Baudžiamoji byla Nr. 2K-430-746/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00111-14-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.2.19.2;

                                                                                                        2.1.7.4;

                                                                                                        2.1.16.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 226 straipsnio 2 dalį 140 MGL dydžio (18 200 Lt, t. y. 5271 Eur) bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

V. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 8.30–9.00 val., savo darbo vietoje, tyčia, neturėdamas įgaliojimų atstovauti, ginti ar teikti teisines paslaugas L. G. ir jos sutuoktiniui Ž. G., kuris 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikinai sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų pagal jam išduotą Europos arešto orderį, pasinaudodamas savo kaip valstybės advokato įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka prokurorui, reikalavo ir provokavo L. G., veikiančią Ž. G. interesais, duoti jam neįvardintos sumos kyšį, kurį apibūdino kaip „dovanėlę prokurorui“. V. K. ir L. G. susitarus dėl 1000 Lt (289,62 Eur) kyšio priėmimo, V. K. jį iš L. G. priėmė, pažadėdamas paveikti prokurorą teisėtai ar neteisėtai veikti taip, kad šis nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. K. to paties susitikimo, kurio metu jis priėmė iš L. G. 1000 Lt (289,62 Eur) kyšį, reikalavo ir provokavo ją duoti papildomą 1000 Lt (289,62 Eur) kyšį už pasinaudojimą tarnyba, įgaliojimais ar pažintimis ir susitarė jį priimti po to, kai bus išspręstas Ž. G. suėmimo klausimas. 2014 m. rugpjūčio 22 d. 12.54 val. V. K. paskambino L. G. ir pareikalavo nedelsiant su juo susitikti, taip siekdamas iš jos priimti sutartą papildomą kyšį. V. K. 2014 m. rugpjūčio 22 d., 14.23–14.32 val., savo darbo vietoje, susitiko su L. G., atliekančia nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir veikiančia pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro V. A. 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą, ir iš jos priėmė sutartą papildomą 1000 Lt (289,62 Eur) kyšį. V. K. tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3, 6 punktų, 39 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, taip pat su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2005 lapkričio 22 d. sudarytą nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. NB-08 (su 2014 m. gegužės 6 d. pakeitimais).

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatos, nes teismas nustatytas faktines aplinkybes vertino neteisingai, tendencingai, subjektyviai, o byloje esančius įrodymus – atskirai vienus nuo kitų neįvertindamas jų visumos.

Kasatoriaus teigimu, teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad iš liudytojų M. K., Ž. B. parodymų matyti, jog susitikimo su L. G. metu jis tikrai turėjo žinoti, kad dėl Ž. G. suėmimo nebus kreipiamasi į teismą ir kad šis artimiausiu metu bus paleistas, tačiau to L. G. nepasakė ir pasinaudojo susidariusia situacija išprovokuoti ir pareikalauti iš jos kyšio kaip atlygio prokurorui. Pasak kasatoriaus, teismas visiškai nevertino kitų, kaltinimui nenaudingų ir jį teisinančių, aplinkybių, t. y. to, kad liudytojo M. K. parodymai apie tai, jog prokuroras dėl Ž. G. suėmimo į teismą nesikreips, parodo nebuvus aiškios pozicijos ir galutinio prokuroro apsisprendimo šiuo klausimu, todėl jis (kasatorius) su prokuroru ir sutarė susiskambinti vėliau, kai viskas paaiškės. Be to, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl jo (kasatoriaus) mobiliojo telefone „Huawei“ (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) išsaugotus 2014 m. rugpjūčio 22 d. 11.29, 11.33, 11.51, 11.52 val. skambučius.

Kasatorius taip pat nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 305 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos. Kasatoriaus nuomone, teismai padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas dėl jo kaltės, nes nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, jis nepadarė, Advokatūros įstatymo nepažeidė, priesaikos nesulaužė. Pasak kasatoriaus, jis, kaip teisėtai praktikuojantis ir turėdamas visus advokato įgaliojimus, sąžiningai, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, padėjo L. G. ginti jos sutuoktinio suvaržytas laisves, teises bei teisėtus interesus ir pinigus iš L. G. paėmė kaip atlygį už suteiktą teisinę pagalbą. Kasatoriaus tvirtinimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad jis rengėsi daryti ar padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – vienintelė informacija apie jo neva neteisėtus veiksmus yra liudytojos L. G. parodymai, kurie, kasatoriaus nuomone, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Anot kasatoriaus, teismas tik formaliai konstatavo, kad jo kaltė padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą yra įrodyta liudytojų parodymais ir garso bei vaizdo įrašais. Kasatorius pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir viso baudžiamosios bylos proceso metu davė teisingus bei nuoseklius parodymus. Kasatorius, išdėstęs savąją įvykio versiją, teigia, kad jis nei provokavo, nei reikalavo iš L. G. savo ar kitų asmenų naudai duoti kyšį, nei susitarė priimti kyšį, nei pažadėjo jai paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus; skambindamas prokurorui M. K. taip pat nežadėjo atlygio, neįkalbinėjo jo, kad jis teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydamas įgaliojimus, poveikio nedarė – tiesiog rinko informaciją, kurios nežinojo nei jis (kasatorius), nei L. G., nei M. K.

Kasatorius, išdėstęs nacionalinių teismų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl provokacijos baudžiamajame procese, teigia, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija siekiant jo, kaip praktikuojančio advokato, veiksmus bei nustatytas faktines aplinkybes neteisėtai, dirbtinai kriminalizuoti ir „pritempti“ BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijos atitikčiai. Pasak kasatoriaus, tokią išvadą leidžia daryti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Iš kriminalinės policijos darbuotojo, tvarkiusio Ž. G. sulaikymo dokumentus, Ž. B. parodymų matyti, kad: sulaikant Ž. G., jam buvo suteikta teisė susisiekti su žmona tam, kad ši galėtų atvažiuoti pasiimti jo kratos metu paimtus daiktus; L. G. pasiimti sutuoktinio daiktų turėjo atvažiuoti 2014 m. rugpjūčio 22 d.; 2014 m. rugpjūčio 22 d. apie 8.00 val. Ž. B. sužinojo, kad Ž. G. nebus suimtas; L. G. 2014 m. rugpjūčio 22 d. paskambinus Ž. B. dėl atvykimo pasiimti sutuoktinio daiktų, šis jai pasakė, kad nėra tikslo atvažiuoti, nes buvo toks planas, jog jos sutuoktinis nebus suimtas; L. G. vis tiek paprašė Ž. B. leisti jai atvykti; L. G. atvykus pas Ž. B., šis jai apie 9.00 val. patarė kreiptis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT). Kasatoriaus nuomone, esant tokioms aplinkybėms, galima daryti pagrįstą išvadą, kad L. G. vykdama susitikti su juo, kaip pati yra sakiusi, dėl jos sutuoktiniui būtinos teisinės pagalbos, jau žinojo, jog sutuoktinis nebus suimtas, nes „buvo toks planas“ ir galbūt jai buvo duota užduotis jį (kasatorių) provokuoti, įkalbinėti, lenkti padaryti BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo L. G. nurodė neprašiusi jo (kasatoriaus) paveikti kokį nors asmenį ir jis (kasatorius) šito jai nežadėjęs, tačiau, anot kasatoriaus, atvykusi antrą kartą pas jį jau po sutikimo bendradarbiauti su STT pareigūnais ir būdama atitinkamai apmokyta, ji uždavinėjo provokacinius klausimus apie susitikimą su prokuroru, „dovanėles“ prokurorui ir pan. Kasatorius pažymi, kad L. G. buvo pareikštas įtarimas padarius BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, ji buvo apklausta kaip įtariamoji ir prisipažino kalta padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau kitą dieną po įtarimo pareiškimo baudžiamoji byla jai buvo nutraukta. Kasatoriaus manymu, tai akivaizdžiai liudija L. G. darytą didelį psichologinį spaudimą, todėl jos bylos proceso metu duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai – kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad prekybos poveikiu atveju kyšis duodamas už pažadą papirkėjo naudai paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją ar jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, todėl būtina nustatyti tai, kad buvo pažadėta paveikti atitinkamus konkrečius asmenis (subjektus). Tuo tarpu jis (kasatorius) buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu už tai, kad, pasinaudodamas savo kaip advokato įgaliojimais, pažadėjo paveikti neįvardytą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą) Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros prokurorą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad tai, ar duodamas BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytą pažadą paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kaltininkas gavo kyšį, ar tik pažadėjo ar susitarė jį priimti, nusikalstamam veikos kvalifikavimui pagal šį BK straipsnį neturi reikšmės, ir konstatavo, kad „kvalifikavimui jokios reikšmės neturinti ir iš kaltinimo šalintina ir ta aplinkybė, kad tai buvo neįvardytos prokuratūros prokuroras (šalintinas teiginys „neįvardintos prokuratūros“), kurį buvo žadama paveikti“. Kasatoriaus tvirtinimu, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšį gauna ne už veikimą ar neveikimą vykdant savo įgaliojimus, bet už tai, kad pažada pasinaudoti turima įtaka ir paveikti atitinkamus subjektus, kurie dėl savo įgaliojimų gali veikti papirkėjo interesais. Kita vertus, anot kasatoriaus, galutinis tikslas, kurio siekia papirkėjas prekybos poveikiu atveju, yra valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, tarptautinės viešosios organizacijos, jų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atitinkamas elgesys; prekybos poveikiu atveju kyšis tarpininkui duodamas už jo pažadą paveikti kitus asmenis.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog jis, pasinaudodamas savo, kaip advokato, įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka prokurorui, pažadėjo L. G. paveikti prokurorą, spręsiantį sulaikyto jos sutuoktinio kardomosios priemonės skyrimo klausimą, kad šis nesikreiptų į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo Ž. G. skyrimo. Kasatoriaus tvirtinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra subjektyvi, nepagrįsta išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Anot kasatoriaus, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog jis už kyšį pažadėjo paveikti valstybės tarnautojus, kad šie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų Ž. G. interesais. Kasatorius, išdėstęs savo, liudytojos L. G. ikiteisminio tyrimo metu STT pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojo M. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, pažymi, kad L. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu STT pareigūnams, yra tendencingi, prieštaraujantys jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir yra duoti STT pareigūnams darant jai psichologinį spaudimą. Kasatorius tvirtinimu, jis, bendraudamas su Kauno apylinkės prokuratūros prokuroru M. K., nesiūlė jam ir nežadėjo duoti kyšį, taip pat nelenkė, neprašė, neįtikinėjo ir nedrąsino priimti kyšį tuoj pat ar ateityje. Anot kasatoriaus, visa tai rodo nebuvus ir jo pažado paveikti prokurorą M. K., kad šis už neteisėtą atlygį nesikreiptų į teismą dėl Ž. G. suėmimo. Kartu kasatorius pabrėžia, kad jis L. G. tik žadėjo suteikti teisinę pagalbą ir gavo iš jos atlygį už konsultacinio pobūdžio paslaugas, kurios neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.  

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

              Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad dalis nuteistojo V. K. skundo yra skirta išimtinai atskirų įrodymų rūšims ir, jo manymu, netinkamam įrodymų vertinimui aptarti, o skundo teiginiai dėl neva pažeistų BPK 20, 305, 332 straipsnių nuostatų yra abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti subjektyvia baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių interpretacija. Kartu prokuroras pažymi, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą nepažeidė BPK 305 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, atsakė į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus.

              Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo, pažymi, kad kasatorius apsiribojo tik šiuo klausimu suformuluotos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos citavimu ir nepateikė svarių, neginčijamai apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtinančių argumentų. Prokuroro teigimu, kasaciniame skunde pateikti ir neva apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtinantys argumentai siejami su neva padarytais proceso pažeidimais tiriant bei vertinant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, t. y. su BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, liudijančių konkretaus šią baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Pasak prokuroro, tai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai nesutiko su subjektyvia kasatoriaus faktinių aplinkybių interpretacija, neduoda pagrindo teigti, jog teismai turėjo išankstinį nusistatymą ir buvo tendencingi, o tai, kad baudžiamojo proceso metu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, vertintina kaip teismui tenkančios teisingumo pareigos išraiška, bet ne kaip jo šališkumo patvirtinimas.

              Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo BK 226 straipsnio 2 dalies taikymo, nurodo, kad BK 226 straipsnio 2 dalies kontekste asmens veiksmai gali būti vertinami tuo atveju, jeigu jis pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba jį priėmė pažadėjęs paveikti atitinkamą subjektą.

Pasak prokuroro, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisei priešingi V. K. veiksmai buvo pripažinti atitinkančiais reikalavimą, provokavimą bei kyšio priėmimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neginčijamai nustatė, kad V. K. pirmą dalį reikalautos sumos – 1000 Lt (289,62 Eur) – įvardijo kaip „dovanėlę prokurorui“, taip L. G. duodamas suprasti, kad ši suma reikalinga prokurorui paveikti. Prokuroro tvirtinimu, esant tokiai situacijai, kai į advokatą besikreipianti liudytoja nežino tikrųjų įvykio aplinkybių, tokių užuominų kaip „dovanėlė prokurorui“, „prokuroro mintis“, „gali būti paleistas“ jai davimas nulėmė kyšio reikalavimo ir provokavimo požymių nustatymą V. K. veiksmuose. Kartu prokuroras pabrėžia, kad kyšio reikalavimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, kai iniciatyva kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Šiuo atveju, anot prokuroro, liudytojai atviru būdu nebuvo pateikta pasiūlymų duoti kyšį – priešingai, buvo sudaryta situacija, kad bet koks asmuo, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas duoti kyšį. Iš advokato kalbos, užuominų liudytojai, kad jos sutuoktinis gal būti paleistas, kad galima nunešti kažkokią dovanėlę, taip pat nurodymų pačiai liudytojai spręsti apie „dovanėlės“ dydį, prokuroro nuomone, galima spręsti apie aptariamų nusikalstamų veiksmų realizavimą objektyvioje tikrovėje. Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K., nutylėdamas reikšmingą informaciją apie L. G. sutuoktinio paleidimą, taip duodamas jai suprasti, kad Ž. G. vis dar gali būti suimtas, provokavo duoti kyšį, o nurodydamas ir užsimindamas jai apie galimą sutuoktinio paleidimą, „dovanėlės“ būtinumą, atvirai ir aiškiai iš jos reikalavo duoti kyšį.

Prokuroras nurodo, kad kita esminė BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos inkriminavimo sąlyga – pažadas paveikti atitinkamą subjektą, kad jis teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydamas savo įgaliojimus.

Pasak prokuroro, iš baudžiamosios bylos matyti, kad L. G. buvo pažadėta paveikti jos sutuoktinio kardomosios priemonės skyrimo klausimą sprendžiantį prokurorą. Prokuroro teigimu, 2014 m. rugpjūčio 22 d. girdint L. G. tarp nuteistojo ir prokuroro vykęs pokalbis telefonu, po šio pokalbio informacijos apie L. G. sutuoktinį perdavimas, susitarimas dėl vėlesnio, tą pačią dieną įvyksiančio susitikimo su L. G. neabejotinai patvirtina, kad teismai tokius nuteistojo V. K. veiksmus pagrįstai įvertino kaip pažadą paveikti prokurorą. Anot prokuroro, akivaizdu, kad nuteistojo V. K. nusikalstami veiksmai buvo sietini su poveikiu atitinkamam prokurorui, atsakingam už L. G. sutuoktinio paleidimą iš suėmimo. Tai, kad V. K. 2014 m. rugpjūčio 22 d., 8.30–9.000 val., susitikimo su liudytoja L. G. metu neįvardijo konkretaus prokuroro, kuriam reikėtų perduoti „dovanėlę“, prokuroro nuomone, neduoda pagrindo teigti V. K. veiksmuose nebuvus BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties. Kartu prokuroras pabrėžia, kad baudžiamajame įstatyme nereikalaujama detalizuoti, kokį konkretų subjektą pažadama paveikti. Kyšio davėjui turi susidaryti įspūdis, kad dėl tarpininko veiksmų bus paveiktas subjektas, dėl kurio atliktų veiksmų bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Dėl to, anot prokuroro, šiuo atveju nesvarbu, ar L. G. suprato, kuris prokuroras priims sprendimą dėl jos sutuoktinio paleidimo į laisvę. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad šios nusikalstamos veikos baigtumui ir kvalifikacijai neturi reikšmės tai, ar kaltininkas ketino ką nors paveikti ir ar iš viso jis tai ketino daryti.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl teisinių paslaugų teikimo L. G., nurodo, kad teismai, išnagrinėję šią baudžiamąją bylą, padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistasis V. K. neturėjo įgaliojimų atstovauti, ginti ar teikti teisines paslaugas L. G. ir jos sutuoktiniui. Prokuroro teigimu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pagrįstai konstatuota, kad net ir tuo atveju, jeigu nuteistasis V. K. ir būtų atstovavęs L. G., jis nebūtų galėjęs už tai gauti iš jos atlygio, nes antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas reglamentuojančioje 2005 m. lapkričio 22 d. sutartyje Nr. NB-08 (su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintas besąlygiškas imperatyvas, draudžiantis asmenims, neturintiems teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, teikti šią pagalbą ir už tai kokia nors forma gauti atlygį.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą taip pat teigia, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis nebuvo verčiamas, įtikinėjamas, skatinamas ar kitaip spaudžiamas provokuoti ir reikalauti iš L. G. kyšio. Priešingai, nuteistasis pats susitarė susitikti su L. G., 2014 m. rugpjūčio 22 d. ryte įvykusio jų susitiko metu, pasinaudodamas tuo, jog L. G. nežino tikrosios situacijos dėl jos sutuoktinio paleidimo, užuominomis apie „dovanėlę prokurorui“, reikalavo ir provokavo duoti kyšį. Taigi kasatorius, prokuroro tvirtinimu, galėdamas laisvai pasirinkti atitinkamą elgesio variantą ir teisės aktų nustatyta tvarka L. G. suteikti teisines paslaugas, „savanoriškai pasirinko kitą elgesio modelį, suponuojantį jo veiksmų vertinimą baudžiamojo įstatymo kontekste“. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teisei priešingi nuteistojo veiksmai po pirmojo jo ir L. G. susitikimo nenutrūko – jis juos tęsė savo iniciatyva. Be to, pasak prokuroro, akivaizdu, kad nusikalstama veika buvo pradėta ir tęsiama be teisėsaugos institucijų įsikišimo – teisėsaugos institucijų pareigūnų nusikalstamo elgesio imitavimo veiksmai buvo atliekami jau turint duomenų apie daromą nusikalstamą veiką. Dėl to, prokuroro nuomone, nuteistojo V. K. „neteisėtų veiksmų realizavimas negalėjo būti suvokiamas kaip neva provokacinių teisėsaugos pareigūnų ir liudytojos L. G. veiksmų pasekmė“.

Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. K. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytų BK 226 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nagrinėjant jo baudžiamąją bylą padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 159 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėsto savąją įvykio versiją, savo bei liudytojų L. G., M. K. parodymus ir teigia, kad: teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad iš liudytojų M. K., Ž. B. parodymų matyti, jog susitikimo su L. G. metu jis tikrai turėjo žinoti, kad dėl Ž. G. suėmimo nebus kreipiamasi į teismą ir kad šis artimiausiu metu bus paleistas, tačiau to L. G. nepasakė ir pasinaudojo susidariusia situacija išprovokuoti ir pareikalauti iš jos kyšio kaip atlygio prokurorui; jis, kaip teisėtai praktikuojantis ir turėdamas visus advokato įgaliojimus, sąžiningai, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, padėjo L. G. ginti jos sutuoktinio suvaržytas laisves, teises bei teisėtus interesus ir pinigus iš L. G. paėmė kaip atlygį už suteiktą teisinę pagalbą; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad jis rengėsi daryti ar padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – vienintelė informacija apie jo neva neteisėtus veiksmus yra liudytojos L. G. parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi; teismas tik formaliai konstatavo, kad jo kaltė padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą yra įrodyta liudytojų parodymais ir garso bei vaizdo įrašais; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir viso baudžiamosios bylos proceso metu davė teisingus bei nuoseklius parodymus; L. G. vykdama susitikti su juo, kaip pati yra sakiusi, dėl jos sutuoktiniui būtinos teisinės pagalbos, jau žinojo, jog sutuoktinis nebus suimtas, nes „buvo toks planas“ ir galbūt jai buvo duota užduotis jį (kasatorių) provokuoti, įkalbinėti, lenkti padaryti BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką; liudytojos L. G. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai – kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jai inkriminuotą nusikalstamą veiką; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog jis, pasinaudodamas savo, kaip advokato, įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka prokurorui, pažadėjo L. G. paveikti prokurorą, spręsiantį sulaikyto jos sutuoktinio kardomosios priemonės skyrimo klausimą, kad šis nesikreiptų į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo Ž. G. skyrimo; ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra subjektyvi; baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog jis už kyšį pažadėjo paveikti valstybės tarnautojus, kad šie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų Ž. G. interesais, ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių ištyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Be to, nuteistasis V. K. kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 305 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus, nes iš esmės neargumentuotas. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to šie kasatoriaus skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nes teismas nustatytas faktines aplinkybes vertino neteisingai, tendencingai, subjektyviai, o byloje esančius įrodymus – atskirai vienus nuo kitų neįvertindamas jų visumos ir kaltinimui nenaudingų bei jį teisinančių aplinkybių. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį V. K., liudytojus M. K., Ž. B., balsu perskaitė 2014 m. rugpjūčio 26 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolą, liudytojos L. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, taip pat pridėjo prie baudžiamosios bylos nuteistojo V. K. pateiktus dokumentus, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir V. K. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – V. K. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. K. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija siekiant jo, kaip praktikuojančio advokato, veiksmus bei nustatytas faktines aplinkybes neteisėtai, dirbtinai kriminalizuoti ir „pritempti“ BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijos atitikčiai. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Pagal BPK 159 straipsnio 3 dalį atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV) draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamus veiksmus. Provokacija suprantama, kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje, remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d.nutarimu, EŽTT jurisprudencija, yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVIV pagal baudžiamojo proceso įstatymą ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – ir NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010,                                      2K-530/2012, 2K-434/20132K-238-139/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIM dalyvių veikimo būdą realizuojant NVIM (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgement of 5 February 2008).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: nuteistasis V. K. pats susitarė susitikti su L. G. ir 2014 m. rugpjūčio 22 d. 11.00 val. įvykusio jų susitikimo metu, pasinaudodamas L. G. nežinojimu apie sprendimą jos sutuoktiniui netaikyti kardomosios priemonės suėmimo, užuominomis apie „dovanėlę prokurorui“ reikalavo, provokavo duoti kyšį ir priėmė 1000 Lt (289,62 Eur) kyšį; jis šio susitikimo su L. G. metu, priėmęs 1000 Lt (289,62 Eur) kyšį, reikalavo ir provokavo papildomo kyšio, kurį susitarė priimti po to, kai bus išspręstas jos sutuoktinio suėmimo klausimas; 2014 m. rugpjūčio 22 d. 12.35 val. L. G. kreipėsi į STT Kauno valdybą su protokolu-pareiškimu dėl V. K. neteisėtų veiksmų; 2014 m. rugpjūčio 22 d. 12.54 val. V. K. paskambino L. G. ir pokalbio metu pareikalavo nedelsiant susitikti tam, kad pabaigtų savo nusikalstamą sumanymą, t. y. paimtų likusią kyšio dalį; 2014 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos prokuratūroje gavus L. G. pareiškimo pagrindu STT Kauno valdyboje pradėto ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis apie neteisėtus V. K. veiksmus, susijusius su prekyba poveikiu, L. G. buvo leista prieš V. K. atlikti NVIV (vadovaujantis BPK 1601 straipsnio 1 dalimi, šios, neatidėliotinai prokuroro nutarimu taikytos, procesinės prievartos priemonės teisėtumas buvo patvirtintas Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi). Vadinasi, nusikaltimas, už kurį yra nuteistas V. K., buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, o nusikalstamos veikos imitavimo veiksmais buvo prisijungta prie tęstinio nusikaltimo; nuteistojo V. K. tyčia prekiauti poveikiu buvo susiformavusi savarankiškai be L. G. poveikio. Taigi nuteistasis V. K. nebuvo skatinamas atlikti veiksmų, kurių pats neketino daryti, o nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti tada, kai buvo pagrindas manyti, kad jis nusikalstamą veiką darė ir anksčiau. Kartu pažymėtina tai, kad prieš V. K. taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą – jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. G. prieš V. K. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos – nuteistasis V. K. nebuvo provokuojamas ir spaudžiamas daryti nusikaltimą. Kartu nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. G. ikiteisminis tyrimas dėl BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo buvo nutrauktas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu, patvirtintu Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo tos pačios dienos nutartimi, vadovaujantis BK 226 straipsnio 6 dalimi, nes iš jos buvo reikalaujama bei ji buvo provokuojama duoti kyšį, ir ji, davusi kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, iki jos pripažinimo įtariamąja, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai. Dėl to, priešingai nei tvirtina kasatorius, nėra teisinio pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas L. G. liudija jai darytą didelį psichologinį spaudimą.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 226 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad prekybos poveikiu atveju kyšis duodamas už pažadą papirkėjo naudai paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją ar jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, todėl būtina nustatyti tai, kad buvo pažadėta paveikti atitinkamus konkrečius asmenis (subjektus). Tuo tarpu jis (kasatorius) buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu už tai, kad, pasinaudodamas savo kaip advokato įgaliojimais, pažadėjo paveikti neįvardytą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą) Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros prokurorą. Be to, anot kasatoriaus, prekybos poveikiu atveju kyšis tarpininkui duodamas už jo pažadą paveikti kitus asmenis. Kasatorius tvirtinimu, jis, bendraudamas su Kauno apylinkės prokuratūros prokuroru M. K., nesiūlė jam ir nežadėjo duoti kyšį, taip pat nelenkė, neprašė, neįtikinėjo ir nedrąsino priimti kyšį tuoj pat ar ateityje. Pasak kasatoriaus, visa tai rodo nebuvus ir jo pažado paveikti prokurorą M. K., kad šis už neteisėtą atlygį nesikreiptų į teismą dėl Ž. G. suėmimo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo veikoje nėra BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių.

Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Taigi prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, visapusiškai, išsamiai, nešališkai išnagrinėję ir įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad: V. K. 2014 m. rugpjūčio 22 d. iš ryto pas jį atvykusiai L. G. matant skambino prokurorui ir pasakė, kad jos sutuoktinis gali būti ir paleistas; V. K. užuominomis užsiminė apie „dovanėlę“ prokurorui ir atsilyginimą jam „už suvaikščiojimą“; V. K. susitarė su L. G. atsiskaityti už jo „suvaikščiojimą“ vėliau, kai paaiškės situacija dėl kardomosios priemonės suėmimo jos sutuoktiniui skyrimo; L. G., duodama nuteistajam V. K. pinigus, suprato, jog dalį pinigų duoda kaip kyšį prokurorui, t. y. kad nuteistasis tuos pinigus perduotų prokurorui, turėjusiam spręsti jos sutuoktinio kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą, o dalį – kaip kyšį nuteistajam už jo įtaką prokurorui sprendžiant jos sutuoktinio kardomosios priemonės suėmimo klausimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad „V. K. pažadėjo L. G., pasinaudodamas savo, kaip advokato, įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka prokurorui, paveikti prokurorą, turėsiantį spręsti dėl sulaikytam jos sutuoktiniui Ž. G. taikytinos kardomosios priemonės, kad šis nesikreiptų į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo Ž. G. skyrimo“. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad kaltininko veiksmų kvalifikavimui pagal šį BK straipsnį, kaip teisingai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. K. baudžiamojoje byloje BK 226 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis