Civilinė byla Nr. 2A-257/2013
Teismo proceso Nr.2-55-3-02040-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:35.3.6.;40.2.;99.5.;108.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TMS Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3948-431/2011 pagal ieškovo Trading Maintenance & Services SA ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TMS Baltija“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 244 539,24 Lt skolą, 12,23 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė žodine šalių sutartimi, pagal kurią ieškovas atsakovui faksu siuntė užsakymus, atsakovas ieškovui tiekė produkciją, o atsakovas atsiskaitydavo už ją. Ieškovo teigimu, UAB „TMS Baltija“ buvo įsteigta būtent ieškovo prekių platinimui, tačiau atsakovas nuo 2006 m. spalio mėn. nebeatsiskaitė su ieškovu, nors iki 2007 m. liepos mėn. atsakovui pagal užsakymus buvo tiekiamos prekės. Susidarius įsiskolinimui, atsakovas 2008 m. gegužės 9 d., 2008 m. liepos 3 d. ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. sumokėjo iš viso 8 000 eurus ir įskaitant 425,65 eurus už 1 grąžintą prekę, atsakovas ieškovui liko skolingas 70 823,46 eurų (244 539,24 Lt). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė nuo 578,03 eurų (1995,82 Lt) reikalavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl 1 995,82 Lt skolos priteisimo, o kitą ieškinio dalį patenkino iš dalies – ieškovui Trading Maintenance & Services SA iš atsakovo UAB „TMS Baltija“ priteisė 238 372,75 Lt skolos, 12,23 proc. procesinių palūkanų ir 20 960 Lt bylinėjimosi išlaidų bei grąžino 44,91 Lt žyminio mokesčio dalį; atsakovui iš ieškovo priteisė 61,71 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, rėmėsi atsakovo užsakymų ir ieškovo išrašytu sąskaitų – faktūrų turiniu, t. y., vertino užsakytus prekių kiekius, pagal užsakytų prekių kiekius ieškovo atsakovui išrašytų sąskaitų faktūrų sumas, transporto ir prekių pristatymo išlaidas, taikytas baudas ir prekių pristatymo faktą, ir laikė, kad ieškinys iš dalies yra pagrįstas. Be to, atsakovas niekada neginčijo, kad negavo prekių, jos nekokybiškos, taip pat nereiškė pretenzijų dėl transportavimo ar siuntimo kaštų. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl nepritaikyto 10 proc. (5 541,07 eurų) komisinio mokesčio už realizuotas prekes, nes pagal pateiktus įrodymus jų nėra galimybės apskaičiuoti, o atsakovas nepateikė išsamios analizės, nes komisinis mokestis už tarpininkavimo paslaugas nebuvo mokamas vienodos procentinės išraiškos, be to, ieškovas mažindavo atsakovo mokėtinas sumas, priskaičiuoto komisinio mokesčio suma. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl nepritaikyto 1 687,08 eurų komisinio mokesčio už kitiems asmenims išrašytas sąskaitas, nes šis komisinis mokestis paskaičiuotas ir įtrauktas į atsakovo 2007 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 0000617. Teismas taip pat laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad ieškovo reikalavimas turėtų būti mažintinas nepritaikyto fiksuoto mokesčio pagal šalių 2005 m. atstovavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos Respublikoms sutarties sąlygas 39 000 eurų suma, nes teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo priešieškinį šioje byloje, todėl atsakovo nurodomos aplinkybės minėtos sutarties pagrindu nenagrinėtinos. Priteisdamas procesines palūkanas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu ir laikė, kad ieškovo reikalavimas, priteisti 12,23 proc. procesinių palūkanų yra pagrįstas. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, teismas laikė pagrįstomis ieškovo 20 960 Lt bylinėjimosi išlaidas, ir šias išlaidas priteisė iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „TMS Baltija“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą – priteistą skolos sumą sumažinti iki 13 804,78 Lt, procesinių palūkanų normą sumažinti iki 8 proc., o advokato išlaidas iki 6 000 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nepriėmė atsakovo priešieškinio, nes teisingam bylos išsprendimui buvo būtina įvertinti abiejų šalių priešpriešinius reikalavimus. Be to, tai buvo kliūtis vertinti tam tikrus atsakovo argumentus ir užkirstas kelias gynybai. ES Tarybos reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalis numato atsakovui galimybę pareikšti reikalavimus toje pačioje byloje, kurioje jam pareikšti reikalavimai, kylantys iš tų pačių teisinių santykių, ir pagal šią teisės normą, teismas negalėjo atsisakyti priimti priešieškinio.
2. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo reikalavimo dėl 39 000 eurų priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, nes tiek šalys, tiek teismas laikė visus reikalavimus kylančius iš tų pačių teisinių santykių.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės apskaičiuoti 10 proc. komisinio mokesčio už tarpininkavimo paslaugas, nes iš ieškovo 70 823,46 eurų reikalavimo sumos, atėmus neteisingai paskaičiuotas sumas, atėmus prekių transportavimo išlaidas lieka 55 410,71 eurų suma ir atsakovo reikalaujama 10 proc. komisinio mokesčio suma sudaro būtent 5541,07 eurų. Pažymi, kad tiek atsakovui nustatytas komisinis mokestis, tiek mėnesinis fiksuoto dydžio mokestis turėjo įtakos sprendžiant šalių bendradarbiavimo klausimus ir prekių kainas, t. y., prekių kainos buvo padidintos. Be to, prekybos agento teisę į komisinį mokestį, kompensaciją už santykių nutraukimą garantuoja ir 1986 m. gruodžio 18 d. ES direktyva 86/653/EEC bei CK 2.167 straipsnis.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas galėjo taikyti baudas dėl grąžintų prekių, nes CK 6.72 straipsnis numato, jog susitarimai dėl netesybų turi būti rašytiniai. Teismui nustačius, kad tokių susitarimų nebuvo, nebuvo pagrindo taikytų baudų. Be to, apie taikytas baudas atsakovas nebuvo informuotas, o aplinkybė, kad ieškovo klientai jam taikė baudas už grąžintas prekes, negali būti pagrindas tas sumas priteisti iš atsakovo.
5. Šalių susitarimas buvo išreikštas eurais, todėl visi sprendimai turėjo būti vertinami tokia valiuta. Pagal Tarybos direktyvos 2000/35/EB 3 straipsnį, palūkanos atsiskaitant eurais turi būti skaičiuojamos pagal Europos Centrinio Banko skelbiamą pusės metų MRO sandoriams taikytiną palūkanų normą, kuri buvo paskutinė prieš ieškinio padavimo dieną. Ji didinama pridedant 7 procentinius punktus. Nagrinėjamu atveju procesinių palūkanų dydis turėjo būti ne didesnis kaip 8 procentai.
6. Kadangi byla nebuvo sudėtinga teisės požiūriu, buvo vertinami ir nagrinėjami tik fakto ir atsiskaitymo klausimai, teismas nepagrįstai priteisė tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas Trading Maintenance & Services SA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. 10 proc. komisinis mokestis atsakovui neturėjo būti taikomas, nes atsakovas neatsiskaitė su ieškovu. Be to, nėra galimybės apskaičiuoti komisinio mokesčio dydžio.
2. Kadangi teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo priešieškinį šioje byloje, todėl atsakovo nurodomos aplinkybės dėl nepritaikyto fiksuoto mokesčio pagal 2005 m. atstovavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos Respublikoms sutarties sąlygas negalėjo būti vertinamos.
3. Šalių 2005 m. atstovavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos Respublikoms sutartis negaliojanti, todėl atsakovo 2009 m. spalio 14 d. PVM sąskaita - faktūra ir argumentai dėl 10 proc. komisinio mokesčio yra teisiškai nereikšmingi. Be to, 10 proc. komisinis mokestis atsakovui būtų mokamas už atstovavimo sutarties 1 straipsnyje nustatytą pavedimą – prekiauti įgalioto asmens atsarginėmis detalėmis, t. y., už surastus klientus, kurie su ieškovu sudarytų sutartis dėl platinamų atsarginių detalių. Tuo tarpu atsakovas savo nuosavybėn įsigydavo detales ir savo rizika platindavo jas tretiesiems asmenims, todėl atsakovas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo reikalauti komisinio mokesčio už neatliktą pavedimą. Pažymi, kad atstovavimo sutarties pagrindu sumažinti skolą atsakovas pareiškė tik ieškovui pareiškus ieškinį.
4. Teismas, atsisakydamas priimti priešieškinį, nepažeidė atsakovo teisių, nes neatėmė iš atsakovo teisės pareikšti ieškinį tuo pačiu pagrindu kitoje byloje.
5. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad prekės buvo grąžintos dėl atsakovo kaltės ir gamintojas taikė 20 proc. baudą nuo grąžinamos prekės vertės. Ieškovas šių įrodymų nepaneigė.
6. Atsakovas negali prašyti teismo taikyti Direktyvą Nr. 86/653/EEB, nes direktyvos neveikia tiesiogiai horizontaliai (santykiuose tarp dviejų ūkio subjektų), ir tik išimtiniais atvejais gali tiesiogiai veikti vertikaliai (santykiuose su valstybe). Todėl teismas pagrįstai taikė 12 proc. procesinių palūkanų normą (Direktyva Nr. 2000/35/EB)
7. Apeliantas nepaneigė teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal atsakovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus apeliacinio dalyką sudaro priešieškinio (ne) priėmimo, priešieškinyje reiškiamo reikalavimo neįskaitymo, komisinio mokesčio už tarpininkavimo paslaugas apskaičiavimo galimybės, ieškovo taikytų baudų pagrįstumo ir procesinių palūkanų dydžio klausimai.
Dėl atsakovo priešieškinio ir priešpriešinio reikalavimo neįskaitymo.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo priešieškinį, nes ieškovo ir atsakovo reikalavimai kyla iš tų pačių teisinių santykių ir teisingam bylos išsprendimui buvo būtina vertinti abiejų šalių reikalavimus. Teismas, atsisakydamas priimti priešieškinį atsakovui užkirto kelią į gynybą bei pažeidė Tarybos reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalį, kuris numato atsakovui teisę reikšti reikalavimus toje pačioje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
Vienas iš atsakovo teisių gynimo būdų yra priešieškinio pareiškimas. Priešieškinis – tai atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese. Priešieškinis turi būti pareikštas laikantis CPK nustatytų reikalavimų. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. CPK 7 straipsnio 2 dalis numato, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 str. 2 d.). Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B., R. G.). Ieškovas tiek atsiliepime, tiek triplike teigė teiksiąs priešieškinį, jeigu nepavyks šalių ginčo baigti taikiai. Atsakovą atstovavo profesionalus teisininkas (2 t., 187 b. l.), kuriam neabejotinai turėjo būti žinomi įstatymo reikalavimai dėl parengiamųjų dokumentų kiekio ir priešieškinio pateikimo terminų (CPK 143 str. 1 d.). Bylos duomenys liudija, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko šešis mėnesius, o priešieškinis pateiktas pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijai rašytinio proceso tvarka (3 t., 2-7 b. l.), ir po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (3 t., 8 b. l.). Taigi, priešieškinis buvo pateiktas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalies nuostatas. Priešieškiniu buvo reikalaujama priteisti iš ieškovo 39 000 eurų skolą, kildinamą iš ieškovo įsipareigojimo atsakovui nuo 2006 m. sausio 1 d. mokėti Lietuvos ir Latvijos biurams 500 eurų mėnesinę paramą, o Estijos biurui nuo jo atidarymo 1 000 Lt mėnesinę paramą (Sutarties 3 str. d punktas) (2 t., 171-186 b. l.). Tuo tarpu ieškovas savo reikalavimą grindė nesumokėta skola už tiektas atsargines detales. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių reikalavimai nėra tiek susiję, jog būtų pagrindas pripažinti, kad neįvertinus atsakovo reikalavimų nėra galimybės teisingai išspręsti bylos pagal ieškovo pareikštą ieškinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį.
Pažymėtina, kad teismui atsisakius priimti priešieškinį, jam išlieka galimybė reikšti reikalavimą atskiroje byloje, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas, atsisakymas priimti priešieškinį atsakovui užkirto kelią į gynybą.
Taip pat negalima sutikti su apelianto argumentais, jog teismas pažeidė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) 6 straipsnio 3 dalį. Minėto Reglamento 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento 6 straipsnio 3 dalis nustato priešieškinio jurisdikciją ir suteikia teisę atsakovui pareikšti priešieškinį teismui, kuris nagrinėja pagrindinį ieškinį, jeigu priešieškinis susijęs su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys teisme. Tačiau procesinius tokios teisės įgyvendinimo terminus numato nacionalinė teisė, todėl apeliantas nepagrįstai atsisakymą priimti priešieškinį kvestionuoja Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalimi.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2010 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakius priimti atsakovo priešieškinį šioje byloje, atsakovo nurodomos aplinkybės dėl 39 000 eurų įskaitymo negali būti vertintinos.
Dėl komisinio mokesčio už tarpininkavimo paslaugas apskaičiavimo galimybės
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nebuvo galimybės apskaičiuoti 10 proc. komisinio mokesčio už tarpininkavimo paslaugas, nes iš ieškovo 70 823,46 eurų reikalavimo sumos, atėmus neteisingai paskaičiuotas sumas, atėmus prekių transportavimo išlaidas lieka 55 410,71 eurų suma ir atsakovo reikalaujama 10 procentų komisinio mokesčio suma sudaro būtent 5 541,07 eurų. Pažymi, kad tiek atsakovui nustatytas komisinis mokestis, tiek mėnesinis fiksuoto dydžio mokestis turėjo įtakos sprendžiant šalių bendradarbiavimo klausimus ir prekių kainas, t. y., prekių kainos buvo padidintos. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos argumentus.
Byloje nustatyta, kad ieškovui buvo pateiktos ir tuo pagrindu išrašytos sąskaitos – faktūros 1 421 318,03 eurų sumai, tuo tarpu atsakovas sumokėjo 1 220 867,91 eurų pagal šias sąskaitas. Bylos duomenys liudija, kad atsakovas ieškovui buvo pateikęs 129 426,66 eurų 2004 m. birželio 25 d. – 2007 m. gegužės 30 d. sąskaitas faktūras komisiniams mokesčiams apmokėti (3 t., 187-201 b. l.) ir ieškovas apskaičiuojant savo reikalavimą, komisinio mokesčio sumą atėmė iš savo reikalavimo sumos (taip pat 200 eurų dėl kurios ieškovas suklydo ( 5 t., 92-96 b. l.)). Pagal ieškovo pateiktą ieškinį, po 2007 m. gegužės 30 d. ieškovas atsakovui yra išrašęs tik tris sąskaitas faktūras – 1 284,71 eurų, 4,88 eurų ir 813,61 eurų sumai, o vėlesnės sąskaitos faktūros yra išrašytos ir apskaitytos su minuso ženklu (1 t., 1-12 b. l., 5 t., 77 b. l.). Taigi apeliantas nepagrįstai reikalauja dar kartą atimti 10 procentų komisinio mokesčio sumą nuo ieškovo reikalaujamos priteisti sumos. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo atsakovui siųstas pranešimas dėl įsiskolinimo sumos, kuriame pažymėta, kad reikalaujama apmokėti suma apskaičiuota atėmus atsakovui priklausantį komisinį mokestį (2 t., 181-182 b. l.).
Be to, atsakovas, nurodydamas turintis teisę į 10 procentų komisinį mokestį, šį reikalavimą grindžia šalių sutartimi, kuri turėjo būti vykdoma nuo 2006 m. sausio 1 d., tačiau 2004 m. birželio 25 d. – 2007 m. gegužės 30 d. laikotarpio sąskaitose – faktūrose, atsakovui išstatyto komisinio mokesčio pagrindą nurodo šalių 2004 m. vasario 1 d. susitarimą (3 t., 187-201 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui pateikus ieškovo išrašytas sąskaitas faktūras komisiniam mokesčiui apmokėti (3 t., 187-201 b. l.) ir paaiškinimuose nurodžius, jog ieškovas iš savo reikalavimo atėmė atsakovui mokėtiną komisinio mokesčio sumą, atsakovas pareiškė priešieškinį tik dėl 39 000 eurų reikalavimo, kildinamo iš ieškovo įsipareigojimo atsakovui nuo 2006 m. sausio 1 d. mokėti Lietuvos ir Latvijos biurams 500 eurų mėnesinę paramą, o Estijos biurui nuo jo atidarymo, 1 000 Lt mėnesinę paramą (Sutarties 3 str. d punktas) (2 t., 171-186 b. l.) ir reikalavimo dėl komisinio mokesčio nereiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys leidžia daryti išvadą, kad ieškovas siekia, jog pakartotinai būtų atimta 10 procentų komisinio mokesčio suma iš ieškinio sumos. Šalių susirašinėjimas rodo, kad atsakovas ieškovui nereiškė jokių reikalavimų dėl nesumokėtų komisinių mokesčių, priešingai iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašydavo išrašyti sąskaitas faktūras mokėtiniems komisiniams mokesčiams (5 t., 1-15 b. l.), ir atsakovo ieškovui išrašytomis sąskaitomis faktūromis buvo mažinamas įsiskolinimas ieškovui. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad norint priteisti atsakovui iš ieškovo komisinį mokestį, nebūtų galimybės apskaičiuoti šios sumos, kadangi ne visais atvejais buvo mokamas komisinis mokestis, ir mokamas ne vienoda procentine išraiška (5 t., 66-76 b. l.). Be to, ieškovas mažindavo atsakovo skolą, atsakovui priskaičiuotų komisinių mokesčių suma.
Dėl prekių grąžinimo ir taikytinų baudų.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas galėjo taikyti baudas dėl grąžintų prekių, nes CK 6.72 straipsnis numato, jog susitarimai dėl netesybų turi būti rašytiniai. Teismui nustačius, kad tokių susitarimų nebuvo, nebuvo pagrindo taikytų baudų. Be to, apie taikytas baudas atsakovas nebuvo informuotas, o aplinkybė, kad ieškovo klientai jam taikė baudas už grąžintas prekes, negali būti pagrindas tas sumas priteisti iš atsakovo.
Netesybų institutas detaliai reglamentuojamas CK 6.71 – 6.75 straipsniuose, įtvirtinančiuose netesybų sampratą, susitarimo dėl netesybų formą, netesybų ir realaus prievolės įvykdymo santykį, netesybų mažinimą ir kitas nuostatas. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Tokiais atvejais įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis CK 6.75 straipsnio nuostatomis, priskirta skolininkui - jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.
Byloje nustatyta, kad tuo atveju, kai ieškovui buvo grąžinamos prekės dėl atsakovo (klientų) neteisingai suformuluotų užsakymų (neteisingai nurodytų prekių pavadinimo, kodo), atsakovui buvo išrašomos kreditinės sąskaitos, negrąžinant prekių siuntimo išlaidų (kadangi jos jau patirtos) bei atsižvelgiant į skirtingus prekių gamintojus, taikant baudas (ne visais atvejais) (4 t., 54-71 b. l., 173, 180-181 b. l.). Prekių grąžinimo sąlygos paprastai aptariamos sutartyje. Nagrinėjamu atveju, kiekvienu atveju tarp šalių buvo derinamos prekių grąžinimo sąlygos, todėl atsakovas nepagrįstai nurodo, jog nežinojo apie taikomas baudas. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki ieškinio pateikimo, tarp šalių nebuvo kilę ginčo dėl taikytų baudų pagrįstumo, be to, tikėtina, kad prekių grąžinimo nuostolius padengdavo klydę atsakovo klientai, pagal ieškovo pateiktą pranešimą, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog nebuvo pagrindo šių sumų priteisti iš atsakovo.
Dėl procesinių palūkanų
CK 6.210 str. nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (įstatymo 1 str. 2 d.). Šis įstatymas yra parengtas pagal 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ reikalavimus. Direktyvos 2000/35/EB 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali palikti galioti senas arba priimti naujas nuostatas, kurios kreditoriui būtų palankesnės negu nuostatos, būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos.
Taigi, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš Civilinio kodekso 6.210 straipsnį, nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Minėtas įstatymas įteisina mokėjimų komerciniuose sandoriuose vėlavimo prevenciją kartu patvirtinant didesnes negu nurodyta Civiliniame kodekse palūkanas atsiskaitymo terminą praleidusiam skolininkui. Minėtame įstatyme nustatoma palūkanų norma lygi vieno mėnesio Vilibor (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normai, padidintai 7 procentiniais punktais (įstatymo 2 str. 3 d. ). Atsakovas yra juridinis asmuo, jis užsiima komercine ūkine veikla ir siekia iš jos pelno, todėl pagal veiklos pagrindą jis laikomas ūkio subjektu, kurio atžvilgiu už netinkamą prievolių vykdymą gali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Šalys turėjo galimybę susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, tačiau šiuo atveju to nepadarė. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, o ieškinio padavimo dieną Lietuvos Banko skelbiama vieno mėnesio Vilibor norma buvo 5,23, ieškovui pagrįstai priteistos 12,23 proc. procesinės palūkanos. Taigi, apelianto argumentai dėl netinkamo minėtos direktyvos taikymo ir taikytinos procesinių palūkanų normos dydžio yra nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 3 d.).
Apeliantas nesutinka su teismo priteista ieškovui 13 155,22 Lt advokato išlaidų suma. Apelianto nuomone, byla nebuvo sudėtinga teisės požiūriu, buvo vertinami ir nagrinėjami tik fakto ir atsiskaitymo klausimai, todėl advokato išlaidos mažintinos iki 6 000 Lt.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyta, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį ir pagal realumo, būtinumo bei pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Pagal kasacinis teismo praktiką, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Nors Rekomendacijose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo dydžio, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011, 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012).
Byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas 13 674,53 eurų (47 215,40 Lt) bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis 5 743,53 Lt žyminio mokesčio išlaidas, 2 454,60 Lt dokumentų vertimo išlaidas ir 13 155,22 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas (4 t., 13-26 b. l.). Pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovai teikė 10 procesinių dokumentų (ieškinį, dubliką, prašymus, paaiškinimus, pranešimus, atsikirtimą į atsakovo paaiškinimą), dalyvavo 4 teismo posėdžiuose (1 t. 1-9 b. l., 2 t., 132-134, 142-143, 145-146, 192-194 b. l., 3 t., 1-11, 13 b. l., 4 t., 51-52, 54-71, 185-186, 189-190 b. l., 5 t., 79-80, 82-86, 92-98 b. l.). Įvertinus bylos sudėtingumą, advokatų teiktų teisinių paslaugų pobūdį, mastą ir kompleksiškumą, jų darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, kad teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius ir pagal Rekomendacijas atitinka apelianto nurodomą 6 000 Lt sumą. Todėl ieškovui iš atsakovo priteista 13 155,22 Lt teisinės pagalbos išlaidų suma mažintina iki 6 000 Lt ir ieškovui iš atsakovo iš viso priteistina 13 804,78 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Sumažinus ieškovui iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Ieškovui Belgijos karalystės juridiniam asmeniui Trading Maintenance & Services SA (juridinio asmens kodas BE0427539178) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TMS Baltija“ (įmonės kodas 300002709) priteistą 20 960 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 13 804,78 Lt.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Kazys Kailiūnas
Vytas Milius