(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nida Vigelienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal M. T. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimo, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1400 Eur bauda.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.                      M. T. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, žinodamas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį bei finansinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, nesant galimybės atsiskaityti su kreditoriumi, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, šios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) numatytos pareigos neįvykdė ir į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė. Nustatyta, kad šiais savo veiksmais jis padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.                      M. T., nesutikdamas su priimtu nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. 

2.1.                      Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius teisės normas bei netinkamai ištyrus bylai aktualias faktines aplinkybes. Yra nurodomas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies bei 2 straipsnio 8 punkto, taip pat ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatų turinys. Skunde taip pat nurodomi apygardų teismų priimti sprendimai administracinio nusižengimo bylose Nr. AN2-81-282/2020, AN2-171-966/2020, kuriuose aptariamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas ir sąlygos, kurioms esant jis gali būti konstatuojamas: 1) įmonė tapo nemoki; 2) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti; 3) nei vienas kreditorius, iki sueinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems terminams, kai įmonės vadovui (ar kitam asmeniui pagal kompetenciją) kilo pareiga kreiptis į teismą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2.2.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė, kada tiksliai įmonė tapo nemoki bei kada M. T. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigiama, kad teismas negalėjo konkretizuoti, kada įmonė tapo nemoki ir nuo kurio momento atsakingam asmeniui kilo įstatyme nustatytos pareigos.

2.3.                      Toliau skunde nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų tyręs ir vertinęs aplinkybes, susijusias su įstatymo nustatytais terminais ir įmonės dalyvių/vadovų veiksmais įmonės mokumui atkurti. Taip pat teigiama, kad teismas nenustatė ir būtinojo ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymio – kaltės, t. y. administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens suvokimo apie pareigą elgtis atitinkamai, tačiau šios pareigos sąmoningo nevykdymo. Teigiama, kad teismas administracinį nusižengimą M. T. inkriminavo vadovaudamasis vien bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo faktu ir aplinkybe, kad įmonė turėjo įsiskolinimą savo kreditoriams, įskaitant valstybės biudžetą. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjas įmonės vadovu buvo tik nuo 2018 m. liepos 27 d., o iki tos dienos įmonės vadovu buvo kiti asmenys. Teigiama, kad M. T. buvo nubaustas už galimai trečiųjų asmenų atliktus veiksmus.

2.4.                      Toliau skunde teigiama, kad įmonės bankroto byloje galima sudaryti taikos sutartį, dėl ko bankroto byla būtų nutraukta, o įmonė būtų laikoma mokia. Nurodoma, kad įmonė nėra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teigiama, kad iki šiol neįvyko kreditorių susirinkimas, kuriame galimai būtų svarstoma galimybė sudaryti taikos sutartį ir nutraukti įmonės bankroto bylą. Pareiškėjas nurodo, kad laikosi pozicijos, jog įmonė yra moki, o bankroto byla jai iškelta nepagrįstai. Toliau teigiama, kad įmonės turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo terminai nebuvo suėję, o įmonė turėjo pakankamai turto įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėjas nurodo, kad, palikus galioti skundžiamą nutarimą ir tuo pačiu metu nutraukus įmonei iškeltą bankroto bylą, būtų nubaustas asmuo, kurio vadovaujama įmonė yra moki, dėl ko vadovo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nebūtų (ir negalėtų būti) niekaip pažeistos. Taip pat nurodoma, kad paskirta nuobauda neatitinka nei teisinio reguliavimo, nei teisingumo bei sąžiningumo principų.

3.                      Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. (pastaba: nurodyta data – 2020 m. liepos 7 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutarimą palikti nepakeistą ir M. T. apeliacinio skundo netenkinti.  

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

M. T. skundas atmetamas

4.                      Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nutarimas yra tikrinamas teisingumo ir teisėtumo aspektais, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste.

5.                      ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Nagrinėjamu atveju M. T. buvo nubaustas už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą. ĮBĮ (įstatymas, galiojęs iki 2020 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

6.                      Kad įmonės vadovas būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą neveikimą – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą teismui, būtina nustatyti tokias sąlygas: 1) įmonė tapo nemoki; 2) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti; 3) nė vienas kreditorius, iki sueinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems terminams, kai įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visgi bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnykimas, kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia kreditorius, nepašalina vadovo atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįvykdymą (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).

7.                      Taigi, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas (kasacinės nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-26-719/2020, 2AT-54-648/2020). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismų praktikoje formuojama, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).

8.                      Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2020 m. birželio 30 d.), nustačius, kad, formaliai vertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ būsena 2017-2019 metais atitiko nemokumo sąvoką. Atitinkamai, teismui, nagrinėjančiam administracinio nusižengimo bylą, tenka pareiga tik nustatyti, kada paskutiniam įmonės vadovui M. T. teko pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

9.                      Pirmiausia, sutiktina su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė momento, nuo kada įmonės vadovui kilo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visgi šiuo aspektu turi teisę ir galimybę pasisakyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. T. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu paskirtas 2018 m. liepos 19 d., o pastarasis juridinis faktas įregistruotas 2018 m. liepos 27 d. Pažymėtina, jog šioje byloje teismas laiko nustatyta tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. birželio 12 d., t. y. iki paskiriant M. T. įmonės vadovu, įgijo 4 nekilnojamojo turto objektus (butus), kurių vertė – 210 900 Eur. Iš 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto turėjo už 225 509 Eur, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 222 973 Eur. Pažymėtina, jog finansinės atskaitomybės dokumentai už 2016 ir 2017 metus buvo pateikti 2018 m. rugpjūčio 2 d., t. y., įmonei vadovaujant M. T.. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įmonės finansinė padėtis VMI nebuvo žinoma jau nuo 2018 m., kadangi finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti. Teismo vertinimu, M. T., tapęs vadovu ir pateikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus, žinojo įmonės turimus įsipareigojimus, be kita ko, žinojo ir tai, kad 2018 metais buvo įgyta nekilnojamojo turto už daugiau nei 200 000 Eur, esant mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 222 973 Eur. 2020 m. liepos 2 d. duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 1 darbuotojas, o kiti buvo atleisti iki 2019 m. birželio mėnesio, taigi taip pat vadovaujant M. T.. Nustatyta, kad VMI mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2019 m. kovo 15 d. VMI 2019 m. birželio 25 d., 2019 m. liepos 3 d. ir 2019 m. liepos 31 d. buvo surašyti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką, o 2019 m. rugpjūčio 6 d. priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. VMI 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu minėtam nekilnojamajam turtui (4 butams, įgytiems 2018 m. birželio 12 d.) nustatė priverstinę hipoteką. Vadinasi, jau perėmęs įmonės valdymą bei susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, M. T. galėjo suvokti, kokia yra reali įmonės finansinė padėtis, o vėliausiai, kada jis privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki, laikytina 2019 m. birželio 25 d., t. y. VMI priėmus 2019 m. birželio 25 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką. Atitinkamai M. T. ne vėliau kaip 2019 m. birželio 25 d. kilo pareiga atlikti ĮBĮ numatytus veiksmus (imtis veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą), pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

10.                      Pastebėtina, kad nėra jokių duomenų, jog po pirmojo VMI nurodymo M. T., būdamas įmonės direktoriumi, būtų ėmęsis veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą bei sumokėti įmonės kreditoriams. Taigi būtent išdėstytų aplinkybių visuma ir pagrindžia M. T. veikus tyčia, t. y. suvokiant, jog įmonė yra nemoki, tačiau nesiėmus ne tik jokių aktyvių veiksmų jos mokumui atkurti, tačiau ir nepateikus teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors apeliantas ir teigia, kad buvo imtasi veiksmų, tačiau neįvardija, kokių konkrečiai, ir nepateikia jokių tai pagrindžiančių objektyvių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad įmonės vadovui nekiltų atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą teismui, neužtenka konstatuoti, kad vadovas ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atkurti. Priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija (nors ir formaliai atitinkanti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą) turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr.2AT-54-648/2020).

11.                      Pažymėtina, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio – tęsiasi tol, kol egzistuoja ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jo nenutraukia pats asmuo ar kiti asmenys arba išnyksta pareiga įvykdyti veiksmus, kuriuos yra privaloma įvykdyti. Kreditoriui pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės vadovui išnyksta pareiga pačiam kreiptis į teismą. Tokiais atvejais kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo momentas žymi tik ANK 120 straipsnyje nurodyto trunkamojo nusižengimo pabaigą. Tačiau tokia aplinkybė pati savaime nešalina bendrovės vadovo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį, jei kreditorius tokį prašymą pateikia jau po to, kai bendrovės vadovui buvo kilusi pareiga tai padaryti pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, nepaisant to, ar bendrovės vadovas žinojo, numanė ar bent galėjo numanyti apie kreditoriaus ketinimus (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020). VMI su 2019 m. lapkričio 13 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi, vadinasi, minėtą dieną įmonės vadovui išnyko pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Visgi, nepaisant to, M. T. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį kyla.

12.                      Teismas pažymi ir tai, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Be kita ko, nors apeliantas ir teigia, kad jis yra baudžiamas už galimai kitų asmenų atliktus veiksmus, tačiau pažymėtina, kad jam nekyla atsakomybė už prieš jį buvusių įmonės vadovų galimą neveikimą. Svarbu tai, kad jis yra atsakingas už laikotarpį, kada jis buvo įmonės vadovu. Teismų praktikoje formuojama, kad, kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

13.                      Atsakant į skundo argumentus, jog įmonė nėra bankrutavusi, pažymėtina, jog tai nėra nagrinėjamos bylos tyrimo objektas. Nagrinėjamu atveju esminis momentas yra tas, jog įmonei yra iškelta bankroto byla pagal VMI pareiškimą, kuris buvo pateiktas, nustačius požymius, sudarančius pagrįstą pagrindą manymui, kad įmonė yra nemoki. Tuo tarpu teismas neturi pagrindo kvestionuoti teismo sprendimo, kuriuo buvo nutarta pradėti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.                      Nors apeliantas skunde nurodo, kad paskirta nuobauda neatitinka nei teisinio reguliavimo, nei teisingumo bei sąžiningumo principų, tačiau detaliau to nepagrindžia. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs M. T. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jam paskyrė baudą, nustatydamas jos minimalų dydį, t. y. 1400 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su paskirtos baudos dydžiu ar taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, įvertinus ir tai, jog M. T. neprisipažino padaręs administracinį nusižengimą.

15.                      Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuojama, kad pagrįstai M. T. buvo nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, todėl jo skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas galioti.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir M. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                Nida Vigelienė