Civilinė byla Nr. 2-1546/2010
Procesinio sprendimo kategorija 130.2.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Jungtinei
Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose
įregistruotos įmonės Nipa International Limited C/O Commonwealth
Trust Ltd. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
birželio 19 d. nutarties, kuria teismas įpareigojo ieškovą į teismo depozitinę
sąskaitą įnešti 30 000 Lt užstatą atsakovo „Swedbank“ AB bylinėjimosi išlaidų
atlyginimui užtikrinti civilinėje byloje Nr. 2-4947-431/2010, iškeltoje pagal
ieškovo Jungtinei Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių)
salose įregistruotos įmonės Nipa International Limited C/O Commonwealth
Trust Ltd. ieškinį atsakovams V. J. L. ir „Swedbank“
AB dėl tarp atsakovų V. J. L. ir „Swedbank“ AB sudarytos laidavimo sutarties ir
susitarimo dėl laidavimo sutarties pratęsimo pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas
Jungtinei Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose
įregistruota įmonė Nipa International Limited C/O Commonwealth Trust Ltd. actio
Pauliana ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia tarp
atsakovų V. J. L. ir „Swedbank“ AB
(toliau - Bankas) 2007 m. gegužės 16 d. sudarytą laidavimo sutartį bei 2008 m.
rugpjūčio 14 d. susitarimą dėl laidavimo pratęsimo. Ieškovas nurodė, kad 2006
m. vasario 20 d. su atsakovu V. J. L. sudarė
paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 172 911 eurų. Šalys susitarė,
kad paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas V. J. L. be ieškovo išankstinio rašytinio sutikimo nelaiduos
ir/ar negarantuos už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą. Nepaisant to,
atsakovas V. J. L. su Banku 2007 m.
gegužės 16 d. sudarė laidavimo sutartį, o 2008 m. rugpjūčio 14 d. susitarimą
dėl laidavimo pratęsimo, pagal kuriuos šis atsakovas laidavo bankui už UAB
„Sklypo servisas“, kurios pagrindiniu akcininku jis yra, prievolių įvykdymą
Bankui 579 240 eurų suma. Už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą
ieškovas sumokėjo 24 000 Lt žyminį mokestį.
Vilniaus apygardos teismas ieškinį priėmė ir ieškinio
nuorašą išsiuntė atsakovams. Bankas pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą
užtikrinti Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimą 50 000 Lt sumai. Bankas
prašyme nurodė, kad ieškovas yra lengvatinių mokesčių zonoje įregistruota
įmonė, kuri Lietuvos Respublikoje neturi turto. Be to, nėra duomenų, kad
ieškovas turi turto kitose valstybėse. Prašyme pabrėžiama, jog 2006 m. vasario
20 d. sudarytoje paskolos sutartyje nurodytas paskolos davėjo pavadinimas
skiriasi nuo pavadinimo, kuris nurodytas ant įmonės antspaudo ir apostilizuotame
dokumente, t. y. ieškovas galimai netinkamas. Dėl šių aplinkybių Bankas gali
patirti daugiau bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 19 d.
nutartimi Banko prašymą dėl ieškovo įpareigojimo užtikrinti bylinėjimosi
išlaidų atlyginimą tenkino iš dalies. Nutartyje nurodoma, kad pagal CPK 794
straipsnį ieškovas - kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo
prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi
išlaidų atlyginimui užtikrinti. Teismas, atsižvelgdamas į prašyme atsakovo
nurodytas aplinkybes, nutarė, kad yra visi įstatyme numatyti pagrindai
užtikrinti galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsakovo nurodytas
užstato dydis yra per didelis, todėl teismas ji sumažino iki 30 000 Lt, nurodęs,
jog toks užstato dydis neturėtų užkirsti šaliai galimybės pasinaudoti teise į
teisminę gynybą (CPK 795 str. 1 d.).
Atskiruoju skundu ieškovas
Jungtinei Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose įregistruota įmonė Nipa International Limited
C/O Commonwealth Trust Ltd. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti
ir atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmesti. Nurodo
šiuos motyvus:
1)
Vien tai, kad ieškovas yra
užsienio juridinis asmuo, dar nesudaro pagrindo tenkinti Banko prašymo dėl bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo užtikrinimo. Juo labiau, kai Bankas nepateikė teismui galimų
bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų ir nėra pateikęs atsiliepimo į
ieškinį.
2)
Teismo nustatytas įpareigojimas
ieškovui užtikrinti Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užkerta ieškovui
teisę į teisminę gynybą. Be to, užstato dydis kredito įstaigos bylinėjimosi
išlaidų atlyginimui užtikrinti yra nepagrįstai didelis.
3)
Ieškovas už bylinėjimąsi teisme
yra sumokėjęs 24 000 Lt žyminį mokestį, kuris bylos pralaimėjimo atveju taptų
ieškovo, o ne Banko nuostoliais. Bankas už bylinėjimąsi teisme žyminio mokesčio
mokėti neturi, o išlaidos, kurias jis gali patirti advokato pagalbai apmokėti
ir kurias priteistų teismas iš ieškovo, negali būti didelės.
4)
Europos Bendrijos Steigimo
Sutarties 12 straipsnyje įtvirtintas draudimas ES teritorijoje diskriminuoti
fizinius ir juridinius asmenis tautybės pagrindu. Ieškovas yra įregistruotas
Jungtinei Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose, kuriose savo valdžią Jungtinės Karalystės
monarchas įgyvendina per savo gubernatorių. Be to, Vilniaus apygardos teisme kitoje
išnagrinėtoje civilinėje byloje 2008 m. balandžio 23 d. nutartimi nutarė, kad
Gibraltare, kuris taip pat priklauso Jungtinei Karalystei, registruota įmonė
negali būti įpareigota užtikrinti kitos proceso šalies bylinėjimosi išlaidų
atlyginimą (bylos Nr. 2S-326-52/2008).
5)
Užstatas kitos proceso šalies
bylinėjimosi išlaidoms atlyginti negali būti nustatytas asmenims, kurie šalyje,
kurioje vyksta teisminis procesas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę.
Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą Bankas prašo
pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, ieškovo atskirojo
skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:
1)
Ieškovas yra
lengvatinių mokesčių zonoje įregistruota įmonė, kuri Lietuvos Respublikoje
neturi turto. Be to, nėra duomenų, kad ieškovas turi turto kitose valstybėse.
2)
2006 m. vasario 20
d. sudarytoje paskolos sutartyje nurodytas paskolos davėjo pavadinimas
skiriasi nuo pavadinimo, kuris nurodytas ant įmonės antspaudo ir apostilizuotame
dokumente, t. y. ieškovas galimai netinkamas. Siekdamas išsiaiškinti ieškovo
tinkamumo klausimą ir nustatyti ieškovo teisinį statusą, Bankas turės kreiptis
į užsienio kompetentingas institucijas, kviesti liudytojus, ekspertus, apmokėti
advokato pagalbos išlaidas, sumokėti mokesčius valstybei (įskaitant žyminį
mokestį), t. y. patirs bylinėjimosi išlaidų, kurių išsiieškoti ieškinio
netenkinimo atveju gali ir nepavykti.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios
instancijos teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą - Jungtinei Karalystei priklausančiose
Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose įregistruotą įmonę sumokėti užstatą
atsakovu patraukto Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Tam,
kad būtų galima teisingai išspręsti šį klausimą, reikia išsiaiškinti, ar
egzistuoja bent vieną CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje numatytą pagrindą
sudarančios aplinkybės, kurioms esant galiotų draudimas reikalauti sumokėti
užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nagrinėjamu
atveju aktualus tik vienas pagrindas, įtvirtintas CPK 794 straipsnio antrosios
dalies 4 punkte (jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė
sutartis), nes byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikoje ieškovas
neturi registruotino ar kito didelės vertės turto, o pareikštas actio
Pauliana ieškinys savaime eliminuoja galimybę egzistuoti proceso skirtingų
šalių susitarimui dėl jurisdikcijos ir duomenų apie tokį susitarimą nėra, t. y.
kiti minėto straipsnio antrojoje dalyje nustatyti pagrindai netaikomi.
Draudimas taikyti užstatą (iš lot. k. „judicatum
solvi“) įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl
civilinio proceso (Konvencija įsigaliojo 1957 m. balandžio 12 d.) 17
straipsnyje, kuris draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į
jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms
padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia
savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje.
Analogišką draudimą nustato ir 1980 m. spalio 25 d. priimtos Hagos konvencijos
dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą nuostatos. Lietuvos Respublika yra šių
abiejų Hagos Konvencijų dalyvė (1954 m. kovo 1 d. Hagos Konvencija Lietuvoje įsigaliojo
nuo 2003 m. liepos 16 d., o 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija – 2000 m.
gegužės 31 d.). Tačiau Jungtinė Karalystė, kuriai priklauso ir Britanijos
Virdžinijos (Mergelių) salos, nėra ratifikavusios šių konvencijų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos
Bendrijos pirminėje teisėje nėra tiesiogiai įtvirtinto draudimo taikyti užstatą
vienos šalies asmens, pareiškusio reikalavimus civilinio proceso tvarka kitos
šalies valstybėje esančiam asmeniui, atžvilgiu. Tiesa, Europos Bendrijų
Steigimo sutarties 12 straipsnyje įtvirtintas nediskriminacijos principas
taikomas itin plačiai ir apima draudimą taikyti bet kokius suvaržymus vienoje
Bendrijos narėje įregistruotai įmonei kitoje Bendrijos narėje įregistruotos
įmonės atžvilgiu, taigi, ir civiliniame procese, kai sprendžiama dėl užstato
atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, taikymo galimumo. Tokiu būdu
užtikrinama Bendrijos erdvėje veikiančių teisės subjektų lygiateisiškumas ir
teisminės gynybos prieinamumas visose Bendrijos narėse. Europos Teisingumo
Teismas yra išaiškinęs, kad tuomet, kai bylinėjasi Bendrijoje veikiantys teisės
subjektai, užstato taikymas vieno asmens atžvilgiu kito asmens galimoms
bylinėjimosi išlaidoms atlyginti reikštų Europos Bendrijų Steigimo sutarties 59
ir 60 straipsnių nuostatų dėl laisvo paslaugų teikimo ir nediskriminavimo
pilietybės pagrindu, pažeidimą (Europos Teisingumo Teismo 1993 m. sprendimas A.
H. v P. H., byla Nr. C-20/92).
Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas yra ne
Europos Bendrijoje, o jos valstybei narei priklausančioje užjūrio teritorijoje
(saloje) įregistruota įmonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos
Bendrijos pirminės teisės – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau –
Lisabonos Sutarties) 355 straipsnio nuostatas be Lisabonos sutarties 52
straipsnio nuostatų dėl Sutarčių teritorinės taikymo srities (įsisteigimo
laisvės apribojimų draudimas valstybėse narėse), taikomos sutarčių nuostatos
Gvadelupai, Prancūzijos Gvianai, Martinikai, Reunionui, Sen Bartelemi, Sen Martenui,
Azorų, Maderos ir Kanarų saloms pagal 349 straipsnį, numatantį priemones,
kurios pirmiausia skirtos muitų ir prekybos politikai, fiskalinei politikai,
laisvosios zonos, žemės ūkio ir žuvininkystės politikai, žaliavų ir būtino
vartojimo prekių tiekimo sąlygoms, valstybės pagalbos bei paramos iš
struktūrinių fondų (Lisabonos sutarties 355 str. 1 d.). Užjūrio šalims ir
teritorijoms, išvardytoms II priede (Grenlandija, Naujoji Kaledonija ir
priklausomos teritorijos, Prancūzijos Polinezija, Prancūzijos Pietinės ir
Antarkties teritorijos, Volis ir Futūna, Majotas, Sen Pjeras ir Mikelonas, Aruba,
Nyderlandų Antilų salos (Bonairė, Kiurasao, Saba, Sent Eustatijus, Sent
Martinas, Anglija), Kaimanų salos, Folklendo salos, Pietų Georgija ir Pietų
Sandvičo salos, Montseratas, Pitkernas, Šv. Elenos sala ir priklausomos
teritorijos, Britanijos Antarkties teritorija, Britanijos Indijos vandenyno
teritorija, Terkso ir Kaikoso salos, Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salos,
Bermudų salos), taikomi specialūs susitarimai dėl asociacijos, išdėstyti Sutarties
ketvirtojoje dalyje (Lisabonos sutarties 355 str. 2 d.). Sutartys netaikomos
toms užjūrio šalims ir teritorijoms, specialiais ryšiais susijusioms su
Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, kurios neįtrauktos
į pirmiau minėtą sąrašą (Lisabonos sutarties 355 str. 3d.). Toks teisinis
reglamentavimas reiškia, kad Europos Sąjungos narėms priklausančios užjūrio
salos pagal santykio su Europos Bendrijos teise pobūdį suskirstytos į tris
grupes: 1) Salos, kuriose galioja Bendrijos teisė visa ar beveik visa apimtimi (Lisabonos
sutarties 355 str. 1 d. tiesiogiai išvardintos salos); 2) Salos, kurios yra
susivienijusios į asociaciją ir sudariusios su Europos Bendrija specialų
susitarimą dėl Bendrijos teisės galiojimo ir taikymo jose (Lisabonos sutarties
II priede išvardintos salos); 3) Salos, kuriose Europos Bendrijos teisė
negalioja (visos kitos valstybių narių užjūrio salos, nepatenkančios į pirmąją
ir antrąją grupes, Lisabonos sutarties 355 str. 3 d.). Lisabonos sutarties II
priede išvardytos Europos Bendrijos narėms priklausančios užjūrio salos turi
specialų teisinį statusą ir santykius su Europos Sąjunga grindžia Lisabonos sutarties
IV dalies nuostatomis (Lisabonos sutarties 198-204 str.). Jungtinei Karalystei
priklausančios Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salos priskirtos antrai
užjūrio salų grupei. Tai reiškia, kad Europos Sąjungos jurisdikcijai
nepriklauso Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salos, o šioms saloms suteiktas
statusas lemia tik bendradarbiavimą tarp Europos Sąjungos ir užjūrio šalių
asociacijos atskirais viešosios teisės klausimais (importo, eksporto, valstybės
nustatytų mokesčių ir pan.). Todėl Lisabonos sutarties nuostatos dėl
diskriminacijos draudimo, taigi, ir draudimo taikyti užstatą šios užjūrio
teritorijos rezidentams atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti civiliniame
procese nėra.
Aukščiau išdėstyti argumentai sudaro
pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas
neturi Lietuvos Respublikoje registruotino ar kito didelės vertės turto ir nagrinėjamu
atveju nėra taikoma tarptautinė sutartis, kuri draustų užstato taikymą, taip
pat nėra kitų CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintų pagrindų,
draudžiančių užstato taikymą, turėjo pagrindą nustatyti užstatą atsakovo
bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pažymėtina, kad civilinis ginčas yra
sudėtingas, jis turi tarptautinį elementą (ieškovas yra užsienio subjektas,
registruotas lengvatinėje mokesčių zonoje). Be to, Bankas iš esmės nesutinka su
ieškovo pareikštais reikalavimais. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad ieškinio
patenkinimo atveju Banko iniciatyva vyktų apeliacinis, o galimai kasacinis procesas,
už kuriuos tektų sumokėti žyminį mokestį nuo ginčijamos sumos. Ieškinio suma
yra didelė (už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą pirmosios
instancijos teisme sumokėtas 24 000 Lt žyminis mokestis), kaip minėta, ginčas sudėtingas
ne tik dėl taikytinos teisės byloje, bet ir dėl sudėtingų sutartinių teisinių
santykių teisinio kvalifikavimo. Dėl ilgai užtrukusio proceso (bylinėjimosi
pirmosios instancijos teisme, taip pat galimo bylinėjimosi apeliacinės
instancijos ir kasaciniame teisme) Bankas gali patirti ir atstovavimo išlaidų.
Šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą
daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė užstato
bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti nustatymą įtvirtinančias proceso
teisės normas ir pagrįstai įpareigojo ieškovą užtikrinti atsakovu patraukto
Banko bylinėjimosi išlaidų atlyginimą 30 000 Lt sumai. Keisti ar naikinti
teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
337 straipsnio 1 punktu, teisėjų
kolegija
n
u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio
19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai:
Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Gintaras Pečiulis