Civilinė byla Nr. 2-2142/2011

                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 13 d.   

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ atstovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1369-553/2011 pagal ieškovo tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Via sportas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas TŪB „Energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Via sportas“, kuriuo prašė pripažinti 2009-04-01 Nuomos sutartį ir Negyvenamųjų patalpų priėmimo-perdavimo aktą niekiniais ir negaliojančiais sandoriais CK 1.86 ir 1.91 str. pagrindu bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

              Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę - sustabdyti išieškojimą pagal vykdomuosius raštus, išduotus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje (79-83 b. l.). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010 patvirtino taikos sutartį, kurioje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamos Nuomos sutarties pagrindu TŪB „Energija“ bendrovei „VIA sportas“ turi sumokėti 366 867,04 Lt. Šios taikos sutarties pagrindu buvo išduoti vykdomieji raštai dėl 201 000 Lt išieškojimo ir dėl 165 867,04 Lt išieškojimo, t.y. iš esmės vykdomieji raštai išduoti siekiant iš TŪB „Energija“ išieškoti skolą pagal Nuomos sutartį, kuri yra ginčijama šioje byloje. Kadangi civilinė byla 2-3333-392/2010 yra nutraukta, todėl TŪB „Energija“ nebegali pasinaudoti procesinėmis teisėmis, kurios leistų sustabdyti išieškojimą, vykdomą pagal niekinę ir negaliojančią nuomos sutartį, kol nėra įsiteisėjęs sprendimas šioje byloje. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis sieks atnaujinti teismo procesą civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, tačiau dėl to galės kreiptis tik tuomet, kai bus išnagrinėta ši byla. Ieškovo teigimu, įvykdžius taikos sutartį priverstine tvarka, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje bus apsunkintas, kadangi ieškovas turės inicijuoti ne tik proceso atnaujinimą, tačiau ir reikalauti sprendimo atgręžimo bei restitucijos taikymo, t.y. inicijuoti naujus teisminius procesus, kurie gali užtrukti net keletą metų. Be to, nesustabdžius išieškojimo ieškovui būtų padaryta didžiulė žala – jis nebegalėtų vykdyti savo veiklos, mokėti atlyginimų darbuotojams, mokesčių valstybei. Ieškovo manymu, atsakovui sumokėtų lėšų negalėtų atgauti ateityje, nes atsakovo turtinė padėtis yra prasta. Nurodo, kad kitose susijusiose su šia nagrinėjama byla civilinėse bylose yra sustabdytas procesas, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1369-553/2011, todėl mano, kad atitinkamai turėtų būti stabdomas išieškojimas ir civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010.

              Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (95-99 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė susijusi su šioje byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, nes šioje byloje priimtas sprendimas (ieškinio patenkinimo atveju) automatiškai nepanaikins jau išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtos teismo nutarties. Juo labiau, kad išnagrinėta civilinė byla buvo užbaigta suderinta šalių valia abipusių nuolaidų būdu priėmus abi šalis tenkinantį sprendimą, įformintą taikos sutartimi. Teismas pažymėjo, kad esant palankiam ieškovui teismo sprendimui, jis įgis teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010 ir prašyti sprendimo atgręžimo. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo užtikrinti tokius ieškovo reikalavimus, kuriuos pastarasis dar tik gali įgyti palankaus jam teismo sprendimo atveju, juo labiau, jog ieškovo pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo susijęs su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo prašyme nurodyta teismų praktika neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių. Ieškovo argumentai dėl prastos atsakovo finansinės padėties paneigti į bylą pateiktais atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentais, todėl, esant ieškovui palankiam teismo sprendimui ir ieškovui iniciavus teismo proceso kitoje civilinėje byloje atnaujinimą, jis gali tikėtis realaus teismo sprendimo atgręžimo įvykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovo TŪB „Energija“ atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomuosius raštus, išduotus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovo prašymas sustabdyti išieškojimą atitinka CPK laikinosioms apsaugos priemonėms keliamus tikslus ir yra susijęs su nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Vykdomieji raštai kitoje civilinėje byloje išduoti siekiant iš ieškovo išieškoti skolą pagal nuomos sutartį, kuri yra ginčijama šioje byloje. Nesustabdžius išieškojimo pagal minėtus vykdomuosius raštus, bus įvykdytas priverstinis išieškojimas, todėl teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje būtų neabejotinai apsunkintas ar net pasidarytų neįmanomas. Teismas teisingai nurodė, kad pripažinus nuomos sutartį niekine, ieškovas įgytų teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo kitoje civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010 ir prašyti teismo sprendimo atgręžimo. Dėl šių aplinkybių teismas turėjo neatmesti ieškovo prašymo. Be to, pripažinęs nuomos sutartį niekine, teismas savo iniciatyva turės pasisakyti ir dėl restitucijos taikymo. Įvykdžius išieškojimą pagal vykdomuosius raštus kitoje civilinėje byloje, o vėliau taikant restituciją teismo sprendimo, kuriuo nuomos sutartis būtų pripažinta niekine ir negaliojančia, pagrindu, šio sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Sustabdžius išieškojimą, restitucijos taikyti nereikėtų, nei vienai iš šalių naujų procesų pradėti taip pat nereikėtų, todėl toks teismo sprendimas būtų ekonomiškas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
2. Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai ginčijamas sandoris, pagal kurį yra išieškoma, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo sustabdymą, nes įvykdžius išieškojimą pagal ginčijamus sandorius kiltų neigiamos pasekmės ieškovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1341/2009). Kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-1040/2008) Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra būtent ta laikinoji apsaugos priemonė, kuri atitinka ekonomiškumo, teisingumo principus. Apelianto manymu, paminėti Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai turėjo būti taikomi ir nagrinėjamoje byloje, nes skirtingos faktinės aplinkybės paminėtose bylose neturėjo įtakos išieškojimo sustabdymui.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad išieškojimas pagal vykdomuosius raštus, išduotus kitoje civilinėje byloje, kol nagrinėjamoje byloje nėra priimtas sprendimas dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, pažeistų ne tik bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei civilinio proceso ekonomiškumo principą, bet ir pablogintų ieškovo finansinę padėtį. Nepaisant to, kad ieškovas turi didelės vertės nekilnojamojo turto, išieškojimo procese areštavus visas ieškovo sąskaitas, būtų paralyžiuotos ieškovo galimybės tęsti veiklą. Pažymi, kad šiuo metu nagrinėjamose kitose bylose jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas ieškovo turtas. Šiose bylose reiškiami reikalavimai grindžiami ta pačia šioje byloje ginčijama nuomos sutartimi, todėl atsakovo interesai yra visiškai užtikrinti. Be to, 201 000 Lt suma jau yra areštuota ieškovo banko sąskaitoje. 

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo UAB „Via sportas“ atstovė prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad šios bylos aplinkybės esmingai skiriasi nuo ieškovo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Ieškovo pareikštas reikalavimas pripažinti nuomos sutartį niekiniu sandoriu grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kokiomis buvo grindžiamas ir ieškovo dalyvio pareiškimas dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje sudaryta taikos sutartis. Kad šios aplinkybės negali būti pagrindas pripažinti nuomos sutartį tariamu sandoriu, pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1042/2011. Kol buvo sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo, teismo nutartimi jau buvo sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje. Šios priemonės panaikintos minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi. Iš atsakovo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų teismas pagrįstai sprendė, kad esant ieškovui palankiam teismo sprendimui šioje byloje ir byloje dėl proceso atnaujinimo, o procesą atnaujinus – byloje, kurioje sudaryta ir patvirtinta taikos sutartis, ieškovas galėtų tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodytos ekonominės veiklos sunkumų bei apyvartinių lėšų trūkumo aplinkybės nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamoje byloje. Patenkinus ieškovo prašymą būtų  ignoruojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo  - išieškojimo sustabdymo pagal vykdomuosius raštus, išduotus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010 buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovas TŪB „Energija“ atsakovui UAB „Via Sportas“ turi sumokėti 366 867,04 Lt, o civilinė byla nutraukta. Nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo pagrindu buvo išduoti vykdomieji raštai dėl 201 000 Lt išieškojimo ir dėl 165 867,04 Lt išieškojimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2009-04-01 nuomos sutartį, kurios pagrindu kitoje paminėtoje byloje ieškovas UAB „Via Sportas“ grindė savo reikalavimus atsakovui TŪB „Energija“. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal minėtus vykdomuosius raštus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo prašymą atmetė, konstatavęs, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė susijusi su šioje byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Byloje priimtas sprendimas, net ir ieškinio galimo patenkinimo atveju, automatiškai nepanaikins kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtos teismo nutarties. Nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliantas nurodo, kad  prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su pareikštu reikalavimu, nes nesustabdžius išieškojimo pagal minėtus vykdomuosius raštus, skolos išieškojimas pagal taikos sutartį, o kartu ir pagal ginčijamą nuomos sutartį bus įvykdytas priverstine tvarka, todėl teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje būtų neabejotinai apsunkintas ar net pasidarytų neįmanomas. Dėl išvardintų priežasčių, apelianto manymu, išieškojimas pagal vykdomuosius raštus, išduotus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, turėjo būti sustabdytas. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą,  1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau tokia teismo teisė nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų bei nutarčių ir jais nustatytų (patvirtintų) teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 str.). Išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.) arba kai nagrinėjamas ginčas dėl  varžytynių akto patvirtinimo (CPK 725 str.). Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas (CPK komentaro I dalis, Bendrosios nuostatos, p. 337). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad sustabdymas išieškojimo pagal vykdomuosius raštus, išduotus Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010, kuri buvo užbaigta teismui patvirtinus suderinta šalių valia įformintą taikos sutartį, šiuo konkrečiu atveju prieštarautų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų toje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 str. 1 d.) ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str. 2 d., CPK 584 str. 1 d. 4 p.). Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas, yra privalomi visiems teisės subjektams ir turi būti tinkamai vykdomi (CPK 18 str. nuostatos). Įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patvirtina šalių taikos sutartis, vykdymo sustabdymas šiomis faktinėmis aplinkybėmis būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu, taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 18 str.).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo nagrinėjamos civilinės bylos vienokios ar kitokios procesinės baigties, joje priimti sprendimai patys savaime negali turėti įtakos civilinėje byloje Nr. 2-3333-392/2010 priimtai ir įsiteisėjusiai, taigi ir privalomai vykdytinai, teismo nutarčiai, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis. Šią aplinkybę pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Kitoks šios teisinės situacijos traktavimas neatitiktų CPK 18 straipsnyje, taip pat CPK 281 straipsnyje įtvirtintų teisės normų esmei ir paskirčiai.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, teismai yra saistomi savo pačių ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų, priimtų analogiškose bylose. Apelianto paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1341/2009 buvo sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje pagal notaro išduotus vykdomuosius įrašus dėl skolos išieškojimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas prašo sustabdyti išieškojimą pagal įsiteisėjusios teismo nutarties pagrindu išduotus vykdomuosius raštus. Kitos apelianto nurodytos civilinės bylos Nr. 2-1040/2008 faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje buvo sustabdytas išieškojimas vykdymo procese pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl  fizinių asmenų iškeldinimo su visu jų turtu iš ginčo gyvenamojo namo ir kitų pastatų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Be to, minėtoje byloje buvo atnaujintas procesas dėl teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta iškeldinti fizinius asmenis iš nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismai yra saistomi savo pačių ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų, priimtų analogiškose bylose, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirajame skunde paminėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1063-560/2011 priimto procesinio sprendimo. Apelianto nurodyta teismų praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, apie ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Be to, pažymėtina, kad tam tikros laikinosios apsaugos priemonės taikomos arba netaikomos įvertinus kiekvienoje konkrečioje byloje esančių faktinių duomenų bei aplinkybių visumą.

Apeliantas nurodo, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdžius išieškojimo vykdymo procese, pablogės jo finansinė padėtis, jis nebeturės apyvartinių lėšų, negalės tinkamai vykdyti veiklos. Be to, apelianto teigimu, kitose civilinėse bylose jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas jo turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, apeliantas skunde nurodo, kad turi didelės vertės nekilnojamojo turto.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, yra teisinga. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  

n u t a r i a :

          Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                              Virginija Čekanauskaitė

                            Danutė Milašienė

                            Gintaras Pečiulis