Civilinė byla Nr. e2A-434-516/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01061-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.2.4.1.5; 2.4.2.1; 2.4.2.3; 2.6.29.1; 2.6.38
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L., atsakovų V. T. (V. T.) ir R. M. (R. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams R. M., I. T. ir V. T. dėl skolos, palūkanų, nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, įpareigojimo pateikti statybos dokumentus ir netrukdyti patekti į statybvietę.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų R. M., I. T. ir V. T. 111 200 Eur paskolų, 42 753,57 Eur palūkanų, 73 887,54 Eur nepagrįstai gautų lėšų; 2) įpareigoti atsakovus pateikti ieškovei namo, statomo pagal 2016 m. liepos 14 d. leidimą statyti Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbo projekto, darbų vykdymo žurnalo ir statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopijas; 3) įpareigoti atsakovus nekliudyti ieškovei patekti į statybvietę ir statomą namą (duomenys neskelbtini); 4) priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė atsakovams sumokėjo nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. 166 383,01 Eur už norimą įsigyti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat statomo namo dalį, o 111 200 Eur ieškovė atsakovams paskolino. Iš viso atsakovai iš ieškovės gavo 277 583,01 Eur. Ieškovė 2015 m. rudenį supažino su atsakovu R. M.. Šis įkalbėjo ieškovę investuoti į namo statybą. Nurodytas atsakovas paaiškino ieškovei, kad jo tetai priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), galima pastatyti ir pelningai parduoti šešių butų gyvenamąjį namą. Ieškovė sutiko investuoti 55 000 Eur, jeigu jai atiteks 100 kv. m butas pastatytame name. Ieškovė ir atsakovas R. M. susitarė sudaryti jungtinės veiklos sutartį. Ieškovė nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2016 m. pavasario perdavė nurodytam atsakovui 38 500 Eur, atsakovei I. T. į jos sąskaitą pervedė 15 000 Eur.
3. Atsakovui V. T. 2016 m. liepos 14 d. išduotas leidimas statyti. Ieškovė ir atsakovai I. T. bei V. T. 2016 m. gruodžio 22 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Pagal ją projektas turėjo būti baigtas iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovams neužteko lėšų statyboms, todėl nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. ieškovė paskolino atsakovams 85 500 Eur. Be to, ji siekė padidinti savo įnašą į jungtinę veiklą, todėl papildomai investavo 100 000 Eur. Atsakovas iš nurodytų lėšų pirko statybinių medžiagų. 2017 metais paaiškėjo, kad atsakovai iš esmės pažeidė jungtinės veiklos sutartį: tapo aišku, jog statybos darbai bus neužbaigti iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.; atsakovas R. M. pradėjo vengti teikti ieškovei dokumentus apie lėšų panaudojimą; kiti atsakovai netvarkė išlaidų namui statyti ir iš ieškovės gautų lėšų apskaitos; atsakovai be ieškovės žinios į projektą įtraukė pašalinį asmenį D. C. (D. C.); atsakovai vengė įteisinti tai, kiek padidėjo ieškovės įnašas. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį (civilinė byla Nr. e2-4423-661/2017). Pagal nurodytą taikos sutartį atsakovas R. M. įsipareigojo ieškovės patalpose atlikti darbus, kuriuos užbaigus, ieškovė galėtų patalpomis naudotis kaip butu. Taip pat šis atsakovas įsipareigojo užbaigti ir įregistruoti namą iki 2018 m. kovo 31 d. Atsakovas neatliko nurodytų veiksmų. Atsakovai vis tiek neturėjo pakankamai lėšų statyboms, todėl ieškovė nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. jiems paskolino dar 25 700 Eur. Taip pat ieškovė, siekdama padidinti savo dalį projekte, papildomai investavo 12 383,01 Eur. Iš viso ieškovė paskolino atsakovams 111 200 Eur (85 500 + 25 700 = 111 200).
4. Ieškovė nurodė, kad paskolos sutartis ji ir atsakovas R. M. sudarė žodžiu. Jis sumanė statyti ginčo namą, organizavo ir kontroliavo visus procesus, taip pat ir finansinius srautus. Kiti atsakovai veikė pagal jo nurodymus. Dėl to visi atsakovai solidariai atsakingi. Paskolos turėjo būti grąžintos po to, kai bus baigtas statyti namas. Atsakovai vengia užbaigti namą. Dėl to ieškovė mano, kad turi teisę reikalauti grąžinti paskolintas lėšas. Remdamasi viešais Lietuvos banko duomenimis, ieškovė reikalauja 10 proc. metinių palūkanų ne finansų bendrovėms ir namų ūkiams vartojimui, t. y. 42 753,57 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1, 3 dalys) (www.lb.lt/lt/nauji-paskolu-susitarimai-ir-ju-palukanu-normos). Ieškovė iš atsakovų taip pat reikalauja lėšų, kaip nepagrįsto praturtėjimo, kurias atsakovai gavo kaip ieškovės įnašą į projektą, bet kurios nebuvo panaudotos namo statyboms ir nepadengia žemės sklypo dalies, kuri pagal taikos sutartį įregistruota ieškovės vardu, vertės. Kaip įnašą atsakovai gavo 166 838,01 Eur, bet panaudojo namui statyti 80 031,52 Eur. Atsakovai privalo ieškovei grąžinti 74 937,54 Eur (166 383,01 – 80 031,52 – 3 238 / 20 000 x 70 500 = 74 937,54).
5. Atsakovai neleidžia ieškovei susipažinti su namo statybos darbo projektu, darbų vykdymo žurnalu, statybos darbų techninės priežiūros sutartimi, kliudo patekti į statybvietę ir namą. Dėl to ieškovė prašo įpareigoti atsakovus pateikti nurodytus statybos dokumentus ir nekliudyti jai patekti į statybvietę bei namą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei G. L. iš atsakovo R. M. 66 900 Eur skolos, 9 856,69 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų, 1 123,46 Eur bylinėjimosi išlaidų; įpareigojo atsakovą V. T. pateikti ieškovei G. L. namo (duomenys neskelbtini), statomo pagal 2016 m. liepos 14 d. leidimą statyti, statybos darbo projekto kopiją, darbų vykdymo žurnalo kopiją bei statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopiją; kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad iki teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties ieškovę ir atsakovus I. ir V. T. siejo jungtinės veikos civiliniai teisiniai santykiai pagal 2016 m. gruodžio 22 d. jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir JVS) ir 2017 m. vasario 27 d. susitarimą dėl JVS pakeitimo. Pagal JVS ieškovė įsipareigojo duoti lėšų namui statyti (investuoti į namo statybą) (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Ieškovės, kaip partnerės pagal JVS, įnašo dydis užfiksuotas šalių 2017 m. rugsėjo 13 d. patvirtintoje taikos sutartyje, t. y. 154 000 Eur.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad taikos sutartyje šalims pripažinus namui statyti panaudotų lėšų dydį ir bendru sutarimu nustačius bendrai sukurto namo dalis kiekvienam partneriui (taip pat ir ieškovei), kartu išspręstas visų partnerių įnašų vertės bei jos santykio su partnerių bendrąją nuosavybe klausimas (CK 6.970, 971 straipsniai). Dėl to statyboms panaudotų ir nepanaudotų lėšų, kaip ieškovės (partnerės pagal JVS) įnašo į bendras statybas dydis iš naujo negali būti nustatinėjamas atskiroje (t. y. nagrinėjamoje) byloje. Nurodytą išvadą teismas grindė tuo, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų lėšas, kurias iki taikos sutarties sudarymo ieškovė JVS pagrindu per atsakovą R. M. perdavė atsakovams I. ir V. T. ir kurios nepagrįstos dokumentais kaip panaudotos ginčo namui statyti, negali būti tenkinamas.
9. Teismas nurodė, kad byloje esančiuose skolos rašteliuose, pakvitavimuose įrašyta, jog atsakovas R. M. pasiskolino iš ieškovės konkrečiuose skolos dokumentuose įrašytas sumas. Teismas sprendė, kad pinigų perdavimo atsakovui R. M. faktas užfiksuotas nurodytais įrodymais ir nuo skolos raštelių pasirašymo bei pinigų perdavimo momento pripažįstama, jog paskolos sutartys sudarytos (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
10. Teismas nustatė, kad taikos sutartyje šalys pripažino faktą, jog ieškovė kaip įnašą namui statyti per atsakovą R. M. kitiems atsakovams perdavė 154 000 Eur. Taip pat nustatė, kad iš tikrųjų iki buvo sudaryta taikos sutartis ieškovė atsakovui R. M. perdavė daugiau lėšų, t. y. iš viso 184 500 Eur. Taigi ieškovė atsakovui R. M. perdavė 30 500 Eur daugiau, negu atsakovai iš ieškovės gautų lėšų panaudojo ginčo namo statybai iki taikos sutarties sudarymo (184 500 – 154 000 = 30 500).
11. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. spalio 1 d. skolos rašteliu atsakovas R. M. iš ieškovės pasiskolino 20 000 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. – 15 400 Eur, iš viso – 35 400 Eur (20 000 + 15 400 = 35 400). Aptariamais skolos rašteliais pasiskolintos sumos viršija CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytą 3 000 Eur sumą, dėl to paskolos sutartys turėjo būti sudarytos notarine forma. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 ir 5 dalis, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį bei atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, t. y. taikoma restitucija. Atsižvelgdamas į tai, teismas paskolos sandorius pagal nurodytus skolos raštelius pripažino negaliojančiais ir taikė restituciją – ieškovei iš atsakovo priteisė 30 500 Eur, kuriuos ieškovė pagal aptariamus skolos raštelius perdavė kitai paskolos sutarties šaliai – atsakovui R. M.. Taikant restituciją, teismas ieškovei iš atsakovo nepriteisė palūkanų pagal paskolos sutartį, nurodęs, kad sutartis pripažinus negaliojančiomis, paskolos sutarčių sąlygos dėl palūkanų taip pat negalioja.
12. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad kita lėšų dalis, kurią ieškovė perdavė atsakovui R. M. pagal šio pasirašytus vekselius ir skolos raštelius, buvo perduota po to, kai šalys sudarė taikos sutartį. Nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. ieškovė perdavė atsakovui iš viso 36 400 Eur. Aptariamuose skolos dokumentuose įrašytos sumos neviršija 3 000 Eur, todėl šie įrodymai, teismo vertinimu, atitiko įstatyme nustatytą paprastos rašytinės formos reikalavimą paskolos sutartims, kai įsipareigojimas perduoti paskolintus pinigus įvykdomas grynaisiais pinigais.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovai I. ir V. T. pasitelkė atsakovą R. M. ginčo namui statyti. Jis organizavo statybų procesą, vykdė statybos darbus, įsipareigojo įrengti ieškovės patalpas ginčo name. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ir atsakovų I. bei V. T. sudaryta JVS bei jos pakeitimas nutraukti, 2017 m. rugsėjo 13 d. patvirtinus taikos sutartį, teismas sprendė, kad ieškovė nebeturėjo pareigos mokėti partnerio įnašo namo statybai užbaigti. Dėl to, sudarius taikos sutartį ieškovės ir atsakovų I. bei V. T. nebesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Teismas konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą R. M. siejo paskolos civiliniai teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė yra paskolos davėja, o atsakovas R. M. – paskolos gavėjas (CK 6.870 straipsnis). Nurodė, kad atsakovas nepateikė į bylą sutarčių, kitų įrodymų apie tai, kad po taikos sutarties sudarymo ieškovė jam perdavė lėšas kaip įnašą pagal kokią nors sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise turimam namui užbaigti. Tai, kad vekseliuose ir paskolos rašteliuose nurodyta, jog atsakovas R. M. skolinasi pinigus objektui (duomenys neskelbtini) statyti, teismo vertinimu, reiškia tai, kad paskolos rašteliuose ir vekseliuose nurodytas paskolos tikslas, kuriam atsakovas R. M. skolinosi iš ieškovės lėšų ir kur jas ketino panaudoti.
14. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. atsakovo R. M. pasirašytuose vekseliuose nurodyta juose įrašytų sumų apmokėjimo data – iki 2017 m. gruodžio 30 d. Byloje nėra duomenų, kad iki nurodytos datos ieškovei buvo grąžintos pagal aptariamus vekselius atsakovui R. M. paskolintos lėšos. Kituose skolos dokumentuose neįrašytas paskolų grąžinimo terminas. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas R. M. turi pareigą grąžinti pasiskolintas lėšas per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai ieškovė pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartis. Kadangi šis reikalavimas pareikštas tik nagrinėjamoje byloje, teismas ieškovei iš atsakovo R. M. priteisė 36 400 Eur skolą, atsiradusią dėl po taikos sutarties sudarymo suteiktų ir negrąžintų paskolų.
15. Teismas konstatavo, kad paskolos civiliniai teisiniai santykiai nesieja ieškovės ir kitų atsakovų, t. y. I. bei V. T., jie nėra paskolų gavėjai pagal ieškovės ir atsakovo R. M. sudarytas paskolos sutartis. Nurodė, kad šalims sudarius ir Vilniaus apygardos teismui 2017 m. rugsėjo 13 d. patvirtinus taikos sutartį, nutrūko ieškovės ir atsakovų I. bei V. T. JVS, jų nebesiejo jungtinės veiklos civiliniai teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės, kiek lėšų atsakovas R. M. faktiškai perdavė kitiems atsakovams, kiek jų buvo panaudota statybai.
16. Teismas nustatė, kad ieškovė taip pat pateikė 2017 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo ji į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Domus Familiaris, banko sąskaitą pervedė 1 683,01 Eur. Kadangi ieškovė neįrodė, kad nurodyta suma susijusi ginčo namo statyba, jog nurodyti pinigai panaudoti medžiagoms, reikalingoms namui užbaigti ar šio namo statybos darbams atlikti, teismas šią ieškinio dalį atmetė.
17. Teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovo R. M. priteistina 66 900 Eur (30 500 + 36 400 = 66 900) skolos ir 9 856,69 Eur palūkanų, taip pat 5 proc. procesinės palūkanos.
18. Teismas nustatė, kad I. ir V. T. valdo ginčo sklypą ir namą bei vykdo baigiamuosius ginčo namo statybos darbus. Ieškovė, būdama bendraturtė, turi teisę gauti informaciją, susijusią su namo, kuris yra taip pat ir jos bendroji dalinė nuosavybė, statybos užbaigimu. Statybos leidimas išduotas atsakovui V. T.. Atsižvelgdamas į tai, teismas įpareigojo atsakovą V. T. pateikti ieškovei namo (duomenys neskelbtini), statybos darbo projektą, darbų vykdymo žurnalą ir statybos darbų techninės priežiūros sutartį.
19. Teismas, įvertinęs, kad ginčo namas nebaigtas statyti, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog atsakovai neleidžia ieškovei patekti į statybvietę ir namą iš anksto suderintu laiku, sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo nekliudyti patekti į aptariamus objektus, yra nepagrįstas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
20. Ieškovė G. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl pareikštų turtinių reikalavimų ir tenkinti patikslinto ieškinio turtinius reikalavimus arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl turtinių reikalavimų ir grąžinti pirmos instancijos teismui iš naujo nagrinėti patikslinto ieškinio turtinius reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi dėl turtinių reikalavimų, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių santykius. Kartu su patikslintu ieškiniu yra pateikti įrodymai, kad iki taikos sutarties sudarymo ieškovė perdavė atsakovui R. M. ne 184 000 Eur, o 224 000 Eur (85 500 + 138 500). Taikos sutartimi šalys nebuvo pripažinusios, kad taikos sutarties sudarymo momentu namui statyti buvo panaudota 154 000 Eur. Taikos sutarties 1.1 p. nurodyta, kad pripažįstamas 154 000 Eur gavimo, bet ne jų panaudojimo, faktas. Taikos sutarties 1.3 p. nurodyta, kad pripažįstama, jog iš 154 000 Eur buvo nupirktos ir panaudotos namo statyboms medžiagos, kurių suma sudaro tik 65 930,77 Eur, bei apmokėtos namo projektavimo išlaidos.
20.2. Po taikos sutarties patvirtinimo ieškovė ir atsakovai tapo susieti bendraturčių teisiniais santykiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės į žemės sklypą. Nepanaudotų namo statybai ieškovės lėšų dydis ir jų teisinis režimas gali būti teisminio ginčo objektu ir po taikos sutarties patvirtinimo.
20.3. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4423-661/2017 patvirtintoje taikos sutarties redakcijoje nėra nurodytos sąsajos tarp taikos sutarties šalių lėšų, kurios reikalingos namo statybos darbams, ir taikos sutartyje nurodytų šalių idealiųjų dalių. Patvirtinta taikos sutarties redakcija fiksuoja tik šalių susitarimą dėl bendraturčių idealiųjų dalių nuosavybėje, bet nefiksuoja kokio dydžio namo statybos kaštus turi apmokėti kiekvienas bendraturtis. Protinga manyti, kad kiekvienas bendraturtis turi padengti namo statybos kaštus proporcingai savo idealiajai daliai nuosavybėje. Kadangi atsakovai vengė ir vengia suteikti dokumentais pagrįstą informaciją apie faktines išlaidas namo statybai, ieškovė, atsakovų prašoma, sutiko prisidėti prie namo statybos kaštų, su sąlyga, kad po taikos sutarties sudarymo investuotomis lėšomis bus peržiūrėtos idealiosios dalys name. Atsakovai privalo ieškovei grąžinti kaip nepagrįstą praturtėjimą nepanaudotą likutį lėšų, kurias jie gavo iš ieškovės, kaip įnašą į namo statybą dalį iki taikos sutarties sudarymo, ir nepanaudotą likutį lėšų, išminusavus žemės sklypo dalies, kuri taikos sutarties pagrindu yra įregistruota ieškovės vardu, vertę. Atsakovai privalo grąžinti ieškovei (166 383,01 – 81 081,52- 3 238/20 000 x 70 5005 ) = 73 887,54 Eur.
20.4. Teismas neanalizavo namo papildomo finansavimo klausimo, apsiribodamas tuo, kad nepripažįsta ieškovės 2017 m. spalio 21 d. apmokėtos UAB „Domus Familiaris“ 1 683,01 Eur sumos PVM sąskaitos faktūros, kuri yra susijusi su namo statyba, nors tarp šalių nebuvo ginčo, kad visos pirktos pagal šią PVM sąskaitą faktūrą medžiagos buvo panaudotos namo (duomenys neskelbtini) statybai.
20.5. Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad dalis paskolos raštelių negalioja ir gautoms pagal juos lėšoms taikytina restitucija. Taikant restituciją pagal 2016 m. spalio 1 d. raštelį dėl 20 000 Eur paskolos ir 2017 m. balandžio 20 d. raštelį dėl 15 400 Eur paskolos, atsakovei turi būti priteista 35 400 Eur. Teismas nepasisakė dėl momento, nuo kada notariškai nepatvirtinti rašteliai, pagal kuriuos buvo perduotos lėšos, negalioja. Pirmos instancijos teismo pripažinti negaliojančiais rašteliai negalioja tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl pagal CK nuostatas nuo tokiuose rašteliuose nurodytų sumų gavimo dienos turėtų būti skaičiuojamos 5 procentų metinės palūkanos.
20.6. Nesutinka su teismu, kad visi paskolos rašteliai įrodo paskolų suteikimo tik atsakovui R. M. faktą. Iš taikos sutartyje paminėtų 154 000 Eur, 138 500 Eur taip pat buvo paimti pagal atsakovo R. M., o ne pagal atsakovų I. T. ir V. T., raštelius. Taikos sutartyje atsakovai I. T. ir V. T. pripažino, kad šios lėšos atiteko jiems. Raštelių įforminimas atsakovo R. M. vardu atitinka įtrauktų į taikos sutartį 138 500 Eur perdavimo atsakovams įforminimą. Atsakovas R. M. organizuodavo namo statybos darbus. Namo statybos darbų organizavimas reikalavo iš atsakovo R. M. spręsti statybos darbų finansavimo klausimus, todėl, aiškindamas ieškovei, kad siekiant taupyti laiką nereikia kviesti atsakovų I. T. ir V. T., kad jie pasirašytų paskolos raštelius, ir esą nereikia forminti jokių perteklinių dokumentų, įrodančių, kad skolą privalo atiduoti atsakovai I. T. ir V. T., atsakovas R. M. imdavo iš ieškovės lėšas, motyvuodamas poreikiu pirkti medžiagas namo statybai, ir savo ranka paskubomis rašydavo raštelius, su nuoroda, jog lėšos imamos namo statyboms. Ieškovė pateikė į bylą atsakovo R. M. SMS žinutes, kuriomis jis žadėdavo ieškovei, kad paskolos raštelius pasirašys atsakovai I. T. ir V. T.. Medžiagos namo statybos darbams buvo perkamos iškart po lėšų gavimų, tai parodo, kad gautos iš ieškovės lėšos iš dalies iš tiesų buvo naudojamos namo statyboms. Atsakovas V. T. paaiškino, kad visus statybinių medžiagų pirkimus atsakovas R. M. derindavo su juo, tai įrodo, kad atsakovas V. T. negalėjo nežinoti apie raštelius ir sutikdavo, kad atsakovas R. M. juos pasirašytų. R. M. objektyviai nebuvo suinteresuotas savo vardu imti paskolas namo statybos darbų finansavimui, nes neturi pajamų ir jokio turto. Atsakovai I. T. ir V. T. savo elgesiu suteikė ieškovei rimtą pagrindą manyti, kad jie paskyrė atsakovą R. M. savo atstovu spręsti ne tik statybos organizavimo, bet ir statybos finansavimo klausimus.
20.7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 7 d. sprendimu už akių šioje byloje buvo pilnai patenkinęs ieškinį. Praėjus CPK 287 straipsnio 1 dalyje numatytam dvidešimties dienų terminui pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, ieškovei buvo įteiktas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimas už akių, patvirtintas žyma „įsiteisėjęs 2020 m. spalio 28 d.“, o 2020 m. spalio 29 d. šio sprendimo pagrindu išduoti vykdomieji raštai Nr. e2-3786-912/2020 atsakovų atžvilgiu. Ieškovei neaišku kokiu pagrindu 2020 m. lapkričio 30 d. teismas, nesant jokio prašymo atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą, nusprendė (įrašydamas atitinkamą rezoliuciją) terminą atnaujinti ir prašymą priimti. Nei vienas iš atsakovų neprašė termino atnaujinti, o tam, kad būtų pagrindas spręsti tokį klausimą, turi būti terminą praleidusios šalies prašymas su nurodytomis atitinkamomis priežastimis ir aplinkybėmis, pagrindžiančiomis patį prašymą atnaujinti praleistą terminą. Be to, teismas tokį klausimą turėjo išspręsti ne rezoliucija, o rašytine nutartimi. Taip ieškovei buvo atimta teisė skųsti tokį sprendimą ir procesiškai užkirstas kelias prieštarauti tolimesniam procesui.
20.8. Po daugiau nei mėnesio nuo atsakovų pareiškimų dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo, teismas tariamai persiuntė ieškovei ir jos atstovams pranešimus su raginimu pateikti atsiliepimus į atsakovų prašymus peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą už akių. Teismas pranešimą apie tai ieškovei išsiuntė ne 2020 m. lapkričio 30 d., kaip pats nurodo, o 2020 m. gruodžio 29 d. Tokiu būdu teismas atėmė iš ieškovės galimybę tinkamai ir laiku reaguoti į atsakovų pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
21. Atsakovas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį atsakovo R. M. atžvilgiu ir ieškinį šioje dalyje atmesti, papildyti sprendimo motyvuojamąją dalį savarankišku ieškinio atmetimo pagrindu – atmesti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas rėmėsi patenkintų reikalavimų proporcija, ignoruodamas tai, kad ieškinys dėl tų pačių ieškinio reikalavimų buvo pareikštas 3 atsakovams, apmokėtas vienu žyminiu mokesčiu. Tai reiškia, kad jei ieškinys būtų patenkintas, bylinėjimosi išlaidos būtų dalinamos trims atsakovams. Atmetus ieškinį dviejų atsakovų atžvilgiu, jiems pareikštas reikalavimas taip pat apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Atmetus ieškinį ieškovės išlaidos, t. y. valstybei mokėtinas žyminis mokestis turi būti sumokėtas kaip už visiškai nepatenkintą ieškinį I. T. ir V. T. atžvilgiu, o ne priteistas iš R. M.. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą, visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys 2 atsakovų atžvilgiu buvo atmestas, turėjo būti priteistos iš atsakovo R. M., priteisiant tik 1/3 nuo bendros sumos. Ieškovei turi būti kompensuojamos tik tos advokato pagalbos išlaidos, kurios buvo būtinos ir kurios pasiteisino, t. y. buvo priimtas palankus ieškovei sprendimas. Procesinio pobūdžio išlaidos nebuvo būtinos arba nedavė rezultato, nes prašymai buvo atmesti.
21.2. Atsakovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad visi pakvitavimai, surašyti iki 2017 m. balandžio 20 d., kai buvo pateiktas ieškinys Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. e2-4423-661/2017) patenka į sudarytos taikos sutarties reguliavimo sritį ir patenka į 154 000 Eur sumą, sumokėtą G. L. kaip įnašas į Jungtinės veiklos sutartį. Ieškovė prie 2017 m. ieškinio nepridėjo nei vieno pirminio įrodymo, kuriuo būtų grindusi 154 000 Eur įnašo apmokėjimą ar 154 000 Eur skolą, kurios reikalauja šiuo ieškiniu.
21.3. Dokumentų ieškovė neįvardijo paskolos sutartimis, o „pakvitavimu“ už pinigų sumas, kurias investavo su sąlyga, kad gaus turtą. Tai, kad ieškovė reikalaudama pakvitavimų, visiškai neketino sukurti paskolos santykių, liudija ir 2018 m. Vilniaus apygardos teismui pateiktas ieškinys, kurį atsisakyta priimti kaip tapatų. Paminėtame ieškinyje ieškovė nurodė, kad visi pinigai buvo panaudoti kaip investicija. Ieškovė šių rašytinių dokumentų pagrindu reikalavo savo dalies turte padidinimo, o ne lėšų grąžinimo. Šių argumentų ir rašytinių įrodymų teismas sprendime neaptarė.
21.4. Teismas, konstatuodamas, kad tarp ieškovės ir atsakovo R. M. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, visiškai nenagrinėdamas atsikirtimo į ieškinį argumentų. Skolos rašteliai gali būti vertinami kaip paskolos sutarties sudarymą patvirtinantys įrodymai, tačiau byloje net ieškovė neteigė apie rašytinių sandorių sudarymą. Atsakovai ginčijo paskolos sutarčių sudarymo faktą. Pakvitavimais buvo įformintas tik pinigų perdavimo faktas.
21.5. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
22. Atsakovas V. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria jis yra įpareigotas pateikti G. L. namo (duomenys neskelbtini), statomo pagal 2016 m. liepos 14 d. leidimą statyti, statybos darbo projekto kopiją, darbų vykdymo žurnalo kopiją bei statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopiją ir šią ieškinio dalį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Apeliantas iš dalies nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei pagal patvirtintą taikos sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso statomo namo ir žemės sklypo dalis. Ieškovei priklauso dalis žemės sklypo, kuris kaip nekilnojamasis turtas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR). Jį atsakovai perdavė ieškovei, vykdydami Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutarties 5.1 punktą. Tačiau ieškovė nėra statomo gyvenamojo namo savininkė tol, kol jis nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas NTR ir nėra įregistruotos ieškovės turtinės teisės į suformuotą nekilnojamąjį daiktą. Pagal taikos sutartį ieškovė įgijo nuosavybės teises į dalį žemės sklypo, tačiau neįgijo nuosavybės teisių į statomo namo dalį. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė įgijo tik turtines teises į statomą dvibutį gyvenamąjį namą. Kol nėra suformuotas dalinės nuosavybės teisės objektas, juo negalima nei naudotis, nei disponuoti, todėl neegzistuoja jokios bendraturčių teisės į daiktą, nėra jokios pareigos derinti bendraturčių interesus. Dėl to nėra jokio pagrindo taikyti teisės normą, reglamentuojančią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimosi juo ir disponavimą. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė yra statomo dvibučio namo bendrasavininkė.
22.2. Ieškovė nenurodė, kokiu tikslu jai reikalingi reikalaujami dokumentai ir kokį teisėtą interesą atsakovai pažeidžia, atsisakydami juos pateikti. Atsakovai sudarė taikos sutartį su ieškove dėl vėl prašomų išreikalauti dokumentų, teikė atsikirtimus posėdžio metu. Teismas jų argumentų neįvertino ir sprendime nepasisakė.
22.3. V. T., kaip statytojas, nėra perdavęs G. L. jokių statytojo funkcijų, nėra jos pasitelkęs statyboms kaip rangovo / vykdytojo. Nutraukus jungtinės veiklos sutartį, šalys visiškai atsiribojo nuo bendrų veiksmų statybų procese. Ieškovė neturi jokios įstatyminės teisės kontroliuoti statybos procesą daugiau nei kokybės aspektu. Atsakovai netrukdė ir netrukdo ieškovei pateikti į statybvietę, užeiti į jos naudojimui skirtas / numatytas patalpas
23. Ieškovė G. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo R. M. apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su apelianto pozicija, nes ji nepaneigė pinginių lėšų gavimo fakto. Prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Ieškovė G. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo V. T. apeliacinį skundą, prašydama skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Tai, kad statinys nebaigtas statyti ir nepripažintas tinkamu naudoti, netrukdo kreiptis į NTR dėl nebaigto statinio įregistravimo. Nuosavybės teisės įgijimo momentas į nebaigtą statyti statinį atsiranda ne nuo statinio įregistravimo NTR, o tuomet, kai statytojas teisėtu būdu stato statinį ir kai nebaigtą statyti statinį galima suformuoti kaip nekilnojamąjį daiktą. Kaip statomo namo bendraturtė ieškovė turi teisę žinoti pagal kokį projektą vykdoma statyba, kokie darbai faktiškai atlikti ir kas atsakingas už techninę statinio priežiūrą.
24.2. Atsakovai vengia atlikti bet kokius teisinius veiksmus, susijusius su statybos procesu. Ieškovės pirktos medžiagos statybos darbams buvo panaudotos ginčo namo statybai, teisiškai neperduodant šių medžiagų statybos darbus atlikusiems asmenims, nebuvo sudaromi jokie atliktų darbų aktai, neapibrėžtos statybos darbus atlikusių asmenų garantijos už statybos darbų kokybę.
25. Atsakovas R. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, prašydamas skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Nesutinka, kad yra skolinęsis I. Ir V. T. ar savo naudai. Pagrindinis ieškovės tikslas buvo už sumokėtus pinigus gauti nuosavybę, o ne skolinti atsakovams lėšas su palūkanomis. Nėra jokio R. M. intereso skolintis pinigus svetimų žmonių naudai.
25.2. Prašo skirti žodinį nagrinėjimą, nes nori pasinaudoti teise užduoti ieškovei klausimus.
26. Atsakovas V. T. pateikė atsiliepimą į R. M. apeliacinį skundą, prašydamas skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Pagrįsti skundo argumentai dėl neteisingo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
26.2. Sutinka su skundo argumentais, kad teismas nesiaiškino tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų, neatsižvelgė į sutarčių esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarčių sudarymo, nesiaiškino sutarties šalių valios. Nebuvo analizuoti ir vertinti atsakovų pateikti įrodymai.
26.3. Neaišku kokiais įrodymais remdamasis teismas priėjo išvados, kad R. M. skolinosi iš ieškovės.
27. Atsakovai I. T. ir V. T. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, prašydami skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Ieškovė skunde pateikė lentelę, kurioje nurodė, kad į 154 000 Eur sumą, be kitų nurodytų sumų, įskaito 55 000 Eur. 2016 m. rugsėjo 12 d. Ieškovei ranka pildant mokėjimų suvestinę, joje neatsispindi joks 55 000 Eur mokėjimas.
27.2. Atsakovai laikosi pozicijos, kad iki sudarant taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta teismo nutartimi, buvo nurodytos visos sumos, kurios per R. M. perduotos I. ir V. T..
27.3. Pakvitavimai, kurie ieškovės priskirti neva skolintų lėšų srautui, ir tie, kuriais ji grindžia turto pagal Jungtinės veiklos sutartį įgijimą, savo turiniu yra identiški. Net iš ieškovės pozicijos byloje neatsispindi jokie paskolos sandorių sudarymai. Bylos faktai liudija, kad šalys nebuvo sudariusios paskolos sandorių.
27.4. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad lėšų likutis, jo likimas, kontrolė nebuvo apibrėžti taikos sutartyje, yra nereikšmingi.
27.5. Ieškovės nurodyti procesinio pobūdžio pažeidimai yra informacinio pobūdžio, nelemiantys bylos rezultato.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengiamos apeliacinių skundų ribos.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
29. Atsakovas R. M., pateikęs apeliacinį skundą, prašė skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą iš esmės grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neaptarė atsakovų atsikirtimų į ieškinį, neįvertino tarp bylos šalių susiklosčiusių ilgalaikių santykių ir bendradarbiavimo praktikos, byloje esančių pakvitavimų nevertino kitų rašytinių įrodymų kontekste.
30. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
31. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka atsakovo keliamiems klausimams išspręsti, todėl nėra pagrindo tenkinti R. M. prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
32. Byloje nustatyta, kad ieškovė G. L. ir atsakovai I. T. bei V. T. 2016 m. gruodžio 22 d. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, o 2017 m. vasario 27 d. – susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo, pagal kuriuos partneriai įsipareigojo įgyvendinti investicinį projektą, susijusį su dvibučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statyba, t. y. iki 2017 m. vasario 20 d. įregistruoti bendrąją dalinę nuosavybę į nebaigtą statyti statinį, esantį ant atsakovams I. T. ir V. T. priklausančio žemės sklypo, ir į šio sklypo dalį. Jungtinės veiklos sutartimi šalys sutarė nustatyti tokias idealiąsias dalis: ieškovei – 10 581/61 886 namo ir 10 581/123 772 sklypo, o atsakovams I. T. ir V. T. – 51 305/61 886 namo ir 51 305/123 772 sklypo.
33. Byloje esantys pakvitavimai, vekseliai ir skolos rašteliai patvirtina, kad ieškovė G. L. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2017 m. rugsėjo 2 d. perdavė atsakovui R. M. 160 500 Eur sumą, t. y. 2015 m. spalio 27 d. – 25 000 Eur, 2015 m. lapkričio 1 d. – 3 000 Eur ir 2015 m. lapkričio 10 d. – 2 000 Eur, 2016 m. rugsėjo 12 d. – 30 000 Eur butui įforminti, 2016 m. spalio 1 d. pasiskolino 20 000 Eur, 2016 m. lapkričio 24 d. – 2 000 Eur (butui (duomenys neskelbtini)), 2016 m. lapkričio 30 d. – 3 000 Eur, 2016 m. gruodžio 5 d. – 2 000 Eur, 2016 m. gruodžio 19 d. – 2 000 Eur (statyboms), 2016 m. gruodžio 20 d. – 2 000 Eur, 2016 m. gruodžio 23 d. – 11 000 Eur (butui (duomenys neskelbtini)), 2016 m. gruodžio 29 d. – 500 Eur (statyboms), 2017 m. sausio 9 d. pasiskolino 2 000 Eur, 2017 m. sausio 21 d. pasiskolino 9 600 Eur, 2017 m. vasario 3 d. – 25 000 Eur (statyboms), 2017 m. balandžio 20 d. pasiskolino 15 400 Eur, 2017 m. rugpjūčio 28 d. pasiskolino 1 000 Eur, 2017 m. rugsėjo 1 d. – 2 500 Eur, 2017 m. rugsėjo 2 d. – 2 500 Eur.
34. Ieškovė 2016 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovės I. T. banko sąskaitą 15 500 Eur. Ieškovės teigimu, 2016 metais perdavė atsakovui R. M. 8 500 Eur grynaisiais, tačiau nesurašė pakvitavimo (ši faktinė aplinkybė nebuvo ginčyta).
35. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4423-661/2017 buvo patvirtinta ieškovės G. L., atsakovų I. T. ir V. T. bei trečiojo asmens R. M. 2017 m. rugsėjo 8 d. pasirašyta taikos sutartis. Taikos sutarties 1.1–1.3 punktais šalys patvirtino ieškovės G. L. per trečiąjį asmenį R. M. atsakovams I. T. ir V. T. perduotą 154 000 Eur įnašą, skirtą dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui, namo statyboms, statybinių medžiagų įsigijimui ir projektavimo išlaidoms apmokėti, taip pat susitarė dėl dalies žemės sklypo nuosavybės teisių perdavimo ieškovei (5.1, 6 punktai, lentelė Nr. 1), nustatė ieškovės G. L., atsakovų I. T. ir V. T. bei trečiojo asmens D. C. dalinės nuosavybės teises į namo butus Nr. 1 ir Nr. 2, nustatant kiekvieno iš paminėtų asmenų idealiąsias dalis nuosavybėje (7.1 punktas, lentelė Nr. 3).
36. Byloje esantys pakvitavimai, vekseliai ir skolos rašteliai patvirtina, kad ieškovė G. L. laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. perdavė atsakovui R. M. 36 400 Eur, t. y. 2017 m. rugsėjo 3, 4, 5, 6, 9, 10, 11, 12 d. – po 2 500 Eur (iš viso – 20 000 Eur), o 2017 m. rugsėjo 8 d. – 500 Eur, 2017 m. spalio 12 d. – 2 000 Eur, 2017 m. spalio 20 d. – 2 000 Eur, 2017 m. spalio 23 d. – 1 000 Eur, 2017 m. spalio 30 d. – 3 000 Eur, 2017 m. lapkričio 13 d. – 1 000 Eur, 2017 m. lapkričio 14 ir 17 d. – po 1 000 Eur (iš viso – 2 000 Eur), 2017 m. lapkričio 29 d. – 500 Eur, 2018 m. sausio 10 d. – 2 000 Eur, 2018 m. vasario 12 d. – 1 000 Eur, 2018 m. vasario 25 d. ir kovo 2 d. – po 150 Eur (iš viso – 300 Eur); 2018 m. kovo 10 d. – 600 Eur, 2018 m. kovo 15 d. – 200 Eur, 2018 m. kovo 26 d. – 300 Eur.
37. Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo tiek dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškovei grąžintinos skolos dydžio (pagal ieškovės ir atsakovo R. M. skundus), tiek dėl nuosavybės teisių įgijimo momento ir teismo įpareigojimo atsakovui V. T. pateikti ieškovei statomo namo statybos darbo projekto, darbų vykdymo žurnalo ir statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopijas (pagal atsakovo V. T. skundą).
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir skolos dydžio
38. Nustatyta, kad ieškovė pateiktu ieškiniu reikalavo priteisti jai skolą pagal atsakovo R. M. pasirašytus skolos raštelius, pakvitavimus ir vekselius, kuri susidarė tiek iki bylos šalių pasirašytos taikos sutarties patvirtinimo teismo nutartimi, tiek ir po jos. Apeliantė G. L., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jos ieškinį dalyje dėl skolos, susidariusios iki taikos sutarties patvirtinimo, priteisimo, teigia, jog pateikti įrodymai patvirtino, kad ji atsakovui R. M. buvo perdavusi iš viso ne 184 000 Eur, o 224 000 Eur, be to, taikos sutartimi šalys pripažino 154 000 Eur gavimo, bet ne jų panaudojimo faktą, todėl atsakovai privalo grąžinti nepanaudotą lėšų likutį, kurį ieškovė sumokėjo kaip įnašą į namo statybą iki taikos sutarties patvirtinimo.
39. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovę G. L. ir atsakovus I. T. ir V. T. siejo jungtinės veikos civiliniai teisiniai santykiai pagal 2016 m. gruodžio 22 d. pasirašytą jungtinės veiklos sutartį ir 2017 m. vasario 27 d. susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo. Jungtinės veiklos tikslas buvo pastatyti namą ir įgyti jo dalis, proporcingas partnerių įnašui, atsakovų I. T. ir V. T. žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi buvo patvirtintas ieškovės, kaip partnerės pagal jungtinės veiklos sutartį, įnašo dydis – 154 000 Eur. Teismo patvirtintos taikos sutarties 1.1–1.3 punktais šalys pripažino, kad ieškovė G. L. per trečiąjį asmenį R. M. perdavė atsakovams I. T. ir V. T. 154 000 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo tam, kad jungtinės veiklos pagrindu įgytų nuosavybės teise dalį žemės sklypo ir statomo namo, adresu (duomenys neskelbtini), be to, šios išlaidos buvo panaudotos gyvenamojo namo statybai, statybinėms medžiagoms (65 930,77 Eur) ir gyvenamojo namo projektavimo išlaidoms apmokėti. Taikos sutarties 3 punktu šalys sutarė, kad bendru ieškovės G. L. ir atsakovų I. T. ir V. T. sutarimu nutraukiama 2016 m. gruodžio 22 d. jungtinės veiklos sutartis ir 2017 m. vasario 27 d. susitarimas dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo. Taikos sutartimi šalys taip pat sutarė dėl nuosavybės teisių perdavimo į dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei (taikos sutarties 5.1, 6 punktai, lentelė Nr. 1), be to, nustatė ieškovės G. L., atsakovų I. T. ir V. T. bei trečiojo asmens D. C. dalinės nuosavybės teises į namo butus Nr. 1 ir Nr. 2, nustatant kiekvieno iš paminėtų asmenų idealiąsias dalis nuosavybėje (taikos sutarties 7.1 punktas, lentelė Nr. 3).
40. CK 6.983 straipsnio 1 dalis nustato, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Remiantis CK 6.985 straipsnio 1 dalimi, teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo spendimo (lot. res judicata) galią. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo teisinei galiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011, 2021 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-469/2021 ir kt.). Remiantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas galutinai ir teismo sprendimas turi būti vykdomas toks, koks jis yra priimtas, nes vykdymo procese teismo sprendimo pakeisti negalima (CPK 365–369 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-611/2020, 16 punktas; 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-469/2021, 21 punktas). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad, pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama. Tai reiškia, kad byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013).
41. Nagrinėjamu atveju teismo patvirtintoje taikos sutartyje šalims pripažinus namui statyti panaudotų lėšų dydį ir bendru sutarimu nustačius bendrai sukurto namo dalis kiekvienam partneriui, įskaitant ir ieškovei, buvo išspręstas visų partnerių įnašų vertės ir bendrosios dalinės nuosavybės klausimas, todėl, priešingai nei teigia apeliantė G. L., ginčo namo statyboms panaudotų lėšų dydis iš naujo nebegali būti nustatinėjamas šioje byloje. Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės G. L. reikalavimas priteisti lėšas, kurias ji, remdamasi jungtinės veiklos sutartimi, sumokėjo per R. M. atsakovams I. T. ir V. T. iki taikos sutarties patvirtinimo, ir kurios, ieškovės teigimu, nepagrįstos dokumentais kaip panaudotos ginčo namui statyti, nebegali būti vėl nagrinėjamas ir tenkinamas, nes tai reikštų pakartotinį ginčo, kuris yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, nagrinėjimą. Papildomai pažymėtina, kad jungtinės veiklos sutartimi atsakovai I. T. ir V. T. kaip savo įnašą buvo įsipareigoję perduoti jiems priklausantį žemės sklypą, o V. T. buvo įsipareigojęs atlikti statybos darbus. Taigi jungtinės veiklos sutartis apėmė ne tik ieškovės piniginių įnašų, bet ir atsakovų įnašų (turtu, darbu) klausimus, kurie visi kompleksiškai ir buvo išspręsti, nutraukiant jungtinės veiklos sutartį ir šalims sudarius taikos sutartį. Tai reiškia, kad ieškovės piniginių įnašų panaudojimo klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo kitų partnerių įnašų klausimo, kaip kad siekia ieškovė šioje byloje.
42. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dalyje dėl skolos, susidariusios iki taikos sutarties patvirtinimo, priteisimo.
43. Kaip minėta, teismo patvirtinta taikos sutartimi šalys pripažino faktą, kad ieškovė G. L. per atsakovą R. M. perdavė atsakovams I. T. ir V. T. 154 000 Eur įnašą, kuris skirtas namo statybai. Kita vertus, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenis – pakvitavimai, skolos rašteliai, vekseliai – patvirtina, kad iki taikos sutarties sudarymo ieškovė R. M. iš viso buvo perdavusi 184 500 Eur (žr. nutarties 33–34 punktus), t. y. G. L. perdavė atsakovui R. M. 30 500 Eur daugiau, nei atsakovams I. T. ir V. T. buvo perduota ginčo namo statybai (184 500 Eur perduoti R. M. – 154 000 Eur perduoti I. T. ir V. T.). Įvertinus tai, kad dėl šios papildomai perduotos pinigų sumos taikos sutartyje nebuvo pasisakyta, šių pinigų perdavimas (nors skolos dokumentuose vartojamos iš esmės analogiškos sąvokos) teisiniu požiūriu negali būti vertinamas taip pat, kaip ir 154 000 Eur, dėl kurių buvo susitarta (nuspręsta) šalims nutraukiant jungtinės veiklos sutartį.
44. Byloje nėra ginčo, kad 2016 m. spalio 1 d. skolos rašteliu atsakovas R. M. gavo iš ieškovės 20 000 Eur, o 2017 m. balandžio 20 d. – 15 400 Eur, iš viso 35 400 Eur.
45. CK 6.870 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.
46. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė G. L. perdavė, o atsakovas R. M. paėmė 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas. Taigi pinigų perdavimo atsakovui R. M. faktas, kuris, kaip minėta, buvo užfiksuotas paminėtuose paskolos rašteliuose, patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo R. M. buvo sudarytos paskolos sutartys (CK 6.870 straipsnio 1–2 dalys).
47. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. skolos raštelius, kuriais ieškovė G. L. iš viso perdavė atsakovui R. M. 35 400 Eur pripažino negaliojančiais, konstatavęs, kad nebuvo laikytasi privalomos notarinės sandorio formos, ir taikė restituciją.
48. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine forma (CK 1.71–1.73 straipsniai), o įstatymo nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
49. CK 6.871 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur. Jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis).
50. Kaip minėta, 2016 m. spalio 1 d. skolos rašteliu atsakovas R. M. iš ieškovės grynaisiais pinigais pasiskolino 20 000 Eur, o 2017 m. balandžio 20 d. skolos rašteliu – 15 400 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad paminėtais skolos rašteliais atsakovui R. M. paskolintos sumos viršijo CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytą 3 000 Eur sumą, o tai reiškia, kad tokios paskolos sutartys turėjo būti sudarytos notarine forma.
51. Minėta, kad remiantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. CK 1.93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės – viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija).
52. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovės G. L. ir atsakovo R. M. 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. skolos rašteliai neatitiko CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytos privalomos notarinės formos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius sandorius pripažino negaliojančiais (CK 1.93 straipsnio 3 dalis) ir taikė restituciją – priteisė ieškovei G. L. iš atsakovo R. M. 30 500 Eur sumą, kurią šis gavo pagal paminėtus 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. skolos raštelius. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikęs restituciją, visiškai pagrįstai priteisė ieškovei ne visą skolos rašteliuose nurodytą 35 400 Eur sumą, o tik tą dalį, kuri iki taikos sutarties patvirtinimo buvo perduota atsakovui R. M., tačiau nebuvo panaudota ginčo namo statybai, perduodant šias lėšas I. T. ir V. T..
53. Apeliantės G. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. skolos raštelius negaliojančiais ir taikęs restituciją, nepasisakė dėl momento, nuo kada notariškai nepatvirtinti skolos rašteliai negalioja. Ieškovės manymu, skolos rašteliai negalioja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti CK nustatytas 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo paskolos gavimo dienos.
54. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo dabar) konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais.
55. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio. CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018, 28 punktas).
56. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovės ir atsakovo R. M. 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. sudarytų skolos raštelių pagal turinį negalima būtų pripažinti negaliojančiais ab initio, grąžinant šalis į padėtį, buvusią iki paskolos sandorių sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pripažinęs prieš tai paminėtus skolos raštelius negaliojančiais ir taikęs restituciją, pagrįstai konstatavo, kad sąlygos dėl palūkanų skaičiavimo taip pat negalioja. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais ab intio, kas reiškia, kad tokie sandoriai jos šalims nesukuria jokių teisinių padarinių, įskaitant ir dėl palūkanų mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstais ieškovės skundo argumentas, kad, pripažinus 2016 m. spalio 1 d. ir 2017 m. balandžio 20 d. skolos raštelius negaliojančiais ir taikius restituciją bei priteisus 30 500 Eur, jai, nepaisant to, turėjo būti apskaičiuotos ir priteistos palūkanos.
57. Byloje esantys skolos rašteliai, pakvitavimai, vekseliai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d., t. y. po šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties, ieškovė G. L. perdavė (paskolino) atsakovui R. M. iš viso 36 400 Eur. Per paminėtą laikotarpį išrašytuose skolos dokumentuose visos ieškovės R. M. perduotos sumos neviršijo 3 000 Eur, taigi atitiko CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą paprastos rašytinės formos reikalavimą paskolos sutartims.
58. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutarties patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią, kaip minėta, ieškovė ir atsakovai I. T. bei V. T. bendru sutarimu nutraukė 2016 m. gruodžio 22 d. jungtinės veiklos sutartį ir 2017 m. vasario 27 d. susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties bei patvirtino ieškovės įnašo dydį (154 000 Eur) į dalies žemės sklypo ir namo įsigijimą, priėmimo ieškovės G. L. ir atsakovų I. T. bei V. T. nebesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad ieškovė nebeturėjo jokios pareigos mokėti įnašų namo statyboms užbaigti, todėl visos po taikos sutarties patvirtinimo ieškovės R. M. perduotos lėšos, kurių gavimą paminėtas atsakovas patvirtino laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. pasirašytais skolos rašteliais ir vekseliais, patvirtina tarp ieškovės ir atsakovo R. M. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius.
59. Nors apeliantas R. M. nesutinka, kad tarp jo ir ieškovės G. L. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, teigdamas, jog paskolos rašteliais ir pakvitavimais buvo įformintas tik pinigų perdavimo faktas ir kad pinigų sumas ieškovė investavo su sąlyga, jog gaus turtą, tačiau pažymėtina tai, kad vekseliuose ir skolos rašteliuose nurodytas paskolos tikslas – namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai – neturi jokios įtakos atsakovo R. M. (paskolos gavėjo) prievolei grąžinti ieškovei (paskolos davėjai) gautas paskolas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad paskolos gavėjas prievolę grąžinti gautą paskolą privalo įvykdyti nepaisydamas to, kokiam tikslui jis gavo paskolą ir kur panaudojo paskolos dalyku esančius pinigus.
60. Pagal CK 6.873 straipsnį paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis), o jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 2 dalis).
61. Atsakovui R. M. negrąžinus paskolų per skolos dokumentuose nurodytą laikotarpį, o tuose dokumentuose, kuriuose grąžinimo terminas nenurodytas – per trisdešimt dienų nuo pareikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš R. M. 36 400 Eur skolą, atsiradusią po taikos sutarties patvirtinimo suteiktų ir negrąžintų paskolų, ir 9 856,69 Eur palūkanų.
62. Apeliantė G. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad visi paskolos rašteliai įrodo paskolų suteikimą tik vienam atsakovui R. M.. Teigia, kad iš jos gautos lėšos iš dalies buvo naudojamos namo statybos darbams, kuriuos organizavo R. M., ir atsakovai I. T. bei V. T. to neneigė.
63. CK 6.2 straipsnyje nurodyta, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Tai reiškia, kad sandorio pagrindu šalys teises ir pareigas sukuria sau, bet ne kitiems asmenims ir iš vieno sandorio atsirandančios prievolės be asmenų valios negali būti perkeliamos šiems asmenims. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.
64. Nagrinėjamu atveju, kaip patvirtina bylos duomenys, paskolos teisniai santykiai pagal atsakovo R. M. pasirašytus vekselius, skolos raštelius ir pakvitavimus, susiklostė tarp paskolos davėjos – ieškovės G. L. – ir paskolos gavėjo – atsakovo R. M.. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovai I. T. ir V. T. paskolos dokumentų nepasirašė, juose nurodytų sumų tiesiogiai iš ieškovės neėmė ir prievolės grąžinti skolas ieškovei neprisiėmė. Taigi jie nėra paskolos gavėjai pagal ieškovės G. L. ir atsakovo R. M. sudarytus paskolos sandorius, todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai skolą ne tik iš paskolos gavėjo R. M., bet ir solidariai iš kitų atsakovų I. T. ir V. T., pagrįstai buvo atmestas.
65. Apeliantės G. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jos UAB „Domus Familiaris“ 2017 m. spalio 21 d. apmokėtos 1 683,01 Eur sumos sąskaitos faktūros, už kuriuos buvo pirktos medžiagos namo statybai.
66. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo pateikusi 2017 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, jog G. L. apmokėjo UAB „Domus Familiaris“ 1 683,01 Eur sumos sąskaitą, tačiau iš paminėto dokumento, priešingai nei teigia apeliantė, nėra aišku už ką konkrečiai, t. y. už kokią suteiktą paslaugą ar įsigytą prekę buvo sumokėta, nepateikta jokių įrodymų, kad už sąskaitoje nurodytas lėšas buvo įsigytos medžiagos ginčo namo statybai. Ieškovė taip pat nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu atsirado atsakovų prievolė grąžinti ieškovei šias kitam asmeniui jos sumokėtas lėšas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų 1 683,01 Eur, kurią ji sumokėjo UAB „Domus Familiaris“.
67. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sukeliamas teisines pasekmes, tiek sandorių formai keliamus reikalavimus, tiek ir paskolos teisinius santykius reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl iš dalies tenkinęs ieškovės ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo.
Dėl nuosavybės teisių įgijimo momento ir įpareigojimo pateikti ieškovei dokumentų kopijas pagrįstumo
68. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškovės ieškinį, įpareigojo atsakovą V. T. pateikti ieškovei G. L. namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbo projekto, darbų vykdymo žurnalo ir statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopijas.
69. Atsakovas V. T., nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad pagal teismo patvirtintą taikos sutartį ieškovei priklauso dalis žemės sklypo, kuris kaip nekilnojamasis turtas įregistruotas NTR, tačiau ieškovė nėra statomo namo savininkė, kol namas nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas NTR ir kol nėra įregistruotos ieškovės turtinės teisės į suformuotą nekilnojamąjį daiktą. Kadangi ieškovė nėra statomo dvibučio namo bendrasavininkė, apelianto teigimu, nėra jokio pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimosi juo ir disponavimą.
70. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama NTR įstatyme nustatyta tvarka.
71. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 31 punktas; 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 50 punktas).
72. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas apelianto V. T. skundo argumentas, kad ieškovė G. L. negali būti laikoma statomo namo bendrasavininkė, kol namas nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas NTR.
73. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta, šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi buvo patvirtintas ne tik ieškovės G. L. sumokėtas 154 000 Eur įnašo dydis, skirtas dalies žemės sklypo ir statomo dvibučio namo įgijimui, sutariant dėl nuosavybės teisių į dalį žemės sklypo perdavimo ieškovei, bet taip pat buvo nustatytos ir ieškovės G. L., atsakovų I. T. ir V. T. bei trečiojo asmens D. C. dalinės nuosavybės teisės į namo butus Nr. 1 ir Nr. 2, nustatant kiekvieno iš paminėtų asmenų idealiąsias dalis nuosavybėje. Kitaip tariant, šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi buvo aiškiai nustatyta ieškovei priklausanti nuosavybės dalis į nekilnojamąjį turtą. Taigi būtent šis momentas, o ne teisinė registracija, yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Priešingai nei teigia apeliantas V. T., vien statomo gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia ieškovės turimų nuosavybės teisių į jį.
74. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Remiantis CK 4.75 straipsnio 2 dalimi, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.
75. Byloje nustatyta, kad atsakovai I. T. ir V. T. valdo ginčo sklypą ir namą bei šiuo metu vykdo baigiamuosius ginčo dvibučio gyvenamojo namo statybos darbus. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė G. L., kaip bendraturtė, turi teisę gauti informaciją, susijusią su namo, kuris yra jos bendroji dalinė nuosavybė kartu su atsakovais I. T. ir V. T., statybos užbaigimu, todėl ji turi teisę patikrinti, ar tinkamai vykdomi taikos sutarties 7 punkte ir lentelėje Nr. 2 išvardyti statybos darbai. Taigi ieškovė, kaip bendraturtė, turi teisę reikalauti iš atsakovo V. T., kad šis pateiktų su namo statyba susijusius dokumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įpareigojo atsakovą V. T. pateikti ieškovei G. L. jos reikalautus dokumentus – statybos darbo projekto, darbų vykdymo žurnalo ir statybos darbų techninės priežiūros sutarties kopijas.
Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų
76. Apeliantės G. L. teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 7 d. sprendimu už akių buvo tenkinęs jos ieškinį visiškai. Paminėtas sprendimas už akių įsiteisėjo 2020 m. spalio 28 d., tačiau, nesant jokio prašymo, pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliucija nutarė atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir tokį pareiškimą priimti.
77. Kaip patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2020 m. spalio 28 d. Atsakovų pareiškimai dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo Vilniaus apygardos teisme buvo gauti 2020 m. spalio 29 d., t. y. praėjus vienai dienai nuo paminėto sprendimo įsiteisėjimo. Nors, kaip nurodė ieškovė, juose nebuvo prašymo atnaujinti praleistą terminą pareiškimams paduoti, nenurodytos svarbios toko termino praleidimo priežastys, tačiau, kaip paaiškino atsakovas R. M. papildytame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, o atsakovai I. T. ir V. T. prašymuose dėl vykdomojo rašto panaikinimo, pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo jie paštui įteikė paskutinę termino dieną – 2020 m. spalio 27 d.
78. CPK 74 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu skundas, dokumentas ar pinigai įteikti paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu.
79. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių vokų nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai paštui buvo įteikti atsakovų pareiškimai dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kadangi juose nėra jokių antspaudų. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovų pareiškimai, kaip minėta, buvo siųsti per AB „Lietuvos paštas“ ir Vilniaus apygardos teisme gauti 2020 m. spalio 29 d., t. y. praėjus tik vienai dienai po sprendimo už akių įsiteisėjimo, taip pat įvertinusi tai, jog paštui įteikti dokumentai, kaip skelbiama AB „Lietuvos paštas“ internetiniame puslapyje, adresatui įteikiami per 1-3 dienas, be to, atsižvelgdama į tai, kad žyminius mokesčius už pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovai sumokėjo 2020 m. spalio 27 d., sprendžia, jog labiau tikėtina atsakovų nurodoma aplinkybė, kad teismui adresuotus procesinius dokumentus jie vis tik įteikė paštui nepraleidę termino, kaip nurodė atsakovai – 2020 m. spalio 27 d.
80. Taigi, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucija išsprendė atsakovų pateiktų pareiškimų dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo ir termino atnaujinimo klausimą, teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai aptartas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovai pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė praleidę CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
81. Apeliantės G. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovų pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tik 2020 m. gruodžio 29 d., o ne 2020 m. lapkričio 30 d. išsiuntė ieškovei pranešimą pateikti atsiliepimą į atsakovų prašymus peržiūrėti sprendimą už akių, tokiu būdu atimdamas iš ieškovės galimybę tinkamai ir laiku reaguoti į gautus pareiškimus.
82. Kaip patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, atsakovų pareiškimai peržiūrėti sprendimą už akių su pranešimu pateikti atsiliepimą ieškovės atstovui advokatui J. V. ir advokato padėjėjui A. T. per EPP buvo išsiųsti 2020 m. lapkričio 30 d. Nustatyta, kad ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovų pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atsiliepimas buvo priimtas, taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo konstatuoti, kad jai buvo atimta ar apribota teisė tinkamai ir laiku reaguoti į atsakovų pareiškimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
83. Apeliantas R. M. nesutinka su pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Teigia, kad teismas rėmėsi patenkintų reikalavimų proporcija, ignoruodamas, jog ieškinys dėl tų pačių ieškinio reikalavimų buvo pareikštas trims atsakovams, apmokėtas vienu žyminiu mokesčiu. Visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dviejų atsakovų atžvilgiu buvo atmestas, turėjo būti priteistos iš atsakovo R. M., priteisiant tik 1/3 nuo bendros sumos. Be to, ieškovei turi būti kompensuojamos tik tos advokato pagalbos išlaidos, kurios buvo būtinos ir kurios pasiteisino, t. y. buvo priimtas palankus ieškovei sprendimas.
84. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
85. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
86. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgė į tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį (tenkinta 34 proc. ieškinio reikalavimų) ir, vadovaudamasis Rekomendacijomis, priteisė ieškovei iš atsakovo R. M. 1 123,46Eur advokato pagalbos išlaidų bei 932,62 Eur žyminio mokesčio valstybei.
87. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei ir valstybei iš atsakovo R. M. priteistos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos pažeidžiant CPK 93 straipsnyje nustatytas tokių išlaidų paskirstymo taisykles ar viršytų Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Priteistos bylinėjimosi išlaidos buvo apskaičiuotos proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai bei vadovaujantis Rekomendacijomis. Priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad ieškinys buvo pareikštas trims atsakovams ir dviem iš jų ieškinys buvo atmestas, nereiškia, jog iš R. M., kurio atžvilgiu ieškovės ieškinys dėl negrąžintos skolos ir palūkanų buvo patenkintas iš dalies, gali būti priteista tik 1/3 dalis ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes būtent šio atsakovo atžvilgiu pareikštas ieškinys buvo patenkintas tokia apimtimi, nuo kurios ir buvo apskaičiuota priteistinų bylinėjimosi išlaidų proporcija. Ta aplinkybė, kad ieškinys buvo reiškiamas solidariai trims atsakovams, jį patenkinus tik vieno iš jų atžvilgiu, nemažina pastarojo atsakovo atžvilgiu patenkintų reikalavimų proporcijos.
88. Atsižvelgiant į tai, apelianto R. M. skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai paskirstytų ir priteistų bylinėjimosi išlaidų atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
89. Apeliantų G. L., R. M. ir V. T. apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė