Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-932/2021 

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48526-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 18 d.

Vilnius 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorei Oksanai Leontjevai (nuotoliniu būdu),

nuteistojo Ž. Ž. gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. lapkričio 14 d., 12.08 val., iki 2019 m. lapkričio 15 d., 13.55 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikytina, kad neatlikta bausmė yra 56 MGL (2 800 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, Ž. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 15 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Ž. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. Ž. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šie Ž. Ž. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.

II.                      Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2.       Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, nuteistasis Ž. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė nei nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltintas, nei jokios kitos nusikalstamos veikos; 2) teismui pagrįstais pripažinus apeliacinio skundo argumentus dėl tikslingumo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti BK 2811 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo de lege lata atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.1.       Pirmiausia apeliaciniame skunde yra dėstomi argumentai, susiję su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde yra cituojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 24 d. aiškinamasis raštas „Dėl BK 47, 272, 273, 281, 284 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir BK papildymo 1761, 2731 straipsniais įstatymo projekto“, 2016 m. gruodžio 23 d. „BK 281 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų“ aiškinamasis raštas (autorius Lietuvos Respublikos Seimo narys V. G.), 2018 m. rugsėjo 11 d. „BK 281 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 120, 121 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1341 straipsniu įstatymo projekto ir ANK 71, 420, 422, 423, 424, 427 ir 603 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ aiškinamąjį raštą (autorius – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija). Remdamasis šiais aiškinamaisiais raštais, atsižvelgdamas į aktualų viešąjį ir profesinį diskursą, apeliantas teigia, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje kriminalizuojant „vengimą neblaivumo patikrinimo, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai“ (taip pat ir tuo atveju, kai tai padaroma dėl neatsargumo (BK 2811 straipsnio 2 dalis), nebuvo diskutuoti iš esmės jokie konstituciniai argumentai.

2.2.       Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, bei 31 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią draudimą versti duoti parodymus prieš save. Pabrėžiama, kad tiek nekaltumo prezumpcija, tiek draudimas versti duoti parodymus prieš save yra įtvirtinami ir tarptautinės teisės aktuose (apeliantas pacituoja atitinkamas aktualias Europos parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. direktyvos (ES) 2016/343 „Dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo“ nuostatas“). Skunde yra cituojami ir, nuteistojo manymu, keliamam klausimui aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Pabrėžiama, kad kaltės įrodinėjimo našta tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pats įtariamasis ar kaltinamasis neprivalo nieko įrodinėti. Nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad fizinis asmuo negali savarankiškai (niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

2.3.       Be to, skunde aptariama ir baudžiamojo proceso teisės doktrina. Pažymima, kad baudžiamojoje teisėje vertimu duoti parodymus prieš save pripažįstamas inter alia: 1) tiesioginis faktinis poveikis į apklausiamo žmogaus kūną ar psichiką, kai tuo siekiama daryti įtaką (nulemti) žmogaus valią apsispręsti prievartą naudojančio asmens norima linkme; 2) teisinės ar faktinės priemonės ar būdai, kuriuos panaudojant netiesiogiai pranešama apklaustajam, jog apsisprendęs tylėti jis rizikuoja patirti papildomus teisinius ar faktinius nepatogumus. Netiesioginiu vertimu duoti parodymus laikytinas tiek faktinio pobūdžio blogis, tiek papildomas teisinio pobūdžio nepatogumus ar suvaržymas, kurį apsprendžia faktas, jog apklausiamasis pasinaudojo teise tylėti ir kuris teisinę reikšmę įgauna tolesniame baudžiamajame procese, t. y. netiesioginis vertimas, žiūrint formaliai, neneigia baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės tylėti bei nedraudžia šia teise pasinaudoti, tačiau kituose teisiniuose santykiuose ar kitame teisiniame kontekste (vėlesniame procese) iš pasinaudojimo teise tylėti jis kildina negatyvias teisines pasekmes, tuo būdu tarsi sankcionuodamas tokį apklausiamojo pasirinkimą.

2.4.       Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad BK 2811 straipsnio 1 dalies reguliavimas verčia vairuotoją pasirinkti tarp dviejų blogybių, kurios abi reiškia nusikalstamą elgesį ir už jas abi baudžiama: a) arba paklusti reikalavimui pasitikrinti neblaivumą ir taip pačiam pateikti įrodymus, kurių pagrindu jis bus nubaustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam; b) arba nepaklusti reikalavimui pasitikrinti neblaivumą ir taip padaryti atskirą nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, kraujo mėginio davimas ar pūtimas į alkotesterį in concreto yra tolygus parodymų davimui Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies prasme. Asmuo baudžiamas vien tik dėl to, kad neblaivumas yra preziumuojamas ir, galiojant šiai prezumpcijai, vairuotojas yra verčiamas aktyviais veiksmais (pūtimu į alkotesterį ar kraujo mėginio davimu) paneigti šią jo neblaivumo, t. y. kaltumo, prezumpciją. BK 2811 straipsnio 1 dalies reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai savęs nekaltinimo privilegijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.5.       Atkreipiamas dėmesys, kad abejonės dėl BK 2811 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai žodžiu buvo iškeltos dar 2020 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Manant, kad klausimas nebuvo motyvuotai išnagrinėtas, 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo pateiktas rašytinis prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė, nenurodydamas jokių naujų motyvų lyginant su tais, kurie buvo nurodyti 2020 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu. Be to, pabrėžiama, kad teismas neleido gynybai susipažinti su prokurorės pateiktu atsiliepimu ir atsakyti į jame išdėstytus argumentus, taip parodydamas savo šališkumą.

2.6.       Toliau apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais tvirtinama, kad apeliantas nebuvo vairuotojas, todėl neturėjo pareigos atlikti veiksmus, už kurių neatlikimą jis buvo nuteistas. Pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad apeliantas esą vairavo automobilį „Opel „Frontera“, tačiau tuo pačiu teismas skundžiamame nuosprendyje (11-12 psl.), atsižvelgdamas į prokurorės prašymą, pašalino iš kaltinimo aplinkybę dėl automobilio „Opel Frontera“ vairavimo esant neblaiviam. Apeliantas pabrėžia, kad pagal KET 17 punktą ne bet koks eismo dalyvis, o tik vairuotojas privalo leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Apeliantas taip pat pacituoja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 82 ir 91 dalis, kurios apibrėžia, kas yra laikomas vairuotoju ir kas yra laikoma transporto priemonės vairavimu. Apelianto nuomone, sistemiškai aiškinant šias normas ir KET 17 punktą, leistis patikrinamu privalo tik tas, kuris vairuoja transporto priemonę. Kadangi nevairavo automobilio ir nebuvo jo vairuotoju, apeliantas neturėjo KET 17 punkte numatytos pareigos leistis būti patikrintam dėl neblaivumo. Neturėdamas tokios pareigos, apeliantas kartu negalėjo atlikti ir BK 2811 straipsnio 1 dalyje baudžiamo neveikimo, t. y. negalėjo vengti neblaivumo patikrinimo.

2.7.       Toliau apeliaciniame skunde ginčijama įrodomosios informacijos – liudytojų parodymų ir dokumentų kokybė. Pirmiausia, apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, paneigiančių, kad automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“ galėjo būti apgadinti dar prieš tariamą eismo įvykį. Automobilio „Volkswagen“ savininkas nurodė transporto priemonę naudojęs prieš 4 dienas iki įvykio. Automobilio „BMW“ naudotoja J. J., nors ir teigia atidžiai apžiūrinti automobilį (tą esą padariusi ir įvykio dieną), tačiau, pasak liudytojo A. J., atėjusi ji iš karto atsisėdo į automobilį, jo neapžiūrėdama, ir ketino važiuoti. Toks pastarosios elgesys – dėmesio neatkreipimas į suskilusį priekinį žibintą, nors toks apgadinimas aiškia krenta į akis einant link automobilio, kelia abejones, ar žibintas nebuvo skilęs jau anksčiau. Atkreipiamas dėmesys, kad nei liudytojas A. J., nei liudytojas V. B. neapžiūrėjo, nematė ir nežino, kokios būklės iki tariamo eismo įvykio buvo automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“. 

2.8.       Taigi apeliantas pasigenda pakankamos duomenų visumos, rodančios, kad automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“ iš tiesų buvo apgadinti tariamo eismo įvykio metu. Liudytojai A. J. ir V. B. šių automobilių iš karto po įvykio neapžiūrėjo. T. J. ir J. J. atsiųstos nuotraukos yra padarytos gerokai vėliau nei kilo tariamas įvykis. Tuo metu, kai į įvykio vietą atvyko pareigūnai, joje nebuvo nei A. J., nei V. B. Liudytojas A. J. nematė automobilio „Opel Frontera“ kontakto su automobiliu „Volkswagen“. Liudytojas V. B. taip pat nematė automobilio „Opel Frontera“ kontakto nei su automobiliu „Volkswagen“, nei su automobiliu „BMW“ (pastarasis neva tik girdėjo kontakto su automobiliu „BMW“ garsą). Policijos pareigūnai nefiksavo tariamo eismo įvykio vietos, automobilių išsidėstymo, apgadinimų, neatliko jokio su automobilių apgadinimais susijusio tyrimo. Byloje esančios nuotraukos prieštarauja eismo įvykio vietos schemai ir liudytojų parodymams, pati schema nubraižyta atvirkščiai. Apelianto teigimu, visiškai neaišku, kur eismo įvykio metu stovėjo automobilis „BMW“. Apeliantui, išvestam iš buto, nebuvo leista apžiūrėti esą apgadintų automobilių „Volkswagen“ ir „BMW“. Apeliantas pabrėžia, kad šiuo atveju nėra pakankamai duomenų, kad judant automobiliui „Opel Fronteta“ buvo apgadinti automobiliai Volkswagen“ ir „BMW“.

3.       Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti. 

III.                      Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

4.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir prašo jį išteisinti kaip nepadariusį jokios nusikalstamos veikos. Be šio esminio prašymo skunde keliamas ir baudžiamojo įstatymo konstitucingumo klausimas, kurio tinkamam išnagrinėjimui prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nuteistasis, kuris skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, mano, kad minėta baudžiamojo įstatymo norma prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatytai savęs nekaltinimo privilegijai, galiausiai konstituciniam teisinės valstybės principui. 

5.       Teisėjų kolegijai abejonių dėl BK 2811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai nekilo, dėl ko buvo netenkintas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atitinkamai atidedant (stabdant) baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Toks klausimas analogiškais motyvais buvo keliamas pirmosios instancijos teisme, dėl jo teismas yra priėmęs protokolinę ir rašytinę nutartis (1 t., b. l. 186-196; 2 t., b. l. 22-28). Iš pastarojo procesinio dokumento turinio matyti, kad teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl gynybos keliami argumentai nesudaro pagrindo abejoti aptariamo baudžiamojo įstatymo konstitucingumu. Apeliacinės instancijos teismas išdėstytai pozicijai pritaria ir jos nekartoja, apibendrintai pažymi tik esmines aplinkybes. Draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims yra įtvirtintas KET 14 punkte, vairuotojo pareiga leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, įtvirtinta tiek KET 17 punkte, tiek ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje. Taigi, kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartyje, minėti teisės aktai numato vairuotojo pareigą nevairuoti transporto priemonės esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, pareigą leistis nustatyta tvarka būti patikrinamam dėl neblaivumo (apsvaigimo) ir tai niekaip negali būti prilyginama parodymų davimui prieš save. Specialioji teisė vairuoti transporto priemones nėra suteikiama nei priverstinai, nei automatiškai. Asmuo, atitinkantis nustatytus reikalavimus ir sąlygas, pirmiausia laisvanoriškai apsisprendžia, ar sieks įgyti teisę vairuoti transporto priemones, o, priėmęs sprendimą įgyti tam tikros kategorijos priemonės vairavimo teisę (įgyti vairuotojo pažymėjimą) ir nustatyta tvarka ją įgijęs, kartu prisiima ir anksčiau nurodytas pareigas, betarpiškai susijusias su saugaus eismo užtikrinimu, eismo dalyvių apsauga nuo eismo įvykių, tuo pačiu numatant teisinę galimybę taikyti atsakomybę šiurkščiai eismo saugumo taisykles pažeidusiam asmeniui. Transporto priemonės vairavimas neabejotinai yra atsakinga veikla, susijusi su didele rizika, pavojais, visų eismo dalyvių elgesiu. Sutiktina, kad saugaus eismo automobilių keliais užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį įgyvendindamas įstatymų leidėjas privalo nustatyti saugaus eismo reikalavimus, būtinus viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei užtikrinti, o taip pat ir atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams (tarp jų, reikalavimą nevairuoti neblaiviam, vairuotojui leistis patikrinamam dėl girtumo (apsvaigimo)).

6.       Teisėjų kolegija nesutinka su gynybos argumentais, kuriais pūtimas į alkotesterį, kraujo mėginio davimas ar, galiausiai, atsisakymas tikrintis neblaivumą, bendruoju aspektu prilyginamas parodymų davimui Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies prasme. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, tai yra apie nusikaltimo įvykį, kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Parodymai suprantami kaip apklausiamo asmens paaiškinimai apie tam tikras aplinkybes ir jie niekaip negali būti tapatinami su transporto priemonės vairuoto pareiga nustatyta tvarka leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Teisė neduoti parodymų prieš save negali būti aiškinama kaip paneigiant galimybę patikrinti asmens, dėl kurio kyla įtarimas vairavus transporto priemonę neblaiviam, girtumą. Priešingas aiškinimas iš esmės apsunkintų galimybę įgyvendinti BPK 2 straipsnyje įtvirtintą pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, o baudžiamasis procesas neatliktų savo paskirties.

7.       Be kita ko, prokurorė, reaguodama į aptariamą gynybos prašymą, pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimą „Dėl pareigos nurodyti asmenį, kuriam buvo patikėta transporto priemonė“, kuriame buvo vertinamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikimas Konstitucijos, taip pat ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai. Šiame nutarime (jame anksčiau nurodytos įstatymo normos prieštaravimas Konstitucijai nenustatytas), aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, Teismas pabrėžė, kad asmuo, naudodamasis 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali nevykdyti jam, kaip nuosavybės objekto savininkui, įstatymų nustatytų pareigų. Transporto priemonės kelia didesnį pavojų aplinkiniams, todėl savininkas (valdytojas), turėdamas teisę valdyti savo transporto priemonę, ja naudotis, disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas transporto priemonių nuosavybės ir saugaus eismo keliuose santykius, atitinkamai gali nustatyti tam tikras jų savininkų (valdytojų) pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija negali būti aiškinama taip, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas), remdamasis ja, galėtų neatlikti pareigų, susijusių su jam priklausančia (jo valdoma) transporto priemone. Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, anaiptol, nereiškia, kad asmuo, šiuo atveju transporto priemonės vairuotojas, gali nevykdyti įstatymų nustatytų pareigų – leistis būti patikrinam dėl neblaivumo, o sutikimas atlikti neblaivumo patikrą savaime neprilyginamas parodymų davimui prieš save (atitinkamai ir atsisakymas tikrintis blaivumą nereiškia nei savęs apkaltinimo, nei pažeidžia nekaltumo prezumpciją).

8.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismui nekilo teisiškai motyvuotų abejonių dėl BK 281 straipsnio 1 dalies konstitucingumo. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde kartu su argumentais, kuriais buvo keliamas baudžiamojo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas, yra įžvelgiamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumas tuo aspektu, kad teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl gynėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir atidėti bylos nagrinėjimą, nesudarė galimybės gynybai susipažinti su prokurorės pateiktu atsiliepimu ir pasisakyti dėl jame išdėstytų argumentų. Teisėjų kolegija su gynėjo pozicija nesutinka ir neturi pagrindo išvadai, kad teismas, spręsdamas minėtą klausimą, buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme. Iš bylos medžiagos matyti, kad klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo keliamas dar 2020 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu. Šiame posėdyje savo pozicijas išsakė tiek gynėjas, tiek prokurorė, teismas protokoline nutartimi nutarė prašymo netenkinti. Bylos nagrinėjime paskelbus pertrauką, gynėjas pakartotinai (tik šįkart jau raštu) kreipėsi į teismą su tuo pačiu prašymu (2 t., b. l. 1-7), klausimas buvo paskirtas nagrinėti rašytinio proceso tvarka, apie šį teismo posėdį informuotas tiek gynėjas, tiek prokurorė, pastaroji įpareigota pateikti atsiliepimą, kuris iki nurodytos datos buvo gautas teisme (2 t., b. l. 8-11, 15-17). Tai, kad atsiliepimas nebuvo išsiųstas gynėjui, nerodo teismo šališkumo. Pabrėžtina, kad iš esmės buvo sprendžiamas analogiškas prašymas, esminius argumentus prokurorė buvo išsakiusi 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje, kita vertus, įstatymas nenumato galimybės teikti rašytinius argumentus į gautą atsiliepimą (analogija su dubliko teikimu civiliniame procese). Atkreiptinas dėmesys, kad gynėjas, susipažinęs su 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, iš jos turinio matydamas prokurorės atsiliepimo argumentus, tolesniame bylos nagrinėjime teismo šališkumo klausimo nekėlė, nušalinimo nereiškė (išsakė tik bendrą pastabą, kad nebuvo gavęs atsiliepimo), dėl ko apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo atmestinas kaip aiškiai nepasitvirtinęs.

9.       Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje įrodinėjama, kad nuteistasis Ž. Ž. nebuvo vairuotojas ir neturėjo pareigos atlikti veiksmus, dėl kurių neatlikimo jis nuteistas. Taip pat atkreipiamas dėmesys,  kad skundžiamu nuosprendžiu buvo pašalinta kaltinime inkriminuota aplinkybė dėl to, jog Ž. Ž. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Anot apelianto, tai reiškia, kad jam nebėra aktualios KET 14 punkto nuostatos, draudžiančios, be kita ko, vairuoti transporto priemonę asmenims, neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų. Pareiga leistis būti patikrintam, ar nėra neblaivus, pagal KET 17 punktą kyla tik vairuotojui, kuriuo (apeliantas) sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos saugaus eismo įstatymo 2 straipsnio 82 ir 91 dalis, KET 17 punkto nuostatas jis negali būti pripažintas.

10.       Teisėjų kolegija anksčiau nurodytus skundo argumentus vertina kaip subjektyvius samprotavimus ir jais nesivadovauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, tai yra 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistasis Ž. Ž. vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius neblaivumo požymius bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumą, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Taigi, priešingai nei bandoma teigti, apelianto nuteisimas dėl vengimo tikrintis blaivumą yra tiesiogiai susijęs su jo, kaip vairuotojo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, pareiga leistis būti patikrinamam dėl neblaivumo. Pirmosios instancijos teismo iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, jog Ž. Ž., pažeisdamas KET 14 punkto nuostatas, anksčiau nurodytu laiku ir vietoje automobilį vairavo, būdamas neblaivus, neturi įtakos kaltinimui dėl neblaivumo patikrinimo vengimo, kai vairuotojui nustatyti neblaivumo požymiai. Byloje neginčytinai įrodyta kad Ž. Ž. nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį „Opel Frontera“, to neneigia ir pats nuteistasis. Pastarasis nesutinka tik su tuo, kad padarė eismo įvykį bei įvykio dieną vartojo alkoholį, turėjo neblaivumo požymių (pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas pirminius parodymus abi aplinkybes apeliantas buvo pripažinęs), tačiau byloje surinkti įrodymai, kurie skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, leidžia daryti patikimas išvadas, kad nuteistasis sukėlė eismo įvykį ir jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Teisėjų kolegija iš naujo nedėstys ir neanalizuos įrodymų, patvirtinančių, jog Ž. Ž., vairuojant automobilį, buvo sukeltas eismo įvykis. Trumpai pabrėžtina, kad apelianto sukeltą eismo įvykį tiesiogiai matė liudytojai A. J. ir V. B., automobilių „VW Passat” ir „BMW“ (pastarojo valdytoja J. J. patvirtino, kad automobilis iki įvykio nebuvo apgadintas) apgadinimai yra užfiksuoti fotonuotraukose ir atitinkamuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose pakankamai detaliai analizavo visus šiuos įrodymais pripažintus duomenis, teisėjų kolegija pritaria padarytoms išvadoms, jos yra pakankamos konstatuoti Ž. Ž. padarius eismo įvykį (tokia aplinkybė nustatyta ir administracinėje teisenoje, kurioje Ž. Ž. įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pripažintas kaltu padaręs aptariamą eismo įvykį). 

11.       Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta ir tai, kad nuteistajam Ž. Ž., tai yra vairuotojui, sukėlusiam eismo įvykį, buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Apie tai patikimai leidžia spręsti liudytojų V. B. ir J. J. parodymai, taip pat į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų S. K., A. S. (S.), I. M. parodymai, neblaivumo nustatymo aktas, kuriame nurodyta, jog iš Ž. Ž. burnos sklinda alkoholio kvapas, jo elgsena neadekvati, kalba nerišli. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje yra analizuoti ir įvertinti, todėl plačiau šioje nutartyje pakartotinai neaptartini.

12.       Vairuotojo pareiga pasitikrinti neblaivumą yra numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje bei KET 17 punkte. Nuteistasis tokios pareigos nevykdė. Nustačius pastarajam neblaivumo požymius, Ž. Ž. atsisakė pasitikrinti neblaivumą, ką patvirtina liudytojų (policijos pareigūnų) S. K. ir A. S. parodymai, taip pat vaizdo įrašo medžiagoje užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, kad nurodymas atlikti neblaivumo patikrinimą buvo išsakytas keletą kartų, tuo pačiu apeliantui buvo pasiūlyta priduoti kraujo mėginį, tačiau šis nei sutiko pūsti į alkotesterį, nei vykti priduoti kraujo mėginį (prieš tai atsisakė įvertinti bendrą jo būklę pagal Bendros asmens būklės metodiką, kas užfiksuota neblaivumo nustatymo akte), jokių nesutikimo priežasčių neišsakė, nereagavo į išaiškinimą apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę už vengimą tikrintis neblaivumą ir galimos neigiamos pasekmės niekaip nepakeitė jo pozicijos. Tokie nuteistojo veiksmai pilnai atitinka neblaivumo patikrinimo vengimo turinį BK 2811 straipsnio 1 dalies prasme. Ta aplinkybė, kad nuteistasis Ž. Ž., sukėlęs eismo įvykį, jo vietoje neliko ir, nepaisydamas įvykį stebėjusio liudytojo V. B. bandymo sustabdyti, pasišalino, nueidamas į savo namus, nereiškia, kad apeliantui, kaip vairuotojui, sukėlusiam eismo įvykį, išnyko pareiga pasitikrinti neblaivumą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Gynybos aiškinimas, kad tuo metu, kai policijos pareigūnai nurodė nuteistajam atlikti neblaivumo patikrinimą, pastarasis transporto priemonės nevairavo, taigi esą nebuvo vairuotojas ir neturėjo minimos pareigos, yra aiškiai subjektyvus, nukreiptas į siekį pateisinti asmenų, padariusių eismo įvykį ir pasišalinusių iš įvykio vietos, esant nustatytiems neblaivumo požymiams, tikslą išvengti teisinės atsakomybės. Tikslinga pastebėti, kad duodamas pirminius parodymus Ž. Ž. kaip tik ir parodė, kad pavartojęs alkoholį (degtinę) vairavo, kieme kliudė svetimą automobilį, po ko vairuojamą transporto priemonę bandė pastatyti kitoje vietoje, užvažiavo ant bortelio (bent jau taip jam pasirodė); jam išlipus, priėjo žmogus, pasakė, kad jis padarė avariją; išsigandęs, kad bus pagautas girtas, nuėjo į namus, vėliau atvykusiems policijos pareigūnams neprisipažino vairavęs, atsisakė tikrintis girtumą (1 t., b. l. 95-97). Taigi dėl anksčiau išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apelianto veiksmai BK 2811 straipsnio 1 dalies prasme įvertinti netinkamai, kvalifikavimo klaidų nenustatyta, dėl ko kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo motyvai, kuriais įrodinėjama, kad Ž. Ž. nebuvo vairuotojas ir neturėjo pareigos leistis būti patikrintam, ar nėra neblaivus.

13.       Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje yra keliamos abejonės, ar automobiliai „VW“ ir „BMW“ nebuvo apgadinti dar anksčiau, mano, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankami daryti išvadą, kad transporto priemonės buvo apgadintos, Ž. Ž. vairuojant automobilį „Opel Frontera“ (tuo tikslu aptariami liudytojų parodymai, dokumentinė medžiaga – fotonuotraukos, eismo įvykio vietos schema ir kt.). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytos skundo dalies, pažymi, kad, kaip nurodyta anksčiau, tiek šioje nutartyje aptarti, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad Ž. Ž. vairavo transporto priemonę „Opel Frontera“, o, nustačius neblaivumo požymius, pastarasis turėjo pareigą pasitikrinti neblaivumą. Byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai manyti ir tai, kad apeliantui vairuojant nurodytą transporto priemonę buvo sukeltas eismo įvykis, apgadintos transporto priemonės. Eismo įvykio faktas yra nekeliantis abejonių, dėl jo buvo pradėta administracinė teisena, šio proceso metu Ž. Ž. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus atstumo, nepaliko tarpo iš šono, važiuodamas atbuline eiga kliudė stovintį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinęs abi transporto priemones, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, atvažiavęs prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme, važiuodamas atbuline eiga, kliudė stovintį automobilį „BMW 330i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, apgadinęs savo vairuotą automobilį ir du stovinčius automobilius iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį nepranešė policijai. Šiais veiksmais Ž. Ž. pažeidė KET 4, 5, 9, 126, 127, 219.1, 219.2, 221, 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 8 dalyje bei 426 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta subendrinta galutinė 850 Eur dydžio bauda. Taigi nors šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir bandoma tikinti, kad „VW Passat“ ir „BMW“ automobiliai buvo apgadinti kitomis aplinkybėmis, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi) yra pripažinta, kad nurodyti automobilius aptariamo įvykio metu sukėlęs eismo įvykį apgadino būtent Ž. Ž.. Atsižvelgiant į tai, nėra tikslinga plačiau analizuoti apeliacinio skundo argumentų dėl transporto priemonių apgadinimo aplinkybių.

14.       Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl taikytino baudžiamojo įstatymo atitikties Konstitucijai, padarytos išvados dėl nuteistojo veiksmų vertinimo yra teisingos, kvalifikavimo klaidų nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                               Julita Dabulskytė-Raizgienė

                                               Rasa Paužaitė

                                               Ugnius Trumpulis