Administracinė byla Nr. I-24-505/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03269-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3;
(S)
51.4;55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
nedalyvaujant pareiškėjai S. J., atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Kauno apygardos probacijos tarnybai dėl darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja S. J. prašė iš atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą ir delspinigius (b. l. 5-10). Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. kovo 2 d. ji atliko valstybės tarnautojo pareigas, tačiau visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis jai sumokėtas nebuvo. Akcentavo, jog atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o darbo užmokesčio neišmokėjimas buvo sąlygotas tuo, kad įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.
Atsakovas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14-16). Nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus priteisti darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – Kauno apygardos probacijos tarnybos pareigūnė, kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai 2009 – 2011 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas (b. l. 17-18). Iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Kauno apygardos probacijos tarnybos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal šio įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. kovo 2 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos S. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Daina Kukalienė