Administracinė byla Nr. N-444-4182/2008
Procesinio sprendimo kategorija 39.2; 45.4.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. liepos 8 d. nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės pareigūnas 2008 m. birželio 16 d. surašė R. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis tą dieną apie 19.21 val. Vilniuje, sankryžoje Senasis Pilaitės kelias – Sietyno gatvė vairavo automobilį BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti, išvažiavo į priešpriešinės krypties eismo juostą, susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu automobiliu, dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 59, 68 ir 144 punktų reikalavimus.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. liepos 8 d. nutarimu R. J. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, ir paskyrė jam 20 (dvidešimties) parų administracinį areštą su transporto priemonės – automobilio BMW 525, valstybinis Nr. DNU 929 – konfiskavimu.
Teismas nurodė, kad R. J. kaltę padarius nurodytą administracinį teisės pažeidimą įrodo bylos medžiaga. Pažymėjo, kad 2006 m. sausio 20 d. nutarimu už tos pačios rūšies pažeidimą jam buvo paskirta bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 36 mėnesiams, taigi šis terminas nėra pasibaigęs ir atsižvelgiant į ATPK 36 straipsnio nuostatas ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad jis, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones ir būdamas neblaivus, po minėtu 2006 m. sausio 20 d. nutarimu paskirtų nuobaudų jau trečią kartą vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės ir būdamas neblaivus. Automobilį R. J. vairavo būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio ir sukėlė didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, o automobilyje, į kurį atsitrenkė jo vairuojamas automobilis, važiavo vaikai. Teismas pažymėjo, kad nurodyti faktai įrodo, kad jis linkęs daryti šios rūšies teisės pažeidimus ir tik pačių griežčiausių ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų nuobaudų skyrimas bus efektyvus, užkertant kelią daryti tokio pobūdžio teisės pažeidimus. Pabrėžė, kad apie socialinius savo šeimos bei savo paties poreikius jis turėjo pagalvoti prieš neblaivus vairuodamas automobilį, o socialiniai jo poreikiai yra mažesnė vertybė palyginus su kitų žmonių gyvybėmis, sveikata ir turtiniais interesais, kuriems sukėlė pavojų ir pakenkė jo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas skyrė ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas maksimalias nuobaudas.
II.
Nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. liepos 8 d. nutarimu, R. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti nutarimą – paskirti maksimalią baudą ir netaikyti transporto priemonės konfiskavimo. Nurodo, kad dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi ir pripažįsta savo kaltę, tačiau paskirtas transporto priemonės konfiskavimas yra per griežta poveikio priemonė, neproporcingai pažeidimui pakenksianti jo teisėtiems interesams. Vadybininko darbas yra glaudžiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, todėl transporto priemonės konfiskavimo pasekmės žymiai sumažintų ir lemtų neefektyvų ar net visiškai neįmanomą pareiginių funkcijų atlikimą, dėl ko praradus darbą ir netekus pragyvenimo šaltinio, jis ir jo šeima taptų ekonomiškai pažeidžiami. Todėl, apelianto nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei laikantis proporcingumo principo, turėtų būti pakeista nuobauda, transporto priemonės konfiskavimą ir areštą pakeičiant į baudą. Taip pat, apelianto manymu, teismas, skirdamas areštą, neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o nuobaudos tikslas gali būti pasiektas ir skyrus nuobaudą, nesusijusią su areštu.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad R. J. padarė šiurkštų teisės pažeidimą, o patenkinus apeliacinį skundą, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos tikslai – nuobauda neturėtų auklėjamojo poveikio ir R. J. tinkamai nesuvoktų savo veikos pavojingumo visuomenei. Visuomenės interesas auklėti Kelių eismo taisykles pažeidžiančius asmenis bei eismo saugumas yra svarbesni nei atskirų individų asmeniniai interesai. Pažymėjo, kad R. J. nuo 2004 m. spalio 17 d. yra penktą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, keliančius ypatingą grėsmę eismo dalyviams, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą apie jo asmenybę bei rodo jo polinkį nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nutarime padaryta išvada, kad R. J. kaltė padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, įrodyta byloje surinktais įrodymais.
Apeliantas iš esmės neneigia savo kaltės padarius nurodytą administracinį teisės pažeidimą, tačiau siekia, kad jam būtų paskirta švelnesnė nuobauda – vietoj administracinio arešto su transporto priemonės konfiskavimu būtų skirta maksimali bauda.
ATPK 127 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. X-1365 redakcija) nustato, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.
Taigi sankcija už R. J. padarytą administracinį teisės pažeidimą yra alternatyvi – bauda su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinis areštas su transporto priemonės konfiskavimu. Pirmosios instancijos teismas jam skyrė administracinį areštą su transporto priemonės konfiskavimu, todėl analizuotina, ar paskiriant nurodytas nuobaudas buvo laikytasi nuobaudų skyrimo taisyklių ir ar paskirtos nuobaudos yra tinkamai individualizuotos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, jei už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį turi būti įvertinama, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 straipsnyje.
ATPK 20 straipsnis nustato, kad administracinė nuobauda – tai atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų, o ATPK 30 straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Iš administracinio teisės pažeidimo byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad R. J. 2006 m. sausio 20 d. nutarimu už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 3 dalyje, padarymą buvo paskirta bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėnesiams, taigi 2008 m. birželio 16 d. jis vairavo transporto priemonę, kai tokia teisė jam atimta. Tačiau nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šio pažeidimo atžvilgiu, vadovaujantis ATPK 36 straipsniu, galima konstatuoti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte, buvimą. Pagal ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę sunkiančia aplinkybe laikytinas pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nurodytas pažeidimas buvo padarytas 2006 m. sausio 18 d., nutarimas dėl jo priimtas 2006 m. sausio 20 d., pagrindo šią aplinkybę laikyti jo atsakomybę sunkinančia nėra.
Be jau minėto pažeidimo, R. J. 2004 m. lapkričio 23 d. nutarimu buvo skirta bauda už tai, kad vairuodamas neblaivus padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių ar kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), 2006 m. rugsėjo 4 d. bei 2007 m. gegužės 23 d. nutarimais jam buvo skirtos baudos už tai, kad vairavo neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti. Taigi nors šios aplinkybės ir negali būti vertinamos kaip jo atsakomybę sunkinančios, kadangi nurodyti pažeidimai padaryti daugiau nei vieneri metai iki šioje byloje nagrinėjamo, tačiau jos neabejotinai leidžia daryti išvadą apie pažeidėjo asmenybę bei jo polinkį pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Todėl įvertinus tai, jog už anksčiau padarytus administracinius teisės pažeidimus R. J. buvo paskirtos baudos, o 2006 m. sausio 20 d. nutarimu esant atimtai teisei vairuoti transporto priemones, nagrinėjamo pažeidimo atveju jis jau trečią kartą vairavo transporto priemonę, be to, būdamas neblaivus, darytina neabejotina išvada, jog anksčiau jam paskirtos baudos nepasiekė ATPK 20 straipsnyje nustatytų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų, tai yra nebuvo efektyvios atsakomybės priemonės.
Apeliantas akcentuoja, kad dėl padaryto pažeidimo jis prisipažįsta bei nuoširdžiai gailisi, kas yra laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau pažymėtina, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina skiriant nuobaudą. Kaip jau minėta, turi būti atsižvelgiama taip pat į tai, kokia nuobauda būtų efektyviausia atsakomybės priemonė bei į padaryto pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo asmenybę.
Nagrinėjamoje byloje R. J. padarytas pažeidimas yra ypatingai šiurkštus ir pavojingas – jis transporto priemonę vairavo, kai tokia teisė jam atimta, būdamas neblaivus, kai nustatytas net sunkus neblaivumo (girtumo) laipsnis, ir padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl kurio buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė. Taigi nepaisant už ankstesnius pažeidimus R. J. taikytų atsakomybės priemonių, jis daro naujus administracinius pažeidimus. Kartu pastebėtina daromų pažeidimų pavojingumo didėjimo tendencija.
Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tik griežčiausių ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytų nuobaudų skyrimas bus efektyvus, užkertant kelią jam ateityje daryti tokio pobūdžio pažeidimus, todėl nutarimu jam pagrįstai parinkta administracinio arešto nuobauda, kartu paskiriant ir privalomą transporto priemonės konfiskavimo nuobaudą.
Apeliantas pažymi, jog dėl paskirto administracinio arešto su transporto priemonės konfiskavimu jis bei jo šeima taptų ekonomiškai pažeidžiami. Tačiau šiuo aspektu pastebėtina, jog asmuo turėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes tiek sau, tiek ir savo šeimos nariams dar prieš darydamas pažeidimas. Todėl padaręs jį, jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes. Kita vertus pažymėtina ir tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių bei nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.
Pagrindo pakeisti nutarimą nesudaro ir apelianto nurodytos aplinkybės, kad jo užimamos vadybininko pareigos glaudžiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o dėl transporto priemonės konfiskavimo taptų net visiškai neįmanomas pareiginių funkcijų atlikimas, dėl ko jis prarastų darbą ir netektų pragyvenimo šaltinio. Pirmosios instancijos teismo jam skirta administracinė nuobauda šiuo aspektu niekaip negali lemti jo nurodytų pasekmių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dirbti nurodytose pareigose jis pradėjo jau neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, šios teisės jis neturi iki šiol, todėl visai neaišku, kokiu būdu transporto priemonės konfiskavimas lemtų negalėjimą atlikti darbines funkcijas bei darbo praradimą.
Nesutiktina ir su apelianto argumentais, jog nuobauda turėtų būti sušvelninta vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei laikantis proporcingumo principo, kadangi dėl jau nurodytų aplinkybių pripažintina, jog būtent nurodytų administracinių nuobaudų – arešto su transporto priemonės konfiskavimu – paskyrimas atitinka apelianto asmenybę bei jo padaryto pažeidimo pavojingumą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. dvidešimties parų administracinį areštą su transporto priemonės konfiskavimu, tinkamai individualizavo nuobaudą, todėl keisti nutarimą apelianto nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. liepos 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Ričardas Piličiauskas
Virgilijus Valančius