Administracinė byla Nr. A261-3291/2011

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00071-2009-5

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant apelianto atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. ir R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Šiaulių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjai) skundu ir patikslintu skundu (I t., b.l. 2-10, 128-129, 136-147) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumą:

-              V. Ž. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25089,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 5237,10 Lt (iš viso 30326,10 Lt), taip pat nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 21903,75 Lt;

-              R. A. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 22344,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3574,20 Lt (iš viso 25918,20 Lt);

-              E. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 21560,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3381,00 Lt (iš viso 24941,00 Lt);

-              J. S. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19754,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3381,00 Lt (iš viso 23135,00 Lt);

-              R. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19600,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3091,20 Lt (iš viso 22691,20 Lt);

-              E. B. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 5376,00 Lt ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3091,20 Lt (iš viso 8561,50 Lt);

-              R. Š. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 12726,00 Lt;

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Šiaulių rajono apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumui išmokėti;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, delspinigius:

- V. Ž. 3567,12 Lt (30326,10 x 1102 x 0,06) ir 1520,93 Lt (21903,75 x 211 x 0,06);

- R. A. 3092,48 Lt (25918,20 x 1042 x 0,06);

- E. M. 3560,64 Lt (24941,00 x 1102 x 0,06);

- J. S. 3124,91 Lt (23135,00 x 1100 x 0,06);

- R. M. 3045,89 Lt (22691,20 x 1102 x 0,06);

- E. B. 1036,22 Lt (8561,50 x 351 x 0,06);

- R. Š. 1637,07 Lt (12726,00 x 563 x 0,06);

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvieno pareiškėjo naudai 5 procentų metines palūkanas nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjai paaiškino, kad bylai aktualiu laikotarpiu jie dirbo teisėjais Šiaulių rajono apylinkės teisme. 1993 m. vasario 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau 2001 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. IX-266 įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios, o Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Todėl, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio Įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal negaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, ir tuo pačiu įteisino atsakovo – Šiaulių rajono apylinkės teismo bei Vyriausybės pareigas skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus pagal tokią tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai pareiškėjams būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus dvidešimt aštuonioms (apylinkės teismo pirmininkui trisdešimt trims) bazinėms mėnesinėms algoms (toliau – BMA). Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nutarta BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusio 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinti iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, ir kintamą priklausomai nuo darbo stažo trukmės dalį, nes pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrą priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Skunde taip pat nurodė, kad pareiškėja V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. yra paskirta Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininke. Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 šis skaičius buvo sumažintas iki 1,75. Dėl tokio neteisėto tarnybinio atlyginimo sumažinimo V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. nebuvo išmokėta 21 903,75 Lt. Todėl jai priteistina ir ši suma. Pareiškėjų nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nuostatomis, jiems priteistini iš atsakovo 0,06 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. O vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatomis, jiems priteistinos ir procesinės palūkanos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu (patikslintu skundu) nesutiko ir prašė atmesti skundą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b.l. 191-193) atsakovo atstovas paaiškino, kad šioje byloje pagal analogiją turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnis, numatantis trijų metų ieškinio senaties terminą ir 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Teigė, kad pareiškėjų nurodytas nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) nedidinimas teisėjų atžvilgiu negali būti traktuojamas kaip teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas. Akcentavo, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti delspinigius bei palūkanas nėra tenkintinas dėl to, kad pagrindinis reikalavimas yra atmestinas, be to, nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, kad šioje byloje teisės normos, reglamentuojančios delspinigių mokėjimą, negali būti taikomos, nes ginčas byloje kilo dėl teisėjų atlyginimo paskaičiavimo tvarkos, o ne dėl pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Dėl pareiškėjos V. Ž. reikalavimo priteisti jai nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį, kai ji ėjo Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismui nėra pagrindo prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies  apmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Atsakovas Šiaulių rajono apylinkės teismas atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b.l. 37-38, 194) nurodė, kad su pareiškėjų skunde išdėstytais reikalavimais sutinka, sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (I t., b.l. 188-189) nurodė, kad su Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisėms ir pareigoms ginčas visiškai nesusijęs. Atsakovas savo veiksmais nepažeidė pareiškėjų teisių ir niekaip neįtakojo jų atlyginimo dydžio bei priedų mokėjimo, todėl ji yra netinkama šalis šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjų V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. ir R. Š. skundą patenkino iš dalies.

Teismas priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. V. Ž. – 20329,45 Lt (dvidešimt tūkstančių trys šimtai dvidešimt devyni litai keturiasdešimt penki centai), R. A. – 5723,99 Lt (penki tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt trys litai devyniasdešimt devyni centai), E. M. – 6903,65 Lt (šeši tūkstančiai devyni šimtai trys litai šešiasdešimt penki centai), J. S. – 6903,26 Lt (šeši tūkstančiai devyni šimtai trys litai dvidešimt šeši centai), R. M. – 6911,46 Lt (šeši tūkstančiai devyni šimtai vienuolika litų keturiasdešimt šeši centai), E. B. už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. – 1953,01 Lt (vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trys litai vienas centas), R. Š. už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 6613,31 Lt (šeši tūkstančiai šeši šimtai trylika litų trisdešimt vienas centas). Sumos nurodytos neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų. Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką, pagal kurią iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų, tai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–65/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-137/2010, 2010 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-71/2010). Atsižvelgęs į suformuluotą praktiką panašiose bylose, priteisiant nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepagrįstai prašo taikyti jiems kintantį (didėjantį) bazinės mėnesinės algos dydį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą 115 litų BMA ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytą 128 litų BMA).

Teismas pažymėjo, kad kitaip turi būti vertinamas tarnybinio atlyginimo priedo (koeficiento) mažinimas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams nustatytą 50 procentų koeficientą sumažinus iki 40 procentų pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad apylinkės teisėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo už paskutinius trejus metus, skaičiuojant nuo skundo padavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-43/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010, 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-59/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje, apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai iš esmės ginčą kėlė dėl neteisėto jų atlyginimo sumažinimo, padarė išvadą, kad nurodytos teisės gynimas sudaro šios bylos narinėjimo dalyką. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (Įstatymo 1 straipsnis). Tokiu būdu valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkių teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 pažymėjo, kad ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo <...>; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Teismas, vadovaudamasis nurodyta teismų praktika, konstatavo, kad teisėjų atlyginimo mažinimas, atliktas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuris nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams, buvo atliktas neteisėtai. Todėl teismas pareiškėjos V. Ž. reikalavimą priteisti jai neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį, kai ji ėjo Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, patenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą 2009 ir 2010 metais jau yra grąžinta dalis neteisėtai sumažinto teisėjų atlyginimo, tai yra: V. Ž. grąžinta iš viso 17062,28 Lt, R. A. – 6062,60 Lt, E. M. – 3663,93 Lt, J. S. – 3669,43 Lt, R. M. – 3675,80 Lt, E. B. – 2498,30 Lt ir R. Š. – 693,94 Lt (II t., b.l. 77). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams priteistinos neišmokėtos atlyginimo dalies sumos mažintinos, atimant iš jų pareiškėjams jau išmokėtas sumas.

Remiantis išdėstytais motyvais ir byloje esančiais duomenimis apie pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (II t., b.l. 88-100, 102), teismas pareiškėjams priteisė neišmokėtą atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. (atimant pareiškėjams jau grąžintas sumas): V. Ž. – 20329,45 Lt, R. A. – 5723,99 Lt, E. M. – 6903,65 Lt, J. S. – 6903,26 Lt, R. M. – 6911,46 Lt. Pareiškėjui E. B. priteistina neišmokėta atlyginimo dalis, susidariusi už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. – 1953,01 Lt. R. Š. priteistina neišmokėta atlyginimo dalis, susidariusi už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės   1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 6613,31 Lt.

Pareiškėjų reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės delspinigius ir palūkanas nuo pareiškėjams priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė kaip nepagrįstus. Pagal LVAT suformuotą įstatymo taikymo praktiką pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Teismas pažymėjo, kad jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (LVAT 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (LVAT 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009). Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo atsakovas Šiaulių rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Teismas padarė išvadą, kad DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme šio atsakovo kaltės dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. LVAT teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-51/2010 taip pat pažymėjo, kad kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Šiaulių rajono apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumui išmokėti, tenkinti nėra teisinio pagrindo, kadangi suma priteisiama iš Lietuvos valstybės, kurios biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas (LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas (II t., b.l. 118-120) grindžiamas šiais argumentais:

1. Įsigaliojus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, nes gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir pareiškėjų reikalavimas būtų patenkintas du kartus.

2. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų.

3. šiuo metu prievolė yra vykdoma dalimis. Pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinami įstatymo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti (II t., b.l. 126-127).

Apelianto atstovė teismo posėdžio metu palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Papildomai prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams priteistino nepagrįstai sumažinto teisėjų atlyginimo. Bylos dalykas yra pareiškėjams priteistino nepagrįstai sumažinto teisėjų atlyginimo dydis ir teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumas, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui (toliau – ir Įstatymas). Šiose ribose teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Šios nuostatos taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamais klausimais.

Nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjams priteistino teisėjų atlyginimų dalies pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant bazinės mėnesinės algos dydžius, nėra didinami. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 litai) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-71/2010). Pareiškėjams turi būti priteista Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nepagrįstai sumažinta teisėjų atlyginimų dalis. Priteistina sumažinta teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina nustačius, koks tiksliai būtų buvęs atlyginimas, nesant Įsakyme Nr. 370 numatyto teisėjo atlyginimo priedo sumažinimo ir paskaičiuojant turėjusį būti išmokėtą teisėjo atlyginimą už atitinkamus 3 metus (Darbo kodekso 298 straipsnis) bei atimant iš jo faktiškai tuo pačiu metu gautą teisėjo atlyginimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. V. Ž. – 20329,45 Lt, R. A. – 5723,99 Lt, E. M. – 6903,65 Lt, J. S. – 6903,26 Lt, R. M. – 6911,46 Lt, E. B. už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. – 1953,01 Lt, R. Š. už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 6613,31 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės delspinigius ir palūkanas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl delspinigių priteisimo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje A143 – 1183/2009, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143 – 985/2009) ir dėl reikalavimo priteisti palūkanas (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010 ir kt.).

Ginčo byloje dėl pareiškėjams priteistinų sumų dydžio iš esmės nėra ir teismas laiko jas nustatytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde keliamas teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumo klausimas, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, apelianto nuomone, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjams reikalaujamą sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010 nurodė, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Įstatymo priėmimas nėra teisinė kliūtis nagrinėti tokio pobūdžio bylas teisme. Kaip seka iš Įstatymo ir jį įgyvendinančio Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo, patvirtinto 2009 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatų (konkrečiai – 4, 8, 11, 12 punktų), šiais teisės aktais nesiekiama apriboti teisėjų teisę ginti savo pažeistas teises teismuose, o tik nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas. Priešingas pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų nepateisinamą Konstitucijos garantuojamos teisės į teisminę teisių gynybą ribojimą. Pažymėtina ir tai, kad, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).

Atsakovo atstovė prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu dėl krizės įveikimo plano patvirtinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. nutartimi yra konstatavęs, kad „Administracinių bylų teisenos įstatymas expressis verbis nenumato galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymo. Tačiau paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444–261/2010 yra nurodęs, jog sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos. Taigi teisėjų kolegijos manymu, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, kad teisingumą vykdo tik teismas sprendimo vykdymas gali būti atidedamas.  (Administracinė byla Nr. A525-844/2010).

Remiantis šia praktika administracinis teismas gali sprendimo vykdymą atidėti, esant Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, numatytoms sąlygoms. Šios normos teisinis reguliavimas numato, „kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima“.

Atsakovo atstovė prašymą atidėti sprendimo vykdymą grindžia atsakovo turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovės prašymas yra nepagrįstas, nes nurodytas Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintas krizės įveikimo planas apima 2009 metus, o ne teismo sprendimo priėmimo metu esamą atsakovo turtinę padėtį, todėl juo remtis nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistų pareiškėjams darbo užmokesčio sumų dydžiai nėra dideli ir negali reikšmingai paveikti atsakovo turtinės padėties, tai yra atsakovo Lietuvos valstybės biudžeto. Esant šioms aplinkybėms prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį suformuotą teismų praktiką ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovės prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.