Civilinė byla Nr. 2-133-278/2009 m.
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
44.2.4.2; 44.5.2.5;116.4;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 10 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė,
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant ieškovei J. K., jos atstovui adv. K.Čilinskui,
atsakovo atstovui A.Ivanovui,
trečiųjų asmenų astovams N.Mačiūnienei,V.Šaškovui, E.Šiaudikiui, S.Gruzdienei,
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninei, VĮ Panevėžio apskrities ligoninei dėl neturtinės žalos priteisimo ir
N u s t a t ė:
ieškovė nurodė, kad pagal verslo partnerių skundus 2000m. jai buvo iškelta baudžiamoji byla ir ji be teismo sprendimo 2001-04-10 buvo suimta ir iki patenkins verslo partnerių piniginius reikalavimus patalpinta į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato areštinę. Nurodė, kad dėl sulaikymo patyrė stresą ir psichologinį šoką dėl ko naktį iš 2001-04-10 į 2001-04-11 areštinėje-daboklėje pablogėjo sveikata ir ji buvo išvežta į Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninę, kurioje jai konstatuota "situacinė reakcija“. Ši reakcija sukėlė sunkų psichinės sveikatos sutrikimą, nors iki baudžiamojo persekiojimo ji buvusi psichiškai sveika. Teigia, kad valstybės įstaigos veiksmai, kuriais jai buvo atimta laisvė ir ji patalpinta į areštinę-daboklę, buvo neteisėti, nes nebuvo nė vienos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos Protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 71,2 (toliau - Konvencija), 5 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant valstybė turi teisę asmeniui atimti laisvę. Nurodė, kad neteisėtas laisvės atėmimas sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ir pažemino jos orumą, tuo buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, o atėmus laisvę dėl, verslo partnerių teigimu, netinkamos sutartinės prievolės vykdymo, buvo pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 4 1 straipsnis. Teigia, kad neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pasekoje iki 2004 metų ji sunkiai sirgo, tačiau valstybės pareigūnai užkirto kelią jai gintis teisme ir prievarta neteisėtai - atėmė laisvę - pritaikė "stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje". Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus viršininko pavaduotoja N.Mačiūnienė 2004-03-25 raštu Nr. 189 paprašė Alytaus rajono apylinkės teismo taikyti jai Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 141 straipsnio 2 dalį ir perkelti į kitą specialią įstaigą, tačiau šios nuostatos jai negalėjo būti taikomos, nes nebuvo pripažinta pavojinga visuomenei ir iš psichiatrinės ekspertinės įstaigos turėjo būti paleista į laisvę. Nurodė, kad stacionariam stebėjimui į Rokiškio psichiatrijos ligoninę 2004-04-16 ji buvo patalpinta neįsiteisėjus 2004-04-13 nutarčiai, atimant teisę skųsti šią nutartį, priimtą jai nedalyvaujant. Šioje ligoninėje ji buvo gydoma nuo 2004-04-16 iki 2004-04-20 ir po to perkelta į Panevėžio ligoninės Psichosomatinį skyrių "suderinus" su teisėju A.Markevičiumi, vienasmeniškai priėmusiu tokį sprendimą. Šiais pažeidimais jai buvo padaryta didelė žala: ji kentėjo dėl to, jog buvo patalpinta į psichiatrinę ligoninę ir izoliuota nuo visuomenės, buvo veikiama vaistais, negalėjo gintis, laisvai, nestebima pašalinių susitikti su advokatu, tartis su juo dėl gynybos, negalėjo laisvai bendrauti su šeima ir dirbti. Teigia, kad 2004-06-10 nutartimi nustatant stacionarų stebėjimą, teismas, pažeidžiant BPK 10, 208 straipsnius, priėmė ir jos kaltę, padarius nusikaltimus, nustatė jai nedalyvaujant, tuo atimant teisę gintis nuo kaltinimo, užduoti klausimus liudytojams, kviesti ir apklausti liudytojus. Ieškovė teigia, kad nepagrįstai teismas ekspertizę jai skyrė ir 2005-02-11 nutartimi, kuri Kauno apygardos teismo 2005-03-17 nutartimi pripažinta neteisėta. Nurodo, jog minėti pažeidimai padarė didelę žalą, nes ji vėl buvo izoliuota nuo visuomenės ekspertizei, dėl to turėjo pergyvenimų, turėjo rūpintis, kad apeliacinė instancija panaikintų neteisėtą sprendimą. Atlikus psichiatrinę ekspertizę, pareigūnė N.Mačiūnienė 2005-05-30 raštu pranešė teismui, kad ji yra psichiškai sveika, tačiau jos kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje ir toliau nagrinėjo tas pats teisėjas. Mano, kad teisėjas A.Markevičius negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes jis keletą kartų buvo nusprendęs, kad jai turi būti taikoma prievartos priemonė - "stacionarinis stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje. J. K. nurodo, kad nors vėliau aukštesnės instancijos teismai pripažino, kad teisėjas neteisingai kvalifikavo jos veiksmus, tačiau vadovavosi šio teisėjo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodo, kad teisėjas dirbo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, negalėjo nagrinėti bylos iš esmės. Teigia, kad tuo buvo pažeista teisė į teisingą bešališką teismą, teisę į gynybą, o ieškovė patyrė didelę moralinę žalą, buvo neteisėtai pripažinta padariusi sunkų nusikaltimą, dėl to išgyveno, buvo pažeminta, turėjo nepatogumų ir rūpesčių, reikėjo gaišti laiką ir leisti lėšas tariantis su advokatais ir ginant savo teises aukštesnėse teismo instancijose. Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-02-28 nuosprendžiu pripažinus ją kalta pagal BK 182 str. 1d., 2 d., verslo partneriams priteistas turtinės žalos atlyginimas. Kauno apygardos teismo 2006-05-09 nutartimi jos apeliacinis skundas buvo patenkintas tik civilinio ieškinio dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-01-16 nutartimi konstatavo, kad byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo išsamiai išnagrinėta ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismo 2007-05-03 nutartimi 2006-02-28 nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau šis teismas pripažino, kad ji padarė nusikalstamą veiką ir tuo pačiu suteikė teisę į civilinį ieškinį verslo partneriams. Manydama, kad 2007-05-03 nutartimi nepagrįstai buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimu ir kad minėta nutartimi teismas pažeidė Lietuvos teisę ir jos teises, iš vienos pusės pripažindamas, kad jau praėję terminai, leidžiantys tirti ieškovės veiksmus baudžiamoje byloje, t.y., suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, o iš kitos pusės - teismui toliau tiriant jos veiką, ją vertinant ir pripažįstant nusikalstama, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, kuris atmetė jos skundą ir toliau tęsė pažeidimus, t.y., sprendė, kad ji yra padariusi nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje. Šį sprendimą Kolegija padarė nepaisydama to, kad ieškovės atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas jau buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ir Kolegija tą pripažinimą laikė teisėtu. J. K. teigia, kad neužtikrindama veiksmingos jos teisių gynybos, toliau neteisėtai persekiodama ieškovę ir pripažindama, kad jos atžvilgiu procesas buvo teisėtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Kolegija, kaip galutinė Lietuvos Respublikos teisminė institucija, ne tik pažeidė BPK 3 str. 1 dalies 2 punktą, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį bei Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį. Kolegija pažeidė ir Konvencijos 18 straipsnį kartu su Konvencijos 6 straipsniu, nes pačia Kolegijos nutartimi (jos dalimi, kuria ieškovė pripažįstama įvykdžiusi nusikaltimą) tęsė ankstesniais sprendimais 7 metus trukusį baudžiamąjį jos persekiojimą, kurio metu jai buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos - areštas, daugkartinės priverstinės psichiatrinės ekspertizės, prievartiniai talpinimai į psichiatrines įstaigas "stacionariam stebėjimui", o taip pat teismo posėdžiai, nesuteikiant jai teisės juose dalyvauti. Teigia, kad baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas Kolegijos 2007-12-04 nutartimi, nors terminas tokiam persekiojimui buvo pasibaigęs 2005 m.. Vadovaudamasi CK 6.272 straipsnio 1, 3 dalimis, Konvencijos 5 straipsnio 5 dalimi prašė teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 2 000 000 Lt neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir jos atstovas ieškinį prašė pilnai tenkinti.
Teisingumo ministerijos atstovas ieškinį prašo atmesti. Nurodo, kad 2003-02-18 baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui, ieškovė į teismo posėdį neatvyko 4 kartus, pranešdama, kad serga ir yra gydoma Panevėžio ligoninėje dėl centrinės nervų sistemos susirgimo. Iškilus abejonėms dėl ieškovės pakaltinamumo, jai pagrįstai buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, o ekspertizei neatsakius į dalį teismo klausimų 2003-12-18 nutartimi skirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Šios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad ieškovė serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Psichiatrai ekspertai rekomendavo ieškovei skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis, todėl 2004-04-13 nutartimi ieškovei paskirtas stacionarus stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Nurodo, kad nesutinka su J. K. teiginiu, jog ši teismo nutartis buvo neteisėta, nes 2004-02-05 ekspertizės akte Nr. 7 nurodoma, kad J. K. nustatytas sunkus depresijos epizodas su psichozės reiškiniais, konstatuotas aukštas depresijos lygis, todėl dėl savo ligos pobūdžio ieškovė buvo pavojinga visuomenei ir jai nedelsiant buvo reikalingas gydymas, kurio negalėjo užtikrinti Utenos ekspertinis skyrius. Nurodo, jog ieškovės teiginiai, kad iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės į Panevėžio ligoninę ji buvo perkelta „suderinus" su teisėju A.Markevičiumi, vertintini kritiškai, nes nepateikta įrodymų, kad apie tokį jos perkėlimą buvo žinoma teisėjui, ir su juo, kaip teigia ieškovė, buvo suderinta. Vien tai, kad epikrizės išraše nurodyta, jog sprendimas perkelti ieškovę iš vienos medicininės įstaigos į kitą buvo suderintas su teisėju nėra pagrindu laikyti, kad teisėjas žinojo apie jos perkėlimą. Nurodo, kad priverčiamoji medicininė priemonė 2004-06-10 nutartimi ieškovei buvo paskirta atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertų išvadas, nes duomenų, kad ieškovė pasveiko, teismas neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės būklė pagerėjo, Alytaus rajono apylinkės teismas 2005-02-11 nutartimi paskyrė J. K. pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, kurios pagrįstumas ir teisėtumas buvo tikrinamas specialia instancine tvarka. Nutartis nebuvo panaikinta, tik patikslinta, todėl ieškovės atidavimas į Utenos ekspertinį skyrių ir pakartotinos ekspertizės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atstovas nurodo, jog ieškovės teisė gauti nutartis ir jas skųsti nebuvo varžoma, tačiau dalį nutarčių, ji neskundė, su jomis sutiko. Nurodo, jog J. K. teiginiai, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, todėl negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, yra nepagrįsti, nes priėmus 2004-06-10 nutartį byla buvo atidėta ir iš esmės neišspręsta, o 2004-04-13 bei 2004-06-10 nutartyse ieškovės kaltumo ar nekaltumo klausimo teisėjas nesprendė, ieškovės nurodytų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatliko. Teigia, kad J. K. teiginys jog baudžiamasis procesas vyko neproporcingai ilgai yra deklaratyvus ir nepagrįstas, nes ieškovė nepateikė jokių argumentų šiam teiginiui pagrįsti. Nurodo, jog iš baudžiamosios bylos matyti, kad byla buvo sudėtinga, atsižvelgiant į joje dalyvavusių asmenų skaičių, kaltinamosios ligą. Mano, jog bylos nagrinėjimo trukmė negali būti priskirta vien teisėsaugos institucijų atsakomybei, nes byloje dalyvaujantys asmenys nevyko į teismo posėdžius, buvo būtina skirti medicinines ekspertizes. Nurodo, jog apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo sprendimuose nėra konstatuota, kad pirmos ir (ar) apeliacinės instancijos teismas priimdami nuosprendį padarė neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovei buvo padaryta žala. Priešingai, Kauno apygardos teismo kolegija 2007-05-03 nutartyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovės kaltės. Teisingumo ministerijos atstovas nurodo, kad J. K. atlikti veiksmai, dėl kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, nereabilituoja jos civilinių teisinių pasekmių prasme. Jos atlikti veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normos, ji buvo šių neteisėtų veiksmų dalyvė, o pagal suformuotą teisminę praktiką neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala padaryta šiais neteisėtais veiksmais. Be to, nurodo, kad įvertindama neturtinės žalos dydį, ieškovė nurodė apie 10 kriterijų, kurie apibūdina jos būklę iškėlus bylą, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindė. Mano, kad nurodomas neturtinės žalos dydis - 2 000 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose.
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai nurodė, kad Utenos ekspertiniame skyriuje, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės J. K. buvo atliekamos pagal Alytaus rajono apylinkės teismo nutartis. Pirmosios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad J. K. serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu - sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl 2004-02-05 ekspertizės aktu teismui rekomenduota ieškovei taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagal gyvenamąją vietą iki pasveikimo. Atstovė N.Mačiūnienė nurodė, kad 2004-03-25 raštu Nr. 189 Utenos ekspertinis skyrius kreipėsi į teismą prašydamas spręsti J. K. tolesnio buvimo vietos klausimą. J. K. buvo reikalingas skubus gydymas, tiriamoji buvo pavojinga visuomenei ir sau, o ekspertinis skyrius gydymo ligoniams neteikė, išskyrus būtinąją psichiatrinę pagalbą. Atsižvelgiant į J. K. sveikatos būklę, buvo nurodyta BPK 141 str. 2 d. numatyta galimybė perkelti tiriamąją iki teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo į kitą specialią įstaigą. Nurodė, kad tinkamą gydymą ieškovei, pagal jos gyvenamąją vietą, turėjo teikti VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė. Teigia, jog ieškovei esant skyriuje, ji buvo lankoma giminių, vyro, jai buvo perduodamos teismo nutartys. Nurodo, jog apie susitarimą dėl J. K. perkėlimo iš VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės į VĮ Panevėžio ligoninę, trečiajam asmeniui nieko nėra žinoma. J. K. ieškinį siūlo atmesti.
VĮ „Panevėžio ligoninė“ atstovė ieškinį siūlo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad J. K. keletą kartų buvo gydoma ligoninės psichosomatiniame skyriuje, diagnozė - pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Atstovė nurodė, kad ji ieškovei atlikusi ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę ir 2003-10-01 aktu konstatavo, jog J. K. negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, o pagal savo sveikatos būklę, negali dalyvauti teismo posėdyje, būti teisiama bei atlikti laisvės atėmimo bausmės. Minėtu metu buvo nustatyta, kad ieškovė susirgo po nusikaltimo padarymo, be to, J. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Dėl kokių priežasčių ir kieno prašymu ieškovė buvo perkelta į VĮ Panevėžio ligoninę, atstovei nežinoma.
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas ieškinį prašo atmesti. Nurodo, kad 2001-04-10 J. K. buvo sulaikyta teisėtai, nes buvo pagrindas manyti, jog ji gali pasislėpti. Teigia, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad parengtinio tardymo metu jos atžvilgiu buvo įvykdyti neteisėti veiksmai ir pakenkta jos sveikatai.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Nurodytoje teisės normoje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant minėtų institucijų pareigūnų kaltės, t y., asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Dėl paminėto, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y., jam tenka pareiga įrodyti kitas būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Iš esmės analogiškai šie teisiniai santykiai buvo reglamentuoti ir baudžiamosios bylos ieškovei iškėlimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta valstybės pareiga visa apimtimi, nepriklausomai nuo kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų pareigūnų ir teismo kaltės, atlyginti žalą, fiziniam asmeniui padarytą dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų vykdant baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą.
Ieškovė nurodo, kad neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai 2001-04-10 buvo suimta, vėliau jai neteisėtai buvo apribota laisvė patalpinant į psichiatrines įstaigas stacionariam stebėjimui, nebuvo suteiktos galimybės skųsti teismo procesinius sprendimus ir gintis byloje, atimta teisė į nešališką teismą, neproporcingai ilgai užsitesė baudžiamasis persekiojimas ir jis buvo vykdomas dėl komercinių sandorių pažeidimo, be to, oficialiai pripažinus, kad baudžiamojo persekiojimo laikas baigėsi, jos atžvilgiu šis persekiojimas buvo tęsiamas, tuo pažeidžiant Konstitucijos, baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau Konvencija) ir kt. reikalavimus. Dėl minėtų teiginių, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar ieškovė buvo suimta, o vėliau pirmosios instancijos teismo nuteista nepažeidžiant procesinių teisės normų, ar baudžiamasis persekiojimas neužsitęsė pernelyg ilgai.
Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas, kas lemia jog civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, nes konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Kaip nurodyta aukščiau ieškovė J. K. nurodo, jog jos atžvilgiu valstybės pareigūnai padarė eilę pažeidimų dėl ko ji sunkiai susirgo, patyrė didelius išgyvenimus, eilę metų nuolat buvo stresinėje situacijoje, patyrė dvasines kančias bei pažeminimą. Byloje nustatyta, kad pagal I.D. pareiškimą dėl neteisėtų J. K. veiksmų Alytaus rajono vyriausiojo prokuroro 2001-02-12 nutarimu pagal tuo metu galiojusį BK 274 str. 1 d. (svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule- sukčiavimas) ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau prie šio baudžiamosios bylos buvo prijungtos Šiaulių m., Kauno m. iškeltos baudžiamosios bylos (baudž. byla, 1t., b.l.2, 18, 2t., b.l. 146). Iš minėtos bylos dokumentų matyti, kad ieškovė 2001m. kovo mėn., kviečiama atvykti į apklausas į jas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl 2001-04-10 ieškovė buvo sulaikyta. Iš baudžiamojoje byloje esančio Asmens laikinojo sulaikymo protokolo matyti, kad 2001-04-10 ieškovė buvo sulaikyta, nurodant, kad yra pagrindas manyti, jog ji gali pabėgti (4t., b.l. 62-70). Ieškovė nurodo, kad ją nepagrįstai sulaikius, pablogėjo sveikata, dėl ko naktį iš areštinės ji buvo išvežta į ligoninę. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sulaikymo dieną areštinėje pablogėjo ieškovės J. K. sveikata ir gydymo įstaiga jai diagnozavo situacinę reakciją (1t., b.l. 201-202, baudž. byla, 4t., b.l. 71-74). Ieškovė teigia, kad neteisėtai ją sulaikant ne tik buvo pažeisti įstatymai, bet neteisėti pareigūnų veiksmai sukėlė ligą, kančias, pažemino jos orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas – kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti tokį nusikaltimą padaręs. Ši teisės norma turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, dėl „pagrįsto įtarimo“ yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko Konvencijos nuostatos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas priimtas byloje L. v. Italiją, 1997 m. spalio 22 d. sprendimas byloje E. v. Turkey, 1998 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje B. and Others v. the United Kingdom). Šis teismas taip pat nurodė, kad tam, jog būtų pagrįstas įtarimas, turi būti faktų ar informacijos, kurie įtikintų objektyvų stebėtoją, kad asmuo gali būti padaręs nusikaltimą (sprendimai bylose L. v. Italiją, E. v. Turkey, 1990 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje C. and H. v. the United Kingdom). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose suformuotą praktiką baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis byloje P. Narkevičius v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-34, Teismų praktika 15, p. 169, 2003 m. spalio 1 d. nutartis byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-895). Svarbu, kad suėmimu – asmens laisvės apribojimu – nebūtų savavališkų valstybės institucijos veiksmų ir piktnaudžiavimo teise.“ (LAT civilinė byla Nr. 3K–3–215/2006). Baudžiamoje byloje esantys duomenys (I.D. pareiškimas) patvirtina, kad baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei trukmė, numatyti tuo metu galiojusio BPK 137 str. bei vėliau J. K. skirtų kardomųjų priemonių (namų arešto) paskyrimo tvarka, reglamentuota BPK 95 straipsnyje, 96 straipsnio 1 dalyje, 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnyje, taip pat nebuvo pažeista. Ieškovės sulaikymas tęsėsi iki 2001-04-12 (baudž. byla, 2t., b.l. 86). Kadangi skiriant laikinąjį sulaikymą, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo parengtinio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui bei įvertinant aplinkybę, kad ieškovė buvo pranešusi jog gydosi privačioje klinikoje, tačiau tardymui tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, turėjo užsienyje ryšių dėl ko tardymo skyrius pagrįstai įtarė J. K. galint pasislėpti nuo tardymo, teismas daro išvadą, kad parengtinio tardymo pareigūnų veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo (baudž. byla, 4t., b.l. 62-86). Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo neteisėtai laikinai sulaikyta ir tam nebuvo jokio pagrindo, o teiginiai, jog sulaikius ją, patyrė ūminę stresinę reakciją ir sunkiai susirgo, vertintini kritiškai, nes ieškovė ir iki laikinojo sulaikymo sirgo ir gydėsi privačiai. Šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad susipažinus su baudžiamąja byla ieškovė ir jos gynėjas adv. Ž.Rutkauskas 2003-01-29 prašė J. K. skirti teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę (baudž. byla, 5t., b.l. 66-67).
Iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad Alytaus rajono vyriausiajam prokurorui 2003-02-14 patvirtinus kaltinamąją išvadą, J. K. baudžiamoji byla 2003-02-18 buvo perduota Alytaus rajono apylinkės teismui (5t., b.l. 87-96). Šio teismo 2003-03-04 nutartimi J. K. buvo atiduota teismui pagal tuo metu galiojusio BK 274 str. 3 d, 274 str. 2 d. ir byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2003-03-17 (baudž. byla, 5t., b.l. 87-94, 97). Kaltinamoji išvada ir šaukimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo išsiųsti J. K., tačiau minėtus dokumentus jai tik 2003-03-24 įteikė Panevėžio m. PK darbuotojai, o J. K. informavo teismą, kad gydosi VĮ Panevėžio ligoninėje psichosomatiniame skyriuje. J. K. į teismo posėdžius neatvyko 4 kartus, nurodydama, kad gydosi, o į teismo užklausimus VĮ Panevėžio ligoninė pateikė informaciją, kad dėl sveikatos būklės ji negali dalyvauti teismo posėdyje ir jai tikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes J. K. serga sunkių ligų kategorijai priskiriamu psichiniu sutrikimu (1t., b.l. 39, baudž. byla, 5t., b.l. 108, 115-116, 119, 121, 123, 136, 140-141, 149, 159-160, 171, 180, 182). Kilus abejonių dėl J. K. pakaltinamumo, 2003-07-30 nutartimi, dalyvaujant J. K. gynėjui Ž.Rutkauskui, teismas paskyrė ieškovei ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko teismo psichiatrė ekspertė S.Gruzdienė (1t. b.l.40-41, baudž. byla 5t., b.l. 183-187,190-193). Minėtu 2003-10-01 aktu konstatuota, kad 2001-10-29 J. K. kreipėsi į Panevėžio ligoninės konsultacinę polikliniką kur buvo konsultuota gydytojo psichiatro ir jai diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Nuo 2002-01-04 iki 2002-12-12 ieškovė pas psichiatrus nesilankė, o nuo 2003-01-12 jos sveikata pablogėjo. Akte nurodoma, kad 2003-02-06 - 2003-03-18 bei 2003-07-28 - 2003-08-29 laikotarpiu J. K. buvo gydoma VĮ Panevėžio ligoninės psichosomatiniame skyriuje, diagnozė - pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Šiuo aktu konstatuota, jog ieškovė negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, o pagal savo sveikatos būklę, negali dalyvauti teismo posėdyje, būti teisiama bei atlikti laisvės atėmimo bausmės. Ekspertė nurodė, kad ieškovė susirgo po nusikaltimo padarymo, be to, J. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Ambulatorinės ekspertizės metu ekspertei neatsakius į dalį teismo klausimų, 2003-12-18 nutartimi, J. K. ir jos gynėjui Ž.Rutkauskui dalyvaujant teismo posėdyje, ieškovei buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir ji buvo atiduota stacionariai stebėti ir tirti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių (1t., b.l. 42-43, 203-207, baudž. byla 5t., b.l. 206-209). Įvertinus aukščiau paminėtą J. K. sveikatos būseną, tą aplinkybę, jog teismas neturi specialių žinių ir nagrinėdamas tiek baudžiamąsias, tiek ir civilines bylas vadovaujasi specialistų išvadomis, teismas konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, nepažeisdamas ieškovės teisių, be to, jai pačiai dalyvaujant teismo posėdyje (ekspertizės paskyrimo klausimą palikus spręsti teismui), J. K. skyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Šios nutarties ieškovė neskundė, o ekspertizės metu buvo nustatyta, kad ieškovė J. K. serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu - sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai 2004-02-05 aktu rekomendavo teismui ieškovei skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagal gyvenamąją vietą iki pasveikimo bei nurodė, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną (1t. b.l. 220-230, baudž. byla 6t., b.l. 3-5). Priverčiamųjų medicininių pobūdžio priemonių taikymo klausimas buvo paskirtas nagrinėti 2004-04-24 teismo posėdyje, tačiau teismas, įvertinęs Utenos ekspertinio skyriaus prašymą skubiai spręsti J. K. buvimo vietos klausimą, nes pagal galiojusį BPK 141 str. 2 d. įtariamasis gali būti perkeltas į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo“, 2004-04-13 skyrė specialų teismo posėdį šiam klausimui spręsti. Apie posėdžio vietą ir laiką teismas raštu informavo Utenos ekspertinį skyrių, J. K. bei jos gynėją advokatą Ž.Rutkauską (1t., b.l. 44-46, 48-50, baudž. byla 6t., b.l. 36, 37, 39). Iš baudžiamoje byloje esančio Utenos ekspertinio skyriaus 2004-04-09 rašto matyti, kad ekspertinė įstaiga patvirtino 2004-02-05 duotą ekspertų išvadą bei nurodė, kad įstaiga neturi galimybės užtikrinti pilnaverčio gydymo ir J. K. rekomenduojamas stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis gydymas (1t., b.l. 47, baudž. byla 6t., b.l. 48-49). 2004-04-13 nutartimi teismas tenkino prašymą. Šiame teismo posėdyje J. K. gynėjas nedalyvavo, pranešęs telefonu, kad neatvyks. Ieškovė nurodo, kad nutartis yra neteisėta, nes klausimas išspręstas jai nedalyvaujant, ji nebuvo pavojinga visuomenei ir taikyti BPK 141 str. 2 d. nebuvo pagrindo, be to, jai buvo atimta teisė skųsti šią nutartį. Šie ieškovės teiginiai vertintini kritiškai. Iš baudžiamoje byloje esančių dokumentų matyti, kad teismo nutartis J. K., jos gynėjui ir kt. buvo išsiųsta savalaikiai (baudž. byla, 6t., b.l. 54-55). 2004-02-05 ekspertizės akte Nr. 7 nurodoma, kad ieškovei buvo nustatytas sunkus depresijos epizodas su psichozės reiškiniais, kuris pasireiškia psichomotoriniu pajaudinimu, nenuosekliu, pagreitinto tempo mąstymu, išsakomais persekiojimo ir santykio kliedesiais, epizodiškai pasikartojančiomis klausos haliucinacijomis, nekritiškumu savo būsenai bei esamai situacijai. Atliktame psichologiniame tyrime konstatuotas aukštas depresijos lygis, nenuoseklus mąstymas, todėl šios išvados turinys leidžia konstatuoti, kad dėl savo ligos pobūdžio ieškovė buvo pavojinga visuomenei. Minėtame akte nurodoma, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, todėl ieškovė pagrįstai, dėl sveikatos būklės nebuvo kviečiama dalyvauti teismo posėdyje, tačiau apie jį buvo informuota. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovės sutuoktinis G. K., J. K. vardu nutraukė susitarimą su advokatu Ž.Rutkausku. Apie tai 2004-04-20 pareiškimu teismą informavo ir advokatas Ž.Rutkauskas, tačiau sekančiame teismo posėdyje 2004-04-20 J. K. gynėju byloje dalyvavo adv. V.Tučkus (baudž. byla 6t., b.l. 58-60, 65-71, 84). Kadangi 2004-04-13 nutartį byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę skųsti per 20 dienų nuo jos priėmimo, todėl nesutikdama su priimta nutartimi tiek pati ieškovė, tiek jos gynėjai turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti apskundimo teise, tačiau ja nesinaudojo. J. K. nuo 2004-04-16 tolimesniam gydymui buvo perkelta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę (baudž. byla 6t., b.l. 76). Tai, kad ieškovė sirgo sunkia psichikos liga ir jai buvo reikalingas gydymas, matyti ir iš Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005-01-13 nutarties, kurioje nurodoma, jog Rokiškio psichiatrinės ligoninės gydytojų komisija ieškovei buvo diagnozavusi šizoefektinį sutrikimą depresinį tipą (1t., b.l. 63-64, baudž. byla 6t., b.l.1.40-142). Be to, ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės 2003-10-01 akte Nr. 133 nurodyta, kad „prieš patenkant į ligoninę - bandė žudytis išgerdama apie 10 tablečių Lorefeno". Įvertinant, kad ieškovė sirgo sunkia liga ir jai nedelsiant buvo reikalingas tinkamas gydymas, todėl, nors 2004-04-13 nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, ieškovė pagrįstai buvo perduota ligoninei, kuri galėjo užtikrinti J. K. būtiną gydymą, dėl ko konstatuoti, jog tuo buvo pažeistos ieškovės teisės nėra pagrindo. Priešingai, ieškovei savalaikiai nesuteikus tinkamo gydymo jos sveikata galėjo tik pablogėti. Įrodymų, kad ieškovei nebuvo reikalingas gydymas, teismui nepateikta (CPK 178 str.).
Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-06-10 nutartimi J. K. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėta nutartis buvo skundžiama, tačiau skundas atmestas, pripažinus nutartį teisėta ir pagrįsta (1t., b.l. 51-61, baudž. byla 6t., b.l. 112-113, 126-127). Šiame posėdyje dalyvavo ir ieškovė. Byloje esančios pažymos patvirtina, kad VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje J. K. gydėsi 2004-04-16 - 2004-04-23 laikotarpiu, o 2004-04-23 - 2004-05-28 VĮ Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriuje (1t., b.l. 62, 223, 227, baudž. byla 6t., b.l. 76, 89, 103-109, 114, 7t., 107). Nors ieškovė teigia, kad iš VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės į VĮ Panevėžio ligoninę ji buvo perkelta „suderinus" su teisėju A.Markevičiumi, tačiau tai patvirtinančių neginčijamų įrodymų teismui nepateikta. Ta aplinkybė, kad epikrizės išraše nurodyta, kad sprendimas perkelti ieškovę iš vienos medicininės įstaigos į kitą buvo suderintas, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą jog teisėjas žinojo apie jos perkėlimą ir tai buvo vienašališkas jo sprendimas (1t., b.l. 215). Be to, minėtas veiksmas ieškovės teisių negalėjo pažeisti, o priešingai perkėlimas į ligoninę, kurioje ji gydėsi anksčiau ir yra jos gyvenamojoje vietoje, suteikė galimybę gydytis jai pažįstamoje aplinkoje bei dažniau bendrauti su artimaisiais, todėl negalėjo pabloginti J. K. sveikatos būklės. Kaip nurodyta aukščiau Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis 2004-02-05 ekspertizės aktu, 2004-06-10 nutartimi pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir vadovaudamasis galiojusio BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo, iki J. K. pasveiks. Minėta priverčiamoji medicininė priemonė buvo paskirta atsižvelgiant į Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų išvadą bei teismo medicinos ekspertės N.Mačiūnienės, dalyvavusios teismo posėdyje nuomonę, kad ieškovės elgesys yra neprognozuojamas, jai būtina gydytojų priežiūra bei gydymas dėl pačios ligonės saugumo ir kontrolė (baudž. byla 6t., b.l. 33). Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išsprendė bylą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir bylos nagrinėjimą atidėjo iki J. K. pasveiks. Priimant šią nutartį ieškovė į teismo posėdį nebuvo kviečiama, tačiau posėdyje dalyvavo jos gynėjas advokatas A.Martinkevičius, todėl teigti jog ieškovės teisės buvo pažeistos, nėra pagrindo, nes jos dalyvavimas posėdyje galėjo pabloginti jos sveikatos būseną, o duomenų, kad ieškovė yra pasveikusi, teismui nebuvo pateikta (baudž. byla 6t., b.l. 103-109). Kaip nurodyta aukščiau, dėl šios nutarties buvo paduotas J. K. gynėjo skundas bei pateikta VĮ Panevėžio ligoninės 2004-06-16 pažyma, kurioje nurodoma, kad nuo 2004-04-23 iki 2004-05-28 J. K. buvo gydoma šios ligoninės psichosomatiniame-psichiatrijos skyriuje, o pravedus gydymo kursą, tolimesniam ambulatoriniam gydymui ir sekimui ji nukreipta į Panevėžio m. Psichikos sveikatos centrą (baudž. byla 6t., b.l. 112-114). Ieškovė teigia, kad jos būklė po gydymo pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo skirti priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, nes VĮ „Panevėžio ligoninė" 2004-06-16 pažymoje nurodyta, kad jos savijauta yra pagerėjusi. Tačiau minėtos ligoninės pažyma buvo išduota 2004-06-16, t.y., po priverčiamosios medicininės priemonės skyrimo ir teismui posėdžio metu nebuvo pateikta. Kauno apygardos teismas 2004-09-14 nutartimi skundą atmetė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei nurodė, kad apie J. K. pasveikimą teismas turi būti informuotas įstatymų nustatyta tvarka, o ne raštu. Šiame teismo posėdyje kartu su gynėju dalyvavo ir J. K. (1t., b.l. 60-61, baudž. byla 6t., b.l. 126-127). Kadangi 2004-06-10 nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo tikrinamas apeliacine tvarka, todėl konstatuotina, jog ieškovė naudojosi jai suteiktomis teisėmis. Be to, ieškovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pateikta VĮ Panevėžio ligoninės 2004-06-16 pažyma patvirtina, kad nuo 2004-05-28 ieškovė gydėsi ambulatoriškai, nors jai buvo paskirtas stacionarus stebėjimas. Tai leidžia daryti išvadą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-04-13 nutartis nebuvo tinkamai vykdoma, o ieškovė nuo 2004-05-28 iki ji 2004-11-16 atvyko į VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, nuo visuomenės nebuvo izoliuota, bendravo su šeimos nariais ir artimaisiais (1t., b.l. 62, baudž. byla 6t., b.l. 132). Nors ieškovė teigia, kad teisėjas A. Markevičius turėjo pareigą kas 6 mėnesius spręsti dėl jai paskirtos medicininio poveikio priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, tačiau vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3, 4 dalimis, tai sprendžia teismas, kurio teritorijoje taikoma medicininio poveikio priemonė, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo vykdomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, todėl šį klausimą 2005-01-13 nutartimi išsprendė Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris tenkino 2005-01-04 ligoninės teikimą ir panaikino priverčiamąją medicinos priemonę bei perdavė nutartį Alytaus rajono apylinkės teismui, tolimesniam bylos nagrinėjimui (1t., b.l. 63-64, baudž. byla 6t., b.l. 140-142). Be to, įvertintina aplinkybė, kad 2004-06-10 nutartis įsiteisėjo tik 2004-09-14, Kauno apygardos teismui išnagrinėjus skundą, todėl Rokiškio rajono apylinkės teismui 2005-01-13, t.y., po 4 mėn. išsprendus 2005-01-04 teikimą, ieškovės teiginys, kad klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo nebuvo išspręstas per 6 mėn. nuo šių priemonių paskyrimo, atmestinas.
Iš baudžiamoje byloje esančių duomenų matyti, kad įsiteisėjus Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005-01-13 nutarčiai bei atsižvelgiant į ieškovės būklę, Alytaus rajono apylinkės teismas 2005-02-11 nutartimi, dalyvaujant J. K., jos gynėjui A.Gudžinskui, paskyrė ieškovei pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, atiduodant J. K. stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui 3 mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo faktinio J. K. patalpinimo į šią įstaigą (1t., b.l.65-67, baudž. byla 6t., b.l. 158-160). Siekiant išnagrinėti bylą iš esmės ir išspręsti ar J. K. nusikaltimų padarymo metu buvo pakaltinama, ribotai pakaltinama arba nepakaltinama teismas pagrįstai skyrė pakartotinę ekspertizę, nes Utenos ekspertinio skyriaus 2004-02-05 atliktos ekspertizės akte Nr. 7 buvo nurodyta, kad apie ieškovės pakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą veikos padarymo metu teismo psichiatrinės ekspertizės komisija galės atsakyti po pravesto priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis. Dėl minėtos nutarties, dalyje dėl paskirto 3 mėn. tyrimo termino, apeliacinės instancijos teismui buvo paduotas skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2005-03-17 nutartimi buvo patenkintas ir teismo nutartis pakeista, patikslinant J. K. perdavimo stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui terminą, jį nustatant iki ekspertizės akto pateikimo teismui, bet ne ilgiau kaip 3 mėnesių laikotarpiui (1t., b.l. 68-71, 6t., b.l. 181-182). Šiame posėdyje dalyvavo J. K. ir jos gynėjas R.Vaitekūnas. Kadangi nutartis nebuvo panaikinta, todėl ieškovės teiginys, kad 2005-02-11 nutartis, kuria jai buvo paskirta pakartotinė ekspertizė buvo pripažinta neteisėta, nėra teisinga. Kadangi nutartis nebuvo panaikinta, todėl J. K. atidavimas į Utenos ekspertinį skyrių ir pakartotinos ekspertizės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Ieškovės teiginiai, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, todėl negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, atmestinas, nes iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad 2004-06-10 nutartimi ieškovei buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vadovaujantis BPK 401 straipsnio 2 dalies 4 punktu, buvo atidėtas, todėl daryti išvadą, kad bylą teisėjas A. Markevičius 2004-06-10 išnagrinėjo iš esmės, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad nutartyje teismas nurodė, jog ieškovė padarė pavojingas visuomenei veikas, nėra pagrindas pripažinti pažeidimu, nes priimdamas minėtą nutartį teismas privalėjo išspęsti visus BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus. Šių pažeidimų apeliacinė instancija nekonstatavo. Galiojęs BPK 223 str. numatė, jog kiekvieną bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas, todėl ieškovei pasveikus ir atlikus pakartotinę ekspertizę, kuri patvirtino, kad J. K. yra psichiškai sveika ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tas pats teisėjas A.Markevičius pagrįstai toliau nagrinėjo J. K. baudžiamąją bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (1t., b.l. 74-82, baudž. byla 7t., b.l. 111-119). Nagrinėjant bylą iš esmės, ir manydama, kad teismas pakartotinai nagrinėja jos kaltumo klausimą, ieškovė nušalinimų teisėjui nereiškė. Nors J. K. teigia, kad baudžiamojo proceso metu teisėjas A.Markevičius veikė kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl negalėjo priimti nuosprendžio jos byloje, yra nepagrįsti, nes baudžiamoji byla teisme buvo gauta 2003-02-18 ir 2003-03-04 nutartimi atiduota teismui, o ikiteisminio tyrimo institutas BPK buvo įtvirtintas įsigaliojus naujam Baudžiamojo proceso kodeksui, t. y., 2003-05-01. J. K. teiginiai, kad teisėjas buvo suinteresuotas pripažinti ieškovę kalta, jokiais įrodymais nepagrįsti (CPK 178 str.).
Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-02-28 priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovė apskundė ir šis skundas Kauno apygardos teismo 2006-05-09 nutartimi dalyje dėl civilinių ieškinių, buvo patenkintas, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007-01-16 nutartimi grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas 2007-05-03 nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d., nes ji įvykdė nusikalstamą veiką numatytą BK 182 str.1 d.. Įvertinus, kad 2005-08-01 suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, baudžiamąją bylą nutraukė, o civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus (1t., b.l. 83- 123, baudž. byla 7t., b.l. 140-150, 176-179, 206- 217, 252-257). Nors ieškovė mano, jog Kauno apygardos teismo 2007-05-03 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2007-12-04 nutartimis buvo pažeistos jos teisės, nes procesiniuose teismo dokumentuose šie teismai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamas veikas, nors jos atžvilgiu byla buvo nutraukta, tačiau pagal BPK 332, 384 str. nuostatas teismai privalėjo analizuoti ar J. K. pagrįstai buvo inkriminuoti nusikaltimai, ar ji įvykdė šiuos nusikaltimus ir tik konstatavus, jog J. K. įvykdė nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikuoti pagal baudžiamojo kodekso nuostatas, o pasibaigus BK nustatytiems baudžiamosios atsakomybės terminams - nutraukti bylą. Teismai nutartyse pasisakė dėl visų ieškovės argumentų, susijusių su nagrinėjama byla, todėl teigti, jog teismai pažeidė įstatymų nuostatas ir J. K. teises, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta, nesudaro pagrindo civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Minėti aukštesnių instancijų procesiniai sprendimai buvo priimti pagal ieškovės skundus, byloje ieškovė turėjo gynėjus, todėl teigti, jog teismai pažeidė jos teises į gynybą, taip pat nėra pagrindo, tačiau pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai, įtakojo baudžiamojo proceso trukmę.
Ieškovė teigia, kad dėl neteisėto bei 7 metus užsitęsusio baudžiamojo persekiojimo ir neproporcingai sunkių prievartos priemonių, jai ilgam buvo sužalota sveikata, ji nuolat buvo stresinėje situacijoje, turėjo daug nepatogumų, buvo sužlugdytas jos gyvenimas, verslas, ji buvo pažeminta, patyrė dvasines kančias ir skausmą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. bei BPK nuostatose įtvirtinta teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Minėtos konvencijos nuostatos yra aiškinamos ir taikomos vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT) praktika. Pagal šio teismo praktiką, proceso trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir minėto teismo praktikoje suformuluotus kriterijus. Šie kriterijai yra konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Asmens teisė į kiek įmanomą trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo, pareigūnai procese veiktų atsakingai ir operatyviai. Proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga. EŽTT taip pat išaiškino, kad baudžiamosios teisės srityje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įmanomai trumpiausias laikas“ pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pateikiami kaltinimai“; tai gali atsitikti anksčiau, negu byla patenka į ją nagrinėsiantį teismą. „Kaltinimas“ gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką; tokia apibrėžtis atitinka tikrinimą, ar įtariamojo situacija buvo iš esmės paveikta (žr. Eckle v. Germany, no. 8130/78, judgement of 15 July 1982, Series A no. 51, § 73; Šleževičius v. Lietuva, no. 55479/00, § 25, 13 November 2001). Šioje byloje nustatyta, kad baudžiamasis procesas truko daugiau nei 6 metus, tačiau parengtinis tyrimas nebuvo intensyvus, nes 2000-05-22 gavus D.J.Dovydauskienės pareiškimą buvo pradėtos apklausos, ieškovė apklausta ir dėl I.Dumbliauskienės pateikto pareiškimo, tačiau kelti baudžiamąją bylą 2000-07-01 buvo atsisakyta. Baudžiamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta 2001-02-12, tačiau parengtinis tyrimas byloje baigtas tik 2003-02-14, patvirtinus kaltinamąją išvadą ir bylą perdavus teismui (baudž. byla 5t., b.l. 87-94, 96). Nors baudžiamojo tyrimo eigoje buvo sujungtos kelios baudžiamosios bylos, joje buvo atliekamos prekinės ekspertizės, byla 2001-06-14 buvo sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš Belgijos karalystės ir Olandijos Teisingumo ministerijų, o byla atnaujinta 2002-11-18, ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos gynėjas nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau tyrimas galėjo būti vykdomas intensyviau, operatyviau tvarkomi užklausimai dėl teisinės pagalbos suteikimo, vykdomi vertimai bei apklausos. Baudžiamoje byloje esantys duomenys rodo, jog gavus atsakymus į teisinės pagalbos užklausimus ir iki 2001-12-06 atlikus vertimus, vėliau, iki byla buvo atnaujinta 2002-11-18, jokie veiksmai byloje nebuvo atliekami (baudž. byla 1t., b.l. 10-22, 3t, b.l. 4-13, 95, 169-171, 173-186, 4t., b.l. 2-62, 111, 122, 5t., b.l. 63-83). Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bylos nagrinėjimas eilę kartų buvo atidėtas dėl ieškovės ligos, byloje skirtos 3 teismo medicininės ekspertizės, be to, posėdžiai buvo atidedami neatvykus nukentėjusiems bei liudytojams, ieškovei naudojantis savo teise skųsti procesinius sprendimus, kas neišvengiamai prisidėjo prie baudžiamojo proceso trukmės. Nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pateisinti 6 metus užsitęsusį bylos procesą. Įvertintina aplinkybė, kad procesas užsitęsė dalinai ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, priimant 2005-02-11 nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Konstatavus parengtinio tyrimo bei teismo padarytus pažeidimus, kartu tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis tyrimas, konstatavimą, todėl yra pagrindas svarstyti ieškovės J. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (CK 6.250 str., 6.272 str.).
CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.249 straipsnio norma, kad nuostolių dydį nustato teismas, reiškia, jog teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį, privalo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Todėl šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti ne tik tai, ar buvo teisėsaugos institucijų padaryti neteisėti veiksmai, ar tarp šių veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšis, tačiau būtina įvertinti ir ieškovės veiksmus civilinių teisinių pasekmių prasme.
Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareikšto baudžiamojo kaltinimo eigoje ieškovė patyrė įtampą, nerimą, dėl ko iš dalies pablogėjo sveikata ir dėl to ji gydėsi. Tam tikrą neigiamų dvasinių išgyvenimų ieškovė patyrė ir dėl per ilgai trukusios neapibrėžtos padėties t.y., užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kuris baigėsi bylos nutraukimu, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Tai, kad baudžiamoji byla J. K. atžvilgiu buvo nutraukta nereabilituojančiu pagrindu, o įstatymo nustatytu pagrindu, t.y., draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui, yra vienas iš vertinamųjų kriterijų nustatant priteistinos žalos dydį. Įvertintina, kad ieškovės atlikti nusikalstami veiksmai, dėl kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, nereabilituoja jos civilinių teisinių pasekmių prasme, nes jos veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normos, ji buvo šių neteisėtų veiksmų dalyvė. Ši aplinkybė iš dalies lemia ir priteistinos žalos dydį. Teismas, įvertindamas patirtą neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais šios žalos piniginio įvertinimo kriterijais, bet atsižvelgti ir į konkrečios byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes: į tai, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas dėl ieškovės neteisėto elgesio, t. y. dėl sukčiavimo, o tuo pačiu ir į ilgą procesą šioje byloje. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, atsižvelgtina ir į EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą (pvz., sprendime byloje Gečas prieš Lietuvą proceso trukmė – penkeri metai ir vienuolika mėnesių; baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties terminų pasibaigimo; konstatavus proceso trukmės pažeidimą, pareiškėjui priteista 900 eurų neturtinei žalai atlyginti (žr., Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgment of 17 July 2007). Įvertinant pinigais patirtas moralines skriaudas (nustatant materialų atlyginimą), būtina vadovautis proporcingumo principu, nes materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis - sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas negali atstoti, o juo labiau, materialus turtas. Be to, paprastai, asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 nutartis a. b., Nr. A 444-619/2008). Be to, tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, ne visais atvejais turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/99; LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. v. UAB, bylos Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra naudojami šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (LAT CBS 2007-06-26 nutartis civilinėje byloje A. J. v Teisingumo ministerija, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-263/2007). Todėl ir nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodomas neturtinės žalos dydis - 2 000 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose (EŽTT 2009-01-20 sprendimas byloje Norkūnas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 302/05; EŽTT 2009-01-20 sprendimas byloje Četvertakas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 16013/02; EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Grauslys v. Lietuva, bylos Nr. 36743/97). Byloje nėra neginčijamų duomenų, kad ieškovė sunkia liga susirgo dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų jos atžvilgiu, todėl įvertinus užsitęsusį proceso laiką, ieškovei priteistina 7000 Lt dydžio neturtinė žala.
Dėl paminėto, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Išlaidos valstybei, susijusios su bylos nagrinėjimu priteistinos iš ieškovės, proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiu (CPK 96 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 170str. teismas
n u s p r e n d ė:
J. K. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos 7000 Lt (septynis tūkstančius Lt) neturtinę žalą J. K. (duomenys neskelbtini) naudai.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš J. K. 62,48 Lt (šešiasdešimt du Lt 48 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.
Teisėja Birutė Valiulienė