Civilinė byla Nr. e2A-394-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01850-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.3.2.6; 2.2.2.7; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.17

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Ž., Ž. P. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinė kredito unija ieškinį atsakovams A. B., A. Ž., N. B., A. Ž., Ž. P., A. V., A. C., uždarajai akcinei bendrovei „Audito ir turto vertinimo biuras“, uždarajai akcinei bendrovei „Electrical systems“ ir uždarajai akcinei bendrovei “Sinota“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., G. L., akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“.

Teisėjų kolegija             

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas ginčas dėl buvusių ieškovės valdymo organų valdybos narių civilinės atsakomybės.
2. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė priteisti (1) solidariai iš atsakovų 1 171 627,56 Eur žalą; (2) solidariai iš atsakovų A. B., A. Ž., N. G., A. Ž., Ž. P., A. V., A. C. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, o iš UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, UAB „Sinota“ ir UAB „Electrical systems“ 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; (3) bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad ieškovė ir UAB „Electrical systems“ (toliau – Bendrovė) 2012 m. birželio 15 d. sudarė paskolos sutartį dėl 3 700 000 Lt paskolos suteikimo 7 metų terminui su 7 proc. metinėmis palūkanomis (toliau – Paskolos sutartis). Bendrovei nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, Paskolos sutartis nuo 2013 m. spalio 29 d. nutraukta. Ieškovės teigimu, visų atsakovų neteisėti veiksmai paskolos išdavimo procese lėmė tai, kad paskola Bendrovei išduota nepagrįstai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) bei Nacionalinės kredito unijos paskolų išdavimo tvarkos nuostatas bei kitus teisės aktus. Kredito unijos paskolų komiteto narių A. B., A. Ž. ir N. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad 2012 m. birželio 13 d. paskolų komiteto susirinkime tinkamai buvo neįvertinta Bendrovės finansinė būklė, nepagrįstai vadovautasi 2012 m. birželio 4 d. žemės sklypo su pastatais vertinimo ataskaita bei nepagrįstai priimtas sprendimas siūlyti valdybai patenkinti ieškovės prašymą dėl paskolos suteikimo. Paskolų komiteto narių veiksmai, vykdant savo pareigas aplaidžiai ir nerūpestingai priimant neteisėtą sprendimą, lėmė netinkamos informacijos pateikimą ir valdybos narių suklaidinimą, kas sudarė teisinę ir faktinę prielaidą toliau tęsti skolinimo procedūrą. Kredito unijos valdybos narių A. Ž., Ž. P. ir A. V. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie iš esmės atlikdami tuos pačius veiksmus kaip ir paskolų komitetas, t. y. neįvertinę Bendrovės finansinės būklės ir paskolos grąžinimo šaltinių 2013 m. birželio 13 d. valdybos posėdyje nepagrįstai pritarė paskolos išdavimui. Neteisėtais veiksmais prie žalos atsiradimo prisidėjo A. C. ir UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, kurie parengė Bendrovės už ieškovės skolintas lėšas įsigyto ir įkeisto ieškovės naudai turto vertinimo ataskaitą, kurioje nepagrįstai nustatyta itin didelė vertinamojo turto vertė, be to, minėta ataskaita neatitiko teisės aktų reikalavimų. Bendrovės ir UAB „Sinota“ neteisėti veiksmai nukreipti į tai, kad būtų sukurtas formalus pagrindas didelės sumos išmokėjimui iš ieškovės lėšų, nes Bendrovė neketino vykdyti realios veiklos ir grąžinti ieškovei jos pasiskolintas lėšas, o UAB „Sinota“ žinojo, jog pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma tik dėl formalaus pagrindo paskolai išduoti. Atsakovų neteisėti veiksmai lėmė 1 171 627,56 Eur žalos ieškovei atsiradimą, todėl yra visos sąlygos jų civilinei atsakomybei kilti.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P., UAB „Electrical systems“ ir UAB „Sinota“ 1 171 627,56 Eur žalą; priteisė iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P. 5 proc., o iš atsakovų UAB „Electrical systems“ ir UAB „Sinota“ 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; ieškinį atsakovų A. C. ir UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, A. Ž., A. B. ir N. B. atžvilgiu atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Dėl civilinės atsakomybės taikymo Kredito unijos valdymo organų nariams. Teismas sprendė, kad tiek paskolų komiteto narės A. Ž., N. B. ir A. B., tiek valdybos nariai A. Ž., Ž. P. ir A. V. ginčo paskolos išdavimo procese netinkamai vykdė jiems KUĮ ir lokaliniais teisės aktais priskirtas funkcijas ir pareigas. Minėti atsakovai tinkamai neįvertino Bendrovės paskolos suteikimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su jos finansine būkle ir galimybėmis grąžinti paskolą, įkeičiamo turto vertės bei nurodyto paskolos grąžinimo šaltinio pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Bendrovė, pateikdama paraišką dėl paskolos išdavimo, neturėjo jokio turto, nebuvo vykdžiusi veiklos ir ketino pradėti naują veiklą, o paskolos grąžinimo šaltiniui pagrįsti pateikė 2012 m. gegužės 29 d. preliminarią už paskolos lėšas ketinamų įsigyti pastatų nuomos sutartį vienerių metų laikotarpiui, kuri nebuvo pasirašyta galimai būsimo nuomininko. Teismo vertinimu, vien šios aplinkybės kredito unijos nariams turėjo sukelti abejonių ir paskatinti išsamiau pasidomėti Bendrovės finansine būkle bei tikraisiais ketinimais. Tačiau paskolų komitetas ir valdyba apsiribojo Bendrovės pateiktais duomenimis, papildomų pastangų įvertinti jų objektyvumą ir surinkti reikiamą informaciją nedėjo, taip pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovai kritiškai nevertino ir besąlygiškai pasitikėjo Bendrovės pateikta ketinamo įsigyti ir įkeisti turto vertinimo ataskaita, kuri atlikta turto pardavėjo UAB „Sinota“ užsakymu. Minėtame turto vertinime už skolintas lėšas (3 700 000 Lt) planuojamas įsigyti turtas buvo įvertintas 6 080 000 Lt, t. y. daugiau nei 20 kartų viršijo Nekilnojamojo turto registre nurodytą turto vertę. Teismo vertinimu, pakankamai atidžiam ir rūpestingam paskolų komiteto ar valdybos nariui tai turėjo sukelti pagrįstų abejonių atliekant įprastas paskolos teikimo ir kredito rizikos vertinimo procedūras. Teismas atmetė atsakovų argumentus, susijusius su kompetencijos ir kvalifikacijos stoka, nes tiek paskolų komiteto nariams bei valdybos nariams įstatymai ir vidiniai teisės aktai numatė atitinkamus kvalifikacijos ir patirties reikalavimus, susijusius su gebėjimais analizuoti paskolos suteikimui reikalingus dokumentus. Teismas konstatavo neteisėtų A. B.. A. Ž., N. B., Ž. P., A. V., A. Ž. veiksmų faktą paskolos Bendrovei išdavimo procese.
6. Paskolos Bendrovei suteikimas ieškovei sukėlė 1 171 627,56 Eur žalą. Teismas nurodė, kad paskolų išdavimo procese paskolų komiteto sprendimas atlieka patariamąją funkciją valdybai, o galutinį sprendimą priima valdyba. Valdyba, priimdama jos kompetencijai priskirtus sprendimus, veikia savarankiškai, o neturėdama pakankamos informacijos sprendimui priimti gali pareikalauti, kad būtų atlikta išsamesnė analizė. Paskolos komitetas pateikė valdybai rekomendacinio pobūdžio siūlymą tenkinti Bendrovės paraišką, toks siūlymas nenulėmė žalos atsiradimo, nes valdybos nariai turėjo pareigą savarankiškai įvertinti paskolos išdavimo perspektyvas ir teisę jam nepritarti. Todėl valdybos narių A. V., Ž. P. ir A. Ž. neteisėti veiksmai pasireiškė ne tik 2012 m. gegužės 15 d. Kredito unijos valdybos posėdyje patvirtintų Paskolos teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nesilaikymu, tačiau ir priimtu nepagrįstu ir viršijančiu protingą ūkinę – komercinę riziką sprendimu suteikti Bendrovei paskolą. Būtent šį sprendimą teismas laikė tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusį su ieškovei kilusia žala. Ieškovei neįrodžius būtinos civilinei atsakomybei kilti sąlygos – priežastinio ryšio tarp paskolų komiteto narių neteisėtų veiksmų ir žalos, ieškinį jų atžvilgiu teismas atmetė. Teismui nustačius, kad valdybos narių A. V., Ž. P. ir A. Ž. priimtas sprendimas suteikti paskolą Bendrovei lėmė žalos ieškovei atsiradimą, šių asmenų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jų kaltės dėl atsiradusios žalos turi atsakovai, tačiau jie kaltės prezumpcijos nepaneigė (CPK 178 str.). Ieškovės Įstatų 5.78 straipsnis numato, kad valdybos nariai unijai padarytą žalą atlygina solidariai, todėl teismas atsakovų prievolę laikė solidaria (CK 6.6 str. 3 d.).
7. Dėl Bendrovės ir UAB „Sinota“ civilinės atsakomybės. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog nuo pat įsteigimo ji veiklos nevykdė, turto neturėjo. Įsipareigojimai pagal Paskolos sutartį buvo vykdomi tik 5 mėn. (mokėjo palūkanas), byloje nėra duomenų pagrindžiančių šių lėšų šaltinį, taip pat nėra įrodymų, jog realiai buvo vykdoma veikla, kurią Bendrovė nurodė kaip paskolos grąžinimo šaltinį. Bylos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti nesąžiningus, elementarios verslo logikos, atidumo ir rūpestingumo standartų neatitinkančius atsakovių veiksmus. UAB „Sinota“, žinodama apie realią parduodamo turto rinkos vertę ir tokios sutarties prieštaravimą ieškovės interesams, o Bendrovė, neketindama vykdyti realios veiklos ir šias lėšas grąžinti, įsigydama turtą už skolintas lėšas, savo neteisėtais, nesąžiningais ir tyčiniais veiksmais sudarė pirkimo pardavimo sandorį, taip apsunkindamos ieškovės galimybes ateityje išieškoti iš minėto turto ir sukeldamos 1 171 627,56 Eur žalą. Teismas sprendė, kad įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos Bendrovės ir UAB „Sinota“ veiksmuose, todėl ieškinys jų atžvilgiu tenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad šių atsakovių veiksmų bendrumas lėmė žalos atsiradimą, jos žalą privalo atlyginti solidariai su kitais skolininkais.
8. Dėl civilinės atsakomybės taikymo UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir A. C.. Nors, teismo vertinimu, minėti atsakovai parengė teisės aktų neatitinkančią turto vertinimo ataskaitą, dėl ko yra pagrindas pripažinti jų veiksmus neteisėtais, tai savaime nesudaro pagrindo jų atžvilgiu ieškinį tenkinti. UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir A. C. parengtos turto vertinimo ataskaitos tikslas buvo nustatyti vertinamo turto rinkos vertę užsakovo – turto pardavėjo UAB „Sinota“ pageidavimu. Todėl vertinimo paskirtis nebuvo siejama su hipotekos teisiniais santykiais. Ieškovė privalėjo atlikti turto vertinimo patikrinimą arba apskritai jo nepriimti ir pati vertinti įkeičiamą turtą, o ne pasitikėti turto pardavėjo užsakymu atliktu turto vertinimu, kuris atliktas ne įkeitimo tikslu. Turto vertintojų neteisėtus veiksmus teismas laikė pernelyg nutolusiais nuo ieškovei kilusių turtinių padarinių, todėl ieškinį UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir A. C. atžvilgiu atmetė.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9. Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti neteisėtais, nes jis tinkamai įvykdė įstatymų bei ieškovės lokalinių teisės aktų jam nustatytas pareigas. Apeliantas domėjosi Bendrovės finansine padėtimi ir tikraisiais ketinimais, dėjo visas prieinamas pastangas įvertinti pateiktų duomenų objektyvumą. Aplinkybės, susijusios su Bendrovės turto neturėjimu, veiklos nevykdymu ir ketinimu pradėti naują veiklą, sprendimo išduoti paskolą priėmimo metu buvo tinkamai įvertintos bei pagrįstai pripažintos nesudarančiomis pagrindo paskolai neišduoti. Rizika buvo apribota turto įkeitimu, kurio rinkos vertė paskolos išdavimo metu viršijo paskolos sumą.
2. Ieškovės galimybė uždirbti pelną per palūkanas priklausė nuo Bendrovės verslo sėkmės. Bendrovė beveik pusę metų mokėjo visas paskolos grąžinimo įmokas, t. y. realiai vykdė veiklą ir jos pagrindu atlikinėjo mokėjimus ieškovei. Tai, kad pateikta nuomos sutartis buvo preliminari, neturėtų būti vertinama kaip reikšminga nei sprendimo išduoti paskolą priėmimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu, nes net ir tinkamai pasirašyta ilgalaikė ir pagrindinė nuomos sutartis gali būti nutraukta, pakeista, nuginčyta ar nebevykdoma.
3. Pasitikėjimas turto vertinimo ataskaita buvo nulemtas turto vertintojo kompetencijos ir ataskaitoje nurodyto vertinimo tikslo. Jokie teisės aktai nenustatė pareigos apeliantui kaip valdybos nariui ir/ar administracijos vadovui iš naujo rinkti paskolos išdavimui reikalingus dokumentus bei iš esmės vertinti kiekvieno jų turinį. Sprendime nenurodyta, kokius konkrečiai papildomus dokumentus apeliantas turėjo gauti ir įvertinti, kad nebūtų laikomas pažeidusiu bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliantas nėra nei teisininkas, nei turto vertintojas, jis neturi specialių turto vertinimo žinių. Todėl turto vertinimo ataskaitos gavimas ir sprendimo dėl paskolos išdavimo priėmimas remiantis profesionalaus vertintojo parengta ataskaita patvirtina, kad apeliantas buvo sąžiningas, apdairus ir rūpestingas. Be to, turto vertinimo ataskaitos užsakovas neturi įtakos jos  rezultatui, t. y. skaitinei turto rinkos vertės išraiškai.
4. Sprendime nepagrįstai konstatuota apelianto kaltė, nes jis buvo maksimaliai rūpestingas ir apdairus, o sprendimą dėl paskolos išdavimo priėmė tik įvertinęs visus jam pateiktus dokumentus, apsvarstęs rizikas ir įvertinęs jų valdymo galimybes. Apeliantas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovė būtų patyrusi nuostolius, todėl nėra pagrindo ir priežastinio ryšio konstatavimui.
5. Už paskolos lėšų sugrąžinimą, nepasisekus Bendrovės verslui, negali būti atsakingas sprendime dėl paskolos davimo ribotai dalyvavęs apeliantas, todėl jis nepagrįstai įpareigotas padengti ieškovės nuostolius. Apeliantas nėra nei skolininkas, nei laiduotojas, nei kokiu kitu būdu atsakingas už paskolos, kurią gavo Bendrovė, sugrąžinimą, todėl nepagrįstai tapo asmeniniu turtu atsakingu už jos finansinius sunkumus.
6. Sprendime nepasisakyta dėl ieškovės patirtos žalos mažinimo 444 000 Lt pajinio įnašo suma. Bendrovės pajinis įnašas, nors ir sudarė ieškovės kapitalo dalį, tačiau netapo atsietas nuo pačios Bendrovės kaip subjekto, todėl gali būti tiek jai grąžintas (išmokėtas), tiek perleistas, tiek panaudotas išieškojimui. Todėl pajinio dydžio apimtimi turi būti mažinamas reikalaujamų nuostolių dydis.
10. Atsakovai A. Ž. ir Ž. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta tenkinti ieškinį jų atžvilgiu, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį A. Ž. ir Ž. P. atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. CK 2.87 straipsnio 7 dalies norma atsakovų atžvilgiu buvo pritaikyta neatsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo formuojamą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką.
2. Apeliantai, pritardami paskolos Bendrovei suteikimui, neatliko neteisėtų veiksmų, nepažeidė įstatymuose, ieškovės lokaliniuose teisės aktuose jiems nustatytų pareigų, neviršijo ieškovės veikloje įprastos ūkinės – komercinės rizikos, neveikė aiškiai aplaidžiai ir/ar nerūpestingai, neviršijo jiems suteiktų įgaliojimų. Nebuvo pagrindo atsisakyti suteikti Bendrovei prašomo dydžio paskolą, nes ji atitiko visus reikalavimus paskolai gauti, pateikti visi reikalingi dokumentai, taip pat ir siūlomo įkeisti turto vertinimo ataskaita, verslo planas, pagrindžiantis, kam bus naudojamos paskolos lėšos bei kaip bus užtikrinamas jos grąžinimas, Bendrovė įsigijo 444 000 Lt ieškovės pajų, kas rodė pakankamą jos finansinį pajėgumą, savo prievolių įvykdymui užtikrinti pasiūlė įkeisti už paskolos lėšas įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė gerokai viršijo prašomą suteikti paskolą. Todėl atsakovų veiksmai negali būti laikomi neapdairiais ir neatsakingais.
3. Bendrovė pateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą, parengtą savo srities specialisto. Todėl apeliantai, kaip ieškovės valdymo organo nariai, neturėjo pagrindo laikyti jos nepatikima ir papildomai tikrinti jos duomenis, be to, apeliantai nėra turto vertintojai ir neturi tam reikalingų specialių žinių. Apeliantai neturėjo pagrindo vadovautis Nekilnojamojo turto registre matomais masinio vertinimo būdu nustatytais duomenimis, nes buvo pateiktas individualus turto vertinimas.
4. Teismas nenurodė konkrečios KUĮ normos ir/ar kurio nors lokalinio ieškovės teisės akto normos pažeidimo, kas patvirtina, jog pažeidimų nepadaryta. Apeliantai tinkamai įvertino paskolos suteikimui reikšmingas aplinkybes, užtikrino, kad Bendrovės prievolių ieškovei įvykdymas būtų užtikrintas įkeitimu, todėl neturėjo pagrindo matyti, kad Bendrovės ketinami sudaryti sandoriai galėtų pažeisti ieškovės teises ir/ar teisėtus interesus.
5. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti apeliantų kaltės. Neegzistuojant jų neteisėtiems veiksmams, neegzistuoja ir kaltė. Be to, nėra duomenų, kad apeliantai būtų iš anksto susitarę ar įsipareigoję pritarti paskolos išdavimui ar būtų žinoję, kad Bendrovė paskolos negrąžins.
6. Apeliantams taikomos ieškovės Įstatų 5.78 punkto ir Paskolų komiteto darbo reglamento 7.3 punkto nuostatos, reglamentuojančios jų atleidimą nuo atsakomybės tais atvejais, kai buvo remtasi dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydami normalios ūkinės rizikos laipsnio.
7. Bendrovės sumokėta ieškovei už pajų 444 000 Lt pinigų suma turi įtakos žalos dydžiui. Teismas privalėjo išskaičiuoti šią sumą iš ieškovės prašomos priteisti žalos. Teismas nepagrįstai apeliantų veiksmais tariamai padarytą žalą sutapatino su visa Bendrovės gauta ir negrąžinta paskolos suma kartu su jai priskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis, kurių suma sudaro 431 633,56 Lt. Palūkanų dydis ir jų mokėjimo prievolė nustatyta Paskolos sutartyje, kuri sudaryta tarp ieškovės ir Bendrovės, apeliantai nebuvo šios sutarties šalimi. Paskolos sutarties šalių susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio negali būti panaudotas prieš apeliantus. Be to, palūkanų dydį sąlygojo ieškovės netinkamas paskolos administravimas, o ne kokie nors apeliantų veiksmai.
11. Atsakovė N. B. atsiliepime į apeliacinius skundus prašė teismo spręsti savo nuožiūra bei palikti galioti sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo paskolų komiteto narių atžvilgiu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Paskolų komiteto nariai negali būti laikomi kredito unijos vadovais bei paskolų komiteto nariai kredito unijos įstatuose nėra minimi kaip galimi atsakomybės už žalą ieškovei subjektai.
2. Atsakovė sąžiningai atlikto išsamų, maksimaliai kompetentingą, kiek tai įmanoma neturint specialiųjų žinių, jai pateiktų jau surinktų paskolos dokumentų įvertinimą ir pateikė savo nuomonę, tačiau ne įpareigojimą valdybai, kurio pagrindu valdyba galėjo nevertindama pateiktų dokumentų, remiantis vien šiuo siūlymu, priimti teigiamą sprendimą paskolos suteikimui.
12. Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, konstatuodamas atsakovų neteisėtus veiksmus, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad tiek ieškovės, tiek teismo nurodytos aplinkybės turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl Bendrovės paraiškos pagrįstumo bei paskatinti išsamiau pasidomėti šios bendrovės finansine padėtimi ir tikraisiais ketinimais. Atsakovai jokių papildomų veiksmų nesiėmė, atliko tik formalią dokumentų patikrą, kritiškai nevertindami jų turinio, dėl ko neįvykdė jiems teisės aktų keliamų pareigų bei tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus. Šias aplinkybes patvirtino ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 16 d. Tikslinio inspektavimo ataskaitoje. Būtent apeliantams kilo pareiga išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, kiek Bendrovės planuojamas vykdyti verslas yra objektyviai pagrįstas, įskaitant ir su jo vykdymu susijusias rizikas. 
2. Atsakovai turėjo pareigą ne besąlygiškai vadovautis turto vertintojo pateikta ataskaita, o kritiškai vertinti joje pateiktus duomenis, juos vertinti su kita pateikta ir ieškovei prieinama informacija. Tačiau atsakovai nesiėmė jokių veiksmų  siekiant įvertinti ataskaitoje pateiktų duomenų teisingumą, jokios papildomos informacijos nereikalavo, o tai patvirtina akivaizdų teisės aktų reikalavimų ignoravimą ir nevykdymą. Be to, pamatyti akivaizdų ataskaitoje pateiktų duomenų prieštaringumą viešųjų registrų duomenims ir kitiems su paraiška pateiktiems dokumentams nereikėjo specialių žinių, nes bet kuris vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo būtų pastebėję esamus neatitikimus ir ėmęsis atitinkamų veiksmų.
3. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad iš ieškovės patirtos žalos turi būti išskaitytas Bendrovės įneštas pajus. Bendrovės sumokėtas pajinis įnašas negali būti grąžintas ar užskaitytas, nes iš jo ir kito ieškovės turimo kapitalo visų pirma turi būti atsiskaitoma su kreditoriais. Kredito unijos nario pajiniai įnašai galėjo būti panaudoti tik nariui išstojus iš kredito unijos, tačiau byloje nėra duomenų apie Bendrovės pasitraukimą iš unijos narių.
4. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad iš priteistos žalos turėjo būti išskaičiuotos pagal Paskolos sutartį negrąžintos palūkanos. Jei atsakovai būtų tinkamai vykdę jiems nustatytas pareigas, paskola Bendrovei nebūtų išduota ir ieškovė būtų galėjusi šias lėšas panaudoti savo veikloje ir gauti planuotą pelną. Tai, kad atsakovai nebuvo Paskolos sutarties šalis neturi teisinės reikšmės, be to, valdyba savo sprendimu pritarė paskolos išdavimo sąlygoms, įskaitant ir mokėtinų palūkanų dydį.
5. Teismas pagrįstai konstatavo esant atsakovų kaltę, nes jų elgesys pasižymėjo itin dideliu nerūpestingumu, elementaraus atidumo ir rūpestingumo reikalavimų ignoravimu bei ūkinės rizikos viršijimu. Taip pat pagrįstai konstatavo priežastinio ryšio egzistavimą, nes jei apeliantai kartu su kitais atsakovais būtų tinkamai atlikę jiems teisės aktų nustatytas pareigas, paskola nebūtų išduota ir žala ieškovei nebūtų kilusi. Apeliantų (valdybos narių) neteisėti veiksmai lėmė žalos ieškovei sukėlimą. 
13. Atsakovės A. Ž. A. B. atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis jų atžvilgiu ieškinys atmestas, palikti nepakeistas, kitais klausimais spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad jos iš esmės sutinka su apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir argumentais.
14. Atsakovai A. C. ir BUAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos nagrinėti teismo nuožiūra, o jų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tam tikri formalūs turto vertinimo ataskaitos trūkumai nereiškia, jog atlikto vertinimo rezultatas – nustatyta turto vertė yra neteisinga, o vertinimą atlikusių asmenų veiksmai – neteisėti. Ieškovės lokaliniai teisės aktai numatė apeliantams pareigą būti itin rūpestingiems priimant su paskolų suteikimu sietinus sprendimus, įskaitant turto, kuris bus įkeičiamas prievolei užtikrinti, vertės nustatymą.
2. Turto vertinimo ataskaita buvo parengta ne pagal paskolos davėjo ir ne paskolos gavėjo, o trečiojo asmens UAB „Sinota“ (vertinto turto savininko) užsakymą. Vertintojas nebuvo informuotas, jog vertinamą turtą planuojama naudoti įkeitimui, t. y. garantuojant prievolės vykdymo užtikrinimą ir ji nebuvo rengiama šiuo tikslu. Pretenzijas dėl atlikto turto vertinimo galėtų reikšti nebent ataskaitos užsakovė UAB „Sinota“, kurios turtas ir buvo įvertintas, o ne kiti asmenys, kuriems ši ataskaita nebuvo skirta.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Nustatyta, kad ieškovė 2012 m. birželio 15 d. Paskolos sutartimi Bendrovei suteikė 3 7 000 000 Lt paskolą 7 metų terminui su 7 proc. metinėmis palūkanomis. Bendrovei nevykdant įsipareigojimų, Paskolos sutartis nuo 2013 m. spalio 29 d. ieškovės vienašališkai nutraukta. Ieškovės teigimu, atsakovams taikytina civilinė atsakomybė, nes jų neteisėti veiksmai paskolos išdavimo procese lėmė tai, kad paskola Bendrovei buvo išduota nepagrįstai, dėl to ieškovė patyrė 1 171 627,56 Eur dydžio žalą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą atsakovų A. V., Ž. P., A. Ž., UAB „Electrical systems“ ir UAB „Sinota“ atžvilgiu, ieškinį šių asmenų atžvilgiu tenkino, iš jų solidariai ieškovei priteisiant 1 171 627,56 Eur žalą bei procesines palūkanas. Atsakovai A. V., Ž. P. ir A. Ž., nesutikdami su tokiu sprendimu, padavė apeliacinius skundus.
11. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantai. Apeliacinį skundą padavus tik atsakovams – ieškovės buvusiems valdybos nariams, apeliacine tvarka nagrinėtinas skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tik šių asmenų atžvilgiu, t. y. sprendimas vertintinas paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).
12. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
13. Ieškovės valdyba yra jos valdymo organas (ginčui aktualiu metu galiojusi redakcija KUĮ 21 str. 2 d., ieškovės įstatų 5.2 punktas). Todėl apeliantų civilinės atsakomybės taikymo klausimas nagrinėtinas jų kaip šio valdymo organo narių pareigų (ne)tinkamo vykdymo kontekste. Ieškovė kilusią žalą siejo su 2012 m. birželio 13 d. valdybos posėdyje apeliantų priimtu sprendimu išduoti 3 700 000 Lt paskolą Bendrovei, kuri jos negrąžino, o ieškovei įkeisto nekilnojamojo turto vertė nepakankama susidariusiam įsiskolinimui padengti. Ieškovės teigimu, apeliantai, tenkindami Bendrovės prašymą dėl minėtos paskolos išdavimo, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei priėmė nepagrįstą ir neatitinkantį protingos ūkinės – komercinės rizikos sprendimą, dėl ko ieškovė patyrė žalą. Apeliantai nesutikimą su priimtu jiems nepalankiu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad (1) jų atžvilgiu civilinė atsakomybė taikyta nepagrįstai, nes jie neatliko neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo jų kaltės bei priežastinio ryšio konstatavimui; (2) yra pagrindas atleisti juos nuo atsakomybės; (3) žalos priteisimo atveju jos dydis turėtų būti mažinamas Bendrovės įnešto pajaus bei jai priskaičiuotų palūkanų suma. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus bei bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais bei daryti priešingų išvadų nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

14. Tokio pobūdžio bylose turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, padarytos žalos faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Nustačius neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).
15. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt., t. y. įtvirtintos fiduciarinės pareigos. Pažymėtina, kad vien fiduciarinių pareigų pažeidimas jau yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų kaip vienos iš sąlygos civilinei atsakomybei taikyti konstatavimui.     Pirmosios instancijos teismas apeliantų neteisėtus veiksmus siejo su tokių pareigų ieškovei netinkamu vykdymu bei ieškovės lokaliniuose teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu. Teismo vertinimu, buvo priimtas protingą ūkinę – komercinę riziką viršijantis sprendimas – suteikti Bendrovei paskolą, tinkamai apeliantams neįvertinus paskolos suteikimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Bendrovės finansine būkle bei galimybėmis ją grąžinti. Apeliantų teigimu, jie neatliko neteisėtų veiksmų, nepažeidė įstatymuose bei ieškovės lokaliniuose teisės aktuose jiems nustatytų pareigų, neviršijo ieškovės veikloje įprastos ūkinės – komercinės rizikos bei jiems suteiktų įgaliojimų, neveikė aiškiai aplaidžiai ir/ar nerūpestingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.
16. Apeliantų, kaip buvusių ieškovės valdymo organų, veiksmų išduodant Bendrovei paskolą (ne)teisėtumas vertintinas, atsižvelgiant į KUĮ (redakcija, galiojusi apeliantams priimant sprendimus dėl paskolos Bendrovei suteikimo ir Paskolos sutarties sudarymo metu) ir ieškovės priimtų vidaus norminių teisės aktų (Įstatų, Taisyklių ir kt.) teisinį reglamentavimą, nustatantį valdybos nariams įpareigojimus paskolų išdavimo procese. Taip pat aktualūs yra ir kasacinio teismo praktikoje pateikiami išaiškinimai, kad nuostolingo sandorio sudarymo atveju bendrovės vadovo (ar atitinkamai valdymo organo) veiksmų neteisėtumas gali būti siejamas su keliomis situacijomis: pirma, vadovas iš anksto žino, kad dėl sudaromo sandorio atsiras bendrovei žalos, antra, sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimamas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba, trečia, sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiima neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).
17. Taisyklių IV dalies 3.1 punkte numatyta, kad sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai. Nors Taisyklių IV dalies 2.2 punkte numatyta, kad paskolų komitetas atliekant paskolos paraiškos nagrinėjimą be kitų duomenų tikrinimo, patikrina, ar yra visi dokumentai, reikalingi paskolos įvertinimui bei tikrina skolininko turtinę būklę, tačiau pagal 2.5 punktą valdyba taip pat atlieka 2.2 punkte nurodytas procedūras bei privalo įvertinti verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą; skirti padidintą dėmesį skolininkų galimu tarpusavio sąsajų nustatymui; įvertinti paskolos koncentracijos pokyčius kredito unijos paskolų portfelyje po svarstomos paskolos suteikimo tiek skolininkų ir susijusių asmenų, tiek verslo šakos požiūriu. Taigi, apeliantai (valdybos nariai) sprendimą išduoti Bendrovei jos prašomą paskolą galėjo priimti tik išsamiai įvertinę Bendrovės finansinę būklę ir galimybes paskolą grąžinti. Tokios pareigos egzistavimo apeliantai savo skunduose faktiškai ir neneigia.
18. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Bendrovė prašymo išduoti paskolą metu turto neturėjo, veiklos nevykdė, buvo vienas darbuotojas (akcininkas ir direktorius), ketino pradėti visiškai naują veiklą – nekilnojamojo turto nuomą, o paskolos grąžinimo šaltiniui pagrįsti pateikė 2012 m. gegužės 29 d. preliminarią už paskolintas lėšas ketinamų įsigyti pastatų nuomos sutartį, kuri būsimo nuomininko net nebuvo pasirašyta. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien šios aplinkybės ieškovės valdymo organams, sprendžiant dėl 3 700 000 Lt paskolos išdavimo Bendrovei, turėjo sukelti abejonių ir paskatinti išsamiau pasidomėti Bendrovės finansine padėtimi bei galimybėmis grąžinti suteiktą paskolą. Be to, apeliantai iš esmės ir neginčija tiek ieškovės nurodytų, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl Bendrovės finansinės būklės. Tai, kad Bendrovės finansinė būklė prašymo išduoti paskolą pateikimo metu buvo tik patenkinama, konstatavo ir Paskolų komitetas 2012 m. birželio 13 d. susirinkime. Tačiau nepaisant to, apeliantai, nagrinėdami Bendrovės pateiktą prašymą išduoti 3 700 000 Lt paskolą, jokių papildomų veiksmų dėl Bendrovės finansinės padėties išsiaiškinimo neatliko, taip pat nesiėmė jokių veiksmų tokios paskolos grąžinimo realių galimybių įvertinimui. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad nebuvo pagrindo atsisakyti suteikti Bendrovei jos prašomo dydžio paskolos, nes ji atitiko visus reikalavimus bei buvo pateikti tam reikalingi dokumentai. Tačiau vien tik dokumentų pateikimo faktas, nevertinant nuodugniai jų turinio, nėra savaime pagrindas paskolos suteikimui, nes, kaip minėta, sprendimas suteikti paskolą priimamas tik tada, kai visapusiškai yra įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai (Taisyklių IV dalies 3.1 punktas). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantai, svarstydami Bendrovės paraišką paskolai gauti, atliko tik formalią, o ne realią pateiktų dokumentų patikrą bei vertintimą. Šias aplinkybes patvirtino ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros Departamentas 2012 m. lapkričio 16 d. Tikslinio inspektavimo ataskaitoje konstatavęs, kad būtent apeliantams kilo pareiga išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, kiek Bendrovės planuojamas vykdyti verslas yra objektyviai pagrįstas, įskaitant ir su jo vykdymu susijusias rizikas. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad Bendrovės pakankamą finansinį pajėgumą rodė tai, jog ji buvo įsigijusi 444 000 Lt ieškovės pajų, nes pajaus įgijimas yra tik sąlyga tapimui unijos nariu (ir nario teisių įgijimui), bet ne sąlyga, lemianti  paskolos suteikimą nepaisant kitų Taisyklėse nurodytų vertintinų kriterijų.
19. Bendrovės finansinio pajėgumo neįrodo ir kitas apeliantų nurodomas argumentas, kad  savo prievolių įvykdymui užtikrinti ji pasiūlė įkeisti už paskolos lėšas įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Taisyklių III skyriaus 3.5. punktas numatė, kad prieš suteikdama paskolą, kredito unijos paskolų komitetas ir valdyba įvertina įkeičiamo turto vertę bei kokybę ir (arba) gauna teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą. Jei pateikiama konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažyma, kredito unija gali vadovautis joje nustatyta verte, jei kredito unijos valdyba, įvertinusi padėtį rinkoje, nustato, kad nustatyta vertė atitinka tikrąją rinkos vertę. Nors apeliantai teigia, kad UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaita atitiko teisės aktų reikalavimus bei buvo parengta tos srities specialisto, todėl apeliantai neturėjo pagrindo ją laikyti nepatikima, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovės pateikta ketinamo įsigyti ir įkeisti turto vertinimo ataskaita apeliantams neabejotinai turėjo sukelti pagrįstų įtarimų.
20. UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje, kuri buvo atlikta turto pardavėjo UAB „Sinota“ užsakymu, už pasiskolintas lėšas (3 700 000 Lt) planuojamas įsigyti turtas buvo įvertintas 6 080 000 Lt. Tuo tarpu prie minėtos turto vertinimo ataskaitos kaip priedas buvo pateiktas ir Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad planuojamo įsigyti turto vertė buvo žymiai mažesnė, t. y. UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto vertė daugiau nei 20 kartų viršijo Nekilnojamojo turto registre nurodytą turto vertę. Taigi, apeliantams – net ir neturint specialių žinių – vien minėtų Nekilnojamojo turto registro duomenų pagrindu turėjo kilti bent jau rimtų abejonių dėl turto vertinimo ataskaitoje deklaruojamos ketinamo įsigyti bei įkeičiamo turto vertės. Be to, apeliantai neįrodinėjo, jog jie tokias abejones iškėlė ir bandė jas kaip nors pašalinti, taip pat apeliantai taip pat neįrodinėjo, jog UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje pateikta turto vertė atitiko tikrąją rinkos vertę. Galima sutikti su tuo, kad paprastai individualaus vertinimo metu nustatyta turto rinkos vertė yra tikslesnė nei masinio vertinimo būdu nustatoma ir Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma vertė, bet akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju kalbama ne apie nežymų vienu ir kitu būdu nustatytų turto verčių skirtumą, o apie tiek esminį, kad į jį rūpestingas asmuo negalėtų neatkreipti dėmesio. Teisės aktų reikalavimus formaliai atitinkančios turto vertinimo ataskaitos gavimas dar savaime nereiškia, jog apeliantams negalėtų kilti civilinė atsakomybė, nes apeliantai turėjo pareigą ne aklai vadovautis pateikta ataskaita, o realiai vertinti joje pateiktus duomenis, lyginti juos su kita pateikta bei ieškovei prieinama informacija ir būtent tai sietina su pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai (ne)pažeidimu (CK 2.87 str.).
21. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliantų teiginiai, kad jie veikė apdairiai, atsakingai, rūpestingai, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš bylos duomenų, priešingai apeliantų teiginiams, galima spręsti, kad bent vidutiniškai atidus ir rūpestingas valdymo organo narys, realiai vertindamas Bendrovės galimybes grąžinti paskolą tiek jos pačios finansinės padėties, tiek paskolos užtikrinimo priemonių pakankamumo kontekste, nebūtų pritaręs tokios paskolos suteikimui dėl ekonominio nepagrįstumo ir rizikingumo. Apeliantų neteisėti veiksmai sietini ir su fiduciarinių pareigų pažeidimu (CK 2.87 str.), ir ieškovės vidaus norminių teisės aktų – Taisyklių pažeidimais, t. y. netinkamu jiems priskirtų funkcijų ir pareigų vykdymu.
22. Apeliantų kaip valdybos narių sprendimas išduoti Bendrovei paskolą laikytinas verslo sprendimu. Tokiu atveju turi būti nustatyti šie teisėto verslo sprendimo požymiai, kuriems esant civilinės atsakomybės taikymas apeliantams nebūtų galimas: pirma, veiksmas atliktas sąžiningai ir teisėtai; antra, tinkamai atlikus reikšmingų aplinkybių ištyrimą; trečia, atitinka protingo sprendimo požymius (nėra akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo). Kaip minėta, apeliantai laikytini pažeidę fiduciarines pareigas jų vadovaujamai kredito unijai, nes sprendimas išduoti paskolą buvo priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai duomenų apie Bendrovės finansinę padėtį, galimybes paskolą grąžinti bei apie įkeičiamo turto vertę, o surinktą informaciją nerūpestingai įvertinus). Todėl nagrinėjamu atveju protinga komercinė rizika buvo viršyta akivaizdžiai, t. y. verslo sprendimas išduoti paskolą nebuvo protingas. Todėl apeliantų sprendimui išduoti Bendrovei 3 700 000 Lt paskolą netaikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė.
23. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vieną iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – apeliantų neteisėtus veiksmus paskolos Bendrovei išdavimo procese (CK 6.246 str.).
24. Sprendžiant dėl apeliantų kaltės kaip kitos būtinos sąlygos civilinės atsakomybės kilimui buvimo, pažymėtina, jog teismui nustačius, kad apeliantai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad apeliantai kalti, o paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, remdamiesi kaltės nebuvimu, turi apeliantai. Kadangi šiuo atveju apeliantų neteisėti veiksmai pasireiškė fiduciarinių pareigų pažeidimu, jiems atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pripažįsta nereikšminga apeliantų nurodomą aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantai laikytini iš anksto susitarę ar įsipareigoję pritarti paskolos išdavimui ar būtų žinoję, kad paskolos gavėjas paskolos negrąžins, nes, kaip minėta, apeliantų atsakomybė galima ne tik nustačius jų tyčią, tačiau ir didelį neatsargumą. Šiuo atveju apeliantų didelis neatsargumas pasireiškė aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, nes joks asmuo, elgdamasis protingai ir rūpestingai, su savo lėšomis nebūtų pasielgęs taip kaip apeliantai. Apeliantai neįrodė, kad jie, priimdami sprendimą suteikti Bendrovei 3 700 000 Lt paskolą, tinkamai vykdė jiems priskirtas valdymo organų funkcijas ir nepažeidė įstatyminių draudimų, todėl pagrįsta pirmosios intonacijos teismo išvada, jog apeliantai kaltės prezumpcijos nepaneigė.
25. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apeliantų neteisėti veiksmai laikytini tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovei kilusia žala (CK 6.247 str.). Pagal Taisyklių 1.2, 2.5 punktus, Įstatytų 5.45.6 punktą galutinį sprendimą dėl paskolos (ne)išdavimo priima valdyba, todėl jos sprendimas išduoti Bendrovei paskolą, kas pirmiau nurodytais argumentais pripažinta neteisėtu veiksmu, vėliau lėmė ieškovei žalos atsiradimą.
26. Byloje neginčytina, kad paskolos Bendrovei suteikimas sukėlė ieškovei 171 627,56 Eur žalą. Todėl konstatuotina, kad ieškovė įrodė visas sąlygas apeliantų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.249 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų atžvilgiu ieškinį tenkino.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

27. Apeliantų teigimu, jiems taikytinos Įstatų 5.78 punkto ir Valdybos darbo reglamento 7.4 punkto nuostatos, reglamentuojančios jų atleidimą nuo atsakomybės. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. 
28. Ieškovės valdybos darbo reglamento 7.4 punktas numatė galimybę atleisti valdybos narius nuo nuostolių atlyginimo, kuriuos jie padarė atlikdami savo pareigas, jeigu jie rėmėsi unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti arba veikė neviršydami normalios gamybinės ar ūkinės rizikos laipsnio. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti apeliantus nuo atsakomybės nė vienu iš paminėtų pagrindų. Šioje nutartyje pirmiau konstatuota, kad apeliantams buvo daugiau nei pakankamas pagrindas abejoti paskolos paraiškos dokumentais, taip pat apeliantai nebuvo tiek rūpestingi, kiek akivaizdžiai buvo būtina aptartomis aplinkybėmis, priimdami sprendimą išduoti Bendrovei paskolą jie veikė akivaizdžiai viršydami ūkinę komercinę riziką, todėl šiuo aspektu apeliantų reiškiami argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).

Dėl žalos dydžio mažinimo

29. Minėta, kad paskolos Bendrovei suteikimas ieškovei sukėlė 171 627,56 Eur žalą, į kurią įeina ir 125 009,72 Eur (431 633,56 Lt) nesumokėtų palūkanų suma. Apeliantų teigimu, teismas neturėjo pagrindo nagrinėjamu atveju į žalos apimtį įtraukti Bendrovės mokėtinas palūkanas, be to, žalos dydis turi būti mažintinas Bendrovės ieškovei sumokėto 444 000 Lt pajaus suma. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutinka iš dalies.
30. Iš byloje esančių Įstatų matyti, kad ieškovės viena iš teikiamų paslaugų buvo – skolinimas (2.3.2. punktas). Pažymėtina, kad skolinant yra gaunamos iš anksto numatytos pajamos palūkanų, paskaičiuotų už paskolos naudojimo laikotarpį, forma (CK 6.872 str.), todėl laikytina, jei 3 700 000 Lt suma būtų paskolinta patikimam subjektui ieškovė būtų gavusi pajamų – konkrečioje sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai dėl savo aplaidumo netinkamai panaudojo didelę pinigų sumą nepatikimam skolininkui ir ieškovei padarė žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro palūkanos. Todėl mažinti priteistos sumos Bendrovės mokėtinų palūkanų apimtimi nėra pagrindo.
31. Dėl pagrindo mažinti priteistos žalos dydį sumokėto pajaus suma išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-687/2018, kurioje konstatuota, kad „pagal teisingo žalos atlyginimo principą nukentėjusysis turi teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų jį į padėtį, kurioje jis būtų, jei nebūtų neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. <...> Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis nustato, kad kredito unijos nariui apribojama teisė disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis. Todėl nesugrąžinus paskolos ir palūkanų kredito unijos patirta žala (turtiniai praradimai) dėl suteiktos, bet negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis turėtų būti sumažinama pajaus suma. <...> Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai, paminėti CK 6.249 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje nukentėjusiam asmeniui naudos įskaitymą į jo patirtą žalą (nuostolius, kaip piniginę žalos išraišką), pagrindžia būtinybę įskaityti gautą ieškovės kredito unijos naudą būtent šioje byloje, nes priešingu atveju, neįskaitant kredito unijos gautos naudos į patirtą žalą, kredito unija nepagrįstai praturtėtų.“ Tokios pat išvados konstatuotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. e3K-3-266-611/2018 ir Nr. e3K-3-269-916/2018.
32. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad ieškovė pagrįstai reikalauja atlyginti patirtą žalą negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis forma, tačiau į atlygintiną žalą įskaitytina ieškovės gauta nauda – Bendrovės sumokėtas 444 000 Lt (128 591,29 Eur) pajinis įnašas.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas keistinas, sumažinant ieškovei priteistos žalos dydį iki 1 043 036,27 Eur (1 171 627,56 Eur – 128 591,29 Eur ) (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo

34. Pagal 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).
35. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškiniu pareikštus reikalavimus patenkinus 89 proc., atitinkama proporcija sumažintinos ir iš apeliantų priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 ir 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinio padavimą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl žyminis mokestis priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 8 688 Eur (89 proc. x 9 762 Eur).
36. Byloje nepateikti duomenys nei apie ieškovės, nei apie apeliantų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas. Ieškinį atsakovo A. C. atžvilgiu atmetus ir jo atžvilgiu sprendimą palikus nepakeistą, iš ieškovės minėtam atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos paliktinos nepakeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 660 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme – atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos primininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto dydžio bei į tenkintų apeliacinių skundų proporciją (11 proc.), iš apeliantų priteistina ieškovei 587,40 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme apmokėti, t. y. po 195,80 Eur iš kiekvieno (CPK 93 str., 98 str.).
38. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo

39. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimis ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas visų byloje esančių atsakovų turtas 1 196 603,63 Eur sumai. Atsižvelgiant į asmenis, kurių atžvilgiu taikyta civilinė atsakomybė bei į priteistos žalos dydį, atitinkamai keistina ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis bei mastas (CPK 145 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r ė :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei Nacionalinei kredito unijai solidariai iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P., uždarosios akcinės bendrovės  „Electrical systems“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sinota“ 1 043 036,27 Eur žalą.

Priteisti iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (1 043 036,27 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Electrical systems“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sinota“ (6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 043 036,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį atsakovų A. C., uždarosios akcinės bendrovės „Audito ir turto vertinimo biuras“, A. Ž., A. B., N. B. atžvilgiu atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P., uždarosios akcinės bendrovės „Electrical systems“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sinota“ lygiomis dalimis 8 688 Eur žyminio mokesčio, t. y. po 1 737,60 Eur.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios Nacionalinės kredito unijos atsakovui A. C. 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš ieškovo bankroto administravimo išlaidų.“

Priteisti ieškovei bankrutavusiai Nacionalinei kredito unijai iš atsakovų A. Ž., A. V. ir Ž. P. po 195,80 Eur iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimis ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinė kredito unija reikalavimams užtikrinti atsakovų A. B., A. Ž., N. B. A. C., uždarosios akcinės bendrovės „Audito ir turto vertinimo biuras“ atžvilgiu panaikinti, o atsakovų A. Ž., Ž. P., A. V., uždarosios akcinės bendrovės „Electrical systems“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sinota“ atžvilgiu pakeisti -  jų apimtį sumažinti nustatant, kad bendra šių atsakovų areštuoto turto vertė negali viršyti 1 043 036,27 Eur sumos.

Nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.