Administracinė byla Nr. I-3545-473/2017

Proceso Nr. 3-61-3-01482-2017-8

     Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4), kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-3207 ,,Dėl antstolio M. P. drausmės bylos“ ir priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 30 000 Eur žalos atlyginimą. Nurodo, kad 2017 m. sausio 5 d. pakartotinai kreipėsi su skundu į Teisingumo ministeriją dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui M. P.. Negavęs atsakymo apie minėto skundo eigą, 2017 m. sausio 17 d. dar kartą pateikė skundą. Teisingumo ministerija 2017 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (1.23.)7R-972 informavo tik apie 2017 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1R-27 iškeltą drausmės bylą, perduotą nagrinėti Antstolių garbės teismui. 2017 m. kovo 9 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Antstolių garbės teismą dėl drausmės bylos vilkinimo. Teisingumo ministerija 2017 m. kovo 14 d. sprendime Nr. (1.23.)7R-2278 informavo, jog 2017 m. kovo 10 d. išnagrinėjus drausmės bylą antstoliui paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Lietuvos antstolių rūmai nepateikė jokios informacijos. Neatsiuntus informacijos apie drausmės bylos eigą su priimtu sprendimu, 2017 m. kovo 14 d. pakartotinai paprašė pateikti informaciją. Paminėtos institucijos nepateikė informacijos ir atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. 2017 m. balandžio 8 d. Teisingumo ministerijos dar kartą paprašė atsiųsti informaciją. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. (1.23.)7R-3207 suklastojo faktą, kad į 2017 m. kovo 14 d. prašymą buvo atsakyta 2017 m. kovo 15 d. raštu Nr. (1.23.)7R-2363, kurio kopija išsiųsta faksu, nors tik su 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (1.23.)7R-3207 buvo atsiųsta drausmės bylos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo kopija. Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, slėpdama savo ir Lietuvos antstolių rūmų neteisėtus veiksmus, dar kartą suklastojo faktus ir 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-3207 turinį, kuris turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Be to, Teisingumo ministerija padarė jam 30 000 Eur žalą dėl tyčinio trukdymo gauti informaciją, žeminimo dėl tautybės, nepatogumų ginti savo teises ir interesus kitose bylose sudarymo.

Teisingumo ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53-54). Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (LR CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą už nusikalstamą veiką, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnyje, nes šio straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tačiau šiuo atveju nėra pateikta įrodymų, kad buvo įvykdyta veika numatyta LR BK 300 straipsnyje, todėl šiuo pagrindu negali būti atlyginama žala. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, ir šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Todėl neaišku, kaip priimtas Antstolių garbės teismo sprendimas galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes ir ką nuslėpė Teisingumo ministerija, pateikdama pareiškėjui atsakymą į jo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą. Pažymėjo, kad neįrodžius buvus neteisėtiems veiksmams, negali kilti ir civilinė atsakomybė

Teismas

konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. rašto Nr. (1.23.)7R-3207 ,,Dėl antstolio M. P. drausmės bylos“  teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. balandžio 8 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją (b. l. 8). Minėtame prašyme iš esmės nurodė, kad 2017 m. kovo 14 d. prašė atsiųsti antstolio M. P. drausmės bylos medžiagą, tačiau atsakymas nepateiktas, todėl pakartotinai prašė atsiųsti reikiamą informaciją. Į minėtą pareiškėjo prašymą Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (1.23.)7R-3207 parengė atsakymą (b. l. 9), kuriame iš esmės nurodė, jog į pareiškėjo 2017 m. kovo 14 d. prašymą atsakė 2017 m. kovo 15 d. raštu Nr. (1.23.)7R-2363.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką ir valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus, teikiant informaciją asmenims, nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo (2016 m. spalio 11 d. įstatymo Nr. XII-2666 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti. Taigi, įstaigos atsakymo į pareiškėjo prašymą apimtį apibrėžia paties prašymo turinys. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog nenustačius pagrindų, dėl kurių pagal Įstatymą pareiškėjų prašoma informacija gali būti neteikiama, taip pat nesant duomenų, kad institucija prašomos informacijos neturėtų, informacija turi būti teikiama; į asmenų prašymus pateikiami atsakymai privalo būti konkretūs, aiškūs ir išsamūs (žr. 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1698/2008).  Taigi, Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą, turėjo pateikti būtent tokią informaciją, kurios buvo prašoma pareiškėjo prašyme. 

Nustatant, ar pateikta informacija yra pakankama, būtina vadovautis Įstatymo 6, kuriuo nustatyti dokumentų teikimo principai, t. y. įstaiga, teikdama dokumentus, vadovaujasi šiais principais: 1) dokumentų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai; 2) dokumentų tikslumo – pareiškėjui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus; 3) teisėtumo – institucijos veiksmai teikiant dokumentus grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos darbuotojai, teikdami dokumentus, turi būti nešališki ir objektyvūs;5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti dokumentus; 6) dokumentų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti dokumentus neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės dokumentų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija pareiškėjui pateiktus dokumentus prireikus toliau pati juos naudoja. 

Kaip minėta aukščiau, pareiškėjas 2017 m. balandžio 8 d. prašyme iš esmės nurodė, kad 2017 m. kovo 14 d. Teisingumo ministerijos prašė atsiųsti antstolio M. P. drausmės bylos medžiagą, tačiau atsakymas nepateiktas, todėl pakartotinai prašė atsiųsti reikiamą informaciją (b. l. 8).

Teisingumo ministerija, ginčijamu raštu atsakydama į pareiškėjo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą, nurodė teisės aktą, kuriuo vadovaujantis iškeliamos ir nagrinėjamos antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylos; nurodė, kad išsiuntė pareiškėjui nuasmenintą Antstolių garbės teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimo kopiją; išaiškino, kad su visa drausmės bylos medžiaga pareiškėjas gali susipažinti kreipdamasis į Lietuvos antstolių rūmus (b. l. 9).

­­­­­­Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija ginčijamu raštu pareiškėjui išsamiai ir argumentuotai atsakė į jo prašymą, atsakymas pateiktas pagal Įstatymo reikalavimus ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jame nurodyta, kad Teisingumo ministerija savo žinioje turi tik Antstolių garbės teismo nuorašą, bei paaiškinta kur pareiškėjas gali susipažinti su visa drausmės bylos medžiaga, kartu su šiuo atsakymu pareiškėjui išsiųsta Teisingumo ministerijos žinioje esanti nuasmeninta Lietuvos antstolių rūmų 2017 m. kovo 10 d. sprendimo kopiją, todėl teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerija pareigą pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją įvykdė tinkamai ir konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. raštą Nr. (1.23.)7R-3207 ,,Dėl antstolio M. P. drausmės bylos“. Pažymėtina ir tai, kad duomenų, kad atsakymas ar jame pateikti duomenys suklastoti, kaip kad nurodo pareiškėjas, byloje nėra.

Pareiškėjas skundu taip pat prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės 30 000 Eur atlyginimą žalos, kurią kildina iš Teisingumo ministerijos veiksmų, nagrinėjant jo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą negali būti tenkinamas, todėl prašymas atlyginti žalą yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo A. B. skundą atmesti. 

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                  Violeta Balčytienė

                                                  Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

                                                   Ina Kirkutienė