Administracinė byla Nr. A-3631-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00315-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 „Dėl D. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) 1–3 punktus; 2) priteisti pareiškėjui jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir išeitinę išmoką pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 140 straipsnio 1 dalį bei kitas pareiškėjui priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ patvirtino Tarnybos struktūrą, kurioje neliko Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus. Įgyvendinant minėtą įsakymą, buvo priimtas Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 1A-815, kuriuo nuo 2012 m. sausio 3 d. yra pakeistas pareigybių sąrašas. Nuo 2012 m. sausio 3 d. panaikinta A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybė. 2011 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas Tarnybos raštas Nr. 2R-1.22-964 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas ir pareigybės panaikinimo“, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. bus panaikinta jo užimama pareigybė, ir jam pasiūlyta užimti A lygio 14 kategorijos Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybę. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikė Tarnybai atsakymą, jog atsisako užimti jam pasiūlytas kitas žemesnės kategorijos pareigas, nes pasiūlytoje užimti pareigybėje buvo numatytos tokios funkcijos, kurių atlikti jis nebūtų galėjęs dėl kitokios savo specializacijos, t. y. pasiūlyta pareigybė apima ir farmacijos įmonių inspekcijos funkcijas, o tokių funkcijų pareiškėjas negali atlikti pagal turimą kvalifikaciją, ir jog nesutinka su pareigybės panaikinimu. Pareiškėjas taip pat akcentavo pasiūlytos užimti pareigybės fiktyvumą, nes minėta pareigybė su tokiomis funkcijomis, kuri buvo siūloma pareiškėjui, nėra išlikusi.

2012 m. sausio 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas Tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. 2R-1.22-1400 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas“. Pareiškėjo nuomone, jam pasiūlyta A lygio 12 kategorijos Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė yra skirta techniniam darbuotojui ir neatitinka jo, kaip mokslininko ir inspektoriaus, kvalifikacijos, įvertintos Europos Sąjungos mastu, bei ilgametės vadovavimo bei mokslinio darbo ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų srityje patirties. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba sąmoningai nesiūlė jam tokių pareigų, kuriose jis būtų sutikęs dirbti, t. y. šiuo konkrečiu atveju klinikinių tyrimų geros klinikinės praktikos (toliau – ir GKP) inspektoriaus ar eksperto pareigų, į kurias, pareiškėjo žiniomis, Tarnyba priėmė kitus asmenis, neretai net neatitinkančius būtinosios kvalifikacijos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012 m. sausio 4 d. gavo Įsakymą, kurio 2 punkte nurodyta, jog nuo 2012 m. sausio 3 d. yra atleidžiamas iš užimamų pareigų, tačiau jo atleidimo iš pareigų data yra perkeliama iki teismo sprendimo dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) nesutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų įsiteisėjimo dienos (Įsakymo 3 p.).

Pareiškėjo teigimu, jo atleidimas iš pareigų, net ir perkeliant atleidimo datą, šiurkščiai pažeidžia Darbo kodekso 134 straipsnį, kuriame nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Pagal DK 130 straipsnio 4 dalį įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Pareiškėjo nuomone, teisės aktuose yra nustatyta galimybė darbdaviui pratęsti įspėjimo terminą, tačiau nėra įtvirtinta galimybė atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų net ir darbdaviui ginčijant profesinės sąjungos nesutikimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymas yra neaiškus ir prieštaringas, nes iš Įsakymo 2–3 punktų turinio nėra visiškai aišku, nuo kurios dienos pareiškėjas yra atleistas iš darbo: ar nuo 2012 m. sausio 3 d., ar nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-841/2013, kuria Profesinės sąjungos nesutikimas buvo panaikintas; be to, Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka, o tai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Atsižvelgęs į Įsakymo 3 ir 4.1 punktus ir tai, kad pareiškėjui iki pat 2013 m. rugpjūčio 12 d. buvo mokamas darbo užmokestis, pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog tikroji jo atleidimo iš darbo data yra būtent 2013 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba visą tą laiką, kai juos siejo darbo santykiai, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., turėjo pareigą siūlyti pareiškėjui visas laisvas pareigybes, kurios iki to laiko atsirado Tarnyboje, įskaitant ir pareigybes, užimamas pagal darbo sutartis. Kaip jau minėta, pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. sausio 2 d. buvo pasiūlyta užimti tik dvi pareigybes, kurios iš esmės dėl objektyvių priežasčių nebuvo tinkamos jam ir jis negalėjo eiti šių pareigų. Pareiškėjas, dirbdamas Tarnybos skyriaus vedėju, buvo atsakingas už GKP inspekcijų atlikimo priežiūrą, pats kaip inspektorius atliko ne tik nacionalines, bet ir Europos vaistų agentūros pareikalautas GKP inspekcijas Lietuvoje ir užsienyje bei atliko klinikinių tyrimų paraiškų mokslinę ekspertizę. Nuo 2012 m. vasario mėnesio į vyriausiojo specialisto, atliekančio GKP inspektoriaus funkcijas, pareigas buvo perkelta A. K., kuri neturėjo GKP inspekcijų patirties ir nebuvo išklausiusi Europos vaistų agentūros organizuotų mokymų GKP inspektoriams; į ekspertizes atliekančių asmenų pareigas buvo priimtos gydytojos rezidentės B. J. ir I. K.. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad minėtos pareigybės jam nebuvo pasiūlytos, nors darbdavys, įvertinęs pareiškėjo ilgametę darbo patirtį šioje srityje ir profesinį pasirengimą, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalį privalėjo pirmiausia tas pareigybes pasiūlyti būtent jam. Be to, atleidus pareiškėją, į GKP inspektorių pareigybes vyriausiaisiais specialistais buvo priimti 3 asmenys (A. K., A. Š., I. I.), o į klinikinių tyrimų ekspertų pareigas buvo priimti 4 asmenys: B. J., I. K., G. P., G. K..

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, Valstybės tarnybos įstatymo normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra svarbus DK 129 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012 suformuotą praktiką visų įmanomų laisvų lygiaverčių ar žemesnių pareigybių nesiūlymas atleidžiamam darbuotojui yra pagrindas teismui pripažinti tokio darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.

Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas nurodė, kad pripažinus jo atleidimą neteisėtu, turėtų būti priteistas vidutinis jo darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas dėl darbdavio organizacinių, struktūrinių priežasčių negali būti grąžinamas į darbą, jis tokio reikalavimo nekelia, tačiau, pareiškėjo nuomone, vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jam šiuo atveju be vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dar turi būti priteista ir DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta priklausanti išeitinė išmoka.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas neskundžia nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, nei Tarnybos viršininko įsakymų, kuriais buvo nuspręsta dėl Tarnybos struktūrinių pertvarkymų ir panaikinta pareiškėjo pareigybė, tačiau jie yra svarbūs ir susiję su skundo dalyku, nes būtent jais vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas. Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014 ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 šiuo atveju turi prejudicinę reikšmę, nes minėtose bylose buvo nustatytos kilusiam ginčui dėl pareiškėjo atleidimo išspręsti reikšmingos aplinkybės, susijusios su Tarnyboje vykdytais struktūriniais pertvarkymais ir Profesinės sąjungos atsisakymu duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, kurios iš naujo neįrodinėtinos.

Atsakovo teigimu, Tarnyba, atleisdama pareiškėją iš valstybės tarnybos, nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pareiškėjas prieš 4 mėnesius buvo informuotas apie jo pareigybės naikinamą; be to, kadangi tos pačios kategorijos, t. y. 16, pareigų Tarnyboje nebuvo, tai pareiškėjui buvo pasiūlytos žemesnės, t. y. 14, kategorijos, tačiau jo specialybę, profesiją ir kvalifikaciją atitinkančios Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo pasiūlytos pareigos toje pačioje vaistinių preparatų klinikinių tyrimų srityje, kurioje jis dirbo iki Tarnyboje įvykdytų struktūrinių pertvarkymų, t. y. pareigų paskirtis ir funkcijos buvo iš esmės panašios, tačiau pareiškėjas atsisakė užimti jam pasiūlytas minėtas pareigas. Nors pareiškėjas nurodė, kad su pasiūlymu nesutiko, nes jis negalėjęs atlikti farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo funkcijų, tačiau pareiškėjas atitiko visus Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojui keliamus reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui siūlytos Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybės specialieji reikalavimai yra iš esmės analogiški Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, specialiesiems reikalavimams, t. y. Tarnyba įvykdė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pasiūlė pareiškėjui jo kvalifikaciją atitinkančias pareigas.

Atsakovas nurodė, kad Tarnyba, vykdydama pareigą siūlyti visas laisvas pareigas, atitinkančias pareiškėjo kvalifikaciją, ir jam atsisakius užimti Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigas, 2012 m. sausio 2 d. pareiškėjui pasiūlė užimti A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad minėtos pasiūlytos pareigos neatitiko jo kvalifikacijos, yra emocinio pobūdžio ir nėra reikšmingas vertinant Tarnybos įvykdytų veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų taisyklių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Tarnyba iki pat 2013 m. rugpjūčio 12 d. turėjo pareigą siūlyti pareiškėjui užimti visas laisvas pareigybes, kurios tik atsirado Tarnyboje, ir tuo pat metu nurodydamas, jog pasiūlyta Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo jam netinkama, nes esą buvusi tik techninio pobūdžio, pats sau prieštarauja. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas siūlomų pareigų atsisakė, yra vertinama kaip negalimumas perkelti jį į kitas pareigas, o pareiškėjo motyvai, kuriais remdamasis jis atsisakė užimti šias pareigas, neturi įtakos vertinant Tarnybos veiksmų atitikimą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014 iš esmės taip pat įvertino kito iš Tarnybos atleisto valstybės tarnautojo atsisakymą užimti siūlomas pareigas, nes atsisakymo motyvai nepaneigia siūlymų teisėtumo ir siūlymų priimtinumas priklauso tik nuo paties asmens valios.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Tarnyba iki pat 2013 m. rugpjūčio 12 d. turėjo pareigą siūlyti pareiškėjui užimti visas laisvas pareigybes, kurios atsirado Tarnyboje. Atsakovas rėmėsi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 suformuotu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies aiškinimu, pagal kurį būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo gali būti įgyvendinama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad siūlymas užimti pareigas po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka, toks siūlymas akivaizdžiai yra fiktyvus ir neteisėtas.

Atsakovas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Tarnyba pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį privalėjo siūlyti laisvas Tarnyboje ir pareiškėjo kvalifikaciją atitinkančias pareigas tik iki jo pareigybės panaikinimo dienos, t. y. 2012 m. sausio 3 d., o ne iki faktinės pareiškėjo atleidimo datos, t. y. 2013 m. rugpjūčio 12 d. Dėl to Tarnyba neprivalėjo siūlyti pareiškėjui A. K. užimtų pareigų; be to, pareiškėjo argumentas, jog jis būtų sutikęs dirbti šiose pareigose, yra niekuo nepagrįstas emocinio pobūdžio teiginys. Atsakovo teigimu, minėta valstybės tarnautoja atitiko visus Inspektavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme įtvirtintus specialiuosius reikalavimus, o pareiškėjo nurodytas reikalavimas būti išklausius Europos vaistų agentūros organizuojamus specialius mokymus geros klinikinės praktikos inspektoriams nebuvo keliamas.

Atsakovas paaiškino, kad Seimo kontrolierius atliko tyrimą dėl Tarnybos vykdomos klinikinių vaistinių preparatų tyrimų kontrolės ir nusprendė, jog asmenų teiginiai dėl Tarnybos geros klinikinės praktikos inspektorių profesinės nekompetencijos yra nepagrįsti ir nėra pagrindo abejoti dėl Lietuvoje vykdomų klinikinių vaistinių preparatų tyrimų neatitikimo Europos Sąjungoje nustatytiems jų vykdymo ir priežiūros standartams. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, jog jam privalėjo būti pasiūlytos ne tik A. K. užimtos Inspektavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos, bet taip pat ir tos, kurias užėmė A. Š., I. I., B. J., I. K., G. P., G. K., yra nepagrįstas, nes su pareiškėjo atleidimu susijusiems ginčo teisiniams santykiams Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nėra taikoma, t. y. atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011). Atsakovo teigimu, Tarnyba pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą privalėjo siūlyti tik laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodė, kad teisėtai atleido pareiškėją iš pareigų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1517 Sveikatos apsaugos ministerijai buvo pavesta įgyvendinti Tarnybos savininko teises ir pareigas bei tvirtinti Tarnybos nuostatus ir administracijos struktūrą (1.8.7 ir 2 p.). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtino Tarnybos nuostatus, o 2012 m. sausio 4 d. įsigaliojusiu 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 pakeitė Tarnybos struktūrą taip, kad Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus Tarnyboje nebeliko. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746, Tarnybos viršininkas priėmė 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815, kuriuo, be kita ko, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė.

Tarnyba 2011 m. rugsėjo 2 d. informavo pareiškėją, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. bus panaikinta pareigybė, kurią jis tuo metu užėmė. Be to, atsakovas iki pareiškėjo atleidimo pasiūlė jam užimti kitas, tuo metu buvusias laisvas Tarnyboje, karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. A lygio 14 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigas, kurias pareiškėjas atsisakė užimti, ir A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau pareiškėjas į Tarnybos siūlymą užimti Vaistų saugumo ir informacijos vyriausiojo skyriaus specialisto pareigas atsakymo nepateikė, o siūlyme buvo nurodyta, kad, atsakymo nepateikus, bus laikoma, jog siūlomas pareigas užimti atsisakoma.

Kadangi pareiškėjas nesutiko užimti nei Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigų, nei Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, jis Įsakymu nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų, perkeliant atleidimo datą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją įsiteisėjimo dienos.

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014 nustatytomis aplinkybėmis, jog nėra duomenų, kad vykdydamos struktūrinius pertvarkymus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Tarnyba pažeidė imperatyviąsias teisės normas, todėl nėra pagrindo pripažinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 ir Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815 neteisėtais. Teismo vertinimu, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir reiškia, jog pareiškėjo pareigybė buvo teisėtai ir realiai panaikinta. Teismas sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-841/2013, kurioje išspręstas ginčas dėl Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, taip pat turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje pažeidimų, susijusių su struktūriniais pertvarkymais, turinčių įtakos pareiškėjo teisėms, nenustatyta.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų pasiūlyti atleidžiamam valstybės tarnautojui kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių nėra, – ir kitas žemesnės kategorijos pareigas. Sprendžiant minėtą klausimą, teismo vertinimu, būtina atsižvelgti į tokius užimamų pareigų pasiūlymo aspektus: ar Tarnyba turėjo teisę ir pareigą pareiškėjui siūlyti užimti laisvas pareigybes nuo Įsakymo priėmimo iki atleidimo iš darbo datos, t. y. 2013 m. rugpjūčio 12 d., ir ar pareiškėjui turėjo būti siūlomos visos laisvos pareigybės, įskaitant ir pareigas, užimamas pagal darbo sutartis.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012 suformuota praktika, pagal kurią Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti, t. y., jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas, nes valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.).

Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu pasiūlė pareiškėjui užimti A lygio 14 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigas, o 2011 m. gruodžio 28 d. raštu – A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nes tos pačios kategorijos, t. y. 16, pareigų Tarnyboje nebuvo. Nors pareiškėjas teigė, jog su pasiūlymu nesutiko, nes jis negalėjęs atlikti Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo funkcijų, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas atitiko visus Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojui keliamus reikalavimus, nes pareiškėjui siūlytos Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybės specialieji reikalavimai yra iš esmės analogiški pareigybės, kurią jis užėmė, specialiesiems reikalavimams. Pareiškėjas taip pat nesutiko užimti ir Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, nes, anot pareiškėjo, ši pareigybė yra skirta techniniam darbuotojui ir neatitiko jo, kaip mokslininko ir inspektoriaus kvalifikacijos, įvertintos Europos Sąjungos mastu. Tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti atsisakymo motyvai nepaneigia siūlymų teisėtumo ir siūlymų priimtinumas priklausė tik nuo paties pareiškėjo valios.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas jam kitas pareigas ir, pareiškėjui atsisakius jas užimti, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti tarnyboje, dėl to jo atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

Įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies turinį ir atsižvelgęs į minėtą teisės normą aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4487-764/2014), pagal kurią būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jam turėjo būti siūlomos laisvos pareigybės Tarnyboje iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją įsiteisėjimo dienos.

Teismas sprendė, kad Tarnyba privalėjo taikyti tik Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą ir siūlyti tik laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nes su pareiškėjo atleidimu susijusiems ginčo teisiniams santykiams Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nėra taikoma. Kadangi pagal teismų praktiką Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją nustato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tai atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011).

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismo vertinimu, Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas, tinkamai ir pagal teisės aktus įvykdęs pareigą siūlyti pareiškėjui tuo metu laisvas ir jo kvalifikaciją atitinkančias pareigas, teisėtai atleido pareiškėją. Dėl to teismas sprendė, kad atmestinas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas priteisti jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalį bei kitas pareiškėjui priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas.

III.

Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 suformuota praktika, nes minėtoje byloje susiklostė priešinga situacija, nei nagrinėjamoje byloje, t. y. minėtoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai po pareigybės panaikinimo iki faktinio atleidimo datos asmeniui buvo siūloma užimti laisvas pareigas. Jeigu atsakovas būtų siūlęs pareiškėjui užimti laisvas pareigybes, atsiradusias po 2013 m. sausio 3 d., pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, teisės būtų ne pažeistos, o apgintos, nes dauguma pareiškėjui tinkamų pareigų Tarnyboje atsirado būtent po minėtos datos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pats pripažino turįs pareigą siūlyti laisvas pareigybes ir po pareigybės panaikinimo, nes teikė tokius siūlymus kitam iš Tarnybos analogiškomis aplinkybėmis ir tuo pačiu metu atleistam tarnautojui R. J. J.. Dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad atsakovas po 2013 m. sausio 3 d. pareiškėjui neprivalėjo siūlyti laisvų pareigybių.

Dėl pareiškėjui iki jo pareigybės panaikinimo siūlytų pareigybių pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo atsisakymo motyvų. Pareiškėjo teigimu, galiojusiuose Farmacijos įmonių inspekcijos nuostatuose nėra nurodytos nei vienos funkcijos, kurios atitiktų pareiškėjo kvalifikaciją, specialybę ir pareigas, t. y. geros klinikinės praktikos kontrolės, klinikinių vaistinių preparatų vykdymo kontrolės funkcijos, o minėtuose nuostatose nurodytos skyriaus funkcijos susiję su gera gamybos praktika, gera platinimo praktika ir gera vaistinių praktika. Minėtuose nuostatuose ir siūlytų pareigybių punktuose funkcijoms atlikti būtina sąlyga kvalifikacijai – atitikti kvalifikuoto asmens reikalavimus, tačiau pareiškėjo kvalifikacija neatitiko šių reikalavimų. Dėl šių objektyvių priežasčių pareiškėjas nesutiko priimti pasiūlymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad po reorganizacijos geros klinikinės praktikos inspektorei Ž. K. siūlytose pareigybėse užimti Farmacijos įmonių inspekcijos vyriausiojo specialisto pareigas funkcijos įvardytos aiškiai – geros klinikinės praktikos inspekcijos terminu.

Atsižvelgęs į savo darbo Tarnyboje patirtį, pareiškėjas nerizikavo ir nesutiko priimti Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigų. Tarnybos viršininkas dirbtinai prieš pareiškėją pradėdavo daugybę tarnybinių patikrinimų, o dviprasmiški funkcijų aprašymai pareigybėje, pareiškėjo nuomone, galėtų sudaryti sąlygas viršininkui piktnaudžiauti ir vėl pradėti tarnybinius patikrinimus prieš jį už pasirašytų pareigybių funkcijų „nevykdymą“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1495-121/2012 konstatavo, kad aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstas prielaidas, jog nuobauda būtų paskirta dėl pareiškėjo veiklos Profesinėje sąjungoje, yra daugiau, nei aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad taip nėra. Minėtą bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Profesinė sąjunga įrodė aplinkybes, dėl kurių atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, t. y. aplinkybes, kurios suponavo Profesinės sąjungos nuostatą, jog pareiškėjo siekis skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos pirmininkui yra susijęs su pirmininko veikla Profesinėje sąjungoje, ginant Profesinės sąjungos narių teises; byloje taip pat buvo pateikti įrodymai, kuriais remiantis darytina išvada apie aktyvią Profesinės sąjungos pirmininko veiklą; 2011 m. vasario 18 d. Profesinės sąjungos vardu pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, informuodamas apie Tarnyboje susiklosčiusią nemalonią situaciją, kai yra nesilaikoma Lietuvos Respublikos teisės aktų ir pažeidinėjamos darbuotojų teisės. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Farmacijos įmonių inspekcijos nuostatų neatitikimų su siūlomomis pareigybėmis, taip pat nevertino ir nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytų aplinkybių, iš kurių matyti, kad pareiškėjui tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti siekiant su juo susidoroti, Tarnybos viršininkui net išsakius grasinimus susidoroti.

Nors atsakovas pareiškėjui siūlė užimti ir Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio, kad siūlomoje pareigybėje buvo reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos mokslų studijų srities biologijos krypties išsilavinimą, t. y. šioms pareigybėms nereikia net medicinos krypties išsilavinimo, kurį turi pareiškėjas. Pareiškėjas nėra baigęs biologijos mokslų studijų ir neturi biologijos krypties išsilavinimo, todėl jis neatitiko siūlytos pareigybės specialiojo reikalavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, kurios nurodo, kad pasiūlyta pareiškėjui pareigybė neatitiko nei jo specialybės, nei profesijos, nei kvalifikacijos ir skirta tik techniniam darbuotojui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis šį pasiūlymą gavo paskutinę darbo dieną Tarnyboje, t. y. jam net nebuvo skirta pakankamai laiko atsakyti į pasiūlymą, nurodant objektyvias priežastis, dėl to pareiškėjas nepateikė Tarnybai jokio paaiškinimo dėl atsisakymo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino buvusių laisvų valstybės tarnautojų pareigybių, kurios atitiko pareiškėjo kvalifikaciją, specialybę, profesiją, nesiūlymo jam aplinkybių.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą atleidžiamam asmeniui siūlyti kitas pareigas toje pačioje institucijoje laikotarpiu nuo pranešimo įteikimo valstybės tarnautojui apie numatomą jo pareigybės panaikinimą iki atleidimo dienos. Pareiškėjas nurodo jam nesiūlytas pareigybes, kurios atitiko jo kvalifikaciją, specialybę ir profesiją bei buvo susiję su jo darbu Tarnyboje: A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto; A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto; A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų vyriausiojo specialisto, nes K. Z. buvo vaiko priežiūros atostogose. Nors Valstybės tarnybos įstatymas konkrečiai nereglamentuoja laisvų pareigų esant vaiko priežiūros atostogose, tačiau, pareiškėjo nuomone, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą atsakovas privalėjo siūlyti pareiškėjui buvusias laisvas K. Z. pareigas, nes minimos laisvos pareigos tuo metu buvo, o spręsti, ar tas siūlymas priimtinas, tai ne darbdavio, o darbuotojo teisė. Pareiškėjo nuomone, jo laikinas paskyrimas į K. Z. laisvas pareigas iki jai sugrįžtant iš vaiko priežiūros atostogų būtų neprieštaravęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad Tarnyba jam nesiūlė esančių laisvų karjeros valstybės tarnautojų pareigų, nors pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį privalėjo tai daryti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime net neužsimena apie laisvas nesiūlytas pareigybes, t. y. nenagrinėjo konkrečių atvejų, kai atsakovas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymą.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo diskriminuojamas, nes po pareiškėjo pareigybės panaikinimo, bet jam dar nesant atleistam, pareiškėjui nebebuvo siūlytos laisvos pareigybės, o analogiškoje situacijoje buvusiam R. J. J., vadovaujantis Valstybės tarnybos statymo 43 straipsnio l dalimi, buvo siūloma užimti A lygio 14 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Tarnybos Vaistų registracijos skyriaus vedėjo pareigas ir A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Tarnybos Vaistų registracijos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, bet jam dar nesant atleistam, Vaistų saugumo ir informacijos skyriuje atsilaisvino viena karjeros valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto pareigybė (J. P. išvykus dirbti į Europos vaistų agentūrą), kuri atitiko jo išsilavinimą, kvalifikaciją ir darbo patirtį, tačiau ji nebuvo pareiškėjui pasiūlyta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas tokio Tarnybos viršininko diskriminacinio elgesio skundžiamame sprendime nenagrinėjo.

Pareiškėjo nuomone, iki jo atleidimo buvo sąmoningai nesteigiamos pareigybės ar jų steigimas atidedamas, nors dėl to Tarnyba negalėjo vykdyti funkcijų, t. y. Tarnyba negalėjo vykdyti klinikinių vaistinių preparatų geros klinikinės praktikos inspekcijų pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, nes atleidus pareiškėją Tarnyboje liko tik vienas geros klinikinės praktikos inspektorius (Ž. K.). Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-786 buvo įsteigta nauja A lygio 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Farmacijos įmonių inspekcijos vyriausiojo specialisto pareigybė, kuri panaikinta 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1A-87 ir įsteigta nauja laisva A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, skirta geros klinikinės praktikos inspektoriui, tačiau ši pareigybė nebuvo pasiūlyta pareiškėjui, nes į ją buvo perkelta A. K., kuri neturėjo reikiamos kvalifikacijos, geros klinikinės praktikos inspektoriaus patirties, nebuvo praėjusi geros klinikinės praktikos apmokymų. Pareiškėjas paaiškina, kad Tarnybos viršininkas nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. V-435 „Dėl leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo, tyrimų atlikimo ir kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 72, 74 ir 74.3 punktų nuostatų, pagal kurias Tarnybos viršininkas konkrečiai GKP inspekcijai atlikti įsakymu paskiria mažiausiai du asmenis; Tarnyboje turi būti užtikrintas reikiamas GKP inspektorių skaičius; siekiant užtikrinti tinkamą GKP inspektorių pasirengimą, jie turi kartą per 2 metus savo kvalifikaciją kelti Europos Komisijos ar Europos vaistų agentūros organizuojamuose GKP inspektorių mokymo kursuose, taip pat dalyvaudami bendrose inspekcijose kitose šalyse. Vienintelė likusi patyrusi geros klinikinės praktikos inspektorė Ž. K. Tarnyboje darbą baigė 2012 m. kovo 30 d. jai pačiai prašant.

Seimo kontrolierius 2013 m. kovo 19 d. pažymoje nurodė, kad po reorganizacijos atleidus pareiškėją beveik mėnesį (iki 2012 m. sausio 23 d.) ir Tarnybą palikus paskutinei kvalifikuotai geros klinikinės praktikos inspektorei (Ž. K.) – nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. spalio 1 d. Tarnyboje liko tik vienas geros klinikinės praktikos inspektorius (A. K.). Tačiau iki atleidžiant pareiškėją ar nelikus kvalifikuotų inspektorių, pareiškėjui nebuvo pasiūlytos ar įsteigtos geros klinikinės praktikos pareigybės.

Po reorganizacijos Vaistų saugumo ir informacijos skyriuje Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-786 buvo įsteigtos 3 naujos A lygio12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų vyriausiųjų specialistų pareigybės. Vieną iš jų užėmė vyriausioji specialistė R. D., tačiau 2011 m. spalio 20 d., t. y. iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo, minėtame skyriuje buvo laisvos 2 A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto pareigybės. Minėtos pareigybės 2012 m. sausio 4 d., t. y. pareiškėjo atleidimo dieną, buvo panaikintos, įsteigiant naujas vyriausiojo specialisto pareigybes pagal darbo sutartį, kuriose buvo įdarbintos vyriausiosios specialistės B. J. ir I. K. (prašymus priimti į darbą jos pateikė iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo). Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės reiškia, kad pareiškėjui dirbtinai buvo nesudaromos sąlygos likti dirbti Tarnyboje.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Anot atsakovo, minėta norma labai aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, jog valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kadangi pareiškėjo užimta Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybė buvo panaikinta 2012 m. sausio 3 d., tai ir laisvos jo kvalifikaciją atitinkančios pareigos turėjo būti pasiūlytos iki minėtos datos, o siūlymas, pateiktas po pareigybės panaikinimo, būtų neteisėtas ir neatitiktų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ne tik pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, tačiau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4487- 764/2014, kuriuose taip pat nurodoma, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija, kad iš pareigų atleidžiamam asmeniui bus siūlomos kitos pareigos toje pačioje institucijoje, siejama su laiko tarpu nuo pranešimo įteikimo valstybės tarnautojui apie numatomą jo pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos.

Dėl pareiškėjui iki jo pareigybės panaikinimo pasiūlytos užimti Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybės, atsakovas nurodo, kad minėtos pareigybės specialieji reikalavimai yra iš esmės analogiški Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, specialiesiems reikalavimams, nes priešingai negu teigia pareiškėjas, Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme nebuvo įtvirtinta, kad asmuo turi atitikti kvalifikuoto asmens reikalavimus, nustatytus Reikalavimų kvalifikuotam asmeniui, atsakingam už gamybą ir (ar) importą, apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1191. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas atitiko visus Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojui keliamus reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo apeliaciniame skunde minimą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-1495-121/2012 buvo nagrinėjamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Profesinė sąjunga atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, tačiau aplinkybė, kad buvo pripažinta, jog Profesinė sąjunga teisėtai atsisakė duoti sutikimą skirti nuobaudą pareiškėjui, nėra teisiškai reikšminga šioje byloje.

Minėtoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo tik aplinkybes, susijusias su galimu tarnybinės nuobaudos skyrimu pareiškėjui, ir siekė nustatyti, ar egzistuoja ryšys tarp tarnybinės nuobaudos skyrimo už konkrečią veiką ir šio asmens dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje. Todėl faktai, nustatyti minėtoje byloje, kurioje ginčytas Profesinės sąjungos nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, yra reikšmingi tik toje konkrečioje byloje ir negali būti naudojami administracinėje byloje, kurioje yra nagrinėjamas klausimas, ar atleisdama pareiškėją, Tarnyba nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-841/2013, kuri šiuo atveju pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta turinti prejudicinę reikšmę, labai aiškiai konstatavo, jog byloje esantys duomenys apie tarnybinius patikrinimus nesuteikia pagrindo išvadoms, kad Tarnybos vadovas dirbtinai inicijavo pareiškėjo tarnybinius patikrinimus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog nesutiko užimti Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigų, nes nenorėjo rizikuoti dėl tarnybinių patikrinimų, ir nurodydamas, kad Tarnyba neva turėjo ir nepasiūlė jam laisvų bei jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pats sau prieštarauja. Tarnybos teigimu, pareiškėjas atitiko Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo specialiuosius reikalavimus, todėl pasiūlė pareiškėjui užimti minėtas pareigas, o pareiškėjo atsisakymo motyvai nepaneigia minėto siūlymo teisėtumo, nes siūlymo priimtinumas priklausė tik nuo paties pareiškėjo valios.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam turėjo būti pasiūlyta laisva A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Tarnybos Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė. Atsakovas, įvertinęs Tarnybos Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, pažymi, kad minėta pareigybė iš esmės buvo skirta darbui su farmakologiniu budrumu, kuris yra atliekamas jau po to, kai vaistinis preparatas užregistruojamas, o ne jį registruojant. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys, kad jis, dirbdamas Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriuje, apie 10 metų dirbo saugumo (farmakologinio budrumo) ir veiksmingumo (ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų vertinimas) eksperto darbą, neatitinka tikrovės. Dėl to Tarnyba laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neturėjo reikalaujamo atitinkamo ekspertinio darbo patirties, todėl Tarnyba neprivalėjo jam siūlyti užimti Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodo, jog jis atliko ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų dokumentų ekspertizes, nes tokia funkcija buvo nurodyta Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus nuostatuose, tačiau Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, aprašyme, tokios funkcijos nebuvo. Be to, ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų dokumentų ekspertinio darbo patirtis nėra prilyginama naudos ir rizikos santykio vertinimui registruojant ir perregistruojant vaistinį preparatą; ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų dokumentų ekspertizė atliekama sprendžiant, ar išduoti leidimą atlikti klinikinį tyrimą. Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų ekspertizės atliekamos asmeniui pateikus atitinkamų tyrimų rezultatus Tarnybai, o Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės paskirtis yra įvertinti vaistinio preparato saugumą ir veiksmingumą, t. y. jo naudos ir rizikos santykį, tada, kai vaistinis preparatas jau yra registruotas, pateiktas Lietuvos Respublikos rinkai ir po 5 metų jį reikia perregistruoti. Kadangi pareiškėjas nedalyvavo vertinant vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį ir ekspertinio darbo patirties, vertinant naudos ir rizikos santykį vaistinio preparato perregistracijos metu, neturėjo, tai Tarnyba Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės jam nesiūlė.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, pateikdamas informaciją apie savo patirtį ekspertinio darbo klinikinių tyrimų dokumentų saugumo, veiksmingumo srityse, klaidina teismą, nes klinikinių tyrimų paraiškų ir klinikinių vaistinių preparatų protokolų ekspertizė yra atliekama ne registruojant ar perregistruojant vaistinius preparatus, bet tada, kai Tarnybai yra pateikiamas prašymas išduoti leidimą atlikti klinikinį tyrimą Lietuvoje. Būtent norint gauti leidimą atlikti klinikinį tyrimą pateiktų dokumentų ekspertizė ir buvo viena iš pagrindinių Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus funkcijų. Apeliaciniame skunde pateikti skaičiai apie gautas paraiškas ir atliktas ekspertizes parodo, kiek 2010 metais buvo gauta paraiškų, norint gauti leidimą atlikti klinikinį tyrimą Lietuvoje, ir kiek šių paraiškų ekspertizių atlikdavo pareiškėjas. Tačiau pareiškėjo akcentuojama ekspertinio darbo patirtis klinikinių tyrimų srityje nėra niekaip susijusi su ekspertiniu darbu perregistracijos metu vertinant vaistinių preparatų naudos ir rizikos santykį.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo ekspertinio darbo patirties, reikalaujamos Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, neparodo ir tai, kad jis buvo įvairių darbo grupių ar komitetų narys, dalyvavo jų veikloje, nes dalyvavimas tam tikrų grupių ar komitetų veikloje per se neįrodo, kad asmuo turi atitinkamą ekspertinio darbo patirtį. Nors Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų vedėjo pareigybės aprašymo 11 punkte buvo įtvirtintas reikalavimas išmanyti farmakologinio budrumo klausimus, tačiau išmanymas nėra praktinio darbo patirtis tam tikroje srityje, nes pareigybės aprašyme yra aiškiai skiriami gebėjimai „išmanyti“ ir „turėti patirties“.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas, žinodamas apie laisvas Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir manydamas, kad jis atitinka Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, galėjo būti iniciatyvus, domėtis galimybėmis užimti šią pareigybę ir kreiptis dėl to į Tarnybą. Tačiau apie šią pareigybę pareiškėjas neužsimena net ir 2015 m. kovo 13 d. patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, dėl to toks pareiškėjo elgesys galbūt yra sąmoningas ir tyčinis siekis suklaidinti teismą bei galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymi, kad Tarnyba neturėjo siūlyti pareiškėjui Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų ir nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, kurią užima Tarnybos darbuotoja R. D., buvo laisva ir privalėjo būti siūloma pareiškėjui. Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-787 buvo pakeistas R. D. užimamos pareigybės aprašymas, tačiau pareigybės aprašymo patvirtinimas nauja redakcija (atnaujinimas) per se nereiškia, kad atsirado nauja laisva pareigybė, kuri turėjo būti pasiūlyta pareiškėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas painioja pareigybės (pareigų) sąvoką su pareigybės aprašymo sąvoka. Atsakovas paaiškina, kad R. D. Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas eina nuo 2008 m. rugsėjo 8 d., o Tarnybos viršininko 2012 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 8P-165 ji tik buvo perkelta į aukštesnes pareigas po tarnybinės veiklos vertinimo, Tarnybos viršininko 2012 m. kovo 8 d. įsakymu pakeičiant iki tol galiojusį ir Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-787 patvirtintą pareigybės aprašymą, t. y. R. D. pareigybė nebuvo laisva ir negalėjo būti siūloma užimti pareiškėjui.

Tarnybos teigimu, atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti K. Z.-S., kuri šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, pareigų, nes pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 4 dalį visų atostogų, suteiktų vaikui prižiūrėti metu, darbuotojui yra paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Dėl to negalima laikyti, jog etatas yra laisvas, kaip teigia pareiškėjas, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį Tarnyba privalėjo siūlyti pareiškėjui tik laisvas pareigas. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis neprivalėjo siūlyti pareiškėjui A. K. užimtos Inspektavimo skyriaus (Inspektavimo skyrius iki 2012 m. sausio 3 d. buvo Farmacijos įmonių inspekcijos skyriumi) vyriausiosios specialistės pareigų, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir Lietuvos teismų praktiką Tarnyba neprivalėjo siūlyti pareiškėjui laisvų pareigų po jo užimtos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės panaikinimo, t. y. 2012 m. sausio 3 d. Atsakovas pažymi, kad teismas atmetė R. J. J. skundą dėl jo atleidimo iš Tarnybos, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas individualus ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos, todėl teismas turi nustatyti, ar atleisdamas pareiškėją iš užimamų pareigų, atsakovas nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų. Todėl klausimas dėl R. J. J. atleidimo ir dėl to nagrinėtas individualus ginčas negali turėti įtakos sprendžiant pareiškėjo atleidimo klausimą.

Atsakovas paaiškina, kad jis neprivalėjo pareiškėjui siūlyti J. P. eitų pareigų, nes po jos išėjimo iš darbo 2013 m. birželio 7 d., jos užimta karjeros valstybės tarnautojos pareigybė buvo panaikinta, vietoje jos įsteigiant darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, t. y. pareigybė buvo darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, ir įsteigta jau po pareiškėjo užimtos pareigybės panaikinimo.

Dėl A. K. kvalifikacijos ir atitikties Inspektavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašymo specialiesiems reikalavimams Tarnyba paaiškina, kad atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą pateikti argumentai paneigia pareiškėjo teiginius, jog A. K. neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir negalėjo eiti užimamų pareigų. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tendencingai pateikia informaciją apie Seimo kontrolieriaus atliktą tyrimą ir 2013 m. kovo 19 d. pažymą, nes nepaisant to, kad tam tikrą laiką Tarnyboje dirbo tik vienas geros klinikinės praktikos inspektorius, Seimo kontrolierius nusprendė, kad pareiškėjų teiginiai dėl Tarnybos geros klinikinės praktikos inspektorių profesinės nekompetencijos yra nepagrįsti ir nėra pagrindo abejoti dėl Lietuvoje vykdomų klinikinių vaistinių preparatų tyrimų neatitikimo Europos Sąjungoje nustatytiems jų vykdymo ir priežiūros standartams.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad Tarnyba neprivalėjo siūlyti pareiškėjui pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, nes privalėjo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą siūlyti tik laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Dėl to Tarnyba nesiūlė pareiškėjui pareigybių, kurias užėmė B. J. ir I. K., nes abi šios darbuotojos Tarnyboje dirbo pagal darbo sutartis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti pareiškėjo teiginių dėl neva galimo susidorojimo su juo ar jam išreikštų grasinimų, nes visi šie teiginiai ir su tuo susiję įrodymai buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-1326-121/2012. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 25 d. sprendime nenustatė susidorojimo su Profesinės sąjungos nariais ir panaikino Profesinės sąjungos nesutikimą atleisti iš užimamų pareigų R. J. J. ir pareiškėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – atsakovo Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 2 ir 3 punktų, kuriais pareiškėjas D. S. buvo atleistas iš valstybės tarnybos (Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo 2012 m. sausio 3 d., atleidimo iš pareigų datą perkeliant iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją įsiteisėjimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas šioje byloje taip pat ginčija ir Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 1 punktą, kuriuo atsakovas pratęsė įspėjimo dėl atleidimo terminą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ėjo A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1517 „Dėl įstaigų prie ministerijų“ 1.8.7 ir 2 punktais Sveikatos apsaugos ministerijai buvo pavesta įgyvendinti Tarnybos savininko teises ir pareigas bei tvirtinti Tarnybos nuostatus ir administracijos struktūrą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-27 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Tarnybos nuostatus, kurių 14 punkte nustatyta, kad Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūrą tvirtina sveikatos apsaugos ministras įsakymu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-746 1 punktu patvirtino Tarnybos administracijos struktūrą, o 3 punkte nustatė, kad šis įsakymas įsigalioja po 5 mėnesių nuo jo pasirašymo dienos. Iš patvirtintos Tarnybos administracijos struktūros matyti, kad joje nebeliko Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus, kurio vedėjo pareigas ėjo pareiškėjas. Įgyvendinant minėtą įsakymą, buvo priimtas Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 1A-815 (pakeistas Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1A-829), kuriuo pakeistas Tarnybos pareigybių sąrašas ir, be kita ko, panaikinta A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybė. Minėto įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2012 m. sausio 3 d.

Tarnybos 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 2R-1.22-964 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas ir pareigybės panaikinimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. bus panaikinta jo užimama pareigybė, ir jam pasiūlyta nuo 2012 m. sausio 4 d. užimti A lygio 14 kategorijos Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo pareigybę. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikė Tarnybai atsakymą, jog nesutinka su pateiktu siūlymu užimti šias pareigas. Tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 2R-1.22-1400 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas“ pareiškėjui buvo pasiūlyta nuo 2012 m. sausio 4 d. užimti A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau pareiškėjas šiuo siūlymu taip pat nepasinaudojo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 7 d. Profesinės sąjungos narių susirinkime buvo perrinktas Profesinės sąjungos, kurios įstatai patvirtinti 2007 m. liepos 30 d. steigiamajame susirinkime, pirmininku. Minėtų įstatų 50 punkte nustatyta, kad Profesinės sąjungos pirmininko kadencijos laikas yra 3 metai. 2011 m. spalio mėnesį atsakovas kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją, kuris buvo Profesinės sąjungos pirmininkas, tačiau Profesinė sąjunga 2011 m. spalio 24 d. rašte nurodė, kad nesutinka, jog pareiškėjas būtų atleistas iš užimamų pareigų. Dėl minėto Profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų panaikinimo Tarnyba kreipėsi į teismą.

Neišnagrinėjus teisme kilusio ginčo dėl Profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. nesutikimo atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų Tarnybos viršininkas 2012 m. sausio 3 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pratęsė įspėjimo dėl atleidimo terminą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo (1 p.); atleido nuo 2012 m. sausio 3 d. pareiškėją iš A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų (2 p.); perkėlė Įsakymo 2 punkte numatytą pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją įsiteisėjimo dienos (3 p.); pavedė Tarnybos Finansų ir apskaitos skyriui mokėti pareiškėjui iki atleidimo iš pareigų dienos vidutinį darbo užmokestį ir atleidimo iš pareigų dieną sumokėti visas pareiškėjui priklausančias pinigų sumas (4 p.). Iš Įsakymo turinio matyti, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs su šioje byloje aktualiais Tarnyboje vykdytais struktūriniais pertvarkymais susijusį ginčą, 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014 konstatavo, kad nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Tarnyba, vykdydamos struktūrinius pakeitimus, pažeidė imperatyviąsias teisės normas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, Tarnyboje įvykusių struktūrinių pasikeitimų neteisėtumo taip pat nenustatė, jų realumu neturi pagrindo abejoti ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, pats pareiškėjas šioje byloje nėra nurodęs įrodymais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, kad dėl Tarnyboje įvykusių struktūrinių pasikeitimų teisėtumo (realumo), kuriuos įgyvendinant buvo panaikinta pareiškėjo užimta A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šie aspektai nebus plačiau vertinami, ir bus laikomasi pozicijos, jog pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta.

Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas įteikė pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą apie (pa)naikinamą pareigybę bei iki 2012 m. sausio 3 d. pateikė du pasiūlymus pareiškėjui tęsti tarnybą, o po 2012 m. sausio 3 d. jokie pasiūlymai pareiškėjui nebuvo teikiami, nes, atsakovo įsitikinimu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pasiūlymai gali būti teikiami tik iki pareigybės panaikinimo, t. y. šiuo atveju – tik iki 2012 m. sausio 3 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą, kuriuo Profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. nesutikimas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų buvo panaikintas, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėją siekiama atleisti dėl jo veiklos Profesinės sąjungos veikloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš minėtų pareigų nėra susijęs su pareiškėjo veikla Profesinėje sąjungoje, todėl šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su jo veikla Profesinėje sąjungoje ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-1495-121/2012, nustatytomis aplinkybėmis, kurios nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu pareiškėjo atleidimu iš Tarnybos.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui nuo Įsakymo priėmimo (2012 m. sausio 3 d.) iki jo atleidimo iš pareigų datos (2013 m. rugpjūčio 12 d.) buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis, 2013 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais išmokėtos ir kitos pagal teisės aktus priklausiusios išeitinės išmokos ir kompensacijos, t. y. išeitinė išmoka ir kompensacija už atostogas (I t., b. l. 175–178). Tai reiškia, kad faktiškai pareiškėjo valstybės tarnybos teisiniai santykiai buvo nutraukti 2013 m. rugpjūčio 12 d. (paskutinė tarnybos diena). Apeliacinės instancijos teismui bylos šalys, teikdamos papildomus įrodymus, patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai buvo atleistas iš Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 12 d.

Dėl Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 1–3 punktų pagrįstumo ir teisėtumo

Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas Tarnyba Įsakymu ne tik atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos dėl to, kad buvo panaikinta jo užimama pareigybė, tačiau ir pratęsė įspėjimo dėl atleidimo terminą bei perkėlė pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo (Įsakymo 1–3 p.).

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino (papildė) 2015 m. kovo 15 d., palaikydamas visus skunde išdėstytus motyvus, prašo panaikinti Įsakymo 1–3 punktus, nurodydamas, kad priimant šį Įsakymą buvo pažeistos DK 129 straipsnio 1 dalies, 134 straipsnio, 135 straipsnio bei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos (I t., b. l. 1–3; 136–142). Pareiškėjas šių Įsakymo punktų neteisėtumą iš esmės sieja su jo garantijos likti dirbti Tarnyboje užimant kitas pareigas netinkamu įgyvendinimu, nes jam nebuvo pasiūlytos visos laisvos lygiareikšmės arba žemesnės pareigybės tiek iki 2012 m. sausio 3 d., tiek nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl Įsakymo 1–3 punktų pagrįstumo ir teisėtumo tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, pirmiausia pažymi, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, vadovavosi ne tik Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, bet ir DK įtvirtintomis teisės normomis, reglamentuojančiomis įspėjimo termino pratęsimą, atleidimo iš darbo datos perkėlimą, negalimumą atleisti darbuotoją, išrinktą į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti. Aptardama DK normas, kuriomis vadovavosi atsakovas, priimdamas Įsakymą, teisėjų kolegija vadovaujasi tomis šių normų redakcijomis, kurios galiojo Įsakymo priėmimo metu.

DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas (DK 130 str. 5 d.). DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis DK normomis, pripažįsta, kad atsakovas, pratęsęs įspėjimo dėl atleidimo terminą iki teismo sprendimo dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo, neturėjo teisinio pagrindo atleisti pareiškėją iš pareigų nuo 2012 m. sausio 3 d. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atleisdamas pareiškėją nuo 2012 m. sausio 3 d., nesilaikė DK 134 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. birželio 27 d.) įtvirtintos nuostatos, draudžiančios atleisti iš darbo darbuotoją, darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį, darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, negavus tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos pirmininkas. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga vertinant atsakovo veiksmus pareiškėjo, kurio pareigybė buvo panaikinta, garantijų užtikrinimo prasme, nes Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai turi teisę, be kita ko, būti profesinių sąjungų nariais, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo normose nėra nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų, kurie yra profesinių sąjungų ar jų renkamųjų organų nariai, garantijas darbdaviui sprendžiant dėl jų atleidimo iš valstybės tarnybos nesant valstybės tarnautojo kaltės. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, suformuotoje bylose dėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjant tarnybinius ginčus, laikosi pozicijos, kad atleidžiant valstybės tarnautojus, kurie yra profesinių sąjungų nariais, iš tarnybos turėtų būti remiamasi ne vien tik Valstybės tarnybos įstatymu, tačiau ir Darbo kodekso, taip pat Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-444/2013; kt.). Tačiau tais atvejais, kai atitinkamų tarnybos santykių Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja, gali būti taikomos tik tokios kitų teisės aktų nuostatos ir tik tokia apimtimi, kad, be kita ko, nebūtų paneigta valstybės tarnautojo statuso (teisinės padėties) ir (ar) jo socialinių garantijų paskirtis bei esmė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 ir kt.).

Profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus, nustato Profesinių sąjungų įstatymas. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. birželio 27 d.) buvo nustatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Jau minėta, kad Įsakymo priėmimo metu išankstinis Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją iš pareigų nebuvo gautas; tuo metu dėl Profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš tarnybos vyko ginčas teisme. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas, kuriuo Profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. nesutikimas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų buvo panaikintas, įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-841/2013. Taigi pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimas galėjo būti sprendžiamas ir pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų ne anksčiau kaip po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgusi į Įsakymo priėmimo metu buvusią faktinę situaciją ir galiojusį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pagrįstai, vadovaudamasis DK 130 straipsnio 4 dalimi, Įsakymo 1 punktu pratęsė įspėjimo dėl pareiškėjo atleidimo terminą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo, nes Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nereglamentuoja tokios teisinės situacijos (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.).

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas gali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu pagal šio straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau nėra įtvirtinta, jog gali būti atleistas valstybės tarnautojas, išrinktas į įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, laikotarpiu, kuriam jis išrinktas, negavus tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje taip pat nėra nurodyti terminai, per kuriuos turėtų būti įspėtas apie naikinamą pareigybę valstybės tarnautojas, kuris yra išrinktas į profesinės sąjungos įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad turi būti panaikintas Įsakymo 1 punktas dėl to, jog jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 6 punkte numatytam efektyvumo principui, nes Įsakymu numačius neapibrėžtą pareiškėjo atleidimo datą, visą tą „įspėjimo apie atleidimą“ laiką buvo mokamas atlyginimas, t. y. buvo neracionaliai naudojamos biudžeto lėšos, o individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Įsakymo 1 punkto neteisėtumo, daro išvadą, kad pareiškėjas teisiškai nepagrindė reikalavimo dėl Įsakymo 1 punkto panaikinimo, nes nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių šiuo atveju turėtų būti konstatuota, kad atsakovas nepagrįstai taikė DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl įspėjimo termino pratęsimo laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, ir per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytus įspėjimo terminus nėra išnagrinėjama ši byla. Būtent įstatyme (DK 130 str. 4 d.) ir yra įtvirtinta tokia įspėjimo termino pratęsimo formuluotė, kurią ir nurodė atsakovas.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje taikoma DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodyta formuluotė, tik yra nurodoma, jog tuo atveju, jei darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe baigiasi anksčiau nei įsiteisėja sprendimas dėl atsisakymo duoti sutikimą atleisti pagrįstumo, tai įspėjimo terminas baigiasi, kai baigiasi darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2014).

Nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir tai, kad Įsakymu buvo pratęstas įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, t. y. terminas, per kurį turi būti užtikrintos valstybės tarnautojo teisės, socialinės ir kitos garantijos bei teisėti interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-822/2004), tačiau pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nepasibaigus šiam įspėjimo terminui (Įsakymo 2 p.), jo atleidimo iš tarnybos datą perkeliant iki pratęsto įspėjimo termino pasibaigimo (Įsakymo 3 p.). Pažymėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, nei DK nuostatos nenustato, jog valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų per įspėjimo laikotarpį. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies expressis verbis taikymo ir valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, panaikinus pareigybę, nurodyti 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, nėra reikšmingi, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir šios bylos Nr. A662-1966/2012 faktinės aplinkybės, t. y. šioje byloje valstybės tarnautojams nebuvo pratęstas įspėjimo terminas, nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su profesinės sąjungos narių garantijomis.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 akcentavo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų pranešimų apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminų laikymąsi ir nurodė, kad pagal turinį šis pranešimo įteikimo terminas vertintinas, kaip įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas DK 130 straipsnio prasme. Nagrinėjamai bylai taip pat yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtoje nutartyje suformuota nuostata dėl DK 130 straipsnio 5 dalies taikymo, paremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad DK 130 straipsnio 5 dalis reglamentuoja situaciją, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo pažeidžiant darbo teisės normas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų, atitinkamai tokį pažeidimą pripažįstant tik procedūros pažeidimu, kuris savaime nelemia pačio atleidimo neteisėtumo, t. y. DK 130 straipsnio 5 dalimi nėra nustatoma darbdavio teisė pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžiamos tokio pažeidimo teisinės pasekmės.

Kadangi nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatyme expressis verbis nėra sureglamentuota situacija, kokių procedūrų laikantis iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą gali būti atleistas valstybės tarnautojas, išrinktas į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, tai nagrinėjant kilusį ginčą dėl tokio valstybės tarnautojo atleidimo pagrįstumo ir teisėtumo Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi būti taikomas ir aiškinamas atsižvelgiant į kituose teisės aktuose nustatytas teisės normas, kurios apibrėžia jų teisinę padėtį ir socialines garantijas.

Sistemiškai įvertinusi Valstybės tarnybos įstatymo 5, 44 straipsniuose, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalyje bei 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas negalėjo spręsti pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą klausimo tol, kol nebuvo panaikintas Profesinės sąjungos nesutikimas atleisti pareiškėją iš darbo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, pagal teisės aktus pratęsęs įspėjimo apie pareiškėjo atleidimą iš pareigų terminą, ir tuo pačiu Įsakymu atleidęs pareiškėją nepasibaigus pratęstam įspėjimo terminui, bei perkėlęs atleidimo datą, pažeidė pareiškėjo atleidimo iš pareigų procedūrą reglamentuojančias taisykles. Kaip jau buvo minėta, DK 130 straipsnio 5 dalis nesuteikia teisės darbdaviui atleisti darbuotoją per jo įspėjimo laikotarpį.

Atsižvelgiant į Įsakyme nurodytą pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindą (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p.), tai, kad pareiškėjas byloje ginčija Įsakymo 2 ir 3 punktus, konstatuotina, kad vertinant Įsakymo 2 ir 3 punktų pagrįstumą ir teisėtumą nagrinėjamu atveju esminė teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, ar atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą Įsakymą, tinkamai įvykdė pareigą pareiškėjui siūlyti užimti kitas (laisvas) pareigas, kurias jis buvo tinkamas užimti.

Dėl Tarnybos siūlymo pareiškėjui kitų (laisvų) pareigų

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Kitaip tariant, aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai įgyvendino minėtoje teisės normoje įtvirtintą pareiškėjo garantiją tęsti tarnybą, nes atsakovas šiuo atveju turėjo pareigą jam siūlyti visas laisvas pareigybes, kurios buvo Tarnyboje, įskaitant ir pareigybes, užimamas pagal darbo sutartis.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jam turėjo būti siūlomos ir pareigybės, užimamos pagal darbo sutartį, nes atsižvelgiant į valstybės tarnautojo statusą (įstojęs į valstybės tarnybą ir pradėjęs eiti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje, pilietis įgyja valstybės tarnautojo statusą, o valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio) yra įtvirtinta garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra išaiškinęs, kad su asmens atleidimu pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą susijusiems teisiniams santykiams DK 129 straipsnio 1 dalis nėra taikoma, t. y. darbdavys neprivalo tokiam asmeniui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014; kt.).

Šioje byloje atsakovas akcentuoja pareiškėjo atsisakymą eiti jam pasiūlytas Farmacijos įmonių inspekcijos vedėjo pavaduotojo ir Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, ir teigia, kad pareiškėjas neketino dirbti Tarnyboje, t. y. kad atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą ir siūlymų priimtinumas priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui pagrįstai buvo pasiūlytos užimti minėtos pareigos, o tai, kad pareiškėjas dėl subjektyvių priežasčių, kurias nurodo apeliaciniame skunde, nesutiko jų užimti, nereiškia, jog šios pareigos buvo pasiūlytos neteisėtai ir / ar jos neturėjo būti siūlomos. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo atsisakymas užimti minėtas pareigas, neleidžia daryti išvados, jog atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, neprivalėjo siūlyti pareiškėjui visų laisvų pareigybių, kurias jis (pareiškėjas) buvo tinkamas užimti.

Teismų praktikoje nuosekliai yra laikomasi pozicijos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės tarnautojo teisė suponuoja atitinkamo darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareigą užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad atitinkama institucija (įstaiga) privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2338/2014). Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata yra aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su šio įstatymo normomis, kurios nustato reikalavimus atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmuo, priimamas į valstybės tarnybą, turi atitikti bendruosius reikalavimus (turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; mokėti lietuvių kalbą; būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų; turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą), taip pat į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme (Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 5 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-300/2014).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ir nurodo išsamius argumentus, kad iki 2012 m. sausio 3 d. jam taip pat turėjo būti pasiūlyta užimti A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, nes ši pareigybė buvo laisva, t. y. ji buvo pasiūlyta R. J. J., kuris 2011 m. rugsėjo 30 d. šios pareigybės atsisakė. Pagal šios bylos duomenis yra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, kad ši pareigybė buvo laisva, tačiau atsakovas neinformavo pareiškėjo apie šią laisvą pareigybę, kaip pareigybę, kurią pareiškėjas yra tinkamas užimti.

Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-787 patvirtintame A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme (toliau – ir Pareigybės aprašymas) (II t., b. l. 13–14) nurodyta, kad ji skirta vaistinių preparatų rizikos ir naudos santykiui bei rinkodaros pažymėjimo priedams vertinti nagrinėjant paraiškas atnaujinti vaistinių preparatų rinkodaros teisę, nagrinėti paraiškas keisti vaistinio preparato klasifikaciją ir atstovauti Lietuvos Respublikai Europos vaistų agentūros pediatriniame komitete. Veiklos sritis – šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas bendrojoje ir specialiojoje (vaistų saugumo ir veiksmingumo ekspertizės) veiklos srityse (Pareigybės aprašymo 6 p.). Pareigybės aprašymo 7–17 punktuose nurodyti specialieji reikalavimai, kurie keliami valstybės tarnautojui, kad jis galėtų eiti šias pareigas. Būtent pagal šiuos specialiuosius reikalavimus ir turėjo būti vertinama pareiškėjo galimybė užimti minėtas pareigas, nes pagal bylos duomenis pareiškėjas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus. Iš bylos šalių teikiamų argumentų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą matyti, kad jos skirtingai vertina Pareigybės aprašymo 8 punkte įtvirtintą reikalavimą – turėti 1 metų medicininio arba atitinkamos srities ekspertinio darbo patirtį. 

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti papildomi pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas atitiko Pareigybės aprašyme įtvirtintą reikalavimą turėti 1 metų medicininio darbo patirtį, nes 1981–1984 metais dirbo gydytoju Šakių ligoninėje, 1985–1986 metais dirbo Vilniaus universiteto Gydytojų tobulinimosi fakulteto klinikiniu ordinatoriumi (gydytoju Santariškių vaikų ligoninėje), o 1992–1994 metais dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto II anesteziologijos-reanimatologijos klinikos vyriausiuoju mokslo darbuotoju (kartu dirbo Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės Reanimacijos skyriaus gydytoju). Be to, pareiškėjo nuomone, jis atitiko ir reikalavimą turėti 1 metų ekspertinio darbo patirtį, nes nuo 1999 metų buvo Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų komisijos ekspertas, nuo 2001 metų – minėtos komisijos pirmininko pavaduotojas, nuo 2003 metų – komisijos pirmininkas (nuo 2003 metų komisija pavadinta Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriumi, kurio vedėju pareiškėjas buvo iki 2012 metų). Pareiškėjo teigimu, jis daug metų vykdė ekspertinį darbą – rengė sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų recenzijas; ekspertiniam pareiškėjo darbui klinikinių vaistinių preparatų tyrimų, farmakologinio budrumo srityse taip pat priskirtinas jo ilgametis darbas Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės praktikos ir geros klinikinės praktikos komisijoje, kuriai jis 3,5 metų vadovavo; ekspertu vaistų registracjos srityje pareiškėjas buvo būdamas Tarnybos Vaistų registracijos tarybos nariu; be to, pareiškėjas Tarnybos vadovybės pavedimu atlikdavo sudėtingas registruotų vaistų ekspertizes iki jį paskiriant Vaistų registracijos tarybos nariu, o jo atliktos ekspertizės būdavo svarstomos Vaistų registracijos tarybos posėdžiuose.

Tarnyba, teikdama papildomus atsikirtimus, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitiko Pareigybės aprašyme įtvirtintų specialiųjų reikalavimų, todėl Tarnyba neprivalėjo jam siūlyti užimti šią pareigybę. Tarnybos teigimu, iš Pareigybės aprašymo matyti, kad pareigybė iš esmės buvo skirta darbui su farmakologiniu budrumu, kuris yra atliekamas jau po to, kai vaistinis preparatas užregistruojamas, o ne jį registruojant, dėl to reikalavimas „atitinkamos srities ekspertinio darbo patirtis“ turi būti suprantamas kaip ne bet kokia ekspertinio darbo patirtis, o ekspertinio darbo patirtis, vertinant vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį, ir ekspertinio darbo patirtis, vertinant naudos ir rizikos santykį vaistinio preparato perregistracijos metu. Atsakovo nuomone, buvimas įvairių komisijų nariu ar dalyvavimas jų veikloje nereiškia, kad pareiškėjas turėjo šią konkrečią ekspertinio darbo patirtį, nes komisijų nariai patys ekspertizių neatlieka. Medicininio darbo patirties reikalavimas taip pat turėtų būti siejamas su pareigybės paskirtimi, nes šis reikalavimas yra įtvirtintas viename punkte kartu su reikalavimu turėti atitinkamo ekspertinio darbo patirtį naudojant jungtuką „arba“, kuris reiškia, kad abu reikalavimai yra suprantami kaip lygiaverčiai. Reikalavimas turėti medicininio darbo patirtį turėtų būti suprantamas atsižvelgiant į pareigybės paskirtį ir pareigybės aprašyme įtvirtintas funkcijas. Pareiškėjo turima medicininio darbo patirtis 2012 metais buvo 17 metų senumo ir todėl negali būti laikoma atitinkančia Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme įtvirtintą specialųjį reikalavimą turėti medicininio darbo patirtį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus bylos šalių argumentus, Pareigybės aprašyme nurodytus specialiuosius reikalavimus taip, kaip jie suformuluoti (pažymėtina, kad juos suformulavo pats atsakovas), Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme (I t., b. l. 32–34) nurodytą pareigybės paskirtį, veiklos sritį (funkcijas vykdo bendrojoje ir specialiojoje (ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų) veiklos srityse), specialiuosius reikalavimus, t. y. iš jų ir išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vaistų kontrolę, būti susipažinusiam su Geros laboratorinės praktikos taisyklėmis, Geros klinikinės praktikos taisyklėmis, su Europos Sąjungos teisės aktais, reguliuojančiais klinikinių tyrimų sritį, turėti patirties atliekant klinikinės praktikos inspekcijas, išmanyti tiriamųjų vaistų ir registruotų vaistų farmakologinio budrumo klausimus; Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus, kurio darbą organizavimo ir užtikrino pareiškėjas, nuostatuose įtvirtintus uždavinius (IV t., b. l. 7–8), tai, kad byloje nepaneigti pareiškėjo nurodyti duomenys ir pateikti įrodymai apie jo turimą medicininio darbo patirtį bei turimą eksperto darbo patirtį jo nurodomose komisijose, jo turimą kvalifikaciją, kuri leido vykdyti Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigas, kurioms vykdyti atsakovas buvo nustatęs reikalavimą išmanyti tiriamųjų vaistų ir registruotų vaistų farmakologinio budrumo klausimus ir kt., daro išvadą, kad atsakovas iki Įsakymo priėmimo be teisėto pagrindo nepranešė pareiškėjui apie minėtą pareigybę, kaip pareigybę, kurią jis buvo tinkamas užimti, o pareiškėjas negalėjo pretenduoti į šią pareigybę, t. y. tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą.

Teismų praktikoje esant tokiam procedūros pažeidimui valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo skundas iš esmės pripažintinas pagrįstu, nes pareiškėjas pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą buvo atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinami atsakovo Įsakymo Nr. 8P-680 2 ir 3 punktai, pareiškėjo atleidimas iš Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2013 m. rugpjūčio 12 d. pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad pareiškėjas iš šių pareigų yra atleistas teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos (2016 m. sausio 6 d.). Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymo Nr. 8P-680 1 punktą dėl sprendime nurodytų motyvų atmetamas.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos bei kitų pareiškėjui priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 dalimi (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d.), nurodo, kad pripažinus jo atleidimą neteisėtu, jam turėtų būti priteistas vidutinis jo darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo teigimu, jis negali būti grąžintas į darbą, ir tokio reikalavimo nereiškia, tačiau vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, be vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką jam dar turi būti priteista ir DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta priklausanti išeitinė išmoka.

Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad jam turėtų būti apskaičiuotas 43 002,63 Eur, o išmokėtas 32 682,06 Eur dydžio vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. dirbo antraeilėse pareigose 0,25 etato krūviu Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedroje profesoriumi; nuo minėtos datos iki 2015 m. rugsėjo 11 d. taip pat dirbo antraeilėse pareigose 0,5 etato krūviu vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigose Nacionalinio vėžio institute Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos laboratorijoje, o nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio priimtas 0,5 etato krūviu į pirmaeiles vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas Kancerogenezės ir vėžio epidemiologijos laboratorijoje (įsigaliojus instituto direktoriaus įsakymui dėl reorganizacijos ir pareiškėją nekeičiant darbo sąlygų perkėlus į naują skyrių, nuo 2015 m. gruodžio 1 dienos jis pradėjo dirbti Kancerogenezės ir vėžio epidemiologijos laboratorijoje). Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo gautas pajamas (IV t., b. l. 122–124, 129, 130–132, 147–149). Tai reiškia, kad šiuo atveju taikant DK 300 straipsnio 4 dalį pareiškėjui turėtų būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui nuo Įsakymo priėmimo (2012 m. sausio 3 d.) iki jo faktinio atleidimo iš pareigų datos (2013 m. rugpjūčio 12 d.) buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis, 2013 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais išmokėtos išeitinė išmoka ir kompensacija už atostogas. Dėl šių faktinių aplinkybių teisingumo byloje nėra ginčo. Atsakovas pateikė duomenis, kad 2013 metais pareiškėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 5 470,16 Lt (1 584,27 Eur), vienos dienos darbo užmokestis – 261,73 Lt (75,80 Eur) (II t., b. l. 1–2).

Pagal DK 300 straipsnio, reglamentuojančio individualius darbo ginčus dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo, 4 dalies nuostatą, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, vadovaujasi ir darbo teisės principais: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintais DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). Teismų praktikoje nurodoma, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014). Taip pat laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

              Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, įvertina pareiškėjo atleidimo iš Tarnybos pagrindą bei tai, kad pareiškėjo atleidimas iš Tarnybos pripažintas neteisėtu tik dėl procedūros pažeidimo, ir atleidimo iš tarnybos pagrindas neužkirto pareiškėjui kelio dirbti, pareiškėjas dirbo ir gavo pajamas, gautų pajamų dydį, tai, kad atleidžiant iš Tarnybos buvo išmokėtos visos jam priklausiusios išmokos, o priteistinos kompensacijos dydis turi atitikti jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, negali būti neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui negali būti priteistas jo nurodomas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką. Tokio atlyginimo priteisimas neatitiktų minėtų tikslų ir principų, todėl teisėjų kolegija priteisia pareiškėjui iš atsakovo 2 000 Eur atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Ši pinigų suma nurodyta neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomųjų mokesčių (įmokų).

DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyti išeitinių išmokų dydžiai, kai nutraukiama darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atleistas iš valstybės tarnybos, o valstybės tarnautojams mokamų išeitinių išmokų ir kompensacijų dydį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis. DK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos pagal savo esmę, prigimtį atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, mokamas iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Įvertinus DK 140 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, jų mokėjimo sąlygas, darytina išvada, kad šiuose įstatymuose numatytų išeitinių išmokų tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams bei valstybės tarnautojams, netekusiems darbo (tarnybos) dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių.

Pareiškėjas byloje neginčijo, kad jam neteisingai buvo apskaičiuota ir išmokėta išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui yra išmokėta išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir ji atitinka DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytą išeitinę išmoką, kuri turi būti sumokėta tuo atveju, kai valstybės tarnautojas nėra grąžinamas į valstybės tarnybą.

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išmokėta išeitinė išmoka, tačiau pareiškėjas, nepaisant to, reiškia reikalavimą dar kartą priteisti išeitinę išmoką. Pažymėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatytamas, nei DK normos nenustato galimybės priteisti du kartus išeitinių išmokų, o pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais remiantis esant minėtai situacijai jam turėtų būti dar kartą priteisiama išeitinė išmoka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl išeitinės išmokos priteisimo atmetamas. Pareiškėjas, nurodydamas, kad jam turėtų būti priteistos ir kitos priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos, nenurodė konkrečių išmokų, kurios jam pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir / ar DK turėtų būti priteistos, todėl ir šis reikalavimas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 „Dėl D. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ 2 ir 3 punktus.

Pripažinti pareiškėjo D. S. atleidimą iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2013 m. rugpjūčio 12 d. neteisėtu ir laikyti, kad pareiškėjas iš šių pareigų yra atleistas teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos (2016 m. sausio 6 d.).

Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką.

Kitus skundo reikalavimus atmesti.

  Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė