Baudžiamoji byla Nr. 2K-164/2011

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00462-2009-5

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         2.1.15.3.1.;

                                                                                         2.1.15.7. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. G., L. T. ir jų gynėjos advokatės Jūratės Galdikienės kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. ir L. T. pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, D. G. ir L. T. paskirtų bausmių vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant juos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiajam A. A. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

            Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. G. ir L. T. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

D. G. ir L. T. nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 16 d., apie 15.00 val., Raseinių r., Paliepių k., kelio Vilkija–Čekiškė–Ariogala 2 km, veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. A., savavališkai vykdė ginčijamą L. T. tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms bei teisėtiems interesams. D. G. ir L. T. reikalavo iš A. A. grąžinti anksčiau šio ir L. T. tarpusavio susitarimu išmainytą automobilį „Peugeot 406“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). A. A. atsisakius grąžinti automobilį, jie tyčia, ne mažiau kaip šešis kartus, rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Po fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimo D. G. ir L. T. savavaldžiaudami užvaldė šiam priklausantį 3000 Lt vertės automobilį BMW 316 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei jo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. 10579577, paaiškinę, kad automobilį ir dokumentą nukentėjusiajam sugrąžins tik atgavę automobilį „Peugeot 406“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kasaciniu skundu nuteistieji D. G. ir L. T. bei jų gynėja J. Galdikienė prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat konstatuoti, kad civilinis ieškinys nebuvo paduotas ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam A. A. pripažintą teisę į ieškinio patenkinimą.

Kasatoriai nurodo, kad, norint nuteisti asmenį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti ne tik savavaldžiavimo faktą, bet ir psichinės ar fizinės prievartos panaudojimą. Pasak kasatorių, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK) pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), vertinti ne atskirus duomenis, bet įrodymų visetą (BPK 20 straipsnis), ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje teismai sprendimus grindė, kasatorių tvirtinimu, tik nukentėjusiojo parodymais bei jais vadovaujantis surinkta rašytine medžiaga (pvz., įvykio vietos apžiūros protokolu) ir visiškai nevertino prie bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo byloje              Nr. 81-2-056-09 surinktų įrodymų, susijusių su apsikeitimo automobiliais aplinkybėmis bei apibūdinančių patį nukentėjusįjį.

Kasatoriai teigia, kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme davė neišsamius ir prieštaringus parodymus (painiojo datas, į ne visus klausimus galėjo atsakyti), tačiau teismas juos įvertino kaip išsamius. Kasatorių tvirtinimu, nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme labai miglotai aiškino įvykio aplinkybes – pasak jo, jį vieną kažkur laukuose sumušė keturi jaunuoliai, kurių išvaizdos jis negali apibūdinti, tačiau bylą tyręs prokuroras nustatė, kad nukentėjusįjį mušė trys, o ne keturi asmenys. Kasatorių nuomone, neaišku, kodėl prokuroro poziciją, kad nukentėjusįjį mušė trys asmenys, palaikė ir teismas – nei bylą tyręs prokuroras, nei teismas nesiaiškino ir nenustatinėjo, kaip atrodė galimas trečias ir (ar) ketvirtas asmuo, kiek jis prisidėjo prie D. G. ir L. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis A. A. pirmosios instancijos teisme melagingai nurodė, jog jis neužsiima automobilių verslu, nes ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad jis nuolat užsiiminėjo padėvėtų automobilių prekyba ir prisistatydavo svetima – M. – pavarde. Tai patvirtina ir liudytojų D. Z., A. R. parodymai. Be to, pasak kasatorių, pirmiau nurodytoje ikiteisminio tyrimo byloje nustatyta, kad A. A. iš L. T. prievartavo turtą – reikalavo 800 Lt už automobilių atsikeitimą ir 2000 Lt, kad nebūtų keliama byla, nors ji jau buvo iškelta. Kasatorių nuomone, visos šios aplinkybės apibūdina jo asmenybę ir yra svarbios vertinant nukentėjusiojo duotų parodymų tikrumą.

Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nepaisant jų reikšmingumo nustatant bylos aplinkybes. Kasatorių tvirtinimu, Raseinių rajono pareigūnai prieš D. G. ir L. T. naudojo nesankcionuotus veiksmus ir klastojo dokumentus, kuriais vėliau rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje. Pasak kasatorių, automobilis BMW 316 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo paimtas ne kaip nurodyta daiktų, dokumentų pateikimo protokole – 2009 m. spalio 22 d. , bet 2009 m. spalio 19 d. iš Jurbarko rajono degalinės, į kurią D. G. su L. T. šiuo automobiliu atvažiavo ir iš kurios Raseinių rajono policijos pareigūnų buvo pristatyti į policijos komisariatą. Kasatorių teigimu, D. G. ir L. T. Raseinių rajono policijos komisariate buvo verčiami duoti parodymus, laikomi ten ne trumpiau kaip dvi valandas. Kasatorių nuomone, toks jų sulaikymas policijos komisariate yra BPK 140 straipsnyje nurodyta procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, kuriam atlikti yra būtinas procesinis sprendimas ir kurį atlikus privalu surašyti laikino sulaikymo protokolą. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tokių procesinių dokumentų nėra.

Kasatoriai teigia, kad teismai nepašalino abejonių dėl eksperto nustatytų sužalojimų pobūdžio, jų padarymo tikslaus laiko ir neįvertino to fakto, kad nukentėjusysis į VšĮ Raseinių ligoninę atvyko praėjus net septynioms valandoms po 2009 m. spalio 16 d. susitikimo 15.00–15.30 val., taip pat to, kad šios ligoninės specialistai nustatė tik veido sumušimą – kitų sužalojimų jie nenustatė. O specialisto 2009 m. spalio 21 d. išvadoje jau nurodoma ir kitų sužalojimų (poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, nubrozdinimai kakle ir pan.), taip pat, kad sužalojimų padarymo laikas – keturios–šešios paros iki tyrimo pradžios. Vadinasi, kasatorių nuomone, tikėtina, kad specialisto 2009 m. spalio 21 d. išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti visai kitu metu ir kitomis aplinkybėmis, negu teigia nukentėjusysis. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti D. G. ir L. T. odos mėginiai, nėra kitų tiesioginių įrodymų, kad specialisto 2009 m. spalio 21 d. išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent D. G. ir L. T. ir būtent nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis.

Kasatorių tvirtinimu, D. G. ir L. T. byloje taip pat pažeistos teisės normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio baudžiamajame procese nagrinėjimo taisykles. Kasatoriai nurodo, kad tais atvejais, kai yra pateikiamas nekvalifikuotai surašytas ieškinys, tenka konstatuoti, kad teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Pasak kasatorių, nukentėjusysis pateikė vieno sakinio reikalavimą atlyginti žalą, nenurodydamas, nei kaip ta žala atsirado, nei kokia tos žalos rūšis, kokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Dėl to, kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį nukentėjusiojo reikalavimą pripažino civiliniu ieškiniu ir, išspręsdamas ieškinio klausimą, vadovavosi BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kasatorių nuomone, teismas turėjo ne pripažinti nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą, bet konstatuoti, kad byloje nebuvo paduotas įstatymų reikalavimus atitinkantis civilinis ieškinys ir išaiškinti nukentėjusiajam teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

            Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų D. G. ir L. T. bei jų gynėjos J. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pasak prokurorės, priešingai nei tvirtina kasatoriai, teismai rėmėsi ne vien nukentėjusiojo A. A. parodymais, bet ir kitais įrodymais, išvardytais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Prokurorės teigimu, nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina ne tik liudytojų D. Z., A. R., N. P. parodymai, bet ir specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, dokumentų, daiktų pateikimo protokolas ir kiti. Nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinami – apžiūrėta įvykio vieta, nukentėjusysis tirtas specialisto, jam nustatyti kūno sužalojimai. Prokurorės tvirtinimu, specialisto išvadą pateikė reikiamų žinių turintis asmuo, ištyręs pateiktus duomenis apie nukentėjusiajam A. A. padarytus sužalojimus bei apžiūrėjęs patį nukentėjusįjį. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad sužalojimų nukentėjusiajam padarymo laikas buvo nustatytas atsižvelgus į specialisto turimus duomenis ir remiantis specialiomis žiniomis. Tai, kad nukentėjusysis dėl sužalojimų kreipėsi tik po įvykio praėjus septynioms valandoms, nekelia abejonių dėl sužalojimų padarymo fakto, o duomenų, kad nukentėjusiajam specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis, byloje nėra. Prokurorės nuomone, baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių atmesti versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, o nukentėjusiojo užsiėmimas ir veikla, priešingai nei tvirtina kasatoriai, neturi įtakos jo parodymų vertinimui.

Prokurorė nurodo, kad byloje taip pat nėra duomenų apie tai, jog teismai vadovavosi policijos pareigūnų suklastotais dokumentais – dokumentų, daiktų pateikimo protokolu. Prokurorė taip pat pabrėžia, kad protokolą pasirašė ir L. T., taip patvirtindamas šio dokumento ir jame nurodytų duomenų teisingumą. Be to, ir patys nuteistieji tvirtina, kad automobilį BMW 316 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) policijos pareigūnams pateikė ne tą dieną, kai vyko susitikimas su nukentėjusiuoju Jurbarko degalinėje, o vėliau.

Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Ji pažymi, kad nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė pirmosios instancijos teisme jau pradėjus įrodymų tyrimą, todėl teismas nepriėmė jo ir konstatavo, kad be papildomų duomenų negali išnagrinėti ieškinio, o esamų neužtenka. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl civilinio ieškinio priėmė du sprendimus – paliko ieškinį nenagrinėtą, pripažino nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Prokurorės nuomone, toks teismo sprendimas vertintinas kaip apsirikimas, nes ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kai kaltinamasis išteisinamas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o ne nuteisiamas.

Nuteistųjų D. G. ir L. T. bei jų gynėjos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

           

            Dėl kasacinio skundo turinio ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

 

            Kasatoriai, neigdami D. G. ir L. T. kaltę padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, skunde išdėstę BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies normų turinį, teigia, kad: teismai nevertino prie bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surinktų įrodymų, susijusių su apsikeitimo automobiliais aplinkybėmis bei apibūdinančių patį nukentėjusįjį; nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme davė neišsamius ir prieštaringus parodymus (painiojo datas, į ne visus klausimus galėjo atsakyti), tačiau teismas juos įvertino kaip išsamius; nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme miglotai aiškino įvykio aplinkybes – pasak jo, jį vieną kažkur laukuose sumušė keturi jaunuoliai, kurių išvaizdos jis negali apibūdinti; neaišku, kodėl prokuroro poziciją, kad nukentėjusįjį mušė trys asmenys, palaikė ir teismas – nei bylą tyręs prokuroras, nei teismas nesiaiškino ir nenustatinėjo, kaip atrodė galimas trečias ir (ar) ketvirtas asmuo, kiek jis prisidėjo prie D. G. ir L. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo; automobilis BMW 316 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo paimtas ne kaip nurodyta daiktų, dokumentų pateikimo protokole – 2009 m. spalio 22 d., bet 2009 m. spalio 19 d. iš Jurbarko rajono degalinės, į kurią D. G. su L. T. šiuo automobiliu atvažiavo ir iš kurios Raseinių rajono policijos pareigūnų buvo pristatyti į policijos komisariatą; teismai neįvertino to fakto, jog nukentėjusysis į VšĮ Raseinių ligoninę atvyko praėjus net septynioms valandoms po 2009 m. spalio 16 d. susitikimo 15.00–15.30 val., taip pat to, kad šios ligoninės specialistai nustatė tik veido sumušimą – kitų sužalojimų nenustatė, ir t. t. Vadinasi, šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, o minėtas BPK nuostatas nurodo tik formaliai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi šie ir kiti panašūs kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų.

 

            Dėl laikymosi įstatymo normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamajame procese

 

Kasatoriai teigia, kad nukentėjusysis pateikė vieno sakinio reikalavimą atlyginti žalą, nenurodydamas, nei kaip ta žala atsirado, nei kokia tos žalos rūšis, kokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Dėl to, kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį nukentėjusiojo reikalavimą pripažino civiliniu ieškiniu ir, išspręsdamas ieškinio klausimą, vadovavosi BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

            Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalis).

            Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad: nukentėjusysis A. A. 2009 m. spalio 16 d. buvo pripažintas civiliniu ieškovu ir pareiškė 3000 Lt civilinį ieškinį; nukentėjusysis 2010 m. balandžio 21 d. pareikšto civilinio ieškinio atsisakė, motyvuodamas tuo, kad ieškinys netikslus bei nepagrįstas, ir nurodė, jog civilinį ieškinį jis pareikš teisme kartu pateikdamas ir patirtos žalos dydį įrodančius dokumentus ir taip ją pagrįsdamas; nukentėjusysis A. A. ir jo atstovas advokato padėjėjas E. R. civilinį ieškinį pareiškė pirmosios instancijos teismo 2010 m. liepos 14 d. posėdyje įrodymų tyrimo metu, todėl teismas šio nukentėjusiojo bei jo atstovo prašymo netenkino ir civilinio ieškinio nepriėmė. Vadinasi, vadovaujantis BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatuotina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas.

            Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 112 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio 2 dalies nuostatas ir, priimdamas nuosprendį D. G. ir L. T. baudžiamojoje byloje, jame nepagrįstai sprendė civilinio ieškinio klausimą ir nukentėjusiajam A. A. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina tai, kad teismas, šioje byloje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą: pirma, kaip minėta, civilinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas, antra, pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nurodyti BPK 112 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais pažeidimais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė, teismų sprendimai byloje keistini panaikinant jų dalis, kuriomis nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, panaikinus teismų sprendimų dalis dėl civilinio ieškinio, nukentėjusysis, vadovaudamasis BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

           

            Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nutartį dėl nuteistųjų D. G. ir L. T.

            Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nutarties dalis, kuriomis nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

 

Teisėjai                                                                                                        Vytautas Masiokas                                                                                                                                   

                                                                                                                               Vladislovas Ranonis

 

                                                                                                                               Jonas Prapiestis