Civilinė byla Nr. 3K-3-261/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 42.9; 126.8

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. birželio 8 d.

Vilnius 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant posėdžių sekretorei Nijolei Radevič,

kasatorei R. B.,

kasatorės atstovui advokatui Sauliui Sudintui,

atsakovo BUAB ,,Eudanas“ administratoriui Sergejui Kononenkai,

atsakovo BUAB ,,Eudanas“ atstovui advokatui Linui Žukauskui,

atsakovo AB Ūkio banko atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal  ieškovės R. B. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Eudanas“, akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir įkeitimo panaikinimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė 2007 m. rugpjūčio 7 d. su atsakovu BUAB ,,Eudanas“ sudarė buto statybos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti ieškovei 43,54 kv. m dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), o ieškovė – po šio buto perdavimo jai sumokėti 325 243,80 Lt. 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avanso. 2008 m. sausio 23 d. papildomo susitarimo pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovui 209 000 Lt; 2008 m. birželio 20 d. susitarimu patikslino buto apdailos darbų sumą ir ją sumažino 3247 Lt. Sumokėjus už butą 209 000 Lt, atsakovas perdavė ieškovei buto raktus, ši jį įsirengė ir jame apsigyveno. Dėl atsakovo delsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. liepos 16 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla; šio teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartimi patvirtintas ieškovės 251 526,27 Lt kreditoriaus reikalavimas.

2009 m. vasario 20 d. ieškovė kreipėsi į teismą ir, pakeitusi ieškinio dalyką, prašė pripažinti jos ir atsakovo BUAB ,,Eudanas“ sudarytą 2007 m. rugpjūčio 7 d. buto statybos sutartį Nr. 6 su 2008 m. sausio 23 d. ir 2008 m. birželio 20 d. papildymais buto pirkimo-pardavimo sutartimi, pakeisti šios sutarties su nurodytais papildymais 2.1 punktą, sumažinant buto kainą iki 219 000 Lt; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini) bei panaikinti hipoteką.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu tenkino ieškinį, pakeitė 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutarties 2.1 punktą ir nustatė, kad buto (duomenys neskelbtini) bendra kaina yra 219 000 Lt, įskaitant pridėtinės vertės mokestį ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutarties prieduose nurodytas sąlygas; 2007 m. rugpjūčio 7 d. buto statybos sutartį pripažino buto pirkimo-pardavimo sutartimi, taip pat ieškovei nuosavybės teisę į butą bei panaikino hipoteką; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas laikė, kad ieškovė, sumokėjusi atsakovui 219 000 Lt ir investavusi 20 000 Lt šiam butui pagerinti bei pritaikyti jį gyventi, pagrįstai siekia įsigyti nuosavybės teise butą. Pateikdama pradinį ieškinį, ieškovė siekė tinkamai įvykdyti šalių sutartį – sumokėti likusią už butą skolą. Ieškinio dalyko pakeitimą, teismo nuomone, nulėmė aplinkybė, kad iš esmės sumažėjo buto kainos. Pagal šalių sudarytą statybos sutartį ieškovė turėtų mokėti už butą 325 243 Lt; pagal atliktą 2008 m. gruodžio 1 d. turto įvertinimą šio buto vertė – 217 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, paskelbus atsakovui priklausančio turto varžytynes, atsakovui priklausančių analogiškų butų nepavyko parduoti net už 2008 m. gruodžio 1 d. turto įvertinimo pažymoje nurodytą kainą. Taigi, teismas sprendė, kad po šalių sutarties sudarymo iš esmės pasikeitus nekilnojamojo turto rinkos padėčiai, buto, kurį siekia įsigyti ieškovė, vertė sumažėjo iki 219 000 Lt; ieškovė šios aplinkybės numatyti negalėjo, nes statybos sutartis buvo ilgalaikė ir buto kainos kaita nepriklausė nuo jos valios, be to, ieškovė nebuvo prisiėmusi turto vertės sumažėjimo rizikos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė būtinybę atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, pakeisti 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutarties 2.1 punkto sąlygą ir nustatyti, jog bendra buto kaina yra 219 000 Lt. Kadangi teismo nustatytą buto kainą ieškovė yra sumokėjusi, t. y. tinkamai įvykdžiusi 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutartį,  teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ginčo butą.

Teismas nurodė, kad yra pradėtas atsakovo likvidavimo procesas ir priverstinai parduodamas turtas iš varžytynių; ieškovės butas iš varžytynių nebuvo parduodamas, nes 2009 m. vasario 23 d. nutartimi šiam turtui uždėtas areštas. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės yra prasidėjęs ginčo buto priverstinio pardavimo procesas, ir konstatavo, jog reikalavimas ieškovei pirkti ginčo butą iš varžytynių bei pakartotinai sumokėti buto kainą prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Teismas sprendė, kad hipotekos panaikinimas nepažeis atsakovo Ūkio banko teisėtų interesų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 4 d. sprendimu tenkino atsakovų apeliacinius skundus, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija sprendime pripažino nustatytomis šias aplinkybes – ieškovė už statomą butą sumokėjo atsakovui 219 000 Lt; pagal sudarytą buto statybos sutarties 2.1 punktą šalys buvo nustačiusios 325 243,80 Lt buto kainą; ieškovė nesumokėjo visos buto kainos ir šią aplinkybę grindė rinkos pokyčiais (nekilnojamojo turto kainos sumažėjimu). Kolegijos nuomone, rinkos pokyčių aplinkybė negali lemti sutartinių santykių ir būti pagrindu atleisti vieną sutarties šalį nuo sutarties įvykdymo. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo teisinės galimybės CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu pripažinti ieškovei nuosavybės teisės į butą, nes šalims sudarant buto statybos sutartį nebuvo sumokėta visa kaina. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nesiūlė atsakovui keisti sutarties 2.1 punkto dėl buto kainos, todėl laikė, jog ieškinys turėjo būti atmestas ir dėl to, kad nebuvo laikytasi CK 6.233 straipsnio 3 dalyje nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo dėl sutarties kainos sumažinimo  sprendimo tvarkos.

Kolegija pripažino, kad nagrinėjamos bylos išsprendimui itin reikšminga aplinkybė, jog atsakovui UAB ,,Eudanas“ iškelta bankroto byla. Remdamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 17 straipsnio 2 dalimi, kolegija nurodė, kad ieškovė nėra gavusi iš atsakovo administratoriaus pranešimo apie tai, jog po bankroto bylos iškėlimo su ja sudaryta sutartis bus vykdoma, todėl padarė išvadą, jog šios sutarties, kaip ir kitų įmonės sutarčių, vykdymas pasibaigė įmonei iškėlus bankroto bylą. Ieškovė yra bankrutuojančios įmonės kreditorė – 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtintas jos 251 526,27 Lt reikalavimas, kurį sudaro įmokėta už buto statybą suma (219 000 Lt) ir buto pagerinimo išlaidos. Dėl to, kolegijos manymu, ieškovės reikalavimas yra lygiavertis kitų įmonės kreditorių atžvilgiu ir tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.

Kolegija taip pat sprendė, kad teismas, perduodamas ieškovės nuosavybėn butą, pažeidė tiek imperatyviąsias ĮBĮ 14 straipsnio nuostatas, tiek kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Kolegija, vadovaudamasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009), nurodė, kad kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje patvirtinimas yra vienas iš teisių gynimo būdų, todėl, pasirinkus tokį teisių gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus finansinį reikalavimą, asmuo įgyja kreditoriaus teisinę padėtį bankroto procedūrose ir iš to kylančias teises bei pareigas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginti ieškovės teises kitu būdu – sumažinti buto kainos ir pripažinti jai nuosavybės teisės į butą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.401 straipsnio normas šalių sudarytai buto statybos sutarčiai ir identifikavo šalių sudarytą sutartį, nepagrįstai šios sutarties nevertino kaip vartojimo sutarties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010, išaiškino, kad būsimojo buto pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl teismui ex officio kyla pareiga sutartį aiškinti vartotojo naudai. Šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nuostatos dėl buto kainos koregavimo tuo atveju, kai sutartis neįvykdoma dėl atsakovo kaltės, nors pagal CK 6.401 straipsnio 2 dalį sutartyje tokia būsimo buto kainos patikslinimo ar pakeitimo sąlyga turėjo būti nustatyta. Nenustačius sutartyje šios sąlygos, buvo pažeistos kasatorės kaip vartotojos teisės. Teismas turėjo šią sutarties spragą pašalinti, taikydamas CK 6.195 straipsnio normą. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas buto kainą iki rinkos kainos, tinkamai taikė nurodytą normą, o apeliacinės instancijos teismas su tokiu kasatorės kaip vartotojos teisių gynimu nesutiko ir nepagrįstai sprendė, kad efektyviausia kasatorės gynimo priemonė yra kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje pareiškimas. Kasatorė mano, kad esminę sutarties sąlygą dėl kainos sumažinimo lemia ne tik nekilnojamojo turto rinkos kainos pokytis, bet ir sudarytos sutarties specifika, aplinkybės, jog kasatorė sąžiningai vykdė sutarties sąlygas ir į sunkią tiek teisine, tiek finansine prasme padėtį pateko dėl atsakovo veiksmų.

            2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į butą atsiradimo momento, netinkamai aiškino CK 6.401 straipsnio 5 dalyje ir šio straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 3 dalyje nurodytas ,,buto pirkimo-pardavimo kainos“ ir ,,buto statybos kainos“ sąvokas. Kasatorė mano, kad šios sąvokos netapačios. CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta statybos kaina siejama su nuosavybės teisės perėjimo momentu – sprendžiant dėl nuosavybės teisės perėjimo momento būtina atsižvelgti į tai, ar pirkėjas turėjo pareigą sumokėti visą pirkimo-pardavimo kainą ar ne. Tuo atveju, jeigu nuosavybės teisė pereitų ne nuo statybos kainos, o nuo visos sutartos kainos sumokėjimo, būtų nepagrįstai bloginama vartotojo padėtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas CK 6.401 straipsnio normą, padarė klaidingą išvadą, kad nuosavybės teisė kasatorei neperėjo. Kasatorė pažymi, kad šalių sudarytoje  sutartyje buvo nurodyta tik buto kaina, buto statybos kaina nenustatyta, išsami statybos sąmata nepridėta. Taigi, kasatorės nuomone, sutartyje nurodyta kaina nėra statybos kaina. Kadangi atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad buto statybos kaina yra didesnė nei 219 000 Lt, tai laikytina, jog kasatorė yra sumokėjusi atsakovui didesnę nei buto statybos kainą ir jai pripažintina nuosavybės teisė į butą. Kasatorė mano, kad tuo atveju, jei būtų laikoma, jog nėra pagrindo sumažinti buto kainos, priteistas nesumokėtos kainos skirtumas gali būti priteisiamas ir taip apginamas jos interesas įgyti nuosavybės teisę į butą. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 6.401 straipsnio normą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-608/2008, išaiškinimu, kad sutartis (CK 6.401 straipsnis) yra specifinė preliminarioji sutartis, leidžianti pirkėjui reikalauti įvykdyti pareigą natūra, todėl kasatorės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę yra galimas ir teisėtas.

            3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.233 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią sutarties pakeitimą, nes nustatė perteklinį, įstatyme nenustatytą reikalavimą siūlyti sutarties pakeitimą raštu ir gauti raštišką atsisakymą dėl ikiteisminės ginčo tvarkos nesilaikymo. Kasatorės nuomone, šalys gali konkliudentiniais veiksmais išreikšti siūlymą keisti sutartį ar atsisakymą ją keisti. Kadangi kasatorės pasiūlymas keisti sutartį iš esmės buvo suformuluotas pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo, o atsakovas atsiliepimuose į ieškinį aiškiai išreiškė savo nesutikimą su tokiu sutarties pakeitimu, tai, kasatorės nuomone, grįžimas į ikiteisminę stadiją šalių pozicijoms išsiaiškinti pažeistų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus.

            4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bankroto procesą (ĮBĮ 10 ,14, 17 straipsniai), ir neteisingai nustatė sutartinių santykių iki bankroto bylos iškėlimo santykį su bankroto procesu, nepagrįstai bankroto procesą reglamentuojančioms teisės normoms suteikė pirmenybę prieš šalių civilinius santykius reglamentuojančias normas. Taikydamas ĮBĮ 17 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto normas, teismas neatkreipė dėmesio į šių normų nuostatų prieštaravimą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodyta, kad jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebevykdys, šios sutartys laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai tenkinami ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka. ĮBĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administratorius turi per šiame įstatyme nustatytą terminą pranešti suinteresuotiems asmenims apie sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, vienu atveju galioja sutartys, dėl kurių administratorius nepranešė, kad jų nevykdys, o kitu – sutartys, dėl kurių administratorius pranešė, kad jas vykdys. Byloje nenustatyta, kad administratorius įstatyme nustatytu terminu pranešė, jog šalių pasirašytos sutarties nevykdys, todėl šalių sudaryta sutartis vykdytina. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, spręsdamas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, teismas nepagrįstai prioritetą suteikė bankroto teisės normoms.

            5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto byloje patvirtintas kasatorės kaip kreditorės reikalavimas, todėl savo reikalavimą ji gali patenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka. Kasatorė pažymi, kad tuo atveju, jeigu jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į butą, ji atsisakytų savo reikalavimo bankroto byloje. Tai, kad kasatorė kaip vartotoja gina savo teises pareikšdama  ieškinį dėl nuosavybės teisės patvirtinimo, nereiškia, jog kartu pažeidžia ir ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatorės pasirinktų teisių gynimo būdų, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009, esančiu išaiškinimu, kad asmuo turi pasirinkimo teisę, kokiu būdu turi būti ginamos jo pažeistos teisės – pareiškiant finansinį reikalavimą bankroto byloje ar reikalaujant perduoti konkretų turtą. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vadovautis šiuo išaiškinimu, nes jis padarytas byloje, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            Atsakovas nurodo, kad bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių santykius reguliuoja specialusis – Įmonių bankroto – įstatymas. Kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialusis įstatymas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, pagrįsti vartotojo teisių gynimu, tuo atveju, kai vienas iš ginčo dalyvių  yra bankrutuojanti įmonė, nėra nei teisingi, nei esminiai.

            Atsakovas, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su buto kainos mažinimu, pažymi, kad kasatorės pozicija neaiški: iš kasacinio skundo argumentų negalima suprasti, ar kasatorė ketina sumokėti likusią kainos dalį tuo atveju, jeigu butas būtų jai perduotas, ar siekia išvengti šios kainos dalies sumokėjimo. Be to, atsakovo nuomone, teismui teisingai taikius bankroto teisės normas, buto kaina neturi teisinės reikšmės. Atsakovas taip pat nurodo, kad kasatorė nesumokėjo visos buto kainos, todėl nėra pagrindo jai pripažinti nuosavybės teisę į butą. Atsakovo nuomone, kasatorė siekia dvigubos naudos: patenkinti savo kreditoriaus reikalavimą, aplenkdama ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, kartu tai padaryti palankesnėmis nei susitarta sutartyje sąlygomis, nesumokant trečdalio buto kainos. Tokia kasatorės pozicija, atsakovo nuomone, yra nesąžininga.

            Atsakovas nesutinka su kasatorės argumentais, kad vartotojo teisės turi būti vienodai aktyviai ginamos bet kuriomis, net ir paslaugų teikėjo bankroto aplinkybėmis. Iškėlus paslaugų teikėjui bankroto bylą, kreditoriai, nepriklausomai nuo jų reikalavimų kilmės, turi tokias pat ĮBĮ nustatytas teises ir pareigas, neišskiriant ir netaikant prioriteto kreditoriams, kurių reikalavimai kilo vartojimo sutarties pagrindu.

            Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos atsakovas nurodė, kad šį klausimą kasatorė turėjo perduoti atsakovo bankroto administratoriui, o šis – kreditorių susirinkimui. Šia ikiteismine tvarka iš tiesų nebuvo pasinaudota, tačiau, vadovaujantis ekonomiškumo principu, ši aplinkybė neturėtų lemti iš esmės teisingo teismo sprendimo galiojimo.

            Remdamasis bankroto santykius reglamentuojančių teisės normų prioritetiniu taikymu, atsakovas mano, kad kasatorės reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje suteikia jai teisę tenkinti reikalavimą ĮBĮ 35 straipsnio tvarka ir taip paginti savo teises.

            Kasatorės nurodomos kasacinio teismo nutartys nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl vadovautis kasaciniame skunde nurodytomis nutartimis nėra teisinio pagrindo.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas BUAB ,,Eudanas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

            1. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvardijo šalių sudarytos sutarties vartojimo sutartimi, negali būti pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nes kasatorė nereiškė kokių nors pastabų ar pretenzijų dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.401 straipsnio sąvokas ,,pirkimo kaina“ ir ,,statybos kaina“, ir dėl to netinkamai nustatė nuosavybės teisių į butą atsiradimo momentą. Šių sąvokų aiškinimas būtų aktualus tuo atveju, jei kasatorė visiškai finansuotų buto statybą, sutartyje būtų iš anksto tai aptarta. Iš šalių sudarytos sutarties matyti, kad statybą finansavo būtent atsakovas banko sutekto kredito pagrindu, todėl kasatorės argumentas dėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo laikytinas nepagrįstu.

            2. Atsakovas nesutinka su kasatorės argumentais dėl prioritetinio vartotojo teisių gynimo. Atsakovas pažymi, kad nebuvo šalių ginčo dėl buto statybos sutarties  sąlygų ar jų aiškinimo, todėl teismas neturėjo teisės išeiti už ieškinio ribų ir spręsti dėl šios sutarties sąlygų sąžiningumo, kai tokių reikalavimų nekėlė pati kasatorė. Be to, teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti sutartimi nustatytos buto kainos, nes neatsirado CK 6.204 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant sutarties kaina gali būti keičiama. Turto rinkos pasikeitimo kasatorė nelaikė esmine aplinkybe, varžančią sutarties vykdymą, nes per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tai, atsakovo nuomone, patvirtina ir aplinkybė, kad kasatorė, pareikšdama ieškinį, siekė sutartį įvykdyti joje nustatytomis sąlygomis ir tik vėliau pakeitė ieškinio dalyką. Atsakovas pažymi, kad buto statybos sandoris yra ilgalaikis, todėl tiek viena, tiek kita šalis, sudarydama sutartį, prisiėmė kainos pasikeitimo riziką.

            3. Atsakovas nesutinka ir su kasacinio skundo argumentais dėl CK 6.223 straipsnio 3 dalies taikymo. Kasatorė nepasinaudojo šia įstatymo nuostata ir įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygos pakeitimo. Tai, kad kasatorė reikalavimą pakeisti sutarties sąlygą pareiškė bylos nagrinėjimo metu, pakeisdama ieškinio dalyką, negali būti laikoma pasiūlymu kitai sutarties šaliai pakeisti sutartimi nustatytą kainą, juolab toks reikalavimas negali būti reiškiamas iškėlus juridiniam asmeniui bankroto bylą.

            4. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teikė pirmenybę bankrotą reglamentuojančių normų taikymui. Atsakovas pažymi, kad bankroto įstatyme nustatytas ĮBĮ normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, nes taip užtikrinami bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių teisės ir interesai. Kadangi šalių sudaryta sutartis iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo įvykdyta, kasatorė įgijo tik teisę tenkinti kreditoriaus reikalavimą. Atsakovas pažymi, kad tiek bankroto administratoriaus, tiek kasatorės veiksmai patvirtina, jog šalių sudarytos sutarties galiojimas pasibaigė. Atsakovas mano, kad kasatorė, teigdama, jog šalių sutartis galioja, nepagrįstai remiasi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto norma, nes šia norma nustatyta, kokių sandorių tolesnis vykdymas iškėlus juridiniams asmeniui bankroto bylą yra leidžiamas. Šalių sudaryta sutartis nepatenka į šia norma reglamentuotų sandorių sąrašą, todėl tokia sutartis po bankroto bylos iškėlimo neturėjo būti vykdoma. Be to, kasatorei nebuvo pranešta apie tolesnį sutarties vykdymą, todėl laikytina, kad sutartis buvo nutraukta. Atsakovas mano, kad, esant patvirtintam kasatorės kreditoriaus reikalavimui, kasatorė neturi teisės reikšti reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į butą ir pakeisti sandorio sąlygas. Toks kreditoriaus teisių gynimo būdo ribojimas pripažįstamas teismų praktikoje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniu skundu keliami buto pirkėjo – kreditoriaus ir vartotojo – teisių apsaugos klausimai, kai rangovui – buto statytojui ir pardavėjui – iškelta bankroto byla; dėl teisės kreditoriui – vartotojui keisti teisių gynimo būdą po to, kai jo reikalavimas patvirtintas bankroto byloje; dėl pirkėjo teisės reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į butą, bei prašyti mažinti sutartyje sulygtą buto pirkimo kainą esmingai pasikeitus sutarties vykdymo sąlygomis. Tai – teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1dalis).

 

Dėl galimybės kreditoriui keisti savo teisių gynimo būdą po to, kai bankroto byloje patvirtintas jo finansinis reikalavimas

 

Įmonių bankroto įstatyme expressis verbis nenustatyti kreditoriaus finansinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo teisiniai padariniai. Apie tokių padarinių egzistavimą galima spręsti sistemiškai aiškinant bankroto teisės normas, taip formuojant šių teisės normų taikymo praktiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu nustatoma, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę ir kokios ji apimties, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo sukelia panašių teisinių padarinių kaip teismo sprendimas, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kvalifikavęs situaciją, kai pardavėjas pareiškia finansinį reikalavimą skolininko-pirkėjo bankroto byloje ir tas jo reikalavimas patvirtinamas, nurodydamas, kad tokiu atveju jis praranda teisę pareikšti reikalavimą dėl daikto išreikalavimo, t. y. ginti savo galbūt pažeistą teisę kitu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Metos“ v. BUAB „Modus Vitae“, bylos Nr. 3K-3-475/2009).

Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą  ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto įstatymo normose nustatyta teisė kreditoriams tikslinti kreditoriaus reikalavimus ir jų atsisakyti (ĮBĮ 26 straipsnis). Šios kreditoriaus teisės kvalifikuojamos individualiomis teisėmis, nes jas gali įgyvendinti tik atitinkantys tam tikrus reikalavimus arba atsidūrę tam tikromis sąlygomis kreditoriai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Taigi, bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė nurodo, kad, išsprendus nuosavybės teisės į pastatytą būstą klausimą, ji atsisakytų kreditoriaus reikalavimo. Bankroto teisės nuostatose nenustatyta pagrindų atsisakyti kreditoriaus reikalavimo ir tokio atsisakymo galimos sąsajos su prašymais ginti kreditoriaus teises kitais, ne vien finansinio reikalavimo patvirtinimu, būdais. Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsisakymo procedūra bei nustatyti tokio atsisakymo padariniai, t. y. keičiasi kreditorių įsiskolinimų suma. Reikalavimo atsisakyti galima iki jo patenkinimo momento, nes patenkinus reikalavimą išnyksta ir pats reikalavimas, t. y. nebelieka ko atsisakyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas nėra suformavęs praktikos dėl atsisakymo nuo kreditorių reikalavimų, kiek tai sietina su galimybe ginti kreditoriaus teisę į reikalavimo patenkinimą kitais būdais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo patvirtinto reikalavimo atsisakymas reikštų reikalavimo teisės į bankrutuojantį skolininką atsisakymą ir tuo pačiu prašymą nevykdyti patvirtinto finansinio reikalavimo. Tačiau tais atvejais, kai kreditorius turi galimybę savo teisę ginti ir finansinio reikalavimo atsisakymą sieja su ketinimu pareikšti kitokio pobūdžio (ne piniginį) reikalavimą, reikalavimo atsisakymas ne visada reiškia, kad teisė reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą prarandama. Sprendžiant, ar kreditorius gali reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą, atsižvelgtina į šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, šalių teisinį statusą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Jei kreditorius, kuris kartu yra vartotojas, grindžiantis savo reikalavimą CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, prašo apginti jo teisę ir kitais būdais (pvz., pripažinti jam nuosavybės teisę į būstą po to, kai patvirtintas jo kreditoriaus reikalavimas įdėtų lėšų į būsto statybą apimtimi), teisėjų kolegija pažymi, kad tokį (naują) reikalavimą galima būtų reikšti, kai atsisakoma buvusio kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo ar prašoma jį sumažinti atitinkamu dydžiu, t. y. reikalavimą tikslinant.

Kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje turi būti pareikštas per teismo nustatytą terminą, kuris gali būti ne trumpesnis nei 30 dienų ir ne ilgesnis nei 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Šis terminas nustatytas kreditoriaus piniginio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Tokio termino pažeidimas gali lemti, kad vėliau kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto teisės nuostatos neretai skatina kreditorių siekti finansinio reikalavimo patvirtinimo, nes apsisprendimui, ar reikšti kitokius reikalavimus neprofesionaliam bankroto teisinių santykių dalyviui gali neužtekti laiko bei trūkti informacijos dėl galimų tokių veiksmų padarinių. Pažymėtina, kad įstatyminis reguliavimas dėl galimybės bankroto byloje pareikšti nepiniginio pobūdžio reikalavimus nėra aiškus, o teismų praktika šiuo klausimu tik formuojama (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. RAB „Vingriai“, UAB „Vacmech SK“, bylos Nr. 3K-3-209/2011).

Taikydami bankroto teisės nuostatas, teismai turėtų atsižvelgti į kreditoriaus teisinį statusą (verslininkas, vartotojas), kreditoriaus reikalavimo prigimtį, tokio reikalavimo patenkinimo tvarką, į tai, kiek kreditoriaus reikalavimo keitimas ar atsisakymas siejamas su teisės gynimo būdo keitimu ir kaip tai lemia galimą kitų kreditorių teisių apimties pasikeitimą. Dėl ĮBĮ nuostatų taikymo teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorė pripažintina vartotoja, nes specifinė būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis dėl šio sandorio šalies statuso ir sandorio sudarymo tikslai (t. y. kokiems poreikiams patenkinti sudaroma sutartis), kvalifikuojama ir vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-608/2008). Nuo kitų kreditorių reikalavimų asmens – būsimo buto pirkėjo – kreditoriaus reikalavimas skiriasi ne tik sutarties šalies nelygiateise padėtimi (vartotojas priskiriamas prie sutarties šalies, paprastai neturinčios galimybės vienodai derėtis su verslininku), bet ir nurodytos sutarties sudarymo tikslu, t. y. savo ar savo šeimos narių aprūpinimas būstu, bei atsižvelgiant į tai, kiek tas tikslas pasiektas ir kieno lėšomis buvo finansuota būsto statyba.

Bankroto procese nenustatyta vartotojų teisių apsaugos, kai kita sutarties šalis – verslininkas tampa nemokus, ypatumų. Vartotojų teisių apsauga bankroto procese turėtų būti užtikrinama tiek, kiek galima suderinti viešuosius interesus, t. y. taip ginti vartotoją, kad verslininko nemokumo padariniai nebūtų perkelti vartotojui neproporcingai palyginti su kitais bankrutuojančios įmonės kreditoriais bei kad vartotojo gynimo priemonės neproporcingai nepažeistų kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (ypač kitų kreditorių) interesų. Kai verslininkas, suteikiantis paslaugą ar įsipareigojęs perduoti daiktą, tampa nemokus, tam, kad vartotojas galėtų apsispręsti, kokį teisių gynimo būdą rinktis, jis turi žinoti, ar su juo bus tęsiama sutartis ir, remdamasis šiuo juridiškai reikšmingu faktu, galėtų apsispręsti dėl savo teisių gynimo. Tais atvejais, kai kreditorius-vartotojas gali ginti savo teises ir kitais būdais, ne vien pareikšdamas finansinį kreditoriaus reikalavimą, tam tikro teisių gynimo būdo pasirinkimo padariniai jam gali būti taikomi, kai jis turėjo pakankamą informaciją apie atitinkamo pasirinkimo galimybę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė gavo bendro pobūdžio bankroto administratoriaus pranešimą apie siūlymą per nustatytą terminą pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje ir šiuo pasiūlymu pasinaudojo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, teisinė galimybė pareikšti ne tik piniginio pobūdžio, bet ir kitokius turtinio pobūdžio reikalavimus, siekiant daikto išreikalavimo ar nuosavybės teisės pripažinimo, turi būti suteikiama, nes tokios galimybės nesuteikus, į bankrutuojančios įmonės turimo turto masę gali patekti ir jai nepriklausantis daiktas (žr. mutatis mutandis nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-209/2011). Nurodytoje byloje kasacinio teismo konstatuota, kad kreditoriaus ieškinys dėl daikto išreikalavimo turėtų būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, t. y. finansinių reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei nagrinėjimą reglamentuojančios taisyklės galėtų būti taikomos ir ieškiniui dėl daikto išreikalavimo, atsižvelgiant į tokio išreikalavimo pobūdį ir ypatumus.

Kai kreditorius pareiškė ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo ne bankroto byloje, bet bankrutuojančiai bendrovei, toks reikalavimas, neišnagrinėjus ginčo dėl nuosavybės teisės į daiktą, neturėtų būti atmetamas vien tuo pagrindu, kad bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas. Nustačius, kad kreditorius yra daikto savininkas, jo piniginis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei neturėtų būti tvirtinamas, jeigu patvirtintas – turėtų būti išbraukiamas iš reikalavimų sąrašo. Daikto savininkas nepraranda nuosavybės teisės į jam priklausantį daiktą vien tuo pagrindu, kad patvirtintas jo finansinis reikalavimas skolininko bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju bankroto byloje patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad kasatorė bute gyvena ir baigė buto apdailą. Taigi liko neišspręstas klausimas dėl buto nuosavybės ir jo grąžinimas iš ieškovės valdymo bankrutuojančiai bendrovei. Tokie klausimai yra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį pareiškė asmuo, turintis galimybę ginti savo teises ir alternatyviais būdais, šiuo atveju reikalaujantis pripažinti, kad dar iki skolininkui iškeliant bankroto bylą jis yra tapęs daikto savininku.

Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo daiktinės ir prievolinių teisių santykio ir galimybės reikšti kitokio pobūdžio turtinius reikalavimus bankroto byloje, teigdamas, kad bankroto teisės normų aiškinimas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo padarinių kasacinėje praktikoje suformuotas ir kitoks aiškinimas būtų prieštaravimas šiai praktikai. Teisėjų kolegija dar kartą nurodo taisyklę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų taikymo ir galios, t. y. precedentinę reikšmę turi išaiškinimai, kai bylų aplinkybės iš esmės tapačios. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nurodytoje nutartyje Nr. 3K-3-475/2009 daikto pardavėjas – kreditorius buvo išsaugojęs nuosavybės teisę į bankrutuojančiai įmonei perduotus daiktus, bet, nepaisant to, reiškė reikalavimą priteisti nesumokėtą daikto kainą; be to,  kreditorius, kaip ir bankrutuojanti įmonė, yra verslininkas. Situacija, kai daikto savininkas pareiškia finansinį reikalavimą, kvalifikuota kaip daikto savininko valios išraiška dėl pardavėjo teisių gynimo būdo ir tai nulėmė jam bankroto byloje kreditoriaus statusą ir šios padėties atitinkamas teises bei pareigas. Nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokio pobūdžio kasatorės ir bankrutuojančios bendrovės teisiniai santykiai, nes būsto pirkėja, siekdama įteisinti jai jau perduoto būsto nuosavybę, neturėjo pasirinkimo reikšti finansinį reikalavimą ar reikalauti pripažinti jai nuosavybės teisę į būstą, todėl, nagrinėjant pareikštą reikalavimą, turėjo būti patikrinta, ar kasatorė neįgijo nuosavybės teisių į butą, o kreditoriaus finansinis reikalavimas jai nepagrįstai patvirtintas.

Kita vertus, teisėjų kolegija dėl kasatorės pareikštų kreditoriaus reikalavimų bankroto procese sprendžia, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jos sudaro pagrindą vertinti, jog tikroji kasatorės valia ir pagrindinis jos pareikštų reikalavimų siekis – nuosavybės teisės į perkamą būstą pripažinimas, o ne pareikštas kreditoriaus reikalavimas dėl įmokėtų lėšų. Kreditoriaus reikalavimas dėl įmokėtų lėšų yra išvestinis, pareikštas siekiant kreditoriui, kaip vartotojui, užsitikrinti didesnę apsaugą. Dėl tikrosios kasatorės valios ir pagrindinio siekio teisėjų kolegija sprendžia pagal šias byloje nustatytas aplinkybes: kasatorė iki rangovo bankroto proceso pradžios su jo atstovu siekė sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau nesėkmingai, be to, kaip ji nurodė kasacinės bylos nagrinėjimo posėdyje, pareikštas kreditoriaus reikalavimas dėl įmokėtų sumų nulemtas jos nepatyrimo, suklydimo ir trumpo termino jam pareikšti; dėl tikrosios kasatorės valios taip pat sprendžiama pagal bankroto proceso šalių (banko, kasatorės, bankroto administratoriaus) iniciatyvą, tiesa, nepasibaigusią sėkme, sudaryti taikos sutartį, kurioje inter alia būtų sprendžiamas jos daiktinių teisių į būstą klausimas; teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštas reikalavimas sumažinti būsto pirkimo kainą dėl pasikeitusių aplinkybių nekilnojamojo turto rinkoje taip pat rodo kasatorės valią pripažinti nuosavybės teisę (tik kita nei sutartyje sulygta kaina), o ne grąžinti sumokėtas lėšas iš bankrutuojančio rangovo. Atsižvelgiant į tai, kasatorei neturi kilti neigiamų padarinių dėl to, kad bankroto procese ji pareiškė ir kreditoriaus reikalavimą įmokėtai pinigų sumai už statomą būstą, t. y. ji neturi būti varžoma reikalauti pripažinti jai nuosavybės teisę į perduotą būstą.

 

Dėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo sprendžiant, ar galima pripažinti nuosavybės teisę pirkėjui – fiziniam asmeniui –  kai bankrutuoja pardavėjas–statytojas

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. UAB „Beržolė“, bylos Nr. 3K-3-441/2006; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. individuali įmonė v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-455/2008). Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą (nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-441/2006). Preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne tik pastatyti butą, bet ir po to sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.401 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalys sutartimi neįsipareigoja ateityje sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, tokios sutarties negalima kvalifikuoti kaip preliminariosios sutarties, ji yra statybos rangos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Klaipėdos apdaila“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-468/2006). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šios sutarties specifiką kitų preliminariųjų sutarčių atžvilgiu, yra nurodęs, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-608/2008).

Vystydama šią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuota sutartis turi tiek preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, tiek statybos rangos sutarties bruožų. Vienos ar kitos sutarties bruožai vyrauja priklausomai nuo to, ar pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis), ar šalys ateityje įsipareigoja sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.401 straipsnio 1 dalis). Be to, kai pirkėjas – fizinis asmuo – tokią sutartį sudaro savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tokia sutartis taip pat gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-608/2008), ir tai lemia būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Sudarydamas CK 6.401 straipsnyje reglamentuotą sutartį, pirkėjas siekia patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Tais atvejais, kai jis finansuoja gyvenamojo namo ar būsto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis), jis aktyviai savo lėšomis prisideda prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Dėl šios priežasties CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytas specialus pirkėjo nuosavybės įgijimo būdas, besiskiriantis nuo bendrosios CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. įmonė v. likviduojama 595-oji GNSB, bylos Nr. 3K-3-545/2004).

Pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo. Šioje teisės normoje nėra reglamentuotos pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo tvarkos, kai pirkėjas yra sumokėjęs ne visą, o dalį sutartyje numatytos statybos kainos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Toks aiškinimas neatitiktų CK 6.401 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos sutarties tikslo – aprūpinti fizinį asmenį (dažniausiai vartotoją) gyvenamuoju būstu, taip pat netinkamai paskirstytų šalių teises ir pareigas, nes sumokėjęs net ir didžiąją dalį statomo namo ar buto kainos pirkėjas neįgytų į šį daiktą jokių teisių bei jam tektų pardavėjo nemokumo rizika. Nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į sumokėtą kainos dalį, sukurto objekto dalį, į tai, ar gyvenamasis namas ar butas perduotas pirkėjui, ir pan. Be to, įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, sumokėjęs atskiro nebaigto statyti buto visą ar didesnę dalį kainos, įgyja tam tikras daiktines teises į tą daiktą (mutatis mutandis taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Z. G. v. 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-439/2003, kurioje konstatuota, kad ieškovė, sumokėjusi bendrijai visą buto kainą, buvo pripažinta lygiateise bendrijos dalyve, todėl bendrija, registruodama nuosavybės teisę į nebaigtus statyti pastatus, sudarydama paskolos sutartį, įkeisdama statomus pastatus, tarp jų ir ieškovės nebaigtą įrengti butą, turėjo gauti ir ieškovės sutikimą; bendrija, tokio sutikimo neprašydama, pažeidė ieškovės kaip bendros veiklos dalyvės teises, todėl teismas gynė ieškovės teises ir panaikino buto teisinę registraciją bendrijos vardu ir šio buto hipoteką). Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes net ir pažodinis CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimas negalėtų lemti neigiamų padarinių kasatorei, nes sutartiniuose santykiuose ji elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, o visa pinigų suma už butą buvo nesumokėta ne dėl jos, o dėl dabar bankrutuojančios bendrovės atstovo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kasatorės nenaudai CK 6.401 straipsnio nuostatų prasme negali būti priešpastatyti galimi neigiami padariniai dėl daiktinės teisės nustatymo nesumokėjus visos sumos už butą (CK 6.206 straipsnis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas pagrįstai nurodo, kad šalių 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutartyje nebuvo susitarta, jog kasatorė finansuos buto statybos darbus. Vis dėlto šalių faktinis elgesys ir kasatorės didesnės dalies statybos kainos sumokėjimas patvirtina, kad kasatorė finansavo dalį statybos darbų. 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avanso, o 2008 m. sausio 23 d. papildomo susitarimo pagrindu – 209 000 Lt. Nors šiuos pinigus pirkėja sumokėjo tada, kai butas jau buvo pastatytas, tik neatlikti apdailos darbai, teisėjų kolegija šį jos mokėjimą pripažįsta buto statybos finansavimu, nes toks pinigų mokėjimo kvalifikavimas kaip avansas neatitiktų avanso paskirties, o mokėjimu už perkamą daiktą pripažinimas taip pat būtų netinkamas veiksmo kvalifikavimas, nes pirkimo objektas – nekilnojamasis daiktas – nebuvo užbaigtas statyti (CK 6.396 straipsnis). Be to, nurodyta, kad likusi pinigų suma nesumokėta ne dėl kasatorės kaltų veiksmų.

Kasatorei sumokėjus dalį sulygtos kainos, atsakovas BUAB ,,Eudanas“ neužbaigtą butą (baigtumas 82 proc.) faktiškai perdavė pirkėjai, kuri įdėjo papildomai lėšų, ir bankroto bylos iškėlimo metu buto baigtumas nustatytas 92 proc. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nesuteikus vartotojui šios apsaugos, verslininko nemokumo rizika vartotojui būtų perkelta neproporcingai.

 

Dėl bankrutuojančios įmonės sutarčių tolesnio vykdymo po to, kai vienai iš sutarties šalių iškeliama bankroto byla

 

Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi  bankroto administratoriui suteikiama teisė vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta, kad jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administratorius per šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą, t. y. 30 dienų, turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies formuluočių neatitiktis, nes iš jų vienareikšmiškai negalima daryti išvados, ar sutartys, apie kurių vykdymą (nevykdymą) bankroto administratorius suinteresuotiems asmenims nieko nepranešė, laikomos pasibaigusiomis, ar jos turi būti vykdomos toliau. Be to, iš Įmonių bankroto įstatymų nuostatų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas) kyla jų sisteminio aiškinimo ir taikymo problema, nes jose įtvirtinti skirtingi terminai tarpusavyje susijusiems veiksmams atlikti (kreditoriaus reikalavimų patvirtinimo, bankroto administratoriaus pranešimo apie vykdytinas sutartis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Po bankroto bylos iškėlimo įmonei pradedamas taikyti specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Įmonių bankroto įstatyme nustatyta galimybė nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties yra bendrosios taisyklės, pagal kurią visos sudarytos sutartys turi būti vykdomos tinkamai, išimtis. Atsižvelgdama į tai, kad bendrasis principas yra tinkamas sutarties vykdymas, kad kita sutarties šalis turi teisėtą lūkestį, jog įmonės iki bankroto bylos iškėlimo prisiimti įsipareigojimai bus vykdomi, kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius aiškiai ir nedviprasmiškai praneša suinteresuotiems asmenims. Tokiam pranešimui bankroto administratoriui nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Jau minėta, kad kasatorei neužbaigtas būstas buvo perduotas dar neiškėlus atsakovui bankroto bylos ir jai buvo nurodyta, jog toliau įsipareigojimai nebus vykdomi. Ieškovė sutarties nenutraukė, bet ir nevykdė, nes nesumokėjo sutartyje sulygtos būsto pirkimo kainos.

Kasacinio teismo spręsta, kad Įmonių bankroto įstatyme reglamentuoto draudimo vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tikslas – užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo tiek materialiosios, tiek proceso teisės lygmeniu įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonei taikomas specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nebevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, šiuo atveju aktualus kitas aspektas – kokioms sąlygoms esant jo nesilaikoma. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl specifinio įmonei nustatyto režimo nesilaikymo, pažymėtina, kad konkuruoja kasatorės, kaip vartotojos, interesas į gyvenamąjį būstą ir kitų kreditorių interesas į savo turtinių reikalavimų, užtikrintų papildomomis apsaugos priemonėmis (hipoteka), patenkinimą.

Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos teisė įstatyme nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu siekiama apsaugoti kitos sutarties šalies teises. Taigi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą UAB ,,Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-230/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje reikia vertinti kasatorės intereso į perkamą būstą santykį su kitų kreditorių interesu į reikalavimą (hipoteka), kurio objektas – tas pats būstas.

 

Dėl galimybės keisti šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymą (CK 6.204 straipsnis) po to, kai vienai iš sutarties šalių iškeliama bankroto byla

 

Vienas iš byloje pareikštų reikalavimų susijęs su šalių sudarytos buto statybos sutarties keitimu, prašant sumažinti buto kainą. Kasaciniame skunde kasatorė būtinybę mažinti buto kainą grindė aplinkybe, jog atsakovas laiku neperdavė buto kasatorei, sutartyje neaptartos būsimo buto kainos patikslinimo ar pakeitimo sąlygos, todėl teismas, remdamasis CK 6.195 straipsniu, turėtų užpildyti šią spragą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra atskirai reglamentuotos sutarčių, kurias bankrutuojanti įmonė vykdo po bankroto bylos iškėlimo, pakeitimo tvarkos. Bankroto administratoriui nepranešus kitai sutarties šaliai apie ketinimą nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties, ši sutartis turi būti vykdoma laikantis bendrųjų sutarčių vykdymą reglamentuojančių teisės normų. Bankroto administratoriaus sprendimas toliau vykdyti sudarytą sutartį išsaugo pareigą tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek kitai sutarties šaliai tą sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kita sutarties šalis negali vienašališkai atsisakyti vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą sutartį su įmone remiantis ta aplinkybe, kad jai iškelta bankroto byla, jeigu bankroto administratorius nepranešė apie ketinimą tokios sutarties nevykdyti. Tai nekliudo kitai sutarties šaliai nutraukti sutartį arba imtis kitų savo teisių gynybos būdų, jeigu bankrutuojanti įmonė pažeistų savo pareigas, susijusias su tolesniu sutarties vykdymu.

Kadangi bankroto administratoriaus nenutraukta sutartis vykdoma pagal bendrąsias sutarčių vykdymą reglamentuojančias taisykles, tai gali būti taikomos ir bendrosios taisyklės, leidžiančios atkurti dėl pakitusių aplinkybių pažeistą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Įmonių bankroto įstatyme nėra draudimo teismo tvarka modifikuoti sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis). Vis dėlto nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių mažinti perkamo buto kainą (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorė būtinybę mažinti perkamo buto kainą grindė ne tuo, kad jai sutartį vykdyti tapo daug sudėtingiau negu kitai šaliai, o bendruoju nekilnojamojo turto kainų svyravimu ir būtinybe ginti vartotojų interesus. Šie argumentai nei pagal teisinį reguliavimą, nei pagal teismų praktiką nėra pakankami tam, kad būtų pagrindas per teismą keisti šalių sutartinius teisinius santykius. Tai, kad šalių sudarytoje buto statybos sutartyje nebuvo nustatytos buto kainos patikslinimo ar pakeitimo galimybės, reiškia, jog šalys nenustatė galimybės tą kainą keisti, ir šios bylos aplinkybėmis nereiškia sutarties spragos, kurią turi užpildyti teismas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog kasatorė iš pat pradžių ketino trūkstamą sumą rangovui sumokėti paimdama paskolą iš banko; tai, kad pasikeitė nekilnojamojo turto rinka, nėra kasatorės situaciją individualizuojanti aplinkybė, trukdanti jai tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus; byloje neįrodyta, kad kasatorė, kaip buvo apsisprendusi iš pradžių, neturi realių galimybių paimti paskolos, rasti kitų finansavimo šaltinių (giminių pagalba, kito, galbūt turimo turto realizavimas ir pan.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje  UAB ,,Europa Group“ v. UAB ,,Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011, išaiškinta, kad sutarties kaina, kaip ir kitos šalių nustatytos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Toks pažeidimas būtų tik nustačius esminį prievolių vykdymo pagal sutartį pasikeitimą: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti grindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasatorei pripažinus teisėtą interesą į perkamą būstą ir daiktines teises į jį, jos pareigos pagal sutartį lieka galioti, todėl bankroto procese keičiasi jos teisinis statusas nesumokėtos sumos apimtimi – iš kreditoriaus į skolininko. Tai per se nekliudo kasatorei kitais teisių gynybos būdais siekti sumažinti kainą (pvz., dėl perduoto netinkamos kokybės, įskaitant jo neužbaigtumą, daikto). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad užtikrinant bankrutuojančios įmonės kreditorių, finansavusių statybą ir kurių naudai suvaržytas ginčo būstas, interesus, šiems kreditoriams turi išlikti hipotekos teisė į ginčo objektą, kol kasatorė atsiskaitys su bankrutuojančia įmone. Kasatorei atsiskaičius su bankrutuojančia įmone, jos (kasatorės) nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Remiantis pirmiau nurodytais motyvais ir išvadomis, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl ieškovės nuosavybės teisių į ginčo butą pripažinimo, dėl šios reikalavimų dalies paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Tokia nagrinėjamos bylos baigtis (iš dalies tenkinant ieškinio reikalavimus pripažinimas ieškovei nuosavybės teisių į ginčo butą), atsižvelgiant į tai, kad, minėta, pagrindinis kasatorės pareikštų ieškinio reikalavimų siekis – nuosavybės teisės į būstą pripažinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, kvalifikuotinas kaip pareikšto ieškinio patenkinimas 50 proc. Atsižvelgiant į šį santykį atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Už paduodamą apeliacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas sumokėjo 132 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 177). Šio atsakovo naudai iš ieškovės priteistini 66 Lt (CPK 93 straipsnio 3, 4 dalys).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 968 Lt (T. 2, b. l. 24), o kasacinės instancijos teisme – 1500 Lt (T. 2, b. l. 88, 89) išlaidų advokato pagalbai apmokėti; iš viso 2468 Lt. Iš atsakovų kasatorės naudai priteistina po 617 Lt (2468 / 2 / 2) išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).

Pirmosios instancijos teisme patirta 40,30 Lt (T. 1, b. l. 2), apeliacinės instancijos teisme – 13,90 Lt (T. 2, b. l. 21), kasacinės instancijos teisme – 66,70 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš viso 120,90 Lt. nagrinėjamos bylos šalys neatleistos nuo nurodytų išlaidų atlyginimo, todėl iš kasatorės į valstybės biudžetą priteistina 60,45 Lt, iš atsakovo BUAB „Eudanas“ – 30,23 Lt, iš atsakovo AB Ūkio banko – 30,22 Lt šių išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti ieškovei R. B. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini), ir dėl šios ieškinio reikalavimų dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei R. B. pripažinta nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini).

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės R. B. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB Ūkio bankui (j. a. k. 112020136) 66 (šešiasdešimt šešis) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą“.

Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti kasatorės R. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovų AB Ūkio banko (j. a. k. 112020136) ir BUAB „Eudanas“ (j. a. k. 112020136) po 617 (šešis šimtus septyniolika) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybės naudai iš kasatorės R. B. (duomenys neskelbtini) 60,45 Lt (šešiasdešimt litų 45 ct), atsakovo BUAB „Eudanas“ (j. a. k. 112020136) 30,23 Lt (trisdešimt litų 23 ct) ir atsakovo AB Ūkio bankas (j. a. k. 112020136) 30,22 Lt (trisdešimt litų 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                          Sigitas Gurevičius

 

 

 

                                                                                                                     Janina Januškienė

 

 

 

                                                                                                Janina Stripeikienė