Civilinė byla Nr. e2-176-1059/2025

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00027-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.10.5.1; 3.1.1.2.23.; 3.1.7.6; 3.2.6.1

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas,

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ atstovams – advokatei Aušrai Gaurytei Tuskenei ir advokato padėjėjui Andriui Šimkui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ECOpipes“ atstovui advokatui Laurynui Didžiuliui, 

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,ECOPipes“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio / tiesioginių nuostolių priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ieškovo reikalavimai ir esminiai argumentai

1.       Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Enefit“ (toliau – Ieškovas, Enefit) ieškiniu prašoma:

1)       priteisti iš Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ECOpipes (toliau – Atsakovas, ECOpipes) Ieškovo naudai 244 873,41 Eur dydžio sutarties nutraukimo mokestį;

2)       teismui nusprendus netenkinti šio ieškinio rezoliucinės dalies 1 punkte nurodyto prašymo, priteisti iš Atsakovo Ieškovo naudai 244 873,41 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo;

3)       priteisti iš Atsakovo Ieškovo naudai 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4)       priteisti iš Atsakovo Ieškovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas dublike papildomai prašė:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1.1) Ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius)?

1.2) Ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos)?

2)  Pripažinti civilinės bylos Nr. e2-176-1059/2025 medžiagą konfidencialia ir nustatyti, kad su komercinę paslaptį sudarančia informacija turi teisę susipažinti, daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas bei teismo sprendimo ir nutarties kopijas, kuriuose yra informacija sudaranti komercinę paslaptį tik Atsakovo UAB ECOpipes ir Ieškovo UAB Enefit vadovai bei šioje byloje šalis atstovaujantys advokatai.

2.       Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis ir Atsakovas (tuo metu buvusi UAB „Multikuta“; juridinio asmens kodas 148516846) 2022-03-15 sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. EL2022031571424LT (Sutartis), kuria susitarė dėl Ieškovo (pardavėjo) užtikrinamo elektros energijos tiekimo Atsakovo (pirkėjo) objektams, nurodytiems Sutarties Priede Nr. 4, laikotarpiu nuo 2022-04-01 iki 2030-12-31.

3.       Sutartimi šalys sulygo dėl fiksuoto elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo per pirmiau nurodytą pardavimo laikotarpį, t. y. – 8 470,43 MWh, už visam šiam laikotarpiui fiksuotą elektros energijos kainą, t. y. – 128,27 Eur/MWh. Fiksuotas elektros energijos kiekis yra skirtas patenkinti nepertraukiamą elektros energijos vartojimo poreikį Atsakovo objektuose ir šalims yra privalomas parduoti bei nupirkti.

4.       Šalys sudarė ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutartį, kurios pagrindu:

4.1. Atsakovas užsitikrino, jog laikotarpiu nuo 2022-04-01 iki 2030-12-31 elektros energija jam bus parduodama už iš anksto Sutartyje nustatytą ir nekintamą kainą, o taip pat įsipareigojo vartoti elektros energiją Sutartyje numatytu režimu ir sumokėti Atsakovui už suvartotą elektros energiją bei gautas paslaugas;

4.2. Ieškovas įsipareigojo visą Sutartyje numatytą pardavimo laikotarpį parduoti Atsakovui fiksuotą elektros energijos kiekį už šalių sutartą fiksuotą kainą, nepriklausomai nuo potencialių elektros energijos kainos pokyčių rinkoje.

5. Sutarties Specialiosiose sąlygose yra nurodyta, kad Sutartis turi keturis priedus, kurie yra neatsiejama Sutarties dalis, t. y.:

5.1. Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos (Kainodaros sąlygos);

5.2. Elektros energijos pirkimo – pardavimo bendrosios sąlygos (Bendrosios sąlygos);

5.3. Bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo – pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygos;

5.4. Objektų sąrašas.

5.       Ieškovo teigimu, kainodaros sąlygos ir Bendrosios sąlygos yra pasiekiamos per Sutarties Specialiosiose sąlygose pateiktas aktyvias internetines nuorodas, su kuriomis Atsakovas turėjo ir privalėjo susipažinti prieš sudarydamas Sutartį. Atsakovo įgaliotam atstovui pasirašius Sutartį, Ieškovas preziumuoja, kad Atsakovas yra susipažinęs ir sutinka su visomis Sutarties sąlygomis, įskaitant išdėstytas jos neatsiejama dalimi esančiuose prieduose.

6.       2024-06-14 Ieškovas gavo Atsakovo pranešimą dėl teisės nutraukti Sutartį, kuriuo Atsakovas informavo Ieškovą apie savo ketinimą Sutartį nutraukti nepasibaigus joje sulygtam elektros energijos pardavimo laikotarpiui. Atsakovas, gavęs Ieškovo 2024-06-19 paaiškinimą dėl Sutarties tinkamo vykdymo ir jos pirmalaikio nutraukimo pasekmių, sprendimo dėl Sutarties nutraukimo nepriėmė.

7.       2024 m. lapkričio mėn. tarp Ieškovo ir Atsakovo vyko komunikacija elektroniniu paštu dėl Sutarties galimo pakeitimo, įskaitant elektros energijos kainą.

8.       2024-11-28 Ieškovas gavo Atsakovo pranešimą, kuriuo Atsakovas informavo Ieškovą apie pirmalaikį Sutarties nutraukimą 2024-12-31 ir poreikį užtikrinti elektros energijos tiekimą pagal Sutartį iki 2024-12-31 24:00 val. Atsakovui, įvertinus Ieškovo 2024-12-20 pateiktą informaciją apie Sutarties nutraukimo sąlygas ir nepakeitus savo pozicijos dėl Sutarties tolesnio vykdymo, Sutartis buvo nutraukta.

9.       Kadangi Ieškovas Sutartį vykdė tinkamai ir nebuvo kitų nuo Atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių, kliudžiusių Sutarties vykdymui, Sutartis laikoma nutraukta 2024-12-31 Atsakovo vienašaliu sprendimu.

10.       Ieškovas 2025-01-15 išrašė ir pateikė Atsakovui PVM sąskaitą faktūrą serija ELE Nr. 13559111 (toliau – Sąskaita) Sutartyje sulygtam nutraukimo mokesčiui – t. y. 244 873,41 Eur – kompensuoti, kuri  iki šiol nėra apmokėta.

11.       Ieškovas ir Atsakovas, sudarydami Sutartį, iš anksto aptarė tiek jos tinkamo vykdymo sąlygas, tiek ir vienašalio nutraukimo bei pakeitimo teisines ir ekonomines pasekmes.

12.       Bendrųjų sąlygų 6.9 punkte nustatyta, kad Pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą). Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte numatyta, jog Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio.

13.       Kainodaros sąlygų 5.1. nustatyta, kad Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.10 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš Prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią Pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,35.

14.       Atsakovui priėmus vienašalį sprendimą nutraukti Sutartį 2024-12-31 (t. y. iki Sutartyje fiksuoto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos), kaip tą numato Bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 punktai, Atsakovo Ieškovui mokėtinas Sutarties nutraukimo mokestis, vadovaujantis Kainodaros sąlygų 5.1 punktu, yra apskaičiuotas sekančiai - (8 470,43 – 3 016,01) x 128,27 x 0,35 = 244 873,41 Eur, kur:

? 8 470,43 MWh yra Sutartyje nustatytas fiksuotas elektros energijos kiekis pardavimo laikotarpiui nuo 2022-04-01 iki 2030-12-31;

? 3 016,01 MWh yra iki Sutarties nutraukimo dienos Atsakovo faktiškai pagal Sutartį iš Ieškovo nupirktas elektros energijos kiekis;

? 128,27 Eur/MWh yra Sutartyje fiksuota kaina, kurią Atsakovas mokėjo už fiksuotą elektros energijos kiekį Sutarties galiojimo laikotarpiu;

? 0,35 yra Ieškovo pagal Sutartį taikytas koeficientas, kurį taikydamas Ieškovas su Atsakovu dalinasi riziką, susijusią su pirmalaikiu Sutarties nutraukimu (t. y. Atsakovo atsakomybei priskiriama 35 proc. Sutarties nutraukimo rizikos).

15.       Sutarties nutraukimo mokestis vertintinas kaip netesybos, kurios yra sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas (Atsakovas) privalo sumokėti kreditoriui (Ieškovui), jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta. Byloje kilusio ginčo atveju – ilgalaikė fiksuotos kainos sutartis Atsakovo vienašaliu sprendimu buvo nutraukta iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos.

16.       Šalių susitarimas dėl Sutarties nutraukimo mokesčio atlieka kompensacinę funkciją ir neprieštarauja nei teisės aktų normoms, nei viešajai tvarkai ar gerai moralei – jis yra teisėtas ir galiojantis.

17.       Sutarties nutraukimo mokestis yra grindžiamas tiesioginiais nuostoliais, kuriuos Ieškovas patiria Atsakovui vienašališkai nutraukus Sutartį iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos.

18.       Ieškovas sudarydamas Sutartį, visus su jos administravimu ir vykdymu susijusius kaštus (darbuotojų atlyginimus, IT sistemų palaikymą, elektros energetikos rinkos mokesčius ir pan.) išdalijo visam Sutarties galiojimo laikotarpiui ir nuo Sutarties nutraukimo dienos visos šios išlaidos nebegalės būti apmokėtos iš pagal Sutartį gautų mokėjimų, todėl jos turi būti atlygintos pritaikius Sutarties nutraukimo mokestį.

19.       Atsakovui vienašališkai nutraukus ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį 2024-12-31 Ieškovas patiria tiesioginius nuostolius, kurie nebūtų kilę, jei Atsakovas būtų tinkamai vykdęs Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus iki šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos 2030-12-31.

20.       Sutarties sudarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ)  47 str. 3 d. nuostatos tikslas – užtikrinti, jog elektros energijos vartotojas galėtų laisvai ir neatlygintinai keisti elektros energijos tiekėją. Toks reguliavimas suponuoja, jog draudžiama susitarti dėl baudinių netesybų ir (ar) mokesčio, kurie būtų taikomi išskirtinai tuo pagrindu, kad vartotojas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją ir nutraukti su tiekėju sudarytą elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau, tokiu reguliavimu nebuvo draudžiama šalims susitarti dėl vartotojo pareigos atlyginti tiekėjo patirtus nuostolius (Sutarties atveju – sumokant šalių iš anksto sulygtą Sutarties nutraukimo mokestį).

21.       Sutarčiai taikytinas EEĮ 47 str. 3 d. 2021-06-30 pakeitimas Nr. XIV-4832 (toliau – Pakeitimas 1) buvo atliktas, be kita ko, įstatymų leidėjui siekiant į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę tinkamai perkelti Direktyvos 12 str. 1 ir 2 d. nuostatas. Todėl Direktyva šiuo atveju yra reikšmingas šaltinis, leidžiantis atskleisti Lietuvos Respublikos teisės normų esmę, kontekstą ir tikslus.

22.       Direktyvos 12 str. 3 d. pateikti paaiškinimai, leidžia teigti, kad nuostolių atlyginimui skirtos sumos Sutarties nutraukimo atveju yra leistinos netgi sutartyse su buitiniais vartotojais ir mažomis bei labai mažomis įmonėmis. Todėl Atsakovo nurodoma jo teisė vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti Sutartį nėra absoliuti ir jokiu būdu neatleidžia Atsakovo nuo pareigos sumokėti Ieškovui už jo suteiktas paslaugas ir atlyginti Ieškovo patirtus nuostolius dėl pirmalaikio Sutarties nutraukimo Atsakovo vienašaliu sprendimu, kurie apskaičiuojami Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovo teisė nutraukti Sutartį nėra pažeidžiama tol, kol Ieškovas netaiko baudų ar kitokių sankcijų vien tik todėl, kad Atsakovas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją. Tuo tarpu privalomas apmokėjimas už Atsakovo gautas elektros energijos tiekimo paslaugas ir Sutartimi sulygtas nuostolių, Ieškovo patirtų Atsakovui prieš terminą nutraukus Sutartį, atlyginimas negali būti kvalifikuojami kaip tokia bauda ar sankcija.

23.       Sutarties sudarymo tarp Atsakovo ir Ieškovo metu (t. y. 2022-03-15) nustatytos netesybos – t. y. Sutarties nutraukimo mokestis – visiškai atitiko tuo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 str. 3 d. ir Direktyvos 12 str. 3 d. įtvirtintus reikalavimus bei nuoseklią kompetentingų valstybės institucijų poziciją.

24.       2023-04-27 buvo priimtas ir 2023-06-01 įsigaliojo EEĮ pakeitimo įstatymas Nr. XIV-19144 (toliau – Pakeitimas 2), kuriuo EEĮ 47 str. 3 d. pakeista dar kartą. Pakeitimo 2 4 str. 3 d. įtvirtinta, jog Pakeitimo 2 2 str. (t. y. nauja redakcija išdėstyta EEĮ 47 str. 3 d.) taikomas elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartimis, sudarytoms po Pakeitimo 2 įsigaliojimo. Kas reiškia, jog Pakeitimu 2 įtvirtintu Sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) draudimu Atsakovas galėtų remtis tik tuo atveju, jeigu Sutartis būtų sudaryta po 2023-06-01.

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 visiškai neatsižvelgė į įstatymų leidėjo valią Pakeitimu 2 įtvirtinti naujo netesybų draudimo taikymą tik naujai sudaromoms elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartims (t. y. nuo 2023-06-01), o taip pat, neatsižvelgdamas į Ieškovo prašymą civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, nesikreipė į ESTT dėl Direktyvos 12 str. ir kitų aktualių Europos Sąjungos teisės normų bei jų santykio su Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normomis išaiškinimo. Kasacinis teismas apskritai ignoravo akivaizdžius neaiškumus, susijusius su Direktyvos taikymu (dėl ko iki šiol nėra pasisakęs ir ESTT), ir galimos kolizijos tarp Direktyvos ir Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normų problematikos.

26.       Kasacinis teismas jokia apimtimi nepasisakė dėl galimų ribojimų nepriklausomam elektros energijos tiekėjui reikalauti tiesioginių nuostolių, patiriamų vartotojui vienašališkai ir pirma laiko nutraukus ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, atlyginimo. Be to, civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, apskritai nebuvo sprendžiamas tiesioginių nuostolių atlyginimo klausimas.

27.       Atsakovas sprendimą vienašališkai ir pirma laiko nutraukti Sutartį priėmė vedinas savo komercinių interesų, todėl bet koks Ieškovo teisės į tiesioginių nuostolių atlyginimą neigimas vertintinas tik kaip Atsakovo atsakomybės už jo veiksmais sukeltą žalą vengimas.

28.       Vien elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai, kuriuos patyrė Ieškovas, pagal toliau nurodytą formulę sudaro 28 803,70 Eur: 5,2808 Eur/MWh * 5 454,42 MWh = 28 803,70 Eur 5,2808 Eur/MWh 5 454,42 MWh Elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio pagal Pagrindinę sutartį pirkimo (81,5068 Eur/MWh) ir pardavimo (76,2260 Eur/MWh) kainų skirtumas Sutartyje fiksuoto elektros energijos kiekio (8 470,43 MWh) ir Atsakovo faktiškai pagal Sutartį suvartoto elektros energijos kiekio (3 016,01 MWh) skirtumas.

29.       Ieškovas aiškiai pagrindžia, kad elektros energijos kainos draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą pagal Ieškovo ir Atsakovo sudarytą ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį. Elektros energijos kainos draudimas buvo būtinąja sąlyga Sutarčiai sudaryti ir tinkamai įvykdyti, todėl šiuo aspektu nėra abejonių dėl Sutartimi šalių sulygto elektros energijos tiekimo produkto ir kainos draudimo tiesioginio ryšio.

30.       Nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti Ieškovo ir Eesti Energia sudaromų ateities sandorių skaidrumu, kurie yra sudaromi laikantis Europos Sąjungos reikalavimų prekybai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) standartų ir griežtai kontroliuojamos bei audituojamos Eesti Energia grupės sandorių kainodaros taisyklių.

31.       Ieškovo ir Eesti Energia elektros energijos kainos draudimo sandoriai yra sudaromi ir vykdomi išimtinai rinkos sąlygomis grindžiama sandorių kainodara, laikantis Europos Sąjungoje harmonizuoto prekybos išvestinėmis finansinėmis priemonėmis teisinio reguliavimo ir tarptautinių standartų, bei taikant aiškius, skaidrius ir palyginamus komponentus (kainos dedamąsias).

II.        Atsakovo atsikirtimai į ieškinį ir esminiai argumentai

32.       Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir prašo teismo Ieškovo ieškinį visiškai atmesti priteisti iš Ieškovo Atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33.       Nurodė, kad 2024 m. birželio 14 d. Atsakovas pateikė Ieškovui pranešimą dėl teisės nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. EL2022031571424LT, kuriame nurodė, kad Atsakovas turi teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti Sutartį be jokio Sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų.

34.       2024 m. birželio 20 d. Atsakovas gavo Ieškovo atsakymą į pranešimą, kuriame Ieškovas be kita ko nurodė, kad Atsakovui nutraukus Sutartį prieš terminą, bus apskaičiuotas ir pritaikytas Sutarties nutraukimo mokestis.

35.       Atsižvelgdamas į Ieškovo atsakymą ir jame išdėstytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024 apskundimu, Atsakovas nusprendė palaukti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo byloje pagal Ieškovo pateiktą kasacinį skundą ir tik tada priimti galutinį sprendimą dėl sutarties nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 patvirtino, kad Ieškovas neturi teisės reikalauti iš Atsakovo sutarties nutraukimo mokesčio.

36.       Vadovaujantis 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – Direktyva) 12 straipsnio 2 dalimi, valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.

37.       EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (pakeista 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483, kurio nuostatos įsigaliojo 2021 m. liepos 15 d. ir galiojo iki 2023 m. birželio 1 d.) numatė, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. 

38.       Šiuo metu galiojanti EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija papildomai tiesiogiai įtvirtina draudimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurios būtų taikomos už vienašališką elektros energijos pirkimo– pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

39.       Pats Ieškovas 2024 m. birželio 20 d. atsakyme Atsakovui nurodė, kad Sutarties nutraukimo mokesčio teisėtumo klausimas sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje ir iki šios bylos išnagrinėjimo Ieškovas sprendimo dėl Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo nepriims. Tokiu būdu Ieškovas leido Atsakovui pagrįstai manyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu bus besąlygiškai vadovaujamasi.

40.       Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus Ieškovui nepalankų sprendimą, Ieškovas savo poziciją staiga pakeitė ir sugalvojo naują pasiteisinimą. Ieškovas 2024 m. gruodžio 20 d. atsakyme Atsakovui jau nurodė, kad Sutarties nutraukimo mokesčio taikyti neatsisako, nes 2024 m. gruodžio 17 d. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) nutarimas, kuriuo Ieškovas įpareigotas netaikyti nutraukimo mokesčio yra neteisėtas ir dėl to bus imtasi tolimesnių teisinių veiksmų. Iš to daro išvadą, jog Ieškovas yra nesąžiningas. Teisę jis taiko ir ja vadovaujasi selektyviai ir tik ten, kur jam naudinga.

41.       Sutarties nuostatos nustatančios Ieškovo teisę reikalauti iš Atsakovo Sutarties nutraukimo mokesčio yra niekinės ir negalioja, nes prieštarauja imperatyviai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies normai, todėl visiškai neaktualūs Ieškovo teiginiai, kad šalys neva laisva valia susitarė dėl Sutarties nutraukimo mokesčio, nes šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

42.       Ieškovas tai pat teigia, jog 28 803,70 Eur dydžio nuostolių patyrė dėl iš Eesti Energia įsigyto elektros energijos kainos draudimo (angl. hedge). Ieškinyje pateikti abstraktūs skaičiavimai, kurių pagrindu Ieškovas gavo nurodytą 28 803,70 Eur dydžio sumą, tačiau šie skaičiai nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, kurie patvirtintų dėl šios išvestinės finansinės elektros energijos rinkos priemonės Ieškovo patirtų nuostolių realumą.

43.       Ieškovo tariamai patirti nuostoliai teisiškai nereikšmingi, o net jei būtų vertinami – Ieškovas nuostolių neįrodė. Nutraukdamas Sutartį Atsakovas veikė teisėtai – jis pasinaudojo jam, kaip mažai įmonei, įstatymo imperatyviai suteikta teise pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį. Civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytos visos jos būtinosios sąlygos. Viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Kadangi Atsakovo veiksmai buvo teisėti, Ieškovas neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, nes tam nėra teisinio pagrindo.

44.       Be to, Ieškovo Sutartis su „Eesti Energia AS“ yra trečiųjų šalių sandoris, kuris nesukuria jokių teisių ir pareigų Atsakovui. Atsakovas nebuvo šios sutarties šalis, apie ją nebuvo informuotas sudarant Sutartį ir nedavė jokio sutikimo prisiimti riziką, kylančią iš Ieškovo finansinių operacijų.

45.       Elektros energijos kainos draudimas yra Ieškovo verslo sprendimas ir jo verslo rizika. EEĮ nenumato jokios imperatyvios pareigos tiekėjui sudaryti draudimo sandorius. Tai yra Ieškovo pasirinkta verslo strategija, siekiant apsisaugoti nuo kainų svyravimų didmeninėje rinkoje. Rizika, kylanti iš tokių finansinių priemonių (pvz., prievolė parduoti finansinę priemonę mažesne kaina, nei ji buvo įsigyta), yra išimtinai Ieškovo, kaip profesionalaus rinkos dalyvio, rizika, kurios jis negali vienašališkai perkelti savo klientui.

46.       Ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad konkretus sandoris su „Eesti Energia AS“ buvo sudarytas išskirtinai ir tik Atsakovo poreikiams tenkinti. Ieškovas, kaip stambus tiekėjas, turi didelį klientų skaičių, todėl neabejotina, kad išvestinės finansinės priemonės yra perkamos apibendrintam elektros energijos kiekiui, o ne individualiai kiekvienam klientui. Atsakovui nutraukus sutartį, Ieškovas galėjo (o būdamas rūpestingas ir atidus – turėjo pareigą) atitinkamą elektros energijos kiekį parduoti kitiems esamiems ar naujiems klientams. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėjo pastangas sumažinti savo tariamus nuostolius.

47.       Taipogi Ieškovas tik abstrakčiai nurodo, kad tariamų 216 069,71 Eur veiklos sąnaudų sumą sudaro „profilio rizikos dedamoji“, „kredito rizikos dedamoji“, „balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji“, „Sutarties administravimo ir vykdymo“ kaštai (darbuotojų atlyginimai, IT sistemos ir pan.), tačiau: nepateikė jokių apskaitos dokumentų, kaštų paskaičiavimų, ekspertizių ar kitų objektyvių duomenų, kurie pagrįstų nurodytą sumą ir jos priskyrimą konkrečiai Atsakovo Sutarčiai.

48.       Ieškovo teiginys, kad tokių duomenų pateikti neva nėra objektyvių galimybių, yra nepagrįstas ir neįtikimas. Bet kuri teisėtai veikianti įmonė privalo gebėti apskaičiuoti ir pagrįsti savo veiklos sąnaudas.

49.       Šios sąnaudos, kurias tariamai turi atlyginti Atsakovas, yra bendro pobūdžio Ieškovo veiklos sąnaudos, kurias jis patirtų nepriklausomai nuo to, ar Atsakovas būtų nutraukęs Sutartį. Nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti iš vieno kliento kompensuoti bendrąsias įmonės veiklos išlaidas už visą likusį sutarties terminą. Ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius yra teisiškai nepagrįstas, nes nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų Atsakovo veiksmų. Net jei šis klausimas būtų teisiškai reikšmingas, Ieškovas neįrodė nei tariamų nuostolių fakto, nei jų dydžio, nei priežastinio ryšio su Atsakovo teisėtais veiksmais.

50.       Atsakovo vertinimu, net jei Ieškovas įrodytų dėl Sutarties nutraukimo savo realiai patirtus nuostolius, tai nesudarytų teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų. Pažymi, jog tiek Lietuvos Aukščiausiojo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas mažoms įmonėms, sudariusioms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, įtvirtina teisę tokias sutartis nutraukti nepatiriant dėl to jokių finansinių padarinių. Nepriklausomai nuo to, kaip apeliantė beįvardytų savo reikalavimą (ar kaip sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), ar kaip reikalavimą dėl tiesiogiai patirtų nuostolių atlyginimo), jo esmė nesikeičia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-464/2025).

51.       Atsakovas pažymi, jog pagal 6.9 punktą, Sutartis laikoma nutraukta tik nuo to momento, kai Atsakovas Ieškovui sumoka nutraukimo mokestį. Tarp šalių nėra ginčo, kad Sutartis nutraukta nuo 2024 m. gruodžio 31 d., todėl nesupranta, kodėl vienos minėto punkto nuostatos Ieškovas netaikė – leido Nutraukti sutartį įspėjus prieš 30 dienų, bet kitą Sutarties nuostatą selektyviai taikė – pareikalavo iš Atsakovo Sutarties nutraukimo mokesčio. Nors vadovaujantis Ieškovo primestos Sutarties 6.9 punktu, Sutartis galėtų būti nutraukta tik jei įgyvendintos abi sąlygos (prieš 30 dienų įspėta apie Sutarties nutraukimą ir sumokėtas nutraukimo mokestis). Jei viena iš minėtų 6.9 punkto sąlygų neišpildyta – Sutartis turėjo tęstis. Tačiau Ieškovas suprato, kad draudimas nutraukti Sutartį, kol nesumokėtas nutraukimo mokestis, būtų akivaizdus ir šiurkštus Atsakovo teisės keisti tiekėją pažeidimas, todėl siekdamas užmaskuoti daromą pažeidimą, Ieškovas leido Atsakovui nutraukti sutartį, bet kartu pareikalavo nutraukimo mokesčio. Daro išvadą, jog Ieškovas suprato, kad reikalaudamas nutraukimo mokesčio daro pažeidimą, bet toliau nesąžiningai elgėsi ir bandė išsisukti.

52.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

53.       Ieškovas įžūliai ignoruodamas analogiškose bylose suformuluotus LAT išaiškinimus nagrinėjamu atveju neigia precedento, kaip teisės šaltinio, egzistavimą ir reikšmę. Toks nihilistinis Ieškovo elgesys akivaizdus, nes iš viešų duomenų matyti, kad Ieškovas nieko nepaisydamas toliau reiškia nepagrįstus ieškinius ne tik Atsakovui, bet ir kitoms įmonėms (pavyzdžiui, UAB „Skytech.lt“, „BALTO print“ UAB, UAB „Vibaltpega“, UAB „Žadvainis“, A. Leonavičienės įmonei, UAB „Eksalis“), taip siekdamas nesąžiningai praturtėti. Pasinaudodamas savo ekonominiu pranašumu, t. y. disponuodamas gausiais finansiniais ištekliais teisinėms paslaugoms, žyminių mokesčių mokėjimui ir pan. Ieškovas nesąžiningai siekia eksploatuoti labai mažas ir mažas įmones, kurių ekonominė padėtis lyginant su Ieškovu kardinaliai skiriasi, kas absoliučiai netoleruotina teisinėje valstybėje. 

54.       Kasacinis teismas analogiškoje byloje suformulavo aiškią taisyklę, jog nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat tokia sąlyga neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024).

55.       Nagrinėjamos bylos kontekste LAT išaiškinimai yra precedentiniai ir jais, kaip teisės šaltiniu, privalo vadovautis ne tik Teismas, bet ir kiti asmenys – taigi ir pats Ieškovas. LAT ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika analogiškose bylose yra aktuali, vienoda ir visa apimtimi atitinka tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Ieškovas turi galimybę ginti savo teises CK 6.271 pagrindu.

56.       Ieškovas taip pat neįrodė, kad tariamų tiesioginių nuostolių nebuvo galima išvengti. Ieškovo veikla yra dinamiška – elektros energijos pirkėjai nuolat keičiasi (sudaromos naujos sutartys, baigiasi senos sutartys). Vadinasi, klientams aptarnauti reikalingas elektros energijos kiekis nuolat svyruoja. Taigi būtų nelogiška sutikti su Ieškovo teiginiu, kad elektros energijos kainos draudimas buvo įsigytas išskirtinai tik dėl Atsakovui reikalingos elektros energijos kiekio. Be to, šios aplinkybės neįrodo ir Ieškovo pateikti duomenys, kurie priešingai, leidžia pagrįstai spręsti, kad elektros energijos kainos draudimas buvo įsigytas visai klientų grupei, todėl Atsakovui nutraukus Sutartį, kainos draudimas galėjo būti paskirstytas tarp kitų naujų klientų.

57.       Byloje nėra ginčo, kad Atsakovas nutraukė Sutartį 2024 m. gruodžio 31 d., t. y. likus 72 mėnesiams iki elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos 2030 m. gruodžio 31 d. Ieškovo reikalaujamą priteisti sumą (216 069,71 EUR) paskirsčius likusiam Sutarties laikotarpiui (72 mėn.), išeitų, kad per mėnesį Atsakovas pirkdamas elektros energiją iš Ieškovo turėtų mokėti už faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį ir papildomai 3000 EUR mokestį už Ieškovo veiklos sąnaudas (216 069,71 Eur : 72 mėn. = 3000,97 Eur/mėn.).

58.       Veiklos sąnaudas patvirtinančių dokumentų Ieškovas nepateikė, teigdamas, kad to padaryti tariamai nėra objektyvių galimybių. Atsakovas kategoriškai nesutinka su šia Ieškovo pozicija, nes bet kuri įmonė žino/turi žinoti ir turi pagrįsti savo veiklos sąnaudas (tiek apskritai, tiek ir tenkančias kiekvieno kliento administravimui) – normalus ir teisėtas įmonės funkcionavimas priešingu atveju neįmanomas. Kadangi Ieškovas prašomos priteisti nuostolių sumos – 216 069,71 Eur neįrodė, darytina išvada, kad tariamos veiklos sąnaudos yra tik dar vienas melagingas ir fiktyvus Ieškovo reikalavimas.

59.       Ieškovas visiškai nepagrįstai pareiškė Atsakovui ieškinį, kuriuo prašo priteisti Sutarties nutraukimo mokestį ir/ar tiesioginius nuostolius. Ieškovo reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo yra grindžiamas absoliučiai ydinga ginčui aktualių EEĮ ir Direktyvos normų interpretacija.

60.       Ieškovo pozicijos nepagrįstumą galutiniais sprendimais yra konstatavęs jau ne vienas Lietuvos Respublikos teismas, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tačiau jis būdamas profesionalus rinkos dalyvis, puikiai žinodamas galiojantį teisinį reguliavimą ir aiškiai suformuotą, nuoseklią teismų praktiką analogiškose bylose (kuriose jis pats dažnai buvo ieškovas), sąmoningai ją ignoruoja ir reiškia akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius ekonomiškai silpnesniems verslo subjektams, taip vykdydamas finansinį spaudimą ir trikdydamas teismų darbą. Toks elgesys vertintinas ne tik kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, bet ir kaip nepagarba teismų sistemai, todėl prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį skirti Ieškovui 5000 Eur baudą pusę šios sumos išieškant Atsakovo naudai.

Teismas

k o n s t a t u o j a: 

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

61.       Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys 2022-03-15 sudarė Sutartį, kuria susitarė dėl Ieškovo (pardavėjo) užtikrinamo elektros energijos tiekimo Atsakovo (pirkėjo) objektams, nurodytiems Sutarties Priede Nr. 4, laikotarpiu nuo 2022-04-01 iki 2030-12-31.

62.       Sutartimi sulygta, jog elektros energija Atsakovui  bus parduodama už iš anksto Sutartyje nustatytą ir nekintamą kainą ir dėl fiksuoto elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo per pardavimo laikotarpį.

63.       Sutarties Specialiose sąlygose yra nurodyta, kad Sutartis turi keturis priedus, kurie yra neatsiejama Sutarties dalis, t. y. 1) Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos; 2) Elektros energijos pirkimo – pardavimo bendrosios sąlygos; 3) Bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo-pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygos; 4) Objektų sąrašas.

64.       2024-11-28 Ieškovas gavo Atsakovo pranešimą, kuriuo Atsakovas informavo Ieškovą apie pirmalaikį Sutarties nutraukimą 2024-12-31 ir poreikį užtikrinti elektros energijos tiekimą pagal sutartį iki 2024-12-31 24:00 val. Sutartis buvo nutraukta 2024-12-31 Atsakovo vienašaliu sprendimu.

65.       Ieškovas 2025-01-15 išrašė ir pateikė Atsakovui Sąskaitą Sutartyje sulygtam nutraukimo mokesčiui – t. y. 244 873,41 Eur – kompensuoti ir ši Sąskaita nėra apmokėta.

66.       Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 punkte nustatyta, kad pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį; taip pat nustatyta, kad siekiant išvengti abejonių šalys pažymi, jog Sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą; taip pat Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nustatyta, kad Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio. Kainodaros sąlygose numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,35 (5.1 punktas). 

67.       Atsižvelgiant į tai, Ieškovas, Atsakovui nutraukus Sutartį, sprendžia, jog Atsakovo Ieškovui mokėtinas Sutarties nutraukimo mokestis, vadovaujantis kainodaros sąlygų 5.1 punktu, yra 244 873,41 Eur (8 470,43 – 3 016,01) x 128,27 x 0,35 = 244 873,41), kur – 8 470,43 MWh (Sutartyje nustatytas fiksuotas elektros energijos kiekis pardavimo nuo 2022-04-01 iki 2030-12-31); 3 016,01 MWh (iki Sutarties nutraukimo dienos Atsakovo faktiškai pagal Sutartį iš Ieškovo nupirktas elektros energijos kiekis); 128,27 Eur/MWh (Sutartyje fiksuota kaina, kurią Atsakovas mokėjo už fiksuotą elektros energijos kiekį Sutarties galiojimo laikotarpiu); 0,35 (Ieškovo taikomas koeficientas, kurį taikydamas Ieškovas su Atsakovu dalinasi riziką, susijusią su pirmalaikiu Sutarties nutraukimu (t. y. Atsakovo atsakomybei priskiriama 35 proc. Sutarties nutraukimo rizikos)). 

68.       Ieškovo teigimu, Sutarties nutraukimas yra galimas išimtinai tik Bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 punktuose bei Kainodaros sąlygų 5.1 punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl, Atsakovui nutraukus Sutartį iki sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, privalo sumokėti Ieškovui 244 873,41 Eur Sutarties nutraukimo mokestį, kurį vertina netesybomis (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis); be to, Ieškovo teigimu, Sutarties nutraukimo mokestis yra grindžiamas tiesioginiais nuostoliais, kuriuos patiria Atsakovui vienašališkai nutraukus Sutartį iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos (dėl elektros kainos draudimo –  28 803,70 Eur) ir dėl kitų Ieškovų nuostolių (216 069,71 Eur), kuriuos sudaro konkrečios fiksuotos elektros energijos kainos dedamosios, kurios lėmė Sutartyje numatytos kainos nustatymą (profilio rizikos dedamoji, žaliosios elektros energijos garantijos dedamoji, kredito rizikos dedamoji ir balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji), ir tokiu būdu yra visos būtinosios sąlygos Atsakovo sutartinei atsakomybei kilti (CK 6.246 – 6.249, 6.256 straipsniai).

69.       Taigi, Ieškovas reikalavimą iš Atsakovo priteisti 244 873,41 Eur dydžio Sutarties nutraukimo mokestį grindžia Elektros energijos pirkimo – pardavimo bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 punktų nuostatomis bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta formule.

70.       Nustatyta, kad Atsakovas atitinka mažos įmonės apibrėžimą pagal SVVPĮ, ginčo dėl to byloje nėra.

IV.                      Dėl ginčo ribų ir esmės

71.       Nagrinėjamos bylos ginčo ribas sudaro Ieškovo reikalavimo susijusio su Sutarties nutraukimo mokesčio, tiesioginių nuostolių priteisimo iš mažos įmonės kriterijus atitinkančio Atsakovo.

72.       Teisės aktai suteikia teisę mažoms įmonėms vienašališkai nutraukti elektros energijos tiekimo sutartį be jokių mokesčių.

73.       Europos Parlamento ir Tarybos 2019 m. birželio 5 d. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių; tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvoje (ES) 2019/944 apibrėžiamas kaip mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas); sutarties nutraukimo mokestis – mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas). Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 ir 17 punktų ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).

74.       Pakeitimu 1 EEĮ 47 straipsnio 3 dalis buvo pakeista 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483, jo nuostatos įsigaliojo 2021 m. liepos 15 d. ir galiojo Sutarties sudarymo metu (2022-03-15). Iš EEĮ pakeitimo parengiamųjų dokumentų matyti, kad 2021 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XIV-483 buvo priimtas būtent siekiant perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas, t. y., siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, buvo siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad buitiniai vartotojai ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą (Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 461 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 d. 4 p.).

75.       Taigi, 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483 tiesiogiai buvo siekiama Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų įgyvendinimo. EEĮ 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad: „Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.

76.       Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas.“ 

77.       Taigi, priešingai nei teigia Ieškovas, jau Sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija suteikė teisę mažoms įmonėms neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir suteikė teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, taigi, ir Sutartyje numatytas nutraukimo mokestis, akivaizdu, jog įstatyminio reguliavimo neatitiko.

78.       2023-04-27 buvo priimtas ir 2023-06-01 įsigaliojo Pakeitimas 2, kuriuo EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas draudimas elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi mažoms įmonėms už vienašališką elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą.

79.       Tai, jog tiek Sutarties sudarymo metu, tiek ir jos nutraukimo metu galiojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos suteikė teisę mažoms įmonėms nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis ir draudė sutartyse su mažomis įmonėmis numatyti už šį nutraukimą mokėtiną mokestį patvirtina ir aktuali tiek kasacinio, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismų praktika.

80.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, konstatavo, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdami sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d., pasirenkant lingvistinę formuluotę, kad tokia teisė ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms suteikiama neatlygintinai. Europos Komisijos nuomonėje nurodyta, jog Lietuva nebuvo perkėlusi Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 ir 17 punktų, t. y. „sutarties nutraukimo mokesčio“ ir „tiekėjo pakeitimo mokesčio“ apibrėžčių. Tačiau, tinkamai perkėlus Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatas, nagrinėjamos civilinės bylos kontekste apibrėžtys gali būti aiškinamos sistemiškai taikant Direktyvos (ES) 2019/944 ir EEĮ straipsnių nuostatas. Tai savaime nelemia kitokio Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio, kuris į nacionalinę teisinę sistemą buvo perkeltas tinkamai, taikymo ir aiškinimo. Nors 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 pakeitimu nebuvo expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nustatyta, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, tačiau, šiuo įstatymu įtvirtinus nuostatą, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos ir siekiama tų pačių tikslų, o būtent – sudaryti sąlygas nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių nuostolių (baudų, mokesčių).

81.       Aukščiau minimoje nutartyje dėl Ieškovo standartiškai taikomų sutarties sąlygų taip pat išaiškinta (47 punktas), kad „nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse“; taip pat pažymėta (51 p.), kad „netaikytinos ir CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu.

82.       Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo nustatyta teisė valstybėms narėms leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, į nacionalinius aktus nebuvo perkelta, t. y. nacionalinės teisės aktų leidėjas nenustatė jokių išimčių iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų; 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta visa apimtimi jau nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo (Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelė, šio projekto priedas).

83.       Atsakovo triplike pateikti teismų praktikos pavydžiai patvirtina, jog mažoms įmonėms neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už elektros energijos tiekimo sutarties su tiekėju nutraukimą, tokios pozicijos laikosi ne tik teismai, tačiau ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-464-330/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-492-567/2024).

84.       Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 28 punkte (2021 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1-175 pakeistas; pakeitimas įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 27 d.) buvo nustatyta, kad buitinis vartotojas, labai maža įmonė ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai, o nebuitinis vartotojas, išskyrus labai mažą įmonę ir mažą įmonę, vienašališkai nutraukti sutartį su operatoriumi ir (ar) tiekėju sutartyje ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.

85.       Nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančios redakcijos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 281 p. nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas (įskaitant vartotojui suteiktų nuolaidų ir (ar) kitų vartotojui suteiktų naudų, susijusių su elektros energijos tiekimo paslauga, grąžinimą), kurie būtų taikomi šiame punkte nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo– pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

86.       Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, jog Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė mažoms įmonėms vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį nepriklausomai nuo to, kada ji buvo sudaryta – iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, o mokesčius taikyti mažoms įmonėms už šių sutarčių nutraukimą yra draudžiama.

87.       Kaip byloje nustatyta, Atsakovas atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta SVVPĮ straipsnio 2 dalies, sąvoką, todėl turi teisę pasinaudoti Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį.

88.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 taip pat konstatavo, kad „nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo imperatyvi, nes nurodė vienintelį teisėtą elgesio modelį, paliepimą – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams nereikalauti jokių su tuo susijusių mokesčių ir mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už sunaudotą elektros energiją ir suteiktas paslaugas. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje jau yra įtvirtintas aiškus draudimas tokio pobūdžio sutartyse nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, tai lemia ir įstatymo leidėjo aiškiai išreikštą valią, kad šie mokesčiai ir (ar) netesybos nebūtų reikalaujami iš sutartį nutraukiančių buitinių vartotojų, labai mažų įmonių ir mažų įmonių. Kadangi šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nepriklausomai nuo to, jog atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo pripažinti šias Sutarties nuostatas negaliojančiomis, teisėjų kolegija ex officio konstatuoja, kad, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktų, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkto nuostatos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos“.

89.       Byloje nustatyta, kad šiuo nagrinėjamu atveju Sutarties bendrosios sąlygos, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, Bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo – pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygos yra parengtos Ieškovo vienašališkai, ir jos atitinka viešąją sutartį pagal CK 6.161 straipsnio, 6.383 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl yra standartinės, nederintos atskirai su Atsakovu, kuris prie jų prisijungė prisijungimo būdu. 

90.       Dėl to, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas ex officio konstatuoti, jog vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi, Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 p., 6.12 p., Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 p., ta apimtimi, kuria nustatytas sutarties nutraukimo mokestis, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir yra niekinės ir negaliojančios bei sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos, o Atsakovo veiksmai vienašališkai nutraukus Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, nėra laikomi neteisėtais ir sudarančiais pagrindą Atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

91.       Atsižvelgiant į išdėstytus aukščiau teismo motyvus ir argumentus, teismas nenustatė pagrindo tenkinti Ieškovo ieškinio reikalavimą ir priteisti Ieškovui iš Atsakovo Sutarties nutraukimo mokestį, todėl šis ieškinio reikalavimas netenkintinas.

92.       Byloje taip pat nenustatytas pagrindas tenkinti ir Ieškovo reikalavimą priteisti patirtus tiesioginius nuostolius. Šiuo aspektu dar kartą pažymėtina, jog Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius mažoms įmonėms.

93.       Kaip nustatyta aukščiau aptartose teisės aktų nuostatose ir pažymėta nagrinėjamu atveju aktualioje kasacinio teismo praktikoje – teisės aktai nenumato tiekėjo teisės reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis. Šiuo atveju nėra svarbu kaip Ieškovas įvardina savo reikalavimą (ar kaip sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), ar kaip reikalavimą dėl tiesiogiai patirtų nuostolių atlyginimo), jo esmė nesikeičia ir tai nesudaro pagrindo taikyti mažai įmonei finansinius padarinius ir priteisti, kaip yra prašoma aptariamu atveju, tiesioginius nuostolius, dėl elektros tiekimo sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-464/2025). Taigi, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti Ieškovo teiginius dėl nurodomų patirtų tiesioginių nuostolių pagrįstais.

94.       Be to, nurodyta aukščiau, šioje nutartyje, vienašališkai nutraukdamas su Ieškovu sudarytą Sutartį, Atsakovas įgyvendino EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį, dėl ko būtent nėra pagrindo konstatuoti Atsakovo neteisėtų veiksmų, o Ieškovo reikalavimas atlyginti tiesioginius nuostolius vadovaujantis CK 6.217 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis sutarties nutraukimą dėl jos esminio pažeidimo, teismo vertinimu, negali būti tenkinamas dėl to, jog, nagrinėjamu atveju, šiuos nuostatos yra neaktualios. 

95.       EEĮ yra lex specialis CK normų atžvilgiu, todėl šiuo atveju taikytina specialioji norma, nes būtent Atsakovas, kaip maža įmonė, įgyvendino ne CK 6.217 straipsnio įtvirtintą teisę nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo, o EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį.

96.       Nagrinėjamu atveju Atsakovui už Sutarties nutraukimą negalima taikyti civilinės atsakomybės, nei priteisiant Sutarties nutraukimo mokestį, nei tiesioginius nuostolius, net jei jie ir būtų atsiradę dėl Atsakovo Sutarties nutraukimo, nes jo atliktas Sutarties nutraukimas, savo esme yra teisėtas veiksmas atliktas pagal įstatymą, kas suponuoja neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvimą Atsakovo veiksmuose.

97.       Nepaisant, aukščiau teismo padarytos išvados, jog už Sutarties nutraukimą Atsakovui apskritai negali būti taikoma civilinė atsakomybė ir tiesioginiai nuostoliai negali būti iš jo priteisiami, nes jau pats toks tokių nuostolių reikalavimas neatitinka įstatymo ir jam prieštarauja, tačiau ir šių nuostolių dydžio Ieškovas neįrodė.

98.       Ieškovas į bylą nepateikė pirminių buhalterinių dokumentų. Iš Ieškovo pateiktų mokėjimų Eesti Energia AS nėra galimybės nustatyti sąsajų su Atsakovo sudaryto elektros energijos pirkimo pardavimo sandorio vykdymu. Ieškovas nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų, kad sandoris su „Eesti Energia AS“ buvo sudarytas tik Atsakovo poreikiams tenkinti. Nurodomos elektros kainos draudimo patirtos išlaidos negali būti laikomos tiesioginiais nuostoliais, nes jos nebuvo būtinos. EEĮ nenumato jokios imperatyvios pareigos tiekėjui sudaryti draudimo sandorius.

99.       Teismas nagrinėjamu atveju pritaria Atsakovo pozicijai, jog sutartis su „Eesti Energia AS“ yra trečiųjų šalių sandoris, kuris nesukuria jokių teisių ir pareigų Atsakovui. Atsakovas nebuvo šios sutarties šalis, apie ją nebuvo informuotas sudarant Sutartį ir nedavė jokio sutikimo prisiimti riziką, kylančią iš Ieškovo finansinių operacijų.

100.       Teismo vertinimu tiek Ieškovo nurodomi tiesioginiai nuostoliai dėl elektros energijos kainų draudimo pagal sutartį su „Eesti Energia AS“, tiek ir  216 069,71 Eur veiklos sąnaudų suma, kurią sudaro „profilio rizikos dedamoji“, „kredito rizikos dedamoji“, „balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji“, „Sutarties administravimo ir vykdymo“ kaštai (darbuotojų atlyginimai, IT sistemos ir pan.) vertintini kaip Ieškovo, profesionalaus verslininko (elektros energijos tiekėjo) veiklos kaštai, kurie priežastiniu ryšiu nesusiję su Atsakovo veiksmais nutraukiant Sutartį. Byloje įrodymų, kurie objektyviais pagrįstų prašomą priteisti sumą ir jos priskyrimą Atsakovo Sutarčiai, nėra pateikta. 

101.       Apibendrinant aukščiau išdėstytus teismo motyvus ir argumentus, pažymėtina, jog nenustatytas pagrindas tenkinti Ieškovo ieškinio reikalavimus ir dėl tiesioginių nuostolių priteisimo, nes pats reikalavimas prieštarauja įstatymui, nenustatytos Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos dėl nurodomų ir prašomų priteisti tiesioginių nuostolių, taip pat neįrodytas ir šių nuostolių dydis bei jų sąsaja su Atsakovo veiksmais nutraukiant Sutartį.

Dėl prejudicinio sprendimo

102.       Ieškovas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: Ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius)?; Ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos)?

103.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje buvo spręstas UAB „Enefit“ analogiškas prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl analogiškų klausimų, ir buvo nurodyta, kad „kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo“, todėl ieškovės UAB ,,Enefit“ prašymas dėl tokio kreipimosi buvo atmestas; teismas konstatavo, kad įgyvendinant Direktyvos (ES) 2019/944 tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę nuo 2021 m. liepos 15 d. įsigalioję EEĮ vienašališko elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atveju buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms be atsiskaitymo su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė, o nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio EEĮ pakeitimai įtvirtino draudimą nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką sutarties nutraukimą, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Direktyvos (ES) 2019/944 2 str. 16, 17 d. reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Pasisakydama dėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 str. 3 d. perkėlimo būdo teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos (ES) 2019/944 12 str. 3 d. įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės, t. y. įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos (ES) 2019/944 12 str. 3 d. nuostatų į nacionalinę teisę, kas reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos (ES) 2019/944 12 str. 3 d. nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo teisėjų kolegijai nekilo. 

104.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą, nes Europos sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus, dėl jo abejonių nekyla, šis klausimas jau buvo išspręstas tiek kasacinio teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-464/2025), todėl Ieškovo prašymas dėl kreipimosi į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą, atmestinas.

Dėl ieškovo prašymo taikyti komercinių paslapčių apsaugos priemones bylos duomenims

105.       Ieškovas pateikė prašymą pripažinti civilinės bylos medžiagą konfidencialia ir nustatyti, kad su komercinę paslaptį sudarančia informacija turi teisę susipažinti, daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas bei teismo sprendimo ir nutarties kopijas, kuriuose yra informacija sudaranti komercinę paslaptį tik Atsakovo UAB ECOpipes ir Ieškovo UAB Enefit vadovai bei šioje byloje šalis atstovaujantys advokatai.

106.       Ieškovas nurodė, jog: Pagrindinė sutartis, Patvirtinimas 1, Patvirtinimas 2, Eesti Energia vidaus apskaitos duomenys, faktinius atsiskaitymus patvirtinantys Eesti Energia ir Ieškovo buhalteriniai dokumentai, o taip pat Eesti Energia Paaiškinimai sudaro komercinę paslaptį.

107.       Atsakovas tokiam Ieškovo prašymui prieštaravo nurodydamas, kad tam nėra teisinio pagrindo ir būtinybės. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Ieškovas yra pareiškęs daugybę nepagrįstų ieškinių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas turi galimybę patikrinti šią informaciją Lietuvos Respublikos teismų informacinėje sistemoje ir nustatyti, ar ir visose kitose Ieškovo bylose posėdžiai yra uždari, o bylos medžiaga konfidenciali. Be to, Teismas turėtų įvertinti ir tai, kad Ieškovo atžvilgiu yra priimtas ne vienas galutinis procesinis sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš įsiteisėjusių teismo sprendimų turinio galima daryti pagrįstą išvadą, kad Ieškovas jau baigtose bylose yra pateikęs iš esmės analogiškus tariamai konfidencialius dokumentus, kurių prašo neviešinti nagrinėjamoje byloje. Vadinasi, Ieškovo tariamai konfidenciali informacija jau yra viešai prieinama kitose bylose, kas atitinkamai nesudaro pagrindo teismui nukrypti nuo bendros taisyklės, kad bylos teismo posėdžiuose nagrinėjamos viešai ir bylos medžiaga yra vieša. Akcentuoja, kad šis prašymas tik dar kartą patvirtina Ieškovo nesąžiningumą ir veiklos neskaidrumą. Akivaizdu, kad Ieškovas visais būdais siekia užkirsti kelią informacijos sklaidai, kad toliau galėtų nesąžiningai spausti savo klientus – labai mažas ir mažas įmones, kurios siekia pasinaudoti joms įstatymų nustatyta teise neatlygintinai pakeisti tiekėją.

108.       CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis.  Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Taigi informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (LAT 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2018; 2022-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022; 2024-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024.

109.       Ieškovas prašo remdamasis CPK 101 straipsniu nustatyti, jog su komercinę paslaptį sudarančia informacija turi teisę susipažinti tik atsakovo UAB ECOpipes ir ieškovo Enefit UAB vadovai bei šioje byloje šalis atstovaujantys advokatai.

110.       CPK 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai yra pagrindas manyti, kad gali būti atskleista komercinė paslaptis, teismas dalyvaujančių byloje asmenų tinkamai pagrįstu prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustato konkrečius asmenis, turinčius teisę:

1) susipažinti su bylos medžiaga, kurioje pateikta komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas (skaitmenines kopijas);

2) dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose, kuriuose gali būti atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, ir susipažinti su tų teismo posėdžių protokolais;

3) gauti teismo sprendimo ar nutarties, kurioje atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, patvirtintą kopiją (skaitmeninę kopiją).

111.        Atsižvelgiant į tai, kad Ieškovas nurodė, jog jo komercinę paslaptį sudaro byloje pateikti: Pagrindinė sutartis, Patvirtinimas 1, Patvirtinimas 2, Eesti Energia vidaus apskaitos duomenys, faktinius atsiskaitymus patvirtinantys Eesti Energia ir Ieškovo buhalteriniai dokumentai, o taip pat Eesti Energia paaiškinimai, todėl teismas randa pagrindą nustatyti, jog su šias duomenims susipažinti gali tik šalių vadovai ir šalių atstovai.

Dėl atsakovo prašymo skirti baudą ieškovui už pareikštą akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį

112.       Atsakovas pateikė prašymą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį skirti Ieškovui 5000 Eur baudą pusę šios sumos išieškant Atsakovo naudai.

113.       Baudą prašo skirti dėl Ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir kaip nepagarbos teismų sistemai  reiškiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, kai ne vienas Lietuvos Respublikos teismas, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą yra atmetęs analogiškus ir nepagrįstus Ieškovo ieškinius, tačiau jis būdamas profesionalus rinkos dalyvis, puikiai žinodamas galiojantį teisinį reguliavimą ir aiškiai suformuotą, nuoseklią teismų praktiką analogiškose bylose, sąmoningai ją ignoruoja ir reiškia akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius ekonomiškai silpnesniems verslo subjektams, taip vykdydamas finansinį spaudimą ir trikdydamas teismų darbą.

114.       Ieškovas su atsakovo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodė, kad prašo priteisti netesybas ir nuostolius pagal Sutartį, įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą, todėl tai negali būti laikoma piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

115.       CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

116.        Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

117.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas).

118.       Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

119.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016, 32 punktas).

120.       Sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020).

121.       Atsižvelgiant įstatyminį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus nagrinėjimu klausimu, teismas neranda pagrindo pripažinti, jog Ieškovas byloje piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

122.       Matyti, jog ieškinį Ieškovas reiškia remdamasis šalių Sutartimi. Byla išnagrinėta pakankamai operatyviai. Nenustatyta, jog Ieškovas savo veiksmais būtų vilkinęs bylos nagrinėjimą, veikęs prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Tai, jog Ieškovo ieškinys yra nepagrįstas konstatuotina priimant teismo sprendimą, tačiau tai nesuponuoja to, jog jį reikšdamas Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

123.       Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad daug Ieškovo ieškinių dėl analogiškų, kaip ir šioje byloje, reikalavimų yra atmesta, taip pat dėl jų pagrįstumo yra pasisakyta ir kasacinio bei Lietuvos apeliacinio teismų nutartyse, tačiau tai nereiškia, jog Ieškovas  kreipiasi į teismą su nesąžiningais ieškiniais ir tokiu būdu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir toks veikimas turėtų būti įvertinamas CPK 95 straipsnio aspektu skiriant Ieškovui baudą.

124.       Nagrinėjamu atveju spręstina, jog Ieškovas, teismams atmetus jo reiškimus ieškinius, patiria finansinius nuostolius – patiria bylinėjimosi išlaidas, pats turi atlyginti kitos šalies patirtas ir valstybės bylinėjimosi išlaidas, kurios dažnai, kaip ir nagrinėjamoje byloje yra ženklios.

125.       Atsižvelgiant į šioje dalyje teismo išdėstytus motyvus ir argumentus Atsakovo prašymas skirti Ieškovui CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą netenkintinas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

126.       Vadovaujantis aukščiau šiame sprendime nurodytais motyvais ir argumentais ieškinys atmestinas.

127.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

128.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kokios yra nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). 

129.       Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio dydžiai yra nustatyti Rekomendacijų 8 punkte, kurie apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (Rekomendacijų 7 punktas).

130.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Pažymėtina, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 61 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023 113 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

131.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018 41 punktas).

132.       Ieškinį atmetus Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos lieka jam bei spręstina dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Atsakovui (CPK 93 straipsnis).

133.       Atsakovas byloje pateikė duomenis apie patirtas 10 890 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Pateikė šių išlaidų apskaičiavimą, kartu su jų pagrindimu. Atsakovui byloje buvo teikiama teisinė pagalba, pateiktas atsiliepimas į ieškinį, triplikas, byloje vyko du teismo posėdžiai.

134.       Atsakovo pateiktos išlaidos už atsiliepimo į ieškinį surašymą yra pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Tačiau maksimali pagal Rekomendacijas priteistina suma už tripliko surašymą šių išlaidų sumokėjimo dieną (2025-06-05) yra 3503, 85 Eur, kai Atsakovas prašo priteisti 4356 Eur.

135.       Iš Atsakovo atstovo pateiktos 2025-05-25 PVM sąskaitos faktūros matyti, jog  4 356 Eur sumai sąskaita pateikta apmokėti Atsakovui už Ieškovo pateikto dubliko civilinėje byloje Nr. e2-176-1059/2025 ir jo priedų analizę ir vertinimą, ginčui aktualios teismų praktikos paiešką, analizę ir vertinimą, tripliko į ieškovo dubliką civilinėje byloje Nr. e2-176-1059/2025 rengimą.

136.       Teismas sprendžia, jog į suteiktas teisines paslaugas yra įtrauktos ir tokios paslaugos, kurios pagal formuojamą teismų praktiką nelaikytinos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis (dubliko civilinėje byloje ir jo priedų analizė ir vertinimas, ginčui aktualios teismų praktikos paieška, analizė ir vertinimas). Teismo vertinimu šios teisinės paslaugos yra skirtos tripliko rengimui, nes tam, kad parengti tripliką, akivaizdu, jog yra reikalinga susipažinti ir išanalizuoti Ieškovo dubliką taip pat ginčui aktualią teismų praktiką. 

137.       Teismo vertinimu tripliko parengimas atsižvelgiant į tai, jog jis yra teikiamas kaip baigiamasis dokumentas bylai rengiantis paruošiamųjų dokumentų būdu, nereikalauja tiek daug žmogiškųjų išteklių kaip pirminių dokumentų ieškinio ar atsiliepimo į jį rengimas, ne veltui ir Rekomendacijose (Rekomendacijų 8.2, 8.3 punktai) už juos priteistini rekomenduojami maksimalūs dydžiai 1, 66 karto didesni nei už tripliko parengimą. 

138.       Taigi, Atsakovui už tripliko parengimą yra priteisiama maksimali pagal Rekomendacijas tripliko parengimą priteistina suma pagal šių išlaidų atsiradimo laiką – 3503, 85 Eur. Taip pat Atsakovui priteistinos išlaidos už atstovavimą teismo posėdžiuose, kurių suma, teismo vertinimu yra pagrįsta ir protinga. 

139.       Teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, nenustatė, jog ginčo sudėtingumas byloje būtų išimtinis, todėl Atsakovui iš Ieškovo priteistinos 10 037,85 Eur bylinėjimosi išlaidos (3267 Eur už atsiliepimo rengimą; 3503, 85 Eur už tripliko rengimą; 1452 Eur už atstovavimą 2025-07-04 teismo posėdyje ir 1815 Eur už atstovavimą 2025-09-09 teismo posėdyje) (CPK 98 straipsnis).

            Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 101, 93, 95, 98, 259 – 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,ECOpipes“ į. k. 148516846, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ į. k. 300649187, 10 037,85 Eur (dešimt tūkstančių trisdešimt septynis eurus 85 ct)  bylinėjimosi išlaidų.

Nustatyti, jog su ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ komercinę paslaptį sudarančiais bylos duomenimis – pagrindine sutartimi, patvirtinimu 1, patvirtinimu 2, Eesti Energia vidaus apskaitos duomenimis, faktinius atsiskaitymus patvirtinančiais Eesti Energia ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ buhalteriniais dokumentais, Eesti Energia paaiškinimais – susipažinti, daryti ir šios medžiagos, nuorašus ir kopijas (skaitmenines kopijas) gali tik šios bylos šalių vadovai ir bylos šalims atstovaujantys advokatai ir advokato padėjėjai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėjas                                                                                Ignas Totilas