Civilinė byla Nr. 2-1362/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00249-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 126.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Lietmedis“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-4336-258/2014 pagal ieškovų J. K., S. Š., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimus atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lietmedis“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo - Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. K. ieškiniu prašė iškelti atsakovo bankroto bylą, atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Audata“. Nurodė, kad atsakovas Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo pagrindu yra jai skolingas virš 20 000 Lt, šio teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, tačiau atsakovas iki šiol nėra su ja atsiskaitęs. Kadangi atsakovas nevykdo teismo sprendimo, yra pagrindas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 2 dalies pagrindu iškelti atsakovui bankroto bylą.
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius ieškiniu prašė iškelti atsakovo bankroto bylą, atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Ad acta“. Nurodė, kad atsakovas socialinio draudimo įmokas paskutinį kartą mokėjo 2012 m. spalio 10 d., o jo įsiskolinimas VSDFV sudaro 208 026,59 Lt. Atsakovas yra nemokus, kadangi pagal 2012 m. balanso duomenis atsakovo finansiniai įsipareigojimai viršija įmonės turimo turto vertę.
Ieškovas S. Š. ieškiniu prašė iškelti atsakovui bankroto bylą, atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Vilniaus administratoriai“. Nurodė, kad atsakovas pagal darbo sutartį jam yra skolingas 2 286,42 Lt, ieškovas informavo atsakovą, kad, neišmokėjus ieškovui darbo užmokesčio, jis kreipsis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, tačiau atsakovas su juo neatsiskaitė. Atsakovo pradelsti įsipareigojimai gali žymiai viršyti jo turto vertę, todėl atsakovas laikytinas nemokiu ir jam keltina bankroto byla.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė, kad sutinka su ieškovo ieškiniu, atsakovo skola valstybės biudžetui 2013 m. gegužės 21 d. sudaro 275 986,33 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Audata“. Nustatė, kad 2013 m. balanse nurodyto atsakovo turto vertė – 1 780 399 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 071 720 Lt, 2013 m. atsakovas veikė nuostolingai, turėjo 152 098 Lt nuostolį. Sprendė, jog lizingo objektas (duomenys neskelbtini), neturėjo būti įtrauktas į 2013 m. balansą, sprendžiant atsakovo mokumo klausimą. Dėl to iš minėtame balanse nurodytos atsakovo turto vertės (1 780 399 Lt ) turi būti atimta lizinguojamo turto vertė (589 389 Lt), todėl 2013 m. atsakovo turto vertė galėjo būti 1 191 010 Lt (1 780 399 Lt – 589 389 Lt). Atsakovas pripažino pradelstus įsiskolinimus kreditoriams 892 720,86 Lt sumai. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra nemokus, todėl jam iškėlė bankroto bylą. Įvertinęs sutinkančių administruoti bankroto administratorių vykdomų ir baigtų bankroto procedūrų santykį, jų patirtį vykdant bankroto procedūras bei užimtumą sprendė, kad sklandžiausiai atsakovo bankroto procedūrą gali vykdyti UAB ,,Audata“. Teismas nenustatė ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, trukdančių skiriamam administratoriui administruoti UAB ,,Lietmedis“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirtuoju skundu atsakovas UAB „Lietmedis“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - atsisakyti iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Ieškovo S. Š. ieškinio pagrindinis tikslas buvo ne atsiimti jam priklausantį atlyginimą, kurį jis galėjo atsiimti bet kada panorėjęs, o dirbtinai sukelti ir subankrotinti apelianto įmonę.
2. Bankroto procedūra buvo pradėta pažeidžiant ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies normą, nes ieškovas S. Š., išėjęs iš darbo ir gavęs atsiskaitymą už mėnesį, neinformavo atsakovo, kad ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. VSDFV Vilniaus skyriaus prašymas iškelti atsakovui bankroto bylą taip pat pateiktas pažeidžiant ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3. Atsiskaičius su ieškovu S. Š., teismas delsė ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyti iškelti atsakovui bankroto bylą, dėl ko didėjo atsakovo nuostoliai ir buvo sulaukta naujo VSDFV pareiškimo. Pažymėjo, kad tuo metu, kai buvo inicijuota bankroto procedūra, visos skolos, tame tarpe nepradelstos, nesiekė pusės jo turto. Dėl to, kad buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą beveik metus, prarasta daug potencialių užsakovų sumažėjo gamybos apimtys. Šiuo metu yra paruoštas restruktūrizavimo planas.
4. Ieškovė J. K. savo didžiąją dalį reikalavimo teisės įgijo suklastojusi dokumentus. Byloje teismas vadovavosi lenkų kalba ieškovės pateiktais dokumentais, kurių atsakovas net nesuprato.
5. Apelianto skola padidėjo Vilniaus savivaldybės naudai priteisus, apelianto manymu, nepagrįstą žemės nuomos mokestį už sklypą, už daikto nuomą, kuriuo pagal nuomos sutartį jis negali realiai naudotis (sklypo dalis yra kelias). Sklypo vertė yra vertinama apie tris milijonus, tačiau įtraukti jo vertės į savo balansą apeliantas negali, nes jis priklauso valstybei, kol neišpirktas. Tai didina įmonės faktinę vertę, nes parduodant pastatus su jais galima parduoti ir žemę.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė J. K. prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais.
1. Atsakovo argumentai, kad ieškovės reikalavimai yra kilę iš to, kad ji suklastojo buhalterinius dokumentus, yra paneigti įrodymais, t.y. 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo konstatuota, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyti BK 300 straipsnyje požymių.
2. Nesutinka su apeliantu, kad skirtumas tarp pusės turimo turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų yra tik 244 611 Lt. Apelianto finansinė padėtis blogėja ir nėra jokio objektyvaus pagrindo tikėtis, jog įmonės finansinė padėti pagerės. Apelianto finansinė padėtis nuo ieškinio teismu pateikimo dienos (2012 m. vasario 3 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2014 m. gegužės 8 d.) blogėja, o įmonės veikla ir toliau lieka nuostolinga.
3. Apelianto įsipareigojimai SODRAI nuo 2011 m. rugsėjo 25 d., kuomet siekė 103 016,14 Lt, iki 2014 m. birželio 4 d., kuomet siekia 309 927,16 Lt padidėjo daugiau nei tris kartus, kas leidžia spręsti, kad atsisakant kelti bankroto bylą įsipareigojimai SODRAI ir toliau didės.
4. Apeliantas pripažino savo pradelstus įsipareigojimus kreditoriams - 268 750 Lt SODRAI, 310 774 Lt VMI, 256 012 Lt savivaldybei, 49 811,93 Lt tiekėjams, 7 372,93 Lt darbuotojams. Nėra aišku, kuriuos iš įsipareigojimų yra įtraukęs į minėtą skolą darbuotojams. Apelianto skola ieškovei sudaro apie 20 000 Lt. be to, apelianto nesąžiningą elgesį, neatsiskaitant su buvusiais darbuotojais patvirtina ir vykdomieji raštai dėl darbo užmokesčio I. J. (Korsakaitei) apie 8 538,16 Lt ir G. K. apie 24 671,52 Lt išieškojimo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus.
1. Pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo įteiktas laikantis CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatų. Iš įteikimo pažymos matyti, kad raštas įteiktas apelianto darbuotojui.
2. Teismas teisingai įvertino, kad apelianto turto vertę, iš jo atimdamas AB „SEB lizingas“ priklausančio turto vertę.
3. Svarbi aplinkybė yra, kad įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, kas galėtų sudaryti pagrindą apelianto nemokumui konstatuoti net ir neviršijant ½ balansinės turto vertės. Apeliantas socialinio draudimo įmokų visiškai nemoka nuo 2012 m. spalio 10 d. Įsiskolinimas VSDFV biudžetui siekia 304 172,37 Lt. Vien ši aplinkybė rodo apelianto nemokumą.
4. Apeliantas turi įsiskolinimų darbuotojams, o tai yra savarankiškas pagrindas kelti apeliantu bankroto bylą ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalies pagrindu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Lietmedis“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.
Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto finansinės atskaitomybės dokumentus, konstatavo apelianto nemokumą (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Šis teismo sprendimas yra paremtas bylos duomenimis, iš kurių matyti, kad 2013 m. apelianto balanse nurodyto turto vertė siekia 1 780 720 Lt, į balansą įtraukto lizinguojamo turto vertė- 589 389 Lt, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 892 720,86 Lt (t. 3, b. l. 193-200). Tokiu atveju apelianto balanse nurodoma realaus apeliantui priklausančio turto vertės 1 191 010 Lt ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams 892 720,86 Lt sumai santykis leido teismui spręsti, kad apeliantas yra nemokus (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliantas atskiruoju skundu iš esmės nekvestionuoja šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, neneigia pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei sunkios įmonės finansinės padėties (nurodo, kad ruošiami dokumentai įmonės restruktūrizavimui), tačiau mano, jog buvo pagrindas atsisakyti kelti apeliantui bankroto bylą, nes su ieškovu S. Š. buvo atsiskaityta, ieškovė J. K. didžiąją dalį reikalavimo teisės įgijo suklastojusi dokumentus, o VSDFV Vilniaus skyrius, kaip ir S. Š., neinformavo apelianto apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra šiuos apelianto argumentus, pagrindžiančių įrodymų.
Byloje nėra duomenų, kad su ieškovu S. Š. buvo atsiskaityta. Apelianto paruoštas raštas dėl vengimo priimti galutinį atsiskaitymą nepatvirtina atsiskaitymo fakto (t. 3, b. l. 111). Be to, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai įmonės bankroto byloje dalyvauja keli kreditoriai, teismas atsisako kelti bankroto bylą tik tuo atveju, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą patenkina visų byloje dalyvaujančių kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Byloje yra keli ieškovai ir trečiasis asmuo, kurie taip pat prašė apeliantui iškelti bankroto bylą. Kita vertus, net ir sutinkant su apeliantu, kad su šiuo kreditoriumi buvo atsiskaityta, pagrindo atsisakyti kelti apeliantui bankroto bylą nėra, nes, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas vadovavosi paties apelianto paruoštu pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sąrašu, kuriame S. Š. kreditorinio reikalavimo apeliantui nėra (t. 3 ,b. l. 194, t. 4, b. l. 81). Tuo tarpu J. K. yra nurodyta apelianto teismui pateiktame kreditorių (darbuotojų), kuriems mokėjimai pradelsti, sąraše. Duomenų, įrodančių šios kreditorės finansinio reikalavimo klastojimą, byloje nėra. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad S. Š. ir VSDFV Vilniaus skyrius nesilaikė kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo tvarkos ir neinformavo apelianto raštu apie tokį savo ketinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad abu ieškovai pretenzijas su nurodomais ketinimais inicijuoti apeliantu bankroto bylą apeliantui išsiuntė. S. Š. pranešimas laikytinas įteiktu apeliantui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrindu, t.y. pranešimo nepavykus įteikti įmonės buveinės adresu, jis laikomas įteiktu praėjus penkioms dienos nuo jo išsiuntimo (t. 3, b. l. 5-9). Tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius minėtą pranešimą apelianto direktoriui A. B. įteikė pasirašytinai (t. 2, b. l. 6-7). Bet kokiu atveju šie argumentai nesudaro jokio savarankiško pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą apeliantui.
Pagrindai, kuriais remiantis teismas atsisako kelti įmonei bankroto bylą, numatyti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje. Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla; 3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju nė vieno iš įstatyme nurodytų pagrindų byloje nėra. Tuo tarpu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, t.y. įmonės nemokumas (ĮBĮ 2 str. 8 d.), atskirojo skundo motyvais nepaneigtas. Be to, apeliantas vėluoja išmokėti savo darbuotojams darbo užmokestį, kad sudaro savarankišką pagrindą bankroto bylos iškėlimui (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė turi pakankamai turto ir yra pajėgi vykdyti kreditoriams prisiimtus įsipareigojimus.
Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės ginčo sprendimui neturi.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Alvydas Poškus