Civilinė byla Nr. e2-230-464/2023
Teisminio proceso numeris 2-55-3-00931-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Julivera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Julivera“ ieškinį atsakovei L. L. dėl skolos ir baudos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Julivera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės L. L. 65 000 Eur skolą, 65 000 Eur baudą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ji su atsakove 2020 m. spalio 28 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šalys sutarė dėl atsakovei priklausančio turto (nebaigtos statyti daržinės ir dalies žemės sklypo) pirkimo–pardavimo. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti iki 2021 m. balandžio 28 d. Ieškovė iki pagrindinės sutarties sudarymo įsipareigojo sumokėti atsakovei 65 000 Eur avansą ir šį savo įsipareigojimą pagal preliminariąją sutartį įvykdė tinkamai – sumokėjo atsakovei sutarto dydžio avansą. Tačiau dėl atsakovės kaltės nei per preliminariojoje sutartyje nurodytą terminą, nei per ieškovės suteiktą papildomą terminą pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė, vadovaudamasi preliminariosios sutarties nuostatomis, prašo priteisti iš atsakovės jai sumokėtą 65 000 Eur avansą bei tokio paties dydžio, t. y. 65 000 Eur baudą.
3. Ieškovė UAB ,,Julivera“ 2022 m. lapkričio 10 d. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei L. L. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir turtines teises į nebaigtą statyti pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Prašymą grindė tuo, kad atsakovė nepagrįstai vengia ir nesiima jokių priemonių dėl sumokėto avanso ieškovei grąžinimo, o tai patvirtina jos nesąžiningumą. Pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl neareštavus turto atsakovė gali perleisti šį turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti.
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Julivera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas sprendė, kad vien ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės nebendradarbiavimo su ieškove nesudaro pagrindo vertinti atsakovės elgesio kaip akivaizdžiai nesąžiningų veiksmų, o jokių kitų duomenų apie atsakovės siekį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkti savo turtą ieškovė nepateikė. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukuria materialinių vertybių, nedidina turimo turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esamą turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės esant nesąžiningiems asmens veiksmams.
5. Ieškovė UAB ,,Julivera“ 2023 m. sausio 9 d. pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atlikti įrašą Nekilnojamojo turto registre, draudžiantį atsakovei perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti be teismo leidimo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir turtines teises į nebaigtą statyti pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).
6. Ieškovės teigimu, atsakovė iki šiol be jokio teisinio pagrindo naudojasi ieškovės lėšomis, sumokėtomis jai pagal preliminariąją sutartį, taip pažeisdama šalių pusiausvyros principą. Atsakovė, nesiimdama veiksmų sumokėtam avansui grąžinti, elgiasi nesąžiningai. Pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali perleisti turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės reikalavimo patenkinimas. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra teisinga prevencinė priemonė, kuri padės užtikrinti esamos padėties išsaugojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 11 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Julivera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
8. Preliminariai įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad esami duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovė būtų pasirinkusi neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė suformulavo ieškinio dalyką, išdėstė faktines ginčo aplinkybes, į bylą pateikė įrodymus, kuriais ji grindžia savo ieškinio reikalavimus. Todėl viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškinio preliminarus pagrįstumas – egzistuoja.
9. Spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimo, teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio ieškovės prašymas pareikštas pakartotinai, tačiau atsakovės nesąžiningumas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, dėl kurių jau buvo pasisakyta išnagrinėjus pirmąjį ieškovės prašymą. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje jau buvo pripažinta, kad nei atsakovės elgesys iki bylos iškėlimo, nei jos nebendradarbiavimas sprendžiant iškilusi ginčą dėl preliminariosios sutarties vykdymo, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
10. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir tokius ieškovės prašymo argumentus, kad atlikus įrašą viešame registre bus užtikrintas esamos situacijos išsaugojimas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl skolos ir netesybų priteisimo, t. y. jos materialieji teisiniai reikalavimai nesusiję su daiktinėmis teisėmis į konkretų nekilnojamojo turto objektą. Byloje nėra ginčijami arba prašomi pripažinti negaliojančiais konkretūs turtiniai sandoriai ar kiti nuosavybės teises sukuriantys ar pakeičiantys aktai, kurių objektas yra minėtas atsakovės nekilnojamasis turtas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą ir nurodė ginčo objektą – pinigų sumą. Atitinkamai, palankaus sprendimo atveju ieškovei nebus natūra priteista atsakovei nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis ir pastatas. Įvertinęs tai teismas priėjo prie išvados, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiam atsakovės nekilnojamajam turtui ir ginčo šalių status quo (esama padėtis) išsaugojimas šiuo atveju nėra tikslingas (būtinas).
11. Pareikšto ieškinio suma, priešingai nei įrodinėjo ieškovė, taip pat nėra savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Kadangi ieškovė duomenų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, nukreiptą į galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, nepateikė, teismas ir ieškovės pakartotinį prašymą pripažino nepagrįstu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB ,,Julivera“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai įvertino prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo įrodinėjamas atsakovės nesąžiningumas. Atsakovės nenoras ir vengimas grąžinti avansą egzistavo tiek iki bylos iškėlimo teisme, tiek bylos nagrinėjimo metu, todėl atsakovės veiksmai, kuomet ji nepagrįstai atsisako grąžinti avansą, turi būti vertinami kaip pagrindžiantys jos nesąžiningumą. Atsakovė iš anksto žinojo, kad nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų, nesąžiningai siekdama pasisavinti bei iššvaistyti ieškovės lėšas.
12.2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo naujausios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikos. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023 yra išaiškinęs, kad net ir nesant pateiktų įrodymų apie asmens nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti ginčo turtą, tai nekliudo taikyti prevencines priemones, užtikrinančias ginčo šalių status quo išsaugojimą – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
12.3. Ieškovė yra pateikusi įrodymus, patvirtinančius atsakovės sunkią turtinę padėtį. Ši aplinkybė taip pat patvirtina grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimą. Atsakovė nėra pateikusi jokių jos gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų.
12.4. Teismas nepagrįstai taikė siaurinamąjį teisės aiškinimo metodą, konstatuodamas, kad bylose dėl skolos ir netesybų priteisimo draudžiama taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnyje nėra nurodyta, kad įrašas registre gali būti atliekamas tik tada, kai ginčas yra kilęs dėl konkretaus kilnojamojo ar nekilnojamojo turto.
12.5. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja šalių lygiateisiškumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principams, todėl jas pritaikius iš esmės atsakovės teisės nebus daugiau suvaržytos nei būtina.
13. Atsakovė L. L. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė, pakartotinai kreipdamasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė tas pačias kaip ir pirmame savo prašyme faktines aplinkybes, kurios 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi jau buvo pripažintos nepagrįstomis ir nepakankamomis laikinosioms apsaugos priemonės pritaikyti.
13.2. Atsakovė nesiekia ir neketina perleisti jai priklausančio turto, ji nei iki bylos iškėlimo, nei ją iškėlus nesiėmė jokių veiksmų turtui perleisti ar nuslėpti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš šios proceso teisės nuostatos turinio, įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
15. Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo išspręstas pakartotinis jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl šiuo konkrečiu atveju aktuali ir teismų praktika, suformuota dėl pakartotinio prašymo pateikimo prielaidų (sąlygų). Lietuvos apeliacinis teismas, viena vertus, nuosekliai pasisako, kad CPK neriboja prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo skaičiaus, todėl net ir teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisė kreiptis su pakartotiniu prašymu nėra paneigiama (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnio 3 dalis, 245 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, pakartotiniame prašyme turi būti nurodytos iš esmės naujos ir (ar) papildomos aplinkybės, kurios teismų dar nebuvo analizuotos sprendžiant prieš tai pateiktus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1294-823/2018;2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-202-381/2019; 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-254-464/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-370/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2022; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-464/2022; 2023 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-178-464/2023).
16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad nėra įrodyta grėsmė galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, juo labiau kad apeliantė ją siekė įrodyti tapačiomis aplinkybėmis, kurias Vilniaus apygardos teismas jau buvo įvertinęs ir dėl jų pasisakęs 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantės pakartotiniame prašyme įvardytos aplinkybės nesuponuoja tokių atsakovės interesus itin varžančių priemonių taikymo, kurių ir vėl prašo apeliantė. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.
17. Kaip matyti iš ankstesnio apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jis buvo grindžiamas atsakovės nesąžiningumu, kurį apeliantė siejo išimtinai su atsakovės kalte dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir jos atsisakymu grąžinti apeliantei avansą. Iš esmės analogiškais motyvais buvo grindžiamas ir pakartotinis prašymas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas byloje pareikštas ieškinys, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl pradinėje bylos proceso stadijoje, iki kol pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles nėra ištirti ir įvertinti abiejų šalių į bylą pateikti įrodymai, jos negali būti vertinamos kaip patvirtinančios apeliantės spėjimą, kad atsakovė nevykdys galbūt jai nepalankaus sprendimo dėl priteisto avanso ir baudos. Tik išnagrinėjus šį ginčą iš esmės bus atsakyta į klausimą, ar atsakovė yra sąžininga sutartinių teisinių santykių šalimi. Vadinasi, aplinkybės, kuriomis procesiniuose dokumentuose grindžiama ieškovės pozicija dėl ginčo esmės, nėra pakankamos atsakovės sąžiningumo prezumpcijai paneigti sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo.
18. Jokių naujų esminių aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti atsakovės sąžiningumą, atitinkamai, ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, t. y. kad atsakovė ėmėsi ar tikrai gali imtis veiksmų, siekdama perleisti jai priklausantį turtą, dėl kurio prašoma padaryti įrašą viešame registre, apeliantė nei pakartotiniame prašyme, nei atskirajame skunde nenurodė, pasisakydama vien dėl atsakovės nenoro ir vengimo grąžinti avansą kaip jos nesąžiningumo patvirtinimo. Kaip minėta pirmiau, būtent tokie argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra teisiškai reikšmingi ir nesuponuoja apeliantės pageidaujamos išvados dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui padarymo.
19. Dar viena argumentų grupė, kuria apeliantė grindė savo prašymą – tai bloga atsakovės finansinė padėtis, jos vertinimu, taip pat patvirtinanti būsimo teismo sprendimo dėl 65 000 Eur avanso ir 65 000 Eur baudos iš atsakovės priteisimo neįvykdymo grėsmę. Atskirojo skundo argumentai, kad atsakovė nepateikė gerą savo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, neaktualūs, nes grėsmės sprendimo įvykdymui įrodinėjimo pareiga visada tenka tam asmeniui, kuris ir prašo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne tam asmeniui, kuris norėtų tokių priemonių taikymo išvengti.
20. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo praktika jau yra nuosekliai išplėtota ir aiški – didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama savaime lemiančios bet kokių ribojimų disponuoti turtu taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio itin išimtinais atvejais taikomo procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-42-1120/2021; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1316-516/2021; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-370/2022; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-159-912/2022).
21. Todėl tokie argumentai, kad atsakovės turto vertė yra galbūt mažesnė nei jai pareikšto reikalavimo dydis, taip pat nėra savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, neįrodinėjant jos siekio perleisti turimą turtą, sumažinti jo masę ar vertę. Nors apeliantė laikosi pozicijos, kad, neatlikus įrašo viešame registre, draudžiančio be teismo leidimo perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip gali atsitikti, jokių konkrečių atsakovės veiksmų, kurie leistų bent tikėtinai spręsti apie atsakovės vengimą vykdyti galbūt jai nepalankų būsimą teismo sprendimą, išskyrus nesąžiningą elgesį sutartiniuose santykiuose, kuo, kaip minėta, yra grindžiamas ir pats ieškinys, nenurodo.
22. Atskirojo skundo argumentai dėl egzistuojančio poreikio užtikrinti esamą atsakovės turtinę padėtį nepakitusią iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės taip pat nepagrįsti. Apeliantė kritikuoja kitokią pirmosios instancijos teismo poziciją remdamasi tokiais motyvais, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje – Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023 – jau buvo pasisakyta dėl ginčo šalių status quo išsaugojimo būtinumo, padarant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Tačiau apeliantė neteisingai interpretuoja šio išaiškinimo svarbą nagrinėjamai bylai, nes aplinkybės, kurios buvo vertinamos minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje, ir nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija nėra tapačios ar esmingai panašios.
23. Apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023 tokios pačios rūšies, kokių buvo prašoma ir nagrinėjamoje byloje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo sprendžiamas kitame kontekste – kilus ginčui dėl sandorių galiojimo. Šių sandorių objektu buvo konkretus nekilnojamasis turtas, kurį ir buvo prašoma uždrausti perleisti tretiesiems asmenims. Akivaizdu, kad toje byloje ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai buvo tiesiogiai siejami su konkrečiais objektais, o laikinosios apsaugos priemonių taikymo poreikis – su tų objektų teisinio režimo išsaugojimu iki teisme bus pasisakyta dėl kvestionuojamų sandorių teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyto nekilnojamojo turto, o dėl piniginių lėšų priteisimo. Apeliantės pareikštas reikalavimas nėra susijęs su daiktinių teisių turėjimu į konkretų turtą, todėl objektyviai nekyla poreikis išsaugoti to turto teisinį režimą iki šio ginčo baigties. Taigi, kitaip nei atskirajame skunde tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų išaiškinimų panašiose bylose.
24. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti bylos šalis turi pareigą ne tik įrodyti CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų susiklostymą, bet ir siūlyti taikyti tik tokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtį – eliminuoti būtent toje konkrečioje byloje dėl ieškinio dalyko priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu tokią riziką galima įžvelgti.
25. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pasisakant, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020).
26. Todėl aiškiai stokoja pagrįstumo ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad šalis yra laisva pasirinkti vieną ar kelias iš CPK 145 straipsnio 1 dalyje išvardintų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių.
27. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantės pakartotiniame prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis ši grindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, ir šį apeliantės prašymą išsprendė teisingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė