstatymo reguliavimo apimtį.

Dėl sutarties ir susitarimų pripažinimo negaliojančiais

26.       Ieškovai UAB „Vitropolis“ ir UAB „Kodinis raktas“ prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų UAB ,,Mano Būstas NPC“ ir Vilniaus miesto kitos paskirties pastato Ateities g. 10 butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai ,,Ateities 10“ sudarytos 2015 m. spalio 23 d. sutarties Nr. NPCV-SUT-15-0041, 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2018 m. gegužės 29 d. susitarimų dėl sutarties pakeitimo dalis ieškovų atžvilgiu.

27.       Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime atmesdamas ieškovų reikalavimą dėl sutarties ir susitarimų pripažinimo negaliojančiais, konstatavo, jog Bendrijos sprendimai, priimti bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir naudojimo klausimais, yra privalomi ne tik Bendrijos nariams, tačiau ir ieškovams, kurie nėra bendrijos nariai.

28.       Apeliantai atkartodami ieškinio argumentus, apeliaciniame skunde teigia, kad Susitarimai gali būti privalomi tik tiems savininkams, kurie pripažino Sutarties ir Susitarimo galiojimą jų atžvilgiu. Ieškovai tokio sutikimo ar pritarimo niekada neišreiškė. Priešingai, jie visada nurodė, kad Sutartis ir Susitarimas jų atžvilgiu negalioja, jų galiojimo nepripažįsta.

29.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems atsakovo argumentams, kadangi DNSBĮ 10 straipsnyje yra apibrėžta visuotinio bendrijos narių susirinkimo išimtinė kompetencija, kuriai priklauso ir sprendimų dėl bendrijos administravimo būdo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir naudojimo organizavimo (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas) priėmimas bei įmokų, skirtų bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ar kitoms išlaidoms apmokėti, tarifų tvirtinimas (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal DNSBĮ 21 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų nuostatas kiekvienas butų ir kitų patalpų savininkas, o ne tik bendrijos narys privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus; vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo. Remiantis DNSBĮ 21 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 7 punktu, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, tiek esantys, tiek nesantys bendrijos nariais privalo vykdyti įstatyme numatytas pareigas, išlaikant bendrą turtą. Vadinasi ieškovai privalo vykdyti bendrijos sprendimus. Be, to tokią pareigą numato ir CK 4.82 straipsnio 3 dalis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

30.       Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovai tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde savo ieškinio reikalavimus dėl nurodytų sutarties ir susitarimų pripažinimo negaliojančiais iš esmės grindžia tuo, jog ieškovai nepritaria sutarties ir susitarimų galiojimui. Tai ieškovų vertinimu atitinka CK 1.80 (imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris), 1.92 straipsnio (įgaliojimus viršijusios atstovo sudaryto sandorio negaliojimas) ir 2.133 straipsnio (per atstovo sudaryto sandorio pasekmes), 4.75 straipsnio (bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas), 6.156 straipsnio (sutarties laisvės principas) pagrindus.

31.       Kaip minėta, pagal DNSBĮ nuostatas kiekvienas butų ir kitų patalpų savininkas, o ne tik bendrijos narys privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus; vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo, be to butų ir kitų patalpų savininkai, tiek esantys, tiek nesantys bendrijos nariais privalo vykdyti įstatyme numatytas pareigas, išlaikant bendrą turtą. Esant nurodytam teisniam reglamentavimui, akivaizdu, kad bendrija turi teisę priimti sprendimus savininkų teisėms įgyvendinti, todėl atsakovų UAB ,,Mano Būstas NPC“ ir Vilniaus miesto kitos paskirties pastato Ateities g. 10 butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos ,,Ateities 10“ 2015 m. spalio 23 d. sutartis Nr. NPCV-SUT-15-0041 bei 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2018 m. gegužės 29 d. susitarimai dėl sutarties pakeitimo (dalimi ir ieškovų atžvilgiu) galėjo būti sudaryta ir be ieškovų sutikimo. Dėl to ieškovų (apeliantų) argumentai, kiek tai susiję su imperatyvių įstatymo nuostatų prieštaravimu yra visiškai nepagrįsti, dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesti.

32.       Nepagrįsti ir kiti apeliantų argumentai, susiję su įgaliojimu viršijimu ir kitais ieškinyje nurodytais sutarties ir susitarimų nurodytais pagrindais.

33.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal byloje pateiktą bendrijos įstatų 20 punktą – vienas iš bendrijos valdymo organų yra ir bendrijos primininkas. Iš 2014 m. gruodžio 10 d. savininkų bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolo matyti, kad bendrijos primininku yra išrinktas J. V., kuris atstovaudamas bendriją ir pasirašė ieškovų ginčijamas – sutartį ir susitarimus. Ginčo, kad bendrijos primininkas galėjo pasirašyti šias sutartis nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti pastarojo bendrijos primininko teise, atstovaujant bendriją, pasirašyti ginčijamus sutartį ir susitarimus, nes tokia teisė numatyta tiek DNSBĮ (įstatymo 14 straipsnis), tiek bendrijos įstatuose (įstatų 49 punktas). Apibendrinant nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų argumentai, susiję su ginčijamų sutarties ir susitarimų pripažinimo negaliojančiais dėl įgaliojimų viršijimo, sutarties laisvės principo reikalavimų ir kitų įstatymo nuostatų reikalavimų pažeidimu yra visiškai nepagrįsti, dėl to pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmesti.

34.       Pažymėtina ir tai, kad pagal DNSBĮ 4 straipsnio 2 dalį viename pastate leidžiama steigti daugiau nei vieną bendriją. Daugiau nei vienos bendrijos steigimo galimybė reiškia, kad, ateityje įsteigus kitą bendriją, jos atskirai vykdytų savo funkcijas – administruotų joms tenkančias pastato bendrojo naudojimo objektų dalis ir rinktų įmokas iš patalpų savininkų. Tik įsteigus naują bendriją ar pasirinkus kitą bendrojo naudojimo objektų valdymo būdą ir faktiškai perėmus šių objektų valdymą, atsirastų teisinis pagrindas atskirai skaičiuoti įmokas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Taigi, ieškovams nedraudžiama įsteigti naują bendriją ar pasirinkti kitą bendrojo naudojimo objektų valdymo būdą. Tačiau dabartiniu metu, esant tik vienai namo bendrijai, ieškovai, kaip ir bet kuris kitas namo bendrijos narys ar namo patalpų savininkas privalo vykdyti bendrijos priimtus sprendimus.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

35.       Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantai teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, apylinkės teismas nepasisakė pilnai dėl ieškinio pagrindų, konkrečiai, dėl Bendrijos teisės spręsti valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus, taip pažeidė CPK 265 straipsnį, įpareigojantį teismą pasisakyti dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. ieškinio kiekvieno pagrindo ir dalyko. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio reikalavimus, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

36.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).

37.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).

38.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, taip pat išsamiai motyvavo savo sprendimą ieškinį atmesti. Ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimo, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, kadangi ieškovai (apeliantai) neįrodė pagrindų sutarties ir susitarimų pripažinimui negaliojančiais. Be kita ko, apylinkės teismas ne kartą pažymėjo, kad bendrija turėjo teisę spręsti dėl visų pastato savininkų, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės klausimus.

39.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė procesines normas ir nepažeidė CPK 265, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

40.       Kiti apeliantų argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

41.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovai turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovai neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų ir jų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

44.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą .

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Vaclovas Paulikas

                                                                        Rūta Petkuvienė

                                                                        Inga Staknienė