VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei L. I., atsakovės ir trečiojo asmens atstovui advokatui Mantui Šriupšai, trečiajam asmeniui E. A., trečiojo asmens Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui Tomas Žilinskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu per interneto platformą „Zoom“ išnagrinėjo civilinę bylą pagal ADB Compensa Vienna Insurance Group ieškinį atsakovui L. I. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys E. A., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
n u s t a t ė :
Ieškinyje nurodyta, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 2019-01-28 su L. I. sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutartį Nr. AMA 1702779, draudimo liudijimo numeris LT/AMA 8630333, kuria laikotarpiui nuo 2019-01-28 iki 2020-01-27 buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Ieškovui tapo žinoma, kad automobilis 2019-04-13 pateko į eismo įvykį. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo 2019-07-29 gauta pretenzija. Ieškovui pradėjus analizuoti įvykio aplinkybes nustatyta, kad automobilis Lietuvoje neregistruotas, turi vairą dešinėje ant automobilio (duomenys neskelbtini) valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad automobilis nuo jų valdytojų civilinės atsakomybės apdraudimo momento 2019-01-28 iki eismo įvykio dienos 2019-04-13 taip ir nebuvo įregistruotas Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka, ieškovas daro išvadą, kad buvo suklaidintas atsakovės ir be teisėto pagrindo sudarė TPVCAPD sutartį dėl užsienio valstybėje registruoto automobilio kartu pažeidžiant imperatyvius įstatymų reikalavimus dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo. Pažymi, kad ieškovui nebuvo atskleista esminė informacija, susijusi su transporto priemone. Toks draudimo sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi automobilis nebuvo registruotas Lietuvoje. Todėl toks sandoris laikytinas kaip sudarytas prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms ir pripažintinas niekiniu. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, ieškovas prašo 2019-01-28 tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą draudimo sutartį Nr. AMA 1702779, draudimo liudijimo Nr. LT/AMA 8630333 pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento; sutartį pripažinus negaliojančia taikyti restituciją grąžinant atsakovei jos sumokėtą 195,00 Eur draudimo įmoką. Taip pat priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungus civilinę bylą Nr. e2-31791-807/2020, šioje byloje nagrinėtinas ir ieškovo ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Šiame ieškinyje ieškovas nurodo, kad 2019 m. sausio 28 d. ieškovė su atsakove sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AMA 1702779, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini). 2019 m. balandžio 13 d., įvyko eismo įvykis, kurio metu E. A. susidūrė su motociklu (duomenys neskelbtini). Plungės apylinkės teismas 2020-07-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-588/2020 pripažino automobilio valdytoją E. A. atsakinga už eismo įvykį. Nepatenkinus pirminio ieškinio dėl draudimo sutarties negaliojimo, ieškovas prašo priteisti iš atsakovės L. I. 26 892,57 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovė nurodo, kad ji buvo pilnai įvykdžiusi sutartį, nes padarė apmokėjimą. Pažymėjo, kad ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pateiktas po sutarties termino pabaigos. Be to, sutarties galiojimo metu ieškovas teikė pagalbą kelyje, sistemingai išokėjo išmokas nukentėjusiesiems. Vien faktiniais savo veiksmais ieškovas pripažino sutarties galiojimą. Pažymėjo, kad sudarant draudimo sutartį draudimo brokeriui el. paštu nusiųsta automobilio techninio paso nuotrauka, kur aiškiai matomas automobilio numeris. Ieškovas pradėjo domėtis automobiliu tik įvykus draudiminiam įvykiui, todėl elgiasi nesąžiningai. Transporto priemonę pirko iš Lietuvos piliečio, todėl neturėjo jokio pagrindo įtarti, jog automobilis registruotas Jungtinėje Karalystėje. Be to, automobilis paruoštas eksploatuoti kairiavairio eismo šalyse, kadangi specialiai įrengta periskopinių veidrodžių sistema, elektroninių vaizdo kamerų sistema. Todėl ieškovo ieškinys laikomas draudiko noru atsisakyti mokėti draudimo išmoką nukentėjusiems.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad biuras nėra ginčijamos sutarties šalimi, todėl dėl byloje kilusio ginčo pasisakyti negali. Be to, byloje nėra tikslios informacijos apie eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės registracijos ir įprastinės buvimo vietos valstybę, todėl abejoja tikslingumu būti trečiąja šalimi nurodytoje byloje.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsakovės ir trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepimuose nurodytais motyvais.
Ieškovo ieškinys dėl draudimo sutarties pripažinimo niekine ir restitucijos taikymo atmestinas
Iš ieškovo atstovės ir atsakovo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad ieškovas su atsakovu 2019-01-28 sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AMA 1702779, draudimo liudijimo numeris LT/AMA 8630333, kuria laikotarpiui nuo 2019-01-28 iki 2020-01-27 buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.
Registruojant automobilį bet kurioje ES šalyje, reikia įsigyti vairuotojo civilinės atsakomybės draudimą. Tai privalomasis draudimas, galiojantis visose kitose ES šalyse. Juo apsidraudus, eismo įvykio dėl vairuotojo kaltės atveju atlyginama fizinė ir materialinė žala tretiesiems asmenims (visiems, išskyrus vairuotoją).
Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilis buvo įsigytas ir apdraustas, kai Jungtinė Karalystė buvo laikoma ES nare, todėl visi ieškovo argumentai dėl automobilio registracijos ne ES šalyje atmestini papildomai nemotyvuojant.
Ieškovo teigimu automobilis negalėjo būti apdraustas šioje draudimo įmonėje, kadangi automobilis nebuvo registruotas Lietuvos Respublikoje, kadangi draudimas registruoti užsienio šalyje registruotus automobilius numatytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, Draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose.
Draudimo įstatymo 134 straipsnyje numatyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Draudimo įstatymo 1 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos santykiams, susijusiems su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas.
Iš tiesų, teisingai nurodyta ieškovo ieškinyje, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat numatytos papildomos išimtys sudarant pasienio draudimo sutartis arba draudžiant automobilį su tranzitiniais numeriais.
Kita vertus pačiame įstatyme nenumatytas imperatyvus draudimas apdrausti kitoje valstybėje registruotą transporto priemonę.
Oficialioje Europos Sąjungos interneto svetainėje aiškiai nurodyta, kad iš esmės automobilį apdrausti galima ir ES šalyje, kuri nėra draudžiamojo asmens gyvenamoji šalis (https://europa.eu/youreurope/citizens/vehicles/insurance/validity/index_lt.htm).
Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio savininkė gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl laikytina, kad ji turi teisę drausti jos valdomą transporto priemonę Lietuvoje. Be to, eismo įvykis įvyko taip pat Lietuvoje.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo taip pat nenumatyta jokia išimtis transporto priemonių, naudojamų įprastinėje buvimo vietoje išimčių, jeigu automobilis yra su kitos valstybės išduotais valstybiniais numeriais.
Be to, pagal VĮ Regitra duomenis Lietuvoje turi būti perregistruojami automobiliai, jeigu jais bus važinėjama ilgiau nei 90 dienų per metus, jokio papildomo draudimo Lietuvoje važinėti su kitos valstybės išduotais transporto priemonės numeriais taip pat nėra, ypač kai įvykio metu Jungtinė Karalystė dar buvo laikoma sudėtine ES dalimi ir ES šalimi.
Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų bazės matyti, kad civilinėje byloje Nr. e2A-875-390/2015 buvo nagrinėjamas draudimo įmonės ieškinys, prašant pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kadangi apdrausta Lietuvos Respublikoje neregistruota transporto priemonė, be to, apdraustos priemonės vairas buvo dešinėje pusėje. Ieškinys buvo atmestas teismui nurodant „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu yra sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalos atlyginimo, išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 3 dalį atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę šio įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ne mažesne draudimo suma, negu nustatyta šio įstatymo 11 straipsnyje: 1) vėliausiai transporto priemonės registravimo dieną; 2) jeigu transporto priemonė neregistruojama, – prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę ar prieš perduodamas ją naudoti kitam asmeniui; 3) jeigu per Lietuvos Respublikos teritoriją važiuosiančios transporto priemonės valdytojas nėra apsidraudęs pagal šį įstatymą galiojančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, – prieš kirsdamas valstybės sieną; 4) ne vėliau kaip paskutinę draudimo apsaugos galiojimo pagal sudarytą draudimo sutartį dieną. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įstatymas nenumato draudimo sudaryti transporto priemonės, kuri registruota kitoje valstybėje, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, priešingai, įtvirtina imperatyvą, jog visos Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka registruotoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms. Reikalavimas registruoti motorinę transporto priemonę ir (ar) priekabą Lietuvos Respublikoje netaikomas su Europos ekonominės erdvės šalyje registruota motorine transporto priemone ir (ar) priekaba į Lietuvos Respubliką atvykusiems asmenims. Reikalavimas registruoti motorinę transporto priemonę ir (ar) priekabą Lietuvos Respublikoje taip pat netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) su užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė ir nėra Europos ekonominės erdvės šalis, registruota motorine transporto priemone ir (ar) priekaba į Lietuvos Respubliką atvykusiems asmenims. Pagal minėto įstatymo 27 straipsnio 7 dalį motorinės transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčios vairą dešinėje pusėje, neregistruojamos Lietuvos Respublikoje.“ Teismo nuomone, teisės aktų aiškinimas aiškiai paneigia ieškovo poziciją, kad transporto priemonė, kuri buvo registruota Jungtinėje Karalystėje, negalėjo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.
Be šios teismų praktikos papildomai pasisakyta apie ES požiūrį į privalomąjį transporto priemonės draudimą.
Teisingumo Teismo 2021 m. balandžio 219 d. sprendime byloje C-383/19, aiškinant kodifikuotą Direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, pasisakyta, kad „36. Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. 39. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, šio 3 straipsnio 1 dalimi, kuri suformuluota labai abstrakčiai, iš valstybių narių reikalaujama vidaus teisės sistemoje nustatyti bendrą pareigą drausti transporto priemones (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo J., C-80/17, EU:C:2018:661, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). 40. Todėl kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad, išskyrus šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytas išimtis, visos transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos pagal su draudimo kompanijomis sudarytą sutartį, kuria, neperžengiant Sąjungos teisės apibrėžtų ribų, būtų užtikrinta civilinė atsakomybė, susijusi su minėta transporto priemone (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo J., C-80/17, EU:C:2018:661, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). 44. Be to, jis pabrėžė, kad klausimas, susijęs su pareigos apsidrausti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apimtimi, teisinio saugumo tikslais turi būti išspręstas iš anksto, t. y. iki atitinkamos transporto priemonės galimo patekimo į kelių eismo įvykį (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo J., C?80/17, EU:C:2018:661, 40 punktas). 60. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybėje narėje įregistruotai transporto priemonei ir toliau taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, kol ji nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus.“
Kitoje byloje Nr. C-581/18 2020 m. birželio 11 d. sprendime Teisingumo Teismas pasisakė, kad „draudimo paslaugų laisvas teikimas reiškia draudiko laisvę siūlyti paslaugas kitose valstybėse narėse įsteigtiems draudėjams ir, atvirkščiai, draudimo sutartį sudaryti norinčių asmenų laisvę kreiptis į kitoje valstybėje narėje įsteigtą draudiką (šiuo klausimu žr.1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo S., C-118/96, EU:C:1998:170, 22, 26 ir 30 punktus; 2002 m. spalio 3 d. Sprendimą D., C-136/00, EU:C:2002:558, 31 punktą ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Skandia ir Ramstedt, C-422/01, EU:C:2003:380, 27 ir 28 punktus)“.
Byloje nustatyta, kad draudimo sutartis – dvišalis sandoris. Atsakovė savo pareigą įvykdė tinkamai, draudimo bendrovei buvo pateiktas automobilio techninis pasas. Jokių duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pateikusi klaidingus ar neišsamius duomenis, byloje nėra.
CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 str.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str.1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Init“ prieš UAB „Parabolė“, bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje bendra Lietuvos–JAV įmonė UAB „ Sanitex“ prieš UAB „Šalvis“, bylos Nr. 3K-3-501/2007).
Transporto priemonės draudimo sutartis, tenkinanti nustatytus požymius, t. y. pagal sutarties šalių (subjektų) specifiką bei tikslus, gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (CK 6.2281 straipsnis), todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (žr., pvz., ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje M. A. prieš C. E. C., C. M., C-415/11, 44 punktą; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje A. B. ir de M. G. prieš J. BV, C-488/11, 31 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo byloje ERSTE Bank Hungary Zrt prieš A. S., C-32/14, 39 punktą ir kt.).
Atsižvelgiant į byloje keliamus reikalavimus ir dėstomus argumentus matyti, kad atsakovė pripažintina vartotoja ir draudimo bendrovės siekis, tik atsiradus pagrindui mokėti draudimo išmoką, prašant draudimo sutartį pripažinti negaliojančią, pažeistų atsakovės kaip vartotojos teises ir teisėtus lūkesčius bei turtinius interesus.
Plačiąja prasme teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje K. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Taigi, atsakovė, apdraudusi automobilį, valdomą nuosavybės teise, pagrįstai galėjo tikėtis, kad draudimas bus galiojantis.
Svarbu pažymėti tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas veikia kaip savo veiklos srities profesionalas, tai yra draudimo verslu užsiimanti bei iš to pelną gaunanti bendrovė. Skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, tai yra draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes perima iš draudėjo jo riziką, nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Dėl šio draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti trūkstamą informaciją apie draudėją tokiu būdu bei tokios apimties, kad draudiko suklydimo dėl draudiminio įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1029/2003). Vis dėlto, kaip teismų praktikoje konstatuojama draudėjas turi pareigą atskleisti draudikui informaciją, tačiau ši pareiga nėra neribota, nes draudėjas privalo pateikti informaciją tik apie tas aplinkybes, apie kurias draudikas, kaip tos srities verslo specialistas, teiraujasi. Silpnesnės šalies interesų apsauga reikalauja, kad draudikas – profesionalas - pats privalo nuspręsti, kokia informacija reikšminga ir jos pareikalauti. Jei draudėjas nepateikia informacijos, o draudikas apie tai žino ir sudaro draudimo sutartį, tai nebetenka teisės remtis šios pareigos pažeidimu.
Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).
Kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Iš bylos medžiagos, el. susirašinėjimo su draudimo brokeriu matyti, kad draudikas pareikalavo pateikti automobilio techninio paso nuotrauką. Šią pareigą atsakovė tinkamai įvykdė. Daugiau jokios papildomos informacijos draudikas nepareikalavo, todėl laikytina, kad atsakovė visas savo pareigas kaip silpnesnė šalis įvykdė tinkamai.
Dėl šios priežasties atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvoje, tiek ES lygių teisėtų lūkesčių, teisingumo ir protingumo principų laikymasis turi viršenybę jeigu yra tam tikras teisės aktų neatitikimas, į tai, kad atsakovė savo pareigas kaip draudėjos vykdė tinkamai, jai nebuvo atskleista informacija apie negalėjimą apdrausti transporto priemonę, kuri registruota ne Lietuvos Respublikoje, į tai, kad ieškovas teikė paslaugas pagal draudimo sutartį jos galiojimo metu, į tai, kad ieškinys dėl draudimo sutarties pripažinimo niekine pateiktas tik tuomet, kai sutarties galiojimas buvo pasibaigęs ir nustačius, kad pagal draudimo sutartį reikia nukentėjusiesiems išmokėti didelę draudimo išmoką, laikytina, kad nėra teisinio pagrindo ieškinyje dėstomais motyvais šioje dalyje ieškovo ieškinio tenkinti.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ieškovo ieškinys dėl draudimo sutarties pripažinimo niekine atmestinas visiškai.
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).
Kadangi atmestas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl draudimo pripažinimo niekine, papildomai nemotyvuojant atmestinas reikalavimas dėl restitucijos taikymo.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti išmokėtą draudimo išmoką
Prijungtoje civilinėje byloje ieškovas reiškia reikalavimą atsakovei priteisti 26 892,57 Eur išmokėtą draudimo išmoką. Draudikas motyvuoja tuo, kad Plungės apylinkės teismas 2020-07-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-588/2020 pripažino automobilio valdytoją E. A. atsakinga už eismo įvykį. Ieškovo teigimu atsakovė nesilaikė įsipareigojimo automobilį per 15 dienų nuo įsigijimo įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Todėl neatlikus automobilio registracijos procedūros, nebuvo atlikta ir automobilio techninė apžiūra ir atitikties įvertinimas (atkreiptinas dėmesys, kad automobilio vairas buvo dešinėje pusėje).
Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pažymėtina, kad pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir transporto priemonę įregistruoti Lietuvos Respublikoje nėra tokio pobūdžio pareiga, kurios pažeidimas turėtų įtakos eismo įvykio sukėlimui ir žalos kitiems asmenims atsiradimui. Net tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu transporto priemonė būtų įregistruota Lietuvos Respublikoje, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių.
Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK. 6.248 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016, 32, 34 punktai).
Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas trečiojo asmens naudai, todėl paaiškėjus, kad nėra sąlygų apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti, trečiasis asmuo praranda įstatyme nustatytą teisę gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-686/2016, 21 punktas).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019, 21 punktas).
Kasacinis teismas, bylose, kuriose draudikai pareiškia regresinius reikalavimus už žalą atsakingiems asmenims, nurodo, kad nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Bylose, kuriose keliamas klausimas dėl draudiko teisės susigrąžinti sumokėtą draudimo išmoką, būtent draudikas (ieškovas) turi įrodyti aplinkybes, suteikiančias atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos.
Ieškovas, prašydamas regreso tvarka iš atsakovės priteisti išmokėtą draudimo išmoką nurodo tik faktą, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo įregistruoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje.
Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (su pakeitimais, galiojusiais draudimo sutarties sudarymo ir eismo įvykio kilimo metu) 62 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas:
62.1. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos;
62.2. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
Tų pačių Taisyklių 63 punktas įpareigoja grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydį nustatyti atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.
Iš tiesų atsakovė nesilaikė draudimo sutartyje numatytos pareigos įregistruoti transporto priemonę Lietuvoje arba persikėlus gyventi į kitą šalį – ją perregistruoti ir taip draudimo apsauga nutrūktų. Vien tik šis faktas nelaikytinas prisidėjusiu prie eismo įvykio sukėlimo.
Be to, baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-588/2020 2020 m. liepos 9 d. priimtame įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuota, kad vairuotoja E. A. padarė neatsargų nusikaltimą, t.y. „2019-04-13 apie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) (angliški numeriai), važiuodama pagrindiniu keliu - (duomenys neskelbtini) kryptimi, sankryžoje sukdama kairėn į (duomenys neskelbtini), nepraleido pagrindiniu keliu – (duomenys neskelbtini) tiesiai, (duomenys neskelbtini) kryptimi, važiavusio motociklo (duomenys neskelbtini), valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. G., ir su juo susidūrė.“ Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nusikaltimas būtų padarytas dėl to, kad automobilio vairas buvo dešinėje pusėje ar automobilis būtų buvęs techniškai netvarkingas ar kitų prielaidų, dėstomų ieškovo ieškinyje, todėl laikytina, kad automobilis buvo tinkamas dalyvauti eisme, o eismo įvykis įvyko dėl neatsargumo vairuotojai nepastebėjus motociklininko ir norint pabaigti manevrą paskui priekyje judėjusią transporto priemonę.
Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-722 redakcija), CK 6.994 straipsnis). Su draudimo rizika susijusios sąlygos yra draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius apibrėžiančios sąlygos. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, kuriam įvykus ir esant draudimo interesui (Draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1475 redakcija) 2 straipsnio 14 dalis) atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1475 redakcija) 2 straipsnio 20 dalis). Tuo tarpu draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką ne tik draudžiamiesiems ir nedraudžiamiesiems įvykiams, bet gali nulemti ir draudimo apsaugos išlygas.
Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga elgtis atsargiai ir dėmesingai, kitaip tariant, laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, o nustatant, ar veiksmai buvo teisėti, taikytini ir protingumo, sąžiningumo, rūpestingumo standartai.
Kadangi nei baudžiamojoje byloje nenustatyta, taip pat nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas, taip pat neįrodė automobilio neįregistravimo Lietuvoje pareigos nevykdymu priežastinio ryšio su eismo įvykiu, laikytina, kad šis pareigos nevykdymas neturėjo jokios įtakos kilusiam eismo įvykiui ir draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.
Atsižvelgiant į tai, kad formalus pareigos perregistruoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje nevykdymas, negali būti laikomas pakankama priežastimi iš dalies atleisti draudiką nuo atsakomybės ir priteisti jam dalį išmokėtos draudimo išmokos, kadangi jis neįrodė eismo įvykio ir pareigos nevykdymo sąsajos. Tuo labiau, kad jokių dokumentų dėl galimai eisme dalyvavusios netvarkingos transporto priemonės, nepateikta. Baudžiamojoje byloje nėra jokios specialisto išvados, kuri patvirtintų ieškovo nepagrįstas prielaidas.
Be to, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad draudiko darbuotojas, apdrausdamas transporto priemonę, kurios tarsi negalėjo drausti (ieškovo žodžiais) būtų elgęsis netinkamai, pavyzdžiui, sprendimą dėl elgesio tyrimo ar panašų dokumentą.
Atsižvelgiant į CK 6.189 straipsnyje įtvirtintus iš sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo privalomumo ir vykdytinumo principus, netinkamas sutarties vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį sutartinių įsipareigojimų nevykdančiai sutarties šaliai gali būti taikoma sutartyje ar įstatymuose numatyta atsakomybė. Draudimo sutarties netinkamo vykdymo ar įvykdymo pasekmės yra įtvirtintos Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje draudiko teisę pagal minėtoje normoje įtvirtintus kriterijus sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Šiuo atveju ieškovas elgiasi formaliai, nepagrindė draudėjo kaltės, sąlygų pažeidimo sunkumų, priežastinio ryšio kaip jau minėta teismas taip pat nenustatė.
Kadangi teismų praktikoje draudėjas paprastai „baudžiamas“ 50 proc. ar panašia draudimo išmokos suma už melagingos informacijos pateikimą, kuri gali turėti įtakos draudimo sutarties sudarymui ir draudimo įmokos nustatymui, šiuo atveju laikytina, kad atsakovės padarytas pareigos įregistruoti transporto priemonę nevykdymas, yra mažareikšmis, neturintis įtakos kilusiam eismo įvykiui ir atsisakytina ieškovo ieškinyje grindžiamais argumentais draudimo išmoką ar jos dalį priteisti iš atsakovės.
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti.
Kadangi šiuo atveju atmestinas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos sumos priteisimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo papildomai nemotyvuojant.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys atmestas visiškai, todėl jam nėra priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis, teisinės pagalbos išlaidos, vertimo ir kitos išlaidos.
Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodmų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nesant prašymų ir išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, ieškovo ieškinį atmetus visiškai, atsakovui pastarosios nėra atlyginamos.
Trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodmų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nesant prašymų ir išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, ieškovo ieškinį atmetus visiškai, trečiajam asmeniui pastarosios nėra atlyginamos
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi viršija minimalią priteistiną sumą ir sudaro 13,45 Eur (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo ADB Compensa Vienna Insurance Group ieškinį atsakovui L. I. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl draudimo išmokos priteisimo, atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovo ADB Compensa Vienna Insurance Group, juridinio asmens kodas 304080146, valstybės naudai 13,45 Eur (trylika eurų 45 centus) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti ieškovui, kad nurodytas išlaidas jis turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis