Civilinė byla Nr. e2-17047-996/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11017-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.5.1.5; 1.2.16.1; 3.2.6.1; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Karpavičiūtė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei, 

dalyvaujant ieškovei G. D., jos atstovui advokatui Aleksandrui Kovalevskiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dolsa“ dėl darbo ginčo.

Teismas

n u s t a t ė :

G. D. (toliau – ieškovė, darbuotoja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, l. 1–11), kurio reikalavimą sukonkretino parengiamojo teismo posėdžio metu, uždarajai akcinei bendrovei „Dolsa“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė, UAB „Dolsa“), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2024 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. DGKS-4369 darbo byloje Nr. APS-131-10442 (toliau – sprendimas) dalimi, kuria jos prašymas buvo atmestas, prašydama jos atleidimą iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu pripažinti neteisėtu ir grąžinti ją į darbą bei priteisti jai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, 2 000 Eur neturtinę žalą ir 750 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad 2022 m. kovo 15 d. tarp jos ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ji buvo įdarbinta pas atsakovę vyr. virėjos pareigoms; jos darbo funkcijų atlikimo vieta buvo adresu Vilniaus g. 18, Vilnius; darbo sutartyje šalys buvo sulygusios dėl 3 027,69 Eur dydžio darbo užmokesčio; už gerus darbo rezultatus darbdavė jai darbo užmokestį didino, t. y. praėjus mažiau nei keturiems mėnesiams nuo darbo sutarties sudarymo (nuo 2022 m. liepos 1 d.) darbo užmokestis buvo padidintas iki 3 114,19 Eur, o dar po dešimties mėnesių (nuo 2023 m. gegužės 1 d.) – iki 5 217,39 Eur; ji buvo darbdavės vertinama darbuotoja, gerai sutarė su kolegomis, dėl atliekamų darbo funkcijų nusiskundimų nesulaukdavo, tačiau 2024 m. gegužės 6 d. darbdavė visiškai netikėtai įteikė jai iš karto net keturis papeikimus: 1) „Dėl G. D. meniu nesudarymo“ Nr. 7 (toliau – papeikimas I), kuriame nurodoma, kad papeikimas skiriamas dėl iki 2024 m. balandžio 16 d. jos nepateikto naujo restorano meniu; 2) „Dėl G. D. šiurkštaus bendravimo darbe“ Nr. 8 (toliau – papeikimas II), kuriame nurodoma, kad papeikimas skiriamas dėl jos 2024 m. gegužės 5 d. tariamai pažeistos darbo etikos ir šiurkštaus bendravimo; 3) „Dėl G. D. inventorizacijos neatlikimo“ Nr. 9 (toliau – papeikimas III), kuriame nurodoma, kad papeikimas skiriamas dėl 2024 m. gegužės 6 d. iki restorano darbo pradžios neatliktos restorano virtuvės inventorizacijos; ir 4) „Dėl G. D. įmonės produktų nefiksavimo“ Nr. 10 (toliau – papeikimas IV), kuriame nurodoma, kad ji tariamai nefiksavo įmonės produktų, juos savavališkai pasisavino asmeniniam vartojimui, nepranešusi vadovui; atsakovė dėl papeikimuose nurodytų teiginių jokių paaiškinimų ar įrodymų nepateikė; 2024 m. gegužės 7 d. jai buvo įteiktas atsakovės direktoriaus pasirašytas dokumentas „Atleidimas“, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktu, už tyčia padarytą turtinę žalą įmonėje ji nuo 2024 m. gegužės 7 d. yra atleidžiama iš darbo. Ieškovė pažymėjo, kad visi papeikimai jai buvo įteikti 2024 m. gegužės 6 d., papeikimuose nurodyta, jog jos prašoma per 5 darbo dienas pateikti rašytinius paaiškinimus, o atsakovė darbo sutartį su ja nutraukė kitą darbo dieną po papeikimų skyrimo, tad nei darbdavės nustatytas terminas, nei įstatyme (DK 58 straipsnio 4 dalis) numatytas protingas laikotarpis faktiškai nebuvo suteiktas ir ji neturėjo galimybės darbdavei išdėstyti savo pozicijos dėl papeikimuose surašytų teiginių; atsakovė neanalizavo situacijos, nepaaiškino savo sprendimo, nes turėjo tikslą nutraukti darbo santykius. Ieškovė pažymėjo, kad darbo pas atsakovę metu ji nebuvo supažindinta su jokiais pareiginiais nuostatais ar kitu dokumentu, kuris apibrėžtų (detalizuotų) jos atliekamas darbo funkcijas, taip pat nebuvo supažindinta su darbo tvarkos taisyklėmis; jai niekada nebuvo suteikta informacija, kokios yra jos, kaip vyr. virėjos, privalomos atlikti funkcijos, įskaitant, ar ji turi sudaryti naujus meniu, atlikti virtuvės inventorizaciją, jei taip, kokiu periodiškumu, kokiais principais vadovaujantis inventorizacija atliekama, kas turi dalyvauti; jai vadovai nebuvo raštu suformulavę I ir III papeikimuose nurodytų užduočių; nei papeikimuose, nei dokumente „Atleidimas“ atsakovė neįvardijo, kokį konkretų teisės aktą (įstatymo, darbo sutarties ar vidinio teisės akto nuostatą) ji pažeidė ir kodėl vieną ar kitą papeikimuose nurodytą tariamą darbo pareigų pažeidimą laiko šiurkščiu. Anot ieškovės, ji jokio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nepadarė, nors už tai buvo nepagrįstai nubausta. Dėl I papeikimo nurodė, kad jai nebuvo nustatytas konkretus terminas naujam restorano meniu pateikti, bet darbdavės vadovai žinojo, kad ji naują meniu ruošia ir netrukus užbaigs; dėl II papeikimo pažymėjo, kad nėra įvardinta, kokioje situacijoje ir kaip konkrečiai pasireiškė jos neetiškas ir šiukštus elgesys/bendravimas, su kuo ji taip bendravo bei kokios konkrečios papeikime II minimos darbdavės taisyklės buvo pažeistos; dėl III papeikimo nurodė, kad apie tai, jog apie restorano virtuvės inventorizacijos atlikimą jai buvo pranešta prieš pat savaitgalį, ji vadovams buvo nurodžiusi, kad inventorizacijai atlikti jai reikia kelių papildomų dienų, o vadovai tam neprieštaravo, atsakovės buhalterija sutiko, kad inventorizacijos dokumentai būtų atsiųsti 2024 m. gegužės 7 d. Dėl IV papeikimo nurodė, kad ji niekada neatliko jokių neteisėtų ir (ar) su vadovais nesuderintų veiksmų ir nepadarė darbdavei jokios žalos. Dėl tariamos vagystės atsakovė kreipėsi į policiją, tačiau policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą jos atžvilgiu. Pažymėjo, kad produktų paėmimas savo reikmėms buvo įprasta pas darbdavę nusistovėjusi praktika, tačiau tai vykdavo su direktoriaus žinia ir už produktus atsiskaitant. Atsakovė nei kartu su dokumentu „Atleidimas“, nei su papeikimais nepateikė jokių jos kaltės (tyčios) įrodymų ar dokumente „Atleidimas“ ir papeikimuose išdėstytus teiginius pagrindžiančios informacijos, todėl neaišku, kokią, kokio dydžio žalą tariamai ji padarė darbdavei, kaip pasireiškė jos tyčiniai veiksmai, kokios darbo teisės normos buvo pažeistos. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė skirdama visiškai nepagrįstus ir nemotyvuotus papeikimus darė spaudimą jai savo noru išeiti iš darbo, ji ne vieną kartą buvo raginama tai padaryti. Dėl atsakovės elgesio ji patyrė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus: pasijuto neįvertinta, pajautė baimę, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, nežinomybę dėl ateities ir kitus nepatogumus; buvo viešai paskleista tikrovės neatitinkanti ir jos reputaciją menkinanti žinia, todėl jai buvo padaryta neturtinė žala.

Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad jai atleidimas iš darbo buvo labai netikėta ir skaudi žinia, dabar jai sunku susirasti darbą, nes ji yra apšmeižta vagyste. Pažymėjo, kad jos vadovas netgi nesiteiravo, kada bus parengtas meniu, ji nuo balandžio 2 d. iki 12 d. buvo nedarbingume, todėl 16 d. parengti meniu buvo fiziškai neįmanoma; inventorizacijai atlikti jai buvo duotas labai trumpas terminas, todėl sutarė dėl ilgesnio termino, ji ją pateikė tą pačią jos atleidimo dieną; įmonėje du metus tarp visų darbuotojų buvo nusistovėjusi tvarka dėl produktų paėmimo ir vėliau už juos atsiskaitymo arba išskaitymo iš darbo užmokesčio; gegužės 5 d. vyko vidinis susirašinėjimas tarp darbuotojų, kadangi administratorė virtuvės darbuotojus kaltino nebūtais dalykais, ji norėdama apginti savo virtuvės darbuotojus parašė, kad jai nesmagu girdėti ne tiesą, į ką administratorė jai atrašė jos nejuokinti, tuomet jos atsakymas administratorei buvo „man tavęs gaila“, mano, kad dėl to ji buvo apkaltinta neetišku elgesiu. Pažymėjo, kad vasario mėn. ji darbdavės prašė padidinti jai darbo užmokestį, tačiau darbdavė su tuo nesutiko ir vis primindavo, kad ji labai daug uždirba. Nurodė, kad ji visų darbuotojų akivaizdoje buvo išvaryta iš restorano atleidimo dieną.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškovė pas atsakovę dirbo nuo 2022 m. kovo 15 d., tačiau vieną dieną iš karto gavo keturis papeikimus ir nesuėjus terminui dėl jų pasiaiškinti buvo atleista iš darbo; Darbo ginčų komisijoje darbdavė pripažino, kad įmonėje tvarkų nėra.

Procesiniai dokumentai atsakovei laikomi įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje jos atstovas nedalyvavo, jokių prašymų iš jos negauta.

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. kovo 15 d. ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 63, pagal kurią ieškovė pas atsakovę nuo 2022 m. kovo 16 d. buvo įdarbinta vyr. virėjos pareigoms (el. b. t. I, l. 12–16), ieškovė 2024 m. gegužės 6 d. el. paštu gavo iš atsakovės 4 papeikimus (el. b. t. I, l. 17): 1) 2024 m. gegužės 6 d. papeikimą dėl G. D. meniu nesudarymo Nr. 7; 2) 2024 m. gegužės 6 d. papeikimą dėl G. D. šiurkštaus bendravimo darbe Nr. 8; 3) 2024 m. gegužės 6 d. papeikimą dėl G. D. inventorizacijos neatlikimo Nr. 9; ir 4) 2024 m. gegužės 6 d. papeikimą dėl G. D. įmonės produktų nefiksavimo Nr. 10 (el. b. t. I, l. 18–21); ieškovė el. paštu išsiuntė laišką dėl inventorizacijos pateikimo 2024 m. gegužės 7 d., į kurį gavo teigiamą atsakymą (el. b. t. I, l. 33); atsakovė 2024 m. gegužės 7 d. priėmė dokumentą „Atleidimas“, kuriuo nusprendė atleisti ieškovę iš pareigų nuo 2024 m. gegužės 7 d. DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu už tyčia padarytą turtinę žalą įmonėje (el. b. t. I, l. 22); darbuotoja kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2024 m. gegužės 9 d. prašymu dėl neteisėto atleidimo iš darbo (el. b. t. I, l. 52–57), kuri sprendimu nurodė išieškoti ieškovei iš atsakovės 530,36 Eur netesybas, prašymą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinį pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atmetė (el. b. t. I, l. 23–26).

Pažymėtina, kad Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl netesybų išieškojimo yra įsiteisėjusi (DK 229 straipsnio 2 dalis), todėl teismas dėl jos nepasisako. Toliau nagrinėjamas šalių ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

DK 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

DK 58 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą.

DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas.

Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos.

Pagal DK 58 straipsnio 4 dalį, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.

Pagal 58 straipsnio 6 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai; pagal DK 218 straipsnio 6 dalį, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pažymėtina, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas.  Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006, 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).

Pabrėžtina, kad pagal DK 58 straipsnio 5 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl atleidimo teisėtumo, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti visų šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, ko šiuo atveju ieškovė nepadarė.

Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad būtent darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais. Jei darbdavys neįvykdo pareigos supažindinti darbuotoją su jo teises ir pareigas reglamentuojančiais aktais, juos dėl nežinojimo pažeidusio darbuotojo veiksmai negali būti drausminės atsakomybės pagrindas. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų apie darbdavės priimtus vidinius aktus, su kuriais darbuotoja būtų buvusi supažindinta ir kuriuose atsispindėtų darbuotojai priskirtos pareigos, įmonės vidinė organizavimo, darbo vykdymo tvarka. Priešingai, į bylą pateiktas darbuotojų susirašinėjimas patvirtina, kad įmonėje nėra tinkamai organizuojamas darbuotojų darbas, nėra taisyklių, pareigų aiškumo, atsakomybių; darbuotojams, nesant priimtoms jokioms tvarkoms, leidžiama įmonės sąskaita pirkti produktus, vėliau už juos atsiskaitant, todėl darbdavės atleidimo įsakyme nurodytas teiginys, kad darbuotoja įmonei padarė turtinę žalą byloje visiškai neįrodytas. Pabrėžtina, kad darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, turi veikti itin atsakingai, tinkamai, tačiau to nedarydama, turi prisiimti iš tokios savo netinkamo veikimo kylančius padarinius  ir negali tikėtis, kad jos interesai bus ginami. Tuo labiau, pagal DK 6 straipsnio 2 dalį, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė padarė įmonei turtinę žalą, t. y. šiurkščiai pažeidė savo kaip darbuotojos darbo pareigas, todėl darbuotojos atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu už tyčia padarytą turtinę žalą įmonei pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas laiko, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos bei konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kyla DK 218 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojos naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėtina, kad kokį iš aukščiau minėtų neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvių teisinių padarinių taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus.

Teismas, įvertinęs ieškovės teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus apie atleidimo iš darbo aplinkybes (išvarymą iš restorano kitų darbuotojų akivaizdoje), aplinkybę, kad pati ieškovė pripažino suprantanti, kad grąžinus ją į darbą jai nebus sudarytos sąlygos tęsti darbą, kas akivaizdu, vėl sąlygotų naujus ginčus tarp šalių, ir manydamas, kad darbuotojai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, laiko, kad grąžinti ieškovę į darbą yra netikslinga, todėl pripažinęs jos atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovės atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4 dalį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojai už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atsižvelgia į kompensacijos paskirtį, darbuotojos ir darbdavės interesus, darbo santykių trukmę, bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį (1 d. – 265,18 Eur), aplinkybę, kad darbuotoja nepagrįstai atleista itin negatyviu pagrindu, atsakovė savo finansinės padėties niekaip neįrodinėjo, todėl priteisia ieškovei iš atsakovės 12 000 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojos dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

Byloje nustatyta, kad ieškovė įmonėje dirbo nuo 2022 m. kovo 16 d., todėl teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendus negrąžinti ieškovės į darbą, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, darbuotojai taip pat priklauso 1 mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio kompensacija – 5 568,78 Eur (21 d. d. × 265,18 Eur) (neatskaičius mokesčių), kuri ieškovei priteisiama iš atsakovės.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Jeigu darbdavys nesilaiko pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ar panašiai – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais: kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, apie darbuotoją paskleidžiama informacija, kuri nėra susijusi su jo darbo savybėmis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2005).

Teismas akcentuoja tai, kad ieškovė pas atsakovę dirbo dvejus metus, jos kaip darbuotojos darbinė veikla buvo vertinama teigiamai, jai buvo du kartus didintas darbo užmokestis, įrodymų apie ieškovei anksčiau skirtas drausmines nuobaudas į bylą pateikta nėra. Atsakovė nepaneigė ieškovės teiginių, kad atleidimo dieną ji iš restorano buvo išvaryta kitų darbuotojų akivaizdoje, kaip aukščiau nustatė teismas, nepagrįstai apkaltinta vagyste, kas, teismo vertinimu, neabejotinai sukėlė ieškovei itin stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepagrįstą negatyvų nuomonės apie ją formavimą. Teismas laiko, kad ieškovės atžvilgiu buvo veikta nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos.

Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pagal aukščiau nustatytas aplinkybes, ieškovei padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš atsakovės 1 000 Eur neturtinę žalą. Teismo vertinimu 1 000 Eur neturtinės žalos suma šiuo atveju yra pakankama, atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas, teismas pripažįsta ieškovės atleidimą iš darbo pas atsakovę DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu neteisėtu, laiko, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisia ieškovei iš atsakovės 12 000 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 5 568,78 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturtinę žalą; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje, kurioje ieškovės reikalavimai buvo atmesti, netenka galios, likusioje dalyje Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs. 

Vadovaujantis CPK 282 straipsniu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 5 568,78 Eur (neatskaičius mokesčių), nukreipti vykdyti skubiai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

Ieškovė teismo prašė priteisti jai iš atsakovės ją atstovavusiam advokatui sumokėtas jos patirtas 750 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš atsakovės 750 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 528 Eur žyminis mokestis (pagal priteistą sumą (turtinis reikalavimas) ir neturtinį reikalavimą).

Teismas šioje byloje patyrė 23,79 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 24 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės G. D. ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovės G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Dolsa“ (į. k. 305560493) 2024 m. gegužės 7 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad tarp ieškovės G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolsa“ (į. k. 305560493) 2022 m. kovo 15 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 63 nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. 

Priteisti ieškovei G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolsa“ (į. k. 305560493) 12 000 Eur (dvylikos tūkstančių eurų) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 5 568,78 Eur (penkių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų ir septyniasdešimt aštuonių centų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinę žalą ir 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. DGKS-4369 darbo byloje Nr. APS-131-10442 dalyje, kurioje ieškovės prašymas buvo atmestas, laikyti netekusiu galios, likusioje dalyje Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. DGKS-4369 darbo byloje Nr. APS-131-10442 yra įsiteisėjęs.

Sprendimo dalį dėl G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Dolsa“ (į. k. 305560493) priteistos 5 568,78 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos vykdyti skubiai.  

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolsa“ (į. k. 305560493) 528 Eur (penkių šimtų dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį ir 24 Eur (dvidešimt keturių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Karpavičiūtė