Civilinė byla Nr. e3K-3-407-969/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11067-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.9.2; 49; 71; 75.6.2; 75.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. O. M. ir R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovams A. O. M. , R. M. , 202-ajai butų savininkų bendrijai dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dovanojimo sutarties ir butų savininkų bendrijos pažymos pripažinimo negaliojančiomis bei buto išlaikymo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo – notaras M. S. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, sutuoktinių turto padalijimą ir jungtinę veiklą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas L. V. pareikštu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia 202-osios butų savininkų bendrijos 1998 m. balandžio 23 d. pažymą Nr. 106; pripažinti negaliojančia buto (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 30 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 4503/10000 buto dalių ir taikyti restituciją – priteisti natūra ieškovui asmeninės nuosavybės teise 4503/10000 dalis minėto buto; pripažinti butą (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo ir atsakovės A. O. M. nuosavybe nuo 1989 m. birželio 1 d. ir nustatyti, kad ieškovas 4503/10000 buto dalis valdė asmeninės nuosavybės teise; priteisti ieškovui iš atsakovės A. O. M. 9677,32 Lt (2802,75 Eur) buto išlaikymo išlaidų, sumokėtų nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., o iš atsakovės R. M. – 1700,44 Lt (492,48 Eur) buto išlaikymo išlaidų, sumokėtų nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 30; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė A. O. M. susituokė 1977 m. vasario 26 d. Jiems gyvenant santuokoje, Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1977 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 133 buvo patvirtintas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 202 VI narių sąrašas ir kooperatyvui skirtas valstybinis kreditas 15-ai metų 60 proc. statomų namų sąmatinės vertės. Į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 202 VI narių sąrašą buvo įtraukta ir atsakovė A. O. M. . Minėtu sprendimu, atsižvelgiant į šalių šeimos narių skaičių, buvo patvirtintas atsakovei skiriamo buto kambarių skaičius ir plotas. Sprendimo pagrindu 1977 m. gruodžio 28 d. buvo išduotas orderis Nr. 800, suteikiantis teisę jų šeimai – atsakovėms ir ieškovui – apsigyventi bute (duomenys neskelbtini). Pirminis įnašas (pajus) už butą – 3612 rublių – buvo sumokėtas 1977 m. balandį, toliau buvo mokama kas ketvirtį po 87,55 rublio. Dar nebaigus išsimokėti už butą, 1981 m. lapkričio 26 d. buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės A. O. M. santuoka. Po santuokos nutraukimo įmokas už butą mokėjo jie abu, paskutinė įmoka sumokėta 1989 m. birželio mėnesį.
Nutraukiant santuoką šalių turtas (už butą mokėti pajai ir butas) padalytas nebuvo. Pajinius įnašus už butą jie mokėjo kartu, todėl ieškovas buvo įsitikinęs, kad dalis buto priklauso jam. Kadangi jis išmokėjo 45,03 proc. buto kainos, tai laiko, kad faktiškai yra nusipirkęs 4503/10000 buto dalis. Visiškai išsimokėję už butą (1989 m. birželio 1 d.), ieškovas ir atsakovė A. O. M. tapo buto savininkais, tačiau nuosavybės teisė tuo metu nebuvo įregistruota. Tik 1998 m. gegužės 8 d. butas be teisinio pagrindo buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu ginčijamos 1998 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 106 pagrindu. Ieškovo teigimu, jam nuosavybės teisė į 4503/10000 dalį buto turi būti pripažinta nuo 1989 m. birželio 1 d., t. y. nuo faktinės nuosavybės teisės atsiradimo dienos.
Nutraukus santuoką ginčo bute pasiliko gyventi trise – ieškovas (viename kambaryje), atsakovė A. O. M. ir jos duktė atsakovė R. M. (kituose dviejuose kambariuose). Atsakovė A. O. M. 1988 m. rugsėjo mėnesį išvyko į turistinę kelionę į Austriją ir ten pasiprašė politinio prieglobsčio, o vėliau persikėlė gyventi į JAV. Atsakovė R. M. 1992 m. rugpjūčio mėnesį išvyko gyventi pas motiną į JAV. Nuo to laiko bute gyvena ir visus mokesčius moka tik ieškovas. Atsakovės prie buto išlaikymo visiškai neprisideda, jų daiktai ir baldai užima du kambarius. Ieškovas ginčo bute gyvena daugiau kaip 30 metų, niekas pretenzijų jam dėl to nereiškė, išsikeldinti neprašė ir nereikalavo. Priešingai, buvusi sutuoktinė visada sakydavo, kad butas yra bendras, reikalui esant šalys butą atsidalys teisingai. Kadangi jų santykiai nebuvo priešiški, tai ieškovas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės sąžiningumu. Tačiau 2013 m. gegužės mėnesį jis iš Kauno m. 15-ojo notarų biuro gavo atsakovės R. M. pareiškimą, kuriuo pastaroji reikalavo išsikelti iš esą jai priklausančio buto. Tik tuomet ieškovas sužinojo, kad butas nuo 1998 m. gegužės 8 d. nuosavybės teise buvo įregistruotas atsakovės A. O. M. vardu 202-osios butų savininkų bendrijos išduotos pažymos Nr. 106 pagrindu, o 2012 m. liepos 3 d. Kauno m. 24-ojo notaro biuro notaro M. S. patvirtinta dovanojimo sutartimi padovanotas jos dukteriai atsakovei R. M. . Ieškovo teigimu, 1998 m. balandžio 23 d. 202-osios butų savininkų bendrijos pažyma ir 2012 m. liepos 30 d. dovanojimo sutartis yra iš dalies neteisėtos, pažeidžia jo teises, todėl naikintinos.
Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovei R. M. išvykus gyventi į užsienį, nuo 1992 m. rugpjūčio mėnesio, daugiau kaip dvidešimt metų, jis vienas, kaip savininkas, sąžiningai mokėjo visus buto išlaikymo mokesčius tiek už save, tiek už atsakovę A. O. M. , vėliau – už atsakovę R. M. . Kadangi atsakovės neteisėtai įregistravo butą ir sudarė dovanojimo sandorį, nesąžiningai ir nepagrįstai reikalauja išsikelti iš buto, jis yra priverstas papildomai ginti savo pažeistas teises susigrąžinant dalį komunalinių ir administravimo mokesčių, kurie tenka kiekvienam savininkui ir kurie nepriklauso nuo gyventojų skaičiaus (CK 6.51 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
- Pripažino, kad buto (duomenys neskelbtini) 1692/10000 dalį ieškovas L. V. po santuokos nutraukimo įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise;
- Pripažino ieškovui L. V. asmeninę nuosavybės teisę į 4503/10000 buto (duomenys neskelbtini);
- Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 3 kambarių buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) 2012 m. liepos 30 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 4503/10000 dalių, sudarytą A. O. M. ir R. M. , patvirtintą Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro M. S. ;
- Taikė restituciją – priteisė natūra L. V. asmeninės nuosavybės teise 4503/10000 dalis 3 kambarių buto su rūsiu;
- Kitą ieškinio dalį atmetė;
- Priteisė ieškovui L. V. iš atsakovių A. O. M. ir R. M. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo butas gyvenamųjų namų statybos kooperatyve buvo suteiktas šalių šeimai (3 asmenų) ir priimti įnašai buvo pradėti mokėti iš šeimos lėšų. Faktas, kad pajus už butą buvo pradėtas mokėti iš bendrų sutuoktinių lėšų, rodo, jog sutuoktiniai buvo nusprendę butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Iki šalių santuokos nutraukimo už ginčo butą buvo sumokėta daugiau negu pusė buto sąmatinės vertės, t. y. 4944,83 rublio. Po santuokos nutraukimo 1981 m. lapkričio 26 d. iki 1988 m. rugsėjo mėnesio buvę sutuoktiniai ir toliau gyveno ginčo bute, ir iki visiško pajaus išmokėjimo 1989 m. birželio 1 d. pajų mokėjo dalimis: ieškovas sumokėjo 1488,35 rublio įnašų, atsakovė A. O. M. , o jai išvykus jos duktė R. M. – 2361,67 rublio. Teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės leidžia tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių santuoka nutraukta 1981 m. lapkričio 26 d., o pajus už ginčo butą išmokėtas 1989 m. birželio 1 d., teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1964 m. CK nuostatomis.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties ieškovas ir atsakovė A. O. M. nesudarė, atsakovė pripažino, jog po santuokos nutraukimo pareikalavo ieškovo mokėti tam tikrą dalį pajinių įnašų už įsigyjamą butą, šis butas yra ieškovo gyvenamoji vieta, kuriame jis nuolat ir nepertraukiamai gyvena, moka mokesčius, padarė išvadą, kad šalys ir po santuokos nutraukimo siekė įsigyti butą kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, t. y. atsakovė O. A. M. ir ieškovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – įsigyti butą kaip bendraturčiai ir jį ateityje pasidalyti, ir kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Todėl teismas konstatavo, kad kita dalis buto – 1692/10000 jo dalys – yra įgyta buvusių sutuoktinių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi atsakovės neginčijo ieškovo išmokėto pajaus dydžio ir pagal jį apskaičiuotų ginčo buto dalių, tai teismas laikė, kad ieškovo reikalavimas dėl 4503/1000 šio buto dalių pripažinimo jam asmeninės nuosavybės teise pagrįstas.
202-osios butų savininkų bendrijos valdymo organai, 1998 m. balandžio 23 d. išduodami pažymą Nr. 106, kad ji būtų pristatyta į inventorizavimo biurą ginčo buto teisinei registracijai A. O. M. vardu atlikti, teismo vertinimu, elgėsi teisėtai, nes iš bendrijoje buvusių finansinių dokumentų buvo aišku, kad kooperatyvo narys yra tik A. O. M. , kad už butą yra visiškai išsimokėta. Teismas laikė, kad bendrijos valdymo organai, išduodami ginčijamą pažymą apie visišką pajaus išmokėjimą, nepažeidė nei 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio, nei Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalies, nei tuo metu galiojusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75, 26, 30 punktų nuostatų, todėl atmetė šią ieškinio dalį.
Teismas padarė išvadą, kad ginčo butu ieškovas naudojosi, jį valdė abipusiu buvusių sutuoktinių sutarimu. Ir tik kai gavo atsakovės R. M. reikalavimą išsikelti iš ginčo buto, jis sužinojo, kad butas 1998 metais buvo registruotas atsakovės A. O. M. vardu, o 2012 metais padovanotas atsakovei R. M. , tada ir kreipėsi teisminės gynybos. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra 2013 metų gegužės mėnesio vidurys (kadangi nėra pareiškimo įteikimą ieškovui patvirtinančių dokumentų, nėra galimybės nustatyti tikslią datą), kas reiškia, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui pripažinti nuosavybės teisę į tam tikrą buto dalį.
Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovės, sudarydamos ginčo buto dovanojimo sandorį, žinojo, jog didesnė pusė pajaus šiam butui įsigyti išmokėta ieškovui gyvenant santuokoje su atsakove A. O. M. , o kita dalis – buvusių sutuoktinių susitarimu – 1/3 ieškovo ir 2/3 atsakovių. Todėl atsakovė A. O. M. nepagrįstai dovanojimo sutartimi garantavo, kad dovanojamas daiktas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise ir kad į šį daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų. Šioje situacijoje teismas vertino ir tai, kad atsakovė A. O. M. pati yra profesionali teisininkė. Be to, atsakovė patvirtino, kad šis daiktas niekam neperduotas neatlygintinai naudotis, nors šios bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ieškovui ginčo bute buvo leista gyventi už tai mokant mokesčius už butą. Buto dalis, priklausiusi buvusiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, galėjo būti perleista tik abiejų buvusių sutuoktinių arba turint kito bendraturčio įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, todėl atsakovė dovanojimo sandorio metu nepagrįstai patvirtino, kad sutarties pasirašymo dieną nėra jokių asmenų, be kurių sutikimo ar įgaliojimų ji neturėtų teisės sudaryti šio sandorio. Teismas konstatavo, kad šiuo sandoriu buvo perleista ir ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyta buto dalis, kas reiškia, jog atsakovė A. O. M. ginčijamu sandoriu perleido savo dukteriai turto dalį, kuri priklausė ieškovui. Taip buvo pažeistos CK 3.92 straipsnio 4 dalies, 4.88 straipsnio, 6.470 straipsnio 4 dalies imperatyviosios nuostatos, todėl šią ieškinio dalį teismas tenkino, dalį atsakovių sudaryto sandorio pripažino niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu bei taikė restituciją natūra (CK 6.145, 6.146 straipsniai).
Teismas sprendė, kad šalys dėl bendro buto išlaikymo buvo susitarusios kitaip, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti šių lėšų priteisimo iš atsakovių. Ieškovo nurodyta CK 6.51 straipsnio 1 dalis, teismo vertinimu, nagrinėjamam ginčui netaikoma.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 23 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 1.125 straipsnio 1 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdama į aplinkybę, kad ieškovui apie ginčijamą dovanojimo sutartį tapo žinoma tik nuo atsakovės R. M. 2013 m. gegužės 16 d. reikalavimo išsikelti iš buto jam įteikimo, sprendė, jog ieškovas tik nuo šio momento sužinojo apie savo pažeistas teises, todėl jis, su ieškiniu į teismą kreipęsis 2013 m. liepos 9 d., nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui pripažinti jam nuosavybės teisę į dalį ginčo buto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nebuvo atsakovės neigiama, jog ieškovui dalis nuosavybės ginčo buto nepriklauso, ieškovas gyveno ginčo bute ir juo naudojosi iki jo teisių pažeidimo, t. y. iki atsakovės R. M. jam pareikšto reikalavimo išsikelti iš buto, nesutiko su atsakovių argumentu, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo santuokos nutraukimo momento, t. y. nuo 1981 m. lapkričio 26 d.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį (teismas ieškovui pripažino nuosavybės teisę į 4503/10000 dalis ginčo buto, pripažino negaliojančia dalį buto dovanojimo sutarties ir taikė restituciją priteisdamas ieškovui natūra asmeninės nuosavybės teise 4503/10000 dalis buto, kitus reikalavimus atmetė), sprendė, kad ši teismo sprendimo dalis grindžiama priimto teismo sprendimo motyvuojamąja dalimi. Rezoliucinė sprendimo dalis yra pakankamai aiški, suformuluota tiksliai, joje nurodyta, kokie ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti ir kokie atmesti. Įsiteisėjusį teismo sprendimą įvykdyti galima, todėl teisėjų kolegija laikė nepagrįstais atsakovių argumentus, jog priimto teismo sprendimo bus neįmanoma įvykdyti.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir išnagrinėdamas iš esmės ieškovo patikslintą ieškinį, nepažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001, nurodytais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendė, kad sutuoktinio nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo butas buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė. Kadangi butas buvo suteiktas 1977 m. kovo 16 d. atsakovės trijų asmenų šeimai, įnašai už butą gyvenamųjų namų statybos kooperatyve buvo pradėti mokėti iš bendrų sutuoktinių lėšų, iki šalių santuokos nutraukimo už ginčo butą buvo sumokėta daugiau kaip pusė buto sąmatinės vertės, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, jog pajus priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nustačius, kad buvusiam sutuoktiniui priklauso dalis pajinių įnašų, jam išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu, ir turi teisę prašyti atidalyti jam tenkančią turto dalį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl pajinių įnašų mokėjimo po šalių santuokos nutraukimo, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo santykiams taikė 1964 m. CK 474 straipsnį ir sprendė, jog tarp šalių susiformavo teisiniai santykiai, prilygstantys jungtinei veiklai.
Kadangi atsakovė, neturėdama ieškovo sutikimo, ginčijamu dovanojimo sandoriu savo dukteriai perleido ir ieškovo nuosavybės dalį, tai teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą dalį dovanojimo sandorio pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovės A. O. M. ir R. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:
1. Teismai, padarydami išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, ir praėjus 32 metams po santuokos nutraukimo padalydami tariamai iš bendrų santuokinių lėšų rubliais sumokėtą kooperatinio buto pajų ir butą, pažeidė CK 1.124 straipsnį, 1.125 straipsnio 1 dalį, 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį. Ieškovui senaties termino pradžia reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą (buto pajų) turėtų būti skaičiuojama nuo santuokos nutraukimo 1981 m. lapkričio 26 d. Tuo metu galiojęs įstatymas tokiems reikalavimams reikšti nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovui tai buvo žinoma, tačiau jis dėl turto padalijimo į teismą nesikreipė, nes santuokoje šalys jokio bendro turto neįgijo. Byloje įrodyta, kad ieškovas žinojo, jog būnant santuokoje buto pajus buvo sumokėtas tik iš atsakovės asmeninių lėšų, kad bendrų pinigų šalys neturėjo ir jokio bendro turto neįsigijo, todėl po santuokos nutraukimo jis nesikreipė dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo. Nepadalijus pajaus, ieškovas, po santuokos nutraukimo netapęs kooperatyvo nariu, žinojo, kad buto nuosavybės teisės įregistruotos kooperatyvo narės – atsakovės A. O. M. – vardu ir butas yra jos nuosavybė. Tačiau jis nelaikė, kad tuo pažeistos jo teisės ir 32 metus nesikreipė į teismą dėl savo tariamo teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kol atsakovė R. M. nepareikalavo ieškovo išsikelti iš buto, tol jis nežinojo, kad butas yra A. O. M. nuosavybė ir kad jis bute gyvena ne savininko teisėmis, o naudojasi butu pagal susitarimą, jog už teisę naudotis butu jis moka einamuosius buto mokesčius. Taigi teismas pripažino šį šalių susitarimą (ieškovas už naudojimąsi butu moka buto mokesčius), todėl atmetė reikalavimus priteisti iš atsakovių buto išlaikymo išlaidas. Taip teismas pripažino, kad ieškovas po santuokos nutraukimo bute gyveno ne buto savininko teisėmis, o naudojosi butu pagal susitarimą. Taigi teismas pripažino, kad bute ieškovas gyveno pagal susitarimą ir pagal susitarimą už teisę gyventi bute mokėjo mokesčius A. O. M. vardu, tačiau vis tiek tvirtina, jog ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad gyvena atsakovės bute. Tokia teismo išvada nepagrįsta, neteisėta ir nelogiška. Aplinkybę, kad ieškovas naudojasi butu pagal susitarimą, įrodo atsakovės 202-ajai butų savininkų bendrijai pateiktas 2006 m. birželio 22 d. pareiškimas. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 263 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, šio įrodymo nevertino. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina tai, kad ieškovas mokėjo buto einamuosius mokesčius buto savininkės A. O. M. vardu. Taigi ieškovas negalėjo nežinoti, kad jis nėra buto savininkas.
2. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pajų, sumokėtą santuokos metu ir po santuokos nutraukimo, klaidingai nurodė, kad po santuokos nutraukimo ieškovas sumokėjo 1488,35 rublio, o atsakovės – 2361,67 rublio, iš viso – 3850,02 rublio. Tačiau iš tikrųjų po santuokos nutraukimo sumokėta 3830,41 rublio. Taigi teismo skaičiavimai neteisingi: teismas nurodė, kad santuokoje sumokėta 4944,83 rublio, po santuokos nutraukimo – 3850,02 rublio, taigi iš viso 8794,85 rublio, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad iš viso buto pajus yra 8775,24 rublio. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šio klausimo nesvarstė. Tačiau šis klausimas labai svarbus, nes, padalijęs pajų, teismas atitinkamai padalijo butą. Teismas, apskaičiuodamas ieškovo ir atsakovių sumokėto buto pajaus dydį, nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktomis „įmokų išklotinėmis“, kurios nėra oficialus įrodymas, jos surašytos ieškovo savo nuožiūra. Be to, jos prieštarauja paties ieškovo tvirtinimams, kad bendrų lėšų santuokoje šalys neturėjo, jog jis jokių santaupų neturėjo, kad pirminį pajaus įnašą sumokėjo atsakovė. Teismas padalijo pajų tarp ieškovo ir atsakovės remdamasis vien tik ieškovo paaiškinimais, kurių teisingumas paneigtas byloje esančiais įrodymais – ieškovo elektroniniais laiškais. Teismas, praėjus 32 metams po santuokos nutraukimo, padalijo tariamai iš bendrų lėšų sumokėtą buto pajų ir atitinkamai nustatė buto nuosavybės dalis: ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė net ne 1692/10000 buto dalis, o 4503/10000 dalis buto, nors pats teismas sprendime tvirtina, kad santuokoje ieškovas įgijo 1692/10000 buto dalis. O pripažinęs, kad atsakovė taip pat mokėjo atitinkamą pajaus dalį, jai buto nepriteisė. Tiek pirminį pajaus įnašą (sumokėtą iš taupomojoje kasoje laikytų santaupų, įgytų iki santuokos su ieškovu), tiek kitus įnašus, šalims būnant santuokoje, mokėjo atsakovė A. O. M. iš savo asmeninių lėšų. Aplinkybę, kad ieškovas jokių lėšų neturėjo, jis pats pripažino, tačiau teismai nepagrįstai to neįvertino. Ieškovas taip pat pripažino, kad pirminį buto pajaus įnašą sumokėjo A. O. M. , todėl teismas negalėjo pripažinti, jog santuokoje sumokėtas pajus yra dalijamas lygiomis dalimis pusiau. Be to, jis pripažįsta, kad mokėjo ne pusę, o trečdalį pajaus. Po santuokos nutraukimo, ieškovui neišėjus iš buto ir neieškojus buto apsikeisti, atsakovė pareikalavo, kad jis mokėtų už butą, todėl po santuokos nutraukimo jis sumokėjo iš viso apie 819 rublių, t. y. trečdalį tuo metu sumokėtų įnašų, nes pajaus likutį – 1311,07 rublio – sumokėjo atsakovė R. M. . Ši aplinkybė taip pat įrodo, kad ieškovas nelaikė savęs buto savininku, nes kitaip jis būtų sumokėjęs pusę pajaus likučio sumos.
3. Teismas nepagrįstai, ieškovui nereiškiant tokio reikalavimo, pripažino, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui pasiekti – įsigyti butą. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos medžiagai. Šalys po santuokos nutraukimo jokios jungtinės veiklos sutarties nesudarė (CK 6.969 straipsnis). Pažymėtina, kad pats teismas nustatė, jog su ieškovu buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį atsakovė leido jam gyventi bute už tai mokant einamuosius buto mokesčius. Teismas, viršydamas ieškinio ribas, siekdamas nepagrįstai priteisti ieškovui dalį buto, savo iniciatyva sugalvojo, kad po santuokos nutraukimo šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį įsigyti bendrą butą, nors pats nustatė faktus, jog jokių bendrų tikslų šalys po santuokos nutraukimo neturėjo.
4. Teismas, atmetęs reikalavimą pripažinti negaliojančia 202-osios butų savininkų bendrijos 1998 m. balandžio 23 d. pažymą Nr.106, nepanaikinęs jos pagrindu padarytos buto registracijos atsakovės vardu Registrų centre (ieškovas tokio reikalavimo ir nereiškė), neturėjo teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia dalį buto dovanojimo sutarties. Notarui buvo pateikti visi reikiami dokumentai, kurių teisingumas neginčijamas, jam buvo atskleistos aplinkybės, kad bute gyvena ieškovas, su kuriuo santuoka nutraukta prieš 32 metus. Jeigu įstatymas neleido tvirtinti dovanojimo sutarties, notaras privalėjo tai atsakovėms atskleisti ir tokios sutarties netvirtinti. Galiojant Registro centro įrašui apie nuosavybės teisę atsakovės vardu, ji, kaip buto savininkė, turėjo teisę butą padovanoti dukteriai (CK 4.37, 4.93 straipsniai).
5. Remiantis CPK 141 straipsniu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovo patikslintą ieškinį ir bylą iš esmės išspręsti pagal pirminį, o ne patikslintą ieškinį. Patikslintas ieškinys, kuriame nurodyti visiškai nauji reikalavimai neatsisakant ir nekeičiant pirminiame ieškinyje nurodytų reikalavimų, negali būti laikomas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo paskyrimo teisėjams tvarką, nes byla iš pradžių buvo paskirta teisėjai G. B. , tačiau vėliau bylą perėmė nagrinėti kitas teisėjas, kuris iki bylos nagrinėjimo negalėjo spėti susipažinti su byla. Be to, teismas nemotyvuotai nepasisakė dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas L. V. su skundu nesutiko, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai, nepažeisdami materialiosios teisės normų, nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Ieškovui ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atsakovės R. M. reikalavimo išsikelti jam įteikimo 2013 m. gegužės mėnesį. Iki to laiko ieškovas apie savo pažeistas teises nežinojo. Kreiptis į teismą dėl santuokinio turto padalijimo iki nurodyto momento nebuvo pagrindo, nes jis bute gyveno pagal šalių susitarimą, ginčo dėl to niekada nebuvo, be to, dar 1987 metais pati atsakovė A. O. M. susirašinėdama pripažino, kad ieškovui priklauso dalis buto (vienas kambarys). Teismai pagrįstai sprendė, kad santuokos metu mokėtos įmokos ar jų pagrindu įgytas turtas tarp buvusių sutuoktinių turi būti dalijamas lygiomis dalimis (Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 22 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė, neprašė pripažinti įmokų jos asmenine nuosavybe. Buto pajaus įmokas mokėjo tiek atsakovė, tiek ieškovas, kiekvienas iš savo lėšų. Teismai tinkamai apskaičiavo sumokėto pajaus dydį, jį patvirtina byloje esantys įrodymai (kvitai), ir atsižvelgdami į tai (į ieškovo sumokėtų įmokų dalį) priteisė ieškovui atitinkamą buto dalį. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė byloje esančių duomenų teisingumo neginčijo. Be to, jos nurodyti pajaus dydžio skaičiavimai (22,32 rublio, arba 0,25 proc., paklaida) esminės reikšmės ieškovo priteistai buto nuosavybės daliai neturi. Byloje nustatyta, kad ir po santuokos nutraukimo šalys gyveno kartu, susitarusios mokėjo įmokas už butą ir komunalinius mokesčius, bendrai siekė mainyti butą į du atskirus (vieną ieškovui, kitą atsakovėms), atsakovė visus 32 metus po santuokos nutraukimo netrukdė ieškovui naudotis butu, jokių pretenzijų jam nereiškė, atsakovėms bute nebegyvenant ieškovas geranoriškai mokėjo buto mokesčius. Dėl šios priežasties teismai pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip jungtinės veiklos teisinius santykius (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis). Kadangi sudarant dovanojimo sutartį dalis buto nuosavybės teise priklausė ieškovui, tai atsakovė neturėjo teisės šios buto dalies dovanoti savo dukteriai, todėl teismai pagrįstai dalį dovanojimo sutarties pripažino negaliojančia (CK 3.92 straipsnio 4 dalis, 6.456 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas CPK 141 straipsnio nuostatų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir įvertino tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į jį argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino
Kasatorės kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino momento pradžios nustatymo, todėl nepagrįstai atmetė jų prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį. Kasatorių nuomone, ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti kooperatinio buto pajų ir butą pradžia skaičiuotina nuo ieškovo ir kasatorės A. O. M. santuokos nutraukimo 1981 m. lapkričio 26 d. Dėl šios priežasties, kasatorių teigimu, ieškovas, su nagrinėjimu ieškiniu į teismą kreipęsis 2013 m. liepos 9 d., praleido santuokos nutraukimo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui padalyti santuokos metu įgytą turtą.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nustato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, o atskirų rūšių reikalavimams taikomus sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustato CK, taip pat kiti teisės aktai. Šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. gruodžio 1 d. iki 1983 m. lapkričio 1 d.) 23 straipsnio 4 dalis nustatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią išvadą teismai padarė tinkamai aiškindami nagrinėjamam klausimui išspręsti aktualias ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.
Pažymėtina, kad spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš esmės tokia pati taisyklė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo buvo įtvirtinta ir šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 10 straipsnyje, kuris nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame SŠK straipsnyje. Analogiška CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytai ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklei taip pat buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. vasario 1 d. iki 1983 m. gruodžio 11 d.) 86 straipsnyje. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas tiek pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusius SŠK ir 1964 m. CK, tiek pagal šiuo metu galiojantį CK nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimčių iš šios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės minėtas SŠK 23 straipsnio 4 dalis nenustatė. Ši teisės norma teisės į ieškinį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo atsiradimo momento nesiejo su konkrečiu įvykiu – santuokos nutraukimu. SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatos apskritai nereglamentavo teisės į ieškinį atsiradimo momento, todėl jos turėjo būti taikomos kartu su pirmiau nurodytu SŠK 10 straipsniu, įtvirtinančiu ieškinio senaties termino eigos pradžią.
Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pagal SŠK nuostatas, yra išaiškinta, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis bendrąja jungtine nuosavybe, ją valdyti arba ja disponuoti. Taigi šios teisės pažeidimas su santuokos nutraukimu gali sutapti, bet gali ir nesutapti, nes santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Santuokos nutraukimu yra konstatuojamas santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar ja disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. R. J. , bylos Nr. 3K-3-280/2000; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. L. S. , bylos Nr. 3K-3-989/2002; 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G. , bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. D. v. P. D. , bylos Nr. 3K-3-378-248/2015; kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad ieškovo reikalavimui dėl ginčo buto ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kai jam buvo įteiktas kasatorės R. M. 2013 m. gegužės 16 d. reikalavimas išsikelti iš buto, t. y. kai ieškovui tapo žinoma kasatorių pozicija, kad ginčo butas (visas ar dalis) jam nepriklauso. Teismai savo išvadą grindė tuo, kad ieškovas buvo kooperatyvo narės kasatorės A. O. M. sutuoktinis, ginčo bute gyveno tiek iki santuokos su kasatore nutraukimo, tiek po to, jis mokėjo visus su buto išlaikymu susijusius mokesčius, jo nebuvo prašoma išsikelti iš buto, iki pat kasatorės R. M. 2013 m. gegužės 16 d. reikalavimo jam įteikimo kasatorės jokių pretenzijų jam nereiškė ir butu naudotis netrukdė. Kasatorės, teigdamos, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo santuokos nutraukimo 1981 m. lapkričio 26 d., nenurodo, kuo jų nurodomu laiku pasireiškė ieškovo teisių pažeidimas, kokie jo teisių į butą suvaržymai atsirado nuo šios datos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių bendravimas santuokai pasibaigus nenutrūko, ginčo bute jie kartu su kasatore A. O. M. gyveno iki 1988 m., o su kasatore R. M. – iki 1992 m. Vien ta aplinkybė, kad šalių santuoka nutraukta 1981 m. lapkričio 26 d., nenustačius ieškovo teisės naudotis butu suvaržymų, nereiškia, kad ieškovo teisės į turtą buvo pažeidžiamos ir nuo santuokos nutraukimo momento prasidėjo terminas jų teisminei gynybai. Kasatorėms nepateikus kitokių įrodymų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo kasatorės R. M. reikalavimo išsikelti iš ginčo buto jam įteikimo. Dėl to pagrįsta ir teismų išvada, kad atsakovas, reikšdamas reikalavimą padalyti butą 2013 m. liepos 9 d., ieškinio senaties termino nepraleido.
Dėl ginčo buto nuosavybės
Byloje teismų nustatyta, kad ginčo butas kasatorei A. O. M. , kaip gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 202 narei, buvo skirtas po santuokos su ieškovu sudarymo atsižvelgiant į šeimos narių (3 asmenų) skaičių. Dalį pajaus už šį butą kasatorė sumokėjo iki santuokos su ieškovu nutraukimo, kita dalis buvo mokėta tiek ieškovo, tiek kasatorės jau po santuokos nutraukimo. Teismai, nustatę šias aplinkybes, sprendė, kad buto dalis, už kurią pajus sumokėtas iki šalių santuokos nutraukimo, tapo buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir ši dalis tarp šalių dalytina lygiomis dalimis, o dalis, už kurią pajus mokėtas po santuokos nutraukimo, tapo šalių bendrąja daline nuosavybe, ir ją teismai tarp šalių padalijo atsižvelgdami į šalių mokėto pajaus dydį. Kasatorės, nesutikdamos su šiomis teismų išvadomis, teigia, kad pajus buvo mokėtas tik kasatorės A. O. M. iš jos asmeninių lėšų, o dalis ieškovo po santuokos nutraukimo sumokėto pajaus nesuteikia jam teisės į butą, nes ši pajaus dalis ieškovo buvo mokėta už kasatorės jam suteiktą teisę po santuokos nutraukimo toliau gyventi ginčo bute.
1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normos, reglamentavusios kooperatyvų narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti galimybę pagal įstatymą kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. N. S. , bylos Nr. 3K-3-42/2012, ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčo santykiams reglamentuoti taikytos teisės normos, galiojusios šių santykių atsiradimo metu. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G. , bylos Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.).
Minėta, byloje nustatyta ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad pajaus dalis – 4944,83 rublio, buvo sumokėta šalims esant santuokoje ir šį pajų sumokėjo kasatorė A. O. M. . Remiantis SŠK 21 straipsnio 1 dalimi, šios lėšos laikytinos bendromis sutuoktinių lėšomis, nepriklausomai nuo to, kas jas gavo ar kas jas mokėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė byloje neįrodė, jog šios lėšos buvo jos asmeninės, jos gautos iki santuokos su ieškovu sudarymo, jai padovanotos ar paveldėtos (SŠK 22 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties vien ta aplinkybė, kad nurodytą pajaus dalį sumokėjo kasatorė, byloje jai neįrodžius, jog ši pajaus dalis buvo mokėta iš jos asmeninių lėšų, nereiškia, kad šis įnašas už butą ir atsižvelgiant į jį ginčo buto dalis netapo buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Byloje nesant kitokių įrodymų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šalių santuokos metu sumokėti už ginčo butą 4944,83 rublio buvo mokėti iš šeimos lėšų, todėl už šias lėšas įgytas turtas (ginčo buto dalis) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tarp buvusių sutuoktinių dalytina lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo to, kiek kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai prisidėjo prie turto įgijimo (SŠK 23 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnašuose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalinti jam tenkančią dalį bendrame turte (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. D. S. , bylos Nr. 3K-3-429/2001). Dėl tos priežasties, jog ginčo buto teisinė registracija atlikta po ginčo šalių santuokos nutraukimo, ir tik vieno iš sutuoktinių – atsakovės A. O. M. – vardu, šios buto dalies teisinis statusas nesikeičia, t. y. ji išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. L. S. , bylos Nr. 3K-3-989/2002, ir kt.).
Byloje taip pat nustatyta ir kasatorės pripažįsta, kad po santuokos nutraukimo dalį pajaus sumokėjo ieškovas. Kasatorės tik nesutinka su teismų atliktais ir ieškovo pateiktais pajaus mokėjimo skaičiavimais ir galutinai išmokėto pajaus dydžiu (teismai pripažino, kad po santuokos nutraukimo ieškovas sumokėjo 1488,35, o kasatorės – 2361,67 rublio, o visas pajaus dydis sudarė 8794,85 rublio; kasatorės teigia, kad ieškovas po santuokos nutraukimo sumokėjo apie 819 rublių, o visas pajaus dydis sudarė 8755,24 rublio), atliktais įvertinus tik ieškovo pateiktas išklotines. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės, siekdamos pagrįsti savo nurodytas aplinkybes dėl pajaus po santuokos nutraukimo mokėjimo ir jo dydžio, viso bylos nagrinėjimo metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jų nurodomus skaičiavimus (CPK 178 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami CPK 176–185 straipsnių nuostatų, spręsdami dėl kiekvienos iš šalių po santuokos nutraukimo sumokėto pajaus ir jo dydžio, vertino ieškovo pateiktus įrodymus: mokėjimų išklotines, sudarytas paties ieškovo, taip pat mokesčių už ginčo butą mokėjimų kvitų kopijas, kitus byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad ieškovo išklotinėse nurodyti skaičiavimai sutampa su mokėjimo kvituose nurodytomis sumomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš mokėjimų kvitų kopijų negalima nustatyti, kas faktiškai atlikdavo šiuos mokėjimus, todėl byloje nepaneigta, kad šiuos mokėjimus galėjo atlikti tiek ieškovas, tiek kasatorės savo asmeninėmis lėšomis. Taip pat pažymėtina, kad 1998 m. balandžio 23 d. 202-osios butų savininkų bendrijos pažyma Nr. 106, kurioje nurodyta, kad bendra sąmatinė buto vertė yra 8755,24 rublio, nepaneigia tos aplinkybės, kad faktiškai už butą galėjo būti išmokėta didesnė (8794,85 rublio) suma, be to, iš šio dokumento taip pat nėra aišku, kas minėtą sumą sumokėjo. Ši pažyma tik neabejotinai patvirtina, kad pajus buvo visiškai išmokėtas. Dėl šios priežasties, kasatorėms nepateikus jokių kitokių įrodymų ir net savo subjektyvių skaičiavimų, nėra pagrindo abejoti teismų atliktais skaičiavimais dėl kiekvienos iš šalių pajaus dalies po santuokos nutraukimo mokėjimo ir, atsižvelgiant į tai, šalims atitekusias ginčo buto dalis. Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės (po santuokos nutraukimo šalys kurį laiką ginčo bute gyveno kartu, ieškovas iki šiol jame gyvena, tiek ieškovas, tiek kasatorės po santuokos nutraukimo mokėjo atitinkamas pajaus dalis, ieškovas mokėjo visus buto išlaikymo mokesčius) nesudaro pagrindo nesutikti su teismų padaryta išvada dėl šalių siekio ginčo butą įgyti bendrosios nuosavybės teise, todėl nėra pagrindo nesutikti su teismų atliktu šalių teisinių santykių kvalifikavimu, pagal kurį atsakovė O. A. M. ir ieškovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – įsigyti butą kaip bendraturčiai, ir su šio kvalifikavimo pagrindu teismų padaryta išvada, kad kita dalis buto yra įgyta buvusių sutuoktinių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ta aplinkybė, kad ieškovas byloje nereiškė savarankiško reikalavimo pripažinti, jog šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui pasiekti – įsigyti butą, nesudaro teismui kliūčių tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Tauro bankas v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001, ir kt.).
Nustačius, kad ieškovui ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu priklausė dalis ginčo buto tiek bendrosios jungtinės, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra pagrįsta teismų išvada dėl atitinkamos dalies 2012 m. liepos 30 d. ginčo buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 6.465 straipsnio 1 dalis, 6.470 straipsnio 3 dalis, 6.471 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo teisės keisti ir tikslinti ieškinio dalyką bei pagrindą
Kasatorės kasaciniame skunde teigia, kad teismai, bylą išnagrinėję pagal ieškovo pareikštą patikslintą ieškinį, o ne pagal pirminį ieškinį, pažeidė CPK 141 straipsnio nuostatas. Jų nuomone, patikslintas ieškinys, kuriame nurodyti nauji reikalavimai, neatsisakant ir nekeičiant pirminiame ieškinyje nurodytų reikalavimų, negali būti laikomas ieškinio dalyko ar pagrindo keitimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai). Taigi bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis.
Taigi CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. UAB „Radiolinija“, bylos Nr. 3K-3-64/2011, ir kt.). Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad sisteminė proceso įstatymo normų analizė, taip pat kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T. , bylos Nr. 3K-3-34/2008, ir kt.) leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Detalita“ v. UAB „ARDS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2011).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nurodęs ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jo reiškiamus reikalavimus (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimus (ieškinio dalyką): pripažinti negaliojančiomis 202-osios butų savininkų bendrijos 1998 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 106 ir ginčo buto 2012 m. liepos 30 d. dovanojimo sutarties dalis dėl 4503/10000 buto dalių; taikyti restituciją – priteisti natūra ieškovui asmeninės nuosavybės teise 4503/10000 dalis minėto buto. Vėliau, teisminio nagrinėjimo metu, susipažinęs su kasatorių pateiktu atsiliepimu į ieškinį, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį. Šiame procesiniame dokumente ieškovas patikslino pirminiame ieškinyje pareikštus reikalavimus: prašė pripažinti negaliojančia jau visą 202-osios butų savininkų bendrijos 1998 m. balandžio 23 d. pažymą Nr. 106, o ne jos dalį; reikalavimas dėl 2012 m. liepos 30 d. dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo liko nepakitęs. Taip pat jis suformulavo papildomą reikalavimą, išplaukiantį iš pirmiau nurodytų reikalavimų ir grindžiamą tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, – pripažinti ginčo butą bendrąja daline jo ir kasatorės A. O. M. nuosavybe nuo 1989 m. birželio 1 d. bei nustatyti, kad jis 4503/10000 dalis buto valdė asmeninės nuosavybės teise. Be to, patikslintame ieškinyje pareikštas naujas reikalavimas, kuris nebuvo nurodytas pirminiame ieškinyje, – priteisti iš kasatorių atitinkamo dydžio ginčo buto išlaikymo išlaidas. Šį reikalavimą ieškovas grindė iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ginčo buto nuosavybės teisės, jo nepertraukiamo gyvenimo bute, buto išlaikymo ir visų mokesčių mokėjimo, kaip ir pirmiau nurodytus kitus reikalavimus. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 141 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, tokius ieškovo veiksmus vertina kaip ieškinio dalyko pakeitimą, t. y. remiantis iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovo pateiktu jų vertinimu, buvo suformuluotas naujas savarankiškas reikalavimas priteisti buto išlaikymo išlaidas ir patikslinti pirminiu ieškiniu pareikšti reikalavimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas turėjo teisę pasirinkti būtent tokį savo teisių gynybos būdą (CK 1.137 straipsnis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135, 141 straipsniai). Ieškovui ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo keitimą įforminus ne pareiškimu (CPK 141 straipsnio 1 dalis), o patikslintu ieškiniu ir būtent taip įvardytą dokumentą pateikus teismui, o šiam nenustačius kitokių šio dokumento trūkumų ar jo pateikimo tvarkos pažeidimų, negali būti priimama nei nutartis nustatyti ieškovui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis), nei nutartis atsisakyti tenkinti tokia forma ieškovo išdėstyto pareiškimo dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo (CPK 141 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju teismas nurodytą ieškovo procesinį dokumentą turi priimti ir tinkamai kvalifikuoti pagal CPK 141 straipsnio taisykles. Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovo pateiktu „patikslintu ieškiniu“ buvo suformuluotos bylos nagrinėjimo ribos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas dokumentas buvo pirmosios instancijos teismui pateiktas nepažeidžiant CPK 141 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių reikalavimų, kasatorėms buvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į šį ieškovo pateiktą procesinį dokumentą, šia teise jos pasinaudojo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentus dėl CPK 141 straipsnio pažeidimo, kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pakeitimo teisėtumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista bylos paskyrimo teisėjams (teisėjų kolegijos pakeitimo) tvarka.
CPK 319 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 304 straipsnyje numatytais atvejais apeliacinės instancijos teismo pirmininkas, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos, nutartimi sudaro teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato teismo posėdžio datą. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, pranešėjas arba bylą nagrinėjantis teisėjas atlieka veiksmus, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui; 3 dalimi – rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialioje interneto svetainėje); rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Remiantis CPK 133 straipsnio 3 dalimi, kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia teigti, kad teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo pirmininko arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi turi būti paskirta ir rašytinio bylos nagrinėjimo atveju apie tai specialiame interneto tinklalapyje turi būti paskelbta ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio datos. Pažymėtina, kad CPK normos nedraudžia jau suformuotą teismo sudėtį ta pačia tvarka, kuria teismo sudėtis buvo suformuota, pakeisti, jeigu tam yra svarbių priežasčių (pavyzdžiui, teisėjui susirgus, išvykus į komandiruotę, teisėją nušalinus arba jam pačiam nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo sudėties pakeitimas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios savaime nereiškia, kad byla bus nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką bei apeliacinės instancijos teismo sudėtis pasikeičia iki bylos nagrinėjimo pradžios, tai, siekiant užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę pareikšti teisėjui (teisėjams) nušalinimą, apie pasikeitusią teismo sudėtį šie asmenys turi būti informuojami CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismo pranešimais iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo informuoti apie teismo sudėties pasikeitimą, savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties neteisėtumo, jeigu nėra kitų pagrindų, darančių sprendimą ar nutartį neteisėtą, pavyzdžiui, CPK 65, 66 straipsniuose, 71 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas (teisėjai) negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-182/2007, ir kt.).
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad laikinai einantis Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi sudarė tokios sudėties teisėjų kolegiją: A. Ž. (kolegijos pirmininkas), A. K. (pranešėjas) ir G. B. . Bylą buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2014 m. rugsėjo 23 d. Tą pačią dieną informacija apie sudarytą teisėjų kolegiją buvo paskelbta Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, informacija apie paskirtą teismo posėdį šioje sistemoje buvo paskelbta 2014 m. birželio 14 d. Taigi teisėjų kolegija bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta ir apie tai bylos dalyviai buvo informuoti įstatymo nustatyta tvarka daugiau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio. Laikinai einančio Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo pakeista dėl teisėjos G. B. komandiruotės; bylai nagrinėti buvo sudaryta tokios sudėties teisėjų kolegija: A. Ž. (kolegijos pirmininkas), A. K. (pranešėjas) ir R. P. . Paskirtojo teismo posėdžio data nebuvo pakeista. Duomenys apie pasikeitusią apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO paskelbti tą pačią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 23 d. Šie duomenys patvirtina, kad teisėjų kolegija buvo pakeista ir apie pasikeitusią teisėjų kolegijos sudėtį bylos dalyviai nebuvo informuoti įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki rašytinio teismo posėdžio datos. Keičiant teisėjų kolegijos sudėtį taip pat turėjo būti pakeista ir teismo posėdžio data taip, kad bylos dalyviams apie tai būtų galima pranešti įstatymo nustatytais terminais, t. y. ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 319 straipsnio 3 dalis). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šis apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas neturėjo įtakos priimtos nutarties teisėtumui. Minėta, kad pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vertinant analogiškų procesinių pažeidimų (kai bylos nagrinėjimo dieną pakeičiama kolegijos sudėtis) reikšmę sprendimo teisėtumui, atsižvelgiama, inter alia, į tai, ar yra kitų pagrindų, darančių sprendimą ar nutartį neteisėtą, pavyzdžiui, CPK 65, 66 straipsniuose, 71 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas (teisėjai) negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-182/2007, ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis nebuvo galutinė – t. y. kasatorės turėjo teisę apskųsti ją kasacinės instancijos teismui, šia teise pasinaudojo, o jų kasacinis skundas buvo priimtas nagrinėti. Tačiau kasaciniame skunde kasatorės nenurodo CPK nustatytų pagrindų, kuriems esant bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai (teisėjas) negalėjo dalyvauti nagrinėjant šią bylą (CPK 65, 66 straipsniai, 71 straipsnio 1–3 dalys). Teisėjų kolegija tokių pagrindų taip pat nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas nesikeitė, o remiantis CPK 319 straipsnio 2 dalimi, būtent teisėjų kolegijos pranešėjas atlieka veiksmus, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui. Todėl net ir pasikeitus vienam iš teisėjų kolegijos narių tą pačią dieną, kai paskirtas teismo posėdis, tačiau pranešėjui likus nepakeistam, negalima teigti, kad buvo netinkamai pasirengta bylos nagrinėjimui.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi nutarties priėmimas ir paskelbimas byloje buvo atidėtas trisdešimčiai dienų, t. y. iki 2014 m. spalio 23 d. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime išaiškinta, kad CPK 325 straipsnio 2 dalies klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ negali būti interpretuojama taip, esą tuo laikotarpiu, kai yra „rengiamas sprendimas“, kitas bylas nagrinėjantys kolegijos teisėjai būtent to teismo sprendimo patys gali nerengti, nenustatinėti visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių (o palikti tai daryti kolegijos pirmininkui ir (arba) teisėjui pranešėjui) arba menkiau į jas gilintis, patys nevertinti visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, neįsitikinti, ar tie argumentai (motyvai) nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju iki apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta visų teisėjų, net ir prieš pat 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį į teisėjų kolegijos sudėtį paskirtos teisėjos R. P. .
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Šios nutarties kopiją siųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys