Baudžiamoji byla Nr. 2K-136/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.2.; 1.2.14.8. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant L. Baužienei,
dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,
gynėjui E. Dereškevičiui,
nuteistajam A. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 60 parų arešto. Iš A. M. ir kitų nuteistųjų solidariai buvo priteista 3000 Lt nukentėjusiajam A. G. už neturtinę žalą.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartis, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendis iš dalies pakeistas: iš A. M. ir kitų nuteistųjų solidariai priteista 500 Lt nukentėjusiajam A. G. už neturtinę žalą.
Šioje byloje nuteisti ir M. R. (M. R.) bei M. A.. Dėl jų kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą. Jis kartu su kitais asmenimis 2005 m. sausio 25 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), apie 18 val., (duomenys neskelbtini) ir ten pat 2005 m. sausio 26 d., apie 17 val., reikalavo iš A. G. 3000 Lt už nukentėjusiojo automobilio, kurį pagrobė nenustatytas asmuo, sugrąžinimą, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Kasaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius neigia nusikaltęs ir nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė BPK 301 straipsnio 2 dalį, nes pripažino kasatorių kaltu nesant įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti protokolai, nukentėjusiojo, liudytojų V. B. (V. B.), V. G., J. Š. (J. Š.) parodymai, telefoninių pokalbių suvestinė kasatoriaus kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį neįrodo. Teismas netinkamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą. Veika, dėl kurios kasatorius pripažintas kaltu, galėjo būti kvalifikuojama tik kaip rengimasis padaryti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes nebuvo planuojama pinigus perduoti. Minėtas nusikaltimas yra nesunkus, o už rengimąsi padaryti nesunkų nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė nenumatyta. Be to, teismas kasatoriui nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, nors jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas. Teismas nepagrįstai priteisė ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nes toks ieškinys nepagrįstas jokiais įrodymais.
Kasacinis skundas atmestinas.
Apkaltinamasis nuosprendis A. M. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Dėl nuteistojo A. M. veikos
BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti. Vienas iš apgaulės būdų yra nukentėjusiojo suklaidinimas pranešant jam neteisingus duomenis. Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, kad A. M. siekė užvaldyti nukentėjusiojo A. G. turtą pažadais surasti pagrobtą automobilį, kurių iš tiesų neketino vykdyti. Nukentėjusiajam prasitarus apie iš jo pagrobtą automobilį, A. M. kartu su kitais asmenimis nusprendė pasinaudoti situacija ir pasipelnyti, melagingai žadėdami už reikalaujamus pinigus surasti pagrobtą automobilį, nors jie net nežinojo kur šis automobilis yra. Nukentėjusysis buvo klaidinamas. Trečią kartą pareikalavus pinigų iš nukentėjusiojo, A. M. kartu su minėtais asmenimis buvo sulaikytas. Tinkamai įvertinę bylos duomenis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. turtą buvo siekiama užvaldyti apgaule ir kad vienas šio nusikaltimo kaltininkų yra A. M..
Tas, kas apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, atsako pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. A. M. šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, todėl jo veika teisinga kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teiginiai, kad veika, už kurią jis nuteistas, negali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atmestini. BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinė veika, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš bylos matyti, kad A. M. pradėjo daryti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – kartu su kitais asmenimis melagingais pažadais kelis kartus įtikinėjo nukentėjusįjį perduoti reikalaujamą pinigų sumą, tačiau šių pinigų neįgijo todėl, kad nukentėjusysis pranešė apie įvykį policijai ir kasatorius buvo sulaikytas. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad A. M., nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kitų kasacinio skundo motyvų
Apkaltinamajame nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. M. veikos ir kaltės. Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies taikymo nėra pagrįsti. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Bylos duomenis, tarp jų – ir nurodytus kasaciniame skunde, teismai įvertino kartu su kitais įrodymais pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus. Įrodymų vertinimą nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas patikrino nepažeisdamas BPK reikalavimų. Laikyti, kad teismų išvados dėl įrodymų nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar kad įrodymai teismų sprendimuose įvertinti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, kasatoriaus motyvai dėl įrodymų yra susiję su jų nauju vertinimu, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl įrodymų vertinimo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
A. M. paskirta bausmė nepažeidžiant BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, dabartinėje BK 75 straipsnio redakcijoje, kuri galiojo ir A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu, nenumatyta galimybės atidėti arešto, paskirto A. M., vykdymo.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismų sprendimai dėl neturtinės žalos priteisimo BPK nuostatoms, reglamentuojančioms civilinio ieškinio išsprendimą, neprieštarauja.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Benediktas Stakauskas
Albinas Sirvydis