Civilinė byla Nr. 2A-727-221/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00169-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10;

(S)

114.11; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant apeliantei E. G., jos atstovei advokatei Jelenai Koltakovai, ieškovui G. P., jo atstovei advokatei Astai Vėbraitei, atsakovei G. P., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2936-920/2013 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovėms E. G. ir G. P. dėl iškeldinimo iš patalpų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu (1 t., b. l. 3-5), kuriuo prašė iškeldinti atsakoves iš jam nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 2009 m. gruodžio 1 d. teismo sprendimu tarp ieškovo ir atsakovės E. G. buvo nutraukta santuoka, po santuokos nutraukimo ieškovas leido (be sutarties) atsakovėms gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame name, kol susiras darbą ir naują gyvenamąją vietą, tačiau dėl nuolatinių konfliktų ir atsakovių elgesio nebemato galimybės toliau leisti joms gyventi savo nuosavybėje. 2012 m. rugsėjo 10 d. atsakovėms buvo išsiųstas įspėjimas dėl išsikėlimo, nurodant, kad neįvykdžius šio prašymo per 3 mėnesius nuo gavimo dienos, bus kreiptasi į teismą dėl priverstinio iškeldinimo. Atsakovės per nurodytą terminą neišsikėlė, todėl ieškovas prašė teismo jas iškeldinti.

Atsakovė G. P. atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 45) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes ji mokosi universitete, ieškovas lėšų mokslams neteikia, atsakovių materialinė padėtis labai sunki, prašė bylą stabdyti, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-8923-924/2013 dėl išlaikymo turtu priteisimo G. P. iš G. P..

Atsakovė E. G. atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 53) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes gyvenant santuokoje su ieškovu, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo ne kartą remontuotas iš bendrų lėšų, po santuokos nutraukimo Kauno miesto savivaldybės administracija nesuteikė atsakovėms gyvenamųjų patalpų, 2010 m. pavasarį atsakovės lėšomis ginčo name atliktas kapitalinis remontas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (1 t., b. l. 176-178) ieškinį tenkino – iškeldino atsakoves E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovui G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1995-0005-6015, esančio (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui iš atsakovių po 72 Lt žyminį mokestį ir po 700 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, valstybei ­– po 11,63 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Teismas sprendė, kad tarp šalių yra susiklostę faktiniai neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) teisiniai santykiai, reglamentuoti CK 6.629 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įstatymo nuostatas ir teismų praktiką, konstatavo, kad faktiniai panaudos teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių įspėjimo apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui, nagrinėjamu atveju 2012 m. gruodžio 21 d., dėl to nuo nurodytos datos šalys tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovės neteko naudojimosi teisių ginčo namo dalimi, o namo dalies savininkas įgijo teisę reikalauti atsakoves iškeldinti CK 4.98 straipsnyje nustatytu pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 5-8) atsakovės prašė teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2936-920/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas valstybei; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai įvertino susiklosčiusias aplinkybes, kadangi visiškai neanalizavo aplinkybių, jog apeliantės yra artimi ieškovui žmonės – buvusi žmona ir dukra, visiškai nevertino aplinkybių, kad apeliantė E. G., gyvendama santuokoje su ieškovu, rūpinosi ginčo namo dalimi, ją prižiūrėjo, ištuokos byloje nustačius uzufruktą, ji ir toliau rūpinosi šiuo turtu iš savo asmeninių lėšų, kadangi ieškovas visiškai nesidomėjo ir nesirūpino namo dalimi.

2. Teismas nesirėmė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) nuostatomis ir apeliančių skundžiamo ribojimo tiesiogiai nevertino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamos praktikos kontekste. Remiantis EŽTT jurisprudencija, būstu laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Apeliantė E. G. teisėtai 1/2 namo dalyje gyvena nuo santuokos sudarymo, t. y. nuo 1991 m. rugsėjo mėnesio, o apeliantė G. P. ginčo patalpose gyvena nuo pat gimimo ir neturėjo kitos gyvenamosios vietos, šie teisiniai santykiai tęsiasi apie dvidešimt metų, minėta patalpa yra faktinė apeliančių gyvenamoji vieta, tačiau pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog 1/2 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra apeliančių būstas Konvencijos 8 straipsnio prasme, kas lemia pareigą gerbti teisę į būsto neliečiamybę.

3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik formaliu kriterijumi, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso dalis gyvenamojo namo, tačiau nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, priėmė sprendimą neišklausęs vienos iš proceso šalies – atsakovės E. G., taip pat nebuvo apklausti atsakovių liudytojai, todėl, apeliančių nuomone, teismas pažeidė CPK 15 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 13-18) ieškovas prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2936-920/2013 palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nagrinėjo bylą, išklausė šalių paaiškinimus ir vien ta aplinkybė, jog teismo sprendime nėra pasisakyta dėl šalių giminystės ryšio, nedaro sprendimo negaliojančiu. Ieškovo nuomone, teisiniam ginčo kvalifikavimui giminystės ryšiai neturi reikšmės ir apeliantėms nuosavybės teisės į ieškovui priklausantį turtą nesukuria. 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui, 2012 m. rugsėjo 20 d. apeliantėms įteikti įspėjimai dėl išsikeldinimo, todėl panaudos sutartis baigėsi 2012 m. gruodžio 20 d., suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui. Apeliantės visais įmanomais būdais stengėsi vilkinti nagrinėjamą bylą, dėl šios priežasties nuo įteikto įspėjimo išsikeldinti iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip vieneri metai. Apeliantės pažeidžia ieškovo teisę netrukdomai naudotis jam priklausančiu turtu, todėl ši ieškovo teisė privalo būti ginama. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad apeliantės neturi kito būsto, negali jo išsinuomoti ar kt., o apeliančių argumentas, jog būtent ginčo namas yra joms gyvybiškai svarbus, atmestinas, nes byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovių negalėjimą finansiškai išlaikyti ginčo namo dalį. Apeliantės yra pilnametės, todėl gali pasirūpinti gyvenamąja vieta, neribodamos ieškovo teisių į nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad apeliantės šiuo metu ginčo patalpoje gyvena be teisėto pagrindo. Apeliantės, nebūdamos turto, kuriame gyvena, nei savininkėmis, nei nuomininkėmis, negali toliau turtu naudotis, jei su tuo nesutinka turto savininkas, o turi iš jų išsikelti, perduodant turtą savininkui. Faktinis ginčo turto naudojimas neatlygintinai, be savininko leidimo, yra neteisėtas, nesukuriantis apeliantėms jokių teisių į ginčo turtą. Apeliantės apeliaciniame skunde rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės visiškai nepanašios į nagrinėjamos bylos. Apeliantės visais įmanomais būdais stengiasi vilkinti bylos nagrinėjimą, kiekvieno teismo posėdžio prašė jį atidėti, nė viename teismo posėdyje neprašė apklausti liudytojus, apeliaciniame skunde vėl nesąžiningai nurodo priežastis, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymi, jog atsakovės E. G. dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, jai atstovavo advokatė.

Apeliantė G. P. apeliacinio skundo atsisakė, todėl teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą G. P. atžvilgiu (2 t., b. l. 55-56).

                  IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Kadangi atsakovė E. G. nedalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apeliantės prašymą, suteikdamas jai galimybę pasisakyti ir būti išklausytai, bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). 

Byloje keliamas reikalavimas dėl atsakovių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovas negali naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu dėl to, kad atsakovės juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo.
          Byloje esantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b. 9-11). Šalys buvo sudarę santuoką, kuri 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu nutraukta, ieškovo vardu registruota gyvenamojo namo dalis uzufrukto teise atiteko tvarkyti buvusiai sutuoktinei, byloje atsakovei E. G., iki dukrų pilnametystės (1 t., b. l. 64-66). Atsakovė G. P. gimusi 1993 m. spalio 3 d. (1 t., b. l. 27) yra pilnametė, kita dukra Paulina gyvena su tėvu. Nors G. P. ir tapo pilnamete, tačiau ieškovas, kurį laiką dar leido jai ir atsakovei E. G. neatlygintinai gyventi jam nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių faktiškai susiklostė panaudos teisiniai santykiai. 

          CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino tikslas – informuoti šalį apie ketinimą nutraukti sutartį ir taip išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti sutarties šaliai esant netinkamai informuotai apie sutartį ketinančios nutraukti šalies poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje 3K-P-346/2004; 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).
             Kaip nustatyta byloje, ieškovas 2012 m. rugsėjo 10 d. įspėjimais, kurie atsakovėms įteikti 2012 m. rugsėjo 20 d., prašė atsakoves išsikelti iš jam priklausančios namo dalies (1 t.,12-13, 14-15). Taigi panaudos sutartis baigėsi 2012 m. gruodžio 20 d. ir nuo nurodytos datos atsakovės neteko ginčo buto naudojimosi teisių, tačiau atsakovės nieko nedarė, kitos gyvenamosios patalpos neieškojo ir toliau liko gyventi ieškovui nuosavybės teise priklausančioje ginčo patalpoje. Byloje nenustatyta kito teisinio pagrindo naudotis ginčo butu. Byloje buvo įrodyta, kad ieškovas yra ginčo patalpų savininkas ir kad atsakovės pažeidė ieškovo nuosavybės teises, atsakovės jokių teisių į ginčo turtą neturi, todėl ieškovo reikalavimas siekiant pašalinti ieškovo nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4. 98 straipsnis), t. y. iškeldinti atsakoves, yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip jau minėta, atsakovė G. P. apeliacinio skundo atsisakė, nurodydama, kad teismo sprendimą įvykdė, iš ginčo patalpos išsikėlė.

           Apeliantės E. G. teigimu, dėl tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa šis ginčo namas bei jo priklausiniai gali būti laikomi „būstu“ pagal Konvencijos 8 straipsnį. Tokiu atveju pagal EŽTT praktikoje nustatytus standartus būtina vertinti, ar atsakovės teisės į būstą neliečiamybės gerbimo ribojimas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti. Ilgalaikis faktinis patalpų naudojimas, jų priežiūra, komunalinių mokesčių mokėjimas nesukuria patalpų savininkui pareigos užtikrinti faktiniam patalpų naudotojui teisę į būstą. Faktinis ginčo turto naudojimas neatlygintinai be savininko leidimo yra neteisėtas, nesukuriantis apeliantei jokių teisių į ginčo turtą. Apeliantė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės nepanašios į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. - iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; kt.). Pažymėtina, kad apeliantės nurodytos teismų nutartys yra priimtos sprendžiant fizinių asmenų ginčus su valstybės institucijomis dėl teisių į valstybės teikiamą socialinį būstą. Šių bylų šalis saistė išskirtinio pobūdžio - socialinio būsto - nuomos sutarties santykiai, spręsdami tokius ginčus teismai turi atsižvelgti į šios sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą - be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų.

Kolegija pažymi, kad konkrečiu atveju ginčas kilo tarp fizinių asmenų, apeliantė be teisinio pagrindo naudojasi ieškovui priklausančiu turtu, ji negali suabsoliutinti savo teisių, pažeisdama ieškovo nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; kt.).

            Apeliantė E. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ji ir atsakovė G. P. yra artimi ieškovui žmonės, t. y. buvusi žmona ir dukra, kad apeliantė, gyvendama santuokoje su atsakovu, o ir nustačius uzufruktą, namu rūpinosi, jį prižiūrėjo iš savo asmeninių lėšų. Nors pirmosios instancijos teismas dėl apeliantės minėtų aplinkybių nepasisakė, tačiau pažymėtina, kad tai, jog neaptartas atskirai kiekvienas įrodymas ar nurodyta aplinkybė, nedaro priimto teismo sprendimo negaliojančiu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo kitaip spręsti šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčo turtas tokiu būdu netapo apeliantės nuosavybe, o panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 straipsnis), be to, dėl turėtų išlaidų ieškovo turtui pagerinti atsakovė  teisme pareiškusi ieškovui atskirą savarankišką ieškinį.

          Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

           Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovo prašymas priteisti apeliaciniame procese turėtas išlaidas, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis) (2 t., b. l. 31-33). Pažymėtina, kad išlaidos 1000 Lt neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.

Teisėjai                                                                      Virginija Lozoraitytė

Arūnas Rudzinskas

Egidijus Tamašauskas