Administracinė byla Nr. A438-777/2013
Teisminio
proceso Nr. 3-62-3-00718-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano
Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos
administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo ADB „Ergo Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam
asmeniui A. G. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas
su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas
priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 6 004,06 Lt žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo
atstovė teismo posėdyje panašiai paaiškino, kad 2008 m. lapkričio 4 d. ADB "Ergo Lietuva" sudarė su trečiuoju
asmeniu A. G. transporto priemonių draudimo sutartį. Šia
sutartimi buvo apdraustas automobilis Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2008 m.
lapkričio 4 d. iki 2008 m. lapkričio 3 d.. Kauno
apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos Komisariatas 2009 m. liepos 23 d.
gavo pranešimą, kad adresu, prie (duomenys neskelbtini) namo pastato,
Kaune, ant automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), užvirto medžio šaka ir smarkiai jį apgadino: sulankstė
automobilio stogą, bagažinės dangtį, abu galinius sparnus, kairės pusės
statramstį, galines dešinės pusės duris. Automobilis Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio dieną buvo apdraustas
ADB "Ergo Lietuva" transporto priemonių draudimu, todėl transporto
priemonės draudėjas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą. Atlikus transporto
priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus buvo nustatyta, jog transporto
priemonės savininkui padaryti nuostoliai sudarė 6004,06 Lt. Pareiškėja
vykdydama draudimo sutarties sąlygas, transporto priemonės savininko prašymu,
išmokėjo 6 004,06 Lt. draudimo išmoką remonto darbus atlikusiai UAB
„Autofortas". Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015,
6.263 ir 6.271 straipsnių pagrindus, pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką,
įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo
teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta,
kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų
sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK
6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės
valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo
veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos
nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Atsakomybę
už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK
6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar
savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios
institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar
jų darbuotojai privalėjo veikti.
Kartu pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos
aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte (2008 m. spalio 6 d.
įstatymo Nr. I-2223 redakcija, galiojusi žalos atsiradimo metu) nurodyta, kad
vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų,
Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos
klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus,
rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus
dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo
požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties
žemėje ir privačioje žemėje. Želdynų įstatymo, įsigaliojusio nuo 2008 m. sausio
1 d., 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad želdynų ir želdinių apsaugos,
tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės. Jos organizuoja
savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir
apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes, vykdo
želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus
kontrolę, sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo,
genėjimo, gydymo klausimus ir kt. Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2
dalies 17 punkte įtvirtina, kad seniūnijos (savivaldybės administracijos
struktūriniai teritoriniai padaliniai - jos filialai, veikiantys tam tikroje
savivaldybės teritorijos dalyje, (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d.)
organizuoja želdinių priežiūrą. Išdėstytos teisės aktų nuostatos leidžia daryti
išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė turėjo pareigą tinkamai rūpintis jos
teritorijoje esančių želdinių priežiūra, apsauga, taip pat tuo, kad želdiniai
nekeltų pavojaus kitų asmenų turtui. Anot
pareiškėjo, nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės
sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų
ir atsiradusios žalos. Neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė tuo, kad
atsakovas, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdinių
priežiūrą ir tvarkymą, nepakankamai kontroliavo savivaldybės teritorijoje
esančių želdinių būklę ir dėl tokio neveikimo buvo padaryta žala, į kurią
pareiškėjui įstatymo pagrindu yra perėjusi reikalavimo teisė. Nors atsakovas buvo raginamas įvykdyti prievolę ne
teismo keliu, tačiau iki šio skundo pareiškimo momento prievolė nėra įvykdyta.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė
skundo netenkinti.
Atsakovas skunde nurodė ir jo
atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad su
pareiškėjo skundu nesutinka. Savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu
savivaldybės valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal
įstatymus šio institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4
d.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė)
pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės
valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271
straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:
neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp
neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų
trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271
straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A525-1355/2010). Taikant atsakomybę už žalą, padarytą
neteisėtais valdžios aktais, priešingai nei remiantis CK 6.263 straipsnio
nuostatomis, galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi
teisėtais, taip pat ir tie, kuriais kam nors yra padaryta žala. Be to, pats
žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Valdžios veiksmai (neveikimas),
kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais
tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys valdžios ar
savivaldybės institucijų veikimo turinį ir formą, o neteisėti veiksmai yra
padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip kaip pagal
įstatymą privalėjo veikti.
Atsakovo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų,
patvirtinančių Kauno miesto savivaldybės neveikimo ar nepakankamo veikimo
faktą. Kauno miesto savivaldybės funkcijos želdynų priežiūros srityje negali
būti suabsoliutintos iki nepagrįstos pareigos prižiūrėti kiekvieną jos
teritorijoje augantį medį. Kauno miesto
savivaldybė neprivalo prižiūrėti ir tvarkyti želdynus ir želdinius tuose žemės
sklypuose, kurių savininkai ir naudotojai yra kiti fiziniai ar juridiniai
asmenys. Iš prie prašymo pridėto Kauno apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Centro policijos nuovados
2009 m. spalio 16 d. rašto Nr. 20-22-S-16591 matyti, kad trečiojo suinteresuoto
asmens A. G. pareiškimas, apie tai, kad 2009 m. liepos 22
d. apie 15.00 val. buvo pastebėta, kad sulankstytas stogas, bagažinės dangtis,
abu galiniai sparnai, kairės pusės galinis statramstis ir padaryta turtinė žala
1500 Litų buvo gautas tik 2009 m. liepos 23 d., t. y. kitą dieną po įvykio.
Šiame rašte taip pat nurodyta, kad „automobilis apgadintas nukritus vėjo
nulaužtai medžio šakai". CK 6.253 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada
civilinė atsakomybė netaikoma arba kada yra atleidžiama nuo civilinės
atsakomybės. Tarp šio straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių
netaikoma civilinė atsakomybė, o asmuo gali būti atleistas nuo jos, ir yra
nenugalima jėga. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nenugalima jėga
yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos, bei nepašalinamos
aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad
medžio šaka nulūžo siaučiant vėtrai, t.y. esant fore majeure aplinkybėms, kurių
sukeltų padarinių Kauno miesto savivaldybė negalėjo nei numatyti, nei
kontroliuoti, todėl civilinė atsakomybė Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu
netaikytina.
Pažymėtina, kad dar vienas pagrindas
atleisti Kauno miesto savivaldybę nuo civilinės atsakomybės yra paties
nukentėjusiojo veiksmai (CK 6.253 str. 1 d.). Pats nukentėjusysis, t.y.
tretysis suinteresuotas asmuo, privalėjo taip pat būti rūpestingas ir atidus,
ir turint abejonių, jog minėtas medis kelia grėsmę stovinčiam automobiliui,
turėjo dėti visas pastangas, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis
protingas asmuo, kad minėtas medis būtų nukirstas ar automobilis nestatomas po
tokiu medžiu. Be to, patyrus žalą, laiku ir tinkamai kreiptis, informuojant
apie tokios žalos atsiradimą. Apie nukentėjusiojo patirtą žalą Kauno miesto
savivaldybė sužinojo gavusi pareiškėjo pretenziją, tačiau iš pretenzijos nebuvo
galima identifikuoti tikslios įvykio vietos ir kitų svarbių aplinkybių.
Neįrodžius visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.246
- 6.249 straipsnius, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m.
lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir priteisė pareiškėjui ADB „Ergo Lietuva“, įmonės
kodas 110012799, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 6 004,06 Lt
turtinės žalos atlyginimą ir 96,72 Lt kelionės išlaidų.
Teismas konstatavo,
jog ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu (CK 6.1015
str. 1 d.). Pareiškėjo teigimu, turtinė žala atsirado dėl Kauno miesto
savivaldybės neveikimo, nevykdant priskirtosios pareigos užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių
apsaugą ir tvarkymą. Teismo vertinimu, iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad
pareiškėjas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu A. G. 2008 m. lapkričio 4 d. sudarė
transporto priemonių draudimo sutartį (transporto priemonių draudimo liudijimas
Nr. 851-0295228), galiojančią iki 2008 m. lapkričio 3 d.. Nurodyta sutartimi
buvo apdrausta A. G. priklausanti transporto priemonė Audi
A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno
apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos
komisariato medžiagoje Nr. 22-At-1327-09 nurodyta, kad Kauno apskrities
vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariate 2009
m. liepos 22 d. 16 val. buvo gautas Kauno apskrities vyriausiojo policijos
komisariato budėtojo pranešimas, jog adresu Kaune, Tenorų g., prie pastato Nr.
2, ant automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), užkrito medžio šaka. Policijos pareigūnai įvykio vietoje rado
apgadintą automobilį Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), kurio buvo sulankstytas stogas, bagažinės dangtis,
galiniai sparnai, galinis kairys statramstis. Automobilis stovėjo po medžiu,
kurio šaka buvo nulaužta. Policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes paaiškėjo,
jog automobilį apgadino vėtros nulaužta medžio šaka. Kauno apskrities
vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato
Centro policijos nuovados tyrėjo 2009 m.
rugpjūčio 28 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes
automobilis buvo apgadintas ne nusikalstamos veikos pasėkoje. Pareiškėjas sumokėjo 2010 m. sausio 29 d. mokėjimo
nurodymu Nr. HAN-023899 UAB „Autofortas“, atlikusiai automobilio Audi A4, valst.
Nr. (duomenys neskelbtini), remontą, 6004,06 Lt
draudimo išmoką.
Teismas pažymėjo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 3 punktą, administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), t.y. šios kategorijos bylos nagrinėjamos taikant ir civilinės teisės normas. Teismas konstatavo, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normose. CK 6.245 - 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, reglamentuojama CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamojoje byloje būtina nustatyti, ar valstybės institucija Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismas inter
alia nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo
6 straipsnio 7 dalies 7 punkte (redakcija,
galiojusi žalos atsiradimo metu) nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos,
organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų,
Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos
klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus,
rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus
dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo
požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties
žemėje ir privačioje žemėje. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo
30 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, galiojusį
žalos atsiradimo metu, želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip
savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms.
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad
želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo
valdymą vykdo savivaldybės, kurios organizuoja savivaldybės teritorijoje
esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės
stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines);
organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir
želdinių apsaugą; vykdo želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų
želdinių veisimo vidaus kontrolę; sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar
kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus. Šio straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad želdynų planavimo, kūrimo, apsaugos, tvarkymo ir priežiūros
darbus savivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys arba atsakingas
savivaldybės tarnautojas.
Teismo
nuomone, minėtų teisės aktų nuostatos reiškia, kad Kauno miesto savivaldybė,
būdama atsakinga už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą,
privalėjo užtikrinti nurodytos teritorijos želdinių priežiūrą. Byloje nėra
ginčo, kad medis, kurio nulūžusi šaka apgadino trečiojo suinteresuoto asmens
automobilį, auga bendro naudojimo teritorijoje prie pastato Nr. 2, esančio
Tenorų gatvėje, Kaune. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė nepateikė įrodymų,
kad savivaldybė ėmėsi atitinkamų želdinių priežiūros priemonių, jog bendro
naudojimo teritorijoje, Tenorų gatvėje, Kaune, augantys medžiai nekeltų grėsmės
žmonėms ir jų turtui. Minėtos aplinkybės įgalina konstatuoti, kad nagrinėjamu
atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal pirmiau įstatymus privalėjo veikti.
Žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos
atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų
pareigų nevykdymas, o ne trečiojo suinteresuoto asmens A. G. neteisėti
veiksmai (ar neveikimas). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje
esantys įrodymai neabejotinai patvirtino, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui
priklausantis automobilis buvo apgadintas būtent nulūžusios medžio šakos, kuris
augo bendro naudojimo teritorijoje prie pastato Nr. 2, esančio Tenorų gatvėje,
Kaune, ir tai, kad pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala, kurią pareiškėjas,
būdamas apgadinto automobilio draudiku, apmokėjo UAB „Autofortas“, atlikusiai
apgadinto automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), remonto darbus.
Pirmosios
instancijos teismas nurodė, jog nepagrįsti atsakovo, argumentai, kad šaka
galėjo nulūžti dėl nenugalimos jėgos, t. y. vėtros, nesant galimybei išvengti,
ar numatyti šio fakto, ir tai, kad yra pagrindas atleisti atsakovą nuo
atsakomybės už ieškovui padarytą žalą dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 str.).
Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos hidrometeorologijos
tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma patvirtina, kad 2009 m. liepos 13 d.
didžiausias vėjo gūsio greitis buvo 10 m/s. Pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d.
nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“
nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus nurodytos oro sąlygos nėra laikytinos
nenugalima jėga. Nurodyti duomenys leidžia teigti, kad medžio šaka nulūžo
neveikiama jokių pašalinių jėgų ir tai, kad tarp neteisėtų savivaldybės
veiksmų, nagrinėjamu atveju – neveikimo ir patirtos žalos yra priežastinis
ryšys. Taigi, ginčo atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės
sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo,
kad yra visos trys sąlygos, reikalingos atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271
straipsnį ir už patirtą žalą atsako būtent atsakovas.
Pirmosios
instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog CK 6.987 straipsnyje numatyta,
kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje
nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam
asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje
nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje
nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas
draudiminis įvykis. Pareiškėjas, vadovaudamasis draudimo sutartimi, trečiojo
suinteresuoto asmens A. G. 2009 m. liepos 22 d. prašymu, 2009
m. rugsėjo 2 d. Transporto priemonės apžiūros – defektų aktu Nr. TOA – 250195,
remonto sąmata, PVM sąskaita faktūra serija AF Nr. 008030, sumokėjo 2010 m.
sausio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-023899 UAB „Autofortas“, atlikusiai
automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),
remontą, 6004,06 Lt draudimo išmoką. Pareiškėjas
kreipėsi į atsakovą dėl padarytos žalos atlyginimo,
tačiau atsakovas atsisakė atlyginti padarytą žalą. Pareiškėjas, išmokėjęs
draudimo išmoką, įgijo subrogacijos
teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti
(CK 6.1015 str.). Jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui,
išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš
atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra
susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011
m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).
Pirmosios instancijos teismo
vertinimu, CK 6.249
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba
sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos
pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė
žalos išraiška yra nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į
tai, jog atsakovas taip pat ginčija ir draudimo išmokos dydį teigdamas, kad
neturėtų būti atlygintinos keičiamų detalių: bagažinės dangčio ir stogo
apdailos juostų, įsigijimo išlaidos, kadangi neįvertintas keičiamų detalių
nusidėvėjimas. Tačiau pareiškėjo atstovė patvirtino, kad keičiamos detalės,
t.y. bagažinės dangtis ir stogo apdailos juostos, nebuvo keičiamos naujomis
detalėmis ir tai matyti iš remonto sąmatoje nurodytos keičiamų detalių kainos. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas
keičiamų automobilio detalių išlaidas, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė
skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Proceso šalys privalo pateikti
įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Pagal CK
6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai
įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus
įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais
atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui
nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249
straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12
straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus
yra ginčo šalių pareiga (CPK 12,
178
straipsniai). Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas,
nagrinėjamos bylos atveju tokių įrodymų, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį,
nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atlyginamų
draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir
civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų
senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Bylos
duomenys patvirtina, kad pareiškėjas (draudikas)
su trečiuoju suinteresuotu asmeniu A. G. (draudėju), vadovaudamiesi Transporto priemonių draudimo
taisyklėmis (Ergo Lietuva, TPDT -2007) Nr. 030, sudarė kasko transporto
priemonės Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),
draudimo sutartį Nr. 851-0295228. Nurodyta sutartimi buvo apdrausta A. G. priklausanti transporto priemonė Audi A4, valst.
Nr. (duomenys neskelbtini), pasirenkant draudimo
apsaugos variantą pagal rinkos vertę. Pagal Transporto
priemonių draudimo taisykles (Ergo Lietuva, TPDT -2007) Nr. 030, rinkos
vertė reiškia, kad draudikas atlygina dokumentais patvirtintas atlikto arba
numatomo remonto išlaidas, reikalingas transporto priemonės arba jos dalių
rinkos vertei, kokia ji buvo draudimo įvykio metu, atkurti, atsižvelgiant į jų,
šiose taisyklėse nurodytą, nusidėvėjimą
(Transporto priemonių draudimo taisyklių (Ergo Lietuva, TPDT -2007)
Nr.030 1.15. punktas). Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė,
dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo),
dažymo medžiagų vertė (Transporto priemonių draudimo
taisyklių (Ergo Lietuva, TPDT -2007) Nr.030 14.1. punktas). Išlaidas,
reikalingas transporto priemonės arba jos dalių vertei, kuri buvo draudimo
įvykio metu, atkurti, nustato draudiko paskirtas asmuo (Transporto priemonių draudimo taisyklėmis (Ergo Lietuva, TPDT
-2007) Nr.030 13.1.4. punktas). Draudiko paskirto asmens išvados yra privalomos
draudėjui, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties (Transporto priemonių draudimo taisyklių
(Ergo Lietuva, TPDT -2007) Nr.030 13.1.5. punktas). Taigi, pagal pirmiau nurodytų
Transporto priemonių draudimo
taisyklių (Ergo Lietuva, TPDT -2007) Nr.030 nuostatas, draudikas privalo
atlyginti draudiminio įvykio metu padarytą žalą, draudimo taisyklių nustatyta
tvarka. Nagrinėjamo ginčo atveju, žala buvo paskaičiuota ir atlyginta minėtų
taisyklių nustatyta tvarka.
Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo
atveju, atsakovas ginčija žalos dydį, tačiau pareiškėjo pateikti pirmiau minėti
įrodymai, t. y. transporto priemonės apžiūros – defektų aktas Nr. TOA – 250195,
remonto sąmata, pagrindė ir patvirtino padarytos žalos dydį, kuris yra 6004,
06 Lt. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio
remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pirmosios instancijos
teismo vertinimu, atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti
darbai ir keistinos detalės nebuvo būtini ir techniškai nesusiję su patirtais
automobilio sugadinimais. Nustatytų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos
teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 6004,06 Lt žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog CK
6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės
principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį
reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į
atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti
nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų
nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių
aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad
priteistina žalos suma yra skaičiuotina kartu su PVM suma, vadovaujantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 pažymėjo, kad kai automobilio remonto
paslaugas teikia asmuo, privalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, o
prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, tai pirkimo PVM sumos negalima
laikyti šio asmens nuostoliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr.
3K-3-381/2006). Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu
atveju, prekes ir paslaugas įsigijo ne PVM mokėtojas, todėl pirkimo PVM suma
laikytina šio asmens nuostoliu ir įskaičiuotinas į priteistiną iš atsakovo
žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje esantys
duomenys patvirtina, kad pareiškėjas patyrė 96,72 Lt dydžio transporto
išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, t.y. pareiškėjo atstovo kelionės
(išlaidos kurui) į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog
kadangi pareiškėjo skundas yra tenkintinas, nurodytos kelionės išlaidos, kurios
tinkamai pagrįstos bei yra realios, priteistinos iš atsakovo.
III.
Apeliaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti
naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime
nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir
procesinės teisės normas, neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškos
kategorijos bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A62–1119/2011),
dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą bei, atitinkamai, naikintiną teismo
sprendimą.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai
nustatė visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus,
kurie šiuo atveju pasireiškė Kauno miesto savivaldybės neveikimu želdynų
priežiūros srityje, atsakovas ar jo koordinuojami specialistai laiku
neidentifikavo medžio būklės ir dėl tokio jų neveikimo buvo padaryta žala; 2)
priežastinį ryšį, kadangi žala kilo todėl, kad medžio šaka nulūžo papūtus šiek
tiek stipresniam vėjui ir užkrito ant stovėjusio automobilio; 3) žalos dydį,
kuris buvo tinkamai pagrįstas kartu su skundu pateiktais priedais.
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje
kilęs ginčas dėl draudimo išmokų priteisimo draudikui iš atsakingo už padarytą
žalą asmens.
Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo (draudiko) ir A. G. (draudėjo)
2008 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta transporto priemonių kasko draudimo
sutartis, apdraudžiant transporto priemonę Audi A4, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), kuri (sutartis) galiojo iki 2009 m. lapkričio 3 d.. 2009
m. liepos 22 d. Kaune, Tenorų g., prie pastato Nr. 2, ant minėto automobilio užkrito
vėtros nulaužta medžio šaka bei apgadino automobilį. Dėl šio draudiminio
įvykio pareiškėjas 2010 m. sausio 29 d. išmokėjo 6004,06 Lt draudimo išmoką,
kurią ir prašo išieškoti iš atsakovo.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Civilinio
kodekso 6.1015 straipsnis bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Civilinio
kodekso 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „Jeigu draudimo sutartis
nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė
reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo
padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo
sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų
atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip
pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui,
įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už
žalą atsakingo asmens santykius.“
Iš
šio teisinio reguliavimo matyti, kad draudiko teisė reikalauti išmokėtų
draudimo sumų atsiranda kai egzistuoja šios sąlygos: 1. draudikas draudimo
išmokas turi būti realiai išmokėjęs; 2. draudimo išmokos turi būti išmokėtos
pagal tas draudimo rūšis, pagal kurias yra leidžiama subrogacija, nes subrogacija taikoma ne visoms draudimo rūšims (netaikoma
draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės
atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais).
Be
to, įgyvendinant subrogaciją turi būti paisoma tų taisyklių, kurios nustato
draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.
Kadangi
tarp atsakovo ir A. G. buvo kilę deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai
santykiai, todėl CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis
reguliavimas aiškintinas kitų CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo
pagrindus, kontekste, t. y., atsižvelgiant į CK 6.246 – 6.249; 6.270 – 6.271;
6.281 - 6.282 straipsnių nuostatas.
Pagal
Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 ir 12 punktų nuostatas
savivaldybėms, yra pavesta vykdyti
želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus
kontrolę bei spręsti medžių persodinimo,
kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus.
Byloje
nėra ginčo, kad aptariamas medis priklausė atsakovo jurisdikcijai bei kad
lūžusi jo šaka nugriuvo ant A.
G. automobilio, jį atitinkamai
apgadindama. Byloje taip pat nėra duomenų, kad medis nulūžo bei užkrito
ant automobilio dėl nenugalimos jėgos, ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Priešingai,
bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui dar 2009 m. rugpjūčio mėn. buvo
pranešta apie medžio aptariamoje vietoje blogą būklę bei buvo prašoma leidimo
jį nupjauti (b. l. 60).
Atsakovas,
nors ir nurodo įvairias prielaidas šiuo klausimu, tačiau įrodymų, kurie
paneigtų aplinkybę, jog medis ne savaime nulūžo, bet dėl pašalinių veiksnių,
nepateikė. Visa tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme atsakovas nepaneigė,
jog medis nulūžo dėl jo neteisėtų veiksmų, t. y., dėl jo neveikimo,
pasireiškusio netinkamu Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 ir 12 punktų
nuostatų vykdymu.
Visa
tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
ir teisingai nustatė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų pasėkoje, A. G. automobiliui
buvo padaryta žala (CK 6.246 – 6.247; 6.249 str.).
Kolegija
sutinka ir su tomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis aptartas
žalos dydžio klausimas.
Pagal
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnį pridėtinės vertės mokesčiu
(PVM) yra neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos. Pagal
to paties įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą taip pat negali būti
atskaitomas už kitą asmenį šio Įstatymo 15 straipsnio 7 dalies 2 punkte
nurodytais atvejais sumokėtas pirkimo arba importo PVM.
Iš
bylos matyti, kad pareiškėjas automobilį suremontavusiai įmonei už A. G. sumokėjo automobilio remonto išlaidas, tame tarpe
ir PVM – 1042,03 Lt (b. l. 16-18). Byloje duomenų, kad A. G. yra
PVM mokėtojas nesurinkta. Tokių įrodymų teismui nepateikė ir atsakovas. Visa
tai lemia, kad sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš valstybės
biudžeto. Dėl paminėto, už automobilio remontą sumokėtas PVM, yra sudėtinė
žalos dydžio dalis, kurią galėjo realiai patirti A. G.,
bei kuri šiuo atveju turi būti atlyginta subrogacijos tvarka
pareiškėjui.
Byloje
pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad apžiūrint A. G. automobilį
po įvykio, buvo numatyta galimybė jį suremontuoti, pakeičiant naujomis
detalėmis – bagažinės dangtį bei dvi stogo apdailos juostas (b. l. 23), tačiau
atlikus automobilio remontą šios detalės nebuvo keičiamos, o buvo suremontuotos
(b. l. 20-22). Tai lemia, kad nėra pagrindo remonto išlaidų mažinti, taikant
automobilio nusidėvėjimo procentą (37%).
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame
nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m.
lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto
savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Ramūnas Gadliauskas
|
|
|
Romanas Klišauskas
|
|
|
Virginija Volskienė
|