Administracinė byla Nr. A-1039-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01130-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. C. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Daineda“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja E. C. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau –  ir Garbės teismas) 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. GT-3(14)-S (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad Garbės teismas jai skyrė drausminę nuobaudą – 1999 m. lapkričio 2 d. turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000092 ir 2005 m. birželio 1 d. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A000339 galiojimo panaikinimą. Pareiškėjos manymu, buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes drausminė atsakomybė taikyta už 2011 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 2011-12-044 (toliau – ir Ataskaita) neatitikimą jos rengimo metu galiojusiam Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (toliau – ir Įstatymas) bei Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – ir Metodika) reikalavimams, tačiau drausminės atsakomybės pagrindu nurodoma Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 dienos. Pareiškėja pabrėžė, kad jos veiksmai atlikti tuo metu, kai Įstatymas nenustatė drausminės atsakomybės taikymo galimybės, pagrindų ir procedūros, nes iki 2012 m. balandžio 30 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje drausminės atsakomybės institutas nebuvo įtvirtintas, pirmą kartą jis reglamentuotas tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje.

Pareiškėjos manymu, Turto arba verslo vertintojų drausminei atsakomybei pagal analogiją taikytini Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje nustatyti terminai. Atsakovas apie tariamą pažeidimą vėliausiai sužinojo gavęs Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštą „Dėl atlikto turto vertinimo“ Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458), todėl Garbės teismas, drausminę nuobaudą paskyręs 2014 m. sausio 9 d., t. y. beveik po metų, praleido drausminės atsakomybės taikymo terminą. Pareiškėja rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi ir tvirtino, kad Turto priežiūros vertinimo tarnyba (toliau – ir Tarnyba), gavusi minėtą Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą, privalėjo teikimą iškelti drausmės bylą Garbės teismui pateikti per 10 darbo dienų, tačiau pateikė tik 2013 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. GT-92(13)-T. Pareiškėja pabrėžė, kad neatliko jokių proceso operatyvumui prieštaraujančių veiksmų. Atsakovo 2013 m. kovo 26 d. reikalavimu Nr.  T(1.13)A2-394(13) UAB „Daineda“ pateikė patvirtintą Ataskaitos kopiją, tačiau pareiškėjos pateikti paaiškinimus paprašyta tik 2013 m. spalio 17 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1804(13).

Pareiškėjos manymu, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba tikslingai siekė suformuoti išankstinę neigiamą nuomonę apie ją. Drausmės byla inicijuota pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštą Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458, kuris adresuotas ne tik Tarnybai, bet ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos bei Finansų ministerijai. Rašte konstatuojami faktai nepagrindžiami įrodymais. Adresatų sąrašas bei rašto turinys pareiškėjai leido daryti išvadą, kad kreipimusi iš esmės siekiama sudaryti įvykdytos nusikalstamos veikos įspūdį.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad iš Sprendimo nėra aišku, kokį Turto vertintojo profesinės etikos kodekse, patvirtintame Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarnybos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 27-7 (toliau – ir Etikos kodeksas), įtvirtintą principą ji pažeidė. Pareiškėja pažymėjo, kad drausmės bylos procedūra supainiota su procedūra dėl turto vertinimo ataskaitos teisingumo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad iki 2012 m. balandžio 30 d. galiojusi Įstatymo redakcija kompetencijos teikti išvadas dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo reikalavimams atsakovui nesuteikė. Tarnyba Lietuvos banko paklausimo nagrinėti neatsisakė, o, neturėdama įgaliojimų, pažeisdama teisės subjektų lygiateisiškumo principą, pateikė išvadą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Ataskaitoje turto rinkos ir likvidacinės vertės nustatymas pagrįstas skaičiavimais ir duomenimis, o reikalavimo, kad duomenys būtų išsamesni, teisės normos nenumato. Pareiškėja pabrėžė, kad viešosios teisės nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, taigi iš pareiškėjos galima reikalauti tik tokio elgesio, kuris įtvirtintas administracinės teisės normose. Pareiškėja paaiškino, kad turto vertės nustatymo lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodu apskaičiavimas pateiktas Ataskaitos 20–28 puslapiuose, o turto vertės nustatymo naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu apskaičiavimas – Ataskaitos 28–31 puslapiuose. Jos nuomonė apie tai, kuriuo iš šių metodų nustatyta vertė geriau atitinka vertinamo nekilnojamojo turto vertę rinkoje, pateikta Ataskaitos 31–32 puslapiuose. Apskaičiuojant vertinamo objekto rinkos vertę lyginamosios vertės metodu, atsižvelgta į rinkoje įvykusių nekilnojamojo turto objektų pardavimo vertės koreguotą 1 kv. m kainą, kuri apskaičiuota pritaikius pataisos koeficientus. Kiekvieno palyginamajam objektui taikyto bendro pataisos koeficiento reikšmė ir apskaičiavimas pateikti Ataskaitos 22–27 puslapių lentelėse. Ataskaitoje detalizuojamos konkrečios nepanašios (skirtingos) vertinamo ir palyginamojo objektų savybės, į kurias buvo atsižvelgta nustatant bendrą pataisos koeficientą, bei kiekvienai iš šių savybių suteiktas svoris (teigiamas ar neigiamas). Atskleidus palyginamųjų objektų bendrų pataisos koeficientų reikšmių apskaičiavimą, Ataskaitos 27 ir 28 puslapiuose nurodyta, kaip apskaičiuojama vertinamo objekto 1 kv. m ir bendro ploto vertė – pateikiamas galutinio rezultato – vertinamo objekto rinkos vertės apskaičiavimo – pagrindimas. Vadovaujantis Ataskaitos rengimo metu galiojusio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, būtent atsakovui buvo nustatyta pareiga teikti tvirtinti Vyriausybei turto vertinimo principus, metodiką, koordinuoti turto vertintojų specialių mokymo programų įgyvendinimą, tačiau Tarnyba nėra patvirtinusi jokių principų ar metodikų, kuriose būtų nustatyti reikalavimai, kurių pažeidimu kaltinama pareiškėja, todėl jai negali būti perkeliama atsakomybė už atsakovui tenkančių pareigų neįvykdymą. Pareiškėja pabrėžė, kad laikėsi seminaruose atsakovo duotų rekomendacijų, susijusių su turto vertinimo ataskaitai keliamais reikalavimais.

Pareiškėja paaiškino, kad, 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, iš esmės keitėsi (griežtėjo) tiek reikalavimai turto vertinimui, tiek pati jo sąvoka, kurioje nebeliko nuorodos į vertintojo nuomonę. Pareiškėja rėmėsi nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Metodikos 5 punktu ir paaiškino, kad, apskaičiuojant turto rinkos vertę, bendro pataisos koeficiento sudedamųjų dalių – konkrečių nepanašių savybių pataisų (datos, vietos, būklės ir kt. pataisos) reikšmės nustatytos iš esmės vadovaujantis ekspertiniu metodu, pareiškėjos patirtimi bei logika, kuriems ne visada galima suteikti objektyvią išraiškos formą. Pareiškėjos manymu, atsakovas neteisėtai ignoravo ekspertinio metodo taikymą, rengiant Ataskaitą, ir taikė reikalavimus, kurie negaliojo Ataskaitos rengimo metu. Reikalavimas aprašyti visą turto vertintojo sukauptą patirtį, žinias ir darbo metodus, pareiškėjos teigimu, iš esmės pažeistų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus, neleistų įgyti konkurencinio pranašumo turto vertinimo rinkoje. Pareiškėja pabrėžė, kad teisės aktai leido normalios apimties, o ne išplėstinio turinio ataskaitos parengimą. Vertinant Ataskaitos atitiktį Įstatymo keliamiems reikalavimams, negalėjo būti ignoruojami vertintojo bei užsakovo sutartimi suderinti reikalavimai Ataskaitai.

Pareiškėja nurodė, kad ginčo, jog turto apžiūra buvo vykdyta, o joje užsakovo atstovas dalyvavo, nėra, o aplinkybė, kad turto apžiūrėjimo akte nėra užsakovo parašo, nesusijusi su turto vertintojo etika. Pareiškėja paaiškino, kad užsakovo parašo turto apžiūrėjimo akte nėra dėl objektyvių priežasčių – vertinamo turto apžiūroje dalyvavęs užsakovo darbuotojas, ėjęs ūkvedžio pareigas, pasirašyti turto apžiūrėjimo aktą Nr. 2011-12-044 atsisakė ir nurodė kreiptis į užsakovo direktorę, nes jis neturi teisės pasirašyti dokumentų darbdavio vardu. Nepaisant pareiškėjos pastangų, su užsakovo direktore susisiekti nepavyko.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Sprendimu jai skirta ne tik drausminė nuobauda, bet ir atimta galimybė verstis profesine veikla, pragyvenimo šaltinis, galimybė gauti pajamas, galimybė save realizuoti profesinėje veikloje; užkirstas kelias ir išlaikyti turimą nuosavybę bei ją gausinti – kardinaliai daroma įtaka jos materialinei padėčiai. Sprendime nurodyta, kad, vadovaujantis Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatais, patvirtintais finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 (toliau – ir Nuostatai), Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms, tačiau šis principas, pareiškėjos manymu, nurodytas tik formaliai. Aplinkybė, jog vertinamo administracinio pastato nuomos kaina priimta pagal faktinę šio objekto nuomos kainą, pareiškėjos įsitikinimu, negalėjo būti vertinama, nes dėl to jai nebuvo suteikta galimybė būti išklausytai, šis kaltinimas suformuluotas tik 2014 m. sausio 9 d. vykusiame Garbės teismo posėdyje. Pareiškėjos teigimu, nevertinta aplinkybė, jog administracinio pastato rinkos vertė nustatyta ne tik naudojimo pajamų vertės, bet ir lyginamuoju metodu. Byloje nėra duomenų, kad tai būtų lėmę nepagrįstą turto rinkos vertės nustatymą. Išvada, kad nustatyta vertinamo turto rinkos vertė yra nepagrįsta, itin didelė, pareiškėjos teigimu, padaryta drausmės byloje nesant duomenų ir šiurkščiai peržengia atsakovo kompetencijos ribas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog nei Tarnyba, nei Garbės teismas, neturi įgaliojimų spręsti, kad ataskaita vertintojas nustatė nepagrįstą turto vertę.

Pareiškėja pažymėjo, kad nė viena iš Garbės teismo nurodytų aplinkybių nepagrindžia griežčiausios drausminės nuobaudos rūšies pasirinkimo. Nebuvo atsižvelgta į svarbias aplinkybes, kurios pagrindžia parinktos sankcijos neproporcingumą: 1) pareiškėja neturi galiojančių drausminių nuobaudų, jai niekada nebuvo iškelta drausmės bylų; 2) nėra pastabų dėl Ataskaita nustatytos turto rinkos vertės, teismas nėra nustatęs jos neteisėtumo; 3) byloje nėra duomenų, kad Ataskaita būtų turėjusi neigiamų pasekmių; 4) pažeidimai procedūrinio pobūdžio ir neturi įtakos vertinamo turto rinkos vertės nustatymo pagrįstumui; 5) pareiškėja visus Ataskaitoje pateikiamus skaičiavimus pagrindė 2013 m. spalio 30 d. paaiškinimuose; 6) nėra nustatyta tyčios ar didelio neatsargumo.

Pareiškėja pabrėžė, kad Garbės teismas turėjo vadovautis savo praktika, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtą administracinę bylą Nr. A556-2434/2013. Pareiškėjos teigimu, bylą nagrinėjant Garbės teisme, padaryti procesiniai pažeidimai yra esminiai ir gausūs. Klausimus, susijusius Ataskaitos teisingumu, pareiškėjai uždavinėjo ne tik Garbės teismo nariai, bet ir kiti Garbės teismo posėdyje dalyvavę asmenys, nors tai prieštarauja Nuostatą 29 punktui. Priimant sprendimą, Garbės teismo posėdžių salėje liko ir atsakovo atstovai, nors tai prieštarauja Nuostatų 33 punktui. Garbės teismas Sprendimą priėmė skubotai, neįvertinęs visos drausmės bylos medžiagos, jis akivaizdžiai buvo žinomas iš anksto. Garbės teismas posėdžio pabaigoje paskelbė tik Sprendimo rezoliucinę dalį, nenurodydamas jokių motyvų. Be to, Garbės teismo posėdis vėlavo apie pusvalandį. Pareiškėjai buvo užduodami klausimai, iš kurių buvo aiški išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį, tuo pažeidžiant Garbės teismo nuostatų 3.3 punkte įtvirtintą objektyvumo principą.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės turto vertintojui taikymo tvarka buvo nustatyta Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, patvirtintose finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK-114. Remiantis šių taisyklių 20.3 papunkčiu, vienintelė atsakomybės už padarytus teisės aktų pažeidimus forma turto arba verslo vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, nustatytos švelnesnės atsakomybės formos. Atsakovas nurodė, kad, jeigu vertinimo ataskaita parengta iki 2012 m. gegužės 1 d., turto arba verslo vertintojo veiksmai atliekant tokį vertinimą nagrinėjami remiantis iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys įstatymai, todėl sprendžiant klausimą dėl atsakomybės taikymo turto arba verslo vertintojui vadovaujamasi sprendimo dėl atsakomybės taikymo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais. Atsakovas darė išvadą, kad tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d. teisės aktuose nustatomi privalomi reikalavimai turto vertinimui ir ataskaitoms, o teisės aktų nuostatų nesilaikymas užtraukia vertintojams atsakomybę.

Atsakovas pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas drausminei nuobaudai skirti turėtų būti skaičiuojamas nuo ataskaitos parengimo dienos. E. C. Ataskaitą parengė 2011 m. gruodžio 29 d., drausminė nuobauda paskirta 2014 m. sausio 9 d., todėl 3 metų senaties terminas nebuvo suėjęs. Terminas, per kurį turi būti paskirta nuobauda vertintojui, reglamentuotas Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo Garbės teismas turi priimti per 60 dienų nuo drausmės bylos iškėlimo dienos. Parengiamasis Garbės teismo posėdis, kuriame pareiškėjai iškelta drausmės byla, įvyko 2013 m. gruodžio 5 d., o drausmės byla buvo išnagrinėta ir nuobauda paskirta 2014 m. sausio 9 d., t. y. nepraleidus 60 dienų termino.

Atsakovas rėmėsi Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 1 priedu ir paaiškino, kad tam, jog Tarnyba galėtų parengti išvadą, reikia surinkti informaciją apie vertintojo veiksmus rengiant turto arba verslo vertinimo ataskaitą, todėl, gavusi asmens prašymą, Tarnyba išanalizuoja turinį, kreipiasi į vertintoją dėl informacijos ir paaiškinimų pateikimo, ir, tik atlikusi analizę, gali parengti ir pateikti išvadą dėl vertintojo veiksmų.

Atsakovas nurodė, kad Garbės teismas pareiškėjai drausminę nuobaudą skyrė už rengiant Ataskaitą galiojusių Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimus. E. C. argumentą, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba tikslingai siekė suformuoti atsakovo išankstinę neigiamą nuomonę apie ją, laikė deklaratyviu ir paaiškino, kad pareiškėjos drausmės byla buvo inicijuota Tarnybos 2013 m. gruodžio 3 d. teikimu Nr. GT-92(13)-T „Dėl drausmės bylos iškėlimo“, o pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštą Nr. S 2013/(21.19-2102)-l2-1458 pradėta Ataskaitos nagrinėjimo procedūra.

Atsakovas nurodė, kad Garbės teismas konstatavo E. C. padarytus teisės aktų pažeidimus, bet Ataskaitos teisingumo nevertino, nes pagal Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 1 dalį, teisė vertinti ataskaitų teisingumą yra suteikta tik teismams ir Tarnybai. Tarnyba 2014 m. vasario 10 d. rašte Nr. (1.13)A2-275(14) atsakė į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštą Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458, pateikdama nuomonę, o ne išvadą dėl Ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams.

Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, reikalaujanti pagrįsti turto vertę, reiškia, jog vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti, kaip buvo prieita prie galutinės vertės išvados, parodyti, kaip buvo gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, kadangi turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Tinkamas pagrindimas yra toks, kuris nekelia abejonių dėl naudotų duomenų vertei nustatyti, nes visi naudoti duomenys (skaičiai) yra aprašyti (pagrįsti), o vertės skaičiavimai pateikti ataskaitoje. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą detalizuoja Metodikos 33 punktas. Atsakovas darė išvadą, kad iš Ataskaitos turinio matyti, jog taikytos pataisos (būklės, vietos, ploto ir kt.) nepagrįstos skaičiavimais ir (arba) konkrečių duomenų analize.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Ataskaitoje vertinamo turto rinkos vertė skaičiuojama ir naudojimo pajamų vertės metodu. Ataskaitos 29 puslapio 5 lentelėje nurodytos vertinamų objektų 1 kv. m. nuomos kainos, tačiau nepateikta informacija, kokių skaičiavimų pagrindu nustatytos šios nuomos kainos; Ataskaitoje taip pat nepagrįsti skaičiavimais ir (arba) atitinkama duomenų analize ir kiti reikšmių dydžiai, naudojami vertinamo turto rinkos vertei nustatyti, t. y. nuomos verslo rizikos, turto likvidumo, valdymo dydžiai. Be to, administracinio pastato rinkos vertei nustatyti panaudota faktinė šio objekto nuomos kaina, o tai reiškia, kad turto vertinimas nebuvo atliktas. Likvidacinė vertė apskaičiuota turto rinkos vertę mažinant 20 procentų, tačiau minėtas procentinis dydis nepagrįstas skaičiavimais.

Atsakovas pabrėžė, kad Ataskaitose pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą nustatė Įstatymo nuostatos, kurias E. C. privalėjo įgyvendinti. Pareiškėja nė karto nesikreipė į atsakovą su prašymu suteikti konsultaciją teisės aktų, reglamentuojančių vertinimą, taikymo klausimais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ataskaitos rengimo metu galiojusio Etikos kodekso 3.3 punktas nustatė, jog vertintojas tik tada gali imtis vykdyti užsakymą, jei turi pakankamai reikiamų žinių ir patirties. Ekspertinio metodo taikymas, atsakovo teigimu, nepaneigia pareigos ataskaitoje pateikti turto vertės pagrindimą, todėl pareiškėjos teiginį, jog nagrinėjamu atveju buvo taikytas ekspertinis metodas, laikė deklaratyviu ir nepagrindžiančiu turto vertei nustatyti taikytų pataisos koeficientų dydžių.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vertinamo turto apžiūrėjimo akte nėra turto savininko (jo įgalioto asmuo) ar asmens, turinčio patikėjimo teisę į tą turtą ar užsakovo (užsakovo atstovo) parašo, kaip nustatyta Metodikos 18 punkte, o pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, atsakovo manymu, nėra pagrindas nesilaikyti imperatyvaus Metodikos 18 punkto reikalavimo.

Atsakovas pabrėžė, kad ataskaita, parengta pažeidžiant Įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, neturi juridinės galios, o priimti sprendimus remiantis tokiu dokumentu nėra teisinio pagrindo. Atsakovo manymu, Garbės teismo Sprendimu pareiškėjai skirta drausminė nuobauda yra proporcinga jos padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdžio metu turėjo teisę išsakyti savo poziciją dėl to, kad vertinamo administracinio pastato nuomos kaina priimta pagal faktinę šio objekto nuomos kainą, ir šia teise pasinaudojo. Vien tik galiojančių drausminių nuobaudų nebuvimas, atsakovo manymu, nėra pagrindas skirti švelnesnę drausminę nuobaudą, jeigu yra padaryti ypač grubūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai. Tai, kad pareiškėja iš užsakovo ir kitų asmenų nėra gavusi pastabų, nėra reikšminga skiriant drausminę nuobaudą. Vien aplinkybė, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 23 straipsnio reikalavimų, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas teigti, kad žala yra padaryta ir vertinimo užsakovui, ir asmeniui (bankui), kuris priėmė atitinkamus sprendimus, remdamasis Ataskaita.

Atsakovas rėmėsi Nuostatų 27 punktu, pažymėjo, kad Garbės teismo posėdyje dalyvavę Tarnybos atstovai pateikė Garbės teismui informaciją apie nagrinėjamą Ataskaitą, užduodami E. C. klausimus, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad priimant Sprendimą, Garbės teismo posėdžių salėje liko ne tik Garbės teismo nariai, bet ir Tarnybos atstovai. Garbės teismas su visa drausmės bylos medžiaga susipažino dar 2013 m. gruodžio 5 d. parengiamajame Garbės teismo posėdyje. 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdyje išklausyti pareiškėjos žodiniai paaiškinimai, tačiau E. C. nenurodė, kokių drausmės bylos dokumentų Garbės teismas neįvertino bei nepateikė įrodymų, kad Sprendimas buvo priimtas skubotai. Atsakovas nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą Garbės teismo sprendimo motyvai neskelbiami tą pačią dieną, kai buvo išnagrinėta drausmės byla. Pareiškėja nenurodė, kaip Garbės teismo posėdžio vėlavimas pažeidė jos teisę į teisingą ir nešališką procesą. Vien tik E. C. teiginys, kad iš jai uždavinėjamų klausimų buvo aiški išankstinė nuomonė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistas Nuostatų 3.3 punkte įtvirtintas objektyvumo principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Daineda“ atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, drausminė nuobauda pažeidžia proporcingumo ir protingumo principus. Pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda savo griežtumu prilygsta sankcijai, kuri skiriama padarius kriminalinę veiką. Garbės teismo reikalavimas, kad Ataskaitoje būtų pateiktas kiekvieno naudojamo skaičiaus pagrindimas, ne tik prieštarauja teisiniam reguliavimui, bet ir yra neprotingas bei perteklinis. Rengiant Ataskaitą galiojęs teisinis reguliavimas nenustatė, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti pagrįstas kiekvienas naudojamas skaičius. E. C., rengdama Ataskaitą, galėjo būti visiškai tikra, kad Ataskaita atitinka jai teisės aktuose keliamus reikalavimus. Atsakovas pareiškėjai iš esmės taikė griežtesnius reikalavimus, įsigaliojusius tik po Ataskaitos parengimo. Garbės teismo nurodytas pažeidimas, jog vertinamo administracinio pastato nuomos kaina priimta pagal faktinę šio objekto nuomos kainą, turėtų būti išbrauktas iš ginčo dalyko, nes šis kaltinimas pareiškėjai buvo naujas, jis suformuotas tik 2014 m. sausio 9 d. vykusiame Garbės teismo posėdyje. Nei Garbės teismas, nei Tarnyba neturi kompetencijos nagrinėti turto rinkos vertės nustatymo pagrįstumo klausimą. Klausimas, ar pagrįstai nustatyta administracinio pastato nuomos kaina, susijęs ne su turto vertinimo ataskaitos formai Įstatymo keliamais reikalavimais, tačiau su turto rinkos vertės nustatymo pagrįstumu. Du iš pareiškėjos ginčijamą Garbės teismo sprendimą priėmusių Garbės teismo narių buvo didžiųjų turto ir verslo vertinimo įmonių atstovai, todėl šių Garbės teismo narių nuomonė šališka kitų vertinimo įmonių, kurios yra UAB korporacijos „Matininkai“ ir UAB „InReal“ konkurentės rinkoje, atžvilgiu. Tai verčia abejoti ir Įstatymo konstitucingumu ta apimtimi, kuria numatomas mažųjų turto ar verslo vertinimo įmonių atstovavimas Garbės teismo sudėtyje. Garbės teismui priimant sprendimą, liko dalyvauti Tarnybos direktorė. Garbės teismas negalėjo būti nešališkas ir dėl tiesioginio pavaldumo santykių, siejančių Garbės teismo pirmininkę ir pirmininkės pavaduotoją, kurios taip pat dalyvavo nagrinėjant pareiškėjos drausmės bylą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas rėmėsi iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 17 straipsniu, Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, 20.3 punktu ir darė išvadą, kad galimybė už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimus panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą buvo nustatyta ir iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojančiuose teisės aktuose. Tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d. galiojančiuose teisės aktuose nustatyti privalomi reikalavimai turto vertinimui ir ataskaitoms, o teisės aktų nuostatų nesilaikymas užtraukia vertintojams atsakomybę. Teismas konstatavo, kad E. C. argumentas dėl lex retro non agit principo pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Nuostatai neįtvirtina drausminės atsakomybės taikymo senaties termino. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjos teiginys, jog Garbės teismas drausminę nuobaudą paskyrė praleidęs vieno mėnesio terminą, niekuo nepagrįstas.

Teismas rėmėsi Įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d., 29 straipsnio 7 dalimi ir darė išvadą, kad turto vertintojui taikomi kiti drausminės atsakomybės terminai nei numatyti Valstybės tarnybos įstatyme ir vieno mėnesio termino taikymas pagal analogiją negalimas. Teismas pažymėjo, kad pažeidimo paaiškėjimo diena, nuo kurios skaičiuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies terminas, nėra ta pati diena, kada yra gaunama informacija apie galimą pažeidimą, o diena, kai tampa aišku, t. y. surenkama pakankamai duomenų, jog toks pažeidimas buvo padarytas. Iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašto matyti, jog jokie pažeidimai nebuvo nurodyti, o tik iškeltos abejonės dėl galimai netinkamų palyginamųjų objektų parinkimo, nepakankamo atsižvelgimo į turto panaudojimą, nepagrįstai mažų kapitalizacijos sumų taikymo. Su raštu buvo pateiktas gana didelis sąrašas banko įtarimą sukėlusių ataskaitų, todėl Tarnybai buvo reikalingas laikas, kad būtų galima įsitikinti, ar banko įtarimai yra pagrįsti.

Teismas konstatavo, kad Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimu E. C. drausminė atsakomybė taikyta už 2011 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 2011-12-044 galimai padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. nepraėjus 3 metams nuo Ataskaitos surašymo. Pareiškėjai drausmės byla iškelta 2013 m. gruodžio 5 d. vykusiame Garbės teismo posėdyje, drausmės byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. GT-3(14)-S, t. y. nepraleidus 60 dienų termino. Teismas E. C. teiginį, jog buvo pažeistas drausminės nuobaudos paskyrimo terminas, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad, prieš teikdama teikimą Garbės teismui, Tarnyba turi parengti išvadą dėl vertintojo veiksmų, o kad tai galėtų padaryti, institucijai reikia surinkti informaciją apie vertintojo veiksmus rengiant konkrečią turto arba verslo vertinimo ataskaitą, paprašyti ataskaitą parengusį asmenį ir vertinimo įmonę pateikti paaiškinimus, išanalizuoti surinktus įrodymus. Asmens kreipimasis į Tarnybą savaime nereiškia, kad vertintojas ataskaitą parengė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašte Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 pateiktas prašymas įvertinti Ataskaitą negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus, nes šiame rašte jokie pažeidimai nėra konstatuoti. Teismo nuomone, informacija apie E. C. galimai padarytus pažeidimus buvo pateikta Tarnybos 2014 m. gruodžio 3 d. išvadoje Nr. GT-92(13)-I, o teikimas dėl drausmės bylos iškėlimo buvo parengtas taip pat 2014 mm. gruodžio 3 d., todėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 darbo dienų terminas teikimui dėl drausmės bylos iškėlimo parengti ir Garbės teismui pateikti nebuvo praleistas.

Teismas rėmėsi nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 29 straipsnio 1 dalimi, Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK-114, 20.3 punktu, nustatė, kad drausminė nuobauda pareiškėjai paskirta už Ataskaitos rengimo metu galiojusių Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimus. Nurodytas teisinis reguliavimas įtvirtina teisės aktų sąrašą, už kurių nuostatų pažeidimus turto arba verslo vertintojui taikoma drausminė atsakomybė. Etikos kodekso pažeidimai yra vieni iš pažeidimų, už kurių padarymą turto arba verslo vertintojui taikoma drausminė atsakomybė, tačiau ne visais atvejais juos privalu konstatuoti. Teismas nustatė, kad E. C. drausmės byla buvo inicijuota remiantis Tarnybos 2013 m. gruodžio 3 d. teikimu Nr. GT-92(13)-T, o ne Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. S 2013/(21.19-2102)-1458, kaip teigia pareiškėja. Teismo vertinimu, E. C. teiginys, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba tikslingai siekė suformuoti atsakovo išankstinę neigiamą nuomonę apie ją, yra nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašto Nr. S 2013/(21.19-2102)-1458 matyti, jog į Tarnybą buvo kreiptasi ne tik dėl pareiškėjos, bet ir kitų asmenų parengtų turto arba verslo vertinimo ataskaitų, ir paprašyta įvertinti jų atitikimą teisės aktų reikalavimais, iš minėto rašto turinio negalima daryti išvados, kad juo buvo siekta suformuoti neigiamą išankstinę nuomonę apie E. C..

Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Garbės teismas Sprendime konstatavo pareiškėjos padarytus teisės aktų pažeidimus, tačiau Ataskaitos teisingumo nevertino. Garbės teismo sprendimu buvo taikyta Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., ir Metodikos nuostatos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 dienos. Finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 buvo patvirtinta nauja Turto ir verslo vertinimo metodika. Teismas sutiko su Garbės teismo pozicija, kad pareiškėjos veiksmai turi būti vertinami pagal taisykles, kurios galiojo veiksmų atlikimo metu, tačiau taip pat laikė, kad, įvertinant pareiškėjos veiksmus, reikalinga atsižvelgti ir į teisės aktų pasikeitimus, kai jais buvo numatyti mažesni reikalavimai nei taikyti Ataskaitos surašymo metu.

Teismas rėmėsi Įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu, aktualios redakcijos Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 33 punktu, naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.2 punktu, nustatė, kad Ataskaitoje turtas buvo vertintas taikant lyginamosios vertės metodą, todėl turto vertintoja turėjo įvykdyti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimus. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata reiškia, kad vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti kaip buvo prieita prie galutinės vertės išvados, nurodyti, kaip gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Tinkamas pagrindimas yra toks, kuris nekelia abejonių dėl naudotų duomenų vertei nustatyti, nes visi naudoti duomenys yra aprašyti, o vertės skaičiavimai pateikti Ataskaitoje. Teismas nustatė, kad iš Ataskaitos matyti, jog taikant lyginamosios vertės metodą buvo pasirinkta eilė objektų ir sudaryta 10 palyginimo lentelių, kuriose taikytos įvairaus dydžio pataisos, koreguojančios vertę nuo -15 iki 30. Ataskaitoje nurodytos tik taikytos pataisos (būklės, vietos, ploto ir kt.) bei jų dydžiai, nurodomos galutinės apskaičiuotos turto vertės, tačiau skaičiavimai, pagrindžiantys gautą rezultatą, nepateikiami. Ataskaitoje nurodyta, kad turto vertintoja pataisų koeficientus skaičiavo atsižvelgdama į Vilniaus miesto nekilnojamojo turto konjunktūrą, daugiau jokių paaiškinimų nepateikta. Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. paaiškinimuose, nei skunde teismui nėra aiškiai ir suprantamai nurodyta, kokių faktinių duomenų pagrindu atsirado pataisomis išreikštas pareiškėjos vertinimas. Teismas pabrėžė, kad kiekvienas ekspertinis tyrimas turi remtis duomenų analize, o prognozė – ankstesnėmis tendencijomis. Tinkamai nepagrindus taikytų pataisos koeficientų apskaičiavimų, darytina išvada, kad vertė apskaičiuota neteisingai. Kadangi Ataskaitoje pataisų skaičiavimai nėra pateikti, teismas konstatavo, kad vertinamo objekto rinkos vertės nustatymas palyginamosios vertės metodu nėra tinkamai pagrįstas, t. y. neįgyvendinti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimai.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pagrindžiant nustatytą vertinamo objekto rinkos vertę, būtina įvertinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, kurie turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Ataskaitoje daromos išvados apie palyginamųjų objektų būklę „gera“, „l. gera“ ir pan., tačiau nėra aiškiai apibūdintos vertinamo objekto palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, nes apribota vien tik bendromis sąvokomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. paaiškinimų nėra aišku, kaip ji įvertino palyginamuosius objektus, nes nėra pateikta duomenų apie šių objektų ypatybes.

Teismas nustatė, kad Ataskaitoje vertinamo turto rinkos vertė skaičiuojama ir naudojimo pajamų vertės metodu. Ataskaitos 29 puslapio 5 lentelėje nurodytos vertinamų objektų 1 kv. m nuomos kainos, tačiau nėra pateikta informacija, kokių skaičiavimų pagrindu nustatytos šios kainos. Ataskaitoje taip pat nepagrįsti skaičiavimais ir (arba) atitinkama duomenų analize ir kiti reikšmių dydžiai, naudojami vertinamo turto rinkos vertei nustatyti (nuomos verslo rizikos, turto likvidumo, valdymo dydžiai). Pareiškėjos skunde jokių konkrečių argumentų dėl turto rinkos vertės skaičiavimo naudojimo pajamų vertės metodu įvertinimo Garbės teismo sprendime nėra pateikta. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktu vertinimu, nustatytomis aplinkybėmis bei pripažino naudojimo pajamų vertės metodo taikymo pažeidimą.

Teismas nustatė, kad Ataskaitoje be vertinamo turto vertės nustatoma ir likvidacinė vertė, kuri apskaičiuota turto rinkos vertę mažinant 20 procentų, tačiau šis dydis Ataskaitoje taip pat nėra pagrįstas skaičiavimais ir (arba) atitinkama duomenų baze. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. paaiškinimuose pateikiama formulė, kuri paimta iš Nacionalinių turto ir verslo vertinimo standartų bei formulės dedamųjų reikšmės. Iš 31 lentelės matyti, kad likvidacinės vertės skaičiavimui naudojamas 20 procentų koeficientas yra nustatytas pagrįstai, todėl teismas laikė, kad paaiškinimuose pareiškėja šį dydį paaiškino tinkamai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo reikalavimas pateikti visus turto vertę apibūdinančius skaičiavimus Ataskaitoje yra teisėtas ir pagrįstas Įstatymo normomis, tačiau tinkamų paaiškinimų pateikimas vėlesniuose paaiškinimuose parodo turto vertintojo atsakingumą ir gali būti aplinkybe, kuri lemia drausminės nuobaudos parinkimą. 

Teismas darė išvadą, kad Ataskaitoje pateikiami turto vertės pagrindimai nėra pakankamai išsamūs, Ataskaita neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad, nors turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato turto vertinimo ataskaitose pateikiamų skaičiavimų apimties, tačiau, nepriklausomai nuo skaičiavimo sudėtingumo, jie turi būti pateikti Ataskaitose ar jų prieduose. Teismas pabrėžė, kad skaičiavimai turi būti aiškūs ir nekeliantys papildomų klausimų nei jos naudotojui, nei tikrintojui. Visų skaičiavimų atskleidimas bei jų aiškumas užkerta kelią piktnaudžiavimui. Iš Ataskaitų turinio matyti, kad skaičiavimai nėra pateikti nei jose, nei jų prieduose, o skaičiavimų pateikimas vėliau negali būti laikomas tinkamu.

Teismas rėmėsi Įstatymo redakcijos, galiojusios turto vertinimo metu, 1 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 1 straipsnio 12 punkte turto arba verslo vertinimo apibrėžimas buvo pakeistas – neliko vertintojo nuomonės kriterijaus. Teismas pažymėjo, kad, įvertinant turto vertintojo ekspertinių žinių pritaikymo turto vertinimo procese apimtį, būtina atkreipti dėmesį į kitas Metodikos nuostatas. Teismas rėmėsi Metodikos 26, 27, 32, 33 punktais, pažymėjo, kad Metodikoje kalbama apie detalių duomenų apie objekto charakteristikas surinkimą ir aiškų, suprantamą apibūdinimą, o taip pat apie pataisos koeficientų skaičiavimą ir tų skaičiavimų nurodymą ataskaitoje, o ne pataisos koeficientų nustatymą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos parengtoje Ataskaitoje tokie išvardinti Metodikos reikalaujami duomenys pateikti nebuvo.

Teismas rėmėsi Metodikos 19 punktu, naujos Turto ir verslo vertinimo metodikos 37-39 punktais ir darė išvadą, kad šiuo metu griežtų reikalavimų nurodyti vertinamo turto adresą bei savininką neliko, apsiribojama vertinamo objekto pavadinimo bei apžiūros vietos nurodymu. Teismas pažymėjo, kad iš Ataskaitos sudėtine dalimi esančio 2011 m. gruodžio 29 d. Turto apžiūrėjimo akto Nr. 2011-12-044 matyti, jog šio akto 3 punkte nurodytas vertinamo turto adresas, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai nustatytas Metodikos 19 punkto pažeidimas.

Teismas rėmėsi Metodikos 82 punktu, nurodė, kad naujoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje turto vertės nustatymo pažymos rekvizitai nėra nurodomi, nustatė, kad iš Ataskaitoje esančios turto vertės nustatymo pažymos matyti, jog vertinamo turto adresas yra nurodytas 3 punkte, o vertinimo tikslas – 9 punkte, ir darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai pripažinta pažeidusia Metodikos 82 punktą.

Teismas rėmėsi Metodikos 18 punktu, nustatė, kad 2011 m. gruodžio 29 d. turto apžiūrėjimo akte Nr. 2011-12-044 yra tik turto vertintojos parašas, o užsakovo atstovo parašo nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas nustatė, jog pareiškėja turėjo laikytis Metodikos 18 punkto reikalavimų, tačiau nepripažino jos pažeidusia Metodikos 18 punktą. Teismas atkreipė dėmesį, jog naujos Turto ir verslo vertinimo metodikos 39 punkte nėra reikalaujama, kad turto apžiūros aktą pasirašytų turto savininkas.

Teismas konstatavo, kad E. C. neįvykdė pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą ir todėl neįmanoma įsitikinti apskaičiuotos vertės pagrįstumu, o tai yra šiurkštus vertinimo veiklos pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka Įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Teismas darė išvada, kad tiek vertinimo užsakovui, tiek asmeniui (bankui), kuris priėmė atitinkamus sprendimus remdamasis juridinės galios neturinčia Ataskaita, buvo padaryta žala. Teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad nesant esminės informacijos, pagal kurią apskaičiuota rinkos vertė, likęs Ataskaitos turinys yra beprasmis. Turtą vertinant įkeitimo bankui tikslu, labai svarbu nustatyti pagrįstą nekilnojamojo turto rinkos vertę, nes nuo to priklauso ir banko galimybė išieškoti atitinkamą paskolos sumą bei parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą, todėl toks vertinimas turi būti atliekamas itin atidžiai ir rūpestingai. Vertinimo veikla turto vertintojui yra profesinė veikla, reglamentuojama teisės aktuose, kurių imperatyvių reikalavimų turto vertintojas privalo laikytis. Profesinė atsakomybė pasižymi tuo, kad asmeniui, atliekant pareigas, keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikacijos reikalavimai. Veiksmų neteisėtumą tokiu atveju gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimams ir pan. Teismas pažymėjo, kad E. C. turto vertinimą atliko pažeisdama Įstatymo bei Metodikos nuostatų reikalavimus, ji nesilaikė atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo reikalavimų ir taip pažeidė turto vertinimo užsakovų teises bei interesus, o tai prieštarauja gerai verslo praktikai. Teismo nuomone, E. C. padaryti pažeidimai negali būti toleruojami. Teismas pažymėjo, kad kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimu siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir užkirsti kelią naujų pažeidimų darymui. Subjektas, naudojęsis kvalifikacijos pažymėjimu ir pažeidęs veiklos sąlygas, su kuriomis siejamas naudojimasis kvalifikacijos pažymėjimu, pašalinamas iš atitinkamos rinkos, kad nebedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Aplinkybė, kad E. C. niekada nebuvo iškelta drausmė byla bei kad ji iš Ataskaitos užsakovo ir kitų asmenų, nėra gavusi jokių pretenzijų ar pastabų dėl Ataskaitoje nustatytos turto rinkos vertės, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo skirti švelnesnę nuobaudą.

Teismas rėmėsi Nuostatų 15, 22, 27, 29, 33, 34, 35, 39, 40 punktais, iš Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. posėdžio stenogramos nustatė, kad klausimus pareiškėjai uždavinėjo ne tik Garbės teismo pirmininkė ir nariai, tačiau ir kiti Garbės teismo posėdyje dalyvavę asmenys, ir darė išvadą, kad kiti Garbės teismo posėdyje dalyvavę asmenys pateikė informaciją Garbės teismui apie nagrinėjamą Ataskaitą, be kita ko, ir užduodami klausimus E. C.. Iš Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. protokolo Nr. GT-2(14)-P teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo suteikta teisė būti išklausytai. Ji taip pat galėjo pateikti papildomus paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 29 punktas, nustatantis, jog Garbės teismas išklauso vertintoją ir kitus posėdyje dalyvaujančius asmenis bei užduoda jiems klausimus, nereiškia, kad klausimų turto vertintojui negali užduoti kiti Garbės teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, toks draudimas Nuostatuose nėra nustatytas.

Pareiškėjos teiginį, kad priimant Sprendimą, Garbės teismo posėdžių salėje liko ne tik Garbės teismo nariai, teismas pripažino nepagrįstu. Taip pat kaip nepagrįstą teismas atmetė ir E. C. argumentą, jog Garbės teismas sprendimą priėmė skubotai, neįvertinęs visos drausmės bylos medžiagos. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 39 ir 40 punktai suponuoja išvadą, jog Garbės teismo sprendimo motyvai nėra skelbiami tą pačią dieną, kai išnagrinėjama drausmės byla. Šios teisės akto nuostatos įpareigoja Garbės teismą tą pačią dieną, kai išnagrinėjama drausmės byla, posėdyje dalyvaujantiems asmenims paskelbti tik sprendimo įžanginę ir rezoliucinę dalis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrindė, kaip posėdžio vėlavimas yra susijęs su jos teisių pažeidimu, be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad teismo posėdžio vėlavimas turėjo kokios nors įtakos Sprendimo teisėtumui. Teismas, išklausęs Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. posėdžio garso įrašą, įvertinęs Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. posėdžio protokolo bei stenogramos turinį, negalėjo daryti išvados, kad iš užduodamų klausimų buvo aiški išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį. Teismo vertinimu, vien pareiškėjos subjektyvus manymas, kad nagrinėjant jos drausmės bylą buvo pažeistas Nuostatų 3.3 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. 

Teismas rėmėsi Įstatymo 28 straipsniu, nurodė, kad Įstatymo normos nedraudžia bet kokiam turto vertintojui pretenduoti į Garbės teismą, tačiau pažymėjo, kad dviejų Garbės teismo narių siejimas pavaldumo santykiais gali sudaryti prielaidas sprendimo šališkumui, kai pavaldinys gali turėti intencijų priimti sprendimą tokį, kokį siūlo tiesioginis vadovas. Teismas rėmėsi Nuostatų 21 punktu ir darė išvadą, kad net ir nusišalinus vienai iš priklausomų Garbės teismo narių, sprendimas nepasikeistų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad itin didelės nepagrįstos turto vertės nustatymas suponuoja itin sunkių materialinių pasekmių kilimo galimybę, jei tokiu vertinimu rinkos kaina nebūtų atspėta. Teismas pažymėjo, kad turto vertinimas sudarytas įkeitimo tikslu, t. y. paskolą suteikiantis asmuo patirtų itin didelių nuostolių, jei vadovautųsi Ataskaitoje nurodyta kaina. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja ir paaiškinimuose nepateikė turto vertės nustatymo pagrindimo – palyginamųjų objektų apibūdinimo, pataisos koeficientų skaičiavimo bei vadovavimosi turto nuomos sutartyje numatyta nuomos kaina. Teismas nurodė, kad šiuo požiūriu panašių sprendimų Garbės teisme nebuvo priimta.

Teismas nurodė, jog pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išnagrinėtų, ar Metodikos 33 punkte numatyta pareiga turto vertinimo ataskaitoje pateikti koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus neprieštarauja Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatai, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto vertės nustatymo pagrindimas, Įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, 22 straipsnio 2 daliai bei 27 straipsnio 1 punkte įtvirtintai Metodikos reglamentavimo sričiai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto vertės nustatymo pagrindimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata, ta apimtimi, kuria numatoma galimybė taikyti turto vertintojui drausminę atsakomybę nepriklausomai nuo to, ar pažeista turto vertintojo etika ir ar egzistuoja turto vertintojo kaltė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, ypač proporcingumo principui. Teismas nesutiko su pareiškėjos prašyme pateiktais argumentais, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata yra plečiamai aiškinama Metodikos 33 punkte. Teismas nurodė, kad Metodikos 33 punkte pateiktas tinkamas pagrindimo išaiškinimas, kuris yra suderintas su kitais Metodikos punktais, kurie buvo anksčiau nurodyti teismo sprendime. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skunde nėra pagrindžiama, kuo Metodikos 33 punkto reikalavimas prieštarauja Tarptautiniams vertinimo standartams. Kiti pareiškėjos argumentai dėl nepakankamo pajamų vertės metodo reglamentavimo taip pat nėra pagrįsti. Teismas rėmėsi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 5 punktu ir darė išvadą, kad iškilusius neaiškumus dėl Metodikos taikymo turto vertintojas galėjo pasitikrinti pagal šį dokumentą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių 20.3 punktu, nustatė, kad pareiškėjai atsakomybė buvo pritaikyta už Įstatymo ir Metodikos pažeidimus, todėl darė išvadą, kad jos atžvilgiu teisės aktų, už kurių pažeidimą taikoma drausminė atsakomybė, skaičius nebuvo praplėstas. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pripažino nepagrįstu.

Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklausti Garbės teismo nariai paaiškino, jog jie sprendimą apsvarstė tiek parengiamojo, tiek Garbės teismo posėdžio metu. Iš Garbės teismo posėdžio protokolo įrašo galima manyti, kad įrašas buvo stabdomas po posėdžio baigimo ir iš naujo įjungiamas, kadangi tarpas tarp posėdžio pabaigos ir pasiūlymo balsuoti itin trumpas, per tokį laiko tarpą niekas negalėtų suspėti išeiti iš salės, nors akivaizdu, kad pareiškėja salėje tuo metu nebuvo. Teismas konstatavo, kad Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. GT-3(14)-S priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas darė išvadą, kad prašomas panaikinti Garbės teismo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytiems pažeidimams.

III.

Pareiškėja E. C. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 1-15) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Garbės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. GT-3(14)-S panaikinti. Taip pat pareiškėja palaiko savo 2014 m. balandžio 28 d. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (t. II, b. l. 160-167).

Pareiškėja pabrėžia, kad Įstatymas nenumatė turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo dėl teisės aktų, reglamentuojančių šią sritį, pažeidimo, o tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai reglamentuoti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo arba panaikinimo tvarką (Įstatymo 17 str. 1 p.). Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo doktriną ir daro išvadą, kad teismas negalėjo vadovautis finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintomis Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo ir panaikinimo taisyklėmis, nes teismas byloje negali taikyti poįstatyminio teisės akto, prieštaraujančio Įstatymui bei Konstitucijai. Pareiškėjos teigimu, jai nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis drausminės atsakomybės institutas negalėjo būti taikomas ir dėl to, kad pats drausminės atsakomybės taikymo principas bei drausminės atsakomybės taikymo procedūra anksčiau galiojusioje Įstatymo redakcijoje nebuvo įtvirtinti. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 ir daro išvadą, kad teismas, atmesdamas jos argumentus dėl principo lex retro non agit pažeidimo, nukrypo nuo teismų praktikos, numatančios, kad drausminė atsakomybė turto arba verslo vertintojams negali būti taikoma vadovaujantis teisės aktais, kurie negaliojo galimo pažeidimo padarymo metu. Pareiškėjos manymu, situacija, kai Įstatyme drausminės atsakomybės senaties terminas nėra įtvirtintas ir šią spragą bandoma užpildyti teismų praktikoje pagal analogiją taikant Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytą trejų metų terminą, kelia abejonių atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui, teisinio tikrumo ir aiškumo principams. Pareiškėjos manymu, teismo aiškinimas, kad turto vertintojų drausminei atsakomybei netaikytinas valstybės tarnautojams taikomas 1 mėnesio terminas nuo pažeidimo paaiškėjimo, nes turto vertintojams Įstatymas numato 60 dienų terminą, per kurį Garbės teismas turi priimti sprendimą, neturi jokio pagrindo. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 ir nurodė tikėjusis, kad bus taikomas vieno mėnesio terminas nuo pažeidimo paaiškėjimo. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyto 10 darbo dienų termino pradžia nepagrįstai teismo buvo skaičiuojama nuo Tarnybos 2013 m. gruodžio 3 d. išvados priėmimo, nes tokiu būdu drausminės atsakomybės taikymo termino skaičiavimas padaromas išimtinai priklausomu nuo paties drausminę atsakomybę taikančio subjekto. Pareiškėjos teigimu, vėliausiai jos paaiškinimų pateikimas 2013 m. spalio 30 d. laikytinas tariamo pažeidimo paaiškėjimo diena, todėl praleisti bet kokie protingumo kriterijų atitinkantys terminai, nes asmens situacija negali būti ilgą laiką teisiškai neapibrėžta. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1419/2014 ir pažymi, kad teismas, išskyrus neteisėtų veiksmų klausimą, drausminės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo. Pareiškėjos manymu, jai drausminė atsakomybė taikyta nesant neteisėtų veiksmų sąlygos, kadangi teisės aktuose nėra jokių nuorodų, kiek skaičiavimų yra pakankama. Teisės aktų neaiškumai, pareiškėjos manymu, aiškintini jos naudai. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad nei Ataskaitoje, nei jos paaiškinimuose nėra pateikti turto vertės nustatymą pagrindžiantys skaičiavimai, ir pažymi, kad tą pagrindžia ne tik Ataskaita, bet ir 2013 m. spalio 30 d. rašytiniai paaiškinimai atsakovui, paaiškinimai 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdžio metu, rašytiniai skaičiavimai, pateikti teismui 2014 m. balandžio 28 d. posėdžio metu, masinio vertinimo duomenys, pateikti 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdžio metu. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Garbės teismo sprendimą Nr. GT-4(14)-S ir pažymi, jog tą pačią dieną esant toms pačioms aplinkybėms jai buvo paskirta griežčiausia nuobauda už tai, kad ji nuomos patalpų kainą priėmė pagal faktinę kainą, o kitoje vertintojo byloje tai nebuvo laikoma pažeidimu. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Metodikos 55 punktas imperatyviai numato reikalavimą apskaičiuoti turto vertę ne mažiau kaip dviem metodais. Pareiškėja pažymi, kad vertinimą atliko dviem metodais: lyginamuoju ir pajamų metodu. Pareiškėja pabrėžia, kad jai taikyta drausminė atsakomybė nesant jos kaltės, jai paskirta nuobauda yra neproporcinga, prilygintina kaip ir nuteisus už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pareiškėjos manymu, vien procedūriniai pažeidimai sudarė pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė fakto klaidas, spręsdamas, kad, priimant sprendimą, Garbės teismo posėdžių salėje liko tik Garbės teismo nariai, taip pat atmesdamas jos argumentą, kad sprendimas priimtas skubotai, neįvertinus drausmės bylos medžiagos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, darant 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdžio garso įrašą, nebuvo daroma pertrauka. Pareiškėja pažymi, jog teismo argumentas, kad Garbės teismo nuostatuose nenumatytas draudimas kitiems asmenims užduoti klausimus, prieštarauja pamatiniam viešosios teisės principui, pagal kurį tai, kas nėra numatyta teisės aktais, yra draudžiama. Pareiškėja pažymi, kad teismas, darydamas išvadą, jog Garbės teismas posėdžio dieną gali paskelbti tik sprendimo įžanginę ir rezoliucinę dalis, darė nevertindamas kiek Garbės teismo nuostatų 39, 40 punktai atitinka Įstatymą ir Konstituciją. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai vertino jos argumentus dėl Garbės teismo narių nusišalinimo pagrindų. Pareiškėjos teigimu, teismas atmetė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą tik formaliai pacituodamas teisės aktų nuostatas, toks teismo sprendimas nemotyvuotas. Pareiškėja pažymi, kad teismas, pripažindamas Tarptautinių vertinimo standartų svarbą, nepagrįstai darė priešingą išvadą, kad jos pateiktas vertės nustatymo pagrindimas Ataskaitoje nebuvo pakankamas. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu kaip pagrindžiančiu galimybę taikyti drausminę atsakomybę ne tik už Etikos kodekso, bet ir kitų veikloje taikomų teisės aktų pažeidimus, nes jame Konstitucinis Teismas pasisakė ne dėl vertintojų, bet dėl teisėjų drausminės atsakomybės taikymo sąlygų, be to, sprendimo aiškinimas nepagrįstas, pateikiamas atsietai nuo kitų tame sprendime esančių išaiškinimų ir konteksto.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 34-50) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiuose teisės aktuose buvo numatyta galimybė už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimus taikyti atsakomybę – panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Atsakovo manymu, Taisyklės neprieštarauja nei Įstatymui, nei Konstitucijai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014 ir pabrėžia, kad, vertinant pareiškėjos padarytus pažeidimus, net ir pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014 ir daro išvadą, kad teismas nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos aiškinant lex retro non agit principo taikymą. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 ir pažymi, kad šioje byloje nėra sąlygų nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas konkretus terminas, per kurį turi būti išnagrinėta vertintojo drausmės byla ir paskirta drausminė nuobauda – 60 dienų nuo drausmės bylos iškėlimo, todėl pareiškėja nepagrįstai tikėjosi, kad jai nuobauda bus paskirta per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, 10 darbo dienų terminas, per kurį Tarnyba turi kreiptis į Garbės teismą, pradedamas skaičiuoti nuo Tarnybos išvados, kurioje aprašomi vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo. Atsakovo manymu, pareiškėjos argumentas, jog turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato turto vertinimo ataskaitoje pateikiamų skaičiavimų apimties, nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimo būdus, tačiau numatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pripažinta pažeidusi teisės aktų reikalavimus ne todėl, kad Ataskaitoje pateikė per mažai skaičiavimų, bet todėl, kad Ataskaitoje nepateikė vertės nustatymo pagrindimo bei palyginamosios vertės, nei naudojimo pajamų vertės metodais. Atsakovas nurodo, kad Garbės teismo praktika nėra slapta, tačiau pareiškėja nei karto nesikreipė į Tarnybą su prašymu pateikti konsultaciją dėl turto vertinimo ataskaitose teikiamos turto vertės nustatymo pagrindimo apimties. Atsakovas pažymi, kad Metodikos 33 punktas, nustatantis pareigą pateikti vertinamo turto vertės ir taikomų koeficientų reikšmių skaičiavimus, detalizuoja Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Atsakovas pabrėžia, kad aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas atliekant vertinimą yra Įstatymas, numatantis imperatyvius reikalavimus vertintojams rengiant ataskaitas, o Tarptautiniai vertinimo standartai ir Europos vertinimo standartai taikomi ribota apimtimi. Atsakovo manymu, ekspertinis vertinimo metodas nepaneigia pareigos pagrįsti konkrečias koeficientų reikšmes, kurių pagrindu apskaičiuota vertė, t. y. nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Ataskaitoje nėra pateikti turto vertės nustatymą pagrindžiantys skaičiavimai, o kartu su paaiškinimais pateikti skaičiavimai nepaneigia Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto pažeidimo. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, nustatydama administracinių patalpų nuomos kainą pagal faktinę šio objekto nuomos kainą, pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Pareiškėjos nurodomoje kitoje tą pačią dieną Garbės teisme nagrinėtoje vertintojo byloje nebuvo nagrinėjamas turto vertės nustatymo pagal faktinę šio turto kainą klausimas, todėl pareiškėja netinkamai aiškina Garbės teismo sprendimą Nr. GT-4(14)-S. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014 ir pabrėžia, kad Tarnyba ir Garbės teismas nėra tas pats subjektas, kiekvienam iš jų teisės aktai numato atskirą kompetenciją. Atsakovo manymu, teismas sprendime nurodė aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjai paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Garbės teismo posėdžių salėje liko tik Garbės teismo nariai. Atsakovas paaiškina, kad Garbės teismas posėdžio metu išklausęs pareiškėjos paaiškinimus, sustabdė garso įrašą ir po to garso įrašą paleido tik skelbdamas Garbės teismo įžanginę ir rezoliucinę dalis. Atsakovas nurodo, kad Garbės teismo sprendimų priėmimo metu nėra daromas diskusijų garso įrašas, Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjos drausmės bylą vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta drausmės bylos nagrinėjimo procedūra, kiti Garbės teismo posėdyje dalyvavę asmenys pateikė informaciją Garbės teismui apie nagrinėjamą Ataskaitą, užduodami pareiškėjai klausimus. Atsakovo manymu, teisinio pagrindo Garbės teismo nario A. Š. nušalinimui nuo pareiškėjos drausmės bylos nagrinėjimo nebuvo. Pavaldumo santykių buvimas tarp Garbės teismo narių, atsakovo teigimu, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog Garbės teismo sprendimas priimtas pažeidžiant šališkumo reikalavimus. Atsakovo teigimu, teismas sprendime pateikė visus argumentus, kurių pagrindu atmestas pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas pažymi, kad vertinimą reglamentuojantys teisės aktai suteikia laisvę vertintojams pasirinkti, kaip nustatyti įvairius vertės skaičiavimuose naudojamus kriterijus, tačiau neatleidžia nuo fundamentalios pareigos pagrįsti nustatytą vertę. Atsakovas pabrėžia, kad pagal administracinių teismų formuojamą praktiką, vertintojas jau vien dėl savo kvalifikacijos turi žinoti, kokio išsamumo pagrindimą pateikti vertinimo ataskaitoje, kad pagrindimas būtų pakankamas ir neperteklinis. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas taikomas tik tiek, kiek reikia pagrįsti galimybę taikyti drausminę atsakomybę ne tik už Etikos kodekso, bet ir kitų veikloje taikomų teisės aktų pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. GT- 3(14)-S, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta drausminė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas - teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, veikdama kaip UAB „Daineda“ nekilnojamojo turto vertintoja 2011 m. gruodžio 29 d. parengė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertinimo ataskaitą Nr. 2011-12-044. Tarnyba 2013 m. kovo 26 d. gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą, kuriuo buvo prašoma įvertinti minėtą ataskaitą jų atitikimo Įstatymo 22 ir 23 straipsnių reikalavimams aspektu. Atlikusi tyrimą ir gavusi papildomus pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, 2013 m. gruodžio 3 d. Tarnyba perdavė Garbės teismui išvadą dėl Ataskaitos Nr. 2011-12-044 ir teikimą iškelti drausmės bylą.  Drausmės byla pareiškėjai buvo iškelta 2013 m. gruodžio 5 d. Garbės teismo parengiamajame posėdyje. Drausmės byla buvo išnagrinėta  ir nuobauda paskirta 2014 m. sausio 9 d. Garbės teismo posėdyje, apie kurį pareiškėja buvo iš anksto  informuota ir jame pati su ja atstovaujančiu asmeniu dalyvavo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad  Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjos drausmės bylas, nepažeisdamas teisės aktuose numatytų terminų turto vertintojo drausminės atsakomybės procedūrai, t.y. nuo pažeidimų paaiškėjimo (Tarnybos išvados dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 2011-12-044 surašymo)  iki Tarnybos teikimo dėl drausmės bylos iškėlimo pateikimo dienos nebuvo pasibaigęs Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 darbo dienų terminas, o  iki Garbės teismo sprendimo priėmimo nebuvo suėjęs pagal teismų praktiką ir įstatymo analogiją taikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis trejų metų terminas nuo pažeidimų padarymo, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda, ir Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas 60 dienų terminas drausmės bylai išnagrinėti. Tokių terminų taikymas, priešingai nei mano apeliantė, neprieštarauja asmenų lygiateisiškumo ar teisinio aiškumo principams, atitinka protingumo kriterijus, nes asmens, traukiamo drausminėn atsakomybėn, teisinė situacija yra aiškiai apibrėžta konkrečiais Įstatymo 29 straipsnyje numatytais terminais.

Atsakydama į apeliantės argumentus, susijusius su jos teisės į teisingą procesą principo pažeidimus, teisėjų kolegija visu pirma pažymi, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismas yra institucija, veikianti viešosios teisės srityje. Viešojoje teisėje galioja taisyklė – viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Tai vienas iš viešosios teisės principų, kuris yra pamatinis aiškinant šiai bylai aktualią ir taikytiną teisę.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, drausminiai procesai profesinėse organizacijose, kai sprendžiama dėl teisės verstis tam tikra profesija (Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium) patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo sferą. Taigi Turto vertintojų Garbės teismas šiuo aspektu  veikia kaip kvaziteisminė institucija, kurios  procesinei veiklai taikomi teismo nešališkumo, objektyvumo ir viešumo reikalavimai.

Atskleisdama teismo nešališkumo reikalavimo turinį, Europos žmogaus teisių teismo doktrina įprastai skiria du teismo nešališkumo aspektus: subjektyvųjį, kuris bendriausiu požiūriu reiškia, kad nė vienas teismo narys negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, suinteresuotumo ar būti tendencingas ;  objektyvųjį, kuris, lemiamą dėmesį kreipdamas į proceso funkcijas ir organizaciją, įpareigoja teismą pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su teismo nešališkumu susijusią abejonę. Subjektyvus (asmeninis) teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas: kiekvienas teisėjas laikomas nešališku, kol nebus įrodyta priešingai . Objektyvusis teismo nešališkumo reikalavimas savo esme reiškia, kad teismas ne tik turi būti nešališkas subjektyviuoju požiūriu (neturėti asmeninio suinteresuotumo), bet ir turi būti bei turi atrodyti nešališkas objektyvaus stebėtojo akimis. Pasak Europos žmogaus teisių teismo, sprendžiant, ar nėra pažeistas  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, „bet kokia pagrįs­­ta abejonė yra pakankama šios nuostatos pažeidimui nustatyti.

Be Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 ir 29 straipsnių, Garbės teismo veiklą, organizuojant turto vertintojų drausmės bylų nagrinėjimą, reglamentuoja Garbės teismo nuostatai.  Šių nuostatų 3 punktas numato Garbės teismo veiklos principus, tarp kurių yra  nešališkumo, objektyvumo bei teisėtumo principai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, išklausiusi Garbės teismo posėdžio garso įrašus bei susipažinusi su posėdžio protokolu, konstatuoja, kad 2014 m. sausio 9 d. posėdyje nagrinėjant E. C. drausmės bylą, Tarnybos atstovai, kaip kiti Nuostatų 6.2 punkto pagrindu dalyvaujantys Garbės teismo posėdyje asmenys, pristatyti pareiškėjai nebuvo, jiems nebuvo išaiškintos jų turimos teisės. Tuo Garbės teismo posėdžio pirmininkas nesilaikė Nuostatų 28.1.3 punkto reikalavimų. Nuostatų 27 punktas asmenims, dalyvaujantiems Garbės teismo posėdyje suteikia teisę tik teikti informaciją, dokumentus ar kitus įrodymus, bet ne uždavinėti klausimus. Pagal Nuostatų 29 punktą teisę užduoti klausimus tiek vertintojui, tiek kitiems procese dalyvaujantiems asmenims turi tik Garbės teismo nariai. Nagrinėjamu atveju Garbės teismo posėdyje dalyvavusios Tarnybos atstovės viso drausmės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai uždavinėjo klausimus bei išreikšdavo savo požiūrį į pareiškėjos atsakymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad šių asmenų užduodamų klausimų tonas, pobūdis, intensyvumas ir turinys galėjo sudaryti pareiškėjai, jos atstovei ar bet kuriam pašaliniam Garbės posėdyje dalyvavusiam asmeniui įspūdį, jog atsakovo atstovės prisiima Garbės teismo narių  funkcijas ir lygiomis teisėmis su tikraisiais Garbės teismo nariais aiškinasi pažeidimų padarymo aplinkybes. Nei Garbės teismo posėdžio pirmininkė, nei posėdyje dalyvavę nariai Tarnybos atstovėms jokių pastabų nedavė ir tokį elgesį toleravo. Be to, Nuostatų 33 punktas numatė, kad išklausius visus Garbės teismo posėdyje dalyvaujančius asmenis, Garbės teismo posėdžio patalpoje lieka tik Garbės teismo nariai. Iš Garbės teismo posėdžio garso įrašų negalima spręsti, kad šioms Tarnybos atstovėms buvo pasiūlyta palikti Garbės teismo posėdžio patalpą, prieš Garbės teismo nariams priimant sprendimą. Pareiškėja bei jos atstovė tvirtina, kad Tarnybos atstovės toliau liko patalpoje, objektyvių įrodymų, paneigiančių šiuos tvirtinimus, atsakovas nepateikė, o apklausti liudytojais pirmosios instancijos teismo posėdyje Garbės teismo nariai iš esmės apsiribojo egzistuojančios Garbės teismo praktikos apibūdinimu, bet konkrečios situacijos, susiklosčiusios, nagrinėjant E. C. drausmės bylą, aptarimo vengdavo, teisindamiesi atminties sutrikimais dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo posėdžio. Dėl šios priežasties kilusios abejonės vertintinos silpnesniosios pusės, t.y. pareiškėjos naudai.

Darytina išvada, kad nagrinėjant pareiškėjos drausmės bylą, buvo pažeisti objektyvumo, nešališkumo principai bei Garbės teismo nuostatų 27-29 bei 33 punktai. Šių pažeidimų visuma neleidžia laikyti Garbės teismo procedūros, nagrinėjant pareiškėjos drausmės bylą, nešališka objektyviąja prasme.

Nustačiusi, kad priimant skundžiamą Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti  objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, kas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą suponuoja skundžiamo akto panaikinimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nebepasisakys dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Garbės teismo Sprendime išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo patvirtintų Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimų vertinimu, skirtos nuobaudos proporcingumu bei principo lex retro non agit taikymu.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje  netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), reglamentuojančias drausmės bylos turto vertintojui nagrinėjimą, jų kontekste netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos E. C. skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies  2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

„ Pareiškėjos E. C. skundą patenkinti.

Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. GT-3(14)-S , kuriuo E. C. paskirta drausminė nuobauda – 1999 m. lapkričio 2 d. išduoto turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A000092 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis)  ir 2005 m. birželio 1 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr.A000339 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis)  galiojimo panaikinimas  - panaikinti.“

Sprendimas neskundžiamas.