Civilinė byla Nr. 2-152/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

                                                                                                                                     

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo  uždarosios akcinės bendrovės „Ikoda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-6660-560/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Trimo“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ikoda“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

 

         Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu,  prašydamas priteisti iš atsakovo  977826,05 Lt skolos,  9509,01 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumai areštuoti pinigines lėšas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tuo, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas piktybiškai vengia atsiskaityti pagal prievolę, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus  apygardos teismas 2010 m. liepos 13 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Ieškovo AB „Trimo“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Ikoda“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo sumai, t.y. 987335,06 Lt, nurodant, kad areštuotą turtą draudžiama parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai, teismas sprendė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas  nurodė, kad ieškinio suma yra didelė ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti iš atsakovo suma – 987 335,06 Lt – yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, atsakovo prievolių ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, todėl yra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui priimto palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

 

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Ikoda“ prašo panaikinti Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6660-560/2010 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovo atstovas nepateikė jokių privalomai pateiktinų duomenų bei įrodymų apie UAB „Ikoda“ siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti savo mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį.

2. UAB „Ikoda“ turi 3707789 Lt vertės turto, o turimi įsipareigojimai sudaro tik 2442341 Lt ir į šių įsipareigojimų sumą yra įtraukta ir bendrovės skola AB „Trimo“.

3. Vien laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimam skolininkui praktiškai paralyžiuoja jo ūkinę veiklą, sukelia interesų konfliktą su pačios UAB „Ikoda“ kreditoriais ir skolininkais, sukeliant jos atžvilgiu realią grėsmę patirti bankrotą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodoma, kad atsižvelgiant  į faktines bylos aplinkybes, apeliantui turi būti taikoma prezumpcija, kad didelis ieškinio reikalavimų dydis yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui, o skundžiama nutartimi apeliantui skirtas turto areštas buvo pritaikytas pagrįstai.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios  instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma yra 987335,06 Lt. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Pagal į bylą pateiktų atsakovo finansinių dokumentų duomenis, atsakovo finansinė padėtis yra sunki, nes atsakovo balanso duomenimis, jo finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į jo balansus įrašyto turto vertės (b. l. 12-14). Teisėjų kolegijos nuomone, šie ir kiti bylos duomenys sudaro pagrindą teigti, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra didelė ir jam bus sudėtinga įvykdyti galimą ieškovui palankų teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, ir nurodė, kad pirmiausiai turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas ieškinio sumai užtikrinti, o tik jo nesant – piniginės lėšos. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad areštuotos jo sąskaitos ir dėl to stabdoma jo veikla ir jis patiria nuostolius.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartis paliktina nepakeista.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjos                                                                                                             Virginija Čekanauskaitė

 

                                                                                                             Danutė Gasiūnienė

 

                                                                                                             Marytė Mitkuvienė