Administracinė byla Nr. eI3-1659-983/2020

                                                             Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01865-2017-3

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 16.6, 55.1.3

                                                                  (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės,

            teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

             Pareiškėjas A. Š., atstovaujamas ECOVIS ProventusLaw advokatų kontoros advokato Kęstučio Kvainausko, kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir atsakovė arba Direkcija) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

             Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu sprendimu atsisakyta pritarti pareiškėjo pateiktam statybos projektui. Paaiškina, kad 2012 m. pareiškėjui architektas (projekto vadovas) K. L. parengė aikštelės projektą Nr. 12A-01 (toliau – ir Projektas), kuriuo buvo numatyta įrengti poilsio aikštelę (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Projekto aiškinamajame rašte pažymėta, jog minėta aikštelė  pritaikyta visuomeniniams poreikiams tenkinti, t. y. poilsiui. Ja siekiama sutvarkyti ežero prieigas, numatant aiškią, estetišką zoną poilsiui, apsaugoti aplinkinę gamtą nuo poilsiautojų.

             Pareiškėjas teigia, kad 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio – poilsio aikštelės įrengimo Projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas, t.y. statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra būtinas atsakovės pritarimas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovę, tačiau jokio konkretaus atsakymo iki ginčijamo sprendimo gavimo nebuvo gavęs.

              Pareiškėjo vertinimu, atsakovės neveikimą ir nesąžiningumą rodo tai, kad pareiškėjas į atsakovę kreipėsi: 2012 m. gruodžio 12 d., atsakymas negautas; 2014 m. spalio 22 d. prašyta pritarti Projektui, atsakymas nebuvo gautas; 2016 m. birželio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei dėl aikštelės įrengimo, kadangi atsakovė neatsakė į pareiškėjo prašymus, tačiau Savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 27 d. persiuntė prašymą svarstyti atsakovei, atsakymas negautas iki šiol; 2016 m. spalio 21 d. atsakovei išsiųstas prašymas dėl pritarimo Projektui, 2016 m. gruodžio 28 d. gautas atsakymas, kurį pareiškėjas apskundė teismui.

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovę per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai. Atsakovė, vykdydama teismo sprendimą, priėmė ir pareiškėjui pateikė šioje byloje ginčijamą sprendimą.

              Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas. Minėtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų keliamų individualiam administraciniam teisės aktui, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjui nėra suprantama, kokioms konkrečioms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatoms prieštarauja Projektas, ar jis prieštarauja visas, ar jo dalis. Iš ginčijamo sprendimo neaišku, kodėl aikštelė neatitinka gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, kokie reikalavimai keliami kraštovaizdžio patrauklumui ir kokiuose teisės aktuose tai yra reglamentuojama. Be to, ginčijamame sprendime nenurodoma, kokius veiksmus pareiškėjas privalėtų atlikti, jog aikštelė atitiktų Direkcijos nurodomus gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo kriterijus, kur šie kriterijai įtvirtinti. Iš atsakovės sprendimo neaišku, ar aikštelė iš vis patenka į vandens apsaugos zoną, kokie kriterijai yra taikomi nustatyto kraštovaizdžio estetinei vertei ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio pobūdžiui. Pareiškėjas gavęs ginčijamą sprendimą, nepagrįstą jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės norminiais aktais, negali suprasti, kaip turėtų koreguoti Projektą, kad jis atitiktų Direkcijos keliamus reikalavimus estetinio kraštovaizdžio patrauklumui.

                Pareiškėjo teigimu, atsakovės argumentai prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo argumentacijai, kurioje nustatyta, kad aikštelė atitinka visuomeninius poreikius, aikštelei jau anksčiau buvo pritarusi atsakovė, todėl aikštelei įrengti nėra jokių kliūčių. Tokio tipo poilsio aikštelės statybai toje pačioje vietoje atsakovė jau buvo išdavusi pritarimą statybai seniau, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas, todėl statyba nebuvo įteisinta. Statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, kur pareiškėjui buvo nustatytas terminas sutvarkyti projektinę dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje                      Nr. 2A-375-302/2014 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo aikštelę siekė įteisinti jau vykstant bylos nagrinėjimui. Teismas nustatė, jog apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė patvirtina, jog aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant Gulbinų ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas pareiškėjo pastatytu kelio ženklu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes ieškovas neįrodė, kad jo nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintas neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.

             Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovė ginčijamame sprendime remiasi negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintu Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu. Vilniaus apygardos teismas pagal šiuo metu galiojantį parko planą nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentai aikštelės statybai neprieštarauja. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinto Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento 29.1.2 ir 29.1.3 punktus subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Atsižvelgiant į tai, aikštelės statyba net pagal atsakovės minimą negaliojantį parko planą galima. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais neprivaloma.

               Atsakovė Direkcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

               Atsakovė nurodo, kad dėl šios, be galiojančio statybos leidimo, betoninėmis trinkelėmis įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini), Vilnius, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1696-872/2013 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį pareiškėjui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49FN-1172-(14.49.104) , be kita ko, informavo pareiškėją, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 7 priedo 1 punkte nustatyti atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinto dokumento. Poilsinė aikštelė nepatenka į nurodytą sąrašą, todėl NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrenginėti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje.

                 Atsakovė pabrėžia, kad projektuojama aikštelės vieta numatyta laisvoje valstybinėje žemėje, valstybinio Verkių regioninio parko teritorijoje. Verkių regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus. Direkcija atstovauja valstybinę saugomą teritoriją, tačiau tikrinant statybos projektus vadovaujasi ne tik STĮ, bet ir kitais žemės valdymo bei statybą reglamentuojančiais dokumentais. Direkcija neviršijo savo kompetencijos ribų išreikšdama pastabą dėl valstybinės saugomų teritorijų žemės bei statytojo teisių šioje žemėje.

                Atsakovė nurodo, kad Statybos įstatyme nurodytoje TAR pastaboje įtvirtinta, jog iki įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo (2017 m. sausio 1 d.) pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Todėl nagrinėjant 2016 m. pareiškėjo prašymą Direkcija vadovavosi Projekto parengimo metu (2012 m.) galiojusiomis teisės normomis.

               Atsakovė teigia, kad 2009 metais buvo patvirtinti du Verkių regioninio parko specialieji teritorijų planavimo dokumentai: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Vadovaujantis nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, nagrinėjama teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šie specialieji teritorijų planavimo dokumentai yra galiojantys, todėl nagrinėjant pareiškėjo prašymą Direkcija vadovavosi galiojančiomis teisės normomis. Atsakovės vertinimu, projektuojama betoninėmis trinkelėmis grįsta, poilsio aikštelė prieštarauja Verkių regioninio parko tvarkymo planu nustatytoms Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentų nuostatoms.

               Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas nurodo, jog nuomoja žemės sklypą prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau neprideda žemės sklypo plano. Vadovaujantis pareiškėjo užsakytais bei Direkcijos suderintais žemės sklypo planais, į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą (2 500 kv. m.) nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Taip pat šiais dokumentais buvo nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). STĮ 13 straipsnio 2 punkto nuostatos draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. STĮ 20 straipsniu nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas.

                Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nesutikimą su pareiškėjo skundo argumentais trečiasis suinteresuotas asmuo motyvuoja tapačiais argumentais, kaip ir atsakovė. Mano, kad atsakovės priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

                Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime prašo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra motyvuodama tuo, kad jai nėra priskirta vertinti ar atsakovės ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

                Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 panaikino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.

                Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu jį apskundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Direkcija apeliaciniame skunde LVAT prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

                LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT minėta nutartimi išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje.  

                 LVAT, pasisakydamas dėl pirmojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo kur nurodyta, kad pareiškėjas turi gauti žemės sklypo valdytojo rašytinį sutikimą statybai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar pareiškėjas, kreipdamasis į Direkciją, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, galinčiu teikti statybos projektą tvirtinimui. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo klausimo, ar pareiškėjas gali būti laikomas statytoju, kaip tai yra suprantama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį. LVAT minėta nutartimi nustatė, kad byloje yra tik fragmentiniai faktiniai duomenys, iš kurių negalima nuspręsti dėl pareiškėjo kaip statytojo teisių, bei dėl pareiškėjo suinteresuotumo kreiptis į Direkciją.

                 Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas asmens prašymą ar skundą, kiekvienu atveju sprendžia ar į įstaigą kreipėsi asmuo, kuris turi suinteresuotumą paduoti prašymą ar skundą, administracinis teismas, tikrindamas administracinio sprendimo teisėtumą, privalo patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju teisingai sprendžia dėl asmens teisės paduoti prašymą ar skundą viešojo administravimo įstaigai. Nagrinėjamoje byloje teismas nepatikrino, ar institucija teisingai sprendė klausimą dėl asmens teisės kreiptis su prašymu dėl statybos projekto derinimo, nors šiuo klausimu buvo keliamas ginčas.

                  Dėl antrojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.         Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad šis galiojantis teritorijų planavimo dokumentas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis minėtu galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu šalia projektuojamos aikštelės sutartiniais ženklais yra nurodyta esama maudymosi vieta. Esamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jo prieigų, atokiau nuo Gulbinų ežero pakrantės, nustatyta rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos urbanizuotos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zona, sutartiniais ženklais siūloma rekreacinė turistinė infrastruktūra – maitinimo įstaiga bei motelis. Kita aplinkinė teritorija nustatyta kaip miškų ūkio paskirties bei vandens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Taigi Direkcijos Sprendime aiškiai nurodytas vienas iš esminių šio sprendimo priėmimo pagrindų – vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė.

               Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos argumentais, kurie negali turėti esminės reikšmės byloje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas 1994 metais, kurio galiojimas vėliau pasibaigė. Dėl šios teismo išvados akcentuotina, kad faktas dėl statytojui buvusio išduoto statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigęs, neatleidžia statytojo nuo pareigos gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus, o instituciją, sprendžiančią klausimus dėl statybos projekto derinimo ar kitokio sprendimo priėmimo, spręsti šį klausimą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

               LVAT atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-375-302/2014 padarytomis išvadomis. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 įrodinėjimo dalyku buvo aplinkybės, ar tikslinga konkrečioje byloje įpareigoti nugriauti statinį, taigi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, minėtas teismo konstatavimas laikytinas teisiniu vertinimu, o remiantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi yra įtvirtinta tik nustatytų faktų prejudicinė galia, bet ne teisinio vertinimo, kurį privalo atlikti teismas kiekvienoje byloje. Atsižvelgiant į tai, LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

             Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

              Skundas atmestinas. 

              Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2-102 “Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto” teisėtumo ir pagrįstumo, bei reikalavimo įpareigoti atsakovę pritarti architekto (projekto vadovo) K. L. 2012 m. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01, pagrįstumo.

              Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės prie Gulbinų ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus 2013 m. sausio 28 d. atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini valstybinės žemės patikėtinio sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas.

              Pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui. 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsinės aikštelės projektui. Direkcija 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam projektui.

             Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovę per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo      2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai. Atsakovė vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą, 2017 m. gegužės 5 d. priėmė pakartotinį sprendimą        Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“, kuriuo nusprendė nepritarti poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos projektui. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovės priimtu sprendimu, ginčija jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui.  

              VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Be kita ko, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta teisės akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

                Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad              VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

                Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrąja prasme) VAĮ 8 straipsnio 1 dalies aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).

                 Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir ginčijamo sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad atsakovės sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Šiai teisėjų kolegijos pozicijai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties 46 ir 47 punktai sufleruoja, jog Direkcijos sprendimas atitinka VAĮ 8 str. reikalavimus. Įvertinusi ginčijamą sprendimą VAĮ 3 straipsnio ir 8 straipsnio               1 dalies įtvirtintų teisėtumo bei pagrįstumo kriterijų kontekste, teisėjų kolegija nustatė, jog ginčijamu sprendimu tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas, pateikti motyvai bei teisinis pagrindas, kas iš esmės suponuoja priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovė išsamiai cituoja konkrečiam atvejui aktualių teisės aktų nuostatas, kurias grindžia faktinėmis aplinkybėmis lėmusiomis sprendime cituojamų teisės normų taikymą. Kitaip tariant, atsakovė sprendime aiškiai ir suprantamai paaiškina kuo remiantis ir dėl kokių priežasčių atsisako pritarti statybos projektui bei nurodo sprendimo apskundimo tvarką, kaip to reikalaujama pagal VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Vien perteklinis teisės aktų citavimas nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti, kad atsakovės sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš ginčijamo sprendimo turinio galėjo ir turėjo suprasti priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus ir apskundimo tvarką, net nepaisant to fakto, kad pareiškėjas realizuodamas teisę į teisminę gynybą naudojasi kvalifikuota teisine pagalba. Todėl, darytina išvada, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus (teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus) ir naikinti jo pareiškėjo skundo motyvais arba ABTĮ 91 straipsnio nustatytais pagrindais nėra pagrindo.  

                Nesutiktina su pareiškėjo nuomone, kad atsakovė priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi negaliojančiais teisės aktais, t.y. 2012 m. (statybos projekto parengimo metai) galiojusiomis teisės normomis. 

                Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 30 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus“. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovė papildomai teikia nuorodą į Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto nuostatą, kurioje detalizuojama, kad statinio projektavimo pradžia laikoma statinio projektavimo sąvado patvirtinimo diena, o jei šis sąvadas neprivalomas – projektavimo darbų rangos sutarties pasirašymo diena. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir minėto reglamento 7 punkto nuostatas ir atsižvelgdama į tai, kad poilsio aikštelės statybos projektas parengtas 2012 m., sprendžia, kad atsakovė tinkamai ir pagrįstai rėmėsi 2012 m. galiojusiomis teisės normomis. Statybos techninis reglamentas su jo pakeitimais, kuriuo skunde remiasi pareiškėjas įsigaliojo vėliau, nei buvo parengtas statybos projektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (iš lot. įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008 išaiškino, kad pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu.

          Be nurodyto Statybos techninio reglamento, atsakovė skunde vadovavosi ir 2009 m. dviem patvirtintais Verkių regioninio parko specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentas, jog atsakovė sprendime rėmėsi negaliojančiu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstas ir atmestinas. Aukščiau nurodyti teritorijų planavimo dokumentai ir Statybos techninis reglamentas yra galiojantys ir taikytini sprendžiant klausimą dėl pritarimo projektuojamos poilsio aikštelės statybos.

          Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovė nepritarimą statybos projektui motyvuoja tuo, kad: 1) pareiškėjas neturi žemės sklypo valdytojo rašytinio sutikimo statybai; 2) vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.

          Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinė paslauga visais atvejais yra teikiama suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjo prašymas atsakovei pateiktas galiojant Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašui, patvirtintam Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 19 punkte įtvirtinta, kad kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos turi teisę statytojas (užsakovas). Iš to seka, kad Direkcija įpareigojama tikrinti, ar pareiškėjas yra statytojas ir ar pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kitais pagrindais. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad atsakovė peržengė savo kompetencijos ribas priimdama ginčijamą sprendimą, priešingai, atsakovė atliko teisės aktų jai pavestas funkcijas. Jeigu sistemiškai vertinti minėto Tvarkos aprašo ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies nuostatas matyti, kad šios nustato, kas gali būti statytoju, vadinasi ir kas gali kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos bei drausti statybas jeigu statytojo teisės negali būti įgyvendinamos.

           Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmojo ginčijamo sprendimo motyvo nurodo, kad Statybos įstatymo (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje numatyti teisės būti pripažintu statytoju bei šios teisės įgyvendinimo pagrindai. Statytojo teisė įgyvendinama esant šiems trims pagrindams: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą; 3) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas).

           Į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius valdo ir naudoja nuomos pagrindais, o ant šio žemės sklypo esantis pastatas – agroturistinė bazė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 1996 m. sausio 29 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 33 pagrindu priklauso pareiškėjui nuosavybės teise. Aplinkybę, kad žemės sklypas pareiškėjo naudojamas nuomos pagrindais patvirtina ir byloje pateikta 2017 m. gegužės 4 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr.49SŽN-145-(14.49.57) sudaryta tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Minėta sutartimi sulygta, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išnuomoja pareiškėjui 2500 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Žemės sklypas išnuomotas 56 metų laikotarpiui. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. rugpjūčio 5 d. Direkcija suderino žemės sklypo plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui sprendinių brėžinį, kurio objektas - 2500 kv. m. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei 2016 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planą, kurių užsakovas yra pareiškėjas.

             Teisėjų kolegijai, įvertinus pareiškėjo užsakytus bei atsakovės suderintus žemės sklypo planus matyti, kad į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą,                       t. y. 2500 kv. m. nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Šį faktą patvirtino ir NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49FN-1172-(14.49.104), kuriame pareiškėjui nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Paaiškino, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 7 priedo 1 punkte nustatyti atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinto dokumento, tačiau poilsinė aikštelė nepatenka į nurodytą sąrašą dėl ko NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę. NŽT Vilniaus skyrius nusprendė, kad vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrenginėti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje. Maža to, atkreipė dėmesį į tai, jog minėtais dokumentais nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). Ginčijame rašte atsakovė pareiškėjui nurodė Saugomų teritorijų 13 straipsnio 2 punktą bei išvardijo jo nuostatas, kurių vienas iš jų draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Taip pat minėtu raštu nurodytas Saugomų teritorijų 20 straipsniu nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas: „kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas žemės sklypo ant kurio sukonstruota betoninių trinkelių dangos aikštelė nevaldo nuosavybės teise ir nenaudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais, laikytina, kad pirmojo statytojo teisių įgyvendinimo reikalavimo pareiškėjas neatitinka.

            Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad pareiškėjas turi 2012 m. architekto K. L. parengtą ir patvirtintą statinio projektą Nr. 12A-01, tačiau neturi statybos leidimo, kurio galiojimo laikas pasibaigė 2006 m. gruodžio 30 d. Todėl, pareiškėjas neatitinka ir trečiojo reikalavimo.

            Pareiškėjo teiginys, kad atsakovė jau buvo pritarusi statybai seniau, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjui prieš tai būtų išduotas atsakovės pritarimas, susijęs su leidimu poilsio aikštelės statyboms. Šias aplinkybes atsiliepime patvirtina ir pati atsakovė. Tai, kad statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama pareiškėjui ginčijamu sprendimu išaiškino atsakovė. Dar daugiau, LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties 58 punkte pažymėjo, kad faktas dėl statytojui buvusio išduoto statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigęs, neatleidžia statytojo nuo pareigos gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus, o instituciją sprendžiančią klausimus dėl statybos projekto derinimo ar kitokio sprendimo priėmimo, spręsti šį klausimą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Tuo pačiu klausimu pasisakė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, įpareigodamas pareiškėją per dvylika mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir faktai byloja, kad pareiškėjas ir prieš tai ilgą laiką neturėjo statybą leidžiančių dokumentų dėl ko poilsio aikštelės statybos pripažintos savavališkomis, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovė anksčiau buvo pritarusi statybos projektui laikytini nepagrįstais. Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtina, kad jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą ir į tai, kad pareiškėjas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytų privalomųjų reikalavimų statytojo teisei įgyvendinti, konstatuoja, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė pritarti poilsio aikštelės statybos projektui.

                Teisėjų kolegija pritaria atsakovės sprendimo antrajam motyvui, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje. Paminėtina, jog 2009 m. patvirtinti du Verkių regioninio parko specialieji teritorijų planavimo dokumentai: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonų ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

                Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais teritorijų planavimo dokumentais ir poilsio aikštelės statybos projektu nustatė, kad nagrinėjama teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė (pažymėta indeksu 1) patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustato Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 966, V skyriaus 29 punktas. Minėtame punkte numatyta, kad rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų „subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: 29.1.1. draudžiama statyti poilsio pastatus; 29.1.2. leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; 29.1.3. leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį; 29.1.4. draudžiama žaloti ir naikinti rekreacinę įrangą, trukdyti ilsėtis“ tai reiškia, kad šiai teritorijai galioja visos šio punkto nuostatos. Pareiškėjo projektuojama poilsio aikštelė, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 8.1 punktu yra laikoma inžinerinio statinio (kelio) elementu, tačiau susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) statyba pagal Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir Saugomų teritorijų tipinius apsaugos (toliau – ir STĮ) reglamentus nėra numatyta, todėl negali būti leidžiama.

            Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienas iš Verkių regioninio parko steigimo tikslų yra išsaugoti Žaliųjų ežerų (prie kurio projektuojama poilsio aikštelė) kraštovaizdį. STĮ 20 straipsnio              1 dalis įpareigoja saugoti vandens telkinių pakrančių gamtinį kraštovaizdį ir jo estetines vertybes. STĮ 29.1.3 punktas taip pat įpareigoja išsaugoti gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Teisėjų kolegija neprieštarauja atsakovės argumentams, kad kelio įrengimas akivaizdžiai išdarko kraštovaizdžio natūralų pobūdį, betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė neužtikrintų Verkių regioninio parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, bet sumažintų vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę, pakeistų istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį. Taip pat paminėta ir aplinkybė dėl kurios nėra teisėtos galimybės pritarti statybos projektui, tai, kad vandens telkinio pakrantės šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių) didesnis nei 15 laipsnių dėl ko draudžiama statyti statinius, kurių nuolydis viršija leistina normą. Atitinkamai pripažintina, kad projektuojama betoninėmis trinkelėmis grįsta poilsio aikštelė prieštarauja Verkių regioninio parko tvarkymo planu nustatytoms Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentų nuostatoms. Pabrėžtina, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjo atstovas  informuotas 2017 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 2-102, todėl pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

              Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje surinko pakankamai duomenų leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisių ir, kad betoninėmis trinkelėmis grįsta poilsio aikštelė projektuojama valstybinėje žemėje (Verkių regioninio parko teritorijoje, kur draudžiamos statybos), pareiškėjui nenustačius jokių žemės sklypo valdymo juridinių faktų bei neturint atsakovės pritarimo statybos projektui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

        Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę pritarti 2012 m. K. Lupeikio parengtam statybos projektui Nr. 12A-01.

        Pareiškėjo skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

               Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

                 Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.

                 Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

                   Teisėjos                                                                                     Asta Adamonytė-Šipkauskienė 

                                                                                                               Beata Martišienė

                                                                                                               Fausta Vitkienė