Teisėja Danutė Giačaitė                                                            Baudž. byla Nr. 1A-186-579/2013

Pranešėjas Evaldas Gražys                                                            (Proceso Nr. 1-23-1-00898-2011-6)                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                             2013 m. vasario 21 d.  

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Arūno Paštuolio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistojo A. M. gynėjai advokatei  Marytei Vietaitei, nukentėjusiajam E. J., nukentėjusiųjų atstovui  advokatui Ryčiui Šimkui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

A. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL – 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

A. M. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011-08-21, apie 10 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) krantinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kur mažamečiai vaikai ruošėsi vaikų buriavimo varžyboms, sukėlė konfliktą, išplūdo necenzūriniais keiksmais varžybų dalyvį E. J., išsitraukęs dujų balionėlį juo purškė, nekreipdamas dėmesio į jį supančius mažamečius vaikus, tokiais įžūliais veiksmais, patyčiomis, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis A. M. skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti, veiką perkvalifikuoti iš BK 284 str. 1 d į BK 284 str. 2 d. ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato perduodant motinos L. M. atsakomybei. Pripažįsta, jog pratrūko, tačiau taip padarė dėl nepagrįstų grasinimų dukros ir jo paties atžvilgiu. Nurodo, jog apelianto elgesys buvo atsakas į netinkamą E. J. elgesį apelianto dukros atžvilgiu, kuris trunka jau du metus. Dėl E. J. išpuolių ne kartą kreiptasi į darbdavius ir Kauno m. sporto mokyklos (duomenys neskelbtini) administraciją, policiją.

Teigia, jog dėl veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nurodo, jog tyrimas tendencingas ir vienašališkas. Dalis E. J. ir A. P. parodymų neatitinka tikrovės. Tyrimo metu nesigilinta į pirmines konflikto priežastis. Taip pat nurodo, jog

nusikalstamos veikos vieta  nėra viešoji erdvė, į kurią turi teisę be leidimo patekti kiti asmenys, nes paprastai į šią uždarą ir saugomą teritoriją patenka tik treniruočių ir varžybų dalyviai, pasibaigus varžyboms, vartai uždaromi ir pašaliniai asmenys nepageidaujami. Apeliantas teigia, jog byloje nėra objektyvių įrodymų apie jo veiksmų realią grėsmę aplinkai ir aplinkiniams. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nenuoseklūs, viso tyrimo metu keitėsi kelis kartus. Prieštaringai įvertinti atstumai ir įvykio laiko intervalai. Neaišku, ar buvo reali ar menama grėsmė. Byloje nėra duomenų, kokia medžiaga buvo purškiama iš balionėlio, ar ji kėlė realią grėsmę. Netirtas A. P. veiksmų,  nustumiant apeliantą į vandenį, pavojingumas. Apeliantas nurodo, jog incidentas vyko uždaroje teritorijoje ir nėra duomenų, kad dėl A. M. veiksmų buvo sutrikdytos  varžybos. Nuteistasis pripažįsta, jog jo veiksmais ir žodžiais buvo trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau ji nebuvo sutrikdyta, purškiamas aerozolinis preparatas į akis niekam nepateko, fizinio skausmo nesukėlė, neužfiksuota jokių trukdžių varžyboms. Tikslus stebėjusių įvykį asmenų skaičius nenustatytas, jų reakcija į tai taip pat neaiški. Šioje byloje apelianto manymu, jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip įžūlūs, tačiau nesukėlę realių nusikalstamų padarinių ir kvalifikuotini pagal BK 284 str. 2 d.

Apeliantas aprašo atsižvelgti į visas šias aplinkybes, jo visišką prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi, siekį atlyginti žalą, tyčios nebuvimą, pasižadėjimą laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veiksmų, ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant mamos L. M. žinion.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas. 

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliantas teigia, jog teismas neištyrė visų bylos aplinkybių ir neteisingai įvertino įrodymus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Viena vertus apeliantas pripažįsta, jog elgėsi netinkamai, įžūliai, pratrūko dėl netinkamo elgesio jo ir jo dukters atžvilgiu, kita vertus,  teigia, jog neištirtos visos aplinkybės, nenustatyta, kokia medžiaga buvo purškiama iš balionėlio, netirtas A. P. veiksmų, nustumiant apeliantą į vandenį, pavojingumas. Aukštesniojo teismo nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti, nes bylai reikšmingų aplinkybių visumą, kurias teismas turi tirti, apibrėžia kaltinimo ribos. Kaltinime nurodyta, jog apelianto veiksmai, objektyvioji veikos pusė pasireiškė tuo, jog A. M. sukėlė konfliktą,  išplūdo necenzūriniais žodžiais varžybų dalyvį ir purškė dujų balionėliu, tuo įžūliais veiksmais, patyčiomis, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltininko veikos neteisėtumu šiuo atvejui neturi reikšmės, kokia medžiaga buvo purškiama, nes veikos neteisėtumą apibūdina pats purškimas dujų balionėliu,

aplinka kurioje tai buvo padaryta ir kokias pasekmes šis veiksmas sukėlė. Pažymėtina, jog pats apeliantas neneigia, jog purškė aerozolio flakonėliu. Tai buvo padaryta konflikto metu, po to kai buvo vartoti necenzūriniai žodžiai, kalbėta pakeltu tonu, šaukta. Nukentėjusieji E. J., A. P. bei liudytojai G. B., K. R., V. S. parodė, jog apeliantas purškė dujomis. Toks veiksmas, vykstant renginiui, kuriame dalyvauja mažamečiai vaikai, jau pats savaime yra įžūlus, rodantis nepagarbą kitiems, juo akivaizdžiai nepaisoma dorovės normų. Be to, šių asmenų parodymais nustatyta, jog toks veiksmas sukėlė aplinkiniams neigiamų išgyvenimų, neigiamas reakcijas – kilo sąmyšis, sujudimas, sutriko normali pasiruošimo varžyboms eiga. Tai patvirtina, jog rimtis iš tiesų buvo sutrikdyta. E. J. parodė, jog jautė nestiprų gerklės, akių graužimą, A. P. parodė, jog buvo purškiamas oranžinės spalvos skystis, liko dėmės, G. B. parodė, jog A. M. pradėjus purkšti jautė keistą kvapą. V. S. matė A. M. purškiantį ir oranžinę dėmę ant A. P. rūbų. Liudytojas K. R. parodė, jog vaikai buvo nustebę, šokiruoti, pasimetę. Taigi, byloje nustatyta, jog A. M. iš tiesų purškė dujų flakonėliu ir jau vien tuo buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, todėl tai, kokia cheminė medžiaga   buvo flakonėlyje, nėra reikšminga, nes rimtesnių padarinių sveikatai nesukėlė.

Nereikšmingas šioje byloje ir A. P. veiksmų pavojingumas, nes šioje byloje tiriamas ne A. P., tačiau A. M. veiksmų teisėtumas. Pirminis konfliktas  lėmęs A. M. necenzūrinių žodžių vartojimą, plūdimąsi, purškimą dujų balionėliu buvo ne A. P. veiksmai. Ji tik neapsikentusi netinkamo elgesio įstūmė apeliantą į vandenį, todėl šioje byloje, sprendžiant dėl A. M. veikos sutrikdant viešąją rimtį ir tvarką, A. P. veiksmai nelaikytini reikšminga aplinkybe, galinčia turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl A. M. veiksmų teisėtumo ar jo kaltės. Todėl skundo argumentai dėl nepakankamai ištirtų aplinkybių atmetami kai nepagrįsti.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo nurodytu įrodymų vertinimu. Teigia, jog nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nenuoseklūs, viso tyrimo metu keitėsi kelis kartus. Prieštaringai įvertinti atstumai ir įvykio laiko intervalai. Byloje nėra objektyvių įrodymų apie apelianto padarytų veiksmų realią grėsmę aplinkai ir aplinkiniams, neaišku, ar buvo reali ar menama grėsmė. Šie skundo argumentai, kolegijos nuomone, nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Pažymėtina, jog A. M. neneigė, kad plūdosi necenzūriniais žodžiais, purškė dujų balionėliu. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusieji E. J. ir A. P., liudytojai L. G., G. B., K. R. ir V. S.. Šių asmenų parodymai dėl nuteistojo veiksmų, įvykių eigos, dėl to jog A. M. garsiai šūkavo, rėkavo, plūdosi necenzūriniais žodžiais, po to purškė dujų balionėliu, buvo nuoseklūs ir išsamūs viso baudžiamojo proceso metu ir tarpusavyje neprieštaravo. Nukentėjusieji E. J., A. P., liudytoja V. S. parodė, jog A. M. piktinosi ir plūdo E. J.. Tai tęsėsi kelias minutes, po to jis pasišalino, bet po kelių minučių vėl sugrįžo, vėl pradėjo plūstis, rėkti, A. P. jį sudrausmino, o jis tada pradėjo purkšti dujas, po ko A. P. jį nustūmė į vandenį. Šių asmenų parodymai dėl atskirų veiksmų trukmės nevienodi, tačiau jie visi nurodė tą pačią įvykių eigą, seką. Visi jie nurodė, jog viskas užtruko net keletą minučių, todėl nežymūs netikslumai dėl konkretaus laiko tarpo nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų teisingumu ir patikimumu.  

Teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nuosprendyje pateikė išsamią surinktų įrodymų analizę, teismo išvados dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos buvimo A. M. veiksmuose pagrįstos ir motyvuotos ir aukštesnysis teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti.

Apylinkės teismas pagrįstai, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nurodė, jog viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai.  Šiuo atveju veikos padarymo vieta yra (duomenys neskelbtini) jachtklubo teritorijoje esanti (duomenys neskelbtini) krantinės dalis. Nors tai jachtklubo teritorija, tačiau tai buvo viešoji vieta, nes buvo rengiamos varžybos, kuriame dalyvavo nepilnamečiai vaikai, renginį stebėjo jų tėvai, kiti asmenys, tai yra vyko viešas renginys, nes į jį patekti atskiro A. M. sutikimo ar leidimo nereikėjo. Iš byloje esančių sąrašų matyti, jog šioje teritorijoje tuo metu buvo apie 30 žmonių. (t 1, b. l. 26-28) Taigi, veika neabejotinai buvo padaryta viešoje vietoje. Be to, šie duomenys patvirtina ir didesnį veikos pavojingumą, nes net keliolika minučių trunkantys neteisėti apelianto veiksmai – rėkimas, šaukimas, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, dujų purškimas vyko nemažo būrio asmenų akivaizdoje, vienokius ar kitokius neteisėtus A. M. veiksmus matė ar girdėjo apie 30 asmenų.

Nepagrįstu laikomas skundo argumentas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nuo 284 str. 2 d. numatytos veikos skiriasi tuo, jog tuo atveju, kai atsiranda padariniai- tai yra realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, veika yra pavojingesnė ir kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o tuo atveju kai tik sukeliama reali grėsmė tam, jog bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau faktiškai ji nesutrikdoma, veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 2 d.

Tad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius, bylos medžiaga pagrįstus motyvus dėl A. M. veiksmų pasekmių ir aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti. Teisme ištirtų duomenų visuma nebejotinai nustatyta ir įrodyta, jog A. M. veiksmai sukėlė realius padarinius, sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, nes, nors varžybos ir nebuvo nutrauktos, prasidėjo laiku, tačiau dar prieš startą buvo išgąsdinti vaikai, kilo sumaištis, buvo sutrikdyta įprastinė, normali pasirengimo varžyboms eiga ir tai turėjo neigiamos įtakos varžybų dalyvių emociniam nusiteikimui, pasiruošimui, susikaupimui. Liudytoja V. S., kuri matė ir girdėjo visą konfliktą, parodė, jog jos vaikui tai paliko neigiamą įspūdį, liudytojas K. R. parodė, jog vaikai stovėjo nustebę, išsigandę („akis išpūtę“), visi stebėjosi, kas ten darosi, viskas sustojo, žiūrėjo kas vyksta, vaikai buvo pasimetę, visi buvo pasibaisėję tokiu elgesiu. Tai turėjo neigiamos įtakos varžybų dalyvių emociniam nusiteikimui, vaikai po to aptarinėjo įvykį labiau nei varžybas. Esant šioms aplinkybėms ir įvertinus nuteistojo veiksmų pobūdį, trukmę, intensyvumą (viskas truko apie 10-15 min., apeliantas ne tik vartojo necenzūrinius žodžius, šaukė, rėkė, plūdosi vaikų akivaizdoje, tačiau ir purškė dujų), aplinką, kurioje viskas vyko (vieša vieta, kurioje vyko vaikų sporto varžybos), stebėjusių asmenų skaičių (apie 30) bei anksčiau aptartas pasekmes, darytina išvada, jog teismas pagrįstai nustatė, kad A. M. veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Aplinkės teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog A. M. veiksmai buvo tyčiniai. Veiksmų intensyvumas, jų kiekis, pobūdis rodo, jog nuteistasis elgėsi sąmoningai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad šiais veiksmais pažeidžiama visuomenės rimtis ir tvarka ir norėjo taip elgtis, nes net ir nustūmus jį į vandenį, jis toliau purškė dujų balionėliu. Būdamas suaugęs asmuo apeliantas neabejotinai suvokė ir suprato, jog necenzūrinių žodžių vartojimas, šaukimas, rėkimas viešoje vietoje vaikų akivaizdoje be jokios aiškios priežasties yra nepadorus, netinkamas ir net neteisėtas elgesys, o tuo labiau nederamas, neteisėtas, įžūlus ir rodantis nepagarbą aplinkiniams yra dujų purkšimas be jokios aiškios priežasties. Be to, nors apeliantas teigia, jog tokį elgesį išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo elgesys jo ir jo dukters atžvilgiu, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Pats A. M. nei teisme, nei skunde nekonkretizavo, kokie

būtent konkretūs veiksmai įvykio metu išprovokavo jo tokį elgesį. Liudytoja E. M. parodė, jog ruošiantis varžyboms, E. ją stumtelėjo į petį, keikėsi, E. J. sūnus bandė nuleisti laivą į vandenį be eilės, bet ji pasitraukė, leido, į tai, kad ją stūmė, nekreipė dėmesio. Tačiau jokie kiti duomenys šių liudytojos parodymų nepatvirtina, priešingai, byloje nėra jokių duomenų apie kokį nors netinkamą nukentėjusiojo ar jo sūnaus elgesį.

Esant šioms aplinkybėms, A. M. veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos manymu teisingai išspręstas ir bausmės skyrimo klausimas A. M..

A. M. prašė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą, perduodant jį motinos žinion. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nurodė išsamius bei pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis motyvus, patvirtinančius teismo išvadas, jog taikyti šio straipsnio nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatytos būtinos įstatyme numatytos sąlygos – visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, o taip pat teismas nenustatė, jog yra pagrindas manyti, kad apeliantas ateityje nebedarys nuskalstamų veikų. Nors apeliantas teigia, jog jis kaltę pripažino besąlygiškai, tačiau tai neatitinka faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teisme A. M. nurodė, jog besąlygiškai pripažįsta kaltinime nurodytas aplinkybes, tačiau neigia, kad jo veika buvo tyčinė. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, tame tarpe ir kaltę apibūdinančias aplinkybes. Šioje byloje apeliantas pripažino objektyviuosius požymius, tačiau nepripažino vieno iš būtinųjų veikos, kuria jis kaltinamas, požymio – tyčinės kaltės. Šios aplinkybės A. M. nepripažino ir apeliaciniame skunde, todėl jau vien dėl šios aplinkybės A. M. prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti dar ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos pasekmes. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Iš apelianto pozicijos apylinkės teisme, apeliacinio skundo  argumentų darytina išvada, jog A. M. ne tik nepripažįsta pasielgęs neteisėtai, tačiau teigia, jog jis buvo išprovokuotas, siekia apkaltinti dėl savo nesusivaldymo kitus asmenis, be to, atsisakė teisme paaiškinti smulkesnes detales. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog A. M. prisipažinimas nėra  nuoširdus ir pagrįstai apelianto prisipažinimo nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. M. 2012-10-04 yra nuteistas pagal BK 155 str. 1 d. (nuosprendis įsiteisėjo 2013-01-07) už veiką padarytą po įvykio (duomenys neskelbtini) krantinėje. Ši aplinkybė neleidžia pagrįstai manyti, jog atleidus A. M. nuo atsakomybės jis daugiau nebedarys nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų.

Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 40 str. nuostatų.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog sprendžiant A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimus baudžiamojo įstatymo nuostatos pritaikytos tinkamai. Nesant pagrindų atleisti A. M. nuo atsakomybės, jam pagrįstai skirta BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, tačiau nesunkus, tai pirmas jo padarytas nusikaltimas, materiali žala jo veiksmais nepadaryta, anksčiau nusikalstamų veikų nebuvo padaręs, charakterizuojamas teigiamai, teisėjų kolegijos manymu, bausmės tikslams pasiekti A. M. pagrįstai skirta 10 MGL dydžio bauda. Teisėjų kolegijos manymu ši bausmė atitinka padarytos veikos bei nuteistojo pavojingumą ir nėra aiškiai per griežta.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

n u t a r i a:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

         Kolegijos pirmininkas teisėjas                                                         Evaldas Gražys                                         

         Teisėjai:                                                                        Arūnas Paštuolis

                                                                                     Viktoras Preikšas