Civilinė byla Nr. 3K-3-451-686/2015
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04278-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija 30.12.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stuko ūkis“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stuko ūkis“ ieškinį atsakovams M. V. ir G. V. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnio), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė, remdamasi CK 4.95 straipsniu, prašė teismo įpareigoti atsakovus M. V. , G. V. grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią galvijų bandą.
Pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį J. S. individuali įmonė (teisių ir pareigų perėmėja – UAB „Stuko ūkis“) nusipirko iš ūkininko M. V. 94 vnt. galvijų. UAB „Stuko ūkis“ ir ūkininkas M. V. 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2011 m. gegužės 1 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. kovo 1 d. sudarė Karvių priežiūros sutartis, pagal kurias ūkininkas M. V. įsipareigojo prižiūrėti ir rūpintis UAB „Stuko ūkis“ banda, o užsakovas įsipareigojo atsiskaityti už atliktus darbus. Galutinis sutartinių santykių galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2012 m. kovo 31 d. Ieškovė nurodė, kad, pasibaigus 2012 m. kovo 31 d. Galvijų priežiūros sutarčiai ir atsakovui M. V. atsisakius tęsti sutartį tomis pačiomis sąlygomis, jis atsisakė grąžinti ieškovei priklausančius galvijus, kuriuos, kaip savo nuosavybę, nepagrįstai įsiregistravo ūkininkas G. V. .
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje 2-132-828/2012 2010 m. kovo 22 d. gyvulių perleidimo sandorį, pagal kurį G. V. perleido gyvulius M. V. , ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. V. perleido gyvulius J. S. įmonei, pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir taikė restituciją, nukreipiant kreditoriaus UAB „Alginsta“ išieškojimą į minėtus gyvulius, priteisiant iš M. V. ieškovei UAB „Stuko ūkis“ 162 624 Lt (47099,16 Eur). Panevėžio apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenuginčytas UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumas, 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2010 m. kovo 22 d. gyvulių perleidimo sandorį ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau UAB „Alginsta“ ieškinio reikalavimą taikyti restituciją ir leisti nukreipti išieškojimą į nurodytus gyvulius atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš M. V. G. V. priteisė 185 009 Lt (53 582,31 Eur). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-341/2013 pagal UAB „Alginsta“ kasacinį skundą, 2013 m. birželio 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, 2012 m. gruodžio 17 d. papildomą sprendimą ir restitucijos klausimą grąžino iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui; šis 2014 m. vasario 6 d. nutartimi civilinę bylą dėl restitucijos taikymo nutraukė, ieškovei UAB „Alginsta“ atsisakius ieškinio reikalavimų dalies UAB „Stuko ūkis“, M. V. ir G. V. UAB „Alginsta“ ieškinio dalies atsisakė, nes visas reikalavimo teises į G. V. ir M. V. skolą 2014 m. sausio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimis perleido UAB „Stuko ūkis“. Minėti teismų procesiniai sprendimai įsiteisėję.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė vindikacinį ieškinį, todėl privalėjo įrodyti, jog ji, kaip daikto savininkė, nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja (nesiejo) prievoliniai teisiniai santykiai. Ginčo galvijus ieškovė įgijo pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ji Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pripažinta negaliojančia, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje nurodyta, jog pasyvus UAB „Stuko ūkis“ elgesys, sudarant sandorį ir nepasidomėjus M. V. kreditoriais, negali būti laikomas sąžiningu. Teismas konstatavo, kad UAB „Stuko ūkis“ kitų nuosavybės teises į karvių bandą įrodančių dokumentų teismui nepateikė, o pateiktų galvijų pasų nepripažino nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, nes jie yra antriniai (išvestiniai). Teismas nustatė, kad ieškovės prašoma išreikalauti galvijų banda, kai buvo įsigyta, natūra įmonei neperduota, liko pas atsakovą M. V. , įforminant teisinius santykius 2010 m. rugpjūčio 31 d. Karvių priežiūros sutartimi, todėl galvijų valdymo teisę ieškovė prarado savo valia, o atsakovas M. V. valdymą įgijo ieškovės sutikimu. Atsakovas sutarties pagrindu valdė gyvulius. Teismas sprendė, kad šalių sutartiniai teisiniai santykiai tęsėsi, nes bandą prižiūrėjo M. V. , o ieškovė už pieną gavo lėšų. Byloje nenustatęs keturių ieškinio faktinio pagrindo aplinkybių: kad ieškovė turėjo ir turi nuosavybes teises į daiktą, daikto valdymą prarado be savo valios, atsakovas M. V. daiktą valdė neteisėtai, nustatęs, kad šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, teismas nepripažino buvus vindikacijos ieškinio faktinių aplinkybių viseto. Net jeigu ieškovės teisės ir buvo pažeistos, jos negalėjo būti ginamos vindikacinio ieškinio pagrindu.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pripažinus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, sandorio šalims kyla neigiami teisiniai padariniai, taikoma restitucija (CK 6.66 straipsnio 4, dalys, 6.146–6.153 straipsniai). Kadangi UAB „Stuko ūkis“, sudarydamas 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, buvo nesąžiningas, ir tai yra konstatuota kasacinio teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje, tai pripažinus negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 23 d. sutartį ieškovei kilo neigiami padariniai. Ta aplinkybė, kad UAB „Alginsta“ atsisakė ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo, nes reikalavimo teisę perleido UAB „Stuko ūkis“, ieškovei suteikė teisę, nesant kito skolininkų turto, nukreipti išieškojimą į pirmojo savininko G. V. nuosavybės teise priklausančius galvijus, tačiau nesuteikė nuosavybės teisių į ginčo galvijų bandą. Kolegija taip pat įvertino tą aplinkybę, kad UAB „Stuko ūkis“ reikalavimo teisę iš UAB „Alginsta“ įgijo tik 2014 m. sausio 21 d., vėliau nei įsigaliojo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, prašydama teismą įpareigoti atsakovus M. V. , G. V. grąžinti įmonei nuosavybės teise priklausančią galvijų bandą, rėmėsi CK 4.95 straipsniu. Vadinasi, ieškovė privalėjo įrodyti, kad jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir ją tebeturi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Taigi ieškovė pirmiausia privalėjo įrodyti, kad ji buvo teisėta daikto savininkė, tačiau 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į galvijų bandą, pripažinta negaliojančia, o kitų galvijų nuosavybės teisės įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Ta aplinkybė, kad dalis ginčo galvijų yra registruoti UAB „Stuko ūkis“ vardu, kolegijos teigimu, nėra pakankamas įrodymas, jog jie nuosavybės teise priklauso ieškovei, nes galvijai įregistruoti panaikinto sandorio pagrindu. Nepateikus neginčijamų įrodymų, kad galvijų banda nuosavybės teise priklauso ieškovei, ir nustačiusi, kad UAB „Stuko ūkis“ į galvijus gali pretenduoti tik perėmęs UAB „Alginsta“ reikalavimo teises, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ginti ieškovės teises vindikacinio ieškinio pagrindu. Nors ieškovė savo valia M. V. buvo perdavusi bandą valdyti, tačiau šis galvijų bandos perdavimas valdyti, galiojant 2010 m. rugpjūčio 23 d. šalių sudarytai pirkimo–pardavimo sutarčiai, nereiškė nuosavybės teisių perdavimo M. V. 2012 m. spalio 29 d. įsiteisėjus sprendimui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, 2012 m. kovo 1 d. galvijų priežiūros sutartis Nr. 12-06 neteko galios ir šios sutarties pagrindu kilę šalių prievoliniai santykiai nutrūko. UAB „Stuko ūkis“ nepaneigus, kad, pripažinus sandorius negaliojančiais, G. V. yra bandos savininkas, taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovai nuo 2012 m. spalio 29 d. neteisėtai valdė ieškovei priklausančią galvijų bandą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl neteisingo actio Pauliana instituto aiškinimo. Civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas UAB „Alginsta“ atsisakymas ieškinio reikalavimų dalies atsakovams UAB „Stuko ūkis“, G. V. , M. V. dėl restitucijos taikymo ir byla dėl šio reikalavimo nutraukta, susiklostė teisinė situacija, kad išimtinai ieškovės bei G. ir M. V. kreditoriaus UAB „Alginsta“ interesais pareikštas actio Pauliana buvo patenkintas, sandoriai pripažinti negaliojančiais, tačiau restitucija netaikyta, t. y. konstatuota, kad kreditoriaus interesai apginti, nes UAB „Stuko ūkis“ perėmė turimas reikalavimo teises iš UAB „Alginsta“ M. V. ir su UAB „Stuko ūkis“ atsiskaitė. UAB „Stuko ūkis“ sudarė taikos sutartį su UAB „Alginsta“ tik tam, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, išlaikytų nuosavybės teises į galvijų bandą. Tuo tikslu UAB „Stuko ūkis“ už skolininką G. V. sumokėjo UAB „Alginsta“ skolą, taip pat perimdama reikalavimą G. V. ir M. V. . Panevėžio apygardos teismui priėmus UAB „Alginsta“ ieškinio atsisakymą ir netaikius restitucijos, šalių padėtis liko tokia pati, kokia buvo po sandorio sudarymo, t. y. UAB „Stuko ūkis“ išliko galvijų bandos savininke, nepriklausomai nuo to, kad teismo sprendimu pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam asmeniui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Nors kitoje civilinėje byloje yra įsiteisėjusi teismo sprendimo dalis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau šią bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė, kad nuosavybės teisės perėjo G. V. ir jis nuo 2012 m. balandžio 19 d. yra galvijų savininkas, nors sandorių pripažinimas negaliojančiais ne visada reiškia, jog taikoma abipusė ar vienašalė restitucija. Nagrinėjamu atveju UAB „Stuko ūkis“ būtų diskriminuojama, jeigu būtų laikomasi nuostatos, kad galvijų banda perėjo pagrindinio skolininko G. V. nuosavybėn, nes UAB „Stuko ūkis“ atsiskaitė su actio Pauliana pareiškusiu asmeniu, ji patenkino kreditoriaus reikalavimą, turimą skolininkui G. V. , o ginčijamais teismo sprendimais pateiktas išaiškinimas, kad UAB „Stuko ūkis“ neteko nuosavybės teisių į galvijų bandą, akivaizdžiai pažeidžia teisingumo, protingumo reikalavimus. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad actio Pauliana institutas yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kasacinis teismas, aiškindamas CK6.66 straipsnį, nurodė, kad pagrindas taikyti šį institutą yra tada, kai kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Skundžiamais teismų sprendimais šioje byloje neteisingai konstatavus, kad gyvulių bandos savininkas yra G. V. , padarytos nepagrįstos teismų išvados, jog UAB „Alginsta“, kaip savininkė, neturi reikalavimo teisės atgauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, kai ieškinys kyla iš prievolinių teisinių santykių. Taigi tais atvejais, kai teismo prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu, svarbu nustatyti, kokį ieškovė reiškia reikalavimą – daiktinį teisinį (vindikaciją) ar prievolinį teisinį (sandorio pripažinimas negaliojančiu). Reiškiant vindikacinį reikalavimą nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo. Tokiu atveju savininkas privalo įrodyti įstatymo nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumą, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra. Nagrinėjamoje byloje 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei 2010 m. kovo 22 d. gyvulių perleidimo sandoris buvo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento pagal atsakovų kreditorės UAB „Alginsta“ ieškinį actio Pauliana pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama UAB „Alginsta“ kasacinį skundą, konstatavo, kad pasyvus UAB „Stuko ūkis“ elgesys sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. nepasidomėjus M. V. kreditoriais, negali būti laikomas sąžiningu. Kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, kas ir buvo padaryta byloje, vadinasi, tai yra prejudicinę reikšmę turintis faktas. Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad UAB „Stuko ūkis“ yra ginčijamo sandorio šalis – trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku sandorį, todėl jam nėra taikomos sąžiningo įgijėjo teises ginančios daiktinės teisės normos. Būtent šis faktas, atsakovų teigimu, paneigia visus kasacinio skundo argumentus. Pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos tik sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas, tačiau UAB „Stuko ūkis“, 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarydamas sutartį, buvo nesąžiningas, todėl, pripažinus negaliojančiu 2010 m. rugpjūčio 23 d. sandorį, neigiami padariniai kilo būtent ieškovei. Atsakovų teigimu, ta aplinkybė, kad UAB „Alginsta“ atsisakė ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo, nes reikalavimo teisę perleido UAB „Stuko ūkis“, ieškovei suteikė teisę, nesant kito skolininkų turto, nukreipti išieškojimą į pirmojo savininko G. V. nuosavybės teise priklausančius galvijus, tačiau nesuteikė nuosavybės teisių į konkrečią ginčo galvijų bandą. Kadangi ieškovė savo reikalavimą grindė CK 4.95 straipsniu, o 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu, tai teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nuosavybės teisę į ginčo galvijų bandą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymo
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio, taigi ir teisminio nagrinėjimo dalyko. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams prašydama teismo įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią galvijų bandą, nes atsakovai atsisakė tai padaryti gražiuoju. Kaip teisinį ieškinio pagrindą ieškovė nurodė CK 4.95 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Taigi tiek teisinis, tiek faktinis ieškinio pagrindas patvirtina, kad ieškovė pareiškė vindikacinį ieškinį.
Dėl vindikaciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 4.95 straipsnio) aiškinimo ir taikymo šioje byloje
Proceso dispozityviškumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas. CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką (ieškinio reikalavimus) reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė teismo taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją) ir nurodė tokio reikalavimo faktinį pagrindą, kad gyvulių banda priklauso ieškovei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-44/2009; ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,DGD“ v. BAB ,,Properta“, bylos Nr. 3K-3-452/2010).
Pažymėtina, kad ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti visas pirmiau išvardytas ieškinio faktinio pagrindo aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, o kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir skundžiamų teismų procesinių dokumentų turinio matyti, kad byloje nustatyta ir ginčo šalys to neginčija, kad ieškovė ginčo galvijų bandą iš atsakovo M. V. įsigijo 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu; įsigytos galvijų bandos faktiškai valdyti ieškovė nepradėjo, t. y. galvijų banda ieškovei nebuvo perduota, nes 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2011 m. gegužės 1 d. ir rugsėjo 30 d., 2012 m. kovo 1 d. ieškovė su atsakovu M. V. sudarė galvijų priežiūros sutartis, kurių 1.1 punktuose susitarė, kad atsakovas (paslaugos teikėjas) įsipareigoja prižiūrėti ir rūpintis ieškovės (užsakovės) karvių banda ir jos prieaugliu, t. y. melžti, paruošti ir savo pašarais šerti užsakovės galvijus, juos išlaikyti, atlikti prieauglio registracijos procedūras bei kitus su šiomis paslaugomis susijusius darbus (sutarčių 2.1 punktai). Minėtų sutarčių 2.2 punktuose buvo nustatyta ieškovės atsiskaitymo tvarka su atsakovu (paslaugos teikėju). Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo prievoliniai teisiniai santykiai ir valdymo teisę į galvijų bandą ieškovė prarado ne prieš savo valią, o sudarydama su atsakovu galvijų bandos priežiūros sutartis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė visų aplinkybių, būtinų reiškiant ieškinį vindikacijos pagrindu, todėl šis ieškovės ieškinys nagrinėjamoje byloje buvo atmestas pagrįstai.
Kadangi ieškovės kasaciniame skunde keliamas nuosavybės teisių į galvijų bandą klausimas, o Panevėžio apygardos teismui 2014 m. vasario 6 d. nutartimi nutraukus civilinę bylą pagal UAB „Stuko ūkis“ apeliacinio skundo dalį dėl restitucijos taikymo ir leidimo nukreipti išieškojimą į UAB „Stuko ūkis“ esančius gyvulius liko neišspręstas, tai teisėjų kolegija dėl šio klausimo nepasisako, nes tai nėra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymi, kad nurodyta bylos Nr. 2A-1-544/2014 dalis buvo nutraukta 2014 m. sausio 21 d. UAB „Alginsta“ ir UAB „Stuko ūkis“ pasirašius reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Alginsta“ visas reikalavimo teises į M. V. ir G. V. skolą perleido ieškovei UAB „Stuko ūkis“. Reikalavimo perleidimo sutarties 2.6 punkte nurodyta, kad, UAB „Stuko ūkis“ sumokėjus 109 500 Lt (31 713,39 Eur), UAB „Alginsta“ atsisakys ieškinio reikalavimų M. ir G. V. bei UAB „Stuko ūkis“ civilinėje byloje Nr. 2A-1-544/2014 dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana pagrindu, restitucijos taikymo, leidimo nukreipti išieškojimą į UAB ,,Stuko ūkis“ esančius galvijus. Ieškovė UAB „Stuko ūkis“, perėmusi reikalavimo teisę į atsakovų M. ir G. V. skolą, taip pat perėmė ir UAB „Alginsta“ procesines teises nurodytoje byloje, tačiau šiomis teisėmis nepasinaudojo, sutiko su bylos dalies dėl restitucijos taikymo nutraukimu, šios teismo nutarties neskundė. Taigi Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis įsiteisėjo ir sukėlė teisinių santykių šalims atitinkamų teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, vindikacinio ieškinio pareiškimo pagrindus, taip pat kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ir restitucijos taikymo klausimus. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 17,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės UAB „Stuko ūkis“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stuko ūkis“ (j. a. k. 168686311) 17,57 Eur (septyniolika Eur 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones areštuoti galvijus (bandos Nr. (duomenys neskelbtini); bandos laikymo vieta – Panevėžio r. sav., Raguvos sen., Putiliškių k.), uždraudžiant atsakovui G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) jais disponuoti.
Apie šios nutarties priėmimą informuoti Ūkinių gyvūnų registrą ir Turto arešto aktų registrą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė