2019 m. rugsėjo 19 d.

Šiauliai

 (S)

        Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

        rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo, atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus ir dėl trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo panaikinimo.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

        Pareiškėjas A. V. 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. sausio 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-810, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 12 d. raštą Nr. (11.1)I-1684, įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

        Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad pareiškėjo skundžiamu aktu atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Skyrius konstatavo, kad pareiškėjas iš UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleistas pagal Darbo kodekso 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėjas 2019 m. vasario 14 d. padavė skundą dėl skyriaus sprendimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2019 m. kovo 12 d. raštu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti. Pareiškėjas su skundžiamais sprendimais nesutinka. Darbo kodekso 57 straipsnio l dalies 5 punkte numatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėjo minėtas DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėjas atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktui). Pareiškėjas pažymi, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“ įmonės kodas 300070628). Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjo darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 14 straipsnio l dalies l punktas ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėjas išskiriamas iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjo konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjo diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

        Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus atsiliepime (b. l. 36-37) nurodoma, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Alytaus skyrius. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodekso) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Registro duomenimis, A. V. darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal Darbo kodekso 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. A. V. neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne Darbo kodekso 57 straipsnis. Todėl Alytaus skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką. Tik pasikeitus Registro duomenims apie A. V. atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, Alytaus skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjo prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tą savo rašte akcentavo ir Fondo valdyba, pažymėjusi, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas, ir Alytaus skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką A. V.. Alytaus skyriaus nuomone, pareiškėjo skundo argumentai, kad teritorinis skyrius ir Fondo valdyba neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėjas be jokio pagrindo yra išskiriamas iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jo teises, yra nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 57 straipsnis) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (Darbo kodekso 62 straipsnis) negalima. Kadangi A. V. darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėjas įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraiška Nr. GF_PR1E-4711, Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 A. V. paskyrė ir išmokėjo 3639,07 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

        Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 48-49) nurodoma, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registru (toliau – Registras), kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėjas iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleistas 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal Darbo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėjas neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleistas iš darbo ne pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, Fondo valdybos Alytaus skyrius 2019 m. sausio 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-810 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką. Fondo valdybos 2019 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1684 pareiškėjo skundas dėl Fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. sausio 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-810 netenkintas. Tačiau pareiškėjas informuotas, kad, jeigu darbo ginčių komisija ar teismas pakeistų pareiškėjo atleidimo iš darbo pagrindą į Darbo kodekso 57 straipsnį, pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas. Mano, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu. Prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Pareiškėjo A. V. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

        Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (9.64) DV-S-810 (b. l. 4) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo”, kuriuo nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Panaikinus minėtą sprendimą, pareiškėjas prašo spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui.

        Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101 (b. l. 3), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjui – 3639,07 Eur.

        2019 m. sausio 9 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių prašydamas skirti ilgalaikio darbo išmoką. Valstybinio socialinio draudimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV-S-810 (b. l. 4) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo” nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Taip pat 2019 m. sausio 11 d. sprendime nurodoma, kad, Registro duomenimis, pareiškėjas iš UAB „Banga Electronics” 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleistas pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju). Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (11.1)I-1685 (b. l. 5-6) taip pat papildomai informuojama, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja Darbo kodeksas, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į Darbo kodekso 57 straipsnį, pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

        Susipažinus su Lietuvos teismų sistemos informacinės sistemos Liteko duomenimis matyti, kad pareiškėjas inicijavo civilinę bylą (Kauno apygardos teismo byla Nr. 2-1363-773/2019; procesinio sprendimo Nr. 2-56-3-00186-2019-3). 2019 m. liepos 5 d. patikslintu ieškiniu prašoma pripažinti ieškovo A. V. atleidimą iš darbo BUAB „Banga Electronics” neteisėtu; ieškovo A. V. darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, keliami kiti reikalavimai. Kauno apygardos teismo sprendimo (nutarties) paskelbimas – 2019 m. rugsėjo 18 d. Taigi skundžiamų aktų priėmimo dieną atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neturėjo duomenų, galinčių paneigti pareiškėjo atleidimo iš BUAB “Banga Electronics” 62 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumą, abejoti Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų teisingumu.

        Pareiškėjo patikslintame skunde akcentuojama, kad tiek Darbo kodekso 62 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“, tiek Darbo kodekso 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas).

        Pažymėtina, kad Darbo kodekso 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose Darbo kodekso straipsniuose (pavyzdžiui, DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pavyzdžiui Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). (T. D.. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 222 lapas. Vilnius. 2018). Taip pat komentuojant Darbo kodekso 57 straipsnį nurodoma, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė. Pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį) (T. D.. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 229 lapas. Vilnius. 2018). Komentaro išaiškinimuose dėl Darbo kodekso 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą Darbo kodekso 57 straipsnio 9 dalyje (T. D.. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 248 lapas. Vilnius. 2018).

        .

        Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Taigi įstatymo leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu. 

        Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

        Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas ištirti Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio įstatymo normų taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012).

        Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

        Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-810 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdamas sprendimą neskirti ilgalaikio darbo išmokos pareiškėjui, atsakovas tinkamai vadovavosi Ilgalaikių darbo išmokų fondo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ 15 punkto („sprendimas neskirti ilgalaikio darbo išmokos priimamas per 10 darbo dienų nuo prašymo skirti ilgalaikio darbo išmoką gavimo dienos. Sprendime nurodoma atsisakymo skirti ilgalaikio darbo išmoką priežastis), Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo.

Kartu konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-168 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo A. V. 2019 m. vasario 14 d. skundą (b. l. 26) ir pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjo skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-168, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

        Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

        Dėl aukščiau minėtų priežasčių pareiškėjo reikalavimai yra netenkintini, patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl nenagrinėtinas ir reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

        Pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai                                        Žanas Kubeckas

                                        Jarūnė Sedalienė        

                                        Virginijus Stankevičius