Civilinė byla Nr. e2S-1494-555/2023

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01358-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.4.4.2; 3.1.14.8.3; 3.3.2.5

            (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19114-1070/2023 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui P. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti jos ir atsakovo P. B. nepilnamečių vaikų Ą. B., gim. (duomenys neskelbtini) R. B., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. B., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 325 Eur, mokėtinų kas mėnesį, išlaikymo lėšų valdytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę, priteisti iš atsakovo ieškovei 9 750 Eur skolą už ieškovės įvykdytą atsakovo vaikų išlaikymo prievolę ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės V. B. ieškinį atsakovui P. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

3.       Teismas laikė, kad ginčo atveju turi būti taikoma privalomoji mediacija. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė į bylą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažymą dėl privalomosios mediacijos, kurioje nurodyta, kad tarnyba raštu kreipėsi į atsakovą P. B., adresu (duomenys neskelbtini) prašydama per 14 dienų informuoti tarnybą dėl sutikimo / nesutikimo su mediacijos procesu. Pažymoje nurodyta, kad iš atsakovo nebuvo gautas atsakymas, todėl laikoma, kad ieškovė pasinaudojo privalomąja mediacija.

4.       Teismas akcentavo, kad aukštesnės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, jog privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai, dėl to pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Pranešimo atsakovui siuntimas ieškovės nurodytu adresu, kuris nėra atsakovo gyvenamoji vieta, nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas pranešimą tikrai gavo, yra laikytinas formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo. Pranešimo apie mediaciją, kaip ir bet kurių kitų procesinių dokumentų, įteikimo svarbą lemia tai, kad tik tada, kai dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymo nustatyta tvarka įteikti procesiniai dokumentai, šie asmenys turi galimybę ginti pažeistas teises, įgyvendinti teisminės gynybos prieinamumo, lygiateisiškumo, rungimosi, teisės būti išklausytam ir kitus principus. Pareiga nurodyti teisingus byloje dalyvaujančių asmenų adresus priklauso ieškovei. Taigi ieškovė privalomojoje išankstinėje neteisminėje ginčo sprendimo procedūroje taip pat turi pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti (Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-996-324/2023).

5.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas dažnai negrįžta namo, ieškinyje nurodo kitą jo gyvenamąją vietą (t. y. (duomenys neskelbtini) bet ne jos gyvenamąją vietą ar atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini) Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl mediacijos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kur gyvena ir ieškovė, tačiau atsakovas būna retai. Nustatęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo privalomąja mediacija, t. y. nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

6.       Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje turi būti sumokėtas 109 Eur žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje nėra duomenų apie nurodyto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą, prie ieškinio nepridėti dokumentai, patvirtinantys šio žyminio mokesčio apmokėjimą. Teismas, patikrinęs informacinės sistemos LITEKO duomenis, nenustatė, kad už paduotą ieškinį sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovei, pakartotinai kreipiantis į teismą su paduotu ieškiniu, turi būti sumokėtas ir 109 Eur žyminis mokestis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

7.       Atskiruoju skundu ieškovė V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį priimti arba perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priimti kartu su atskiruoju skundu naujai teikiamą rašytinį įrodymą – ieškovės 2023 m. liepos 3 d. prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui (toliau – VGTPT Kauno skyrius). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, netinkamai plečiamai aiškino šią procesinę teisės normą bei netinkamai aiškinio ieškinio priėmimo procesinį institutą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo išreikšta šališka teismo išankstinė nuomonė bei abejojimas ar ieškovės ieškinyje nurodomos nepilnamečių vaikų (o ne pačios ieškovės) pažeistos teisės gali būti ginamos ieškovės pasirinktu būdu, t. y. kreipiantis su ieškiniu į teismą, kartu pateikiant teismui privalomą ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytą VGTPT Kauno skyriaus vedėjos 2023 m. liepos 26 d. pažymą Nr. (11.7Mr)(M‑P-23-4352)MPA-09195 dėl baigtos privalomos mediacijos.

7.2.                      Priimdamas skundžiamą nutartį ir būdamas įpareigotas visomis teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus (nepriklausomai nuo vaiko amžiaus ir vaiko tėvų prievolių vaiko atžvilgiu tinkamo vykdymo), pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo CPK 376 straipsnyje įtvirtintą aktyvaus teismo vaidmenį ir įpareigojo ieškovę šalinant tariamus ieškinio trūkumus, sprendžiant net ne jos kompetencijai priskirtiną klausimą, t. y. užtikrinti išimtinai VGTPT įstatymų pavestos pareigos dėl tinkamo atsakovo informavimo apie inicijuojamą privalomą mediaciją tinkamą įvykdymą.

7.3.                      Prioritetas šiuo konkrečiu atveju yra teikiamas ne trijų nepilnamečių vaikų vienos esminių teisių – teisės į periodinį (o taip pat ir laikiną) išlaikymą gynybai bei tokio išlaikymo nepertraukiamą gavimą, bet pirmosios instancijos teismo nurodomai subjektyviai prielaidai, kad galimai atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie VGTPT Kauno skyriuje gautą ieškovės prašymą inicijuoti privalomą mediaciją šeimos ginče. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad teismo nutartis šioje dalyje yra grindžiama imperatyviai draudžiama prielaida, kad „[b]yloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl mediacijos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu <...>“. Remiantis tokia prielaida, teismas daro teisiškai nepagrįstą ir neargumentuotą išvadą, kad už minėtą tariamą atsakovo neinformavimą atsakomybė ir neigiami padariniai tenka būtent ieškovei, kurios pareikštas ieškinys (kuris pareikštas ginant trijų nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus) yra paliekamas nenagrinėtu.

7.4.                      Ieškovės 2023 m. liepos 3 d. prašymas dėl privalomos mediacijos iniciavimo buvo pateiktas būtent elektronine forma. Šiame prašyme ieškovė nurodė ne tik savo, bet ir atsakovo elektroninio pašto adresą – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo cituojamoje VGTPT Kauno skyriaus vedėjos 2023 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. (11.7Mr)(M‑P-23-4352)MPA-09195 dėl baigtos privalomos mediacijos tai pat nėra nurodoma, kad tarnybos pranešimas nebuvo siunčiamas atsakovui elektroniniu paštu. Dėl to, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 376 straipsnyje įtvirtintu aktyvaus teismo vaidmeniu bei laikydamas minėtas aplinkybes svarbiomis, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekiant pašalinti minėtas prielaidas, kad atsakovas tariamai nebuvo informuotas apie privalomos mediacijos iniciavimą, o ne atsisakyti priimti ieškovės ieškinį.

7.5.                      Ieškovė laikosi pozicijos, kad VGTPT Kauno skyriaus vedėjos 2023 m. liepos 26 d. pažyma Nr. (11.7Mr)(M-P-23-4352)MPA-09195, kurioje yra vienareikšmiškai konstatuota, kad „V. B.̇ įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo“ yra aukštesnės galios rašytinis įrodymas. Tokia išvada darytina visų pirma vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismui nepaneigiant minėtoje pažymoje konstatuotą faktą, nenurodant jokių kitų byloje esančių įrodymų, kurie galėtų paneigti šią pažymą, kaip to reikalauja CPK 197 straipsnio 2 dalis, bei remiantis subjektyviomis teismo prielaidomis, konstatuojama teise, teisėtumui bei šioje byloje egzistuojančiam viešajam interesui prieštaraujanti išvada, kad ieškovė šiuo metu negali įgyvendinti teisės į teisminę gynybą, todėl ieškinį atsisakoma priimti. Tai yra esminis ieškovės konstitucinės teisės į teisminę gynybą bei ieškovės trijų nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas.

7.6.                      VGTPT steigimo bei veiklos detalus teisinis reglamentavimas bei konkrečių valstybės deleguotų funkcijų priskyrimas šios institucijos kompetencijai tuo pačiu patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo perimti tarnybos išimtinę kompetenciją dėl atsakovo informavimo procedūros apie VGTPT gautą ieškovės prašymą dėl mediacijos iniciavimo. Ieškovei išduota VGTPT Kauno skyriaus vedėjos 2023 m. liepos 26 d. pažyma Nr. (11.7Mr)(M-P-23-4352)MPA-09195 yra individualus administracinis sprendimas, priimtas jos atžvilgiu ir kurio teisėtumas gali būti ginčijamas išimtinai tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos tvarka, skundžiant jį teismui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakydamas remtis VGTPT pažyma, tuo pačiu veikė ultra vires (liet. viršydamas savo įgaliojimus), pažeidžiant ne tik VGTPT išimtinę kompetenciją dėl ikiteisminės privalomos mediacijos procedūros atlikimo bei išvados dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą konstatavimo, bet ir pažeidė bendrosios ir administracinės kompetencijos teismų jurisdikciją.

7.7.                      Skundžiamoje nutartyje atliktas individualaus administracinio sprendimo bei jį priėmusio institucijos veiksmų vertinimas nėra skundžiamą teismo nutartį priėmusio pirmosios instancijos teismo kompetencija. Nurodytų procesinių procedūrų, teismingumo taisyklių bei teisingo teisės aiškinimo taisyklių pažeidimai ne tik pažeidė ieškovės teisę į teisminę gynybą, nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, bet patvirtina skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos šališkumą, pasireiškusį išankstine nuomone dėl atsisakymo priimti ir nagrinėti ieškovės ieškinį.

7.8.                      Pirmosios instancijos teismo subjektyvios abejonės, net nesant byloje jokių duomenų apie atsakovo neinformavimą, o svarbiausia – esant aiškiai pagrįstai aplinkybei, kad atsakovas šiuo metu neteikia net minimalių vaikų poreikių atitinkančio išlaikymo šalių trims nepilnamečiams vaikams, patvirtina tik teismo šališką formalumą aiškiai vengiant ginti nepilnamečių vaiko teises ir teisėtus interesus bei priimti ieškovės pateiktą ieškinį, kuris visiškai atitinka bendruosius imperatyvius įstatyminius reikalavimus ir pradėti teiseną.

7.9.                      Pirmosios instancijos teismas aiškiai netinkamai (t. y. plečiamai) aiškino ir Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) 21 straipsnio 4 ir 5 dalis. Nurodytose normose įstatymų leidėjas privalomos mediacijos procedūros eigos visiškai nesieja būtent su teismo nurodomais duomenimis apie VGTPT pranešimo įteikimo faktą atsakovui. Priešingai, įstatymų leidėjas numato tik pranešimo išsiuntimo atsakovui faktą, kaip visiškai pakankamą praėjus 14 dienų konstatuoti, kad ginčo šalis (šiuo atveju ieškovė) įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Nagrinėjamu atveju minėtas pranešimas atsakovui buvo išsiųstas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir vien teismo nurodomas faktas, kad atsakovas nurodytu adresu būna retai, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nebuvo informuotas apie inicijuotą mediaciją. Bet kuris asmuo gali net ir retai lankydamasis savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tuo pačiu būti apdairus ir reguliariai rūpintis bei domėtis jam siunčiama korespondencija jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Be to, minėta, VGTPT ieškovė nurodė ir atsakovo elektroninio pašto adresą, kuriuo taip pat buvo siunčiamas pranešimas.

7.10.                      Pirmosios instancijos teismo nurodomas CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas bei konstatavimas, kad ginčas nenagrinėtinas teisme, nes ieškovė tinkamai nepasinaudojo privalomąja mediacija, t. y. nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, objektyviai prieštarauja bylos faktams. MĮ 21 straipsnio 3 dalis nurodo, kad kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi VGTPT paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas. Daugiau jokių reikalavimų įstatymų leidėjas ieškovei nenumato. Ieškovė nurodytas sąlygas įgyvendino ir VGTPT pagrįstai išdavė pažymą, konstatuojant, kad ieškovė pasinaudojusi privalomos mediacijos procedūra įgijo teisę į teisminę gynybą.

7.11.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 376 straipsnyje įtvirtintą aktyvaus teismo vaidmenį, priimdamas skundžiamą nutartį visiškai nesivadovavo Vaiko teisių konvencija bei imperatyviomis nuostatomis įpareigojančiomis teismą imtis aktyvių ir operatyvių veiksmų vaiko teisių apsaugai ir vaiko teisės į operatyvų ir teisingą teismo procesą. Pažeisdamas minėtą teismo aktyvumo pareigą, teismas nesivadovavo ir netaikė Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio, numatančio, kad vaikas turi teisę į jo tinkamą, jo poreikius atitinkantį išlaikymą iš savo tėvų, nepriklausomai nuo savo tautybės, rasės ar gimimo vietos. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas vietoj to, kad įgyventinų aktyvaus teismo vaidmenį priimtų ieškinį ir spręstų dėl iš esmės jokio išlaikymo iš savo tėvo negaunančių trijų nepilnamečių vaiko interesų apsaugos, imasi vertinti atsakovo procesinių teisių įgyvendinimo galimybėmis. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas aiškiai netinkamai vadovavosi proceso šalių (t. y. atsakovo ir šalių vaikų) teisių gynybos prioritetais.

7.12.                      Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie žyminį mokestį, veikė ultra vires (liet. viršydamas savo įgaliojimus), nes skundžiama nutartimi nutarta būtent atsisakyti priimti ieškovės ieškinį. Žyminio mokesčio nesumokėjimas ar netinkamas sumokėjimas nesuteikia teismui teisės atsisakyti priimti ieškinį, bet įpareigoja taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą. Toks teismo motyvas yra nepagrįstas ir parodo teismo šališkumą.

7.13.                      Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleidžiami ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo. Ieškovė prašo priteisti trims nepilnamečiams vaikams išlaikymą iš tėvo. Nereiškiant reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tokį procesą inicijuojančiu vienu iš tėvų, reikalavimo pareiškimas dėl išlaikymo priteisimo yra negalimas, t. y. šie du reikalavimai yra betarpiškai susiję, todėl teismo nurodomas neturtinis reikalavimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Tokia pozicija grindžiama ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintu prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, nes, remiantis nurodytais teismo motyvais, nepilnamečio vaiko, kuris negauna imperatyvaus išlaikymo iš tėvo, teisminė teisių gynyba tiesiogiai priklauso nuo teisminį procesą iniciuojančios motinos galimybės sumokėti žyminį mokestį, kas tiesiogiai prieštarauja visų valstybės institucijų bei teismo pareigai kiekvienu atveju ex officio (liet. pagal pareigas) ginti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus bei sudaryti visas sąlygas netrukdomai tokių interesų gynybai.

8.       Atsiliepimai į atskirąjį skundą neteikti.

         Apeliacinės instancijos teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme prijungimo

10.       Ieškovė V. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė 2023 m. liepos 3 d. prašymą VGTPT Kauno skyriui, kurį prašo prijungti prie bylos. Ieškovė nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė kilo tik po to, kai teismas priėmė skundžiamą nutartį. Pateiktas įrodymas pagrindžia, kad ieškovė, teikdama prašymą VGTPT nurodė visus atsakovo duomenis (įskaitant ir elektroninio pašto adresą), leidžiančius įteikti atsakovui VGTPT pranešimą.

11.       Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

12.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pateiktas įrodymas yra susijęs su nagrinėjamu klausimu dėl vykdytos privalomosios mediacijos procedūros įgyvendinimo, jis yra pateiktas kartu su atskiruoju skundu, kurio pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamos nutarties priėmimo, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga į bylą priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2023 m. liepos 3 d. prašymą VGTPT Kauno skyriui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priimto įrodymo pasisako tiek, kiek jis turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, tinkamai neįgyvendinus vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) V. B. kreipėsi į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, kartu pateikė teismui ir VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos sąlygos įgyvendinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs, kad ieškovė nėra tinkamai įgyvendinusi vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. ieškovei nesilaikius įstatymo nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad ieškovė už paduotą ieškinį nėra sumokėjusi nurodyto dydžio žyminio mokesčio.

15.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį tuo, kad ji tinkamai pasinaudojo privalomąja mediacija, tam patvirtinti yra pateikusi ir VGTPT pažymą, tuo tarpu teismas klausimą dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo išsprendė viršydamas savo įgaliojimus ir nepagrįstai nurodydamas, kad už ieškinį turi būti mokamas nurodyto dydžio žyminis mokestis.

16.       Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

17.       CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

18.       MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus iminėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais VGTPT paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, VGTPT arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).

19.       Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (MĮ 4 straipsnio 1 dalis).

20.       Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškinį, konstatavus, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo privalomąja mediacija, ieškovei nepateikus teismui duomenų, jog atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl mediacijos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kurį atsakovė buvo nurodžiusi ir VGTPT skirtame prašyme vykdyti privalomąją mediaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atskirojo skundo argumentams, neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

21.       Bylos duomenys patvirtinta, kad ieškovė 2023 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių dėl mediatoriaus skyrimo ir privalomos mediacijos vykdymo, prašydama vykdyti privalomąją mediaciją šeimos ginče dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, o mediatore privalomai mediacijai paskirti R. B.. Ieškovė prašyme nurodė atsakovą P. B., jo gyvenamosios vietos (kitos dokumentų įteikimo vietos) adresą – (duomenys neskelbtini) mobilaus telefono numerį ir elektroninio pašto adresą – (duomenys neskelbtini). Iš VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr. (11.7Mr)(M‑P‑23‑4352)MPA-09195 matyti, kad VGTPT 2023 m. liepos 10 d. raštu kreipėsi į atsakovą (adresu (duomenys neskelbtini) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti VGTPT rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies atsakymas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog atsakovas P. B. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Toje pačioje pažymoje VGTPT, vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtinto, kad ieškovė V. B. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

22.       Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

23.       Nurodytas teisinis reglamentavimas, kaip pagrįstai tai akcentuojama ir atskirajame skunde, sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta VGTPT išduota pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., žr. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1285-945/2023).

24.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė tinkamai įgyvendino įstatyme įtvirtintą pareigą pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, t y. kreipėsi į VGTPT dėl privalomosios mediacijos vykdymo, prašyme nurodė atsakovą, jo gyvenamosios vietos adresą, kuris sutampa su atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat jo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ta aplinkybė, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, nurodė, jog atsakovas pradėjo dažnai negrįžti į šeimos gyvenamąją vietą ir, be kita ko, ieškinyje nurodė, tikėtinai, kitą jo gyvenamąja vietą, jau ieškinio priėmimo stadijoje nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas nurodytu gyvenamosios vietos adresu (deklaruotu) išvis nesilanko ir nėra gavęs VGTPT jam siųsto rašto dėl privalomosios mediacijos procedūros įgyvendinimo. Iš pateiktos VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymos turinio taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovui VGTPT siųsti procesiniai dokumentai ieškovės pateiktu jo gyvenamosios vietos adresu (deklaruotu) nebuvo įteikti. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti VGTPT išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. VGTPT konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

25.       Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

26.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis yra panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

27.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, turėjo būti sumokėjusi 109 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), tačiau į bylą nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, taip pat įvardijo ir ieškinio trūkumą – įrodymų, pagrindžiančių žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą, nepateikimą. Nors nurodytos aplinkybės nustatymas nebuvo priežastimi atsisakyti priimti ieškovės pareikštą ieškinį, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir perdavus iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, manydamas, ieškovės ieškinys neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, reikšmingų sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, turi pasinaudoti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutu (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), o ne iškart atsisakyti priimti tokį ieškinį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir ieškovės V. B. ieškinio dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo priėmimo klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                Egidijus Tamašauskas