Administracinė byla Nr. TA-1036-968/2021

 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01305-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI) buvo laikomas nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2020 m. kovo 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: kamerose ploto jam teko žymiai mažiau, nei numato teisės aktai, sanitarinis mazgas yra įrengtas toje pačioje gyvenamojoje kameroje ir atskirtas nuo patalpos sienele ne aukštesne nei 1,5 kv. m bei užuolaida. Sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos. Neužtikrinamas užimtumas po 8 val. per dieną. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą.

3.       Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad užimtumas buvo užtikrintas tik iš dalies, tačiau jis atsisakė reikalavimo dėl užimtumo neužtikrinimo ir dėl to atsakovui pretenzijų neturėjo.

4.       Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-109) 1.3.1 punktą vienam suaugusiam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m., kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas – durimis arba užuolaidėle, todėl tiek teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė.

6.       Teismas nurodė, kad pagal Įsakymo Nr. V-109 1.3.1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2020 m. vasario 5 d.) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d.) 2.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7.       Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas aptarė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją ir priėjo prie išvados, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis, atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

8.       Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, teismas vertino Šiaulių TI pateiktus duomenis ir nustatė, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Pripažinęs pareiškėjo teiginius dėl privatumo pažeidimo abstrakčiais bei prieštaringais, teismas sprendė, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

9.       Dėl sanitarinio mazgo neatitikties higienos normų reikalavimams, nemalonaus kvapo, teismas nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) įsigaliojimo, todėl ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 p.). Atsižvelgęs į tai, jog tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, nenustatyti.

10.       Įvertinęs visas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją, todėl jo skundą atmetė.

III.

11.       Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 2 000 Eur.

12.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Gyvenamojo ploto jam teko gerokai mažiau, nei nustato teisės aktai. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje apskaičiavimo metodologiją, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Apeliaciniame skunde pateikiami kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai, juose laikytų asmenų skaičius bei pareiškėjo paskaičiavimai dėl vienam asmeniui turėjusio tekti laisvo ploto.

12.2.                      Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik vienąkart per savaitę po 15 min.

12.3.                      LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 (toliau – ir LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis) konstatuota, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamųjų asmenų privatumui užtikrinti. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) pateikiamuose standartuose, nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Gyvenamoji patalpa turi būti prie maitinimo patalpos ir asmens laikymas joje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Nuteistajam turi būti užtikrintas privatumas ne tik nuo kameroje esančių asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo baudžiamas kankinimu.

12.4.                      Sanitarinis mazgas neatitinka higienos normų reikalavimų, iš jo sklido nemalonus kvapas, vietoje ventiliatoriaus yra tik skylė.

13.       Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

13.1.                      Pareiškėjo teiginys, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nepagrįstas. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, todėl nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių iš dalies neteisingi ir prieštarauja bylos medžiagai. Teismui teikti duomenys yra teisingi, o pareiškėjas pastabų dėl jų klaidingumo teismui nereiškė.

13.2.                      Teismas įvertino teisės aktuose numatytus reikalavimus, naujausią LVAT praktiką, pagal kurią sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis, yra vertinamas kaip užtikrinantis tinkamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu, privatumą (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), taip pat ištyrė pateiktus įrodymus (nuotraukas, duomenis apie sanitarinių mazgų sienelių aukštį, jų konstrukciją) bei nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas tinkamai užtikrina asmenų, besinaudojančių tualetu, privatumą.

13.3.                      Teismas atmetė skundo dalį dėl galimai blogo kvapo, kadangi dėl įstaigos statuso mechaninės ventiliacijos įrengimo darbai Šiaulių TI pastate negalimi. Kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, plotai pakankamai dideli, o galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, todėl pagrindo teigti, kad kamerose galėjo tvyroti blogas kvapas, patalpas reguliariai vėdinant, nėra. Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

13.4.                      Pareiškėjas jokių pretenzijų dėl karšto vandens nebuvimo kamerose, dėl vedimo į dušą tik kartą per savaitę nebuvo nurodęs. Kadangi apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, dėl minėtų aplinkybių atsakovas nepasisako.

13.5.                      Apeliaciniame skunde arba abstrakčiai kartojami teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu, arba nurodomos tariamos aplinkybės, kurios teismui nebuvo skundžiamos, nors skundo padavimo dieną pareiškėjui turėjo būti žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. B. prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl jo laikymo Šiaulių TI nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2020 m. kovo 15 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

16.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, jog Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik vienąkart per savaitę po 15 min.

17.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18.       EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

19.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

20.       Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI kamerose buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti duomenys apie kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotus, kartu kalėjusių asmenų skaičių taip pat patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m – buvo užtikrinta. Be to, įvertinus kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo užimamą plotą (šį plotą atėmus iš bendro kameros ploto) Konvencijos 3 straipsnio kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3 kv. m plotą taip pat buvo užtikrinta.

21.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

22.       Pagal LVAT išaiškinimus tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

23.       Pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu vertino Šiaulių TI San. mazgų zonų kamerose lentelę, kuriuose užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo kameroje Nr. 17 (1,70 m) aukščio, aukščiausia – kameroje Nr. 7 (2,46 m) (I t., b. l. 138–139). Pateiktos kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (I t., b. l. 152–155) patvirtina, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis ar užuolaida. Teismas sprendė, jog privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su šia sprendimo dalimi, tik abstrakčiai nurodo, kad buvo pažeistas jo orumas, bei remiasi LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi ir CPT standartais. Pareiškėjo nurodyta LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi nėra pagrindo vadovautis, nes nesutampa ginčo laikotarpis (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartyje buvo nagrinėtos kalinimo sąlygos Šiaulių TI nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2012 m. vasario 20 d.) bei bylos faktinės aplinkybės (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje Šiaulių TI nepaneigė tos bylos pareiškėjo teiginių, kad jam naudojantis tualetu, jį galėjo matyti kiti asmenys). Dėl CPT standartų pažymėtina, kad jie nėra lemiamas argumentas, vertinant konkretų pažeidimą, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog analizuojamu atveju pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimas nekonstatuotinas.

24.       Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo nemalonaus kvapo pažymėtina, kad byloje nepaneigta, kad Šiaulių TI kameros jose laikomų asmenų galėjo būti vėdinamos per langus, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Aplinkybė, jog iš sanitarinio mazgo galėjo sklisti nemalonus kvapas, nelaikytina teisės aktų reikalavimų pažeidimu, kadangi ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą. Taigi, Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu nekonstatuoti pagrįstai.

25.       Pareiškėjas apeliaciniame nurodo papildomus nusiskundimus (gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik vienąkart per savaitę po 15 min), kurių nebuvo nurodęs savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.

26.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra nepagrįsti, Šiaulių TI jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, o nenustačius pareiškėjo teisių pažeidimo, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog jis buvo baudžiamas kankinimu. Nesant vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

27.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo aplinkybių analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

                Ramutė Ruškytė