Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-51-719/2023

2.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. V. veiksmuose nėra pavienės tęstinės nusikalstamos veikos požymių, kaip precedentu rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-489/2021, kurioje, be kitų aplinkybių, išaiškinta, kad tęstiniam svetimo turto grobimui keliamas reikalavimas, jog grobimas turi vykti iš vieno šaltinio. Tačiau teismų praktika bylose dėl pavienės tęstinės nusikalstamos veikos nusikaltimų nuosavybei bylose sprendžiant, ar vieno šaltinio požymis yra esminis pripažįstant vagystę tęstine, yra prieštaringa. Paminėtina vėlesnė kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-719/2021, kurioje nurodyta, kad tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats arba alternatyvūs veikos požymiai. Nusikalstama veika (pvz., vagystė) gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021 ir kt.).

2.6.                      Byloje nustatyta, kad lengvai realizuojamos prekės buvo vagiamos tapačiais veiksmais ir kiekvienu atveju jais buvo siekiama bendro rezultato – prekes realizuoti, nes vagystės buvo tapusios pagrindiniu D. V. pragyvenimo šaltiniu. Be to, jos buvo vykdomos analogišku būdu ir aplinkybėmis, ir nors tokio pobūdžio vagystės išankstinio pasirengimo nereikalavo, aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad išteisintasis turėjo bendrą tyčią iš parduotuvių ir vaistinių grobti ne vieną kartą. Sumanymas nuolatos pasipelnyti ne kartą pripažintas tęstinės veikos elementu ir kitose turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2004, 2K-446/2008, 2K-555-788/2015). Kaip pažymėta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-719/2021, vieno šaltinio kriterijus nėra pakankamas vagystės atitikčiai tęstinės veikos požymiams paneigti ir nepatvirtina būtinumo tęstinę nusikalstamą veiką išskaidyti į atskiras nusikalstamas veikas vien dėl to, kad žala padaryta skirtingiems subjektams. Tas pats grobiamo turto šaltinis yra tik papildomas ir neesminis veikos tęstinumo kriterijus.

2.7.                      Byloje nustatyta, kad D. V. tikslas buvo grobti prekes iš nedidelių, menkai nuo vagysčių apsaugotų parduotuvių, jam neturėjo reikšmės, kokiam prekybos tinklui priklausė šios parduotuvės, svarbiausia, kad jose būtų lengvai pagrobiamų ir realizuojamų prekių. Taigi tai, kad D. V. veiksmai buvo nukreipti į tapačias, nedideles, menkai saugomas nuo vagysčių parduotuves, taip pat patvirtina jo tęstinės veikos pobūdį. Be to, grindžiant kasacinio skundo teiginį, kad D. V. veiksmai sudaro pavienę tęstinę vagystę, pažymėtinas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012 suformuluotas vienas iš tęstinės vagystės požymių – tai, kad vagystės buvo tapusios kaltininko pragyvenimo šaltiniu. Byloje nustatyta, kad prekių grobimai iš parduotuvių buvo vienas iš pagrindinių D. V. pragyvenimo šaltinių.

2.8.                      Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad D. V. laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. inkriminuotos vagystės yra pernelyg nutolusios, kaltinime nurodytas veikos aplinkybes galėjo pakeisti, pvz., kaltinimo apimtį susiaurindamas iki laikotarpio nuo 2020 m. gegužės 24 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (45–70 vagysčių, dėl kurių nebuvo priimti sprendimai administracinių nusižengimų bylose), ir taip, mažindamas kaltinimo apimtį, sušvelninti D. V. padėtį. Tačiau pripažinęs, kad prokurorės apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog iš 70 atskirų epizodų yra atvejų, kai D. V. tą pačią dieną įvykdė net kelias vagystes, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vertinant visumą įvykdytų vagysčių, laiko tarpus tarp jų, negalima įžvelgti sistemingumo, jas skiria skirtingi laikotarpiai, be to, skiriasi grobiamo turto šaltiniai, ir nepagrįstai, vertindamas tik visumą vagysčių, nesprendė kaltinimo keitimo, siaurinant jo apimtį, klausimo, taip netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 ir 2 dalis.

2.9.                      Pirmosios instancijos teismas byloje pripažino non bis in idem (draudimo asmenį du kartus bausti už tą pačią veiką) principo pažeidimą, nes D. V. dėl 44 kaltinime nurodytų vagysčių buvo taikyta administracinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai nutraukti administracinių nusižengimų bylas yra teisiškai nepagrįsti, nes šie nutarimai jau yra įsiteisėję. Apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nepasisakė dėl prokurorės apeliacinio skundo argumento, kad byloje nebuvo pažeistas non bis in idem principas. Teismas taip pat neįvertino 2021 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio metu prokurorės išdėstyto argumento, kad jeigu teismas nustatytų, jog šis principas vis dėlto buvo pažeistas, ta bylos dalis turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, o ne turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.       Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Juškevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl tęstinės nusikalstamos veikos

4.       Esminis prokuroro kasacinio skundo argumentas yra tai, kad keliasdešimt atskirų išteisintojo D. V. administracinio teisės pažeidimo požymius atitinkančių veiksmų turėtų būti pripažinti tęstine nusikalstama veika, nes tų veiksmų visuma sudaro BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir kiekvienu atveju jais buvo siekiama bendro rezultato – gauti lėšų pragyventi. 

5.       Išteisintasis D. V. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. 70 kartų iš prekybos tinklų pagrobė ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą – įvairias prekes, šiais veiksmais padarė turtinę žalą: UAB ,,Maxima LT“ – 1035,47 Eur, UAB ,,Palink“ – 253,77 Eur, UAB ,,Norfa“ – 866,94 Eur, UAB ,,Eurovaistinė“ – 119,66 Eur, UAB ,,Senukai“ – 239,86 Eur, UAB ,,Moki Veži“ – 49,95 Eur, UAB ,,Nemuno vaistinė“ – 68,24 Eur, UAB ,,Lidl Lietuva“ – 41,97 Eur, UAB „Glass Market“ – 131,80 Eur, UAB „Norfa vaistinė“ – 73,82 Eur, UAB ,,Gintarinė vaistinė“ – 62,60 Eur. Kadangi ginčo dėl pagrobimo faktų šioje byloje nėra, bylą nagrinėjanti plenarinė sesija pasisakys tik dėl teisinio šių veiksmų vertinimo tęstinės nusikalstamos veikos kontekste. 

6.       BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. BK nepateikia tęstinės nusikalstamos veikos apibrėžimo, todėl šios sąvokos turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje, priimant sprendimus konkrečiose bylose.

7.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos turinys aiškinamas gana plačiai. Šis aiškinimas kiek keitėsi, priklausomai nuo kiekvienos konkrečios bylos specifikos, teisinio reguliavimo bei pačios teismų praktikos dinamikos. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnio nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos veikos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011, 2K-192-788/2017) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2008, 2K-7-48/2012, 2K-543/2012, 2K-192-788/2017). Veiksmai, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai, paprastai pripažįstami tęstine nusikalstama veika, jei juos jungia bendra kaltininko tyčia ir jie yra padaryti dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko. Tokiais atvejais tęstinės nusikalstamos veikos negali paneigti vien tik tai, kad padarytos alternatyvios veikos patenka į skirtingas to paties BK specialiosios dalies straipsnio dalis. Todėl, jei realizuojami alternatyvūs veikos požymiai, nustatyti skirtingose to paties BK straipsnio dalyse, tęstinė veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį nustatančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti alternatyvūs sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje (BPK 305, 331 straipsniai). Veiksmai su skirtingais (alternatyviais) nusikaltimo dalykais gali būti laikomi pavieniu tęstiniu nusikaltimu ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį (ar jo dalį), jeigu juos jungia bendras kaltininko sumanymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-976/2022).

8.       Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-164-788/2023). Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste tęstine nusikalstama veika gali būti pripažįstami ir tokie veiksmai, už kuriuos administracinė atsakomybė nenustatyta (pvz., pasikėsinimas padaryti administracinį nusižengimą arba asmuo nėra sulaukęs nustatyto amžiaus, nuo kurio galima administracinė atsakomybė), tačiau bet kuriuo atveju tai turėtų būti neteisėti (priešingi teisei) veiksmai.  

9.       Kadangi tęstinė nusikalstama veika gali būti panaši į nusikalstamų veikų daugetą, 

10.       Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką ir teisinį reguliavimą, apibendrintai galima teigti, kad nusikalstama veika yra tęstinė tais atvejais, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau tame pačiame BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, iš kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, arba kai, padarius dvi ar daugiau veikų, vienas ar keli veiksmai (ar neveikimas) atitinka administracinio nusižengimo (ar kitokio teisės pažeidimo) požymius, tačiau jų visuma atitinka BK įtvirtintą nusikalstamą veiką ir visas veikas jungia bendras sumanymas. 

11.       Taigi pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo paprasto pavienio nusikaltimo, yra bendras kaltininko sumanymas, sujungiantis du ar daugiau veiksmų, kurie kiekvienas atskirai, nesant bendro sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus, administracinius nusižengimus ar kitokius teisės pažeidimus. Antras būtinas požymis yra susijęs su objektyviaisiais požymiais – visi atlikti veiksmai turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje nurodytus veikos požymius, tarp jų ir tokius, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai. Kiti požymiai, kurie paprastai teismų praktikoje įvardijami kaip papildomi (neesminiai) tęstinės veikos kriterijai, – nedidelis laiko tarpas, tas pats šaltinis, veikų pobūdis, intensyvumas ir kt., – dažniausiai yra tik požymiai, padedantys atskleisti subjektyviuosius tęstinės nusikalstamos veikos požymius – bendrą sumanymą (bendrą kaltės formą), tačiau jų nebuvimas jokiu būdu nepaneigia tęstinės veikos. Praktikoje, taip pat ir vagysčių bylose, įmanomi atvejai, kad atskirus tęstinės nusikalstamos veikos veiksmus gali skirti tiek didelis laiko tarpas, tiek ir vagiama gali būti iš skirtingų šaltinių, tačiau veika gali būti pripažinta tęstine, jei nustatoma, kad visas veikas jungia bendras kaltininko sumanymas. Nepaisant to, pabrėžtina, kad veikos pripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). 

12.       Šioje byloje nagrinėjamais vagystės atvejais nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldydamas svetimą turtą, suvokia, kad užvaldo svetimą turtą, numato, kad dėl to turto savininkui bus padaroma turtinė žala, ir to nori. Atskirus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinės nutartyss baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-7-96/2012). Kita vertus, sumanymas dėl kito nusikalstamos veikos epizodo nebūtinai turi būti labai konkretus. Pakanka, kad asmuo tiesiog suvoktų, kad ir toliau darys tą patį, pvz., kai atskirus narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinimo epizodus jungia noras išplatinti kuo didesnį kiekį šios medžiagos, taip siekiant kuo daugiau uždirbti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Sumanymas nuolatos pasipelnyti, kuris dėl nusikalstamos veikos ypatumų buvo įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus, naudojant tuos pačius būdus ir priemones, ne kartą pripažintas tęstinės veikos elementu ir turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2004, 2K-446/2008, 2K-112-788/2015, 2K-555-788/2015, 2K-207-788/2021). Taigi, įrodinėjant ir vertinant bendrą suvokimą, svarbu ne tik kaltininko prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, turi būti išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014). 

13.       Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrą išteisintojo D. V. sumanymą daryti kaltinime nurodytus veiksmus, nepagrįstai akcentavo, kad vagystės buvo daromos iš skirtingų šaltinių (skirtingų parduotuvių, esančių skirtingose vietose), skirtingą pagrobto turto vertę, ilgą laiko tarpą, per kurį jos buvo padarytos, ir net tai, kad D. V. nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2019 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d. atliko realias 20 ir 40 parų arešto bausmes pataisos įstaigoje, todėl jo sumanymai toliau tęsti nusikalstamą veiką jokiu būdu negalėjo būti realizuojami. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą, to, kad išteisintasis niekur nedirba, neturi legalaus ir pastovaus pajamų šaltinio, buvo priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų, kurioms įsigyti jam nuolat buvo reikalingos lėšos, ir kad vagystės buvo bene vienintelis pajamų šaltinis. Taip pat nepagrįstai nevertino, kad per kaltinime nurodytą laikotarpį D. V. iš viso padarė apie 150 analogiškų veikų (7 t., b. l. 1–144). Dėl toliau aptariamų motyvų didžioji dalis į kaltinimą įtrauktų veikų buvo įvertintos kaip administraciniai nusižengimai, už kurias baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, dar didesnė dalis veikų į kaltinimą iš viso nebuvo įtrauktos, tačiau tos aplinkybės gali būti svarbios vertinant tiek galimą gaunamų pajamų šaltinį, tiek ir bendrą išteisintojo sumanymą, iš kur ir kokiu būdu tas lėšas jis ketino gauti. 

14.       Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, papildomai konstatuodamas, kad D. V. sumanymas buvo pagrobti prekių, kurių vertė neviršija 3 MGL dydžio sumos. Šiuo aspektu atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad, pagal aptartą tęstinės nusikalstamos veikos sąvoką ir požymius, kaltininko bendrą sumanymą apibūdina ne kiekvienas veiksmas atskirai, o jų visuma. Todėl, jei kaltininkas sąmoningai atskirais veiksmais vagia mažesnės vertės turtą, pavyzdžiui, dėl to, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės, tačiau tai darydamas turi išankstinį bendrą sumanymą tokius savo veiksmus ir toliau tęsti, yra pagrindas pripažinti, kad buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika.

15.       Kadangi tęstinė nusikalstama veika susideda mažiausiai iš dviejų atskirų veiksmų, tęstinės veikos (kaip ir trunkamosios) atveju yra svarbus veikos padarymo (ir pabaigos) laiko nustatymas, nes tai susiję su teisingu nusikalstamos veikos kvalifikavimu, senaties ir baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų taikymu, taip pat non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką) principo reikalavimų įgyvendinimu. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nustatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padarinių atsirastų kitu laiku. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).   

16.       Aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintą non bis in idem principą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi pozicijos, kad paminėtas straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nėra bendri (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo nustatytos pareigos (2005 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01, ir Europos žmogaus teisių komisijos 1996 m. kovo 7 d. sprendimas Raninen prieš Suomiją, peticijos Nr. 20972/92). Aptariamu atveju EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamąją nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.

17.       Toks EŽTT aiškinimas turėtų būti taikomas ir tęstinės nusikalstamos veikos atvejais, laikantis pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus tęstinę veiką, tolesni kaltininko veiksmai suponuoja tyčios atsinaujinimą ir už paskesnius veiksmus asmuo iš naujo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese tęstinės veikos nutraukimo momentu turėtų būti laikomi tik Baudžiamojo proceso kodekse nurodyti teisėsaugos institucijų veiksmai, kai kaltininkas sužino apie tai, kad dėl jo daromos tęstinės veikos pradėtas baudžiamasis persekiojimas (pavyzdžiui, sulaikymas dėl tos veikos, pranešimo apie įtarimą įteikimas). Jei po to asmuo ir toliau tęsia savo veiksmus, laikytina, kad jo tyčia atsinaujino ir jis daro naują veiką. 

18.       Kadangi, kaip minėta, tęstinę nusikalstamą veiką gali sudaryti ir tokie veiksmai, kurie, vertinant atskirai, atitiktų administracinio nusižengimo požymius, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nurodyti teisėsaugos pareigūnų atliekami veiksmai (pavyzdžiui, protokolo surašymas ir kt.) taip pat neturėtų būti pagrindas konstatuoti tęstinės nusikalstamos veikos nutraukimą. Tokį aiškinimą lemia administracinių nusižengimų proceso specifika ir tai, kad tęstinės nusikalstamos veikos atveju kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką. Todėl tam, kad būtų pagrindas spręsti, kad jo tyčia dėl nusikalstamos veikos „atsinaujino“, kaltininkas turi suprasti, kad ir pareigūnai jo veiksmus vertina kaip nusikalstamus. 

Dėl administracinės atsakomybės ir non bis in idem principo taikymo 

19.       Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu paminėti, kad didžioji dalis iš kaltinime nurodytų D. V. veiksmų (prokuroro ir teismo nurodymu – 44 atvejais, tai gali būti netikslu dėl netikslaus duomenų fiksavimo, nes byloje yra duomenys tik dėl nubaudimo už 1–38 ir 41 kaltinime nurodytus epizodus) buvo įvertinti kaip administraciniai nusižengimai, už kuriuos D. V. įsiteisėjusiais nutarimais (priimtais nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. gegužės 28 d. už veikas, padarytas nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. gegužės 9 d.) buvo skirtos administracinės nuobaudos. 2020 m. rugsėjo–spalio mėn. administracinių nusižengimų bylos buvo atnaujintos ir administracinių nusižengimų teisena nutraukta, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 8 punktu bei 592 straipsniu, nurodant, kad dėl tų nusižengimų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pirmosios instancijos teismas byloje pripažino non bis in idem (draudimo asmenį du kartus bausti už tą pačią veiką) principo pažeidimą, nes D. V. dėl didžiosios dalies kaltinime nurodytų vagysčių buvo taikyta administracinė atsakomybė. 

20.       Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju, kuriuos neatskiriamai sieja tas pats laikas ir ta pati vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03, ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020). 

21.       Aptariamas konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tai reiškia, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių, pvz., apsvaigimas nuo alkoholio vairuojant ir neatsargiai sutrikdant sveikatą ar atimant gyvybę (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). 

22.       Tiek iš EŽTT, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, jog spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-719/2022). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad išteisintajam D. V. anksčiau buvo pradėti administracinių nusižengimų procesai ir įsiteisėjusiais nutarimais galimai už kaltinime nurodytas 1–38 ir 41 veikas buvo skiriamos administracinės nuobaudos – baudos. Vėliau šios administracinių nusižengimų bylos buvo atnaujintos ir procesas dėl jų nutrauktas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (ANK 591 straipsnio 8 punktas). Dėl tų pačių veikų buvo vykdomas baudžiamasis procesas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai nutraukti administracinių nusižengimų bylas yra teisiškai nepagrįsti, nes jie jau yra įsiteisėję. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, konkrečiai nepasisakė dėl prokurorės apeliacinio skundo argumento, kad byloje nebuvo pažeistas non bis in idem principas. Plenarinė sesija, sutikdama su žemesniųjų instancijų teismų išvadomis dėl šio principo pažeidimo, vis dėlto konstatuoja, kad šios išvados nėra pagrįstos išsamiais argumentais.

23.       Svarbu paminėti, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmens nubaudimas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, ne visais atvejais traktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Šiuo aspektu paminėtinas EŽTT 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje dėl priimtinumo Falkner prieš Austriją, peticijos Nr. 6072/02, kuriame konstatuota, kad non bis in idem principas nėra pažeistas, nes pareiškėjai ankstesnis administracinis procesas buvo panaikintas, o sumokėta bauda grąžinta. Panašios pozicijos EŽTT laikėsi ir 2006 m. gruodžio 5 d. sprendime dėl priimtinumo byloje Ščiukina prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19251/02, bei jau paminėtame Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendime byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03. Tačiau tokios situacijos yra išimtinės ir gali susidaryti pagal nacionalinį reguliavimą tik tokiu atveju, kai dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms. Toks vertinimas turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas įsitikinimu dėl ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumo nagrinėjamai situacijai ir būtinumo taisyti padarytą teisingumo klaidą, be to, konstatuojant pagrindą naikinti ankstesnę administracinę nuobaudą. Taigi minėta teisinė klaida pritaikius netinkamą atsakomybės rūšį turi būti pakankamai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-788/2016, 2K-245-788/2019). 

24.       Nors šioje byloje išteisintajam D. V. administracinių nusižengimų bylos buvo atnaujintos ir procesai nutraukti, bylą nagrinėjanti plenarinė sesija pažymi, kad proceso nutraukimas nagrinėjamoje byloje aptariamu atveju, nesant tam teisinio pagrindo ir tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų, vertinama kaip aplinkybė, šioje konkrečioje byloje pažeidžianti non bis in idem principą.

25.       Šiuo metu galiojančiame ANK yra nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintos ANK XXXVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintos administracinių nusižengimų bylos, nustato ANK 658 straipsnis. Šioje byloje taikytas ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindas – jei paaiškėjo kitų aplinkybių, kurios pareigūnui, institucijai ar teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nutarimą ar nutartį arba surašant administracinį nurodymą ir kurios vienos ar kartu su pirmiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnį ar sunkesnį administracinį nusižengimą negu tas, už kurį jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, taip pat kurios įrodo, kad administracinėn atsakomybėn nepatrauktas asmuo yra kaltas. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad nors minėtoje normoje ir nurodyta galimybė sunkinti asmens padėtį, tačiau nėra nurodyta, kad administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinama, jei paaiškėja, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Toks bylos atnaujinimo pagrindas ANK iš viso nėra nustatytas.

26.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkto naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytini tik tokie faktai, kurie objektyviai egzistavo priimant nutarimą ar nutartį, tačiau apie juos tuo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ir dėl kurių įsiteisėjęs nutarimas ar nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir tais atvejais, kai tam tikros aplinkybės priimant atitinkamus sprendimus objektyviai egzistavo, svarbiomis nežinojimo priežastimis negali būti laikomos tokios priežastys kaip netinkamas ar nepakankamas susižinojimas tarp administracinių nusižengimų tyrimą ar ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų, reikiamos koordinacijos tarp atskirų institucijų ar pareigūnų nebuvimas, netinkamas pareigų atlikimas ar kitos panašios aplinkybės.

27.       Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad administracinio nusižengimo bylos atnaujinimas galimas tik esant ANK nustatytoms sąlygoms, įgalinančioms patikrinti įsiteisėjusio nutarimo ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu pažymėtina, kad bylos atnaujinimo pagrindas yra ne bet koks, o tik apie priimto nutarimo ar nutarties neteisingumą liudijantis faktas. Toks faktas turi turėti esminę reikšmę bylai, kurioje panaikinamas įsiteisėjęs nutarimas ar nutartis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų dėl administracinio nusižengimo bylų atnaujinimo D. V. pagrįstumo. Kaip vienintelė naujai paaiškėjusi aplinkybė nurodomas ikiteisminio tyrimo atlikimas. Akivaizdu, kad tokia aplinkybė negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aptariamos normos kontekste. Be to, svarbu pažymėti, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės nustatomos tyrimu, kurį atlieka institucija, kurios pareigūnas pradėjo administracinio nusižengimo teiseną. Šis tyrimas atliekamas laikantis ANK taisyklių (ANK 661 straipsnio 3 dalis). Tačiau iš byloje esančių dokumentų, susijusių su administracinių nusižengimų bylų atnaujinimu, matyti, kad administracinių nusižengimų bylų atnaujinimo proceso reikalavimų taip pat nebuvo laikomasi. 

28.       ANK 661 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija gali pradėti tyrimą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių ir savo iniciatyva. Kai yra pagrindas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, institucija tyrimo medžiagą ir savo teikimą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą perduoda teismui arba institucijos vadovui ar jo įgaliotam pareigūnui, kurių įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi baigta atnaujintina administracinio nusižengimo byla. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo klausimą sprendžia rašytinio proceso tvarka (ANK 661 straipsnio 5 dalis). Tačiau apie kokį nors tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra duomenų. Sprendimai dėl administracinių nusižengimų bylų atnaujinimo ir nutraukimo tinkamai nemotyvuoti, kai kurie teikimai ir nutarimai nepasirašyti, neaišku, kokia seka ir kokiomis datomis priimami procesiniai sprendimai. Pavyzdžiui, byloje yra 2020 m. rugsėjo 24 d. tyrėjo teikimas dėl administracinių nusižengimų tyrimo atnaujinimo, kuriame išvardyti tyrimai 16-oje medžiagų, nurodant ROIK numerius, spaudas viršuje pažymi, kad šis dokumentas gautas Alytaus apskrities VPK 2020 m. rugsėjo 24 d., Nr. 52-PR2-10556. Teikime vienu sakiniu nurodoma, kad 2020 m. liepos 17 d. dėl šių vagysčių pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22741-20, todėl tikslinga administracinių nusižengimų tyrimus atnaujinti. Dokumentas nepasirašytas. To paties tyrėjo 2020 m. rugsėjo 24 d. tarnybiniame pranešime Alytaus apskrities VPK viršininkui nurodoma, kad 2020 m. rugsėjo 23 d. buvo priimtas nutarimas atnaujinti administracinių nusižengimų teisenas (išvardyti tie patys 16 ROIK numerių). 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarime nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylą tas pats tyrėjas nurodo, kad 2020 m. rugsėjo 23 d. priimtas nutarimas atnaujinti (nutraukti) administracinių nusižengimų teisenas (nurodyti tie patys ROIK numeriai) dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – dėl D. V. pradėto ikiteisminio tyrimo, todėl, „esant šioms aplinkybėms ir vadovaudamasis ANK 591 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 592 straipsniu, administracinio nusižengimo bylų teisenas, pradėtas D. V., tikslinga nutraukti ir visą surinktą medžiagą prijungti prie atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. IT 01-1-22741-20“ (5 t., b. l. 26–27, 28, 36–38). Todėl yra pagrindas manyti, kad pirma bylos atnaujinamos (2020 m. rugsėjo 23 d.), o tik po to surašomas teikimas dėl jų atnaujinimo (2020 m. rugsėjo 24 d.). Taip pat neaišku, ar sprendimai priimami dėl administracinio nusižengimo teisenų nutraukimo, nepradėjimo ar atnaujinimo, tai taip pat yra svarbu vertinant jų pagrįstumą ir teisėtumą. Konstitucinio Teismo doktrinoje yra pažymima, kad konstitucinės teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis yra asmens teisė į pagrįstą (argumentuotą) sprendimą, kuri suponuoja būtinybę aukštesnės instancijos teismui turėti visas procesines galimybes tinkamai išnagrinėti gautus skundus ir priimti teisingus ir pagrįstus (argumentuotus) sprendimus. Šis reikalavimas turi būti taikomas ne tik teismo, bet ir institucijų sprendimams. Tačiau kai kurie šioje byloje esantys sprendimai, susiję su administracinių nusižengimų bylų atnaujinimu, ne tik teisiškai nepagrįsti, bet ir visiškai nemotyvuoti. Tokie sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais ne tik dėl to, kad nenustatytas ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindas, bet ir dėl visiškos neatitikties elementariems turinio ir formos reikalavimams.