Administracinė byla Nr. eA-1304-442/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05421-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjų M. K. ir H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. ir H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai M. K. ir H. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 22S116600, kuriuo panaikintas M. K. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760087890 (Migracijos departamento sprendime nurodyta, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760074146); 2) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 22S141744 dėl įpareigojimo M. K. išvykti į užsienio valstybę; 3) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 22S116647, kuriuo panaikintas H. K. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760087892; 4) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 22S141766 dėl įpareigojimo H. K. išvykti į užsienio valstybę. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. M. K., (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. birželio 18 d., turėdamas nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. balandžio 25 d. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2022 m. kovo 28 d. iki 2024 m. kovo 27 d. H. K., (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. birželio 18 d., turėdamas nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. balandžio 25 d. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2022 m. kovo 28 d. iki 2024 m. kovo 27 d. Pareiškėjams leidimai gyventi išduoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. pareiškėjai ketina dirbti virėjais pas darbdavį uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mūsų markė“. Pareiškėjai nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d. dirbo UAB „Mūsų markė“ kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. 2022 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjams atėjus į darbą, buvo pasakyta, kad jie darbdaviui nebereikalingi ir virtuvėje nebedirba. 2022 m. rugpjūčio 30 d. nuvykę į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių pareiškėjai sužinojo, kad jie yra atleisti iš darbo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Pareiškėjai apie atleidimo faktą 2022 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo informuoti. Darbdavys jokių dokumentų jiems neįteikė, jokių dokumentų dėl darbo sutarties nutraukimo pareiškėjai nepasirašė. Nesutikdami su atleidimu iš darbo, pareiškėjai kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
2.2. Pareiškėjai, siekdami kuo greičiau susirasti kitą darbą ir likti Lietuvoje, susirado darbdavį UAB „Ženklo garantas“, pas kurį taip pat turėjo dirbti virėjais. 2022 m. rugpjūčio 31 d. darbdavys UAB „Ženklo garantas“ kreipėsi į Užimtumo tarnybą prašydamas priimti sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. 2022 m. rugsėjo 16 d. Užimtumo tarnyba priėmė įsakymus „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“. 2022 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjai pasirašė darbo sutartis su darbdaviu UAB „Ženklo garantas“, tačiau, kreipęsi į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo, 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjai gavo Migracijos departamento sprendimus, kuriais nusprendžiama pareiškėjus grąžinti į užsienio valstybę, t. y. pareiškėjai įpareigojami savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. lapkričio 9 d. Sprendimuose nurodoma, kad įpareigojimas išvykti priimtas, nes pareiškėjams yra panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2022 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjų leidimai gyventi buvo paskelbti negaliojančiais. Pareiškėjų nuomone, sprendimai buvo priimti neįsigilinus į faktines aplinkybes, buvusiam darbdaviui atlikus neteisėtus veiksmus pareiškėjų atžvilgiu, pateikus valstybinėms institucijos neteisingus duomenis.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 12 d. gavo UAB „Mūsų markė“ pranešimus Nr. 2208-PRNŠ-1027 ir Nr. 2208-PRNŠ-1028, kuriais buvo informuotas, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. atleisti iš minėtoje bendrovėje einamų pareigų. Pranešimuose taip pat buvo nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas – šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje 2022 m. rugpjūčio 23 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjų įsidarbinimą ir nustatyta, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleisti iš UAB „Mūsų markė“ ir kad jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje nedirba. Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 25 d. priėmė sprendimus Nr. 22S116600 (dėl pareiškėjo M. K.) ir Nr. 22S116647 (dėl pareiškėjo H. K.), kuriais pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes UAB „Mūsų markė“ nutraukė darbo sutartis su pareiškėjais. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 19 d. priėmė sprendimus Nr. 22S141744 (dėl pareiškėjo M. K.) ir Nr. 22S141766 (dėl pareiškėjo H. K.) įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.
3.2. Remiantis pareiškėjų darbdavio pranešimu bei Sodros duomenimis, t. y. paaiškėjus aplinkybėms apie pareiškėjų darbo sutarties nutraukimą nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d., Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas, neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Ginčijami sprendimai yra paremti tuo metu buvusiais Sodros duomenimis.
3.3. Remiantis pareiškėjų pateiktais Darbo ginčo komisijos sprendimais, jie yra atleisti iš UAB „Mūsų Markė“ nuo 2022 m. lapkričio 3 d., o remiantis jų pateikta Sodros informacija – nuo 2022 m. lapkričio 4 d. dirba UAB „Ženklo garantas“, tačiau Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl leidimo pakeisti darbdavį ar naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu. Atsižvelgiant į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas – užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tai reiškia, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas konkrečiam Įstatyme nurodytam pagrindui. Tai, kad pareiškėjai įsidarbino kitoje įmonėje, turėdami leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo pas kitą darbdavį pagrindu, nesuteikia jiems teisės išlaikyti turimą leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo leisti pakeisti darbdavį pareiškėjams, o be šio sprendimo pas kitą darbdavį pareiškėjai neturi teisės dirbti. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis. Ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 22S116600, 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 22S116647, 2022 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 22S141744 ir 2022 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 22S141766 teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalimi, 2022 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. K. leidimą laikinai gyventi Nr. 760087890, galiojantį iki 2024 m. kovo 27 d. darbo UAB „Mūsų markė“ pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui H. K. leidimą laikinai gyventi Nr. 760087892, galiojantį iki 2024 m. kovo 27 d. darbo UAB „Mūsų markė“ pagrindu. UAB „Mūsų markė“ 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikė atsakovui pranešimus, kuriais informavo, jog pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. atleisti iš pareigų UAB „Mūsų markė“. Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 23 d. patikrino duomenis Sodra informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjai buvo atleisti iš pareigų UAB „Mūsų markė“ ir jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje nedirba. Migracijos departamento sprendimu Nr. 22S116600 pareiškėjui M. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi, o Migracijos departamento sprendimu Nr. 22S116647 pareiškėjui H. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 3 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 62 straipsnio 4 dalimi. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, kad būtent pareiškėjai turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. kovo 27 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Nagrinėjamu atveju patys pareiškėjai skunde pripažino, kad iš pareigų UAB „Mūsų markė“ buvo atleisti. Pareiškėjai teismui kartu su skundu pateikė Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2022 m. rugsėjo 16 d. įsakymų dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams kopijas, taip pat pareiškėjų ir UAB „Ženklo garantas“ 2022 m. rugsėjo 20 d. sudarytų darbo sutarčių kopijas, tačiau skunde nenurodo ir nepateikė įrodymų apie tai, kad jie Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka iki skundžiamų 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų priėmimo buvę kreipęsi į Migracijos departamentą su prašymais leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.
8. Teismas iš į bylą pateiktų Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimų, kuriais buvo patvirtintos pareiškėjų ir UAB „Mūsų markė“ sudarytos taikos sutartys, kopijų nustatė, jog taikos sutartimis pareiškėjai ir buvęs darbdavys UAB „Mūsų markė“ susitarė, kad darbo sutarties nutraukimo diena laikoma 2022 m. lapkričio 3 d. ir darbo sutartys nutraukiamos Darbo kodekso 54 straipsnio pagrindu, t. y. šalių susitarimu. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniais dėl darbo ginčo.
9. Teismas nurodė, kad skundžiamų Migracijos departamento sprendimų, kuriais buvo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo metu, t. y. 2022 m. rugpjūčio 25 d., atsakovas neturėjo duomenų apie tai, jog pareiškėjų darbo santykiai su UAB „Mūsų markė“ nėra faktiškai nutrūkę. Pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų priėmimo metu įsiteisėjusiu Darbų ginčų komisijos ar teismo sprendimu darbo sutarčių nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atliktų veiksmų – patikrų oficialiose informacinėse sistemose – pakako ginčijamiems sprendimams priimti. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
10. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleisti iš pareigų UAB „Mūsų markė“ ir sprendimų priėmimo metu jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje nedirba, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimais nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus.
11. Teismas, pasisakydamas dėl Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimų, kuriais pareiškėjai įpareigoti iki 2022 m. lapkričio 9 d. savanoriškai išvykti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), vadovavosi Įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 31 dalimi ir 6 dalimi. Šiuo atveju pareiškėjų darbo santykių pasibaigimas ir leidimų gyventi panaikinimas lėmė tai, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą priimti sprendimus grąžinti, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti, pareiškėjus į užsienio valstybę. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai dėl grąžinimo į užsienio valstybę yra neproporcingi (nepagrįstai suvaržantys (apribojantys) pareiškėjo teises) ir (ar) pažeidžiantys pareiškėjų teisėtus lūkesčius. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2022 m. spalio 19 d. sprendimuose detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjų atveju. 2022 m. spalio 19 d. sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir yra teisėti ir pagrįsti.
12. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjų skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmestas, jiems patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.
III.
13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti viešojo administravimo principai, kurių vienas yra objektyvumas. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
13.2. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai be jų žinios buvo neteisėtai atleisti iš darbo pranešant apie tai Sodrai, nors tuo metu ir toliau faktiškai dirbo pas darbdavį UAB „Mūsų markė“. Byloje pateikti įsiteisėję Darbo ginčų komisijos sprendimai patvirtina, kad darbo santykiai pas darbdavį UAB „Mūsų markė“ buvo nutraukti 2022 m. lapkričio 3 d. Darbdavys, pasirašydamas Darbo ginčų komisijos patvirtintą taikų susitarimą, patvirtino, kad pareiškėjai realiai 2022 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo atleisti iš darbo. Taigi 2022 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo priimti skundžiami Migracijos departamento sprendimai, tikrosios faktinės objektyvios aplinkybės buvo tokios, kad pareiškėjai dirbo pas darbdavį UAB „Mūsų markė“ ir darbo santykiai nebuvo nutraukti, t. y. skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas. Šiuo atveju pateikti įrodymai patvirtina, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai neatitiko nei vienos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytų sąlygų, kada užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti panaikinamas. Migracijos departamentui neturint teisės nesivadovauti įstatymo nuostatomis, skundžiami sprendimai yra neteisėti, nes neatitinka objektyviai buvusių faktinių aplinkybių – sprendimai priimti pažeidžiant Įstatymo nuostatas. Atitinkamai neteisėti yra ir Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimai, kurie yra išvestiniai iš 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų. Principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais veiksmais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą.
13.3. Ta aplinkybė, kad dėl nesąžiningų ir neteisėtų darbdavio veiksmų sprendimų priėmimo metu nebuvo žinoma reali faktinė situacija, nepaneigia fakto, jog sprendimų priėmimo metu pareiškėjai faktiškai atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas ir priežasčių panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vadovaujantis įstatymu neturėjo. Tuo labiau, nepagrįsta išvada, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų 2022 m. rugpjūčio 25 d., jog yra kreipęsi į Darbo ginčų komisiją, kai pareiškėjai tuo metu dirbo pas darbdavį ir nieko apie formalų atleidimą iš darbo nežinojo. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje iš bendrųjų gero administravimo imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (41 str. 2 d. a p.) (LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2019 m. liepos 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019).
13.4. Šiuo atveju pareiškėjai neturėjo jokios galimybės paaiškinti situacijos, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, apginti savo interesus. Jų negali apginti ir dabar, kuomet skundžiami sprendimai yra pripažįstami teisėtais vadovaujantis formaliais pagrindais, nesivadovaujant objektyvumo principu ir nevertinant realių sprendimų priėmimo metu buvusių faktinių aplinkybių bei pateisinant sprendimus aplinkybėmis, kurios neegzistavo sprendimų priėmimo metu. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1542/12). Teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti, be kita ko, bendruosius teisės principus. Teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose, ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
14.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas. Tai, kad pareiškėjų netenkina jiems priimti sprendimai, nepagrindžia, kad sprendimai priimti neištyrus visų bylai aktualių aplinkybių ir nepagrįsti.
14.2. Įstatyme nenurodyta pareiga Migracijos departamentui apklausti užsieniečius prieš priimant jų atžvilgiu sprendimus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Migracijos departamento sprendimai yra paremti tuo metu egzistavusiais objektyviais duomenimis – Sodros duomenimis, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleisti iš UAB „Mūsų markė“ einamų pareigų. Nors pareiškėjai teismui pateikė Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjų paskutinė darbo diena ir atleidimo diena yra 2022 m. lapkričio 3 d., tačiau remdamiesi šiais duomenimis patys pareiškėjai skunde pripažino, kad iš pareigų UAB „Mūsų markė“ buvo atleisti.
14.3. Pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų priėmimo metu įsiteisėjusiu Darbų ginčų komisijos ar teismo sprendimu darbo sutarčių nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
14.4. Šiuo atveju pareiškėjų darbo santykių pasibaigimas ir leidimų gyventi panaikinimas lėmė tai, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą priimti sprendimus grąžinti, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti, pareiškėjus į užsienio valstybę. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai dėl grąžinimo į užsienio valstybę yra neproporcingi (nepagrįstai suvaržantys (apribojantys) pareiškėjų teises) ir (ar) pažeidžiantys pareiškėjų teisėtus lūkesčius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 22S116600, 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 22S116647, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 22S141744, 2022 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 22S141766, kuriais pareiškėjai įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimti vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustačius, jog UAB „Mūsų markė“ darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) piliečiais M. K. ir H. K., kuriems leidimai laikinai gyventi yra išduoti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2022 m. rugpjūčio 1 d.
17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi ir priėmė sprendimus pareiškėjus grąžinti į užsienio valstybę, pareiškėjų skundą atmetė. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleisti iš pareigų UAB „Mūsų markė“ ir sprendimų priėmimo metu jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje nedirba, privalėjo panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad ta aplinkybė, jog dėl nesąžiningų ir neteisėtų darbdavio veiksmų sprendimų priėmimo metu nebuvo žinoma reali faktinė situacija, nepaneigia fakto, kad sprendimų priėmimo metu pareiškėjai faktiškai atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, ir priežasčių panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vadovaujantis Įstatymu neturėjo. Pareiškėjų teigimu, jie neturėjo jokios galimybės paaiškinti situacijos, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, apginti savo interesus.
19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.
21. Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų.
22. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 12 d. gavo UAB „Mūsų markė“ pranešimus Nr. 2208-PRNŠ-1027 ir Nr. 2208-PRNŠ-1028, kuriais buvo informuotas, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. atleisti iš minėtoje bendrovėje einamų pareigų. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjų įsidarbinimą, nustatė, kad pareiškėjai 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleisti iš UAB „Mūsų markė“ ir kad jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje nedirba.
23. Iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad aplinkybės, jog UAB „Mūsų markė“ nutraukė darbo sutartis su pareiškėjais, nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamais sprendimais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.
24. Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamų sprendimų metu egzistavusiais duomenimis, kad 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutrauktos darbo sutartys su pareiškėjais. Pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateikti Darbo ginčų komisijos sprendimai, kuriais buvo patvirtintos pareiškėjų ir UAB „Mūsų markė“ sudarytos taikos sutartys, nepaneigia nei Migracijos departamento, nei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadų.
25. Nepanaikinus ginčijamų administracinių sprendimų, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo panaikinti ir Migracijos departamento 2022 m. spalio 19 d. sprendimų, kuriais pareiškėjai įpareigoti iki 2022 m. lapkričio 9 d. savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Nors pareiškėjai nurodo, kad jie neturėjo jokios galimybės paaiškinti situacijos, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, tačiau pareiškėjai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamų sprendimų motyvus.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų M. K. ir H. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis