(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 17 d. Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ratonė“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-386-1000/2021 pagal ieškovės UAB „Ratonė“ ieškinį atsakovei UAB „Kiberteka“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ratonė“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Kiberteka“ 24 000 Eur už parduotą transporto priemonę (duomenys neskelbtini) pagal 2020 m. balandžio 16 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 001108, 690,41 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. balandžio 11 d. ieškovė, atstovaujama direktoriaus V. V., ir atsakovė, atstovaujama D. L., sudarė Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį. Sutartyje buvo numatyta, kad pardavėjas (ieškovė) parduoda, o pirkėjas (atsakovė) perka pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta transporto priemonės kaina – 24 000 Eur. Ieškovė transporto priemonę atsakovei perdavė 2019 m. balandžio 11 d., t. y. Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties dieną. Tuo tarpu atsakovė ieškovei sutartyje numatytos kainos (24 000 Eur) nesumokėjo.
3. Nurodė, kad ieškovės atstovas V. V. ir atsakovės atstovas D. L. buvo pažįstami asmenys, kuriuos siejo tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Ieškovės atstovui V. V. susirikimo metu užsiminus, kad jis ketina parduoti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), D. L. pasiūlė tarpininkauti ją parduodant. Tarp šalių atstovų buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad šalys sudarys transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, transporto priemonė bus perduota atsakovei, kuri su ieškove atsiskaitys, t. y. sumokės sutartą 24 000 Eur kainą tuomet, kai pati atsakovė suras pirkėją ir šią transporto priemonę parduos tretiesiems asmenims. Todėl 2019 m. balandžio 11 d. Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties turinys neatspindi tikrojo susitarimo tarp šalių, t. y. prievolė atsakovei atsiskaityti su ieškove turėjo atsirasti ne 2019 m. balandžio 11 d. Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną, kuomet transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo perduota atsakovės nuosavybėn ir valdymui, o tuomet, kai atsakovė minėtą transporto priemonę parduos tretiesiems asmenims. Skirtumas tarp tretiesiems asmenims parduotos transporto priemonės kainos ir kainos, kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei (24 000 Eur), turėjo likti atsakovei kaip užmokestis už tarpininkavimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, 2019 m. balandžio 11 d. ieškovė, kaip juridinis asmuo, turintis pareigą savo buhalterinėje apskaitoje fiksuoti visus ūkines operacijas patvirtinančius dokumentus, neišrašė atsakovei PVM sąskaitos faktūros, o atsakovė ieškovei nesumokėjo sutartyje numatytos kainos (24 000 Eur). Po 2019 m. balandžio 11 d. Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo šalys dar kurį laiką palaikė santykius, ieškovė domėjosi, kaip atsakovei sekasi pardavinėti transporto priemonę, tačiau sulaukdavo patikinimų, kad transporto priemonė vis dar yra neparduota. Galiausiai atsakovės atstovai ėmė ignoruoti ieškovės atstovą V. V..
4. Nurodė, kad 2020 m. balandžio mėnesį ieškovė sužinojo, jog atsakovė pardavė transporto priemonę (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims, todėl išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. 001108, kurioje nurodė už minėtą transporto priemonę pagal 2019 m. balandžio 11 d. pirkimo pardavimo sutartį sumokėti 24 000 Eur su PVM per 5 d. d. Minėta PVM sąskaita faktūra atsakovei įteikta 2020 m. gegužės 6 d., tačiau atsakovė sąskaitoje nurodytos prekės kainos neapmokėjo. Kadangi sutartyje dėl palūkanų mokėjimo nebuvo susitarta, ieškovė iš atsakovės prašė priteisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 procentų dydžio palūkanas nuo 24 000 Eur sumos už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 14 d. (nuo dienos, kada turėjo būti apmokėta 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 001108) iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos 2020 m. lapkričio 5 d. (24 000 Eur x 0,06 x 175 dienos : 365 dienos = 690,41 Eur), taip pat, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, – nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 11 d. šalys sudarė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko transporto priemonę – miškovežį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonė, automobilis, miškovežis). Sutartyje nurodyta, kad transporto priemonės kaina yra 24 000 Eur. Bylos šalys neginčija sutarties sudarymo fakto, tačiau skirtingai vertina sutarties turinį. Ieškovė teigia, kad sutartis buvo sudaryta su atidėtu mokėjimu, t. y. susitarta, kad atsakovė pinigus už transporto priemonę sumokės tada, kai ją perparduos. Tuo tarpu atsakovė tvirtina, kad sutartis sudaryta su atpirkimo teise, t. y. kad atsakovė iš karto sumoka visą sumą, o ieškovė per tam tikrą laiką atperka parduotą transporto priemonę už didesnę, atsakovės nurodytą, kainą.
7. Teismas pažymėjo, jog iš 2019 m. balandžio 11 d. sutarties matyti, kad tai standartinė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis su standartinėmis sąlygomis. Sutartyje niekaip neaptartas transporto priemonės kainos sumokėjimas, nėra įrašyta jokių papildomų sąlygų dėl kainos sumokėjimo atidėjimo ar galimybės atpirkti parduodamą transporto priemonę. Nurodė, kad atsakovė nuo 1992 m. ar 1994 m. verčiasi lombardo veikla, paskolų teikimu, kitų veiklų nevykdo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė verstųsi automobilių perpardavinėjimu. Be to, sutarties objektas yra specifinės paskirties sunkiasvorė transporto priemonė, t. y. miškovežis, turinti ribotą naudojimo sferą, reikalaujanti specialios vairavimo kategorijos, todėl, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad bet kuri kita lombardo veikla užsiimanti įmonė ar verslininkas analogiškoje situacijoje būtų ieškojusi nupirkti būtent tokią transporto priemonę tam, kad ją perparduotų. Teismo nuomone, labiau tikėtina, kad pats V. V. kreipėsi į atsakovę, norėdamas parduoti automobilį arba prašydamas paskolos. Be to, kaip matyti iš LITEKO duomenų, ieškovė dalyvauja ne viename procese kaip skolininkė arba atsakovė, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovės finansinė padėtis prieš sudarant sutartį ir po jos sudarymo nebuvo gera.
8. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad abi šalys yra pelno siekiančios įmonės, atsakovės pagrindinė veikla yra lombardo paslaugos, bet ne automobilių perpardavinėjimas, ieškovės finansinė padėtis iki sutarties sudarymo ir po jo nebuvo labai gera, į šalių elgesį po sutarties sudarymo, t. y. kad ieškovė nesidomėjo automobilio pardavimu, nesiekė greitesnio jo pardavimo, bendravimas tarp šalių vyko atsakovės iniciatyva, automobilis buvo parduotas tik 2020 m. kovo mėnesį, t. y. praėjus beveik metams po sutarties tarp šalių sudarymo, darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių susiklostė motorinės transporto priemonės pirkimo pardavimo su atpirkimo teise santykiai, o dėl prekės kainos sumokėjimo atidėjimo susitarta nebuvo.
9. Teismas nurodė, kad atsakovės atstovas A. L. pripažino, jog neturi jokio raštiško pakvitavimo, iš kurio būtų galima spręsti, kad atsakovė atsiskaitė su ieškove už parduotą transporto priemonę. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas; siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 ir kt.). Atsakovė, siekdama pagrįsti savo prievolės įvykdymą, į bylą pateikė 2019 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderį Nr. 19/22, iš kurio matyti, kad E. L. buvo išduoti 24 000 Eur (duomenys neskelbtini) pirkimo apmokėjimui pagal 2019 m. balandžio 11 d. sutartį. Minėta suma įtraukta ir į kasos knygą – 272 Kasa, Eurais už 2019 m. balandžio 1 d. – balandžio 31 d. laikotarpį. Todėl, teismo vertinimu, atsakovė sandorio sudarymo metu turėjo 24 000 Eur grynais pinigais ir galėjo atsiskaityti su ieškove. Teismo nuomone, liudytojų D. L. ir E. L. parodymai patvirtina aplinkybę, kad tie grynieji pinigai buvo perduoti būtent ieškovės atstovui V. V..
10. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė negalėjo sumokėti grynais pinigais, kadangi atsiskaitymai tarp juridinių asmenų galimi tik negrynaisiais pinigais, motyvuodamas tuo, jog įstatyme nėra nurodyta tiesioginio draudimo juridiniams asmenims atsiskaityti grynais pinigais. Pažymėjo, kad atsiskaitymo negrynaisiais pinigais tvarkos pažeidimų nagrinėjimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pardavusi automobilį ieškovė būtų pareikalavusi bent dalies kainos sumokėjimo prievolės įvykdymui užtikrinti ar atlikusi kitus protingumo kriterijus bei įprastą verslo praktiką atitinkančius veiksmus savo interesams apsaugoti, t. y. raginusi kuo greičiau atsiskaityti už parduotą transporto priemonę ar raginusi imtis veiksmų, kad transporto priemonė būtų grąžinta.
11. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į tai, kad sutartyje nebuvo aptarta atsiskaitymo tvarka, dėl ko atsakovei atsirado prievolė sumokėti automobilio kainą iškart, ieškovei perdavus automobilį ir jį perregistravus atsakovės vardu, atsakovė turėjo galimybę sutartą pinigų sumą sumokėti grynais pinigais, ieškovė metus laiko po automobilio pardavimo nesikreipė į atsakovę dėl greitesnio jo pardavimo ar bent dalies jo kainos sumokėjimo, šalių bendravimas po sutarties sudarymo vyko atsakovės atstovų iniciatyva, teismas konstatavo byloje esant pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu.
12. Ieškovės argumentus, kad atsakovė yra skolinga ieškovei pagal 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RAT Nr. 001108, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė atsiskaityti už perkamą transporto priemonę atsirado ne pagal PVM sąskaitą faktūrą, bet pagal 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ratonė“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, kad teismo išvada, jog atsakovė įrodė, kad su ieškove pagal 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį atsiskaitė visiškai, yra nepagrista, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, pažeidžiant įrodymų leistinumo ir pakankamumo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis). Priešingai, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, siekdama įrodyti prievolės įvykdymo faktą (pinigų ieškovei sumokėjimą), galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į bylos specifiką, o būtent į tai, kad sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovei atsirado prievolė sumokėti ieškovei 24 000 Eur už perkamą automobilį, susiklostė tarp juridinių asmenų (verslo subjektų), todėl teismo sprendimo cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl įrodinėjimo priemonių nagrinėjamu atveju netaikytini.
15. Tvirtina, jog atsakovės į bylą pateiktas 2019 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderis Nr. 19/22 galimai patvirtina, kad atsakovės direktorius E. L. 2019 m. balandžio 11 d. pats sau išmokėjo 24 000 Eur, tačiau nepatvirtina, jog ši suma buvo perduota ieškovės atstovui V. V.. Tokią aplinkybę atsakovė galėjo įrodinėti tik finansinės apskaitos dokumentais, tačiau jokių apskaitos dokumentų, patvirtinančių 24 000 Eur sumokėjimą ieškovei, atsakovė į bylą nepateikė. Pastebi, kad iš atsakovės pateikto apskaitos dokumento „Kasos knyga – 272 Kasa. Eurais“ matyti, kad tais atvejais, kai atsakovė su juridiniais asmenimis atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, ji kiekvienu tokiu atveju asmeniui, priimančiam grynuosius pinigus, pati išrašydavo kasos išlaidų orderį. Šiuo atveju duomenų apie tai, kad ieškovės atstovui V. V. atsakovė būtų išdavusi kasos išlaidų orderį, kuris patvirtintų, kad jam buvo išduoti 24 000 Eur, byloje nėra. Be to, atsakovė į bylą nepateikė prekės (transporto priemonės) tiekimą įforminančio dokumento (PVM sąskaitos faktūros), kuris atitiktų Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus ir kurį ieškovė atsakovei būtų išdavusi 2019 m. balandžio 11 d. pirkimo pardavimo sutarties ar jai artimu metu. Šių dokumentų atsakovė ir negali turėti, kadangi ieškovė jų neišrašė dėl to, kad atsiskaitymas 2019 m. balandžio 11 d. (pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną) nebuvo vykdomas, nes šalys buvo susitarusios, jog atsakovė transporto priemonės kainą ieškovei sumokės ateityje, kai ją perparduos trečiajam asmeniui.
16. Apeliantės manymu, byloje nesant jokių kitų finansinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovė įvykdė savo prievolę sumokėti ieškovei automobilio kainą (24 000 Eur), 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaita faktūra vertintina kaip buhalterinės apskaitos dokumentas, įpareigojantis atsakovę jame nurodytais terminais (per 5 darbo dienas) sumokėti ieškovei 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartyje sulygtą transporto priemonės kainą – 24 000 Eur, įskaitant PVM mokestį. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės išrašyta ir pateikta apmokėti PVM sąskaita faktūra bei jos gavimo aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, yra visiškai nepagrįsta.
17. Tvirtina, jog atsakovei neįrodžius, jog ji yra sumokėjusi ieškovei perkamo automobilio kainą, klausimas, ar šalys buvo susitarusios dėl kainos sumokėjimo sutarties sudarymo dieną ar dėl kainos sumokėjimo termino atidėjimo, tampa teisiškai neaktualus, nes bet kuriuo atveju prievolės įvykdymo (kainos sumokėjimo) terminas yra pasibaigęs. Tuo pačiu pažymi, jog iš skundžiamo teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismo išvados dėl sandorio kvalifikavimo yra grindžiamos atsakovės atstovo A. L., liudytojų E. L. ir D. L. paaiškinimais, šiems paaiškinimams teikiant itin didelę įrodomąją galią, jų patikimumo ir nuoseklumo nevertinant visų byloje esančių įrodymų visumoje, kaip tai numato CPK 185 straipsnio nuostatos. Minėtų asmenų paaiškinimai yra akivaizdžiai nenuoseklūs, nepatikimi, nelogiški ir prieštarauja kitiems (rašytiniams) bylos įrodymams, nepaisant to teismas jais vadovavosi kaip neginčytinais, o tai sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu.
18. Mano, kad atsižvelgiant į atsakovės veiklą, kuri yra susijusi su lombardo paslaugomis, kreditų teikimu įkeičiant turtą, logiška, jog nagrinėjamu atveju būtų buvusi sudaryta paskolos sutartis su kilnojamojo turto (transporto priemonės) įkeitimu, tačiau tokia sutartis niekuomet nebuvo sudaryta. Priešingai, tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis, o nupirkta transporto priemonė vėliau perparduota tretiesiems asmenims. Neįtikėtini liudytojų D. L., E. L. paaiškinimai, kad 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta ir pinigai ieškovės atstovui V. V. sumokėti net neapžiūrėjus transporto priemonės ir neįsitikinus, kad tokia transporto priemonė apskritai egzistuoja. Akivaizdu, jog toks elgesys neatitiktų minimaliai protingo, atidaus ir rūpestingo asmens standarto.
19. Nurodo, kad teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė verstųsi automobilių perpardavinėjimu, yra visiškai nepagrįsta, nes šią išvadą paneigia rašytiniai įrodymai. Teismas, vertindamas 2019 m. balandžio 11 d. sandorio sudarymo aplinkybes, ypatingą dėmesį skyrė ieškovės finansinei padėčiai, tačiau nagrinėjamoje byloje apskritai nėra jokių objektyvių duomenų apie ieškovės finansinę padėtį, kadangi tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Teismo išvada, jog ieškovės sunkią finansinę padėtį patvirtina LITEKO duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė dalyvauja ne viename procese kaip skolininkė ir atsakovė, yra grįsta prielaidomis. Be to, teismas, vertindamas šalių elgesį po sutarties sudarymo, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesidomėjo automobilio pardavimu, nesiekė greitesnio jo pardavimo, kad bendravimas tarp šalių vyko atsakovės iniciatyva. Atsakovė, gavusi minėtą PVM sąskaitą faktūrą, pretenzijų ieškovei dėl neteisingai išrašytos sąskaitos nereiškė, tačiau bet kuris protingas verslininkas, gavęs PVM sąskaitą faktūrą su prašymu apmokėti automobilio kainą, kuri neva jau buvo sumokėta, tokio apskaitos dokumento nebūtų priėmęs ir būtų jį ginčijęs.
20. Teigia, jog visos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2019 m. balandžio 11 d. sandorio kvalifikavimo yra vienpusiškos, prieštaringos, neobjektyvios, šališkos, grįstos prielaidomis ir paremtos iš esmės vien tik atsakovės ir jos pasikviestų liudytojų paaiškinimais, įvertintais pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 straipsniai). Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, jų visumą, pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, byloje nesant objektyvių, finansinės apskaitos dokumentais pagrįstų duomenų apie atsakovės kainos už perkamą transporto priemonę sumokėjimą, konstatuotina, kad 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip motorinės transporto priemonės sutartis su atidėtu mokėjimu.
21. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kiberteka“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
22. Tvirtina, jog, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle, o atitinkamas išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu ieškovė siekia įrodymus vertinti ne kaip jų visumą, o ištraukdama atskiras aplinkybes iš konteksto ir interpretuodama jas sau naudingesne prasme.
23. Nurodo, kad buhalterinėje apskaitoje ginčo transporto priemonė – miškovežis galėjo būti apskaityta tik kaip prekė, skirta perpardavimui arba kaip ilgalaikis turtas, jei jis būtų įgytas įmonės reikmėms. Šiuo atveju atsakovė net neturėjo darbuotojų, kurie galėtų vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Todėl ir įrašas apie tai, kad prekė skirta perpardavimui, patvirtina atsakovės nurodytas miškovežio įgijimo aplinkybes, o ne įmonės tariamą vertimąsi automobilių perpardavinėjimo verslu.
24. Teigia, kad apeliantės teiginiai, susiję su transporto priemonės perdavimu atsakovei, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka tikrovės. Ieškovės atstovas V. V. ir atsakovės atstovas D. L. nebuvo pažįstami asmenys ir jų pasitikėjimo santykiai nesiejo, nebuvo jokio jų susitikimo, kurio metu tariamai V. V. būtų užsiminęs, kad jis ketina parduoti transporto priemonę, o D. L. būtų pasiūlęs tarpininkauti ją parduodant. Iš tikrųjų prieš ginčo automobilio pardavimą ieškovė, atstovaujama V. V., kreipėsi į atsakovę, atstovaujamą D. L., su prašymu paskolinti ieškovei 24 000 Eur. Atsakovė nurodė neskolinsianti tokios didelės sumos be turto įkeitimo. Tada ieškovė pasiūlė atsakovei pirkti iš ieškovės ginčo automobilį už paskolos sumą. Atsakovė, preliminariai internetu įvertinusi šio automobilio tuometinę vertę, su tokiu siūlymu sutiko. Priešingai nei nurodo apeliantė, šalys sutarė sudaryti nurodytos transporto priemonės pirkimo pardavimo sandorį, nes, atsakovės atstovo vertinimu, taip yra paprasčiau abiem šalims ir tai labiau atitinka atsakovės interesus.
25. Mano, jog apeliantės argumentai, kad atsakovė yra skolinga ieškovei pagal 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, pirmosios instancijos teismo yra pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė atsiskaityti už perkamą transporto priemonę atsirado ne pagal PVM sąskaitą faktūrą, bet pagal 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį.
26. Nurodo, kad apeliantė skunde deklaratyviai teigia, jog atsakovė neturi ieškovės išduotos ginčo transporto priemonės pardavimą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros, kas tariamai patvirtina neatsiskaitymo už miškovežį faktą. Tačiau šalys neginčija, kad jas sieja ginčo transporto priemonės pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, o ginčas yra tik dėl sutartos kainos sumokėjimo (nesumokėjimo). Taigi, jei kaip tvirtina ieškovė, transporto priemonės pardavimo metu buvo sutarta, jog prekės kaina bus sumokėta ateityje, tai apeliantė privalėjo išrašyti apie šią įvykusią ūkinę operaciją atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą ir ją pateikti mokesčių inspekcijai. Tačiau šios PVM sąskaitos faktūros ieškovė neišrašė, o atsakovės atstovas jos nereikalavo, nes abiejų šalių atstovai buvo įsitikinę, kad ginčo transporto priemonės pirkimo pardavimo bei atsiskaitymo už ją operacija yra tinkamai įforminta.
27. Teigia, jog apeliantė nepagrįstai nurodo, kad sutarties sudarymo ir pasirašymo metu dalyvavusio atsakovės direktoriaus pinigų perdavimas šią sutartį pasirašiusiam atsakovės vadybininkui D. L., kad šis juos perskaičiuotų bei perduotų čia pat šalia esančiam ieškovės direktoriui, turėjo būti apskaitytas finansinės apskaitos dokumentu. Akivaizdu, kad šie pinigai D. L. nebuvo perduoti disponavimui, o buvo perduoti tik techniniam veiksmui, t. y. jų perskaičiavimui ir po to perdavimui pirkėjui, todėl tokio veiksmo įforminti atskiru rašytiniu dokumentu ar finansinės apskaitos dokumentu nereikėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Ieškovės UAB „Ratonė“ apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
30. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė UAB „Kiberteka“ įvykdė savo prievolę pagal 2019 m. balandžio 11 d. šalių sudarytą Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį sumokėti ieškovei UAB „Ratonė“ automobilio (duomenys neskelbtini) kainą.
31. Apeliacinės instancijos teismas nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Ratonė“, atstovaujama direktoriaus V. V., ir atsakovė UAB „Kiberteka“, atstovaujama jos darbuotojo D. L., 2019 m. balandžio 11 d. sudarė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko transporto priemonę – (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta transporto priemonės kaina – 24 000 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis atsakovei perduotas 2019 m. balandžio 11 d. sutarties sudarymo dieną ir nustatyta įregistruotas jos vardu. Iš atsakovės kasos išlaidų orderio Nr. 19/22 ir kasos knygos išrašo nustatyta, kad atsakovės direktoriui E. L. 2019 m. balandžio 11 d. buvo išduoti 24 000 Eur (duomenys neskelbtini) pirkimo apmokėjimui pagal 2019 m. balandžio 11 d. sutartį ir minėta suma įtraukta į kasos knygą už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 31 d. Ieškovės teigimu, atsakovė sutarties sudarymo dieną automobilio kainos (24 000 Eur) jai nesumokėjo, kadangi tikrasis šalių ketinimas buvo, kad atsakovė pinigus už transporto priemonę sumokės tada, kai ją perparduos tretiesiems asmenims. 2020 m. balandžio mėnesį sužinojusi, kad atsakovė perpardavė ginčo automobilį tretiesiems asmenims, ieškovė 2020 m. balandžio 16 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija RAT Nr. 001108, 24 000 Eur ir ją atsakovei įteikė 2020 m. gegužės 6 d.. Atsakovė minėtos sąskaitos faktūros per 5 darbo dienas, kaip kad buvo nurodyta sąskaitoje, neapmokėjo, nes, atsakovės tvirtinimu, 24 000 Eur sutartį pasirašęs atsakovės atstovas D. L. sumokėjo ieškovės atstovui V. V. grynaisiais pinigais 2019 m. balandžio 11 d. (pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo dieną) nesurašant jokio apskaitos dokumento ar pakvitavimo.
32. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, skundžiamame sprendime konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai leidžia manyti, jog už transporto priemonę atsakovė su ieškove pagal pirkimo pardavimo sutartį atsiskaitė tinkamai, grynaisiais pinigais sumokėdama ieškovės atstovui 24 000 Eur sutarties sudarymo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę sumokėti perkamo automobilio kainą, ieškovės išrašyta ir pateikta apmokėti PVM sąskaita faktūra bei jos gavimo aplinkybės neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo 2019 m. balandžio 11 d. tarp šalių sudarytą sandorį ir be pakankamo pagrindo vertino, kad atsakovė su ieškove už parduotą transporto priemonę visiškai atsiskaitė grynaisiais pinigais pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).
34. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų, nes tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, t. y. taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011).
35. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė savo sutartinę prievolę perduoti parduodamą automobilį atsakovei įvykdė. Tuo tarpu sprendžiant, ar atsakovė pagal transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį visiškai atsiskaitė su ieškove sutarties sudarymo dieną, svarbi ir reikšminga ta aplinkybė, jog atsakovė nepateikė jokio rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė su ieškove pagal sutartį visiškai atsiskaitė sumokėdama grynaisiais pinigais 24 000 Eur.
36. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį sudarė juridiniai asmenys – ieškovė UAB „Ratonė" ir atsakovė UAB „Kiberteka“. Juridinio asmens turto pirkimo (šiuo atveju – automobilio) sutartis yra ūkinė finansinė operacija (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Atitinkamai šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, kuris leidžia ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrįsti su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą, kurią pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Taigi, ir transporto priemonės pirkimas, kaip juridinio asmens ūkinė operacija, turi būti įforminta ir apskaityta, o įrodinėjant tokio asmens išlaidas (kainos už perkamą transporto priemonę sumokėjimą), jų faktas ir apimtis ūkio subjekto turi būti įrodoma apskaitos dokumentais. Juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis – faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017).
37. Atsakovės teigimu, ieškovės atstovui V. V. 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną 24 000 Eur grynais pinigais sumokėjo atsakovės atstovas D. L.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktą, jog atsakovė 2019 m. balandžio 11 d. turėjo 24 000 Eur ir galėjo atsiskaityti su ieškove, patvirtina atsakovės į bylą pateikto 2019 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderio Nr. 19/22, kasos knygos duomenys apie pinigų išmokėjimą atskaitingam asmeniui E. L.. Tačiau, be pačios atsakovės paaiškinimų ir tarpusavyje verslo ir giminystės ryšiais susijusių liudytojų parodymų, byloje nėra tiesioginių neginčijamų duomenų – finansinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad 24 000 Eur iš įmonės kasos išsiėmęs E. L. 2019 m. balandžio 11 d. juos perdavė atsakovės darbuotojui (vadybininkui) D. L., kuris vėliau juos perdavė ieškovės atstovui V. V.. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 179 9 punktu, ūkio subjektas gali išmokėti pinigus atskaitingiems asmenims – ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas. Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba viešojo sektoriaus subjekto paskirtam atsakingam asmeniui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra nei finansinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad D. L. buvo išduoti pinigai, nei įrodymų, kad gautus pinigus pastarasis perdavė ieškovės atstovui V. V..
38. Ginčo šalys yra ne tik juridiniai asmenys, bet ir PVM mokėtojai, todėl ginčo transporto priemonės pirkimas pardavimas, kaip ūkinė operacija, esant tarp šalių susitarimui, kad prekės kaina bus sumokama sutarties sudarymo metu, privalėjo būti patvirtintas buhalterinės apskaitos dokumentu (PVM sąskaita faktūra). Atsakovė į bylą nepateikė prekės (transporto priemonės) tiekimą įforminančio dokumento (PVM sąskaitos faktūros), kuris atitiktų Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus ir kurį ieškovė atsakovei būtų išdavusi 2019 m. balandžio 11 d. pirkimo pardavimo sutarties metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė vėlgi patvirtina ir leidžia manyti, jog iš tiesų šalys buvo susitarusios, kad atsakovė transporto priemonės kainą ieškovei sumokės ateityje – kai ją parduos trečiajam asmeniui. Bylos duomenys patvirtina, kad transporto priemonę atsakovė trečiajam asmeniui pardavė 2020 m. kovo 16 d., atitinkamai ieškovė 2020 m. balandžio 16 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, serija RAT Nr. 001108, 24 000 Eur.
39. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė po 2019 m. balandžio 11 d. sudarytos pirkimo pardavimo sutarties būtų kreipusis į ieškovę su prašymu pateikti jai rašytinį dokumentą, patvirtinantį, jog ji tinkamai atsiskaitė pagal pirkimo pardavimo sutartį, ir PVM sąskaitą faktūrą. Pagal bylos duomenis, atsakovė, gavusi minėtą 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, jokių pretenzijų ieškovei dėl be pagrindo išrašytos PVM sąskaitos faktūros taip pat nereiškė.
40. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pinigų perdavimo ieškovės atstovui V. V. faktą patvirtina atsakovės atstovo A. L., liudytojų E. L. ir D. L. paaiškinimai. Tačiau, kaip jau minėta, juridinio asmens atliekamos operacijos negali būti grindžiamos kitokiais, nei finansiniai dokumentai, įrodymais, todėl aptariamai aplinkybei įrodyti atsakovės atstovo ir liudytojų paaiškinimai neturi įrodomosios vertės ir jais vadovautis pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo (verslininkė), leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais neįrodė, jog ji 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo metu grynais pinigais sumokėjo ieškovei automobilio kainą – 24 000 Eur (CPK 178 straipsnis).
41. Pažymėtina, kad prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan.
42. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad, jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).
43. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, ir teisingai nurodė, jog šioje byloje ieškovė turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovė – jog sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą.
44. Ieškovės teigimu, atsakovė prievolę sumokėti ieškovei automobilio kainą turėjo įvykdyti per 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija RAT Nr. 001108, nurodytą terminą, t. y. per 5 darbo dienas. Tuo tarpu atsakovė savo prievolę atsiskaityti su ieškove siejo su 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo diena. Byloje nustatyta, kad atsakovė atsiskaitymo faktą įrodinėjo tik 2019 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 19/22 bei liudytojų parodymais, tačiau jokių neginčytinų įrodymų, pagrindžiančių tai, jog 24 000 Eur suma buvo perduota būtent ieškovės atstovui V. V., taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimo faktą, atsakovė į bylą nepateikė.
45. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovės atstovas V. V. kreipėsi į atsakovę, norėdamas parduoti automobilį arba prašydamas paskolos, dėl ko tarp šalių susiklostė motorinės transporto priemonės pirkimo pardavimo su atpirkimo teise santykiai, grindė atsakovės atstovo A. L., liudytojų D. L.. E. L. parodymais, aplinkybe, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė verstųsi automobilių perpardavinėjimu, sunkia ieškovės finansine padėtimi, šalių elgesiu po sandorio sudarymo. Tačiau šiuo aspektu didelę reikšmę turi tai, kad atsakovės atstovas ir liudytojai yra ne tik su atsakove, kaip juridiniu asmeniu, betarpiškai susiję asmenys, bet ir asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ryšiai (broliai), todėl labai tikėtina, jog yra suinteresuoti sau ir artimiesiems palankia bylos baigtimi.
46. Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).
47. Vertinant nutarties 46 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą dėl liudytojų parodymų bei tiek atsakovės atstovo, tiek byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalys yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl jų paaiškinimai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik atsakovės atstovo ir liudytojų, kurie visi susiję artimais giminystės ryšiais, paaiškinimai, kurių nepatvirtina jokie kiti, nors ir netiesioginiai, įrodymai, nėra pakankamas įrodymas atsiskaitymo faktui pagal sutartį tarp juridinių asmenų patvirtinti. Atsakovei neįrodžius, jog ji yra sumokėjusi perkamo automobilio kainą, klausimas, ar šalys buvo susitarusios dėl kainos sumokėjimo termino atidėjimo, tampa teisiškai neaktualus, nes bet kuriuo atveju prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-125-378/2021).
48. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį akcentuoja, jog ieškovė nurodytas dvi sąskaitas suklastojo, t. y. įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tariamą pardavimo datą bei sumą. Tačiau šiuo aspektu ieškovė jau pirmosios instancijos teisme detaliai paaiškino, kodėl taip atsitiko, t. y. kad pirmoje PVM sąskaitoje faktūroje buvo padaryta klaida, nes prie šalių sutartos kainos (24 000 Eur) neteisingai priskaičiuotas PVM mokestis. Pastebėjusi klaidą, ieškovė ištaisė 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 001108 ir į šalių sulygtą transporto priemonės kainą (24 000) PVM mokestį įskaitė. Ši pataisyta sąskaita nustatyta tvarka pateikta valstybinei mokesčių inspekcijai (2020 m. gruodžio 30 d. informacija).
49. Dėl paminėtų motyvų ir remiantis bylos medžiaga konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 – 185 straipsniai), nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, neteisingai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas. Įvertinus tai, daroma išvada, jog skundžiamas sprendimas, kuriuo teismas konstatavo, kad atsakovė su ieškove pagal 2019 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį atsiskaitė visiškai, todėl ieškovės ieškinio dėl skolos ir palūkanų priteisimo tenkinti nėra pagrindo, yra nepagrįstas, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei iš atsakovės 24 000 Eur parduotos prekės kainą.
50. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Skolininkas privalo mokėti įstatymų numatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
51. Todėl pripažinus pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 24 000 Eur už parduotą transporto priemonę pagal 2020 m. balandžio 16 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 001108, tenkinamas ir ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovės 690,41 Eur palūkanas nuo laiku nesumokėtų 24 000 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 14 d. (nuo dienos, kai turėjo būti apmokėta 2020 m. balandžio 16 d. PVM sąskaita faktūra) iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. lapkričio 5 d.) bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
52. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant naują sprendimą ieškinį tenkinti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė UAB „Ratonė“ patyrė 1 357 Eur (557 Eur žyminis mokestis + 800 Eur advokatui) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (toliau – Rekomendacijos), neviršija maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Todėl šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės.
53. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Ieškovė už šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 556 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 900 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už apeliacinio skundo rengimą, kurias patvirtina mokėjimo dokumentai, ir kurios taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (CPK 98 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ratonė“, juridinio asmens kodas 300504640, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kiberteka“, juridinio asmens kodas 147992842, 24 000 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius eurų) skolą, 690,41 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų ir 41 euro centą) palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. lapkričio 06 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ratonė“, juridinio asmens kodas 300504640, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kiberteka“, juridinio asmens kodas 147992842, 1 357 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ratonė“, juridinio asmens kodas 300504640, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kiberteka“, juridinio asmens kodas 147992842, 1 456 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė
Rita Dambrauskaitė
Birutė Valiulienė