Civilinė byla Nr. 2-704-232/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02280-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.13; 2.6.39.2.5.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė,
sekretoriaujant J. G.,
dalyvaujant ieškovo RUAB „Srava“ atstovui A. K.,
atsakovo IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per IF P&C Insurance AS filialą, atstovams advokatams A. K., E. S., T. T.,
trečiajam asmeniui D. D., jo atstovei advokatei K. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo RUAB „Srava“ ieškinį atsakovui IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per IF P&C Insurance AS filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys – AB SEB bankas, R. D.,
NUSTATĖ :
I.GINČO ESMĖ
1. Ieškovas RUAB „Srava“ (toliau – ieškovas arba draudėjas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 5 213 160,33 Eur (18 000 000 Lt) dydžio draudimo išmoką, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo If P&C Insurance AS filialas (toliau – atsakovas arba draudikas) buvo sudaryta Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartis (toliau – Turto draudimo sutartis) bei Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartis (toliau – Verslo nutrūkimo draudimo sutartis). Turto draudimo sutartimi buvo apdraustas ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantis nekilnojamasis turtas – pastatų su inžineriniais statiniais kompleksas, gamybiniai įrengimai bei atsargos draudimo sutartyje nurodytais adresais, tame tarpe ir adresu (duomenys neskelbtini). Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi buvo apdraustas UAB „Srava“ finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti verslą ar sumažinti jos apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo dėl draudiminių įvykių.
3. Paaiškino, kad 2012 12 10 ieškovui priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, dėl kurio ieškovas patyrė žalą. Ieškovas nedelsiant bei tinkamai apie įvykį informavo draudiką. Atsižvelgiant į draudiko prašomą pateikti informaciją, ieškovas teikė draudikui visus turimus ir kontroliuojamus dokumentus, pagrindžiančius nuostolio dydį, t. y. atsargų likučius, pardavimo operacijų žurnalus, atliktų darbų aktus, sąskaitas, sudegusio turto nuotraukas, prekių apyvartos su pardavimo informacija ataskaitas, aprūkusių prekių pardavimo ataskaitas ir kt., suteikė draudikui galimybę nevaržomai tirti įvykio priežastis ir aplinkybes, nuostolių dydį ir pan. 2013 01 10 – 2013 01 15 raštais/pranešimais atsakovas informavo apie tai, jog 2012 12 10 įvykis pagal Turto draudimo sutartį buvo pripažintas draudžiamuoju, ir, suskaičiavus draudimo išmoką pagal tam tikrus dokumentus, ieškovui ir/ar tretiesiems asmenims buvo nuspręsta išmokėti viso 50 422,23 Lt dydžio draudimo išmoką.
4. Nurodė, kad 2013 02 01 bei 2013 02 06 ieškovui priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, ir dėl jo UAB „Srava“, kaip šio turto savininkas, patyrė žalą. Pažymėjo, jog apie 2013 02 01 ir 2013 02 06 įvykius informavo draudiką. Po kilusių gaisrų atsakovas 2013 02 06 raštu informavo apie tai, jog Turto draudimo sutartis ir Verslo nutrūkimo draudimo sutartis yra nutraukiamos.
5. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai vengia priimti sprendimą išmokėti draudimo išmoką dėl 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 įvykių. Paaiškino, kad Turto draudimo sutartimi pastatus, įrengimus bei atsargas Turto draudimo sutartyje nurodytais adresais, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini), buvo apsidraudęs nuo gaisro ar gamtinių jėgų, taip pat nuo kitų žalų. 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 draudėjui priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įvyko atskiri (savarankiški) įvykiai – gaisrai, ko pasėkoje, būtent dėl ugnies poveikio buvo sugadintas draudėjo turtas – patalpose buvusios atsargos, įrengimai bei pačios patalpos. Teigė, kad įvykiai pripažintini draudžiamaisiais.
6. Nurodė, kad atsakovui 2013 01 10 – 2013 01 15 raštais/pranešimais informavus ieškovą apie tai, jog 2012 12 10 įvykis pagal Turto draudimo sutartį buvo pripažintas draudžiamuoju, bei, atitinkamai, ieškovui ir/ar tretiesiems asmenims išmokėjus 50 422,23 Lt dydžio draudimo išmoką, atsakovas pripažino 2012 12 10 įvykį draudžiamuoju, kas reiškia, jog draudikas pripažino, jog ieškovas įvykdė visas Turto draudimo taisyklėse numatytas draudėjo pareigas.
7. Paaiškino, kad ieškovas ir atsakovas Turto draudimo sutartimi susitarė dėl 27 885 000 Lt draudimo sumos. Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi susitarė dėl 18 000 000 Lt draudimo sumos (draudėjo finansinių nuostolių, atsiradusių dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti verslą ar sumažinti jos apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi). Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi buvo draudžiami tikėtinai dideli draudėjo nuostoliai, dėl kurių sumos tiek draudėjas, tiek ir draudikas sutiko, prisiimdamas visą draudėjo ūkinėje-komercinėje veikloje kylančią verslo riziką. Pažymėjo, kad ieškiniu prašoma priteisti ieškovo patirtus finansinius nuostolius (18 000 000 Lt), atsiradusius dėl to, kad ieškovas buvo priverstas sumažinti verslo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, praradimo gaisro metu.
8. Atsakovas IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą, atsiliepimu prašė ieškovo ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ieškovui draudimo išmoka yra nemokėtina tiek remiantis įstatymu, tiek ir Turto draudimo bei Verslo nutrūkimo draudimo sutartimis.
10. Pažymėjo, kad remiantis kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014, dėl 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 ieškovo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), įvykusių gaisrų ieškovo direktoriui ir vienam iš ieškovo bendrasavininkių, D. D., yra pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Teigė, kad ieškovo direktorius ir bendrasavininkis, kurio veiksmai turi būti tapatinami su paties ieškovo atliktais veiksmais, yra kaltinamas tyčia sukėlęs 2012 12 10 ir 2013 02 01 gaisrus. Įvykių, kurie pagal draudimo sutartį gali būti pripažinti draudžiamaisiais, sukėlimas paties draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčiniais veiksmais vertintinas labai sunkiu draudimo sutartims taikytino didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principo pažeidimu ir pačios draudimo sutarties esmės paneigimu. Pažymėjo, kad yra pagrindo manyti, jog ir 2013 02 06 gaisras buvo sukeltas dėl draudėjo tyčios.
11. Taip pat pažymėjo, jog R. D. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr. 06-103018-13), kuriame jam yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), 182 straipsnio 2 dalyje (Sukčiavimas), 300 straipsnio 3 dalyje (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir 183 straipsnio 2 dalyje (Turto pasisavinimas) padarymo.
12. Paaiškino, kad Verslo nutrūkimo draudimo liudijime įtvirtinta, kad draudimo objektas – tai draudėjo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad ieškovas yra priversta nutraukti verslą ar sumažinti jo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo dėl draudžiamųjų įvykių. Jeigu pripažįstama, jog ieškovo Turto draudimo sutartimi apdraustas turtas buvo sugadintas, sunaikintas ar prarastas dėl nedraudžiamojo įvykio, tai ir nebūtų atlyginami UAB „Srava“ finansiniai nuostoliai dėl verslo nutrūkimo (jo apimties sumažėjimo) ir pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal Turto draudimo taisykles ir Verslo nutrūkimo draudimo taisykles draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti, jeigu įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios, draudimo išmoka nemokama, jeigu draudėjas bando suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie turi įtakos nustatant draudžiamojo įvykio priežastis arba (ir) draudimo išmokos dydį.
13. Nurodė, kad ieškovas nepateikia įrodymų ir neįrodo, kad draudimo išmokos dydis turėtų būti lygus maksimaliai galimai draudimo išmokai (draudimo sumai).
14. Vilniaus apygardos teismas 2014 12 23 nutartimi civilinę bylą sustabdė iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014 nagrinėjamoje Telšių rajono apylinkės teismo. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje iš esmės bus nustatinėjama, ar R. D., būdamas UAB „Srava“ direktoriumi ir bendrasavininkiu, tyčia sukėlė ir organizavo 2012-12-10, 2013-02-01 gaisrus, ko rezultate sugadino ir sunaikino UAB „Srava“ turtą.
15. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame prašė atsakovo atsiliepimą į ieškinį laikyti nepagrįstu, ieškinį tenkinti pilnai. Palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją.
16. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.
17. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 01 22 nuosprendžiu R. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (veikos 2012-12-10); 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (veikos po 2012-12-10, t. y 2013 m. sausio-vasario mėn.) išteisino, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
18. Šiaulių apygardos teismas 2016 07 14 nutartimi atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ atstovo advokato M. D. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismas 2016 01 22 nuosprendžio atmetė.
19. Vilniaus apygardos teismas 2016 09 12 nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-511/2017 atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros ir civilinio ieškovo „IF P&C Insurance AS“ kasacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 01 22 nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2016 07 14 nutarties.
21. Atsakovas IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo turi būti atmestas dėl to, kad 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 įvykę gaisrai yra nedraudžiamieji įvykiai; įvykę gaisrai buvo sukelti dėl draudėjo tyčios; draudėjas padarė esminius draudimo sutarties sąlygų pažeidimus. Pažymėjo, kad teismas turėtų atsižvelgti į rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą draudėjo atliktą draudimo sutarties pažeidimo mąstą ir dėl to draudimo išmoką mažinti ne mažiau kaip 90 proc., t. y. mažinti ne mažesne nei 415 941,3 Eur suma bei iš gautos sumažintos draudimo išmokos sumos, remiantis Draudimo taisyklių 51 punktu atimti 20 proc. nuostolių sumos frančizę (išskaitą), t. y. 92 434 Eur.
22. Teigė, kad už Draudimo sutarties pažeidimus bylos kontekste atsakingais laikomi ne tik Draudėjo direktorius, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą, bet ir jų nurodymu veikę ir jų kontroliuojami kiti Draudėjo darbuotojai.
23. Pažymėjo, kad jeigu įvykis yra nedraudžiamasis pagal Turto draudimo sutartį, tuomet įvykis yra nedraudžiamasis ir pagal Draudimo sutartį. Atkreipė dėmesį, kad draudėjui priklausančiuose pastatuose sukelti tyčiniai padegimai laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais, nes draudėjas žinojo, jog gaisrai turte neišvengiamai įvyks. Nurodė, kad pirmasis gaisras buvo sukeltas paties draudėjo, o sąlygas šiam gaisrui įvykti sudarė draudėjo darbuotojai, veikę draudėjo vadovybės pavedimu ir jos žinioje. Asmens, atsakingo už draudėjo pastatų priešgaisrinę ir turto saugą, veiksmais buvo sukurtos itin palankios sąlygos antrajam gaisrui įvykdyti – nebuvo pakeistas pirmojo gaisro metu buvęs apsaugos sistemos kodas, apsaugos sistema taip pat nebuvo prijungta prie saugos tarnybos pulto, kaip buvo reikalauta Turto draudimo polise. V. L. sukėlė antrąjį gaisrą veikdamas draudėjo vadovo R. D. pavedimu, o draudėjo darbuotojai, veikdami vadovo pavedimu, ir vadovas sudarė sąlygas šį gaisrą sukelti. Trečiojo gaisro išvakarėse draudėjo teritorijoje dirbant draudėjo vadovo ir už pastatų priešgaisrinę ir turto saugą atsakingo J. T. vadovaujamiems darbuotojams buvo sudarytos sąlygos sukelti trečiąjį gaisrą. Atsakovas teigė, kad nustatytų aplinkybių visuma (sąlygų padegimams sudarymas, gaisrų aplinkybės ir veiksmai, kurių imtasi po gaisrų) akivaizdžiai įrodo, kad visus tris gaisrus galėjo sukelti tik paties ieškovo vadovybės darbuotojai arba jų pavedimu veikiantys asmenys. Draudėjui buvo žinoma apie turte kilsiančius gaisrus, todėl įvykiai nėra laikomi įvykusiais staiga ir netikėtai, t. y. nėra laikomi draudžiamaisiais. Dėl šios priežasties, vadovaujantis CK 6.987 str., Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau - Draudimo įstatymas) 82 str. 7, 8 d., Draudimo taisyklių 60.1 p., Draudėjo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo pagal Draudimo sutartį netenkintinas ir ieškinys atmestinas.
24. Nurodė, kad draudėjas bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie turi įtakos draudžiamojo įvykio priežastims arba (ir) draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Įvykiai įvyko dėl draudėjo tyčios. Draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą. Draudimo sutartyje nurodytos apsaugos ir priešgaisrinės saugos sistemos veikė netinkamai arba buvo nenaudojamos, o draudėjo pastatuose nebuvo laikytasi galiojančių gaisrinės saugos reikalavimų, todėl šie faktai laikomi draudimo rizikos padidėjimu pagal Draudimo sutartį, apie kurį privalėjo būti informuotas draudikas. Ieškovui nesilaikius reikalavimo informuoti atsakovą apie draudimo rizikos padidėjimą, atsakovas laiku negalėjo įgyvendinti draudimo rizikos mažinimo priemonių ir tai lėmė iš esmės didesnės draudimo rizikos egzistavimą, nei kad atsakovas buvo prisiėmęs sudarant draudimo sutartį. UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės aktuose tiesiogiai nurodyta, kad nustatyti gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimai turėjo tiesioginės įtakos nuostolių dydžiui, o netinkamai veikusios priešgaisrinės sistemos signalo perdavimo į apsaugos tarnybos pulto laikas yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių gaisro išplitimą ir nuostolių dydį. Aplinkybė, jog apsaugos sistema nefiksavo asmenų, kurie sukėlė gaisrus, patekimo į draudėjo pastatus, nepaisant to, ar sistema neveikė, ar buvo išjungta, yra esminė tyčinio padegimo sąlyga, nes visų gaisrų priežastimis, kaip konstatuota ekspertizės aktuose, buvo įneštas atviras ugnies šaltinis. 2012 metais atnaujinant tarp draudėjo ir draudiko sudarytas turto ir kitų rūšių draudimo sutartis, draudikas atliko apdraudžiamo turto patikrą ir nustatė, kad jame nėra įdiegtos visos reikalaujamos priešgaisrinės ir apsaugos sistemos. Draudėjas buvo informuotas, kad draudimo sutartys sudaromos su sąlyga, kad draudėjas susitvarkys su priešgaisrinės apsaugos įrengimu.
25. Draudėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko sprendimą sudaryti draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas. Ieškovo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai jau 2009-2012 metais, taip pat nebuvo atliekamas finansinės atskaitomybės auditas, t. y. minėti veiksmai buvo atliekami dar iki draudimo sutarties sudarymo. Sudarant Draudimo sutartį, draudikui tyčia buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie draudėjo finansinę būklę, o draudikas, pasitikėdamas tokiai duomenimis, pagal juos nustatė draudimo sutarties sąlygas, kurios, iš esmės skirtųsi, jei draudikas būtų žinojęs apie tikrąją ieškovo finansinę būklę. Draudėjas nevedė teisėtai ir teisingai buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo apskaitos dokumentų kopijų. Nurodė, kad draudėjas nesiėmė priemonių žalai sumažinti.
26. Atsakovas IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad RUAB „Srava“ įvykę gaisrai buvo sukelti tyčia, taip pat RUAB „Srava“ finansiniai nuostoliai didžiąja dalimi buvo sukelti paties draudėjo, perkėlus verslą iš RUAB „Srava“ į kitą įmonę – UAB „Savoka“.
27. Lietuvos Teismo ekspertizės centras 2018 03 19 ekspertizės aktu padarė išvadą, kad RUAB „Srava“ finansinių nuostolių dydis bendrajam pelnui pagal Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo taisykles Nr. 006 yra 2 233 921 Eur (dėl RUAB „Srava“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 įvykusių gaisrų, finansinių nuostolių dydį skaičiuojant už laikotarpį nuo 2013 01 01 iki 2015 12 31).
28. Lietuvos Teismo ekspertizės centras pateikė 2019 01 15 papildomą ekspertizės išvadą, siekiant paaiškinti ir papildyti atliktos ekspertizės išvadas.
29. Teismo posėdžio metu ieškovas RUAB „Srava“ palaikė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, nurodant, kad jis yra pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant iš atsakovo teismo paskirtos ekspertizės apskaičiuotų nuostolių dėl verslo nutrūkimo sumą – 2 233 921 Eur. Nurodė, kad 2012 12 06, 2013 02 01 ir 2013 02 06 ieškovo turtas buvo sugadintas ieškovo pastatuose vykusių gaisrų. Gaisras buvo viena iš Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartimi apdraustų rizikų. Jokių išimčių dėl gaisro rizikos nenustatyta. Dėl gaisrų metu padarytos žalos sutriko, o vėliau, atsakovui vengiant mokėti draudimo išmoką, ir faktiškai visai nutrūko ieškovo verslo veikla. Paskirta ekspertizė nustatė, kad per Gamybos (verslo) nutrūkimo sutartimi apdraustą 36 mėn. laikotarpį ieškovo įmonė patyrė 2 233 921 Eur sutartimi apdraustų finansinių nuostolių bendrajam pelnui. Pažymėjo, kad dėl gaisrų buvo sunaikinta didžioji įmonės prekių atsargų dalis, bet to, įmonės tiekėjams, kurie įmonei tiekė prekes atidėto apmokėjimo sąlygomis, kilo abejonių, ar po tokių praradimų įmonė sugebės grąžinti skolas, ir jie nustojo tiekti prekes į skolą. Teigė, kad byloje nėra nustatyta, kad draudėjo pareigas būtų pažeidę Draudimo polise nurodyti asmenys. Kitų ieškovo darbuotojų galimas prisidėjimas prie padegimų ieškovo įmonėje pagal draudimo sutartį nėra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
30. Teismo posėdžio metu atsakovas IF P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą nurodė, kad 2012 12 10, 2013 02 01 ir 2013 02 06 įvykę gaisrai yra nedraudžiamieji įvykiai, kadangi gaisrai negali būti laikomi įvykusiais „staiga ir netikėtai“, t. y. gaisrai neatitinka Draudimo sutartyje įtvirtinto draudžiamojo įvykio apibrėžimo. Gaisrai buvo sukelti dėl draudėjo tyčios, kas laikytina įstatyminiu pagrindu, atleidžiančiu draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo. Nurodė, kad draudėjas padarė šiuos esminius Draudimo sutarties sąlygų pažeidimus: bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie turi įtakos draudžiamojo įvykio priežastims arba (ir) draudimo išmokos dydžiui nustatyti; nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą ir nuostolio/jo padidėjimo priežastis yra draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką; tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko sprendimą sudaryti Draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas; nevedė teisėtai ir teisingai buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo apskaitos dokumentų kopijų; nesiėmė priemonių žalai sumažinti. Teigė, kad ieškovas turėtų įrodyti reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dydį, tačiau šios pareigos neįvykdo.
II. TEISMO NUSTATYTOS FAKTINĖS BYLOS APLINKYBĖS IR PRIIMAMO SPRENDIMO MOTYVAI
34. Ginčas byloje yra kilęs iš turto ir verslo draudimo teisinių santykių tiksliau dėl draudimo išmokų priteisimo kilus gaisrui.
35. Ieškovas (draudėjas) yra 1993 06 01 įregistruota uždaroji akcinė bendrovė, prekiaujanti dažais lakais skiedikliais ir kitomis statybai reikalingomis medžiagomis, nuo 2014 04 24 restruktūrizuojama.
36. Remiantis rašytiniai įrodymais, byloje pateiktomis ekspertizių išvadomis, šalių bei liudytojų paaiškinimais, baudžiamosios bylos rašytiniais įrodymais nustatytos toliau įvardijamos faktinės aplinkybės.
37. Ieškovas buvo ilgametis atsakovo klientas draudęs bendrovei priklausantį turtą apie 15 metų ir apie 5 metus, trečiojo asmens teigimu, įkalbėjus atsakovo atstovams pradėjęs draustis ir dėl verslo nutraukimo.
38. Byloje pateikti draudimo liudijimai Nr. 00028753 ir Nr. 00000402 (t. 1. b.l. 19-21, 40,41) patvirtina, kad tarp ieškovo (draudėjo) ir atsakovo (draudiko) buvo sudarytos Įmonių ir organizacijų turto draudimo bei Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartys galiojusios nuo 2012 07 01 iki 2013 06 30.
39. Turto draudimo sutartimi (draudimo liudijimas Nr.00028753) kompleksiniu (visų rizikų) draudimu, nuo gaisro ar gamtinių jėgų bei kitų žalų buvo apdraustas ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantis nekilnojamasis turtas (administraciniai pastatai, sandėliai, garažai, parduotuvė, gamybiniai pastatai) taip pat draudėjui priklausantys gamybiniai įrengimai, įskaitant krautuvus bei atsargas išsibarstęs visoje Lietuvoje teritorijoje. Tame tarpe apdrausti ir 2 sandėliai, administracinis pastatas, parduotuvė garažas bei administracinis ir gamybinis pastatai bei gamybiniai įrenginiai, įskaitant krautuvus, esantys (duomenys neskelbtini). Draudimo suma 27 885 000 Lt arba 8 076 054,22 EUR. Tame tarpe: pastatų draudimo suma 20 185 000 Lt arba 5 845 980,07 EUR, gamybinių įrengimų draudimo suma 1 700 000 Lt arba 492 354,03 EUR, atsargų draudimo suma 6 000 000 Lt arba 1 737 720, 11 EUR. Metinė draudimo įmoka sudarė 19 792 Lt.
48. Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi (draudimo liudijimas Nr.00000402) buvo apdraustos ieškovo veiklos: dažų, lakų, skiediklių, hermetikų, birių mišinių, kitų statybinių medžiagų, santechnikos ir elektros prekių, apdailos prekių ir medžiagų stogo dangoms, spec. rūbų ir panašaus pobūdžio gaminių gamyba, fasavimas ir prekyba. Draudimo objektas buvo ieškovo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti verslą ar sumažinti jo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, pagal draudimo liudijimą Nr. 00028753 sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykus draudiminiams įvykiams. Įvykis priskiriamas prie draudžiamųjų jei jis priskiriamas prie draudžiamųjų pagal turto draudimo liudijimą Nr.00028753. Bendra draudimo suma nustatyta 18 000 000 Lt arba 5 213 160,33 EUR tame tarpe: bendrasis pelnas apdraustas 17 000 000 Lt arba 5 213 160, 33 EUR, papildomos išlaidos 1 000 000 Lt arba 289 620,02 EUR. Atsakomybės laikotarpis nustatytas 36 mėnesiai.
49. Verslo nutrūkimo draudimo sutarties dalimis yra gamybos (verslo nutrūkimo nuo gaisro draudimo taisyklės Nr. 0066 (toliau - Taisyklės 0066 ), pagal kurių 3 punkte pateiktą sąvoką draudimo ojektas yra draudėjo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti gamybą (verslą) arba sumažinti jo apimtį dėl gamybai (verslui) naudojamo turto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo nulemto įvykių, nurodomų draudimo apsaugos sąlygose (draudžiamųjų įvykių) atsitikusių sutarties galiojimo laikotarpiu. Draudimo sutartyje finansiniai nuostoliai skirstomi į bendrąjį pelną, grynąjį pelną, pastoviąsias išlaidas, kintamąjį darbo užmokestį, papildomas išlaidas.
50. 2012 12 06, 2013 02 01 ir 2013 02 06, ieškovo pastatuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kilus gaisrams, buvo sugadintas ieškovo turtas, ko pasėkoje apdegė ieškovui priklausantys pastatai, bei sudegė arba apdegė įrengimai bei prekės ir t.t. įmonė patyrė didelius nuostolius, kurie ieškovo teigimu ir buvo pagrindinė verslo nutrūkimo priežastis. Bylos nagrinėjimo metu bendrovė restruktūrizuojama.
51. Byloje nėra ginčo, kad gaisras buvo viena iš Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartimi, draudimo liudijimo serija IT Nr. 00028753, apdraustų rizikų. Tačiau atsakovas nesutiko išmokėti draudimo išmokų nurodęs, kad minėti trys gaisrai yra nedraudžiamieji įvykiai, nes byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad gaisrai negali būti laikomi įvykusiais „staiga ir netikėtai“, t. y. gaisrai neatitinka Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartyje (toliau - Draudimo sutartis) įtvirtinto draudžiamojo įvykio apibrėžimo, gaisrai buvo sukelti dėl Draudėjo tyčios, kas laikytina įstatyminiu pagrindu, atleidžiančiu Draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo (Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.1014 straipsnio 1 dalimi. Draudėjas padarė šiuos esminius Draudimo sutarties sąlygų pažeidimus, kurių teisinės pasekmės yra pagrįstas Draudiko atsisakymas išmokėti draudimo išmoką: Draudėjas bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie turi įtakos draudžiamojo įvykio priežastims arba (ir) draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo taisyklių Nr. 006 (toliau - Draudimo taisyklės) 60.2 punktas); Draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą ir nuostolio/jo padidėjimo priežastis yra Draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką (Draudimo taisyklių 34 punktas ir Draudimo taisyklių 61.10 punktas); Draudėjas tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti Draudiko sprendimą sudaryti Draudimo sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas (Draudimo taisyklių 61.5 punktas); Draudėjas nevedė teisėtai ir teisingai buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo apskaitos dokumentų kopijų (Draudimo taisyklių 35 punktas ir Draudimo taisyklių 61.9 punktas); Draudėjas nesiėmė priemonių žalai sumažinti (CK 6.1013 straipsnio 1 dalis ir Draudimo taisyklių 38.1punktas).
52. Atsakovas taip pat yra pareiškęs ir alternatyvą, kad jeigu teismas nesutiktų su atsakovo pozicija visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, ieškovo reikalavimas vis tiek pilna apimtimi negali būti tenkinamas.
Dėl atsakovo argumentų, kad gaisrai pripažintini nedraudžiamaisiais įvykiais nes buvo sukelti su draudėjų vadovu žinia
53. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmokas tvirtindamas, kad pirmąjį 2012 12 10 gaisrą sukėlė tuometinis ieškovo direktorius ir akcininkas R. D., pats asmeniškai įvykdydamas padegimą, o 2013 02 01 gaisrą organizavo per kitus asmenis tarpininką ir vykdytoją.
54. Atsakovas nurodė, jog nors trečiasis asmuo R. D., kuriam su sutuoktine priklausė UAB „Srava“ akcijos, kuris gaisrų metu buvo dar ir bendrovės direktorius ir kiti asmenys buvo išteisinti baudžiamojoje byloje dėl tyčinio ieškovo turto sunaikinimo šie trys tyčiniai padegimai, vis tiek laikytini nedraudžiamaisiais įvykiais, nes: baudžiamosiose bylose ir civilinėse bylose skiriasi įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai; Draudiko atlikto tyrimo ir baudžiamosios bylos Nr. 86-1-01101:12 (toliau - Baudžiamoji byla) nagrinėjimo metu surinktų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Draudėjas žinojo, jog gaisrai neišvengiamai įvyks.
55. Atsakovas teisingai nurodė į kasacinio teismo išaiškinimus apie skirtingą įrodymų pakankamumą baudžiamosiose ir civilinėse bylose, kuris reiškia, kad faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymu pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktai gali būti pripažįstami įrodvtais remiantis jų tikėtinumo taisykle, kai tuo tarp teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymu taikymo aspektu, galiojant nekaltumo prezumpcijai ir nuostatai, jog bet kokios abejonės dėl įrodymų aiškinamos teisiamojo naudai. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 11 04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2008 04 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 10 05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 04 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).
56. Įrodymų įvertinimas civiliniame procese iš esmės yra logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Įstatymas nustato tik tai, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
57. Tačiau tai nereiškia, jog civiliniame procese vertinant faktus galima ignoruoti faktus, kurie neginčijamai nustatyti baudžiamojoje byloje. Remiantis prie šios bylos jos nagrinėjimo laikui pridėta baudžiamąja byla nustatyta, jog D. D., K. K. ir V. L. dėl ginčo objektu tapusių gaisrų sukėlimo buvo pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje, kurioje R. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas ieškovo, direktoriumi ir akcininku, siekdamas bendrovės naudai apgaule įgyti didelės vertės draudimo išmoką, 2012 12 10 naktį, atrakinęs prekybos centro – sandėlio patalpų duris, administracinio pastato – sandėlio patalpų duris ir atjungęs apsaugos signalizaciją, pateko į šias patalpas. Šiuo tikslu dalį plastikinių talpų su skiedikliu „646“, išliejo patalpose, dalį talpų atsuko, bei po šias patalpas ir tarp patalpose buvusių degių prekių išvedžiojęs popierinį rankšluostį, atsirakino angaro – sandėlio, esančio tuo pačiu adresu, duris, ant jo durų užpylė skiediklį „646“, buvusį 5 litrų plastikinėje talpoje ir apie 7 val. 30 min. padegė, visuotinai pavojingu būdu sunaikindamas UAB „Srava“ turto už ne mažiau kaip už 1.425.651,04 Lt, po ko, paprašė išmokėti avansinę draudimo išmoką už gaisre sudegusias prekes, kurių vertė daugiau kaip 800.000 Lt, taip, apgaule pasikėsindamas UAB „Srava“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė. nes jam nepavykus įrodyti negauto pelno fakto, draudimo bendrovė atsisakė atlyginti verslo nutrūkimo nuostolius.
58. R. D. taip pabuvo kaltinamas ir tuo, kad organizavo antrą UAB „Srava“ turto, sunaikinimą 2013 m. sausio mėnesį įkalbėjęs pažįstamą K. K. surasti asmenį, kuris už atlygį apsiimtų padegti UAB „Srava“ pastatus, pastarajam suradus pažįstamą V. L., per K. K. jam davė nurodymus dėl planuojamo padegimo, pasirūpino, kad į bendrovės teritoriją ir patalpas, kurios turės būti padegtos, būtų pristatyta ne mažiau kaip 15 vienetų 5 litrų talpų su benzinu ir 2013 01 31, dienos metu, V. L. ir dar vienam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui perdavė prekybos centro, administracinio pastato – sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų – vagonėlių durų raktus, pasakė apsaugos signalizacijos atjungimo kodą, vykdant jo veiksmų planą, laikotarpiu nuo 2013 01 31 18 val. 36 min. iki 2013 02 01, 03 val. 37 min., V. L., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, per tvoros kiaurymę patekę į UAB „Srava“ teritoriją, atrakinę UAB „Srava“ prekybos centro patalpų duris ir suvedę kodą, 20 val. 46 min. atjungė prekybos centro patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, į jas atsinešė ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, šį benziną išliejo įvairiose patalpų vietose, po ko atsirakinę administracinio pastato – sandėlio duris ir suvedę kodą, 21 val. 45 min. atjungė administracinio pastato – sandėlio patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, kur į ilgį surišo baltos spalvos audinį ir išvedžiojo jį tarp sandėlyje buvusių degių medžiagų, nupjovę sandėlyje buvusią priešgaisrinę žarną, ją pritvirtino prie ne mažiau kaip trijų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu - „Vaitspiritas“ ir atsuko šių talpų kranus, taip pat atsuko kitų, ne mažiau kaip dviejų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu - „Vaitspiritas“ kranus ir išleido šį degų skystį, taip pat atsinešę ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, iš jų išliejo benziną įvairiose patalpų vietose, po ko atsirakinę laikinai įrengtų administracinių patalpų – trijų vagonėlių duris, pateko į jų vidų, kur atsinešę iš anksto paliktas talpas su benzinu, jį išliejo įvairiose šių patalpų vietose ir visas paminėtas UAB „Srava“ patalpas 2013 m. vasario 1 d., apie 3 val. 37 min. padegė, taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „Srava“ ne mažesnės, nei 758.999 Lt vertės turtą, po ko, R. D. dėl gaisro metu UAB „Srava“ patirtos žalos atlyginimo 2013-02-07 kreipėsi į draudimo bendrovę prašydamas išmokėti avansinę draudimo išmoką ir nurodydamas, kad naujoms prekėms įsigyti reikalinga apie 3.000.000 Lt,
59. Atitinkami kaltinimai buvo pareikšti K. K., kaip padėjėjui apkaltinus jį tuo, jog jis minėtai nusikalstamai veikai padaryti už atlygį, sukurstė V. L., duodamas pinigų automobiliui nusipirkti, palenkė V. L. padaryti minėtą nusikaltimą, perdavė jam R. D. nurodymus dėl padegimo įvykdymo, pastarasis, 2013 01 31 atvykęs į Telšius, kartu su nenustatytu bendrininku, įvykdė minėtą nusikaltimą. Taip pat dėl šio epizodo kaltinimai buvo pareikšti V. L. kaip minėto nusikaltimo vykdytojui.
60. Baudžiamąją bylą Nr. 1-4-187/2016 išnagrinėjęs Telšių rajono apylinkės teismas 2016 01 23 nuosprendžiu visus tris kaltinamuosius išteisino dėl visų inkriminuotų jiems veikų: R. D. dėl kaltinimo pagal BK187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį (dėl 1012 12 10 ir 2013 02 01 gaisrų); K. K. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5,6 dalis, 187 straipsnio 2 dalį; V. L. dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant minėtas nusikalstamas veikas. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog taikydamas baudžiamojo proceso kodekso normas reglamentuojančias įrodinėjimą, turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kaltinamieji išteisinti teismui kilus abejonių, kad kaltinamieji galėjo padaryti veikas, kurių padarymu jie yra kaltinami.
61. Teismas atmetė versiją, kad kalbėdami telefonu kaltinamieji gaisrą įvardino kavos aparatu, nes rašytinių įrodymai patvirtino, jog įmonėje, kurioje dirbo K. K. buvo remontuojamas UAB „Sravos“ kavos aparatas. Kaltinamieji nurodė, nuolat bendraujantys telefonu nes R. D. ir K. K. buvę kaimynai, jų vaikai bendraujantys, V. L. vieno iš teisiamųjų (K. K.) draugas nuo vaikystės, o byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog būtent gaisrų metu suaktyvėję jų pokalbiai telefonu. Teismas taip pat pažymėjo, jog liudytojai byloje davė prieštaringus parodymus, kuriais teismas negalėjo remtis.
62. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismas (tolia – Apygardos teismas) 2016 07 14 nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės atstovo apeliacinius skundus atmetė.
63. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertino, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina R. D. kaltės. Teismas rėmėsi paties R. D. parodymais, jog jis neturėjo ketinimų padegti savo įmonę nes tai būtų tas pats, kas padegti savo namus, tai, ką pats sukūrei, užgyvenai, o naudos gavėjas būtų bankas, tuo tarpu verslo nutrūkimo draudimas kompensuoja tik nuostolį, todėl papildomos naudos nei ieškovas, nei jis pats negautų, be to turėdamas tikslą tik gauti draudimo išmoką nebūtų ėmęsis jokių priemonių tęsti įmonės veiklai, tačiau jis darė viską, kad bendrovė toliau veiktų. Draudimo bendrovės „If“ klientu UAB „Srava“ buvo apie 15 metų ir o prieš 5–7 metus pati draudimo bendrovė įkalbėjo draustis dėl verslo nutraukimo. Nuo 2012 m. įmonė dirbo pelningai, norėjo taip dirbti ir toliau – patys, rizikuodami, po gaisro „išgelbėjo“ 50–60 palečių, išsaugojo prekių už 400 000 Lt, kreipėsi pagalbos į bankus. Paaiškino, kad po pirmojo gaisro įmonėje neliko vandens, nes nudegė vamzdžiai. Vagonėliuose, kuriuose jie dirbo po gaisro, elektra buvo, tačiau vandens nebuvo, todėl jie vandenį gėrimui atsiveždavo. Grįžus iš Norvegijos sūnui ir atvažiavus pas jį į bendrovę, jis pasiuntė sūnų į parduotuvę vandens. Vanduo buvo išdalintas po vagonėlius, kurie buvo tą pačią naktį išlaužti. Taip pat paaiškino, kad prieš gaisrą skysčiai į bendrovę specialiai nebuvo vežami, įmonėje tuomet ir taip buvo apie 10 000 vienetų taros, o joje – tonos degių skysčių. Vasarą „Vaitspirito“ išfasuojama daugiau kaip 60 t. Nurodė, kad tą patį vakarą jis praleido su sūnumi Palangoje, prieš sūnaus išvykimą į Norvegiją, buvo nuvykę į kavinę Klaipėdoje. Kadangi jis gyvena Vilniuje, tačiau namus turi ir Palangoje, lankydamasis Telšiuose, nakvodavo Palangoje, aplankydavo parduotuves ir Palangoje bei Plungėje. Į parduotuvę Palangoje buvo užsukęs 2012 m. gruodžio 10 d. 8 val., o sužinojęs apie įmonėje kilusį gaisrą, iš karto, 8.10–8.15 val., išvažiavo į Telšius. Darbovietę, kurioje jis praleidžia daug laiko, R. D. įvardijo savo trečiaisiais namais, nuo kurių, akivaizdu, reikia turėti raktus. Kadangi darbo vieta jam buvo įkurta prekybos centre, jam reikėjo raktų – jis turi visų darboviečių raktus (parduotuvių Mažeikiuose, Klaipėdoje, Telšiuose), turėjo ir raktus nuo vartų, kai pamiršdavo juos pasiimti, jam raktus duodavo. Pažymėjo, kad jis pats rūpinasi prekėmis, atvažiuodamas pats jas atveža. Dėl signalizacijos atstatymo paaiškino, kad tai buvo būtina padaryti, nes iš draudimo bendrovės dėl to buvo gautas raštas. R. D. teigimu, po pirmojo gaisro tiek jis, tiek kiti žmonės vaikščiojo, kur norėjo, jokių atskiriamųjų juostų nebuvo.
64. Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su UAB „Srava“ įsigytomis ir nerealizuotomis durimis, kurios neva galėjusios tapti padegimo motyvu, teismas atkreipė dėmesį, kad teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklausiamas „If“ draudimo bendrovės darbuotojas S. B. parodė, jog durys, kurios R. D. teigimu, buvo didmenos užsakymas, įsigytos siekiant parduoti su 30–40 procentų antkainiu, sudarė tik „mažą procentą“ UAB „Srava“ turto. Pažymėjo, kad bendrovė prekybą vystė 9 taškuose. Teismas taip pat rėmėsi „If“ draudimo bendrovės Tyrimo departamento tyrėjas N. M. parodymais, jog
65. Bendrovės finansinė būklė nebuvo tokia, kad dėl draudimo išmokos būtų apsimokėję įmonę padegti. Atliekant tyrimą Baltarusijoje, buvo nustatyta, kad R. D. įmonės Baltarusijoje finansinė būklė taip pat nėra bloga. Apygardos teismas konstatavo, kad jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų keliamą versiją, kad priežastis padegti UAB „Srava“ buvo siekis gauti draudimo išmoką siekiant kompensuoti nepardavus durų prarastas lėšas, byloje nėra.
66. Faktą, kad R. D., būdamas įmonės direktoriumi turėjo bendrovės patalpų raktus, taip pat raktus nuo vartų, ką jis pats patvirtino, teismas vertino kaip logišku ir akivaizdžia būtinybe jam atliekant darbines pareigas. Be to eilė ir kitų darbuotojų ne tik turėjo raktus nuo bendrovės patalpų, bet ir žinojo apsaugos kodus. Liudytojas J. T. parodė, kad kodą žinojo 4 sandėlininkai, 4–5 vadybininkai, buhalteriai, 3–4 vairuotojai, iš viso – apie 15 žmonių. Liudytojas V. N. taip pat patvirtino, kad buvo tam tikras ratas žmonių, kurie turėjo raktus, jiems buvo žinomas apsaugos kodas.
67. Kolegija R. D. kaltės įrodymu nelaikė ir aplinkybės, kad jis pirmojo gaisro dieną, 2012 12 10, laikotarpiu nuo 7.46 val. iki 16.28 val. neatsakė į telefoninius skambučius, nes Liudytojas A. Š. nurodė, kad tą dieną jis buvo darbe parduotuvėje Palangoje, po 8 val., pasirodė direktorius R. D.. Liudytojui dėl prekių užsakymo paskambinus į UAB „Srava“ ir sužinojus apie gaisrą bei pasakius D. D., pastarasis labai nustebo, „stipriai sureagavo“ ir, pasakęs, kad važiuoja žiūrėti, kas vyksta, išvažiavo. Liudytojas D. M. nurodė, kad tąkart jis lankėsi Palangoje esančioje parduotuvėje „Srava“, nes pirko statybines medžiagas. Atvykęs apie 8 val. rado parduotuvę atidarytą. Bekalbėdamas su pardavėju A., pamatė R. D.. Kad 2012 12 10 R. D. buvo Palangoje, patvirtina ir byloje esantis tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog laikotarpiu nuo 00.14 val. iki 2.54 val. įvyko 4 GPRS duomenų perdavimai, šiuo laikotarpiu telefonas, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini) (R. D. mobiliojo telefono SIM kortelė), jungėsi prie UAB „Omnitel“ bazinių stočių (celių), veikiančių Palangos mieste. Kolegija atkreipė dėmesį, kad UAB „Srava“ darbuotojai A. V., A. A., V. N., Š. V. patvirtino, kad R. D., kai vyko pirmasis gaisras, UAB „Srava“ teritorijoje matė apie 9 val. V. N. pažymėjo, kad R. D. pro jį praėjo „persigandęs, stresinėje būklėje“. Teismas atkreipė dėmesį, kad R. D. į telefoninius skambučius neatsakė ir būdamas gaisro vietoje, taigi, sutikti su skundų argumentais, kad jis taip elgėsi dėl to, kad bet koks atsakytas skambutis būtų išdavęs jo buvimo vietą, nėra jokio pagrindo.
68. Kaltinimas iš esmės rėmėsi Liudytojo R. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Šis liudytojas teigė 2012 12 10 atvykęs į darbovietę, UAB „Srava“, kur dirbo sandėlininku, matęs, kaip apie 7.45–7.50 val. R. D. padegė sandėlį. Teisiamajame posėdyje R. V. nurodė, kad jis, eidamas persirengti, pamatė R. D., besinešantį „bambalį“ skiediklio. Jie pasisveikinę, paspaudę rankas, R. D. jam pasakęs pasišalinti iš teritorijos, tačiau jis, paėjęs apie 5 min. stebėjo, ką R. D. toliau darys. Matė, kaip R. D. pasilenkė, papylė skiediklio, padegė ir pasišalino už kampo. Po to užsidegė didysis sandėlis. Taip pat nurodė, kad tąkart R. D. padegęs angaro duris „bambalį“ nuo skiediklio paliko prie angaro durų, atvykę šią talpą rado kriminalistai. Tuo metu kartu su juo (R. V.) teritorijoje buvo T. S., M. S. ir S.. Liudytojas paaiškino, kad jis buvo sulaikytas po trečiojo gaisro, buvo įtariamas padegimu ir, prieš sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, nusprendė papasakoti „visą istoriją“, nes jam reikėjo išvažiuoti į Islandiją. Jeigu jį būtų paleidę, jis nieko nebūtų pasakojęs. Viską papasakojo todėl, kad bijojo būti suimtas. Pradėjo kalbėti, kai jam „pasiūlė 10 parų“, o jis nenorėjo prarasti darbo. Nors jo klausinėjo apie trečiąjį gaisrą, jis papasakojo apie pirmąjį, nes pasakydamas, kad matė R. D., suprato, kad bus paleistas. Kriminalistas A. jį parvežė į namus ir jie tą patį vakarą išvažiavo į Palangą, kriminalistas A. jam buvo sakęs kažkur išvažiuoti. Vėliau jis išvyko į Islandiją, iš ten skambino A., sakė, kad jo (R. V.) kažkas ieškojo. A. pasidomėjęs pasakė, kad iš policijos ir teismo jo niekas neieškojo.
69. Teismas R. V. parodymus vertino kritiškai, laikė ne nelogišku manyti, kad įmonės darbuotojas, sumanęs padegti įmonę, tai darytų prieš pat prasidedant darbo valandoms, į darbovietę pradėjus rinktis kitiems darbuotojams, matydamas ir suprasdamas, jog yra stebimas asmens, kuris jį pažįsta, prieš tai su pastaruoju pasisveikinęs, netgi paduodamas jam ranką ir ramiai, be jokio jaudulio, matant kitam žmogui, padegtų įmonės pastatą ir kad tai padaręs talpą nuo degaus skysčio paliktų prie padegto pastato, kad net nebandytų slėpti nusikaltimo pėdsakų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad 2012 12 10, tuo pat metu kaip nurodo pats R. V. UAB „Srava“ teritorijoje buvo ne tik jis bet ir bendrovės darbuotojai T. S. ir M. S., tačiau pastarieji R. D. nematė. T. S. paaiškino, kad jis, sėdėdamas automobilyje, angaro vartus galėjo matyti, bet be R. V., M. S. ir įmonės darbuotojo S. kitų asmenų jis nematė. M. S. nurodė, kad į įmonės teritoriją jie įėjo keturiese – jis, T. S., R. V. ir S., kurio pavardės nepamena, jie matė vieni kitus, kiemas buvo apšviestas, tačiau kitų žmonių, taip pat ir padegėjo, jie įmonės teritorijoje nematė. Teismui kilo pagrįstų abejonių, kaip vienas žmogus iš keturių galėjo matyti padegėją, kuris net nesislapstė, o kiti jo nematė, kad jis, žinodamas, kas padegė angarą, niekam apie tai nepasakojo ir tik jį sulaikius, bei, kaip jis pats nurodė, pradėjus jo klausinėti apie trečiąjį gaisrą, pradėjo pasakoti apie pirmąjį, pasakydamas, jog matė, kaip antrąjį gaisrą sukėlė įmonės direktorius R. D.. Šiame kontekste teismas ypatingai akcentavo liudytojo R. V. tą parodymų dalį, kad jis suprato, jog suėmimas jam nebus skirtas tik tuomet, jei pasakys, kad UAB „Srava“ patalpas padegė R. D.. Teismas taip pat pastebėjo ir tai, kad kalbėdamas apie procesinius veiksmus su juo atlikusį policijos pareigūną, R. V. jį nurodė kaip A. ir laikė tai pagrindu manyti, kad jų santykiai buvo gana familiarūs. Apygardos teismo kolegija vertino, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų R. V. parodymus, todėl šių parodymų nepripažino R. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
70. Tai, kad po gaisro į R. V. namus buvo nuvykusi įmonės finansininkė E. B., teismas nelaikė pagrindu išvadai, jog tokiu būdu R. D. norėjo sužinoti, ar R. V. nenurodė jo kaip asmens, padegusio UAB „Srava“, nes liudytoja E. B. patvirtino, kad važiavo pas R. V. įsitikinti, ar jis tikrai suimtas, klausė, ar reikalingas advokatas, nes jis buvo jų įmonės darbuotojas, be to reikėjo įteikti jam raštą dėl įmonės restruktūrizacijos.
71. Teismas atmetė kaip R. D. kaltę įrodantį faktą, jog ant gaisro vietoje rasto skiediklio dangtelio buvo rasti biologiniai pėdsakai genotipo, sutampančio su R. D. genotipu. Teismas nurodė UAB „Srava“ direktorius turi teisę būti, bet kurioje bendrovės patalpoje ir bet kurioje jai priklausančios teritorijos vietoje, R. D. nurodė, kad jis bendrovėje atlieka aibę darbų, pats rūpinasi prekėmis, pats jas atveža, šiuos jo parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai. Atvirkščiai teismui kilo abejonių, kad asmuo, padaręs neteisėtą veiką, nesistengtų sunaikinti jo kaltės įrodymų, priešingai, juos paliktų įvykio vietoje, taip pat užtikrintas liudytojo R. V. teiginys, kad įvykio vietoje buvo rasta būtent ta talpa nuo skiediklio, kurią prie angaro durų po padegimo paliko R. D., turint omenyje jo neformalius santykius su policijos pareigūnu, kurį jis įvardijo vardu, nurodydamas, kad pastarais jam skambino, liepdamas išvykti po to kai jis buvo paleistas iš suėmimo.
72. Nors byloje esančiuose UAB „Srava“ vaizdo įrašų kaupiklio „Ever Focus EDVRI6D3 apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „Srava“ vaizdo įrašas sustojo 2012 12 05, teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vaizdo įrašas sustojo būtent dėl R. D. įsikišimo ar jo nurodymu. Apibendrinęs byloje pateiktu įrodymus, teismas priėjo išvados, kad apeliacinių skundų argumentai, nurodyti kaip priežastys D. D. padegti UAB „Srava“ turtą ir taip apgaule UAB „Srava“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ turtą, tėra tik prielaidos, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.
73. Teismas taip pat nuodugniai pasisakė ir dėl argumentų, kuriais buvo grindžiama R. D. kaltė organizavus antrąjį gaisrą ir juos atmetė.
74. Teismas pažymėjo jog liudytojo P. M. nurodytas faktas, kad R. D. klausė, kaip draudimo bendrovė elgtųsi, jeigu kiltų antras gaisras, neturėtų būti laikomas keistu, nes– kiekvienam neabejingam ir atsakingam vadovui turi rūpėti įmonės reikalai ir jis, jau būdamas patyręs neigiamų padarinių įmonės atžvilgiu, mąstydamas apie tolimesnę jos veiklą ir perspektyvas, turi visiškai realų pagrindą kelti klausimą, kas bus tokiu atveju, jeigu įmonė ir vėl patirs nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad liudytojas P. M. parodė, jog draudimo kompanijai užbaigus fizinę bendrovės apsaugą, R. D. klausė, ką toliau daryti, skambino dėl to, kad „nuimta“ apsauga. Jis D. D. pasakė, kad patys samdytųsi apsaugą ar atstatytų signalizaciją. Todėl teismas laikė akivaizdžiu faktą, kad R. D. rūpinosi savo bendrove, todėl kaltinti jį, kad jis ėmėsi veiksmų atstatyti signalizaciją bendrovės patalpose būtent ruošdamasis antrajam gaisrui, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties R. D. kaltės įrodymais teismas nelaikė ir liudytojo S. B. parodymų, kad R. D. klausė, ar galios draudimo apsauga be signalizacijos bei liudytojos I. R. parodymų, kad R. D. klausė, kas bus, „jei vėl kas vyktų vėliau“ ir jam buvo paaiškinta, jog tam, kad gauti draudimą, būtina atstatyti signalizaciją. Juo labiau, kad po R. D. klausimo, 2013 01 23 UAB „Srava“ buvo išsiųstas elektroninis laiškas „atstatyti signalizaciją. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad liudytoja I. R. parodė, jog draudimo bendrovė po pirmojo gaisro UAB „Srava“ buvo išnuomojusi vagonėlius, nupirkę kompiuterius, samdė apsaugą. Tai patvirtina R. D. parodymus, kad jis rūpinosi bendrove, stengėsi, kad ji toliau veiktų. Aplinkybę, kad direktorius rūpinosi įmone, teisiamajame posėdyje nurodė ir liudytojas J. T.. Šio liudytojo teigimu, direktorius po gaisro organizavo nesudegusių prekių išvežimą (kad jos nesušaltų), į prekybos centrą buvo išvežta apie 50 palečių, žmonės rizikavo, nes buvo ir kvapas, ir perdanga galėjo užkristi. Liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad R. D. organizavo nesudegusių prekių „gelbėjimą“, buvo „išgelbėta“ prekių už 40 000 Lt. Teismas konstatavo jog duomenų, kurių pagrindu R. D. veiksmus atstatant signalizaciją būtų galima vertinti kaip „desperatiškus“, byloje nėra, todėl šis skundų argumentas atmetė kaip nepagrįstus.
75. Teismas konstatavo, kad iš byloje tarnybiniame pranešime dėl V. L., K. K. išklotinių analizės bei R. D. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautos informacijos analizės nurodytų duomenų, taip pat iš papildomame telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad R. D., K. K. ir V. L. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d. bendravo tarpusavyje. Tačiau vertino, jog šie duomenys neįrodo, kad minėtų asmenų bendravimas tarpusavyje vyko planuojant, organizuojant ir koordinuojant nusikalstamą veiką, nes buvo užfiksuotas tik šių asmenų bendravimo mobiliojo ryšio telefonais faktas, pokalbių turinys neužfiksuotas. R. D. paaiškino, kad jie su K. K. buvo kaimynai, bendraudavo tarpusavyje, švęsdavo vaikų gimtadienius ir kitas šventes, be to, K. K. įmonė užsiėmė įvairių paslaugų teikimu, todėl jis, sugedus internetui ar kavos aparatui kreipdavosi į K. K.. Tai, patvirtino ir K. K.. Jis taip pat patvirtino, kad buvo problemų su R. D. kompiuteriu, todėl R. D. prašė jo atvažiuoti. Nurodė, kad ne kartą yra remontavęs ir R. D. kavos aparatą. Aplinkybę, kad K. K. įmonė – UAB „My Service LT“ užsiėmė įvairių paslaugų teikimu, įskaitant ir kompiuterių bei kavos aparatų remontą, ir iš tikrųjų teikė šias paslaugas UAB „Srava“, patvirtino ir byloje pateiktos PVM sąskaitų faktūrų kopijos bei duomenys apie UAB „My Service LT“ veiklą. Teismas priėjo kategorišką išvadą, jog duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. D. buvo susijęs su V. L. atvykimu į Telšius, byloje nėra.
76. Teismas taip pat atmetė ir argumentą, kad R. D. parūpino UAB „Srava“ rastų plastikinių talpų nuo mineralinio vandens „Tichė“, kurios buvo pirktos antrojo gaisro išvakarėse ir kuriose buvo rasta benzino. Teismas rėmėsi R. D. paaiškinimais, kad dėl to, jog po pirmojo gaisro įmonėje neliko vandens, nes nudegė vamzdžiai, geriamąjį vandenį reikėjo atsivežti. Grįžus iš Norvegijos sūnui ir atvažiavus pas jį į bendrovę, jis pasiuntė sūnų į parduotuvę nupirkti vandens ir parvežtą vandenį išdalino po vagonėlius. Taip pat paaiškino, kad bendrovėje prieš gaisrą buvo tonos degių skysčių, prieš gaisrą degūs skysčiai į bendrovę specialiai nebuvo vežami. Netikėti minėtais parodymais teismas nematė pagrindo laikė neabejotinu, kad visiems žmonėms geriamas vanduo yra būtinas ir natūralu, kad įmonės vadovas rūpinasi savo darbuotojais, o byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. D. pats būtų išpylęs iš talpų mineralinį vandenį ir į jas pripylęs benzino ar būtų liepęs tai padaryti kitiems asmenims. Konstatavo, kad ir pastaroji aptarta aplinkybė neįrodo R. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
77. Teismas konstatavo jog nepasitvirtino ir kaltinimai K. K., kuris buvo kaltinamas padėjęs D. D. padaryti nusikalstamą veiką, sukurstęs V. L., už atlygį, duodamas pinigų automobiliui nusipirkti ir palenkęs jį, padaryti nusikaltimą, perdavęs pastarajam nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus dėl padegimo, kuriuos neva vykdydamas V. L. laikotarpiu nuo 2013 01 31, 18.36 val. iki 2013 02 01 3.37 val., pateko į UAB „Srava“ teritoriją, kur padegė šios bendrovės patalpas.
78. Teismas rėmėsi paties K. K. parodymais, kad tarp jo ir R. D. kalbos apie UAB „Srava“ padegimą nebuvo, jų bendravimas nebuvo suintensyvėjęs, jis buvo toks, kaip įprasta, paaiškino, kad V. L. pažįsta, pastarasis yra buvęs jo namuose. Nurodė, kad V. L. Telšiuose pirkdamas automobilį „VW Golf“, iš jo skolinosi pinigų, o kai neteko teisės vairuoti transporto priemones, jie susitarė, kad automobilį perleis jam (K. K.). Taip pat nurodė, kad V. L. automobilius pirko ne kartą, juos suremontuodavo ir parduodavo. V. L. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis ir K. K. pažįstami, nes buvo kaimynai. Nurodė, kad jis nuo jaunystės remontuodavo automobilius, tąkart jo kelionės į Telšius tikslas buvo įsigyti automobilį. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų, jog K. K. būtų sukurstęs V. L. padaryti nusikalstamą veiką. K. K. kaltė apeliaciniuose skunduose iš esmės grindžiama tarnybiniame pranešime dėl V. L. ir K. K. telefoninių pokalbių išklotinių analizės bei R. D. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautos informacijos analizės nurodytais duomenimis kurie kolegijos nuomone, tik patvirtino patį išteisintųjų bendravimo telefonu faktą, tačiau jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas neįrodė ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. K.
79. Teismas pažymėjo, kad V. L. kaltė buvo grindžiama tuo, kad po antrojo UAB „Srava“ kilusio gaisro netoli šios bendrovės teritorijos buvo rastos pirštinės su V. L. genotipu, pastarasis buvo sulaikytas netoli nuo UAB „Srava“ teritorijos, taip pat liudytojų, policijos pareigūnų A. M. ir R. M. parodymais, kad neva V. L. neoficialios apklausos metu papasakojo, kad už 5 000 Lt buvo pasamdytas padegti „kioskelį“, tačiau atvykęs į vietą pamatė, kad reikės padegti „Senukus“.
80. Teismas konstatavo, jog nors byloje nustatyta, kad V. prieš antrąjį UAB „Srava“ kilusį gaisrą buvo atvykęs į Telšius, tačiau nepaneigta, kad jo atvykimo tikslas buvo nusipirkti automobilį, kurį jis iš tikrųjų įsigijo, kolegijos įsitikinimu, neįrodyta, kad būtent V. L. 2013 02 01, apie 3.37 val., padegė UAB „Srava“ patalpas. Pats V. L. parodė, kad jis, nusipirkęs automobilį, ne kartą vartojo alkoholinius gėrimus, todėl ne viską prisimena. Nurodė, kad po to, kai už automobilio vairavimą esant neblaiviam, pareigūnai iš jo atėmė automobilį, jis norėjo važiuoti į namus traukiniu, tačiau traukinys jau buvo išvykęs, todėl jis, gavęs informacijos, kad gali pernakvoti „Brančoje“, ėjo jos ieškoti. Kol rado „Brančą“, buvo nuėjęs i degalinę, ten nusipirko cigarečių, taip pat buvo picerijoje, ten prašė telefono, kad galėtų prisiskambinti ir skambino tiems, kurių numerius prisiminė. Eidamas ieškoti „Brančos“, pasiskambinti buvo užėjęs ir į parduotuvę. Dėl pirštinių paaiškino, kad jos galėjo likti jo automobilyje, o automobilis buvo paliktas neužrakintas, taigi pirštines galėjo paimti, bet kuris asmuo. Į pateiktus klausimus atsakė, kad pareigūnams „atvirai“ nieko nepasakojo, o įsigytų automobilių anksčiau savo vardu neregistruodavo, nes turi skolų ir antstoliai vykdo jų išieškojimą. Automobilį „VW Golf“ savo vardu jis registravo tik dėl to, kad priešingu atveju nebūtų galėjęs jo atsiimti iš saugojimo aikštelė. Teisėjų kolegija vertino, kad byloje surinkti duomenys V. L. parodymų nepaneigia, priešingai, juos patvirtina. VĮ „Regitra“ pateikti duomenys patvirtina, kad V. L. 2013 01 30 Telšiuose įsigijo automobilį „VW Golf“, kurį kitą dieną po įsigijimo Telšių mieste vairavo būdamas neblaivus (nustatytas 1,7 promilės neblaivumo laipsnis), todėl automobilis iš jo buvo paimtas. Liudytojai B. V., D. B., B. Z., R. V., V. S. patvirtino, kad skolino telefoną rusakalbiam vyrui, kuris buvo „užbaliavojęs“, taip pat nurodė, kad vyras buvo apsirengęs tvarkingai, joks specifinis kvapas – vaitspirito, benzino ar dūmų – nuo jo nesklido. Specialisto išvadoje Nr. 140-(990)-IS1-3082 konstatuota ne tik tai, kad ant tirti pateiktų juodos spalvos pirštinių, paimtų 2013 02 01 apžiūrint įvykio vietą rastas ne tik biologinių pėdsakų genotipas sutampantis su V. L. genotipu, bet ir sumaišyti ne mažiau kaip dveji biologinių pėdsakai teismas konstatavo, jog neatmetama, kad V. L. pirštinėmis galėjo pasinaudoti kitas asmuo, juo labiau, kad iš V. L. paimtame automobilyje buvo likę jo daiktų. To, kad V. L. buvo sulaikytas netoli UAB „Srava“ teritorijos, teismas taip pat nelaikė jo kaltės įrodymu, nes iš bylos duomenų buvo matyti, kad V. L. Telšių mieste nesiorientavo. Šią aplinkybę be kita ko nurodė ir liudytojas, policijos pareigūnas R. M., paaiškindamas, kad V. L. nesiorientavo Telšių mieste, nežinojo, ar čia miestas, ar kaimas. Pastebėtina ir tai, kad liudytojas V. V. parodė, jog prie UAB „Srava“ šiaurinėje tvoros pusėje buvo rasti dviejų asmenų avalynės pėdsakai, tačiau kokių asmenų šie pėdsakai, byloje nenustatyta, V. L. sulaikytas vienas. Be to, liudytojas A. M. parodė, kad iš teritorijos vedė pėdsakai „greičiausiai guminių batų“, o V. L. buvo sulaikytas apsiavęs ne guminiais batais. Todėl kolegija sprendė, jog V. L. kaltė neįrodyta
81. Kolegija sutiko su prokuroro skundo teiginiu, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, tačiau konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų išteisintųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, o grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis negalima.
82. Apeliacinės instancijos nuosprendį išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą paliko galioti ir Lietuvos Aukščiausias teismas.
83. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių turiniu ir išvadomis dėl kaltinamųjų veiksmų, teismas šioje byloje pažymi, jog remiantis baudžiamosios bylos medžiaga ir teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis nėra abejonių, kad žala ieškovo turtui buvo padaryta tyčiniais veiksmais sukėlus 3 gaisrus, kad sukeliant pirmąjį gaisrą buvo pasinaudota raktais nuo pastatų, antrojo gaisro atveju į teritoriją buvo patekta per skylę tvoroje, o į pastatus įsilaužta, trečiojo gaisro aplinkybės baudžiamojoje byloje išsamiau netirtos baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.
84. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog buvo veikiama asmenų, kurie buvo gerai susipažinę su UAB „Srava“ veikla, pastatų išsidėstymu, žinojo apie jose esančias degias medžiagas, galimai veikė UAB „Srava“ darbuotojų padedami, tačiau baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, o tiksliau jų nebuvimas neleidžia kitaip, nei tai padaryta nuosprendžiuose vertinti pateiktus įrodymus, dėl R. D. dalyvavimo sukeliant gaisrus, nes ir vertinant minėtoje byloje surinktus įrodymus ne iš baudžiamojo proceso pozicijų, o remiantis civiliniame procese taikytina tikėtinumo taisykle labiau tikėtina, jog pats R. D. nepadegė jo vadovaujamos bendrovės patalpų (pirmojo gaisro atveju) ir neorganizavo padegimo (antrojo gaisro atveju) dėl trečiojo gaisro įtarimai iš viso niekam nebuvo pareikšti, o baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta. Pažymėtina, jog apibendrinant kaltinimuose D. D. pateikiamą įvykių seką ir jo veiksmų eigą juose nurodytos aplinkybės prieštarauja sveikai logikai. Netgi atmetus R. D. teiginius, jog įmonė 2012 metais pradėjo atsigauti generavo 400 000 Lt pelną, bankas buvo atidėjęs mokėjimus pagal paskolas ir jam nebuvo jokio reikalo, tokiu drastišku būdu išspręsti verslo finansines problemas ir darant prielaidą, kad bendrovės vadovas buvo tokiu būdu (gaisrų pagalba) nusprendęs veikti, akivaizdu, kad jis turėjo visas galimybes savo išsikeltus tikslus pasiekti ir atjungdamas priešgaisrinę signalizaciją ar imituodamas jos gedimą, turint omenyje bendrovės sandėliuose saugomų itin degių medžiagų kiekį, sukeldamas vieną gaisrą. Todėl savaime kyla klausimas kam D. D. turint visas sąlygas viską atlikti pačiam būtų reikėję pritraukti pašalinius asmenis vieno, iš kurių (vykdytojo V. L. iš Vilniaus) jis net nepažinojo, rizikuojant, kad gali nutekėti informacija jiems atsisakius padėti. Juolab neįtikėtina, kad jis būtų sukėlęs gaisrą prieš pat darbo pradžią, teritorijoje esant dar keturiems asmenims.
85. Taip pat pažymėtina, jog tyrimas baudžiamojoje byloje apsiribojo viena įvykių versija, įtarus, kad tik R. D., kuriam sus sutuoktine priklausė bendrovės akcijos, kuris tuo metu buvo jos vadovas turėjo motyvą tokiu būdu sunaikinti bedrovės turtą ir gauti draudimo išmoką, tačiau nebuvo išsamiai patikrinti kiti byloje buvę duomenys. Pavyzdžiui liudytojai baudžiamojoje byloje J. T., G. P., M. D. davė parodymus apie tai, kad R. V. konfliktavo su R. D., kalbėjo, kad UAB „Srava“ degs. Įtarimai R. V., po to kai jis sulaikytas nebuvo pareikšti, jam vieninteliam paliudijus, jog matė R. D. padegant bendrovę, ką paneigė kiti tuo metu teritorijoje buvę liudytojai. Tuo tarpu M. D., duodamas parodymus baudžiamojoje byloje buvo nurodęs, kad pas jį R. V. 2012 m. žiemą buvo atvykęs su dviem nepažįstamais rusiškai kalbančiais vyrais, kurie siūlė M. D. už atlyginimą „atsiskaityti“ su savo priešu R. D..
Dėl kitų draudimo sutartyje įvardintų draudėjo pareigų pažeidimų
86. Akivaizdu jog abi ginčo sutartys tiek Turo draudimo sutartis, tiek Verslo nutrūkimo sutartis yra susietos tarpusavyje tokiu būdu, jog draudimo išmokos mokėjimas pagal Verslo draudimo sutartį numatytas tik įvykus Turto draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui. abi sutartis sudarytos kartu, tą pačią dieną. Be to jos susietos tokiu būdu, kad verslo draudimo sutartis yra priklausoma nuo Turto raudimo sutarties sąlygų.
87. Tai akivaizdžiai matyti iš Verslo draudimo sutarties nuostatų 13.1. punkto Draudimo taisyklių 19 punkto nuostatų numatančių, jog Draudikas apdraudžia gamybos (verslo) nutrūkimo finansinius nuostolius, jei Draudėjo įmonė turėjo nutraukti sutartyje nurodytą gamybą (verslą) dėl Draudėjo turto, esančio sutartyje nurodytoje draudimo vietoje, sunaikinimo, sugadinimo, praradimo ar dingimo, nulemto draudžiamųjų įvykių, nurodytų Draudėjo turto draudimo. Remiantis Draudimo taisyklių 32 punktu - jei nutraukiama ar baigia galioti pagal Draudimo taisyklių Nr. 004 apdrausto turto draudimo sutartis, kuria apdraustas galintis daryti įtakos gamybos (verslo) nutrūkimui turtas, pagal šias taisykles sudaryta Verslo nutrūkimo draudimo sutartis taip pat pasibaigia (panaši nuostata ir Draudimo taisyklių 43.3 p.);
88. Draudimo liudijime Nr.00028753 tarp papildomų sąlygų numatytos ginčui spręsti aktualios šios sąlygos: 6 punkte numatyta sąlyga, kurioje numatyta, jog draudikui sudarant draudimo sutartį nustačius, kad ne visose draudžiamose patalpose yra įrengta priešgaisrinė signalizacija draudėjas privalo iki 2018 08 15 įsirengti priešgaisrinę signalizaciją visose jam priklausančiose nuosavybės teise ar nuomojamose patalpose bei prijungti ją prie saugos tarnybos pulto. Neįvykdžius šio reikalavimo nustatyta frančizė ugnies rizikai 20 procentų, bet ne mažiau nei 100 000 Lt arba 28 962 EUR, 7 punkte konstatuota, jog draudėjas yra susipažinęs, kad neveikianti ar su gedimais esanti signalizacija yra laikoma rizikos padidėjimu ir draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją mažinti jei signalizacijos neveikimas ar gedimas turėjo įtakos nuostolių dydžiui. Draudimo liudijime taip pat nurodyta, jog turto draudimo sutarties dalimi yra Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklės Nr. 004 (toliau - Taisyklės).
89. Taisyklių 40-54 punktuose suformuluotos draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos. Taisyklių 40 punkte numatyta pareiga draudėjui laikytis saugumo reikalavimų nurodytų Taisyklių 92-147 punktuose, nurodymų draudėjui dėl draudimo rizikos mažinimo ir saugumo priemonių, nustatytų draudimo sutartyje.
90. Taisyklių 49.1 punkte numatyta, jog įvykus įvykiui, kuris pagal Taisykles gali būti pripažintas draudžiamuoju draudėjas privalo imtis jam prieinamų protingų priemonių sumažinti galimą žalą (gelbėti apdraustą turtą, užkirsti kelią nuostoliams arba juos sumažinti), laikydamasis draudiko nurodymų jeigu pastarasis davė tokius nurodymus. Šiame punkte taip pat numatyta, jog draudiko pareiga atlyginti draudėjui būtinas ir protingas išlaidas jo turėtas mažinant žalą ar vykdant draudiko nurodymus neatsižvelgiant į tai, kad atitinkamos priemonės nedavė teigiamo rezultato.
91. Taisyklių 49.2 punkte numatyta draudėjo pareiga apie gaisrą tuoj pat pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
92. Taisyklių 49.3 51, 54 punktai įpareigojo draudėją atlikti visus būtinus veiksmus, siekiant nustatyti įvykio aplinkybes ir už žalą atsakingus asmenis. Padėti draudikui ir kompetetingoms institucijoms nustatyti įvykio priežastis ir aplinkybes. Pateikti draudikui visus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes, pasekmes ir nuostolių dydį.
93. Taisyklių 82 punkte nustatyta, jog draudimo išmoka nemokama jeigu: draudėjas bando suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie įtakos draudžiamojo įvykio priežastims arba draudimo išmokos dydžiui nustatyti (82.1punktas) arba jeigu įvykis yra vienas iš nedraudžiamųjų įvykių įvardintų Taisyklių 82.2 punkte. Pažymėtina kad be bendrųjų minėtame punkte įvardintų nedraudžiamųjų įvykių numatytų 82.2 punkte Taisyklių 85, 85.1-85.13 punktuose buvo numatyta visa eilė atvejų kai draudikui suteikiama teisė mažinti draudimo išmoką arba iš viso jos nemokėti. Tame tarpe jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios (Taisyklių 85.1 punktas); Jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo, jei tai atskirai aptarta draudimo sutartyje (85.2 punktas); Jeigu draudėjas apie gaisrą nedelsdamas nepranešė priešgaisrinei tarnybai (85.7 punktas); Jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų priemonių ją sumažinti arba jos išvengti kaip nustatyta Taisyklių 49.1 punkte (85.10 punktas); jei draudžiamojo įvykio metu netinkamai veikė arba neveikė draudimo sutartyje ar prašyme dėl draudimo sutarties sudarymo nurodytos konkrečios apsaugos priemonės, jeigu draudėjas apie šias aplinkybes žinojo ar turėjo žinoti.
94. Taisyklėse taip pat įvardijami saugumo reikalavimai, kurių privalo laikytis draudėjas. Nurodyta, jog draudėjas privalo užtikrinti, kad visi, jo žinioje esantys asmenys tinkamai laikytųsi Taisyklėse numatytų draudimo riziką mažinančių reikalavimų, draudimo vietoje (92 punktas). Draudėjui žinant ar turint pareigą žinoti, kad gali būti padaryta žala apdraustam turtui, dera imtis apdrausto turto apsaugos (Taisyklių 94 punktas). Kilus gaisrui užkirsti kelią ugnies plitimui, uždaryti duris, langus, ugniai atsparias duris, liukus (Taisyklių 95 punktas). Taisyklių 106 punktas numatė jog sandėliuojant atsargas teritorijoje būtina atsižvelgti į jų degumą ir saugius sandėliavimo atstumus, siekiant apriboti galimybę plisti gaisrui. Degios atliekos turi būti šalinamos iš gamybinių patalpų kiekvieną dieną pasibaigus darbo dienai ar pamainai. Degios atliekos turi būti laikomos saugiu atstumu ugniai atspariose talpyklose.
95. Draudimo polise buvo numatyta, jog Taisyklių (draudimo sutarties) kontekste Draudėju yra laikomi: direktoriai, valdybos nariai, padalinių vadovai, vyr. finansininkas bei asmenys, atsakingi už priešgaisrinę ir turto saugą. Todėl tik šių asmenų veiksmai pažeidžiant ginčo sutartis kvalifikuotini kaip sutarties pažeidimai. Kitų darbuotojų veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui ir jos dydžiui vertintini per Taisyklių 49.3 51, 54 punktų įpareigojančių draudėją atlikti visus būtinus veiksmus, siekiant nustatyti įvykio aplinkybes ir už žalą atsakingus asmenis. Padėti draudikui ir kompetetingoms institucijoms nustatyti įvykio priežastis ir aplinkybes. Pateikti draudikui visus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes, pasekmes ir nuostolių dydį, prizmę, o ne taikant CK nuostatas reguliuojančias atsakomybe delikto atvejais.
96. Pažymėtina, jog šiuo atveju Draudėjas ne visada laikėsi bendrųjų teisingumo protingumo, sąžiningumo reikalavimų įtvirtintų CK 1.5 straipsnio 1 dalyje, kurių privalo laikytis visi civilinių teisinių santykių subjektai įgyvendindami savo teises bei atlikdami savo pareigas, tame tarpe ir vykdydami sutartis, bei CK 2.200 straipsnio 2 - 4 dalyse numatytų šalių bendradarbiavo ir kooperavosi, sutarties vykdymo kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu reikalavimų bei reikalavimų dėti maksimalias pastangas, kokių tokiomis aplinkybėmis būtų ėmęsis protingas asmuo, tam, kad sutarties sąlygas įvykdyti.
97. Prie tokių bendrųjų atsargumo reikalavimų nesilaikymo faktą patvirtinančių aplinkybių priskirtina aplinkybė, kad draudėjo patalpose nuo 2012 12 05, kelios dienos prieš pirmąjį gaisrą neveikė vaizdo kameros, kurios nustojo veikti ne dėl techninių priežasčių, o buvo išjungtos, taip pat tas faktas, kad, vaizdo kameras valdanti sistema buvo parduotuvės vadovo A. M. kabinete, į kurį galėjo patekti, bet kuris bendrovės darbuotojas. Ieškovo darbuotojai negalėjo paaiškinti kodėl kameros nebuvo įjungtos keletą dienų. Tuo tarpu jei jos būtų veikusios didelė tikimybė, jog būtų užfiksavusios gaisrą sukėlusius asmenis ir jų veiksmus ir galimai būtų išvengta antrojo ir trečiojo gaisrų.
98. Atsakovas teigia, jog ieškovas pažeidė Taisyklių 34 punktą, nes draudimo rizikos padidėjimu, be kita ko, laikomas saugos ir priešgaisrinės saugos būklės pablogėjimas, t. y. kai neveikia ar nenaudojamos priešgaisrinės ar saugos priemonės, kurios draudikui buvo nurodytos kaip įrengtos, pateikiant informaciją prieš sudarant draudimo sutartį, dėl kurio draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį, mažinti draudimo išmoką arba visai jos nemokėti, jeigu draudžiamojo įvykio ar nuostolio atsiradimo padidėjimo priežastis yra Draudikui nepraneštos aplinkybės, padidinusios draudimo riziką.
99. UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės akte dėl 2012-12-10 gaisro buvo užfiksuota, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema veikė netinkamai, kas tiesiogiai įtakojo padarytus nuostolius. Akte surašytame dėl antrojo gaisro buvo užfiksuota, kad Pastato Nr. 6 administracinėse patalpose (2 aukštas) ir pastato Nr. 5 pakrovimo / iškrovimo patalpose nėra gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos daviklių. Pagal UAB „Joringė“ duomenis, po pirmojo gaisro atliktas centralės ir objektinio radijo siųstuvo remontas, detektorių vietos nekeistos. UAB „GRIFS AG“ nurodė, kad Draudėjo administracinėse patalpose gaisrinės apsaugos sistema iš viso nebuvo sumontuota.
100. Trečiojo gaisro ekspertizės akte užfiksuota, kad gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema nebuvo atstatyta po 2013-02-01 gaisro, todėl neveikė, jame buvo sumontuota tik vietinė gaisro signalizacija, todėl net ir tuo atveju, jei gaisro signalizacija būtų veikusi, signalas vis tiek nebūtų perduotas į saugos tarnybos centrinį stebėjimo pultą.
101. Turto draudimo polise informacijos apie apdraustą turtą skiltyje taip pat nurodoma, kad fizinę objektų apsaugą vykdo saugos tarnybos darbuotojai, o turto apsaugos signalizacija pajungta į saugos tarnybos pultą. Tačiau įvykių tyrimo metu UAB „GRIFS AG“ atstovai nurodė, kad draudėjo objektų apsaugos sistemos priežiūrą atlieka UAB „Joringė“, o UAB „GRIFS AG“ Draudėjo patalpų atidarymo/uždarymo kontrolės nevykdo ir savo monitoringo programoje šių įvykių nefiksuoja, o UAB „Joringė“ nurodė, kad dalyje draudėjui priklausančių patalpų buvo įrengta vietinė apsaugos signalizacija, esant įsilaužimui signalas į centrinio stebėjimo pultą nebuvo perduodamas, nors ieškovo patalpose buvo visos techninės galimybės apsaugos signalizaciją prijungti prie apsaugos tarnybos centrinio pulto, tačiau Ieškovo darbuotojas, atsakingas už priešgaisrinę bei turto saugą, po pirmojo gaisro nurodė, kad toks prijungimas nėra būtinas.
102. Jau minėtuose, po gaisrų bendrovėje surašytuose UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės aktuose užfiksuoti tokie priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimai, galėję turėti tiesioginės įtakos gaisrų pasekmėms ir nuostoliams: Sandėlyje, kuriame buvo vienas iš pirmojo gaisro židinių, nebuvo įrengti automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai, pastate taip pat nebuvo įrengti ir gaisriniai ekranai, nebuvo įrengtas priešgaisrinis vandentiekis; Prekybos centro pastate, kuriame buvo du antrojo gaisro židiniai, nebuvo įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema, pažeisti linijinių optinių dūmų detektorių įrengimo reikalavimai; Sandėliuose taip pat neįrengta stacionari gaisro gesinimo sistema. Dalis priešgaisrinės signalizacijos nebuvo pajungta į apsaugos tarnybos pultą, pastatų fizinės apsaugos draudėjo teritorijos viduje apsaugos tarnybos darbuotojai taip pat nevykdė. Tam tikrą laiko tarpą fizinė apdrausto turto apsauga iš išorės buvo vykdoma tik draudiko užsakymu.
103. 2012 metais atnaujinant tarp šalių sudarytas turto ir kitų rūšių draudimo sutartis, draudikas atlikęs apdraudžiamo turto patikrą nustatė, kad pastatuose nėra įdiegtos visos reikalaujamos priešgaisrinės ir apsaugos sistemos, 2012 07 15 draudėjas buvo informuotas, kad draudimo sutartys sudaromos su sąlyga, kad draudėjas susitvarkys su priešgaisrinės apsaugos įrengimu. Po ko draudėjo vadovas buvo informavęs draudimo brokerį, kad Telšiuose esančiuose pastatuose priešgaisrinė signalizacija buvo įrengta, tačiau kaip parodė tyrimai, atlikti po gaisrų, šie ieškovo vadovo teiginiai neatitiko tikrovės, kas rodo, jog draudėjas nebuvo nesąžiningas iki galo nepateikė visos informacijos apie galimas draudimo rizikas.
104. Taip pat nustatyta, jog bendrovėje tiek priešgaisrinės tiek apsaugos signalizacijos pultai buvo prieinami taip neapibrėžtam skaičiui asmenų tokios išvados teismas priėjo vadovaudamasis tuo, jog baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad išvakarėse, kai įvyko antrasis gaisras, signalizacija buvo įjungta 18.36 val. ir tą patį vakarą 21.45 val. vėl išjungta, kas sudarė papildomas galimybes į pastatą, kuriame įvyko antrasis gaisras patekti jo sukėlėjams. Gaisras užfiksuotas 2013-02-01 03.39 val. būtent tose patalpose, kuriose signalizacija buvo išjungta. Papildomai pažymėtina ir tai, kad po pirmojo gaisro UAB „Joringė“ darbuotojai, kurie atliko apsaugos ir priešgaisrinės sistemos remontą, įmonės darbuotojo, atsakingo už priešgaisrinę ir turto saugą, J. T. klausė, kodėl apsaugos signalizacija nėra pajungiama į apsaugos tarnybos pultą, nes egzistavo visos techninės galimybės tą padaryti. Tačiau, J. T. nurodė, kad toks pajungimas nėra būtinas, o apklausiamas R. D. nurodė, kad jo tikslas po pirmojo gaisro buvo atstatyti signalizaciją į tokią padėtį, kuri buvo iki gaisrų, nors jam turėjo būti aišku, jog tokiu būdu didinama rizika, kad pašaliniai asmenys gali patekti į pastatus. Vėlesnių apklausų metu pats J. T. patvirtino, kad po apsaugos sistemos remonto buvo įvestas senasis apsaugos kodas, kurį tikėtina žinojo ir pirmąjį gaisrą sukėlę asmenys. Nepateisina tokio elgesio ir ieškovo nurodyti argumentai neva prieš pat antrąjį gaisrą pakeisto kodo negalėjo naudoti, nes nebūtų galėję į teritoriją patekti darbuotojai (sandėlininkai). Teismas pastebi, jog esant situacijai, kai bendrovėje jau buvo sukeltas vienas gaisras, kurio aplinkybės aiškiai rodė, jog gaisro sukėlėjams galimai talkino įmonės darbuotojai, toks elgesys nepateisinamas ir neatitinka protingumo rūpestingumo standartų. Atsargus ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje imtųsi visų jam prieinamų atsargumo priemonių, pavyzdžiui ne tik pakeistų kodą, bet ir sumažintų jį žinančių darbuotojų skaičių, pavestų signalizacijos įjungimą ir atjungimą vienam darbuotojui, kuriuo visiškai pasitiki ir t.t.
105. Atsakovas nurodė, jog draudėjas bandė suklaidinti draudiką įvykių tyrimo metu ir rėmėsi UAB „Klaipėdos Netas“ siurvejerio 2013-07-25 apžiūros raporte 72 suformuota išvada, padaryta apžiūrėjus Draudėjo sandėlį, kad po pirmojo gaisro, kad sandėlio stelažuose buvo sandėliuojamas mažesnis durų ir putų polistirolo kiekis, mažiau nei 2118 vnt. durų ir 3197 vnt. polistirolo nei nurodyta UAB Srava 2013 01 28 sąraše, draudiko apklaustas R. D. taip pat nurodė, kad durys ir putų polistirolas buvo sandėliuojamas tik stelažuose, praėjimuose prekių nebuvo. Atsakovas nurodė, kad draudėjas pateikė minėtų durų įsigijimo ir įvežimo į Lietuvą dokumentus, tačiau neįrodė, kad visos šios durys buvo saugomos sudegusiame sandėlyje. Taip pat nurodė, jog draudėjas iki šiol nėra pateikęs draudikui Turto draudimo taisyklių 54.2-54.4 punktuose numatytų dokumentų, kurie pagrįstų tikslų sandėlyje buvusių prekių kiekį ir jų kainą, nes kaip nurodė ieškovas, tiek popieriniai dokumentai, tiek elektroninės laikmenos, kuriose buvo duomenys apie inventorizuotas prekes ir jų vertes, prekių pirkimo duomenys, sudegė gaisrų metu. Pirmojo gaisro metu buvo padegtas ne tik sandėlis bet ir administracinės patalpos, kuriose buvo saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai, antrojo gaisro metu taip pat buvo padegti laikini draudiko pastatyti vagonėliai, kuriuose buvo vykdomos administracinės draudėjo funkcijos ir saugomi dokumentai. Draudikas tvirtino, jog buvo pasirenkamos vietos, kuriose saugoti draudėjo dokumentai ir taip, buvo siekiama sunaikinti įrodymus apie draudėjo turėtas prekių atsargas. Akivaizdu, jog dėl dokumentų neišsaugojimo yra ir paties draudėjo kaltė netinkamai juos saugant, nesiimant jokių saugumo priemonių net ir po pirmo gaisro, pavyzdžiui dokumentus saugant laikmenose už teritorijos ribų. Draudimo taisyklių 35 punkte numatyta jog draudėjas privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pastarųjų 3 metų inventorizacijos duomenys, finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti saugomi, taip pat turi būti padarytos patvirtintos jų kopijos ir saugomos atskirai nuo originalų, kad nebūtų sunaikintos. Sutiktina su atsakovo teiginiu jog šio Taisyklių reikalavimo nesilaikymas, sąlygos nevykdymas traktuotinas esminiu draudimo sutarties sąlygų pažeidimu.
106. Be to, byloje nustatyti faktai leidžiantys teigti, jog juos (faktus) žinodamas draudikas turto draudimo sutarčių iš viso nebūtų sudaręs tai faktai, nustatyti toliau įvardijamais, įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais.
107. 2012 10 08 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad tuometinis draudėjo vadovas R. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad 2007– 2008 metų laikotarpyje, veikdamas juridinio asmens UAB „Srava“ naudai ir interesais, eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti UAB „Srava“, priimti sprendimus, jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Srava“ buhalterinę apskaitą, o pats draudėjas UAB „Srava“ pripažintas kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. 2013 01 21 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu UAB „Srava“ paskirtą bausmė - bauda padidinta, likusioje dalyje nuosprendis paliktas galioti.
108. Vilniaus apygardos teismo 2015 08 21nuosprendžiu R. D. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje (nuosprendis paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 12 30 nutartimi) už tai, kad būdamas UAB „Srava“ direktoriumi ir su kitos, realiai veiklos nevykdančios bendrovės direktoriumi veikdamas bendrininkų grupe, tyčia sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu pagamino netikrus dokumentus ir apgaule UAB „Srava“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą, taip pat veikdamas kartu su minėtos realiai veiklos nevykdančios bendrovės direktoriumi, pastarajam pateikus UAB „Srava“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „Srava“ suteiktas reklamos paslaugas laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23, UAB „Srava“ jas apmokėjus, panaudojo šiuos žinomai suklastotus netikrus dokumentus, įtraukiant juos į UAB „Srava“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas už 2009 m. liepos – gruodžio mėn., 2010 m. vasario, gegužės, liepos – gruodžio mėn., 2011 m. sausio – vasario, balandžio, birželio – lapkričio mėn., padidinus paslaugų pirkimo PVM 153 055,40 Lt sumai bei šias deklaracijas 2009-08-24, 2009-09-25, 2009-10-26, 2009-11-25, 2009-12-28, 2010-01-25, 2010-03-25, 2010-06-28, 2010-08-25, 2010-09-27, 2010-10-25, 2010-11-25, 2010-12-27, 2011-01-25, 2011-02-25, 2011-03-25, 2011-05-25, 2011-07-25, 2011-08-25, 2011-09-26, 2011-10-25, 2011-11-25, 2011-12-27, pateikė Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip apgaule UAB „Srava“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą bei valstybės biudžetui padarė didelę nurodyto dydžio žalą ir šiais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje. R. D. minėtu nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „Srava“ turtą, veikė bendrininkų grupe ir pasisavino didelės vertės UAB „Srava“ turtą 887 615, 40 Lt, laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 pateikdamas apmokėti UAB „Srava“ buhalterijai netikrus dokumentus 887 615,40 Lt sumai, pagal kuriuos minėta suma buvo pervesta į jo bendrininko vadovaujamos bendrovės sąskaitą, vėliau išgryninti ir bendrininkų pasidalinta, iš kurių D. D. D. atiteko 754 473, 09 Lt. Minėtu nuosprendžiu R. D. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Srava“ buhalterinę apskaitą.
109Taigi, sutiktina su atsakovu, kad šie faktai nustatyti įsiteisėjusiuose nuosprendžiuose leidžia teigti, jog draudėjas tyčia nuslėpė nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes ir tuo pačiu tyčia pateikė klaidingą informaciją, kuri galėjo nulemti draudiko sprendimą sudaryti sutartį ar nustatyti draudimo sąlygas, kas pagal Taisyklių 61.5 punktą įgalina draudiką nemokėti draudimo išmokos, nes minėtais nuosprendžiais nustatyti apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir vadovo sukčiavimo pasisavinant bendrovės turtą faktai leidžia teigti, kad ir prieš sudarant draudimo sutartį draudėjo teikti duomenys apie įmonės ekonominius rodiklius, balansus ir kitas finansines ataskaitas, kuriais buvo remtasi sudarant draudimo sutartis, buvo neteisingi.
110. Baudžiamojoje byloje buvo daromas draudėjo UAB „Srava“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas, kurio metu nustatyta, kad dėl sąskaitų faktūrų, kuriomis galimai įformintos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, panaudojimo UAB „Srava“ buhalterinėje apskaitoje, negalima nustatyti UAB „Srava“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 ir 2011 metus. Tyrimui atlikti nepateiktus UAB „Srava“ tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, nėra galimybės nustatyti UAB „Srava“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31.
111. Draudikas nurodė, jog atliekant įvykių tyrimą, buvo nustatyta, kad: ieškovas nevykdė reikalavimų atlikti turto inventorizaciją, draudikui nepateikti 3 paskutiniųjų metų inventorizacijos aktai; draudėjas nevykdė pareigos padaryti pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų patvirtintų kopijų ir jų nesaugojo atskirai nuo originalų, todėl draudikui nebuvo pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai. Šių pareigų nevykdymas neleido nustatyti draudėjo prieš gaisrus turėto turto, jo pardavimo apimčių ir iš to plaukiančios prekių apyvartos, veiklos pelningumo ar nuostolingumo. Atliekant įvykių tyrimo veiksmus, buvo kreiptasi į audito kompaniją dėl prekių likučių nustatymo, bet minėta kompanija pradėjusi darbus, po kurio laiko pranešė, kad dėl dokumentų trūkumo prekių likučio nustatyti neįmanoma. Tu tarpu Taisyklių 61.9 punkte numatyta, kad draudimo išmoka nemokama, jei dėl 35 punkto pažeidimo Draudėjas negali pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, inventorizacijos dokumentų.
112. Konstatavus esminius Taisyklių 35, 61.5 punktų pažeidimus ieškovo (draudėjo) reikalavimas dėl draudimo išmokos nutrūkus verslui priteisimo pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį netenkinamas ir ieškinys turi būti atmetamas
113. Teismas taip pat priėjo išvados, jog byloje nėra galimybės nustatyti ir dėl Verslo nutrūkimo draudimo sutartimi apdrausto bendrojo pelno ir papildomos išlaidų dydžio, kuris laikytinas nuostoliu, atsiradusiu dėl draudiminių įvykių ir apibrėžiamas kaip skirtumas tarp bendrojo pelno, kuris būtų buvęs gautas, jeigu nebūtų įvykę draudžiamieji įvykiai, ir tarp gauto bendrojo pelno.
114. Pažymėtina, jog ieškovas neįrodė, kad ėmėsi priemonių nuostolių po įvykių mažinimui ir priešingai, sąmoningai didino patiriamus nuostolius, t. y. sąmoningai mažino po įvykių Draudėjo gaunamą bendrąjį pelną kas pagal taisyklių 46.1 punkte pateikiamą nuostolių sąvoką reiškė nuostolių didinimą. 2013 metais dėl objektyvių priežasčių mažėjant draudėjo veiklos apimtims jis didino savo išlaidas didindamas darbo užmokesčio sąnaudas taip pat kitas ekonomiškai nepagrįstas išlaidas, po gaisrų nesiėmė protingų priemonių nuostolių, patirtų dėl įvykusių gaisrų, mažinimui, todėl, remiantis CK 6.1013 straipsnio 3 dalimi bei Draudimo taisyklių 38.1 punktu tai sudaro papildomą pagrindą atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.
115. Byloje nustatyta, jog 2009 metais sudarant Verslo nutrūkimo draudimo sutartį, kuri eilę kartų buvo tęsiama, buvo nustatyta 17 000 000 Lt arba 4 923 540,31 EUR bendrojo pelno draudimo suma ir 1 000 000 Lt arba 289 620,01 EUR papildomų išlaidų draudimo sumos. Tačiau tokių sumų įvardijimas sutartyje nereiškia, jog remiantis šiomis sumomis ir bus skaičiuojama draudimo išmoka ir imamos pagrindu priteisiant draudimo išmoką iš draudiko, nes sumos įvardijamos kaip maksimalios, kurios negali viršyti draudimo išmoka. Sutiktina su atsakovu, jog ginčo draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, o atsitikus draudžiamajam įvykiui mokėtina draudimo išmoka turi būti lygi draudėjo patirtiems nuostoliams (Draudimo įstatymo 91 straipsnio 4 dalis), apskaičiuotiems remiantis objektyviais duomenimis apie jau patirtus nuostolius.
116. Ginčo draudimo sutartimi buvo apdraustas bendrasis pelnas ir papildomos išlaidos. Remiantis Taisyklių 9, 46.1, 46.3, 47 punktais, kuriuos sudaro skirtumas tarp bendrojo pelno, kuris būtų buvęs gautas, jeigu nebūtų įvykęs draudžiamasis įvykis, ir tarp gauto bendrojo pelno bei ekonomiškai pagrįstos papildomos išlaidos, patirtos dėl verslo nutrūkimo.
117. Ieškovui iš esmės pažeidus tiek draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tiek bendruosius šalių bendradarbiavimo kooperavimosi vykdant sutartį principus, sutiktina su atsakovu, jog byloje nėra objektyvių galimybių nustatyti ieškovo realiai patirtų nuostolių dydžio, todėl galimos draudimo išmokos apskaičiavimo bazės nustatymas galimas pasiremiant ne realiais, o tik modeliuojamais apyvartos dydžiais ir modeliuojamu ūkinės veiklos rezultatu, kurie yra grynai teorinio pobūdžio ir neatspindi realios ieškovo komercinės veiklos būklės ir dėl gaisrų patirtų verslo sumažėjimo nuostolių.
118. Šiuo atveju ieškovas turėjo pareigą įrodyti reikalaujamos draudimo išmokos dydį realiai dėl įvykusių gaisrų negauto pelno už 2013-2015 metus dydį, pagrįsdamas ji ne hipotetinėmis, o tikėtinomis, realiomis ir įrodomomis pajamomis, kurios nustatomos atsižvelgiant: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl tiesioginio priežastinio ryšio su gaisrais. Taigi, draudėjas turėjo įrodyti finansinių nuostolių bendrajam pelnui realumą, dydį ir priežastinį ryšį su įvykiais, kuriuos prašo pripažinti draudžiamaisiais. Tačiau byloje nustačius, jog iki gaisrų kilimo nuo 2007 iki 2011 metų pabaigos, ieškovas apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, ieškovui neišsaugojus pirminių buhalterinių dokumentų kopijų tokių galimybių realiai nėra. Todėl remtis Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktu Ekspertizės aktu bei Papildomos ekspertizės aktu byloje nėra pagrindo, nes ekspertizei nebuvo pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai, kurių pagrindu galėtų būti patikrinami duomenys apie ieškovo iki gaisrų gautą pelną, kurie prarasti dėl ieškovo kaltės, esminiai pažeidžiant Taisyklių 35 punktą. Nustatęs, jog draudimo išmoka negali būti mokama draudėjui esminiai pažeidus draudimo sutartį teismas nepasisako dėl atsakovo teiginių, jog ieškovas perkėlė dalį verslo į UAB „Sovaka“.
119. Teismas vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybės ieškinį atmeta. Ieškinį atmetus iš ieškovo atsakovo naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus sudaro 13 325,52 EUR išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 6 000 EUR sumokėtų už papildomą ekspertizę. Bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas mažina, remdamasis Teisingumo ministerijos Rekomendacijomis ir atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, posėdžių skaičių, sprendžia, jog proporcinga advokato pagalbai apmokėti suma yra 9 000 EUR. Tokiu būdu visas priteistinas išlaidas sudaro 15 000 EUR.
Teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 260, 270, 285 straipsniais,
NUSPRENDŽIA:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo RUAB „ Srava“, juridinio asmens kodas 180239789, atsakovo „If &C Insurance AS” juridinio asmens kodas 10100168 naudai 15 000 EUR (penkiolika tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja Liuda Uckienė