Civilinė byla Nr. e2-1883-553/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01132-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.6

                                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdžių studija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir motyvų, sprendžiant bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdžių studija“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, suinteresuoti asmenys S. D., R. K., D. P., R. R., M. Z.,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja BUAB „Kėdžių studija“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Dombriga“,  kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Kėdžių studija“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais.

2.       Nurodė, kad teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartimi dėl bankroto bylos UAB „Kėdžių studija“ iškėlimo bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti perduoti administratorei bendrovės turtą bei visus dokumentus, tačiau pastarieji šios pareigos nevykdo.

3.       Pažymėjo, kad 2017 m. birželio – liepos mėnesiais buvusi bendrovės vadovė ir akcininkė – S. D., kartu su bendrovės akcininkais – D. P. bei R. R., tarpusavyje derindami veiksmus, vienu metu pasitraukė iš nemokios bendrovės, siekdami nuslėpti nuo administratorės ir bendrovės kreditorių bendrovės veiklos dokumentus. Po nurodytų asmenų pasitraukimo iš bendrovės jos fiktyviu vadovu ir akcininku buvo paskirtas M. Z., kuriam nebuvo perduota jokių bendrovės dokumentų ir jis niekada nebuvo įdarbintas bendrovėje. Tuo tarpu visi bendrovės darbuotojai nutraukė darbo santykius su bendrove iki buvusios jos vadovės S. D. įgaliojimų netekimo. Nuo 2017 m. gegužės 30 d. už apskaitą atsakingai R. K. netekus įgaliojimų, UAB „Kėdžių studija“ nebuvo paskirtas už apskaitą atsakingas asmuo, kita vertus, po 2017 m. liepos mėn. ir nebuvo vykdoma jokia bendrovės ūkinė komercinė veikla.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi BUAB „Kėdžių studija“ bankrotą pripažino tyčiniu, priteisė suinteresuotam asmeniui S. D. iš pareiškėjos administravimui skirtų lėšų 1 220 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai.

6.       Pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtino požymio specifika pasireiškia tuo, kad esant paminėtoje normoje nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad kasacinio teismo akcentuota ir tai, jog ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis.

7.       Konstatavo, kad dėl nemokumo administratorei neperduotų bendrovės dokumentų nėra įmanoma nustatyti esminių aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, dėl buvusio jos vadovo – M. Z., neteisėtų veiksmų, nevykdant pareigos perduoti administratorei dokumentus, kurie pastarajam buvo perduoti 2017 m. birželio 28 d. – bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo dieną. Sprendė, kad buvę bendrovės vadovė ir akcininkai objektyviai neturi galimybių perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, nes jais nedisponuoja nuo 2017 m. birželio 28 d., dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pastarieji yra susiję su nurodytų dokumentų slėpimu ir (ar) neišsaugojimu.

8.       Pažymėjo, kad pareiškime nebuvo nurodytas nei vienas S. D., kaip buvusios bendrovės vadovės ir akcininkės, netinkamo veikimo atvejis, tuo tarpu ĮBĮ normų citavimas nepatvirtina jos netinkamo veikimo, dėl kurio bendrovės bankrotas galėtų būti pripažintas tyčiniu. Tuo tarpu S. D. bei kiti buvę bendrovės akcininkai nėra atsakingi už bendrovės vadovo, neužtikrinusio bendrovės veiklos, paskyrimą. Pažymėjo, kad sprendimą save paskirti vadovu vienasmeniškai priėmė pats M. Z. jau tuo metu, kai bendrovės buvę akcininkai objektyviai nebeturėjo jokio sprendžiamojo balso. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog iki bendrovės akcijų perleidimo ir S. D. atšaukimo iš vadovės pareigų bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Sprendė, kad suinteresuotų asmenų S. D., R. K., D. P. ir R. R. veikimas ar neveikimas tyčinio bendrovės „Kėdžių studija“ bankroto nesukėlė.

9.       Priteisė suinteresuotam asmeniui S. D. iš pareiškėjos bankroto administravimo išlaidų 1 220 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.       Pareiškėja BUAB „Kedžių studija“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutarties dalį, kuria suinteresuotam asmeniui S. D. priteista bylinėjimosi išlaidų suma iš bendrovės administravimo lėšų, bei pašalinti iš skundžiamos nutarties motyvus, kad nėra pagrindo išvadai, jog buvę akcininkai yra susiję su bendrovės dokumentų slėpimu ar neišsaugojimu, kad administratorės prašyme nėra nurodytas nei vienas S. D., kaip bendrovės vadovės ar akcininkės, netinkamo veikimo atvejis, kad buvę bendrovės akcininkai D. P., S. D., R. R., nėra ir negali būti atsakingi už bendrovės vadovo, neužtikrinusio bendrovės veiklos, paskyrimą, kad teismas vertina, jog suinteresuotų asmenų veikimas ar neveikimas tyčinio bankroto nesukėlė.

10.1.       Teismas patenkino prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui S. D., kuri byloje pareiškė poziciją prieštaraujančią nurodytam prašymui. Dėl to naikintina skundžiamos nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų S. D. priteisimo.

10.2.       Vertinant prašomus panaikinti skundžiamos nutarties motyvus, darytina išvada, kad teismas, nagrinėdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, jau nusprendė ir pasisakė dėl bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, nusprendė dėl buvusių bendrovės akcininkų, buvusios bendrovės vadovės veiksmų, besąlygiškai nurodytų asmenų veiksmus vertindamas kaip teisėtus, nors byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimo, o tik nurodyta įvykusių veiksmų seka bei aplinkybių visuma, dėl ko buvo prašoma pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

10.3.       Tokia teismo motyvacija akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjos teisėtus interesus į tinkamą procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes skundžiami motyvai išeina už bylos nagrinėjimo ribų ir nėra pagrįsti nei faktine, nei teisine prasme – ginčo atveju nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl akcijų pirkimo – pardavimo sandorio nuginčijimo, konkrečių sandorių sudarymo aplinkybių.

10.4.       Bendrovės vadovės ir akcininkų pasikeitimo fiktyvumą pareiškėja pagrindė tokiais duomenimis: po fiktyvaus M. Z. paskyrimo bendrovės vadovu per bendrovės paskyrą Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) nebuvo pateikta jokių bendrovės veiklą liudijančių duomenų; paskutinis VMI pateiktas dokumentas – 2017 m. birželio 28 d. juridinio asmens struktūrinio padalinio duomenų pakeitimas; M. Z. niekada nebuvo įdarbintas bendrovėje; visi bendrovės darbuotojai iki S. D. įgaliojimų netekimo nutraukė darbo santykius su bendrove; už bendrovės apskaitą atsakingai R. K. netekus įgaliojimų, bendrovėje nebuvo paskirtas kitas už jos apskaitą atsakingas asmuo, nors, pažymėtina, kad po 2017 m. liepos mėnesio bendrovės ūkinė komercinė veikla nebuvo vykdoma. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėja turėjo pagrindą teigti, kad M. Z. tik formaliai buvo paskirtas bendrovės vadovu ir šio asmens su pastarąją realiai nesieja jokie ryšiai.

11.       Suinteresuotas asmuo S. D. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas suinteresuotų asmenų tyčiniais blogo bendrovės valdymo veiksmais. Kadangi pareiškėjos argumentai dėl nurodytų asmenų veiksmų neatitiko tikrovės, prasilenkė su logika, suinteresuoti asmenys teikė į bylą argumentus ir įrodymus, paneigiančius administratorės nurodytas aplinkybes, kiek tai yra susiję su jų, kaip buvusių bendrovės akcininkų ir vadovės, tariamais tyčiniais blogo valdymo veiksmais. Dėl to pareiškėjai neįrodžius suinteresuotų asmenų blogo valdymo fakto, S. D. buvo pagrįstai priteistos bylos nagrinėjimo metu patirtos atstovavimo išlaidos. Tokia teismo pozicija atitinka ir teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. eB2-787-265/2020).

11.2.       Priešingai nei teigiama skunde, teismas nesprendė dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių ir teisėtumo. Teismas pagrįstai vertino tas aplinkybes, kurias pareiškėja nurodė kaip faktinį bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą. Suinteresuoti asmenys teismui paaiškino ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad akcijos buvo parduotos sudarius ir notarui patvirtinus nurodytą sutartį. Sprendimą save paskirti vadovu vienasmeniškai priėmė naujasis akcininkas M. Z. jau tuo metu, kai buvę bendrovės akcininkai neturėjo jokio sprendžiamojo balso.

11.3.       Aplinkybė, kad bendrovėje nebuvo įdarbintas naujas už apskaitą atsakingas asmuo tik patvirtina suinteresuotų asmenų ketinimų ir susitarimų parduoti akcijas faktą. Bendrovei nebuvo jokios prasmės samdyti naują darbuotoją tam, kad jis būtų atleistas nepraėjus nei mėnesiui. Tuo tarpu aplinkybės, kodėl M. Z. nebuvo įdarbintas bendrovėje ar kodėl neteikė ataskaitų, suinteresuotiems asmenims nėra ir negali būti žinomos, nes jokių kitų santykių, išskyrus pirmiau nurodytos sutarties sudarymą, suinteresuoti asmenys ir M. Z. nepalaikė.

12.       Suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos suinteresuotam asmeniui S. D.

12.2.       Teismas neperžengė ginčo nagrinėjimo ribų. ĮBĮ nėra imperatyviai įtvirtina, kad teismas, nagrinėdamas tyčinio bankroto klausimą, nutartyje turi įvardinti asmenis, atsakingus už bendrovės tyčinį bankrotą, tačiau nėra nurodyta, kad teismas negali pasisakyti nurodytu klausimu. Skundžiamoje nutartyje teismas įvertino visas faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla ir jos valdymo organo bei dalyvių sprendimais ir pagrįstai konstatavo, kad nurodyti asmenys objektyviai neturi ir neturėjo jokių galimybių perduoti administratorei bendrovės dokumentus.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

14.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuotam asmeniui S. D. priteisimo ir nutarties motyvų, susijusių su suinteresuotų asmenų D. P., S. D., R. R., kaip bendrovės valdymo organo ir dalyvių, veiksmų vertinimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų.

Dėl skundo argumentų

15.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis, nes teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (liet. teismo galutinai išspręsto klausimo) galią (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018). Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą tuo, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar atitinkama jo motyvų dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog teismo procesinis sprendimas ar tam tikri sprendimo motyvai jam yra nepalankūs, galintys sukelti nepageidaujamas ar neigiamas pasekmes.

16.       Nagrinėjamu atveju iš skundo argumentų matyti, kad apeliantė savo teisinį suinteresuotumą ginčyti jai palankaus apygardos teismo procesinio sprendimo motyvus grindžia iš esmės tuo, jog teismas, konstatuodamas, jog pirmiau nurodytų suinteresuotų asmenų atitinkami veiksmai nelėmė UAB „Kedžių studija“ tyčinio bankroto, pasisakė dėl 2017 m. birželio 28 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo, nors pastarasis klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tokiu būdu apribojo galimybę apeliantei ginčyti paminėtą sandorį bei įrodinėti jį sudariusių asmenų, tame tarpe ir suinteresuotų asmenų, veiksmų neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti paminėtus apygardos teismo nutarties motyvus, tačiau sprendžia, jog skundo argumentai nesudaro jų pašalinimo iš nutarties motyvuojamosios dalies pagrindo.

17.       Visų pirma, nesutiktina su apeliantės pozicija, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar apeliantės nurodyti konkretūs suinteresuotų asmenų S. D., D. P. ir R. R. veiksmai sudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytų požymių, reikalingų juridinio asmens bankroto pripažinimui tyčiniu, visumą, iš esmės pasisakė dėl bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandorio teisėtumo. Apeliantės nurodytus šių asmenų veiksmus, t. y. po bendrovės akcijų perleidimo bendrovės ūkinė komercinė veikla buvo faktiškai nebevykdoma, prieš pat akcijų perleidimą – nutrauktos sutartys su visais darbuotojais, su naujuoju bendrovės savininku ir vadovu – M. Z., nesudaryta darbo sutartis, įvertinti būtent paminėtų ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu požymius, pagrindu. Tuo tarpu sandorio pripažinimo negaliojančiu atitinkamais pagrindais institutus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, kurios nustato visiškai kitokius teisinę reikšmę norint sandorį pripažinti negaliojančiu turinčius požymius ir kriterijus, nei nustatytieji aptariamo ĮBĮ instituto normų (ĮBĮ 20 straipsnis). 

18.       Antra, apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad pirmiau nurodyti suinteresuotų asmenų veiksmai savaime nepatvirtina pastarųjų siekio privesti bendrovę prie bankroto. Apeliantei nepateikus į bylą duomenų, kad suinteresuotų asmenų, kaip bendrovės valdymo organo ir dalyvių, pareigos buvo vykdomos netinkamai iki bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandorio su M. Z. sudarymo, teismui nebuvo pagrindo pritarti prielaidai, kad apeliantės akcentuotos aplinkybės dėl darbuotojų atleidimo ir bendrovės veiklos nutraukimo patvirtina suinteresuotų asmenų siekį nuslėpti bendrovės dokumentus ir (ar) jos netinkamą valdymą (CPK 185 straipsnis). Bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandoris nėra nuginčytas, tuo tarpu iš jo turinio teismas nustatė, kad visi UAB „Kedžių studija“ dokumentai buvo perduoti būtent naujajam bendrovės savininkui – M. Z. (sutarties 4.2.9 punktas), kuris save vėliau paskyrė ir bendrovės vadovu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent pastarasis asmuo turėjo teikti finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus atitinkamoms institucijoms, esant poreikiui paskirti už bendrovės buhalterinę apskaitą atsakingą asmenį, perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Taigi už nurodytų bei kitų teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimą pirmiausiai atsakingu laikytinas būtent M. Z. ir vien jo nebendradarbiavimo su nemokumo administratore fakto nepakanka buvusių bendrovės vadovės ir dalyvių veiksmus perleidžiant bendrovės valdymą ir akcijas M. Z. konstatuoti nesąžiningais, siekiant nuslėpti nuo nemokumo administratorės ir bendrovės kreditorių duomenis, patvirtinančius blogą bendrovės valdymą ir teisės aktuose jiems nustatytų pareigų nevykdymą (CPK 178, 185 straipsniai).

19.       Atmestinas ir skundo argumentas dėl teismo nepagrįstai suinteresuotam asmeniui S. D. priteistų bylinėjimosi išlaidų. Nors apeliantės prašymas pripažinti UAB „Kedžių studija“ bankrotą tyčiniu buvo patenkintas, tuo tarpu S. D. nesutiko su tokiu prašymu, tai nereiškia, kad pastaroji neįgijo teisės į bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nepaisant to, kad ĮBĮ 20 straipsnis tiesiogiai nenustato pareigos teismui nutartyje dėl tyčinio juridinio asmens bankroto pripažinimo įvardinti asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ir (ar) neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, kaip tai nustato naujasis juridinių asmenų bankroto teisinius santykius reglamentuojantis įstatymas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 3 dalis), nurodyto ĮBĮ straipsnio nuostatos patvirtina, jog teismas, spręsdamas tyčinio bankroto pripažinimo klausimą, vertina konkrečių juridinio asmens valdymo organų, dalyvių ar kitų atsakingų asmenų veiksmus (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai, 7, 8 dalys). Tuo tarpu apeliantė šioje byloje įrodinėjo, kad UAB „Kedžių studija“ bankrotas pripažintinas tyčiniu suinteresuotų asmenų, tame tarpe ir S. D., veiksmų ir (ar) neveikimo pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs S. D. veiksmus, sprendė, kad pastaroji nelaikytina atsakinga už tyčinį jos valdytos bendrovės bankrotą, todėl turėjo pagrindą priteisti jai iš apeliantės administravimui skirtų lėšų dėl bylinėjimosi šioje byloje patirtas išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

20.       Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės BUAB „Kėdžių studija“ skundo argumentai nesudaro skundžiamos nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinimo ir motyvuojamosios dalies pakeitimo teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                        Aldona Tilindienė