Civilinė byla Nr. 2A-1182/2012

Teisminio proceso Nr.: nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija

21.4.1; 24; 30.4.1; 41; 45.6

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant  ieškovui R. J. ,

atsakovui K. G. , jo atstovui A. K. ,

atsakovų atstovams K. U. , K. C. ,

trečiojo asmens atstovui J. P. ,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-425/2009 pagal ieškovų R. J. , A. P. , G. J. M. (teisių perėmėja – Z. S. ) ir E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), K. G. , Z. G. , tretieji asmenys valstybinė įmonė Registrų centras Panevėžio filialas, AB SEB bankas dėl savivaldybės valdybos potvarkio panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, Nekilnojamojo turto registro įrašo, statybos leidimo ir detaliojo plano sprendinių panaikinimo, teisių pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Ginčo esmė

Byloje yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo miesto teritorijoje natūra.

Ieškovai R. J. , G. J. M., A. P. ir E. R. ieškininiais reikalavimais prašė:

1) panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą dėl 397/1080 kv. m žemės sklypo dalies, neužstatytos teisėtais statiniais;

              2) pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8 dalį dėl 397/1080 kv. m žemės sklypo dalies, neužstatytos teisėtais statiniais;

              3) pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6544;

              4) panaikinti atsakovo K. G. nuosavybės teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (objekto registro Nr. 44/401092  2.1 punktą) į žemės sklypo dalį, neužimtą teisėtai pastatytais statiniais;

              5) pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, sudarytą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G. ;

              6) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui K. G. išduotą statybos leidimą Nr. 45-247;

              7) panaikinti Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas bei prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII numatytos automobilių stovėjimo aikštelės;

              8) pripažinti, kad Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII, nėra valstybės išperkamos pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, nes nėra nustatytas konkretus ir aiškus visuomenės poreikis;

              9) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje (duomenys neskelbtini) žemės sklypo planą ir L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M. atkurti nuosavybės teises natūra į žemę pagal pridedamą schemą nurodytose teritorijose:

                            a) 260 kv. m teritorijoje Nr. 1, pažymėtoje ribų lūžių taškais 1-2-18-17-19;

                            b) 137 kv. m teritorijoje Nr. 2, pažymėtoje ribų lūžių taškais 15-16-17-18;

                            c) 245 kv. m teritorijoje Nr. 3, pažymėtoje ribų lūžių taškais 2-3-13-12-15-18;

                            d) 279 kv. m teritorijoje Nr. 4, pažymėtoje ribų lūžių taškais 9-10-11-12-13-14;

                            e) 672 kv. m teritorijoje Nr. 5, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-6-7-8-9-14-13;

                            f) 239 kv. m teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-4-5-6;

              10) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pradėti procedūras detaliajam planui parengti 921 kv. m teritorijoms (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtoms Nr. 1-4); detalųjį planą atlikus ir patvirtinus, pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai;

              11) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą (planus) bei jį (juos) pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai:

                            a) 672 kv. m teritorijai (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtai Nr. 5);

                            b) 239 kv. m teritorijai (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtai Nr. 6);

              12) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją per šešis mėnesius nuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengto, patvirtinto detaliojo plano bei sklypo plano (planų) schemoje nurodytoms teritorijoms Nr. 1-6 (bendras plotas – 1832 kv. m) pateikimo atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M.;

              13) panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 0,0524 ha ploto dalies, kuri buvo prijungta prie K. G. žemės sklypo pagal Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6544, hipoteką.

Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į 33,56 ha bendro ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos valdytus L. J. , D. s., kuris buvo E. P. , G. J. M. ir L. J. , L. s., tėvas. Po L. J. , L. s., ir jo žmonos I. P. J. mirties jų teisių perėmėjas pagal 1999 m. spalio 15 d. ir 2005 m. sausio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimus yra ieškovas R. J. , po E. P. mirties (2005 m. lapkričio 14 d.) jos teises perėmė J. P. , o po šio mirties 2007 m. lapkričio 7 d. – E. R. ir A. P. (2008 m. vasario 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu), po G. J. M. mirties (2009 m. spalio 1 d.) jos teises perėmė Z. S. .

Ieškovai teigia, kad L. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėto vieno iš sklypų (Nr. 33, 25,5565 ha ploto) dalys buvo neteisėtai privatizuotos, suteikiant bei ne konkurso tvarka parduodant atsakovui K. G. , nors su turėtos žemės savininkais ieškovais dar nebuvo atsiskaityta už nacionalizuotą žemę. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi K. G. parduota 0,1604 ha ploto neužstatyta dalis, kurią sudaro 0,0524 ha (duomenys neskelbtini), turi būti grąžinama natūra, nes jos pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėta. Taip pat turi būti grąžinta ieškovams ir likusi neužstatyta sklypo teritorijos dalis, K. G. įgyta pagal niekinę 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8.

Ieškovų teigimu, dalis sklypo yra užstatyta statiniais, kurie įregistruoti viešajame registre, tačiau teisėtais statiniais neužstatytoje dalyje K. G. siekia realizuoti statytojo teisę pagal ginčijamą statybos leidimą. Niekiniai sandoriai nurodomi kaip įregistravimo viešajame registre juridiniai pagrindai, todėl naikintina ta jų dalis, kur nėra teisėtų K. G. interesų. Nors K. G. pateikė L. P. IĮ 1994 m. projekto, pagal kurį išduotas statybos leidimas parduotuvei su baru ir gyvenamosiomis patalpomis statyti, korektūros dalį, tačiau ji nėra patvirtinta miesto architekto, nėra gautas naujas statybos leidimas, pasikeitus esminiams statinio rodikliams ir konstrukcijoms, t. y. statyba pagal 1999 m. projekto korektūrą yra nelegali. Statyba pagal pirminį (1994 m.) projektą ir jo korektūrą buvo vykdoma šiais etapais: 2000 m. kovo 6 d. įrengtas alaus baras su rūsio patalpomis, 2000 m. spalio 25 d. įrengta dalis antro aukšto patalpų, 2001 m. balandžio 11 d. įrengta rūsio dalis ir 2004 m. balandžio 7 d. - svečių namai trečiajame aukšte. Bendras statinio plotas - 1 174,16 m2, teisiškai įregistruota tik 770,15 m2. Ieškovai teigė, kad priėmimo aktuose pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes viešojo registro duomenys pagal įstatymą yra teisingi.

Ieškovai nurodė, kad K. G. , siekdamas realizuoti teisę statyti neteisėtai įgytame sklype, 2004 m. spalio 22 d. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijai prašymą parengti projektavimo sąlygas prekybos-verslo centro ir automobilių parkavimo aikštelės (duomenys neskelbtini) statybai. 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduotas statybos leidimas Nr. 45.247, kuriuo buvo leista privačioms komercinio centro reikmėms statyti automobilių stovėjimo aikšteles valstybinėje žemėje (672 m2), kuri yra nacionalizuota, todėl turi būti grąžinama savininkams natūra nuo 2002 m. balandžio 19 d. Be to, Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūroje prie detaliai suplanuotų komercinės paskirties sklypų yra pažymėtos automobilių stovėjimo aikštelės, kurių sklypai nėra suformuoti. Šiuo metu ši žemė yra laisva ir neužstatyta, todėl taip pat turi būti grąžinama savininkams natūra, nes neturi aiškiai ir konkrečiai išreikšto visuomeninio poreikio.

Ieškovų nuomone, L. J. 1940 m. nacionalizuoto žemės sklypo Nr. 33 dalis, kurioje yra ginčo teritorija, nėra valstybės išpirkta, todėl valstybės įgaliotos valdyti valstybinę žemę institucijos šia žeme nedisponavo, t. y. neturėjo teisės šio turto perleisti. Įstatymas nustatė, kad tokią žemę šios institucijos gali tik išnuomoti iki nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovams žinomi faktai apie sklypų ginčo teritorijoje perleidimo neteisėtus veiksmus, t. y. kad Panevėžio miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v K. G. leista projektuoti parduotuvę ir barą. Šis aktas neteisėtas, nes statybos teisė neatsiejamai susijusi su disponavimu žemės sklypu, tačiau tai nėra žemės perleidimo sandoris ir teisinių pasekmių nuosavybės perleidimui neturi. K. G. dėl projektavimo sąlygų sąvado kreipėsi 2004 m. spalio 22 d., o valstybinės žemės sandoris 0,0524 ha sklypui buvo sudarytas tik 2005 m. balandžio 8 d.. Be to, K. G. ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį sudarė tik 2006 m. liepos 31 d., statybos leidimas išduotas 2006 m. rugpjūčio 2 d., Nuolatinės statybos komisijos protokolo Nr. 380/05, 2006 m. liepos 31 d. bendrosios projekto ekspertizės akto Nr. 274/06, L. P. IĮ parengto Komercinio pastato (duomenys neskelbtini), projekto pagrindu, kas rodo, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. leidimas statyti Nr. 45.247 yra išduotas pažeidžiant norminius teisės aktų reikalavimus ir sąžiningumo principus, nes Panevėžio miesto savivaldybė neturėjo teisės išduoti projektavimo sąlygų sąvado projekto rengimui valstybinėje žemėje (0,0524 ha sklypo dalyje ir 0,0672 ha greta sklypo automobilių aikštelėms) be valstybinės žemės valdytojo sutikimo. Be to, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinė statybos komisija neturėjo teisės derinti projektinių pasiūlymų projekto ir duoti teigiamą išvadą statybos leidimui gauti, nes ypatingos svarbos statinio projektą parengė asmuo, neturintis licencijos tokių darbų atlikti, tuo labiau, kad leidimui gauti nebuvo pateiktas techninis projektas ir bendroji statinio projekto ekspertizė.

Ieškovai teigia, kad Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84v 2.4.9 punktu, pagal kurį suteiktas sklypas K. G. įmonei parduotuvės ir baro statybai (0,108 ha), yra niekinis sandoris, nes jį sudarė asmuo, neturintis disponavimo šia žeme teisių. Be to, 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos", kurio 10.6.1 punkte imperatyviai nurodė miesto ir rajonų valdyboms nuo nutarimo priėmimo dienos nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka miestų teritorijose. Taigi, 1992 m. vasario 24 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkis, 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8 ir 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 6544 pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo. Sandorį sudariusios šalys veikė ne pagal įstatymų reikalavimus, todėl pagrindas restitucijai. Dėl tokių aplinkybių K. G. privalo pagal restitucijos taisykles grąžinti natūra neteisėtai įgytą laisvą ir neužstatytą teisėtais statiniais žemę valstybei, o valstybės institucijos privalo tokią žemę grąžinti jos savininkams.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 7, b.l. 47-51).

Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306 v „Dėl leidimo projektuoti ir sklypų suteikimo“ atsakovo K. G. įmonei leido Kniaudiškių II mikrorajono komerciniame komplekse projektuoti parduotuvę ir barą; 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84 v suteikė K. G. įmonei 0,108 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Teismas nurodė, kad šių aktų priėmimo metu dar negaliojo 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" (toliau – Nutarimas Nr. 89), (įsigaliojo 1992 m. gegužės 10 d., po paskelbimo Vyriausybės Žiniose), o Žemės įstatymas priimtas tik 1994 metais, todėl šių norminių aktų nuostatos negalėjo būti pažeistos. Dėl to teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus dėl Panevėžio miesto valdybos potvarkių prieštaravimo pirmiau nurodytiems teisės norminiams aktams ir atmetė reikalavimus šiuos potvarkius panaikinti. Teismas taip pat nurodė, kad K. G. įmonė, būdama jai suteikto 1080 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Kniaudiškių mikrorajono II komplekse, teisėta naudotoja ir nuomininkė, turėjo teisę šį sklypą nusipirkti vadovaujantis Panevėžio miesto valdybos 1992 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 595 v „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms“, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu prie K. G. nuosavybės teise priklausančio 0,108 ha sklypo (duomenys neskelbtini) priskyrė 0,0524 ha žemės sklypą; Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 patvirtino kitos paskirties žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (plotas – 0,108 ha) ir (duomenys neskelbtini) (plotas – 0,0524 ha), sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); įsakyme nurodyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, žemės naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Žemės sklypai sujungti vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo nuostatomis, o prijungta sklypo dalis numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms prie K. G. nuosavybės teise priklausančio prekybos centro įrengti. 0,0524 ha laisvo neužstatyto žemės sklypo prijungimą prie K. G. priklausančio prekybos centro žemės sklypo teismas pripažino neprieštaraujančiu žemės sklypų suteikimo tvarkai ir būtinu prekybos centrui eksploatuoti, nes atsakovas K. G. įsipareigojo prekybos–verslo centrą, (duomenys neskelbtini) pritaikyti transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms, t. y. įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi 0,0524 ha ploto valstybinės žemės sklypas buvo parduotas K. G.; ieškovas R. J., kaip gretimo žemės sklypo savininkas, 2005 m. liepos 12 d. notariškai patvirtintu sutikimu pareiškė Panevėžio miesto savivaldybei, kad jis neprieštarauja, jog K. G. jam priklausančiame sklype, suformuotame pagal Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8, statytų komercinį pastatą ant sklypų ribos ir kad pastato pamatų papėdė įsiterptų į jo sklypą. Iš to teismas padarė išvadą, kad ieškovas R. J. pritarė atsakovo K. G. planuojamoms statyboms.

Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-25-552/2008) buvo atmestas kaip nepagrįstas R. J. skundas atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo parengti Panevėžio miesto Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8, korektūrą. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, nagrinėdami R. J. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pasisakė, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintoje Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūroje numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl šie žemės sklypai natūra negrąžintini. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A11-263-03), aiškindamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punkto normą, nurodė, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei; tokio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jei prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nepatvirtintas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol bus patvirtintas detalusis planas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tais atvejais, kai teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas patvirtintas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, bet yra valstybės išperkamas. Teismas nurodė, kad šie administracinių teismų sprendimai yra įsiteisėję, todėl jais nustatyti teisinę reikšmę turintys faktai iš naujo neįrodinėjami ir vertinami kaip prejudiciniai (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Teismas, remdamasis administracinių teismų išvadomis, kad automobilių parkavimo aikštelės skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, pripažino nepagrįstais ir atmestinais ieškovų reikalavimus panaikinti 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimą Nr. 45-247, taip pat reikalavimą pripažinti, kad Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros sprendiniai, kuriais automobilių stovėjimo aikštelės yra numatytos už komercinių sklypų ribų, prieštarauja aukštesnio lygmens teisės norminiams aktams bei negalioja ir kad pagal Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą numatytos automobilių stovėjimo aikštelės prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII rytinėje pusėje nėra skirtos konkrečiam bei aiškiai išreikštam visuomenės poreikiui patenkinti ir šios neužstatytos teritorijos gali būti grąžinamos natūra. Tais pačiais motyvais teismas atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti Kniaudiškių II mikrorajono korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas ir kuria prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII rytinėje dalyje priskirtos automobilių stovėjimo aikštelės, bei įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, esančioje prie sklypų (duomenys neskelbtini), žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra, panaikinti 0,0524 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) hipoteką.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra K. G. nesąžiningumo įrodymų, todėl vadovaujantis CK 4.96 straipsniu nėra galimybės iš jo išreikalauti jo įsigytus žemės sklypus. Ieškovai neįrodė ginčijamų administracinių aktų ir civilinių sandorių panaikinimo pagrindą sudarančių aplinkybių.

Teismas atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senaties termino praleidimo padarinius, konstatavęs, kad byloje taikytinas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą ir patenkinti ieškinio reikalavimus (t. 7, b. 1. 55-69). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįstas teismo motyvas, jog Nutarimas Nr. 89 įsigaliojo tik 1992 m. gegužės 10 d., jį paskelbus Vyriausybės Žiniose (Žin., 1992, Nr. 13-353). Nustatydamas šį faktą, teismas netinkamai pritaikė teisę, nes įstatymas Nr. 1-119 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos", kuris Vyriausybės nutarimų įsigaliojimą susiejo su jų paskelbimu oficialiame leidinyje „Valstybės žinios", įsigaliojo tik 1993 m. balandžio 6 d. (Žin., 1993, Nr. 12-296). Vyriausybės nutarimų paskelbimo tvarką nustatė 1990 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, kurio 29 straipsnyje buvo nurodyta, jog nutarimai yra skelbiami Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose, o prireikus masinės informacijos priemonėse, tačiau tai nesiejama su teisės akto galiojimu. Nutarimas Nr. 89 buvo paskelbtas 1992 m. vasario 18 d. laikraštyje „Lietuvos aidas", todėl toks paskelbimas atitinka tuo metu galiojusį Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 24 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų skelbimo".
2. 1992 m. vasario 24 d. Panevėžio m. valdybos potvarkis Nr. 84 v pažeidė Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį ir jį detalizuojančio poįstatyminio akto - Nutarimo Nr. 89 imperatyvias nuostatas. Sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 47 straipsnis, pagal kurį sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčo žemės sklypas K. G. įmonei suteiktas pagal Panevėžio miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkį Nr. 306v. Šiuo valdybos potvarkiu K. G. nebuvo perleistas (suteiktas neatlygintinai, išnuomotas) žemės sklypas ginčo vietoje. Žemės sklypas buvo suteiktas 1992 m. vasario 7 d. miesto valdybos potvarkiu, kuriuo patvirtintas niekinis sandoris.
4. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Žemės reformos įstatyme teisinė sąvoka „valstybinės žemės suteikimas" yra siejama su būtuoju laiku (t. y. sovietinio režimo įstatymais ir teisine praktika), tačiau dėl valdininkijos inercijos, tinkamo žemės nuosavybės įstatyminio reguliavimo stokos toks „suteikimas" tęsėsi ir po Žemės reformos įstatymo patvirtinimo (1991 m. liepos 25 d.), nes nebuvo jo taikymą nustatančių poįstatyminių aktų. Minėtas Nutarimas Nr. 89 buvo pirmasis šio įstatymo poįstatyminis (lydimasis) aktas. Nagrinėjamu atveju, taikant teisės pagrindus ir bendruosius principus, valstybes neišpirktos žemės perleidimo sandorių negalėjo sudaryti asmenys, neturintys disponavimo žeme teisės. Teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo šios Konstitucinio teismo praktikos.
5. Teismas, surašydamas sprendime ieškovų reikalavimų santrauką, iškreipė jų turinį ir esmę. Ieškovai prašė teismą įstatymų nustatyta tvarka (ex officio) pripažinti niekiniais 4 sandorius, kurie sukėlė pasekmes, pažeidusias ieškovų teises ir teisėtus interesus: 1) 1992 m. vasario 24 d. Panevėžio m. valdybos potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą; 2) 1992 m. gruodžio 1 d. valstybines žemes sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8; 3) 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemes sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 6544; 4) 2006 m. liepos 31 d. „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį" tarp Panevėžio savivaldybės administracijos ir K. G. . 2009 m. gegužės 22 d. pareiškimu ieškovai galutinai sutikslino ieškinio reikalavimus, nurodydami, kad niekinių sandorių teisines pasekmes panaikinti prašo vadovaudamiesi teisingumo principu, t. y. panaikinti teisines niekinių sandorių pasekmes tik tose K. G. ir Z. G. nuosavybės sklypo dalyse, kurios neužstatytos teisėtais statiniais. Nurodyti 4 teisės aktai ir jų dalys yra forma, kurioje užfiksuotas sandorio turinys, kuris ir yra niekinis.
6. Teismas netinkamai įvertino faktą, kad apeliantas 2005 m. liepos 17 d. notariniu sutikimu neprieštaravo statybai ant sklypo ribos pagal 2000 m. balandžio 26 d. patvirtintą detalųjį planą, kadangi sutikimą davė tik vienas iš bendrasavininkių (apeliantas), tuo tarpu kiti bendrasavininkiai nedavė tokio sutikimo. Be to, sutikimas negalioja nei statybos projektui, nei stovėjimo aikštelėms, kadangi jis buvo duotas tik tokiems galimiems K. G. projekto sprendiniams, kaip papėdės įsiterpimas ir statyba apelianto valdomoje sklypo dalyje.
7. Teismas nepagrįstai remiasi administracinių teismų sprendimais, kadangi apeliantas administraciniuose teismuose siekė įpareigoti Panevėžio m. savivaldybės administraciją atlikti detaliojo plano korektūrą visiems detaliojo plano sprendiniams ir visoje detaliojo plano galiojimo zonoje. Be to, atsakovai K. G. ir Z. G. nebuvo administracinio proceso dalyviais, jis nesukėlė teisinių pasekmių jiems, todėl prejudicinės galios šioje byloje neturi.
8. Ieškovai procesiniuose dokumentuose ir žodžiu buvo pateikę daugelį faktų, įrodančių tai, kad, suteikiant žemę atsakovui, buvo pažeisti įstatymai, tačiau teismas šių įrodymų nenagrinėjo, nepateikė jų atmetimo faktinių ir juridinių pagrindų.
9. Nepagrįstas teismo sprendimas ir teisingumo bei protingumo principų požiūriu: žemės grąžinimas savininkams nepažeistų atsakovų teisių, nes valstybės ir savivaldybės institucijos nėra laisvos naudoti nacionalizuotą žemę ir neturi savininko teisių. Dabartinis teismo sprendimas pažeidžia savininkų interesus, visų komercinės veiklos šioje teritorijoje dalyvių interesus, vietos bendruomenės interesus vieno asmens K. G. naudai.

Atsakovai K. G. ir Z. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti iš bylinėjimosi išlaidas (t. 7, b. 1. 81-83). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai nurodė, kad žemės suteikimas 1991 metais K. G. įmonei neprieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams ir poįstatyminiams aktams. 1991 m. birželio 17 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkis ir vėlesnis, šį potvarkį realizuojantis 1992 m. vasario 24 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkis, priimti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir atsakovams suteiktas žemės sklypas iš ieškovų turi būti išpirktas, t. y. už atsakovams skirtą ginčo žemės sklypą ieškovams turi būti atlyginta kitais būdais.
2. Ant ginčo žemės sklypo yra atsakovų teisėtai pastatyti statiniai, visa teritorija yra užstatyta, todėl teisėtai suteiktos žemės sklypo paėmimas iš dabartinio savininko prieštarautų teisingumo, sąžiningumo principams.
3. Ieškovai neįrodė, kad jų ginčijami sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nuosavybės teisių atkūrimas yra tęstinis procesas, kurio metu kelis kartus keitėsi teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovo ginčijami sprendimai dėl žemės atsakovams suteikimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai neprieštaravo norminiams aktams, galiojusiems ginčijamų sprendimų priėmimo metu ar sudaromų sandorių metu.
4. Atsakovai nurodo, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir turėjo atmesti ieškinį, kaip pateiktą praleidus terminą ginčyti juridinių asmenų sprendimus bei sudarytus sandorius.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 7, b. 1. 81-90). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog Nutarimas Nr. 89 įsigaliojo 1992 m. vasario 18 d., kai buvo paskelbtas valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas". Nurodyto nutarimo priėmimo metu galiojo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980 m. spalio 29 d. įsakas Nr. X-617 „Dėl Lietuvos TSR įstatymų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų ir kitokių aktų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos". Šio įsako 4 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR įstatymai, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimai ir kitokie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose", „Tiesos" ir „Sovietskaja Litva" laikraščiuose, jeigu šiuose leidiniuose jie buvo skelbiami. Įsakas pagal Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatas galiojo tiek, kiek neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Pastarojo įstatymo nuostatos nenumatė kitokios teisės aktų įsigaliojimo tvarkos, todėl laikytina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 įsigaliojo 1992 m. gegužės 11 d., t. y. kitą dieną nuo jo paskelbimo „Valstybės žiniose".

2. Nutarimas Nr. 89 iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 150. Juo buvo papildytas Nutarimo Nr. 89 5.1.6 papunktis, kuris nustatė, kad įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurioms nuo 1990 m. sausio 1 d. nustatyta tvarka buvo duotas leidimas atlikti žemės sklypų tyrinėjimo bei jų projektavimo darbus jų komerciniams-ūkiniams ir nekomerciniams objektams statyti [...], žemės sklypai, kuriuose tyrinėjimo bei projektavimo darbai faktiškai pradėti iki šio nutarimo priėmimo dienos, jeigu jie bus užbaigti ne vėliau kaip iki 1992 m. liepos 1 d., o parengta projektinė dokumentacija atitinka reikalavimus, gali būti nuomojami ne konkurso tvarka. Nutarimo Nr. 89   6.4 punktas nustatė, kad valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, matyti, kad įstatymų leidėjo valia buvo suteikti teisę nuomoti ar išsipirkti žemės sklypą asmenims, kuriems iki 1992 m. kovo 9 d. buvo leista projektuoti statinius (išskyrus individualius gyvenamuosius namus). Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 2.4 papunktyje nurodyta, kad šiuo papunkčiu suteikiamiems sklypams (ir K. G. įmonei) projektuoti leista miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v. Taigi, net pripažinus, kad Nutarimas Nr. 89 įsigaliojo nuo jo paskelbimo „Lietuvos aide", potvarkio naikinti nėra pagrindo, nes K. G. įmonė turėjo subjektinę teisę nuomoti ar nupirkti šį sklypą.
3. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog, kol žemė neišpirkta iš savininkų, ji negali būti laikoma valstybės nuosavybe bei priskiriama laisvai valstybinei žemei. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, laisvos žemės fondui priskiriami žemės plotai, kurie lieka atkūrus pagal nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės plotus. Ieškovams potvarkio priėmimo metu nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik suteikiant neatlygintinai žemės sklypą individualiojo namo statybai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje. Ieškovai subjektinę teisę į nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra įgijo 2002 m. balandžio 2 d. Iki šio termino ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į maksimaliai sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu leistinus žemės sklypų dydžius.
4. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo" patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės prie (duomenys neskelbtini), juolab kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl plano sprendinių panaikinimo.
5. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G. įmonės 2006 m. liepos 31 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos darbų leidimą Nr. 45.247. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktį miestų bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti - automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės - yra savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį savivaldybės valdo patikėjimo teise. Be to, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Apskrities viršininkas patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. kovo 24 d. surašytą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 241, taigi jis pritarė plano sprendiniams, kuriuose numatytos įrengti automobilių stovėjimo aikštelės. Ginčijamos sutarties 2 punkte nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta bendram naudojimui be apribojimų. Sutarties 5.1 papunktyje statytojas įsipareigojo aikštelę naudoti pagal paskirtį, o nustojus eksploatuoti aikštelę, statytojas neatlygintinai ją perduoda savivaldybės nuosavybėn (Sutarties 5.8. p.).

6. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę parengti žemės sklypo planą nuosavybės teisių atkūrimui natūra ir padarė teisingą išvadą, kad nenuginčijus K. G. nuosavybės teisių į sklypą (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo įpareigoti savivaldybę šiame sklype parengti žemės sklypo planą.

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 7, b.1. 92-93). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypus, numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms, bei remiantis patvirtintu detaliuoju planu, buvo priimtas sprendimas parduoti atsakovui K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą, kuriam suteiktas laikinasis adresas (duomenys neskelbtini), nes pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 2005 m. balandžio 8 d. sutartį Nr. 6544, parduodamas žemės sklypas per šešis mėnesius turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu, kuris nuosavybės teise jau priklausė atsakovui K. G. ir kuriuo negalima tinkamai naudotis nesujungus jo su pagrindiniu žemės sklypu.
2. Be to, priimti apskrities viršininko sprendimai ieškovams už 12 ha valstybės išperkamos žemės atlyginti vertybiniais popieriais (akcijomis), o už 4,4522 ha - apskrities viršininko išvados suteikti lygiaverčius žemės sklypus kaimo vietovėje.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 7, b. 1. 73-75). Nurodo, jog nepagrįstas apelianto teiginys, kad banko interesai neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje ir negali trukdyti teisingumo įgyvendinimui. Priešingai nei teigia apeliantas, banko, kaip sąžiningo įkeitimo teisės įgijėjo, interesai yra reikšmingi pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Hipotekos sandoris, jo įregistravimas, hipotekos pakeitimo įregistravimas buvo sudaryti ir įregistruoti laikantis visų įstatymų nustatytų reikalavimų, bankui veikiant sąžiningai ir pagrįstai tikint, kad prievolė pagal kredito sutartį bus tinkamai užtikrinta hipoteka. Kaip nurodė teismas, panaikinus hipoteką, bankas be kaltės prarastų suteiktos paskolos grąžinimo įvykdymo užtikrinimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės atkūrimo į žemę natūra Panevėžio mieste.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).              

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į L. J. , D., iki nacionalizacijos valdytą 33,56 ha ploto žemę Panevėžio mieste paduotas 1991 m. gruodžio 30 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai yra tinkami pretendentai į šios žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnį šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miesto ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma suteikiant neatlygintinai nuosavybėn Panevėžio mieste ne didesnį kaip 0,2 ha plotą. Byloje nėra ginčo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nuosavybės teisė į tokį plotą žemės sklypų, esančių Panevėžio miesto ribose, buvo atkurta natūra. Ieškovų subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijai priskirtą žemę natūra didesne kaip 0,2 ha plotą apimtimi atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-832.

Dėl 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v ir 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties.

Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v „Dėl leidimo projektuoti ir sklypų suteikimo" atsakovo K. G. įmonei leido Kniaudiškių II mikrorajono komerciniame komplekse projektuoti parduotuvę ir barą, o ginčijamu 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84v suteikė K. G. įmonei 0,108 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Ginčijama 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartimi šis sklypas K. G. įmonei buvo parduotas.

Ieškovai, nurodydami Nutarimo Nr. 89 ir Žemės įstatymo pažeidimus suteikiant bei parduodant K. G. 0,108 ha  sklypą, ginčija minėtus sandorius tik toje dalyje, kiek tai susiję su neužstatyta statiniais sklypo dalimi. Ieškovai nurodo, kad neužstatyta sklypo dalis turi būti valstybės susigrąžinta iš K. G. neteisėto valdymo ir grąžinta nacionalizuotos žemės savininkams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek administracinis aktas –1992 m. vasario 24 d. potvarkis Nr. 84v buvo priimtas, tiek civilinio pobūdžio sandoris - 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir dėl to atmetė ieškovų reikalavimą dėl potvarkio panaikinimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia.  Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

              Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ieškovų reikalavimai galėtų būti tenkinami, visų pirma turėtų būti įrodyta, kad šių sandorių priėmimo/sudarymo metu jų teisės buvo pažeistos, nes ieškovai nėra asmenys, turintys teisę ginti viešąjį interesą apskritai. Tuo tarpu jau aukščiau minėta, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal galiojusius teisės aktus ieškovams   nuosavybės teisė į žemę natūra buvo atkurta maksimaliai galima apimtimi, pagal tuometinį teisinį reguliavimą į didesnio negu 0,2 ha žemės sklypo nuosavybės teisės atkūrimą natūra nei ieškovai galėjo pretenduoti, nei valstybės institucijos apskritai būtų galėjusios tokiu būdu atkurti nuosavybės teises. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamu potvarkiu jo priėmimo ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovų subjektinės teisės buvo kaip nors pažeidžiamos ar bent buvo galima pagrįstai manyti, jog šiais sandoriais ieškovų teisės į nuosavybės atkūrimą natūra bus pažeistos numatomoje ateityje (kaip minėta, nuosavybės teisės į didesnius žemės sklypus mieste atkūrimo natūra galimybė atsirado tik po dešimties metų pakeitus įstatyminį reguliavimą).               Konstitucinis Teismas  yra pažymėjęs, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems  asmenims, siekiantiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį  turtą, specialiame  įstatyme nustatytomis sąlygomis ir  tvarka nebus  atstatytos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi  to  turto  savininkais.  Todėl  iki  tol  jie  neįgyja savininko subjektinių  teisių į  šį turtą  (Konstitucinio  Teismo 1994 m.  gegužės 27 d. nutarimas. - Žin.,1994, Nr. 42-771). Taigi dar nesamų,  o tik siekiamų atstatyti subjektinių turtinių teisių gynybai   negali   būti   taikomos   civilinės   teisės   normos, reguliuojančios  nuosavybės  santykius  ir  ginančios  nuosavybės teises.  Būtent specialioms, netradicinėms situacijoms taikomi ir specialūs įstatymai.  Kai tokio  įstatymo pagrindu yra atstatomos nuosavybės   teisės,    jų   gynybai   visa   apimtimi   taikomos Konstitucijos 23 straipsnio ir Civilinio kodekso normos. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Ginčijamu potvarkiu žemės sklypas suteiktas K. G. . Nutarimo Nr. 89 4.1.5 punktas nustatė, kad privatinėn nuosavybėn nekonkurso tvarka parduodami fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms šių įmonių komercinei–ūkinei veiklai faktiškai naudojami valstybinės žemės sklypai (bet ne didesni už 7.9.1 punkte nurodytus maksimalius), jeigu visi juose esantys pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonės savininkams, o pagal 6 punktą valstybinės žemės sklypų nuomininkai (išskyrus 6.1 ir 6.2 punktuose numatytus atvejus) turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad 0,108 ha žemės sklypas K. G. negalėjo būti parduotas, arba pripažinti, kad jis parduotas pažeidžiant nustatytą tvarką. Ginčijamais sandoriais K. G. suteiktas ir įgytas 0,108 ha žemės sklypas yra įtvirtintas Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo". Pažymėtina, kad dėl aptariamos sklypo dalies ieškovai ir nėra pareiškę reikalavimų dėl detaliojo plano sprendinių nuginčijimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra valstybės išperkama.

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nesant pagrindo pripažinti, kad iki 2002 m. balandžio mėn. ieškovai apskritai turėjo teisę į didesnio, negu jiems buvo atkurta,  žemės sklypo nuosavybės atkūrimą natūra ir ginčijamais 1992 m. sandoriais buvo pažeistos ieškovų teisės, tenkinti aptariamus reikalavimus nėra pagrindo, nes negali būti pažeista neegzistavusi subjektinė teisė, o priešingas aiškinimas iš esmės reikštų principo lex retro non agit  (įstatymas atgal negalioja) paneigimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, naikinti ginčijamus sandorius ir atkurti nuosavybės teisę natūra į neužstatytą K. G. sklypo dalį ieškovams nėra pagrindo iš esmės.

  Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai savo reikalavimams pareikšti nėra praleidę terminų, kurių praleidimo pasekmes atsakovai prašė taikyti. Todėl reikalavimai apskritai negalėtų būti tenkinami ir dėl šios priežasties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009). Taigi, aptariamam potvarkiui ginčyti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas.

Patys ieškovai savo ieškinyje nurodo, kad terminai jiems skaičiuotini nuo 2002 m. balandžio 19 d.  Ieškinys šioje byloje gautas 2006  m. rugpjūčio 2 d., t.y. daugiau kaip po ketverių metų nuo pačių ieškovų nurodomos terminų skaičiavimo datos. Akivaizdu, kad terminas praleistas itin ženkliai, dėl ko jį atnaujinti nėra pagrindo, o kokių nors svarbių priežasčių termino atnaujinimui ieškovai net ir nenurodo, teisėjų kolegija jų taip pat neįžvelgia. Todėl ir vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas reikalavimui dėl potvarkio panaikinimo atmesti. 1992 m. gruodžio 1 d.  pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta potvarkio pagrindu, todėl, nenuginčijus potvarkio, negali būti nuginčytos ir šio potvarkio pasekmėje sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų teiginiais, kad šiuo atveju ginčijami sandoriai yra niekiniai. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo pareiškia, jog sandoris yra niekinis per se nereiškia, kad jis ir vertintinas kaip niekinis. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, o sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris (CK 1.78 str. 1, 2 d. d.). Sandoris laikytinas niekiniu, o ne nuginčijamu tuo atveju, kai tai yra iš esmės matoma akivaizdžiai ir be atskiro įrodinėjimo. Šiuo atveju teisėjų kolegija tokiai išvadai neturi pakankamo pagrindo. Be to, jau ir tai, kad ieškovai pareiškė reikalavimus pripažinti sandorius neteisėtais ir negaliojančiais, įrodinėja atitinkamas aplinkybes, iš dalies patvirtina, jog ir jie patys sandorių niekiniais nelaiko.

Dėl detaliojo plano korektūros dalies panaikinimo.

Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d.  sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo" patvirtintu detaliuoju planu prie K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini) priskyrė 0,0524 ha žemės sklypą. Detaliuoju planu taip pat nustatyta, kad  kita ginčo sklypo dalis yra skirta automobilių parkavimo aikštelei įrengti. Atliekant Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimą ir prijungiant 0,0524 ha žemės sklypą prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kaip nurodo Panevėžio miesto savivaldybė, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" patvirtinimo" nuostatomis, o prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelių įrengimui prie K. G. nuosavybės teises priklausančio prekybos centro.

Taigi, ir šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovai įgijo teisę atkurti  nuosavybės teises į visą žemės sklypą natūra pagal pakeistą įstatyminį reguliavimą tik po dviejų metų nuo sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo, t.y. detaliojo plano sprendiniai dėl minėto žemės sklypo priskyrimo K. G. , tiek dėl kitos sklypo dalies, į kurią šioje byloje siekia  atkurti nuosavybę ieškovai, priskyrimo automobilių parkavimo aikštelei buvo priimti neturint ieškovams subjektinės teisės reikalauti atkurti nuosavybės teisę į šiuos sklypus natūra (net ir nepriklausomai nuo to, ar šiuo detaliuoju planu dalis sklypo būtų priskirta K. G. , ar ne). Pagal detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusią Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakciją šis sklypas, atkūrus ieškovams nuosavybės teisę į 0,2 ha sklypą natūra,  vertintinas kaip laisvos žemės fondas – žemės plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės plotus. Todėl konstatuotina, jog ieškovų teisės, 2000 m. savivaldybei priimant sprendimą dėl ginčo sklypo paskirties, pagal tuometinį nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisinį reglamentavimą nebūtų (ir nebuvo) pažeistos, nes ieškovai neturėjo subjektinės teisės reikalauti atkurti nuosavybės teisę į didesnį žemės sklypą negu jiems buvo atkurta, dėl ko ir pats ginčo sklypo dalies prijungimas prie K. G. turimo sklypo per se ieškovų teisių nepažeidė.

Kaip jau aukščiau minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra valstybės išperkama, taip pat šios normos pagrindu išperkama ir žemė, reikalinga bendroms gyventojų reikmėms. Ginčo sklypas, į kurį šiuo ieškiniu siekiama atkurti nuosavybės teisę, buvo priskirtas aptariamu detaliuoju planu automobilių parkavimo aikštelėms, taigi, detaliuoju planu konstatuotas jo reikalingumas visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms. 

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo  (čia ir toliau - redakcija, galiojusi detaliojo plano tvirtinimo metu) 20 straipsnio 10 dalies 2 punktą miestų, miestelių, kaimų detalieji planai yra neterminuoti. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 7 punktą vienas iš teritorijų planavimo tikslų  yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų, o pagal 18 straipsnio 3 dalį detalieji planai yra dokumentai, kurie suteikia teises fiziniams ir juridiniams asmenims plėtoti veiklą žemės sklype. Detalųjį planą sudaro planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai, kurie patvirtinti įgauna juridinę galią, o nuo detaliojo plano įsigaliojimo dienos suplanuotoje teritorijoje nustatyta tvarka netenka galios visi anksčiau priimti sprendimai dėl žemės naudojimo, užstatymo sąlygų, veiklos plėtojimo pobūdžio ir ribojimų. (Teritorijų planavimo įstatymo 19 str. 2 d., 20 str. 11 d.). Valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, t.y. tikrinimą, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymą  ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, vykdo atitinkamos valstybės institucijos (Teritorijų planavimo įstatymo 34 str. 1, 2 d. d.). Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos tikrino aptariamą detalųjį planą ir konstatavo, jog jo rengimo, derinimo ir viešo svarstymo proceso ir procedūrų bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta (t. 7 b.l. 148-155). 

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo sklypui  visuomenės poreikio nebuvo ar jis yra išnykęs, dėl ko reikalavimas dėl detaliojo plano korektūros dalies panaikinimo netenkintinas.

Be to, detalusis planas yra administracinis aktas, nes jis patvirtinamas įstatymų nustatyta tvarka vykdant viešojo administravimo veiklą. Taigi, ir tokiam  sprendimui apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010). Šiuo atveju  apeliantai savo ieškinyje paties Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d.  sprendimo kaip tokio neginčija, tačiau prašo panaikinti Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas bei prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, kas iš esmės reiškia administracinio akto (jo dalies) ginčijimą. Pažymėtina, kad kiti šioje byloje ginčijami sandoriai yra atsiradę būtent Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros patvirtinimo pasekmėje. Atsakovai nurodo, kad vieno mėnesio terminas detaliajam planui ginčyti yra praleistas.

Apie detaliojo plano sprendinius ieškovams buvo žinoma. Tai patvirtina Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-007-01/2003 duomenys.  Taigi, jei ieškovai manė, jog pasikeitęs teisinis reglamentavimas leidžia jiems teigti apie 2000 m. padarytus jų teisių pažeidimus, faktiškai turėjo galimybę ginčyti detaliojo sprendinius jau nuo 2002 m. balandžio mėn. ar bent jau po jiems nepalankios Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties, kurioje buvo baigtas spręsti klausimas dėl nuosavybės atkūrimo klausimas inter alia ir dėl nagrinėjamoje byloje ginčo dalyku esančių sklypų (adm. byla Nr. A11-263-03). Ieškovai to nedarė, o  ieškovas R. J. 2005 m. liepos 12 d. patvirtino sutikimą, kad K. G. jam detaliojo plano korektūroje suformuotame sklype statytų komercinį pastatą, šį sutikimą atšaukė tik po metų, o po mėnesio nuo atšaukimo - 2006 m. rugpjūčio 2 d. - pateikė teismui nagrinėjamą ieškinį (t. 3 b.l. 14, 37). Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje ieškovai reiškia reikalavimą panaikinti detaliojo plano korektūros dalį, o tuo tarpu 2007 m. gegužės 23 d. prašyme Panevėžio apygardos administraciniam teismui (adm. byla Nr. I-25-552-2008) ieškovas R. J. teigė priešingai - nurodė, jog aptariamas detalusis planas atitiko tuo metu galiojusias teisės normas ir tik pasikeitus tam tikroms teisės normoms šis planas turėtų būti koreguojamas (ieškovo reikalavimas pastarojoje byloje buvo atmestas) (t. 5 b.l. 21-23, 153-155). Todėl konstatuotina, kad ir tuo atveju, jei pripažinti, kad tokio detaliojo plano patvirtinimas būtų pažeidęs ieškovų teises, jie praleido vieno mėnesio terminą administraciniam aktui, kuris ir buvo pagrindu kitiems byloje ginčijamiems sandoriams, ginčyti, jokių svarbių termino praleidimui nenurodė, o teisėjų kolegija dėl virš paminėtų motyvų terminą atnaujinti neturi pagrindo.

Dėl 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutarties.

Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.P27/05-0058 2005 m. balandžio 8 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius pardavė 0,0524 ha ploto valstybinės žemės sklypą K. G. . Sutarties 2.3 punkte numatyta – pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas - kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija. Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d.  įsakymu Nr. Ž-2275 „ Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ patvirtino kitos paskirties žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (plotas – 0,01080 ha) ir (duomenys neskelbtini) (plotas – 0,0524 ha) sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Įsakyme nurodyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, žemės naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos.

Kaip minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra reikalinga bendroms gyventojų reikmėms, yra valstybės išperkama. Ginčo sklypas, į kurį šiuo ieškiniu siekiama atkurti nuosavybės teisę, buvo priskirtas aptariamu detaliuoju planu automobilių parkavimo aikštelėms, taigi, detaliuoju planu konstatuotas jo reikalingumas visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms.  Būtent tokias išvadas, spręsdami nuosavybės teisės atkūrimo klausimą inter alia dėl nagrinėjamo ginčo sklypo, padarė Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-007-01/2003 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs paminėtą bylą apeliacine tvarka.  Ši teismų išvada vertintina kaip prejudicinė ir sukelianti  teisines pasekmes ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims (CPK 182 str. 2 p.). 

Pagal ginčijamą 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį   K. G. yra įsipareigojęs savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę skirtą bendram naudojimui be apribojimų, nenaudoti aikštelės pasipelnymo tikslu, o nustojus eksploatuoti aikštelę – informuoti  savivaldybę ir be papildomų sąlygų perduoti aikštelę su įrenginiais savivaldybei. Taigi, iš esmės šia sutartimi taip pat yra patvirtintas išlikęs detaliajame plane, kurio sprendiniai nėra pakeisti iki šiol, jų teisėtumas taip pat nėra nuginčytas, išreikštas ir administracinių teismų konstatuotas visuomenės poreikis parkavimo aikštelei.

Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktą žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.). Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose. Šioje byloje kasacinis teismas savo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad žemės sklypas pagal detalųjį planą pripažintas būtinu visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, ir todėl negali būti grąžintas pretendentams natūra, reiškia, kad jis ne tik negali būti grąžintas atkuriant nuosavybės teises natūra, bet ir negali būti perleistas kito asmens privačion nuosavybėn, nes reikalingas bendroms gyventojų reikmėms. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovo K. G. vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti ir šiai veiklai vykdyti būtina skirti ginčijamą žemės sklypą. Dėl paminėtų aplinkybių ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia.

Pripažinus šią sutartį negaliojančia, pripažintini negaliojančiais ir šios sutarties pasekmėje sudarytas Valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktas Nr. 27/05-0058 (t. 6 b.l. 149) bei Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d.  įsakymas Nr. Ž-2275 „ Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ (t. 6 b.l. 146). Pastebėtina, kad ieškovai pirmosios instancijos teismui buvo teikę tokius reikalavimus, bet 2009 m birželio 22 d. posėdyje teismas, nurodęs, jog tai esąs ieškinio dalyko pakeitimas ir jau nebegalimas toje proceso stadijoje, atsisakė priimti juos (t. 6 b.l, 177-180). Tačiau pripažintina, kad juos atsisakyta priimti nepagrįstai, nes ginčijant pirkimo - pardavimo sutartį turi būti ginčijami ir jos pasekmėje atsiradę lydintys sandoriai. Priešingu atveju, net ir tenkinus pagrindinį reikalavimą, kiti lydintys sandoriai, kurių pagrindu taip pat atlikta nuosavybės teisių į sklypą teisinė registracija, liktų galioti.

Pripažinus negaliojančiais virš minėtus sandorius negaliojančiais, atitinkamai naikintina ir jų pagrindu atlikta nuosavybės teisės K. G. registracija į 0,0524 ha žemės sklypą.

Pagal aptariamą pirkimo pardavimo sutartį K. G. įgijus nuosavybės teisę į 0,0524 ha žemės sklypą, 2005 m. liepos 28 d. buvo atitinkamai pakeista ir hipoteka, įregistruota 2003 m. spalio 2 d.  (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju sprendimas dėl hipotekos pakeitimo panaikinimo faktiškai nepažeidžia kreditoriaus SEB banko teisių – jo suteiktas kreditas išlieka užtikrintas, kaip ir buvo kredito suteikimo metu, hipoteka, o  iš K. G. paaiškinimų  matyti, kad šiuo metu apskritai yra likusi negrąžinta tik nedidelė gauto kredito dalis (apie 4 000 Lt). Svarbu tai, kad kreditoriaus reikalavimą užtikrina ne pats daiktas, bet jo vertė. Taigi, šiuo konkrečiu atveju būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus faktiškai ir nėra. Todėl konstatavus aptariamos sutarties negaliojimą, pripažintas negaliojančiu ir hipotekos pakeitimas.

Dėl kitų reikalavimų.

Kaip jau minėta, ieškovai nėra asmenys, turintys teisę ginti viešąjį interesą. Konstatavus, kad detaliojo plano tvirtinimo metu jie neturėjo subjektinės teisės atkurti nuosavybę natūra į ginčo sklypą, t.y. jų teisės detaliuoju planu nebuvo pažeistos bei dėl virš minėtų motyvų nenuginčijus detaliojo plano sprendinių apskritai,  teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų reikalavimai dėl 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimo panaikinimo ir 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties panaikinimo, o taip pat kiti ieškovų reikalavimai netenkintini.  

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šios kategorijos bylose šalys yra atleistos nuo žyminio mokesčio (Atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d.).

Šalys yra pateikusios dokumentus apie patirtas tokias bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme: K. G. 1 300 Lt (t. 1 b.l. 85, t. 7 b.l. 30), R. J. 1 530 Lt (t. 3 b.l. 94-99). 

Nors šioje byloje yra pareikšta nemažai reikalavimų, tačiau esminiai reikalavimai, siekiant atkurti nuosavybės teisę į žemę, yra susiję su dviejų žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarčių nuginčijimu. Iš jų tenkinamas vienas. Turint galvoje šią aplinkybę, taip pat įvertinant, kad ieškovų turėtos išlaidos nežymiai didesnės, o vis tik didesnioji reikalavimų dalis atmetama, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidų skirtumą pirmosios instancijos teisme nėra pagrindo (CPK 3 str. 7 d.).

K. G. pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius, jog už advokato pagalbą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose jis turėjo 1 200 Lt išlaidų (400 Lt, 500 Lt, 300 Lt – t. 7  b.l. 84, t. 8  b.l. 52, b.l  143), R. J. – už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme 800 Lt (t. 7 b.l 131 . Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą, įvertinant, kad vis tik didesnioji reikalavimų dalis atmetama, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovų priteistina K. G. 60 proc. jo turėtų išlaidų, ieškovams – 40 proc. jų turėtų išlaidų, t.y. atitinkamai 720 Lt ir 320 Lt (CPK 93 str. 2, 5 d. d.). Taip pat atitinkamai priteistinos K. G. kelionės išlaidos už dalyvavimus apeliacinės instancijos teisme – 126 Lt  (60 proc. nuo 210 Lt turėtų išlaidų - t. 7 b.l. 213,  t. 8 b.l. 142) (CPK 88 str. 9 p.). Atitinkamai įskaičius sumas, iš ieškovų K. G. priteistina 526 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Šalys, kaip minėta, atleistos nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo visų bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje yra patirta 455,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 4 b.l. 52, t. 5 b.l. 2, t. 6 b.l. 11, 73, t. 7 b.l. 96, t. 8 b.l. 91, 111). Jos virš minėtu principu atitinkamai paskirstytinos šalims.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ė:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą iš dalies panaikinti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais:

• 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058,

- Valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktą Nr. 27/05-0058,

- Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d.  įsakymą Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“.

Grąžinti iš valstybės K. G. sumokėtas pagal 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 sumas.

Panaikinti nuosavybės teisės K. G. registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Panaikinti 2005 m. liepos 28 d. įregistruotą hipotekos pakeitimą (duomenys neskelbtini), paliekant galioti 2003 m. spalio 2 d.  įregistruotą hipoteką (duomenys neskelbtini).

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti kiti ieškinio reikalavimai ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. J. , A. P. , Z. S. , E. R. po 131,50 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovui K. G. .

Priteisti iš K. G. 182,16 Lt, R. J. , A. P. , Z. S. , E. R. – po 68,31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai                                                                                                                      Rasa Gudžiūnienė

Rimvydas Norkus

Alvydas Poškus