Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 38;

                                                                                                                             73.2.6.4.10; 114.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kaduva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kaduva“ dėl žalos atlyginimo, delspinigių ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Okadeta“.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas dėl sutarties teisinio kvalifikavimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kai nagrinėjamas draudiko atgręžtinis reikalavimas.

              Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kaduva“ 34 461,07 Lt žalos atlyginimo, 5031,32 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2005 m. rugsėjo 26 d. buvo sudaryta trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ ir atsakovo (rangovo) UAB „Kaduva“ statybos rangos sutartis. Joje rangovas įsipareigojo atlikti pagal užsakovo parengtus projektus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), šiuos statybos darbus: vandentiekio linijos įvedimą; fekalinė ir lietaus kanalizaciją su valymo įrengimais; gatvės įrengimą ir apšvietimo darbus; kitus darbus pagal statinio projektą. 2006 m. birželio 16 d. šalys pasirašė statybos darbų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo patvirtino, kad statybos darbai objekte pagal 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutartį yra baigti.

2006 m. birželio 23 d. buvo sudaryta ieškovo UAB DK „PZU Lietuva" ir atsakovo UAB „Kaduva“ Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutartis Nr. 204691, kuria ieškovas (draudikas) laidavo trečiajam asmeniui (užsakovui) UAB „Okadeta“, kad atsakovas (draudėjas) garantiniu laikotarpiu iki 2007 m. birželio 22 d. tinkamai vykdys visus savo įsipareigojimus, nurodytus 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutartyje. Draudimo sutarties pagrindu buvo išduotas laidavimo raštas Nr. 204691, kuriuo ieškovas (draudikas) įsipareigojo atlyginti trečiajam asmeniui (užsakovui) jo dėl atsakovo (draudėjo) netinkamo sutartinių prievolių vykdymo patirtus nuostolius, neviršydamas draudimo sumos – 53 908 Lt.

2007 m. kovo 16 d. buvo sudaryta trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ ir UAB „Bėgvirta“ reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje nurodyta, kad trečiasis asmuo neatšaukiamai ir besąlygiškai perleidžia UAB „Bėgvirta“ reikalavimo teisę į išlaidas už rangos darbų trūkumų pašalinimą pagal UAB „Okadeta“ ir UAB „Kaduva“ 2005 m. rugsėjo 26 d. sudarytą statybos rangos sutartį.

2007 m. balandžio 4 d. ieškovas (draudikas) UAB DK „PZU Lietuva“ gavo trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ reikalavimą „Dėl žalos atlyginimo pagal 2006 m. birželio 23 d. garantinio laikotarpio laidavimo raštą Nr. 204691“, kuriuo ieškovas buvo informuotas, jog, netrukus po darbų priėmimo, paaiškėjo, kad nuotekų valymo įrenginių „Aqua max 29-532“ šuliniuose dėl blogos hidroizoliacijos kaupiasi gruntinis vanduo; be to, buvo nurodyta, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 01-62/06 ir 2006 m. spalio 12 d. raštu Nr. 01-65/06 atsakovui (rangovui) pareikštos pretenzijos, tačiau jis atsisakė pripažinti ir pašalinti šiuos atliktų darbų kokybės trūkumus. Teigdamas, kad dėl atsakovo netinkamo statybos rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo patyrė nuostolių (kuriuos sudarė išlaidos ekspertams ir rangovams atrinkti bei trūkumų šalinimo darbams atlikti), užsakovas UAB „Okadeta“ prašė ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ šiuos atlyginti 2006 m. birželio 23 d. išduoto garantinio laikotarpio laidavimo rašto Nr. 204691 pagrindu. Ieškovas (draudikas), atlikęs žalos administravimo veiksmus, pripažino nuostolius, trečiojo asmens (užsakovo) patirtus šalinant dėl atsakovo (rangovo) netinkamo statybos rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo per garantinį laikotarpį išaiškėjusius defektus, draudžiamuoju įvykiu ir 2007 m. gruodžio 28 d. išmokėjo užsakovui UAB „Okadeta“ 34 461,07 Lt draudimo išmokos. Kadangi žalos administravimo metu buvo nustatyta, kad dėl atsakovo (rangovo) netinkamo statybos rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo per garantinį laikotarpį išaiškėjo paslėpti statinio defektai, tai, ieškovo teigimu, atsakovas privalo (CK 6.1015 straipsnis, Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarties 15.9 punktas) atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl jo netinkamo sutartinių pareigų vykdymo (CK 6.256, 6.684, 6.695, 6.697–6.977 straipsniai) buvo išmokėta trečiajam asmeniui draudimo išmoka. Ieškovo pretenzija atsakovui buvo pareikšta 2008 m. sausio 7 d., tačiau žala iki 2008 m. sausio 14 d. jam nebuvo atlyginta, todėl ieškovas apskaičiavo Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarties 15.9 punkte nustatytus delspinigius – 5031,32 Lt už 2008 m. sausio 15 d.–2008 m. birželio 9 d. laikotarpį (CK 6.258 straipsnis).

Ieškovas pripažino, kad, prieš išmokėdamas trečiajam asmeniui (užsakovui) UAB „Okadeta“ draudimo išmoką, jis žinojo apie tai, jog 2007 m. kovo 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi trečiasis asmuo perleido reikalavimo teisę į išlaidas už rangos darbų trūkumų pašalinimą pagal 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutartį, tačiau manė, kad reikalavimą išmokėti draudimo išmoką pareiškė tinkamas asmuo, t. y. tas, kuriam buvo laiduota.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

              Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad rangovas UAB „Kaduva“ pagal 2005 m. gegužės 26 d. jo ir trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ sudarytą statybos rangos sutartį, be kitų statybos darbų, įsipareigojo įrengti fekalinę ir lietaus kanalizaciją su valymo įrenginiais, tarp jų – gelžbetoninius šulinius, pagal statinio projekto „Vandentiekio ir nuotekų šalinimas“ aiškinamajame rašte nurodytus reikalavimus ir UAB „Okadeta“ pateiktą schemą. Iš aiškinamojo rašto 7 punkto matyti, kad projektavimo sąlygose, be kita ko, buvo nustatyti reikalavimai gelžbetoniniams šuliniams įrengti. Šalių pateiktais duomenimis, sąmatoje buvo nurodyta 23 358 Lt šių darbų kaina. Teismas nustatė, kad atsakovas (rangovas) UAB „Kaduva“ atliko valymo įrenginių statybinę dalį (sumontavo ir sujungė šulinius, užpylė juos gruntu, izoliavo, uždengė liukus), tačiau pagal projektinę dokumentaciją neprivalėjo atlikti izoliavimo darbų. Teismas nurodė, kad iš trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ 2006 m. rugsėjo 29 d. pretenzijos, adresuotos atsakovui UAB „Kaduva“, matyti, kad, praėjus trims mėnesiams nuo statybos darbų priėmimo, užsakovas, pastebėjęs nuotekų valymo šuliniuose besikaupiantį gruntinį vandenį, nurodė, jog įrenginiai neatitinka kokybės reikalavimų dėl blogai atliktų hidroizoliacijos darbų, ir prašė atsakovo pateikti pasiūlymus, kaip ištaisyti atliktų darbų kokybės trūkumus. Atsakovas atsakė, kad, patikrinęs nuotekas, nustatė, jog gruntinis vanduo nepatenka į sistemą, valymo įrenginių šuliniuose susikaupęs lietaus vanduo, kuris patenka per šulinių dangčių ventiliacines angas ir nesandarius gelžbetoninius dangčius, kartu nurodė, kad nuo pavasario susikaupęs vandens kiekis neturės įtakos valymo įrenginių darbui. Teismas padarė išvadą, kad taip trečiasis asmuo (užsakovas) UAB „Okadeta“ tvirtino, jog išryškėjo paslėpti darbų trūkumai, kuriuos atsakovas atsisakė ištaisyti.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“, civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu perėmęs užsakovo (trečiojo asmens UAB „Okadeta“) reikalavimo teisę, reikalauja, jog rangovas (atsakovas UAB „Kaduva“) atlygintų nuostolius, atsiradusius dėl to, kad buvo nukrypta nuo statybos projekto reikalavimų ir atlikti darbai turi kokybės trūkumų. Šį tvirtinimą ieškovas grindė UAB DK „PZU Lietuva" Žalų departamento vyresniojo eksperto S. M. 2007 m. gruodžio 22 d. surašyta išvada, kurios pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka užsakovui (trečiajam asmeniui UAB „Okadeta“). Ieškovo išvada buvo parengta vadovaujantis 2007 m. sausio 9 d. UAB „Kelvista“ eksperto išvada ir UAB „Consena“ sudarytos komisijos 2007 m. kovo 21 d. defektiniu aktu. Įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad ieškovo išvada parengta nepakankamai įsitikinus statybos defektų faktu, atsakovo kalte ir rangos sutartyje sutartų darbų apimtimis. Teismo vertinimu, statybos darbų žurnalas, 2006 m. birželio 16 d. šalių pasirašytas statybos darbų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina atsakovo UAB „Kaduva“ nurodytą aplinkybę, kad jis vykdė statybos darbus pagal normatyviniuose statybos dokumentuose įtvirtintus reikalavimus ir sutartį. Ieškovo nurodytas ekspertų išvadas teismas įvertino kaip nepakankamas pripažinti, kad rangovo (atsakovo UAB „Kaduva“) įrengtuose šuliniuose kaupėsi gruntinis vanduo (tokių tyrimų niekas ir neatliko) ir kad vanduo kaupėsi per netinkamai užtaisytas žiedų sujungimo vietas ar žiedų sienų angas. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, kad atsakovas pažeidė 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutarties 7.2.2, 7.2.9, 7.2.10 punktuose nustatytas pareigas. Pažymėjęs, kad Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklėse Nr. 036, be kita ko, įtvirtinta draudiko teisė, gavus užsakovo reikalavimą atlyginti žalą, savarankiškai tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes, taip pat samdyti vertintojus, ekspertus ir kitus asmenis draudžiamojo įvykio aplinkybėms išsiaiškinti (Taisyklių 2.4.8 punktas), o Taisyklių 2.4.9 punkte nustatytas draudimas išmokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, teismas, įvertinęs bylos duomenis, susijusius su ieškovo, kaip žalos administratoriaus, veiksmais, padarė išvadą, kad jis nepakankamai pasinaudojo jam norminiuose aktuose suteiktomis teisėmis, nes, žinodamas apie draudėjo UAB „Kaduva“ ir naudos gavėjo UAB „Okadeta“ ginčą dėl atliktų darbų trūkumų, nepasitelkė ekspertų, todėl nenustatė statybos rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų masto, neišsiaiškino, dėl kokių neįvykdytų draudėjo įsipareigojimų naudos gavėjas patyrė nuostolių, dėl to skubotai priėmė sprendimą pripažinti UAB „Okadeta“ reikalavime nurodytas aplinkybes draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo draudimo išmoką.

Nenustatęs, kad rangovas (atsakovas UAB „Kaduva“) atsakingas už užsakovo (trečiojo asmens UAB „Okadeta“) patirtus nuostolius, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nebuvo konstatuota neįvykdytos draudėjo (atsakovo UAB „Kaduva“) prievolės fakto, sprendė, kad ieškovas (draudikas UAB DK „PZU Lietuva“) neįgijo teisės reikalauti CK 6.1015 straipsnio 1 dalies (taip pat 2006 m. birželio 23 d. Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarties Nr. 204691 15.9 punkto) pagrindu kaip draudimo išmokos naudos gavėjui (trečiajam asmeniui UAB „Okadeta“) išmokėtų sumų iš draudėjo (atsakovo UAB „Kaduva“), kartu – ir teisės į delspinigius už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ir įstatyme nustatytas procesines palūkanas.

Bylos aplinkybių (2007 m. kovo 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi užsakovas UAB „Okadeta“ neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido UAB „Bėgvirta“ reikalavimo teisę į išlaidas už rangos darbų trūkumų pašalinimą pagal 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutartį) kontekste teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai, tačiau, remdamasis ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo UAB „Kaduva“ sudarytos laidavimo draudimo sutarties sąlygomis (2006 m. birželio 23 d. Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarties Nr. 204691 3.2 punktu, Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 6.1, 6.5 punktais, laidavimo raštu), sprendė, kad pagal Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutartį Nr. 204691 ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ įsipareigojo tik trečiajam asmeniui UAB „Okadeta“. Dėl to, teismo nuomone, UAB „Okadeta“ negalėjo perleisti reikalavimo teisės į statybos rangos darbų trūkumų pašalinimo išlaidas, nes tai prieštarauja Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarčiai Nr. 204691. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepareikšta reikalavimo dėl 2007 m. kovo 16 d. reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo, teismas šiuo klausimu sprendime nepasisakė, tik nurodė, jog pripažintini nepagrįstais atsakovo UAB „Kaduva“ atsikirtimai į ieškinį, kuriais teigiama, kad trečiasis asmuo UAB „Okadeta“ negalėjo kreiptis į ieškovą (draudiką) dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nes neturėjo reikalavimo teisės.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino – priteisė ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Kaduva“ 34 461,08 Lt žalos atlyginimo, 5031,32 Lt delspinigių už 2008 m. sausio 15 d.–2008 m. birželio 9 d. laikotarpį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (39 492,40 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovas UAB „Kaduva“ ir trečiasis asmuo UAB „Okadeta“ buvo sudarę statybos rangos sutartį, kurios pagrindu atsakovas pastatė pagal trečiojo asmens užduotį nuotekų šulinius ir suteikė šių darbų rezultatui garantiją (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Šalių ginčas kilo dėl darbų trūkumų, išaiškėjusių garantiniu laikotarpiu (CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad statybos darbų atlikimas yra atsakovo verslas, pagrįstai, remdamasis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi, sprendė, jog atsakovo atsakomybė už ginčo statybos rangos sutartyje įtvirtintų įsipareigojimų nevykdymą yra griežta, t. y. atsiranda be kaltės. Tai konstatavusi, kartu pažymėjusi, kad, esant atsakomybei be kaltės, būtinas civilinės atsakomybės taikymo pagrindas yra kitų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio) viseto konstatavimas, teisėjų kolegija sprendė, jog, atsižvelgiant į įrodinėjimo procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), ginčuose dėl statybos rangos sutarties garantiniu laikotarpiu atsiradusių defektų užsakovas neprivalo įrodinėti šių defektų (nagrinėjamoje byloje – vandens patekimo į nuotekų valymo šulinį) atsiradimo priežasties. Rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai – CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodė, kad šiose teisės normose įtvirtintas specifinis įrodinėjimo naštos, sprendžiant ginčą dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų, pasiskirstymas: tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CPK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad bylos šalys neginčijo, jog po to, kai buvo pasirašytas darbų priėmimo–perdavimo aktas, šuliniuose, kuriuos įrengė atsakovas, buvo nustatytas vandens atsiradimo faktas; šio nustatymas reikalauja specialių žinių, tačiau šalys nepasinaudojo teismo pasiūlyta galimybe skirti byloje ekspertizę. Ieškovas galimas vandens pratekėjimo priežastis įrodinėja rašytiniais įrodymais – UAB „Kelvista“ eksperto išvada ir UAB „Consena“ defektiniu aktu, kuriuose, teisėjų kolegijos vertinimu, užfiksuota ne tik faktinė aplinkybė, kad įrenginiuose yra vandens, bet ir nurodomos galimos vandens atsiradimo priežastys, teikiamos išvados, jog valymo įrenginių šulinių, esant juose vandens, negalima eksploatuoti. Atsakovas, įrodinėdamas atliktų darbų atitiktį sutarties sąlygoms, pateikė tik paaiškinimus, kad pagal pateiktą projektinę dokumentaciją jis neprivalėjo atlikti hidroizoliacijos, jo atlikti darbai atitinka kokybės reikalavimus, be to, užsakovas priėmė darbus. Teisėjų kolegija sprendė, kad, byloje surinktų įrodymų pagrindu nustačius, jog statinyje, kurį pastatė atsakovas, yra užfiksuotas vandens pratekėjimo faktas, užsakovui pateikus rašytinių įrodymų (CPK 197 straipsnio 1 dalis), pagrindžiančių, jog vandens atsiradimas įrenginyje yra kliūtis statiniui pagal paskirtį eksploatuoti, priežastinį ryšį dėl atsiradusių neigiamų padarinių ir atsakomybę šalinančias aplinkybes privalėjo įrodyti rangovas, kuris atliko darbus. Įvertinusi byloje pateiktų įrodymų, reikšmingų atsakovo kaip rangovo civilinės atsakomybės klausimui išspręsti, visetą, jų tarpusavio ryšį, teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176–185 straipsniai), konstatavo, kad, ieškovui įrodžius, jog atsakovo atlikti darbai turi trūkumų, šis neįrodinėjo ir nepateikė duomenų, patvirtinančių jo atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimą, todėl atsakovui kaip rangovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė už atliktų darbų trūkumus (CK 6.245 straipsnio 2 dalis.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmetė kaip neįrodytus (CPK 12 ir 178 straipsniai) atsakovo argumentus, kuriais jis įrodinėjo, kad darbus atliko pagal statybos dokumentuose nustatytus reikalavimus.

Pagal ieškovo į bylą pateiktus su draudžiamuoju įvykiu susijusius duomenis nustačiusi, kad ieškovas (draudikas), atlikęs tyrimą dėl atsakovo (draudėjo) UAB „Kaduva“ atliktų darbų kokybės, pripažino, jog nuostolis pagal trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Okadeta“ pretenziją sudaro 34 461,07 Lt, teisėjų kolegija tokias draudiko išvadas pripažino atitinkančiomis Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 8.2 punkto nuostatas. Pažymėjusi, kad atsakovas, nesutikdamas su jam reiškiamomis pretenzijomis dėl atliktų darbų kokybės, darbų defektų šalinimo, neginčijo darbų apimties, sunaudotų medžiagų kiekio, defektų pašalinimo būdo ir neteikė nurodytus nuostolius paneigiančių įrodymų, teisėjų kolegija, spręsdama nuostolių atlyginimo dydžio klausimą, vadovavosi ieškovo pateiktais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pripažinusi ieškovą (draudiką) pagrįstai išmokėjusiu trečiajam asmeniui (užsakovui) draudimo išmoką už atsakovo (draudėjo) neįvykdytus (netinkamai įvykdytus) sutartinius įsipareigojimus, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovas neįvykdė prievolės nustatytu terminu grąžinti ieškovui jo užsakovui sumokėtą draudimo išmoką (Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 15.9 punktas), konstatavo ieškovo (draudiko) teisę reikalauti draudimo taisyklėse nustatytų delspinigių ir procesinių palūkanų (CK 6.210 straipsnis).  

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kaduva“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Apeliacinės instancijos teismas taikė teisės normas – statybos rangą reglamentuojančias CK XXXIII skyriaus trečiojo skirsnio nuostatas, kurios šioje byloje, ieškiniui esant pareikštam draudiko, o ne rangovo, netaikytinos, ir nesivadovavo teisės normomis – draudimą reglamentuojančiomis CK LIII skyriaus ir Draudimo įstatymo nuostatomis, kuriomis turėjo vadovautis. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad subrogacija, be kita ko, netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo sutampa, subrogacija pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį negalima, nes galioja draudimo apsauga interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas būtent ir draudžiasi nuo to, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, jis neturėtų nuostolių, atlygindamas trečiajam asmeniui padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje tai reikštų, kad ieškovas (draudikas), išmokėjęs draudimo išmoką naudos gavėjui (trečiajam asmeniui) ir taip įvykdęs prievolę, atsiradusią iš jo ir draudėjo (kasatoriaus) Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutarties Nr. 204691, patyrė žalos, kuri jam nekompensuotina, nes draudimo sutarties esmė yra ta, kad draudikas, visais atvejais gaudamas atlyginimą, tam tikrose situacijose patiria negrąžinamų nuostolių. 

              2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovas (draudikas) neprivalo įrodyti draudžiamojo įvykio buvimo fakto (nes kasatorius (draudėjas) turi įrodyti, jog dėl šuliniuose atsiradusio vandens nėra jo kaltės), netinkamai taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalies normas (dėl draudiko pareigos tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti), taip pat 3 dalies 1, 2 punktų nuostatas (dėl draudiko pareigos išmokėti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką tik įsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, patikrinus visą jam prieinamą informaciją). Nevykdęs šių pareigų draudikas turėtų pats prisiimti tokio elgesio neigiamus padarinius.

              3. Bylą nagrinėję teismai, nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2004; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos teritorinė muitinė v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus autobusai“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-320/2008), nepagrįstai ginčo laidavimo draudimo sutartį prilygino laidavimo sutarčiai. Tai lėmė klaidingą teismų poziciją, kad naudos gavėjas (trečiasis asmuo) UAB „Okadeta“ buvo saistomas draudimo teisinių santykių ir todėl negalėjo perleisti reikalavimo teisės į išlaidas už rangos darbų trūkumų pašalinimą naujajam kreditoriui UAB „Bėgvirta“. Kasatoriaus teigimu, ieškovas (draudikas), sumokėjęs draudimo išmoką ne UAB „Bėgvirta“, turinčiai galiojančią reikalavimo teisę, o UAB „Okadeta“, išmokos mokėjimo dieną šios teisės nebeturinčiai, t. y. ne tam asmeniui, negalėjo tikėtis, kad jam, netinkamai įvykdžiusiam prievolę, galėtų būti kompensuoti nuostoliai. Tai galėjo būti savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

              4. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje I. Aleksejeva v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007), neišanalizavo visų atsakovo (kasatoriaus) atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentų (esminis jų buvo tas, kad, bylos duomenimis, užsakovas (trečiasis asmuo) UAB „Okadeta“, pasamdęs naują rangovą tariamiems kasatoriaus padarytiems defektams pašalinti, šių nenustatė, tačiau atliko ginčo statybos rangos sutartyje nenurodytus naujus darbus – izoliavo šulinius, o ne sujungimo vietas; 2005 m. gegužės 29 d. statybos rangos sutartyje kasatorius buvo įsipareigojęs pagal užsakovo UAB „Okadeta“ pateiktą schemą atlikti gelžbetonių žiedų valymo įrenginių statybinę dalį; jokių techninių reikalavimų valymo įrenginiams projekte nebuvo pateikta; hidroizoliacijos projekto taip pat nebuvo; valymo įrenginių technologinę dalį atliko kitas užsakovo pasirinktas rangovas UAB „Eneka“ pagal atskirą rangos sutartį), dėl to, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, priėmė nemotyvuotą sprendimą.

              5. Apeliacinės instancijos teismas, dėl pirmiau aptartų draudimo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimo atleidęs ieškovą nuo pareigos įrodyti draudžiamojo įvykio buvimo faktą, o kasatoriaus argumentų bei kitų proceso dalyvių pateiktų įrodymų, paneigiančių jo kaltę ir kartu įrodančių užsakovo ar jo samdyto projektuotojo suklydimą, netyręs, nevertinęs ir dėl jų nepasisakęs, pažeidė CPK 178 straipsnyje įvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ir kasacinio teismo formuojamą šios taikymo praktiką, kad ieškovas privalo įrodinėti jo teisę sukuriančius, o atsakovas – tokią teisę paneigiančius faktus.

              6. Pirmiau nurodyti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to konstatuotina, kad tinkamo proceso šioje byloje apskritai nebuvo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta CPK nuostata, pagal atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus šioje nutartyje pasisako, ar šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, šiems taikytinų teisės normų, taip pat ieškovo teisės į jo šioje byloje pareikšto atgręžtinio reikalavimo patenkinimą, nepadarė kasatoriaus įvardijamų teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Dėl laidavimo draudimo atribojimo nuo civilinės atsakomybės draudimo

Laidavimo draudimo sutartimi draudikas laiduoja, kad draudėjas, kuris yra įsipareigojęs atsakyti kreditoriui, įvykdys šią savo prievolę, o jeigu prievolės neįvykdys draudėjas – tai ją įvykdys laiduotojas draudikas. Šia sutartimi užtikrinama, kad naudos gavėjas gautų draudimo išmoką ekonominiams nuostoliams padengti, bet tai nereiškia, kad draudėjas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo.

Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi apdraudžiama nuostolių, už kurių padarymą draudėjas atsako pagal civilinės atsakomybės taisykles, rizika ir siekiama apsaugoti draudėją nuo išlaidų, kurios turėtų būti skiriamos tokiems nuostoliams padengti. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo draudimo ir civilinės atsakomybės draudimo sutartys yra nuostolių draudimo sutartys, tačiau skiriasi jų draudimo interesai.

Laidavimo draudime draudimo interesas yra padengti naudos gavėjo ekonominius nuostolius, o ne apsaugoti draudėją nuo išlaidų. Pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjo interesas draustis yra tas, kad galimus nuostolius už jį prisiimtų draudikas, bet, sumokėjęs nuostolius, neįgytų reikalavimo į jį. Šios sutarties atveju draudimo interesą sudaro siekimas draudėjui išvengti nuostolių, bet ne užtikrinti nuostolių atlyginimą naudos gavėjui, kaip kad yra laidavimo draudimo sutarties atveju. Dėl draudimo intereso civilinės atsakomybės draudimo sutartyje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad draudėjas draudžiasi nuo to, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, jis neturėtų nuostolių, kuriuos patirtų, jeigu atlygintų trečiajam asmeniui padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008).

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Subrogacija šiuo atveju yra asmens pasikeitimas prievolėje, o tai reiškia, kad prievolė nepasibaigia jos įvykdymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nors draudimo išmoka gali ir visiškai padengti nuostolius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šia norma reglamentuotas reikalavimo teisės perėjimas draudikui iš draudėjo, o ne kito asmens. Toks perėjimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai  garantinio laikotarpio laidavimo draudimo sutartį nagrinėjamoje byloje kvalifikuoti kaip civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir taikyti CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintą subrogacijos draudimą, kuris taikomas civilinės atsakomybės draudime. Kartu tai reiškia, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo pagal CK 1.80 straipsnį ex officio konstatuoti šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatų dėl reikalavimo teisės į draudėją perėjimo niekinėmis.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, kai ginčijama sutarties esmė

Sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas. Jis suteikia teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Vadovaudamosi šiuo principu šalys gali sudaryti tiek CK nustatytas, tiek nenustatytas sutartis, taip pat sutartis, turinčias kelių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ ieškinį atsakovui UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 3K-3-349/2010).

Kai kyla ginčas dėl sutarties rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra gausi ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2009 m. lapkričio 13  nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „EKSPO–MATEC“ v. UAB „Baltijos verslininkų namai“, bylos Nr. 3K-3-415/2010; kt.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Teismas, vertindamas ir aiškindamas sutartį, pirmiausia turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derindamas šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize, kaip objektyviausiai atspindinčia tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, ir pagal tai kvalifikuoti jų susitarimą. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Sutarčių teisėje galioja principas, kad sutartis visų pirma turi būti aiškinama pagal tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos sprendžiama dėl sutarties rūšies ir esmės. Jeigu verslo subjektams sudarant draudimo sutartį yra vartojami aiškūs ir suprantami terminai, sutarties šalims yra suprantami apdraudžiamų nuostolių susidarymo  pagrindai bei aplinkybės, draudimo išmokos mokėjimo ir jos atgręžtinio pareikalavimo sąlyga bei aplinkybės, nebūtų teisinga ir sąžininga aiškinti, kad sutartis yra iš esmės ne tokia, kaip ji buvo pavadinta, kokios esminės jos sąlygos nustatytos, ar, pasiremiant aiškinimu, būtų siekiama atsisakyti jos esminių dalių, pavyzdžiui, atgręžtinio reikalavimo teisės įgijimo.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į sutarties šalių santykius, naudos gavėjo nuostolių prigimtį, sutartyje vartojamus terminus, sutarties sąlygų aiškumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad laidavimo draudimo sutarties šalių tikrieji ketinimai ir sudaryta laidavimo draudimo sutartis teismo buvo aiškinama pagal pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles. Tokiomis aplinkybėmis, kai sutarties pavadinime ir sąlygose vartojami aiškūs ir suprantami terminai dėl laidavimo draudimo, kai sutarties šalys yra verslo subjektai ir joms suprantami nuostolių dėl kokybės reikalavimų neatitinkančių statybos darbų atlikimo atsiradimo pagrindai bei aplinkybės ir draudimo sutarčių sudarymo taisyklės, kai sutartyje nurodyti ir aiškiai suformuluoti draudimo išmokos mokėjimo pagrindai, kai aiškiai nurodyta dėl atgręžtinio pareikalavimo, tai nėra teisinio pagrindo dėl ginčo šalių sudarytos laidavimo draudimo sutarties esmės aiškinti, kad ji iš tikrųjų buvo civilinės atsakomybės draudimo sutartis.

Kasatoriui nurodant, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo laidavimo draudimo sutartį prilygino laidavimo sutarčiai, teisėjų kolegija pažymi, jog teismai vadovavosi šalių sudarytos sutarties sąlygomis. Šalys sudarytą sutartį pavadino laidavimo draudimo sutartimi. Šios sutarties esmė ta, kad draudikas (draudimo įmonė) užtikrina, jog draudėjas (rangovas), įsipareigojęs atlyginti garantinio laikotarpio nuostolius, įvykdys šią savo prievolę, o jei jos neįvykdys draudėjas, tai šią prievolę laidavimo draudimo sutarties pagrindu už jį įvykdys draudikas. Po to, kai prievolė įvykdoma, ją įvykdęs draudikas pagal sutarties sąlygas turi reikalavimo teisę į draudėją (Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036 15.9 punktas). Minėta, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytas subrogacijos draudimas civilinės atsakomybės draudimo atveju. Šios bylos šalių ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, teisiškai vertinant ją kaip laidavimo draudimą, kuriame draudimo išmoką išmokėjęs draudikas – laiduotojas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja reikalavimo teisę į draudėją išmokėtos sumos apimtimi. Šiuo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nurodytą šalių sutarties punktą laikyti niekiniu ir juo nesivadovauti sprendžiant dėl draudiko teisės pareikšti reikalavimą draudėjui. 

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kai nagrinėjamas draudiko atgręžtinis reikalavimas

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ši taisyklė taikytina ir pareikšto atgręžtinio reikalavimo nagrinėjimo atveju. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v.  G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010, išaiškinta, kad draudikui tenka įrodinėjimo našta, jog jis, bendradarbiaudamas su savo draudėju bei pareikalaudamas patikimų žalos atlyginimo įrodymų siekė tinkamai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę; nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti prašomą priteisti sumą ar ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

              Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs ieškovo pareigos įrodyti draudžiamojo įvykio – rangovo (kasatoriaus) 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutarties prievolių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo fakto, kaip pagrindo išmokėti trečiajam asmeniui 34 461,07 Lt draudimo išmokos ir kartu ieškovo teisės į atgręžtinio šios sumos reikalavimo, pareikšto prievolės neįvykdžiusiam kasatoriui, patenkinimą, pažeidė CPK 178 straipsnyje įvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę bei kasacinio teismo formuojamą jos taikymo praktiką, kad ieškovas privalo įrodinėti jo teisę sukuriančius, o atsakovas – tokią teisę paneigiančius faktus.

              Dėl šių kasatoriaus argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ieškovo įsipareigojimas apmokėti statybos rangos sutarties garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų šalinimo išlaidas buvo prisiimtas laidavimo draudimo forma. Ieškovas, sudaręs draudimo sutartį, patvirtinęs jos sudarymą draudimo polisu, sutarties pagrindu išdavęs garantinio laikotarpio laidavimo raštą, t.y. įgijęs Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklėse Nr. 036 įtvirtintas teises bei pareigas, tarp jų – ir susijusias su žalos nustatymu bei draudimo išmokos išmokėjimu (Taisyklių 2.4.8, 2.4.9, 15 punktas), priėmė sprendimą pripažinti trečiojo asmens UAB „Okadeta“ reikalavime nurodytas aplinkybes draudžiamuoju įvykiu kaip pagrindu išmokėti jam 34 461,07 Lt draudimo išmokos ir ją išmokėjo.

Išdėstytų aplinkybių kontekste, remdamasi įstatymo reglamentavimu ir pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės, taip pat argumentais dėl jos taikymo atgręžtinio reikalavimo atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokioje, kaip nagrinėjamos bylos, situacijoje ieškovo, pareiškusio atgręžtinį reikalavimą, pareiga buvo įrodyti jo teisę į reikalavimo patenkinimą sukuriančius faktus – kad pagrįstai išmokėjo trečiajam asmeniui pinigų sumą, nes rangovas neįvykdė ar netinkamai vykdė 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutarties prievoles (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turėjo teisę, bet ne pareigą, pateikti įrodymus, patvirtinančius 2005 m. rugsėjo 26 d. statybos rangos sutarties sąlygų tinkamo įvykdymo, faktą, kaip jo atsakomybę šalinančią ir kartu ieškovo teisę į atgręžtinio reikalavimo patenkinimą paneigiančią aplinkybę.

              Tai konstatavus, yra pagrindas sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovą (draudiką) turinčiu atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą kaip prievolės neįvykdžiusį rangovą, paskirstė nagrinėjamo ginčo šalims procesinę įrodinėjimo pareigą, pažeisdamas CPK 12, 178 straipsnių nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos jų taikymo praktikos. Šis pažeidimas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismo (kuris, minėta, laikėsi pozicijos, jog ieškovas privalėjo įrodyti, kad rangovas (kasatorius) netinkamai įvykdė statybos rangos sutarties sąlygas) išvadų dėl bylos faktinių aplinkybių pagrįstumas ir teisėtumas apeliaciniame procese iš esmės nebuvo patikrintas.

Konstatuotas proceso teisės normų pažeidimas, kuris padarytas apeliacinės instancijos teismo, yra susijęs su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, todėl galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame teisme toks procesinis pažeidimas negali būti pašalintas, nes būtina analizuoti ir vertinti faktinius šios, taip pat bylos Nr. 2-79-260/2010 duomenis bei nustatyti reikšmingas šalių ginčui išspręsti faktines aplinkybes, o tai, minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo išvados, kad trečiasis asmuo UAB „Okadeta“ negalėjo perleisti reikalavimo teisės į išlaidas už rangos darbų trūkumų pašalinimą naujajam kreditoriui, teisėtumas, taip pat argumentai, kuriais teigiama dėl visų atsakovo (kasatoriaus) atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentų tinkamo neįvertinimo ir dėl to nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimo, yra susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatinėjimu (pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį tai – ne kasacinio teismo kompetencija), be to, nėra išsamūs, jais nepagrindžiamas įvardijamų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas kaip pagrindas kasacijai (CPK 346 straipsnis) taip, kaip to reikalaujama CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas šiuo aspektu nesuformuluotas ir dėl šių argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 95,59 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų, taip pat bylos šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Egidijus Baranauskas

                                                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                            Algis Norkūnas