Civilinė byla Nr. e2A-341-921/2023

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01666-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.9.2; 2.6.29.1; 2.6.29.4; 3.1.7.4;

3.2.4.4; 3.3.1.14

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvaro Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovui R. N. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo R. N. priešieškinį G. Š. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, trečiasis asmuo byloje, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. M.. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7 240  Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. gegužės 29 d. šalys pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 25 000 Lt (7 240 Eur). Pinigai atsakovui buvo perduoti sutarties pasirašymo dieną – 2014 m. gegužės 29 d. Sutarties 2 punkte numatyta, kad ši skola turi būti grąžinta iki 2015 m. gegužės 29 d., tačiau atsakovas įsipareigojimų iki šiol neįvykdė, skolos negrąžino.

3.       Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2014 m. gegužės 29 d. sutartį pripažinti nesudaryta. Prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad šalių nesiejo jokie draugiški santykiai. Šalys viena kitą pažinojo, nes atsakovas, kaip automobilių remonto meistras, ieškovui nuo 1998 m. iki 2013 m.  remontavo automobilius. Atsakovas per 7 m. laikotarpį jokių raginimų iš ieškovo dėl prievolės įvykdymo nėra gavęs. Nurodė, kad su ieškovu nesudarė ir nepasirašė 2014 m. gegužės 29 d. sutarties. Apie minėtos sutarties egzistavimą jis sužinojo tik gavęs iš teismo ieškinį dėl skolos priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovas su ieškovu jokių ryšių nepalaiko nuo 2013 m. Atsakovo nuomone, pateikta sutartis yra suklastota, pasinaudojant 1998 m. ar 1999 m. tarp atsakovo ir ieškovo sudarytu susitarimu. Ieškovas atsakovui buvo perdavęs 25 000 Lt (7 240 Eur) tam, kad jis Vokietijoje nupirktų du automobilius. Atsakovas susitarimą įvykdė, automobilius nupirko, todėl pinigų ieškovui neprivalo grąžinti. Ieškovas sakė atsakovui, kad sutartį sunaikino. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai bando praturtėti jo sąskaita. Be to, sutartyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta Alytuje neatitinka tikrovės, nes tuo metu atsakovas gyveno Kaune. Atsakovas žino, kad ieškovas nuo jų pažinties momento iki 2013 m. niekur nedirbo, todėl jam kyla klausimas, kaip jis galėjo paskolinti tokią pinigų sumą, kuri nurodyta sutartyje.  Be to, atsakovas sutarties sudarymo metu su savo buvusia sutuoktine bendro ūkio nevedė, buvo prasidėjęs skyrybų procesas, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad pinigus atsakovas skolinosi savo namų įrengimui ar baldų pirkimui. Be to, atsakovas sutarties 2014 m. gegužės 29 d. negalėjo sudaryti, nes jis tuo metu buvo hospitalizuotas LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (atsakovo buvusi sutuoktinė) atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį nurodė, jog dėl 2014 m. gegužės 29 d. sutarties sudarymo paaiškinti nieko negali, nes su atsakovu tuo metu jau nebegyveno ir bendro ūkio nevedė. 2014 m. balandžio mėn. ji su atsakovu buvo pradėję teisme santuokos nutraukimo bylą. Nuo 2014 m. vasario mėn. atsakovas gyveno kitame mieste. Pamena, kad 2014 metų gegužės mėn., kai atsakovas gydėsi LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje, jai paskambino ieškovas ir prašė surasti atsakovo telefono įkroviklį, kurį neva atsakovas prašė atvežti į ligoninę. Ji perdavė ieškovui įkroviklį, tačiau ji nežino, ar ieškovas jį pristatė atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Alytaus apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, priteisė: ieškovui iš atsakovo 7 240 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 163 Eur bylinėjimosi išlaidas; valstybei iš atsakovo 14,86 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovas 2014 m. gegužės 29 d. savo ranka pasirašė skolos raštelį, kuriuo patvirtino, kad pasiskolino iš ieškovo 25 000 Lt (7 270 Eur) ir įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2015 m. gegužės 29 d. Pinigus gavo 2014 m. gegužės 29 d. Teismas pažymėjo, kad minėtas skolos raštelis atitinka rašytinės formos reikalavimus.

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė. Teismo ekspertizės 2022 m. vasario 14 d. akte Nr. 11-13 (22) konstatuota, kad 2014 m. gegužės 29 d. sutartyje po įrašu „Paskolos gavėjas. R. N.. a/k (duomenys neskelbtini)“, pasirašė atsakovas. Teismo ekspertizės 2022 m. vasario 7 d. akte Nr. 11-14 (22), konstatuota, kad ginčo sutartyje esantys įrašai ir parašai nėra išspausdinti techninių priemonių pagalba (nukopijuoti (nuskenuoti) ir išspausdinti panaudojant kompiuterinę įrangą), o yra atlikti rašikliu; įrašai ir parašai mechaniniu (trynimo, skutimo), cheminiu būdu nebuvo keičiami, tačiau yra atskirų rankraštinių ženklų pakeitimų (taisymų); jei atskiri ženklai (raidės, skaitmenys) ar jų elementai prirašomi prie pirminių įrašų ta pačia rašymo priemone ir ant to paties pagrindo, prirašymo požymių gali ir nebūti.

8.       Atsakovas įrodinėjo, kad tuo metu jis negalėjo sudaryti sutarties, nes jis buvo hospitalizuotas LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 6 d. Tačiau teismas vertino, kad ekspertizės akte išdėstytos išvados laikytinos reikšmingu įrodymu, paneigiančiu atsakovo nurodytus argumentus, kad sutartis buvo suklastota. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su ekspertizės išvadomis, nes tyrimas atliktas išsamiai, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų nekyla.

9.       Teismas pastebėjo, kad atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu buvo nenuoseklus: atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo sutartis yra suklastota, pasinaudojus 1998 m. ar 1999 m. tarp šalių sudarytu susitarimu; priešieškinyje nurodė, kad sutartis suklastota pasinaudojus 2008 m. sutarties tekstu; tą patį tvirtino ir teikdamas prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo; duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kaip ir atsiliepime į ieškinį, – 1998–1999 m. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu keitė ir aplinkybes dėl sutarties  sunaikinimo bei bendravimo su ieškovu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas taip pat nebuvo nuoseklus: ieškinyje nurodė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti sutarties pasirašymo dieną, t. y. 2014 m. gegužės 29 d.; atsakovui pateikus pažymą iš gydymo įstaigos, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovui pinigai buvo perduoti iki atsakovas pateko į gydymo įstaigą, t. y. maždaug 2014 m. gegužės 22–23 d., o sutartis buvo pasirašyta vėliau, t. y. ligoninėje, kur tuo metu gydėsi atsakovas. Nepaisant to, teismas darė išvadą, kad tai, jog pinigų perdavimo ir sutarties pasirašymo faktas nesutampa, nepaneigia paskolos santykių atsiradimo.

10.       Teismas vertino, kad paskolos sutartyje pakankamai aiškiai yra padarytas įrašas dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui, t. y. aiškiai išskirtas paskolos gavėjo patvirtinimas, kad jis gavo iš paskolos davėjo visą paskolos sumą. Atsakovas savo ranka patvirtino pinigų gavimo faktą bei įsipareigojo grąžinti paskolą sutartu terminu ir pasirašė šią sutartį. Teismas pažymėjo, kad raštelyje nieko nėra nurodyta apie transporto priemones. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra jokio ryšio tarp atsakovo nurodytų transporto priemonių pirkimo ir paskolos sutarties.  

11.       Teismas, paskolos sutartyje nesant įtvirtinto paskolos gavėjo įsipareigojimo gautas pinigines lėšas naudoti konkrečiai paskirčiai, aplinkybes dėl paskolos gavėjo poreikio skolintis laikė šalutinėmis.  Teismas neatliko išsamaus paskolos gavėjo ūkinės finansinės veiklos įvertinimo ir nenustatė tai, ar paskolos gavėjas iš tiesų turėjo poreikį skolintis, kokiam konkrečiam tikslui paskolos gavėjas siekė gauti pinigus ir kaip tiksliai jie buvo panaudoti. Teismas sprendė, kad: ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl jį tenkino; atsakovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, todėl jį atmetė.

12.       Kadangi atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovui iš atsakovo teismas priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (7 240 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13.       Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 163 Eur žyminį mokestį. Ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl teismas ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų iš atsakovo nepriteisė.

14.       Teismas valstybei iš atsakovo priteisė 14,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo teismo: panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti atsakovui iš ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarčių sudarymą, neteisingai tyrė bei įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl ko netinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino paskolos sutartyje užfiksuotą pinigų perdavimo įrašą, nepagrįstai ignoravo kitas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su sutarties surašymu, pasirašymu bei sutarties dalyko (pinigų) perdavimu, nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių. Dėl minėtų aplinkybių, teismas nepagrįstai pripažino įrodytu paskolos teisinius santykių egzistavimą.

15.3.                      Byloje nustačius, kad sutartyje nurodytą dieną ieškovas pinigų atsakovui realiai neperdavė, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sutartyje atsakovo pasirašytą įrašą vertinti kaip pinigų perdavimo faktą patvirtinantį įrodymą. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paskolos teisinių santykių egzistavimą tarp šalių, pažeidė tiek materialines teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį, sutarčių aiškinimo taisykles, tiek ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

15.4.                      Atsakovas teigia, kad sutartyje esantis įrašas, kuriuo užfiksuotas pinigų gavimas, nereiškia mokėjimo prievolės sukūrimo ir savaime nepatvirtina besąlygiškos mokėjimo pareigos. Atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad sutartyje nurodytą dieną ir sutartyje nurodytoje vietoje atsakovui pinigai nebuvo perduoti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sutartyje esančius įrašus „gavau“ bei „pinigus už tokia suma gavau 25000 lt“ vertinti, kaip kitu laiku ir kitoje vietoje susiklosčiusiems teisiniams santykiams patvirtinti. Ieškovas neįrodė esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo atsakovui fakto. Be to, ieškovas neįrodė ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus, nes įrašas apie pinigų grąžinimą yra padarytas ieškovo ranka.

15.5.                      Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskolos sutartį kvalifikavo ne kaip paskolos sutartį (dvišalį sandorį), o kaip paskolos raštelį. Sutartis yra pasirašyta abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo. Pats dokumentas įvardintas kaip „Sutartis“. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sutartimi buvo patvirtintas ne vienašalis atsakovo įsipareigojimas, tačiau abiejų šalių tariama valia. Todėl dvišalio sandorio buvimas pas ieškovą, kaip vieną iš sandorio šalių, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad prievolė neįvykdyta.

15.6.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, nebūtų pasirašęs raštelio, o už parvarytus iš Vokietijos automobilius gautų pinigų panaudojimą (grąžinimą) būtų įforminęs. Pažymi, kad teismas analogiškai turėjo vertinti, ar ieškovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, be jokio skolos dokumento būtų paskolinęs atsakovui didelę pinigų sumą. Juo labiau, kad ir pats ieškovas neigė artimą draugystę su atsakovu. Todėl, atsakovo nuomone, teismas paviršutiniškai bei subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, rodydamas palankumą vienai iš šalių, t. y. ieškovui.

15.7.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sandoris buvo sudarytas psichiatrinėje ligoninėje. Atsakovas dėl tuo metu buvusios savo sveikatos būklės, vartotų medikamentų, patirtų išgyvenimų, neprisimena, kad į ligoninę būtų jo aplankyti atvykęs ieškovas, taip pat neprisimena, kad būtų pasirašęs ginčo sutartį. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio spręsti klausimą dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia tiek kaip imperatyvioms įstatymo normoms, tiek kaip viešajai tvarkai ir moralei prieštaraujantį sandorį.

16.       Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti ieškovui iš atsakovo 800 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:  

16.1.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas analogiškai turėjo vertinti, ar ieškovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, be jokio skolos dokumento būtų paskolinęs atsakovui didelę pinigų sumą. Juo labiau, kad ir pats ieškovas neigė artimą draugystę su atsakovu. Pažymi, kad ieškovas atsakovą pažįsta ne mažiau kaip 24 m., kurį laiką bendravo artimai su šeimomis. Pažymi, kad atsakovas jokių automobilių iš Vokietijos nei ieškovui, nei jo sutuoktinei nėra pirkęs. Neneigia, kad jis ranka surašė sutartį.

16.2.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas neprisimena sutarties sudarymo ir negali nieko paaiškinti. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad sutarties pasirašymo dieną jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Atsakovui dėl pinigų perdavimo ir pinigų gavimo nekilo abejonių, todėl jis savo ranka ir įrašė „pinigus už tokia suma gavau 25 000 lt“.

16.3.                      Priešingai nei teigia apeliantas, teismas ieškinio ir priešieškinio pagrindus ir dalykus nagrinėjo išsamiai, visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas, vadovaudamasis sutartimi ir joje esančiais duomenimis, ekspertizės išvadomis, šalių ir liudytojų paaiškinimais, nustatė pinigų perdavimo faktą, esantį tikru ir pakankamu. Kadangi pinigų perdavimo faktas yra įrodytas, teismui nereikėjo tirti aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimo data. Todėl apeliacinio skundo motyvai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nesudaro pagrindo naikinti priimtą sprendimą.

16.4.                      Nepagrįstai apeliantas tvirtinta, kad sudarytas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir moralei. Vien tai, kad sandoris sudarytas atsakovui būnant gydymo įstaigoje nesudaro pagrindo jo pripažinti negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių aplinkybių ir apeliacijos objekto.

18.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7 240 Eur skolą. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė ranka surašytą 2014 m. gegužės 29 d. dokumentą, pavadintą „Sutartis“. Minėtame dokumente nurodyta, kad atsakovas gavo iš ieškovo 27 000 Lt, kas sudaro 7 270 Eur, ir įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2015 m. gegužės 29 d. Atsakovas su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Be to, atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame prašė 2014 m. gegužės 29 d. sutartį pripažinti nesudaryta.

19.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino, atsakovo priešieškinį atmetė. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

20.       Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir priteista skola iš atsakovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21.       Atsakovo nuomone, nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taiko materialinės teisės normas, neteisingai tyrė bei įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl ko neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

22.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su anksčiau minėtais apelianto argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių (ne)egzistavimo

23.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis).

24.       Fizinių asmenų sudarytos paskolos sutartys turėjo būti rašytinės, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (579,24 Eur) (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.). CK 6.781 straipsnio 3 dalis numato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

26.       Kasacinio

27.       Paskolos gavėjas taip pat turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017, 19 punktas).

28.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių duotus paaiškinimus, liudytojų parodymus, sprendžia, kad visuma byloje ištirtų ir įvertintų aplinkybių leidžia daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad tarp šalių, priešingai nei tvirtina atsakovas, susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tokia išvada darytina dėl žemiau nurodytų motyvų.

29.       Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą, pateikė dokumentą, pavadintą „Sutartis“. Minėtas dokumentas šalių buvo pasirašytas 2014 m. gegužės 29 d.

30.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovui keliant abejones dėl dokumento, jo originalumo Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo paskirta rašysenos ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė 2022 m. vasario 7 d. ekspertizės aktą Nr. 11-14(22) ir 2022 m. vasario 14 d. ekspertizės aktą Nr. 11-13(22). 2022 m. vasario 7 d. ekspertizės akte pateikta išvada, kad: sutartyje esantys įrašai ir parašai nėra išspausdinti techninių priemonių pagalba (nukopijuoti (nuskenuoti) ir išspausdinti panaudojant kompiuterinę įrangą), o yra atlikti rašikliu; sutartyje esantys įrašai ir parašai mechaniniu (trynimo, skutimo), cheminiu būdu nebuvo keičiami; tirti pateiktos sutarties įrašas „pinigus už tokia suma paėmiau 25 000 lt“ nėra nukopijuotas techninių priemonių pagalba, o yra parašytas rašikliu (šratinuku) be išankstinio techninio pasiruošimo; ir kt. 2022 m. vasario 14 d. ekspertizės akte nurodyta, kad 2014 m. gegužės 29 d. sutartyje, po įrašu „Paskolos gavėjas. R. N. a/k (duomenys neskelbtini)“, pasirašė atsakovas.

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, nutarties 29 punkte nurodytas dokumentas, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip paskolos raštelis, kuris kartu su kitais įrodymais, patvirtina paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą.

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

34.       Kaip ne kartą jau minėta šioje nutartyje, dokumentas, pavadintas „Sutartis“, šalių buvo pasirašytas 2014 m. gegužės 29 d. Atsakovas tuo metu gydėsi LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Mariaus sektoriuje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dokumento turinys buvo surašytas ieškovo ranka, tačiau pasirašytas, be kita ko, ir atsakovo (žr. taip pat ir šios nutarties 30 punktą). Dokumento 1 punkte nurodyta, kad „R. N. <...> gavau iš G. Š. <...> dvidešimt penkis tūkstančius litų <...>“. Be to, atsakovas savo ranka yra įrašęs įrašą „pinigus už tokia suma paėmiau 25 000 lt“ ir pakartotinai pasirašęs. Taigi, nors minėtas dokumentas ir yra pasirašytas abiejų šalių, tačiau jame yra išreikšta tik vienos iš šalių (šiuo atveju atsakovo kaip paskolos gavėjo) valia, patvirtinanti paskolos sutarties dalyko gavimą iš paskolos davėjo. Minėtame dokumente nėra nurodyta (išreikšta) kitos iš šalių (šiuo atveju ieškovo kaip paskolos davėjo) valia perduoti pinigus paskolos gavėjui. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad pinigus atsakovui perdavė savaite anksčiau, nei buvo pasirašytas dokumentas, t. y. apie 2014 m. gegužės 22–23 d. Taigi, dokumento, pavadinto „Sutartis“, pasirašymo dieną pinigai tarp šalių nebuvo perduoti, tačiau jame aiškiai ir konkrečiai yra nurodyta, kad atsakovas gavo iš ieškovo pinigus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai minėtą dokumentą laikė kaip paskolos raštelį, o ne kaip paskolos sutartį.

35.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šalių pasirašyto dokumento 2 punkte nurodyta, kad skola turi būti grąžinta iki 2015 m. gegužės 29 d. Nors minėtas įrašas yra įrašytas ieškovo ranka, tačiau, kaip ne kartą minėta, pasirašytas, be kita ko, ir atsakovo. Taigi, minėtame paskolos raštelyje yra išreikštas ir atsakovo, kaip paskolos gavėjo, įsipareigojimas gautą pinigų sumą grąžinti ieškovui, kaip paskolos davėjui.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateikto paskolos raštelio tekstas yra aiškus ir konkretus, panaudota terminologija yra suprantama, be to, jame vartojamos sąvokos („Paskolos gavėjas“, „Paskolos davėjas“, „kreditorius“, „skolininkas“, „skola“, „gavau“ ir kt.) yra būdingos paskolos sutarčiai. Kaip minėta nutarties 34 punkte, paskolos raštelyje atsakovo ranka yra aiškiai ir konkrečiai įrašyta „pinigus už tokia suma paėmiau 25 000 lt“. Taigi, paskolos raštelyje aiškiai ir konkrečiai yra parašyta, kad paskolos sutarties dalykas yra perduotas paskolos gavėjui. Be to, atsakovas minėtą dokumentą yra pasirašęs net du kartus: toje vietoje, kur yra nurodytas „Paskolos gavėjas. R. N. <...>“ ir iš karto po atsakovo ranka įrašytų žodžių „pinigus už tokia suma paėmiau 25 000 lt“.

37.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 31–36 punktuose, konstatuoja, kad ieškovo ranka surašyto ir šalių pasirašyto paskolos raštelio sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų, egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

38.       Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad jis nagrinėjamu atveju įrodė, jog pinigai pagal 2014 m. gegužės 29 d. pasirašytą dokumentą (jo pasirašymo dieną) nebuvo perduoti. Atsakovo nuomone, nustačius tai, kad pinigai dokumento pasirašymo dieną nebuvo jam perduoti, ieškovui kilo pareiga įrodyti, kad pinigai buvo perduoti kitomis aplinkybėmis, tačiau tai nebuvo padaryta.

39.       Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 25 punkte, tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai turi egzistuotu du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjui; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomis esminėmis paskolos sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė abiejų šių sąlygų egzistavimą (žr. nutarties 31–36 punktus). Taigi, šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad aplinkybė, jog pinigų perdavimo ir paskolos raštelio pasirašymo momentas nesutampa, nepaneigia paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimo (egzistavimo).

40.       Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog  dokumentas buvo pasirašytas tuo metu, kai jis gydėsi LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Mariaus sektoriuje, nepagrįstai atsakovui taikė verslininko standartą.

41.       Pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pats nurodė, kad teikė automobilių remonto paslaugas, t. y. buvo verslininkas. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas, gulėdamas LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Mariaus sektoriuje, buvo tokios būklės, kuri būtų įtakojusi jo gebėjimus suprasti savo veiksmus, jų prasmę ir (ar) juos valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant minėtų duomenų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovui, kaip verslininkui, turėjo būti suprantamas pasirašomo paskolos raštelio turinys ir tai, kad jis įsipareigojo gautus pinigus grąžinti iki nurodyto termino, t. y. iki 2015 m. gegužės 29 d.

42.       Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, nebūtų pasirašęs raštelio, o gautų pinigų panaudojimo faktą (automobilių nupirkimą Vokietijoje) būtų tinkamai įforminęs.

43.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas tvirtino, jog jis gavo iš ieškovo pinigus, tačiau daug anksčiau, nei pasirašytame dokumente nurodyta data, be to, ne kaip paskolą, o tam, kad nupirktų ir pargabentų ieškovui 2 transporto priemones iš Vokietijos. Paskolos raštelį pasirašė tik kaip garantą, kad, nenupirkus transporto priemonių, pinigai ateityje būtų grąžinti ieškovui. Atsakovas teigė ir tai, kad jis pargabeno ieškovui transporto priemones iš Vokietijos, todėl ir neprivalo grąžinti ieškovui jo prašomą priteisti pinigų.

44.       Pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių perdavus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

45.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovo pateiktame dokumente nėra nieko užsiminta apie transporto priemones ir (ar) įsipareigojimą jas nupirkti ir pargabenti iš Vokietijos. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tuo atveju, jeigu pinigai būtų susiję su transporto priemonėmis, jų įsigijimu ir pargabenimu iš Vokietijos, minėtas faktas, vertinant tai, kad atsakovas buvo verslininkas, neabejotinai būtų nurodytas dokumente.

46.       Kaip minėta nutarties 32 punkte, paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti apie atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis). Šiuo atveju minėtas dokumentas yra pas ieškovą, t. y. paskolos davėją. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas protingas ir apdairus asmuo, įvykdęs įsipareigojimus (šiuo atveju pargabenęs transporto priemones) būtų pareikalavęs tokį dokumentą grąžinti.

47.       Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 43–46 punktuose, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog egzistuoja ryšys tarp dokumente nurodytos pinigų sumos ir atsakovo minimų transporto priemonių pirkimo ir pargabenimo iš Vokietijos.

48.       Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, jog atsakovas, neigdamas pinigų, kaip paskolos, gavimo faktą, viso proceso metu buvo nenuoseklus: atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra suklastota, pasinaudojus 1998–1999 m. šalių sudarytu susitarimu; priešieškinyje nurodė, kad sutartis suklastota, pasinaudojus 2008 m. sutarties tekstu; iš esmės tą patį tvirtino ir teikdamas prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo; duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė tuos pačius metus, kaip ir atsiliepime į ieškinį, t. y. 1998–1999 m. Be to, atsakovas pirmosios instancijos teismui teikė ir skirtingus paaiškinimus dėl sutarties sunaikinimo: atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nupirkus automobilius Vokietijoje, ieškovas pasakė atsakovui, kad sutartis sunaikinta; priešieškinyje atsakovas tvirtino, kad susitarimą ieškovas turėjo grąžinti, tačiau kiekvieną kartą, primintas apie tai, sakydavo, kad pamiršo atvežti, o vėliau pareiškė, kad susitarimą sunaikino; duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas prie atsakovo suplėšė kažkokį popierių, kurį numetė ant žemės. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovo prieštaringumas pasireiškė ir dėl aplinkybių, susijusių su ieškovo bendravimu: priešieškinyje teigė, kad remontavo ieškovui transporto priemones nuo 1998 m. iki 2013 m.; tuo tarpu teismo posėdžio metu tvirtino, kad ieškovą paskutinį kartą matė 2009 m. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklus. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo tikėti atsakovo nenuosekliais paaiškinimais, juolab jais vadovautis, sprendžiant klausimą dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių (ne)egzistavimo.

49.       Kadangi ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pinigai atsakovui buvo perduoti, atsakovui teko pareiga įrodyti, kad pinigus jis grąžino ir (ar) jų negavo ir (ar) gavo jų mažiau, nei nurodyta paskolos raštelyje (žr. nutarties 26–27 punktus). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytų aplinkybių neįrodė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, jog tarp ieškovo ir apelianto paskoliniai teisiniai santykiai nesusiklostė ir kad paskolos suma nebuvo perduota.

Dėl teismo teisės (pareigos) ex officio vertinti sandorio teisėtumą

50.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2014 m. gegužės 29 d., t. y. tuo metu, kai atsakovas gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, t. y. LSMU Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje. Atsakovas nurodo ir tai, kad jis dėl tuo metu buvusios savo sveikatos būklės, vartotų medikamentų, patirtų išgyvenimų, neprisimena, kad į ligoninę būtų jo aplankyti atvykęs ieškovas, taip pat neprisimena, kad būtų pasirašęs ginčo sutartį. Atsakovas teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio spręsti klausimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu tiek CK 1.80 straipsnio, tiek CK 1.81 straipsnio pagrindu.

51.       Civilinės teisės doktrinoje ir CK išskiriami niekiniai ir nuginčijami sandoriai (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Sandoris yra niekinis, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. 

52.       Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Tuo tarpu nuginčijamo sandorio atveju tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis).

53.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas).

54.       CPK 265

55.       Dėl anksčiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sandorio niekinio pobūdžio, neturi teisės ex officio, nesant ginčo šalies pareikšto reikalavimo, vertinti ginčo šalių sudarytų nuginčijamų sandorių teisėtumo, jų atitikties šalių valiai ar bendriesiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. To teismui neleidžia ir ginčo šalių nustatytos bylos nagrinėjimo ribos, kurių teismas neturi teisės peržengti, jeigu nenustatomi įstatyme įtvirtinti pagrindai peržengti ginčo ribas.

56.       Nagrinėjamu atveju atsakovas nereiškė reikalavimo sandorį pripažinti niekiniu CK 1.80 straipsnio ir (ar) CK 1.81 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės apeliaciniame skunde (kad atsakovas neprisimena, jog pasirašė sandorį dėl sveikatos būklės, vartotų medikamentų ir kt.) nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu ex officio. Juolab, įvertinus ir tai, kad atsakovo nurodytos aplinkybės yra susiję su galimybe ginčyti sandorį CK 1.89 straipsnio pagrindu. CK 1.89 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Taigi, pirmosios instancijos teismas galėtų spręsti reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo CK 1.89 straipsnio pagrindu, tačiau tik esant pareikštam atsakovo reikalavimui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tokio reikalavimo nepareiškė.  

57.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 51–56 punktuose, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio vertinti sandorį CK 1.80 straipsnio ir CK 1.81 straipsnio pagrindu atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų 

58.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

59.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir (ar) procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

60.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje

61.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

62.       Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 800 Eur advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos už suteiktą advokato pagalbą yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

63.       Nustatyta, kad Alytaus apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi atidėjo atsakovui (apeliantui) 13 Eur žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, valstybei iš atsakovo priteistinas 13 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 13 Eur (trylika eurų) žyminį mokestį, sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Evaldas Burzdikas

                                                                         Edvardas Paliokas 

Jurgita Sujetienė