Administracinė byla Nr. I-1047-189/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04012-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 5 600 Eur neturtinę žalą už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (I t., b. l. 1–6).
Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. gegužės 22 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui plotas, todėl pažeidė jo, kaip kalinčio asmens, teisę. Kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, todėl negalėjo tinkamai juo naudotis, kadangi galėjo matyti kiti asmenys, t. y. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Be to, kalinimo laikotarpiu nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), todėl teko būti higieniškai netvarkingam. Pareiškėjo teigimu, higienos priemonės turėjo būti išduodamos kiekvieną mėnesį, tačiau jos buvo išduotos tik 2 kartus. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, kentėjo psichologiškai, todėl patyrė neturtinę žalą (b. l. 1).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo nurodo, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 metro aukšto sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes higienos normos sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusios kameros ploto reikalavimų nenustato.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, nepagrindžia prašomos priteisti žalos dydį, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. gegužės 22 d. (b. l. 1).
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. imtinai (b. l. 20–21, 26).
Reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.
Ginčo laikotarpiui nuo 2016 m. lapkričio 15 d. d. iki 2017 m. balandžio 25 d. taikytini Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015), tačiau kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime ir prie jo prieduose teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimą nurodytais laikotarpiais (b. l. 20–21, 26). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. pareiškėjas 6 dienas (nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 384) buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. Lukiškių TI-K 6 dienas neužtikrino (pagal nacionalinę teisę) pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto.
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo perkelti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį būnant sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budėtojas. Pareiškėjo teigimu, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamų potyrių.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.
Dėl higienos priemonių
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K jam kaip suimtajam nebuvo išduotos higienos priemonės kiekvieną mėnesį (dantų šepetėlis, dantų pasta ir skutimosi peiliukai).
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas iki 2017 m. sausio 1 d. nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nurodyta ir aprūpinimo higienos priemonėmis tvarka (toliau – Tvarkos aprašas). Šio įsakymo 1.2 punktu buvo patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šias normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo statusas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo suimtasis. Lukiškių TI-K 2017 m. gruodžio 27 d. pranešime Nr. 24-8396 patvirtino, kad Lukiškių TI-K skutimosi peiliukai (iki 4 vnt.), dantų pasta (50 ml.) ir dantų šepetukas buvo išduodami tik suimtiesiems (b. l. 76–77). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti, Lukiškių TI-K teigimu dėl minėtų higienos priemonių išdavimo suimtiesiems, tarp jų ir pareiškėjui, juolab, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl neišduotų higienos priemonių nesikreipė (b. l.78), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam kiekvieną mėnesį buvo neišduotas dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi teisės aktų reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Tvarkos aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Vadinasi, nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės gali būti išduodamos tik esant suimtojo (nuteistojo) rašytiniam prašymui. Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl higienos priemonių išdavimo (b. l. 75) ir 2017 m. kovo 15 d. pareiškėjui buvo išduota: skalbimo milteliai (400 gr.) tualetinio popierius (3 vnt.), 1 datų šepetėlis, dantų pasta (75 ml.), skutimosi peiliukai (4 vnt.) (b. l. 74). Vadinasi, Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl higienos priemonių išdavimo. Be to, pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės, tačiau nedetalizuoja nei kokiomis dienomis tai buvo padaryta, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visas, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau, įvertinus tai, kad jo kalinimo laikotarpiu nustatytas privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, ir kalinimo minimalaus ploto, tenkančio kameroje vienam asmeniui, 114 d. (pagal nacionalinę teisę yra 26 dienos, pagal Konvencijos 3 straipsnį – 88 d.) pažeidimai, darytina išvada, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta žala.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 5 600 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 400 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. V. (J. V.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška